Allat Ra fizika 1 - 14 Мая 2015 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:45
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Gegužis » 14 » Allat Ra fizika 1
18:01
Allat Ra fizika 1

Kaip žinoma, beveik visos šiuolaikinės technologijos remiasi fundamentalių mokslinių tyrimų pagrindu, kuriame pagrindinis vaidmuo tenka fizikai. Šiandiena mokslininkai su nerimu pažymi, kad per paskutinius 50 metų pasaulyje nebuvo epochos lygio mokslinių atradinų. Tam daug svarių priežasčių, bet pagrindinė priežastis vis tik slypi vartotojiškos visuomenės intensyviame vystymesi paskutiniuoju metu. Tai apima visumą, pradedant nuo žmonių daugumos egoistinės pasaulėžiūros suformavimo, šiuolikinėms kartos švietimo kokybės pasikeitimų į blogąją pusę ir užbaigiat daugelio šalių balansavimu ant ekonominio ir politinio kolapso ribos. Žinoma, kad visa tai yra reikšminga, jog net tokios svarbios tyrinėjimo sritys, kaip kosminiai tyrinėjimai šiandiena  galima sakyti trypčioja vietoje.

 

Šalys, esančios kosminių tyrimų pirmapradininkėmis ir lyderės, šiai dienai nesugeba net pakartoti savo pusamžio senumo pasiekimų. Daugumoje šiandiena kosminiai tyrimai remiasi tik nepilotuojamų kosminių stočių bei artimiausio kosmoso sričių tyrinėjimų rezultatais. O daugelis pilotuojamų skrydžių, kaip ir anksčiau, išlieka termosferos ( tai yra ne daugiau, nei 400 km nuo žemės paviršiaus) ribose, kadangi kol kas mokslas vis dar nesukuria apsaugos priemonių nuo kosminės radiacijos. Tiems patiems šių dienų kosmonautams, gyvenant kosminėse stotyse, galėtu būti geresnės higienines sąlygas, išsprendžiant visą eilę buitinių problemų. Juk inžinieriai iki šiol nesugebėjo sukurti skalbimo mašinos ir pakankamai praktišką dušą kosminėms stotims. Pats vanduo lieka problema nesvarumo būklėje, įskaitant elektroninės įrangos jautrumą. Žmonės, kaip ir anksčiau negali visiškai autonomiškai gyventi kosmose, be pastovaus pasipildymo resursais iš žemės. Bet visa tai yra pataisoma, kai rankose turi pirmaprades Allat Ra žinias ir norą jas pritaikyti.

 

Tų žinių pagrindu atlikti moksliniai tyrimai įvairiomis kryptimis, praktiškai ir davė supratimą tokių reiškinių, kaip laikas, erdvė, masė, gravitacija, elektra, magnetinis laukas, šviesa ir tt.

Šiai dienai, įskaitant platų informacijos srautą ir Allat Ra žinių pritaikymą, tame trape ir geofizikos srityje, yra aštri būtinybė paskelbti kai kurią informaciją. Tas priverstinis pareiškimas yra susijęs su toliau pavojingai bręstančia situacija, kuri siejama su Žemės planetos įėjimu į negrįžtamą klimato pasikeitimų ciklą ir su tuo susijusius pavojus žmonijai, per artimiausius dešimtmečius.

Istorija ir atomai.

Mokymas apie Didžią tuštumą apie diskretinę materijos sudėtį, apie nedalomas dalelytes buvo žinomas žmonėms įvairiose epochose bei kultūrose. Tas mokslas gilioje senovėje buvo vientisas, nedalomas, atspindėjo dvasinius bei materialius pasaulio ir žmogaus pagrindus. O kuo daugiau tokios žinios praeidavo per žmonių materialaus egoistinio mastymo prizmę, politinį ir religinį fanatizmą, tuo daugiau buvo prarandama jo esmė, atsirasdavo vis daugiau iškraipymų bei esmės nesupratimo.

Pavyzdžiui, rytuose žmonės nuo senovės žinojo apie  smulkiausias nedalomas daleles. Pas tokius žmones, dėka dvasinių žinių, egzistavo toks supratimas, jog pasaulis sudarytas iš “Didžios tuštumos”, ir nedalomų “Po dalelių”. Tai tapo žinoma ir vakaruose, dar prieš 1000 metų nuo tų laikų, kai atomistikos “primapradininkai”, tame tarpe senovės Graikijos filosofas Demokritas (460-370 , metai iki mūsų eros) Rytuose žinomą mokymą, apie nematomas ir nedalomas daleles, išpopuliarino. Tos nedalomos dalelytės senovėje ir buvo vadinamos atomais. Toks atomo, kaip nedalomos dalelės  supratimas, kokybiškai skyrėsi senovėje nuo šiuolaikiško supratimo, kai atomu jau yra vadina tik viso labo mažiausia cheminio elemento dalelę. Kaip žinoma, senovės Graikijos žodis “atomos” (άτόμος), reiškia būtent nedalomas, tai yra dalelė, kuri jau nebesidalina į mažesnes dalis. Į senovės Graikiją toks supratimas atkeliavo iš Rytų.

Pavyzdžiui, senovės Indijoje buvo toks žodis kaip Atman (atma), kaip “vienio ir nedalomo” pažymėjimo kokybė. Taip pat sanskrite egzistuoja toks supratimas kaip “anu”. Sanskrite žodis “anu” (“atom”) yra aukščiausio Kūrėjo – Brachmos (verčiant iš sanskrito – “šventa jėga, priduodanti veiksmą”) titulas, apie kurį minima, kad jis yra smulkiausias atomas, taip pat, kaip ir neaprėpiama visa apimanti Visata, ta prasme, kad iš jo sudaryta viskas.

Senovės Mesapotamijos (Šumero ir Babilono gyventojus) tautose, buvo laikoma aukščiausiu dievu taip pat. Pirmapradžiai, tai buvo susiję su deive Ki. Iki šiol Rytuose (Kinija, Japonija, Indija) išliko terminas “Ki”, kuris naudojamas energijai pažymėti.

Mažiausias pasaulėdaros dalelytes Indijoje vadino paramanu (sanskrite “anu”,  o paramanu – “mažiausios”) ir tokį išsireiškimą naudojo tam, kad išreikšti supratimą to, kas yra smulkiausias “Visatos statybos blokas”. Įvairiose indiškose minties mokyklose yra minima, kad paramanu yra visų elementų, kurie pasireiškia sudarant materialius junginius, neišreikštos charakteristikos ir kokybės – skandhi. Sanskrito kalboje “skandha” reiškia “krūva”, “saranka”, “grupė”, “agregatas”, arba šiuolaikiškai – klasteris. Tokių nedalomų dalelių esmę ir tarpusavio ryšį vykdo nematerialaus charakterio jėga.

Taigi, tokio mokymo atgarsius galima rasti įvairiuose Rytų kultūros literatūriniuose kūriniuose. Pagal tą mokymą, smulkiausia dalis, elementari dalelė yra atomas. Tokių smulkiausių dalelių suma sudaro materiją. Vakaruose, kaip jau žinoma, tokį mokymą populiarino Demokritas, kartu su savo bendraminčiais. Daugelį metų jis keliavo po Rytų šalis, studijavo pas įvairias tautas jų pasaulėžiūras.

Tokiame mokyme “atomai” buvo vertinami kaip smulkiausios, nedalomos, niekur nedingstančios, neatsirandančios, nekintamos, neturinčios savyje tuštumos dalelės.

Šiandiena naujoms kartoms, Demokritą jau pozicionuoja kaip atomistikos ir materialistinės filosofijos pradininką, kaip sakant, taip “paslepiant visus galus į vandenį”  ir nesigilinant į pasiskolintą iš Rytų mokslą. Kaip paprastai būna tokiais atvejais, viešai konstatuojamas toks “faktas”, jog iki to laiko neišsisaugojo to senovės mokslininko jokio darbo, jog liko tik citatos bei jo darbų kritika, minimų tik žymiai vėlesnių antikinių autorių darbuose.

Kaip ten bebūtų, kiekvienas kuris užsiiminėjo tokiu mokymu po to, būtinai stengėsi pavadinti tai savo mokymu, pridedant į jį savo supratimą nuo proto, dažniausiai klaidingą. Žinoma, jog toks iškreiptas palikimas busimas kartas pasaulyje įvedė į iliuziją ir klystkelius, tokiu būdu formuojant tik išorinio stebėjimo mokslą, be vykstančių vidinių procesų esmės supratimo.

Žinomas Anglijos filosofas (angliško materializmo pradininkas), įtakingas politikas lordas-kancleris Frencis Bekonas (Francis Bacon; 1561-1626) XVI amžiuje remiantis Demokrito idėjomis, įnešė dar daugiau iškraipymų į duotų žinių esmę. Jis pateikė materiją kaip vientisą ir nesunaikinamą reiškinį, manant, kad nėra jokių materijos “plytelių”. Iš esmės, šis žmogus atspindėjo savo egoistinius tikslus ir ambicijas moksle. Jis manė, jog mokslo tikslas tėra tik žmonių valdžios padidinimas gamtai, kaip kokiai tai bedvasiai medžiagai, kuri tik turi būti išnaudota žmogaus. Panašūs išsireiškimai nėra naujiena tiems, kas žino pasaulinės politikos istoriją ir kaip iš tikro ruošiami įvairūs politiniai įvykiai, su specialiais melo prieskoniais liaudžiai. Todėl nenuostabu, jog ir šiandiena daugelis politikų laiko savo elektoratą tik bedvasia bio-mase, skirta išnaudojimui.

Buvo ir kiti žmonės, kurie platino duotas žinias, remiantis savo supratimu. Pavyzdžiui, Pjeras Gasendis (Pierre Gassendi; 1592-1655) – Prancūzijos filosofas, Romos bažnyčios šventikas, profesorius, kuris dirbo istorijos srityje (senovės tekstų tyrime), matematikoje, astronomijoje, mechanikoje. Iš esmės, jo atomistikos darbai,– tėra tik Perikuro darbų perpasakojimas ir dar visa tai sumaišant su savo supratimu, su būdingu duoto regiono ir laiko teologiniu mastymu. Vakaruose jis įvedė tokį supratimą kaip molekulė (lotyniškas žodis “moles” – reiškia “masė”, su mažmeniniu priedėliu “cula”“maža masė, dalelė”) – kaip pirminio atomų susijungimo maža masė, kada jie įgydavo naujas savybes. Kaip ir viskas tais laikais, taip ir graikiškos kilmės žodis atomas buvo pakeistas lotynišku – “korpuskulė”, reiškainčiu “dalelytę”, “kūnelį” (mažytis kūnelis - lotyniškai)

Tas terminas reiškė materijos, arba eterio mažiausią dalelytę. Taip XVII- XVIII amžiuose moksle atsirado atominės (korpuskulinės) teorijos. Pagal Gasendi, atomai yra labai mažos, nesugaunamos dalelės, nesunaikinamos dalelės, iš kurių sudaryti visi kūnai. Tarp jų yra tuštuma, atomai veikia vienas kitą, juda, susijungia į struktūras, tai yra – molekules. Jis manė, jog būtent atomai yra visų medžiagų pirmapagrindas – sukurti Dievo ir kad net šviesa, šiluma sudaryti iš atomų.

Tą epochą buvo ištisa plejada tokių mokslininkų, kurie tyrinėjo senovės žinias apie smulkiausias nedalomas dalelytes, materijos diskretiškumą ir remdavosi tuo aiškinant pasaulėdarą.  Tai tokie žmonės kaip (Galileo Galilei; 1564-1642); (Giordano Bruno; 1548-1600); (Rene Descartes; 1596-1650); (Christiaan Huygens; 1629-1695), kurio mokiniu buvo (Gottfried Wilhelm Leibniz; 1646-1716); (Isaac Newton; 1643-1727); (Robert Boyle; 1627-1691). Žinoma, kad po jų  jau atėjusios naujos kartos, studijavo tik jų darbus. Pavyzdžiui, to paties Leibnehto darbai įtakojo į daugelio vokiečių mokslininkų, kurių tarpe buvo ir (Christian Freiherr von Wolff; 1679-1754) darbus. O pas pastarąjį klausėsi kurso jaunas rusų mokslininkas (Michailas Lomonosovas (1711-1765). Besiremdamas tais darbais, jis sukūrė molekuliarinę-kinematinę koncepciją apie materijos diskretinę sudėtį ir mažiausias nedalomas daleles, kurias savo darbuose pavadino “elementais”. Jo darbuose atsekamos tos pačios senovės žinios, kad vienu iš pasaulėdaros principų yra sukinio judesys.

Tai kodėl šiuolaikinė žmonija žino apie atomą visai ne kaip apie fundamentalią ir nedalomą materijos dalį, o paprasčiausiai tik kaip apie mažiausią cheminio elemento dalelę, kuri išsaugo to elemento savybes? Šiuolaikinio mokslo istorijoje yra manoma, kad atomizmo ir fundamentalizmo pagrindus moksle įvedė (John Dalton; 1766-1844). Tačiau iš tikro, tas žmogus, žinodamas senovės mokslo koncepciją, apie nedalomas daleles – atomus, iš pagrindų iškreipė  paskutinius tų žinių likučius ir pačio atomo, kaip tokio, supratimą būsimoms kartoms. Toks iškreipimas šiuolaikiniame supratime, tolygus visiškam nesupratimui senovės žinių. Jis pabandė paaiškinti chemiją senovinių atomistinių įsivaizdavimų pagalba. Nenuostabu, jog jo įsivaizdavimuose buvo daugybė nepaaiškinamų iki šiol prieštaravimų.

Iš vienos pusės, Daltonas savo darbais pastūmėjo mokslą teorinės chemijos ir cheminės pramonės vystymosi kryptimi. Iš kitos pusės, panašios jo formuluotės apie atomą, kurios vėliau buvo priimtos kaip visuotinos, iškreipė patį esmės supratimą, apie fundamentalią ir nedalomą materijos dalelę. Kai XIX amžiuje tapo suprantamą, jog “cheminiai atomai” dalinasi į smulkesnes elementarias dalis, tai sukėlė būsimose kartose nepagarbą “primityvioms” senovės žinioms, žvelgiant į jas, tik kaip į filosofiją, neturinčią nieko bendro su tiksliaisiais mokslais. Bet čia nėra tik to konkretaus mokslininko kaltė. Kodėl XIX amžiau pabaigoje XX amžiaus pradžioje įvyko toks “atomo” ir “eterio” (kaip supratimo, susijusio su laisva energija) akivaizdus iškreipimas? Kodėl svarbiausiame fizikos klausime, apie aukštas energijas makro ir mikro pasaulyje, šiandiena mokslas atsitrenkia į aklavietę?

XIX amžiau pabaigoje XX amžiaus pradžioje įvyko ištisa eilė svarbiausių atradimų. Kuriuos atliko mokslininkai, kurie savo išsimokslinimo stadijoje domėjosi senovės darbais apie atomistinę koncepciją. Tai ir periodinės chemijos elementų lentelės atradėjas D.I. Mendelejevo (1834-1907), taip pat kvantinės fizikos pradininkas (Max Planck; 1858-1947) atskleidęs tai, jog energijos spinduliavimas ir absorbavimas yra diskretinio charakterio ir tt. Tokiais atradimais žmonės naudojasi ir šiandiena. Tačiau šiandienos žmonija jau išėjo į tokį mokslinį ir pažinimo lygį, jog duotieji atradimai, atlikti tik išorinio stebėjimo pagrindu, nebeduoda pilno supratimo apie procesus vykstančius tiriamos sistemos viduje. Naujiems atradimams šiandiena labai reikalinga ir mūsų primirštos senovės žinios.

Apie eterį.

Senovėje, kartu su žinių koncepcija apie fundamentalias ir nedalomas materijos dalelytes – atomus, minima ir apie neišsemiamos laisvos energijos šaltinį, kuris charakterizuojamas kaip visur esanti, visur prasiskverbianti energija (“nėra materialiame pasaulyje vietos, kur jos nebūtų”) ji  materialaus pasaulio pirmapradis pagrindas. Išlikusiuose iki mūsų dienų senovės Indijos šaltiniuose ji vardijama kaip “akaša”. “Akasa” – sanskrito žodis, sudarytas iš ā + kāś, reiškia “švytėjimas toliau”, “nesibaigiantis švytėjimas”, apšviesta erdvė. (Literatūra: The Pali Text Society's, Pali-English Dictionary. Edited by Davids, Rhys; Stede, William.London, 1921-1925).

Pats tokio termino iššifravimas nurodo į tai, kad senovėje žinojo apie neišsenkamos energijos šaltinio savybes, kurias vėliau, po daugelio amžių, būtent ir aptiko įžymus serbų fizikas-išradėjas Nikola Tesla (1856-1943). Bet apie tai vėliau.

Iššifruojant senovės tekstą į europietiškas kalbas akašos supratimo prasmė vertėjams gavosi kaip “tai, kas yra pagrinde”. Tokiu būdu, graikų kalbos kontekste, jau skambėjo kaip “esmė” (tai yra pagrindas). O lotynų kalboje graikiškas žodis “esmė”, skambėjo kaip “substancija” (substantia) ir vertinamas kaip, “reiškinio esminė pradžia”, materijos vienybės aspekte visose jos judėjimo formose, visuose atsirandančiuose tame judėjime skirtumuose ir priešingybėse. Šiuolaikiniuose žodynuose yra duodamas paaiškinimas žodžio “akaša” kaip erdvinės substancijos, iš kurios prasideda “pasireiškimo pradžia”, “pirmapradis impulsas”.

Išliko iki mūsų dienų senovės užsiminimai ir apie tai, jog akaša turi tik vieną charakteringą požymį – garsą (Allat Ra knyga 53 pslp.). Be to, garsas negirdimas, labai subtilių vibracijų (tuose pačiuose senovės šaltiniuose minimas kaip Pirmapradis Garsas,) jis yra visų subtilių ir grubių Visatos elementų, nematomų ir matomų, pasireiškimų pagrindine priežastimi. Akaša – tokio garso kokybės nešėja ir aprašoma, kaip begalinė, visur esanti Visatos medžiaga, visur prasiskverbianti, neturinti materialios formos, bet duodanti pagrindą daiktų įvairovei. Minima ir apie tai, kad visi pasaulio objektai turi atskirumo vienas nuo kito savybes būtent dėka to, kad jie apsupti akašos ir sąveikauja su ja. Akašos pasireiškimas yra viskas, kas sudaro elementų kombinaciją, kas jaučiama, girdima, matoma. Bet pati ji ant tiek subtili, kad žmogaus jausmų organais yra nejaučiama. Senovės Indijos mokymų vertimuose kalbama, kad pasireiškiant pasauliui, pradžioje buvo tik ši substancija, o kada pasaulinis ciklas baigsis, tai viskas vėl virs į akašą, o sekantis ciklas vėl prasidės nuo jos. (Literatūra: Евразийская мудрость от А до Я: философский толковый словарь / Зорин В. И. — Алматы: Создик-Словарь, 2002).

Paminėjimus apie akaša galima rasti ir senovės Indijos filosofinės mokyklos literatūroje. O senovės graikai, perėmę žinias iš senovės Indijos, pavadino tą neišsenkamą energijos šaltinį akašą savaip –“eteriu”(nuo graikiško “αινηρ” – “spindintis”) Antikiniais laikais tuo terminu naudojosi ir Aristotelis įvardijant materiją, iš kurios sudaryta viskas. Pas juos eteris, taip pat kaip akaša, reiškė visur prasiskverbiančią aplinką, vieną iš kosmoso elementų, sudarančio nesvarią dangaus ir žvaigždžių substanciją, subtiliausią pirmapradę medžiagą, nepasiekiamą jausmais. Tai galima rasti pas Anaksagorą, Platoną, Aristotelį ir tt. (kurie vadino eterį “penktuoju elementu”)

(Literatūra: Философский энциклопедиче­ский словарь / глав. ред. Ильичёв Л. Ф., Федосеев П. Н., Ковалёв С. М., Панов В. Г.— М.: Советская энциклопедия, 1983).

Užsiminimai apie eterį yra ir legendose apie senovės graikų dievus. Pagal jų mitologiją Eteris buvo pirmapradės miglos Erebo ir deivės Niktos sūnus. Eteris minimas kaip liepsnojantis oras, kuriame sukasi žvaigždės ir gyvena dievai. Senovėje eterį laikė tuo, kas atskirią amžiną dievišką, nuo laikino materialaus. Buvo manoma, kad per eterį prasiskverbia jėga, kuri sukuria ir paleidžia viską matomą ir nematomą šiame materialiame pasaulyje, o taip pat tai, ką žmonės vadino gyvybė. Tokios žinios šiandien jau neatrodo paprastomis legendomis. Toks pagrindų žinojimas duoda aiškų supratimą, kad tai natūralūs procesai, esantys pasaulėdaros pagrindu.

Žinios apie eterį, kaip apie pasaulinę, visur prasiskverbiančią aplinką, bet kokios sąveikos materialiame pasaulyje priežastį, išsisaugojo ir sekančiose epochose. Praktiškai visi, kas domėjosi senovės žiniomis apie nedalomas dalelytes – atomais, susidurdavo su žiniomis ir apie neišsenkamą energijos šaltinį – eterį, tačiau tokią informaciją priimdavo atitinkamai, savo epochos dominuojančios pasaulėdaros supratimo rėmuose. Tokiais buvo, kad ir tas pats Džordano Bruno, Rene Dekartas, Issakas Niutonas, Leonardas Eileris, Michailas Lomonosovas, Dmitrijus Mendelėjevas ir daugelis kitų. Pavyzdžiui, Rene Dekartas, savo žymioje knygoje “La Dioptrique” 1637 pateikia eterį kaip šviesos pernešėją. Kristianas Guigensas knygoje “rait de la lumiere” 1690, Issakas Nutonas knygoje “Philosophi. Naturalis Principia Mathematica” 1687, Leonhard Euler; 1707-783.

Ir bendrai XVIII-XIX ir net XX amžiaus pradžioje, vystantis eksperimentiniam mokslui, (beje, kurio vaisiais naudojasi ir šiuolaikinis mokslas) to meto fizikų, matematikų, chemikų ir kitų mokslų atstovų, eteris buvo viena iš centrinių aptarimų temų. Apie pasaulinį eterį rašė ir kalbėjo daugelis neeilinių mokslininkų. Pavyzdžiui, tokie kaip James Maxwell; 1831-879 – vienas iš statistinės fizikos ir klasikinės elektronikos pradininkų. Būtent dėka eterio modelinių įsivaizdavimų ir remiantis senovės žiniomis apie tai, jis sugebėjo priartėti prie elektromagnetinio lauko teorijos. Maksvelas skaitė, kad elektromagnetinio lauko įtampa susijusi su tampriomis įtampomis eteryje, o magnetinė indukcija susijusi su sukuriniais judesiais. Knygoje “A Treatise on Electricity and Magnetism” 1873 jis rašė: Iš tikro, kaip energija nepersiduotų nuo vieno kūno kitam laike, turi būti aplinka arba medžiaga, kurioje yra energija, palikusi vieną kūną, bet dar nepasiekusi kito.”

Taip pat eterio koncepciją studijavo Michael Faraday; 1791-1867- šiuolaikinio jėgos lauko koncepcijos elektrodinamikoje pirmapradininkas, eilės fundamentalių atradimų autorius, tame tarpe ir elektromagnetinės indukcijos, elektrolizės dėsnių ir tt. Heinrich Hertz; 1857-1894 – vienas iš elektrodinamikos pradininkų, kuris eksperimentais įrodė elektromagnetinių bangų egzistavimą. Hendrik Lorentz;1853-1928 – elektrodinamikos, statistinės fizikos, optikos, spinduliavimo teorijos, atominės fizikos pradininkas. Jules Henri Poincaré; 1854-1912, kuris savo darbuose panaudojo pasaulinio eterio sąvokas ir teigęs tai, jog jo niekada nepasiseks aptikti jokiais eksperimentais. Tačiau senovėje irgi buvo pažymima tas pats, jog ši substancija žmonėms yra nepasiekiama, bet žinant jos prigimtį, galima gauti iš jos neišsenkamą energiją. Iš esmės, tokia informacija ir tapo politinių bei religinių valdovų dėmesio objektu, kurie vienaip ar kitaip visais laikas stengėsi pritraukti į tokius tyrinėjimus geriausius tų laikų protus, finansuodavo jų tyrimus ir visa kitą, kas liečia eterį.

Naujų atradimų amžiuje, kaip ir senovėje, ta tokia visur prasiskverbianti numatoma aplinka, buvo pirmapagrindu viskam. Bet tik to laiko supratimo šviesoje, eteris buvo vertinamas taip pat, kaip šviesos ir tarpusavio elektromagnetinės sąveikos pernešėjas. Buvo manoma, jog būtent eteris yra elektromagnetinių spinduliavimų pernešėjas, to dėka ir atsirado toks šiandiena gerai žinomas išsireiškimas radio veikloje, kaip – “išeiti į eterį”. Tai buvo didžiųjų atradimų fizikoje epocha. Kaip rašė to meto publicistai: “idėjos tarsi sklandė ore”. Visi tokie fundamentalūs atradimai didino tempą savo eksperimentiniais patvirtinimais ir tai vyko iki tam tikro atitinkamo momento...

XX amžiaus pradžioje, visi tyrinėjimai eterio srityje netikėtai buvo nutraukti. O daugelį mokslininkų, palaikančių eterio teoriją, nustojo finansuoti, sudarė jiems įvairias dirbtinas kliūtis, uždarydavo laboratorijas, mažino mokslines vakancijas ir tt. O pasaulinėse masinės informacijos priemonėse prasidėjo eterio, kaip vieno iš pagrindinių teorinės fizikos supratimų, diskreditacija. Kodėl taip staigiai visi nutilo apie eterį? O vėliau, ant tų, kurie bent tarp savo pažįstamų užsimindavo apie eterį, kabindavo etiketę – psiaudo mokslininkas ir tai nežiūrint į visus jo buvusius nuopelnus. Kas gi tokio baisaus įvyko tada?

Viso to “kaltininku”, pats to nežinodamas, tapo žinomas serbų išradėjas, aukštos įtampos tyrinėtojas Nikola Tesla, kuris eksperimentiniu būdu rado būdą kaip gauti neribotą energiją iš eterio. Jo specialybė buvo elektrotechnika ir pagrindinį dėmesį jis skyrė tam, jog generuoti energijos perdavimus be laidų dideliais atstumais. Ir jo idėjos iš pirmo žvilgsnio ne atsitiktinai buvo vertinamos žmonijos kaip fantastinėmis. Pavyzdžiui, paimtos iš atmosferos laisvos energijos dėka, jis ketino apšviesti kelią naktį laivams, plaukiant vandenynu. Todėl panašūs tokie jo išradimai, jei būtų įgyvendinti, atskleistų daugelį paslapčių tame tarpe ir iš gilios senovės, o taip pat, paaiškintu įvairius faktus, aptiktus archeologiniuose radiniuose, kurie neįsiterpdavo į tradicinius paaiškinimus, kas liečia senovės žmonių techninius pasiekimus. Tai atsakytų į daugelį klausimų.  Pavyzdžiui, kaip senovės egiptiečiai vykdė darbus piramidžių viduje, nesinaudojant šiandiena žinomomis apšvietimo priemonėmis. Ir kokios jėgos dėka žmonės galėdavo įtakoti į megalitų gravitaciją, statyti iš jų ištisus miestus? Kam buvo skirti tokie “kosmodromai” kaip Baalbekas Libijoje? Iš kur pas Afrikos dagonų gentį tokios tikslios žinios apie Sirijaus žvaigždės sistemą ir kokį reikia turėti energijos šaltinį, kad pasiekti jį?

Tesla pasiekė nuostabių rezultatų savo tyrimuose ir svajojo apie tai, jog jo išradimai bei laisva energija būtų prieinama visiems žmonėms nemokamai, kas žinoma būtų žymiai palengvinę visos žmonijos egzistenciją ir tolimesnį vystymąsi, atvestų civilizaciją į naują vystymosi lygį. Tačiau problema buvo tame, kad jo idėjų, eksperimentų, bei laboratorijų finansavimą vykdė amerikiečių verslininkai, kurie turėjo kitokį požiūrį ir kitokius savo ateities planus. Jiems buvo svarbu ne laisvos energijos atidavimas žmonijai, o asmeninė komercinė nauda, dar stipresnės vartotojiškos visuomenės sukūrimas, kurioje jie ir jų palikuonys turėtų žmonėms neribojamą valdžią.

Ne atsitiktinai 1895 –1904 metų periodą vadina revoliucinių pasikeitimų fizikoje periodu. Tai buvo vertingiausių Teslos atradimų metai. Tačiau jo “strateginė klaida” buvo tame, jog pirmaisiais žmonėmis, kuriems jis pademonstravo savo pasiekimus, buvo tie, kurie būtent ir tarnavo tokios vartotojiškos visuomenės sudarymui. Tie jo atradimai, Amerikos finansininkus ir pramoninkus ant tiek įvedė į šoką, kad iš baimės prarasti savo valdžią žmonėms, jie ne tik nutraukė eksperimentų finansavimą, bet ir ėmėsi visko kas buvo įmanoma, kad toks supratimas kaip eteris, “kartą ir visiems laikams dingtų iš fundamentalaus mokslo srities”. Nikolos Tesla istorija tai žinoma individualus konkretus atvejis. Tačiau panašų atradimą galėjo atlikti ir kas nors kitas, kadangi mokslas tam laikui iš tikro buvo pasiekęs svarbų persilaužimo momentą, atveriant žmonijos civilizacijai fantastines perspektyvas. O duotoji privati Teslos istorija, deja atsispindėjo ir visame moksle bendrai, svarbiausia - jo ateityje. Tokiu būdu, Nikola Tesla, pats to neįtardamas, šimtmečiams išbraukė eterio tyrinėjimus ir galimybę gauti iš jo laisvą neribotą energiją, paskubėjęs pademonstruoti savo revoliucines technologijas tiems, kas dėl tokio epochos atradimo galėjo prarasti krūvą pinigų ir valdžią.

Nuo 1905 metų pasauliniame moksle prasidėjo teorijos apie eterį tiesioginis naikinimas. Ne atsitiktinai pasaulinių verslininkų susitarimų dėka, mokslo pasaulinėje arenoje, kaip grybai po lietaus, iškyla iki tol visiškai nežinomos vidutinio lygio “figūros” ir tos kandidatūros populiarizuojamos po visą pasaulį, o šios atsidėkodamos už tai, savo ruoštu, atlieka pakeitimus eterio supratime ir nuveda pasaulinę fiziką į visiškai kitą tyrimų sferą. Pavyzdžiui 1905 metais, iki tol niekam nežinomas 26 metų Albert Einstein; 1879-1955 tam momentui jau Šveicarijos pilietis, (patentų biuro darbuotojas. O plačiau apie tai, kaip jam pavyko nugvelbti svetimas idėjas rasite čia http://atsibudimas.ucoz.com/news/kur_veda_mokslo_klystkeliai_ir_kam_tai_naudinga/2010-06-21-9), publikuoja keturis straipsnius, aktualiausiomis mokslinėmis kryptimis. Tarp jų buvo ir darbas “Zur Elektrodynamik bewegter Korper”, 1905, kur Einšteinas išdėsto specialią realiativumo teoriją. Be to, ne atsitiktinai jo darbai iš karto publikuojami prestižiškiausiame žurnale “Annalen der Physik”. Tam laikui ekeltrodinamika buvo populiari ir pritraukdavo dėmesį daugelio žmonių, Nikolo Teslos teorijos ir eksperimentų dėka.

Einšteino realiatyvumo specialioji teorija savyje turėjo visišką laiko ir erdvės peržiūrėjimą fizikoje. Jo požiūris buvo pateikiamas kaip “nepriklausomas”, nuo tuometinių teorijų, kurios daugumoje bazavosi teorija apie eterį. Pavyzdžiui, jei Nobelio laureatas Henrikas Lorencas, o taip pat, Anri Puankare, visas naujas savybes laikė eterio dinaminėmis savybėmis, tai Einšteino “realiatyvumo teorijoje” visa tai iš dinamikos jau yra pervedama į kinematiką ir nebeliko tokio supratimo kaip eteris. Tas “jaunuolis” gavęs reikšmingą paramą, tvirtino: tai, kas buvo laikoma eterio savybėmis, iš tikro yra tik erdvės ir laiko savybės. Tai yra ytai, jog savo darbuose Einšteinas supaprastino eterio supratimą, remiantis savo absoliutaus laiko ir absoliutaus judėjimo supratimais. Be to, ta jo teorija nėra kažkas visiškai naujo moksle. Dar žymiai anksčiau, iki tos Einšteino publikacijos, Anri Puankare savo darbe “laiko išmatavimai” (La mesure du temps, 1898) suformulavo bendrą realiatyvumo principą elektromagnetiniams reiškiniams. Bet pagrindine jo problema buvo tame, jog Lorencas, kaip ir Puankare - eterio teorijos šalininkai, kas visiškai netiko tiems, kurie užsiiminėjo tokio supratimo moksle naikinimu, pagal stambių finansininkų užduotį jiems.

Apie tai, jog šis slaptas sąmokslas tikslingai ir planingai buvo įgyvendinamas, liudija daugelis faktų. Pradžioje, tokius “naujos teorijos” klausimus stambiausieji mokslininkai stengėsi apeiti šonu ar nutylėti, arba geriausiu atveju apsiriboti profesionaliais komentarais tik apie tai, jog šios temos jau buvo paliestos anksčiau kitų mokslininkų ir jų paieškų rezultatai buvo teisingi tik ypatingomis sąlygomis. Vėliau, fizikus vis dažniau pradėjo dalinti į tuos, kas buvo “naujos teorijos” šalininkais ir tuos, kurie stovėjo eterio koncepcijos pozicijoje. Ir tokio mokslininkų vienas su kitu sukiršinimo rezultatu tapo 1920 metų oficialus mokslinis pareiškimas. Kur 86 kongrese, vokiečių mieste Bad Nauheim iškilmingai buvo paskelbta kaip nenuginčijamas faktas, jog toks supratimas kaip eteris, galutinai išimamas. To meto mokslininkai kontingentus: “aklus” – kurie negali įžiūrėti akivaizdžių faktų ir “kurčius”, kurie žino, mato, bet bijo apie tai kalbėti.

Tuo pat metu, masinių informacijos priemonių pagalba, pasaulinės visuomenės dėmesį sukoncentravo ties “realiatyvumo teorija”, primetant idėja, kad eteris iš principo neegzistuoja. Paskubomis buvo populiarinamo knygos bei lekcijos tų “mokslininkų”, kurie apie realiatyvumo teoriją kalbėdavo vienašališkai teigiamai, kaip apie nenuginčijamą faktą. Tai irgi suvaidino savo vaidmenį naikinant žinias apie eterį. Išsireiškus šiuolaikiškai, pasaulio “galingieji magnatai” panaudojo jiems jau  gerai žinomą technologiją, pasinaudojant masinės informacijas priemonėmis, rezultatas buvo atitinkamos visuomeninės nuomonės sunaikinimas, pakeičiant ją į klaidingą, visiškai priešingą tik publicistinį vertinimą, kuris buvo naudingas atitinkamiems suinteresuoties veikėjams, turintiems valdžią. Žymiai vėliau ta magnatų technologija tapo žinoma ir pavadinta “Overtono langas” (Overton window). Jos prasmė tame, jog specialioje informaciniame visuomeninės sąmonės apdirbime panaudota viskas, nuo nepageidaujamos idėjos priėmimo stadijos, kaip kardinaliai “nepriimtinos” iki naujos “priimtinos idėjos” stadijos, dar ir naujos nepajudinamos taisyklės sudarymas, tuo klaidingu pagrindu. Kurios pažeisti niekam nevalia, kaip nenuginčijama dogma, kaip progreso stabdis.

Visos tokios perturbacijos fizikoje kelia liūdesį ir apmaudą, bet tame nieko nuostabaus. Nes tai tik atspindys viso to, kas vyksta globaliu mastu tuo metu visuomeninėje sąmonėje, aktyviai veikiant grupei finansininkų, svajojančių apie pasaulinį viešpatavimą. Juk būtent tada pasaulyje masiškai buvo naikinamas dvasingumas, dorovingumas, dirbtinai kuriama vartotojiška visuomenė. Pagreitintai steigiami pasaulinei koncernai, transnacionalinės korporacijos, privačios monopolijos, kuriama pasaulinė prekyba, orientuota į vartotojiškos visuomenės vystymąsi. Pasaulinėje visuomenėje štampavosi žmogus-vartotojas, kurio sukūrimui nuo vaikystės buvo puoselėjamas materialistinis, egoistinis požiūris į pasaulį, vartotojiškas požiūris į gyvenimą ir į asmeninės naudos gavimą. Gyvenimo prasmė suvedama į niekingus ir klaidingus tikslus (pastovaus noro pakelti savo pajamas, karjeros augimas, egoistinių savo ambicijų gynimas), kurie neleisdavo žmogui surasti vidinės laisvės ir laimės. Žinoma, jog po tokio masinės nuomonės apdorojimo, žmogaus-vartotojo egoistinis mastymas jau rimtai nepriėmė žinių iš praeities, tame tarpe ir tų žinių, kurios buvo laikomos šventomis ir persiduodavo iš kartos į kartą, kaip svarbiausia informacija, ką turi žinoti žmogus. Jam jau sunku įsivaizduoti, kas tai yra absoliuti tuštuma, jei ji neužpildyta niekuo materialiu. Jam jau sunku išeiti už materialistinės pasaulėžiūros rėmų, kuriuos jam nuo vaikystės įstato, kaip sąmonės ribotuvus, kad tik jis nepažintų ir nesužinotų daugiau, kad tik jis netaptu dar vienu Tesla, Planku ar Maksvelu.

To pasekoje, fizikos vystymasis perspektyvia kryptimi sustabdytas šimtmečiams, o moksle prioritetine kryptimi liko tik tai, kas duoda valdytojams karinį pranašumą ir pelną oligarchams. Šiandiena žinių likučiai apie eterį egzistuoja tik tradicinio mokslo traktuotės rėmuose, arba filosofinių samprotavimų rėmuose “apie primityvias praeities žinias” ir tai su iškraipymais ir esmės nesupratimu, arba įstumta į rėmą “senovės okultinės interpretacijos”.

Pametus žinias apie eterį ir neišsenkamą energijos šaltinį, ką mes šiandiena stebime pasaulyje? Žiauri tarpusavio konkurencija, dėl neatsinaujinančių energijos resursų, privedanti iki karinių konfliktų, transnacionalinių kompanijų ekspansijos, nesusitaikomas žmonių padalinimas į “savus” ir “svetimus”, kova už vartotojišką rinką be taisyklių. Civilizacija, kurioje pinigai masiškai valdo žmonių protus šiandiena priėjo natūralų “liepto galą” savo vystymesi, prie globalių pasaulinių problemų, praradus dvasinius-dorovinius pagrindus. Ir visa tai vyksta būtent dabar, tokiame periode, kada globalūs gamtiniai kataklizmai pagreitintu tempu didina savo jėgą ir kada žinios apie eterį yra būtinos žmonijos išgyvenimui kaip oras. Pinigų pagalba galima užrišti mokslininkų liežuvius, bet negalima sustabdyti augantį gamtos pyktį.

Masinių informacijos priemonių pagalba visuomenėje įdiegtas toks žodžių derinys kaip “energetinė krizė”, pateisinantis tautų eskalaciją ir karinius konfliktus, įtampą. Bet šiandiena mažai kas susimasto apie tai, kas iš tikro slepiasi po tuo išsireiškimu “energetinė krizė” ir kodėl iš vis įvestas toks supratimas, kaip pasiteisinimo šablonas? Juk šiandienai jau atrasti daugelis energijos gavimo būdų, be žaliavų panaudojimo. Kodėl apie tai nutyli oficialūs šaltiniai? Bandymas atsakyti į tokį klausimą vėl mus veda prie to paties. Kai kas bando išlaikyti valdžią vartotojiškoje visuomenėje ir jos neprarasti kaip galima ilgiau. Taigi, tokioje visuomenėje, kur viskas dirba tik bizniui, niekas nesiderina su dvasiniu-doroviniu kūrybingumu – visų prieinama laisva energija ir pirmapradėmis žiniomis.

Tačiau pas visus dar sąmoningai sveikus pasaulio žmones šiandiena yra galimybė kardinaliai apsukti civilizacijos vystymosi vektorių į dvasinę-dorovinę pusę ir tuo pačiu, išspręsti pačią pagrindinę problemą – gauti nemokamą laisvą energiją. Tokios perspektyvos, išlaisvins žmones nuo materialios priklausomybės, padės sugriauti tos vartotojiškos visuomenės pagrindus. Ir tai išves žmoniją į visiškai kitą lygį.

Elementariosios dalelės

Pradedant nuo XIX amžiaus, šiuolaikinės civilizacijos mokslas pradėjo naudoti pakeistą įsivaizdavimą apie atomą, kaip apie mažiausią cheminio elemento dalį. 1897 metais, Joseph John Thomson; 1856-1940 dėka, buvo atrastas Elektronas – neigiamo elementaraus krūvio nešėjas atome. O 1919 metais fizikas Ernest Rutherford; 1871-1937 tiriant branduolio skilimą atrado ir Protoną – elementari dalelė su teigiamu krūviu. 1932 metais anglų fizikas James Chadwick; 1891-1974 tiriant alfa dalelių sąveiką berilije atrado Neutroną – elementarią dalelę įeinančia į branduolio sudėtį, kurios masė arti protono masės, bet neturinti elektrinio krūvio. Tačiau, šiuolaikiniame moksle iki šiol lieka neišspręsti klausimai kas liečia atomo branduolio vidinės struktūros. 1930 metais šveicarų fizikas Wolfgang Pauli; 1900-1958 išstudijavo elementarios dalelės, kuri beveik nesąveikauja su medžiaga, egzistavimą. O jau 1950 metais Frederick Reines; 1918-1998 ir Clyde Cowan; 1919-1974 eksperimentais patvirtino apie neutralios stabilios dalelės – Neutrino, egzistavimą.

Iki 1950 metų dalelių tyrimas praktiškai buvo tampriai susijęs su kosminių spindulių tyrimais. Pradedant nuo 1950 ir iki šiol, pagrindiniais instrumentais tiriant elementarias dalelytes tapo greitintuvai, o tyrimų elementais tapo naujos dalelės, atsirandančios pagreitintiems protonams ir elektronams susiduriant su medžiaga. Nuo to laiko buvo atrasta visa eilė įvairiausių dalelių, tame trape ir nestabilios elementarios dalelės, o taip pat labai nestabilios, gavusios pavadinimą “rezonansai”.

Mokslininkams tapo netikėta atrastų dalelių savybių įvairovė. Apart tokių charakteristikų, kaip elektrinis krūvis, judėjimo momentas ir tt., jiems teko įvesti tokias charakteristikas kaip “keistumas”, “žavumas” ir tt. Tapo suprantama, kad elementarių dalelių pasaulis pagal savo dėsningumus, savybes, elgesį - žymiai skiriasi nuo įprasto manymo apie jį, kurį suformavo klasikinės fizikos atstovai iki tol.

Dalelių ir aukštų energijų srityje svarbiu atradimu šiandiena laikomas vienas iš rezultatų, gautas  Branduolinių tyrimų Europos Centre (CERN), įkrautų dalelių greitintuvo pagalba. (Didžiojo adroninio kolaiderio pagalba). Mokslininkai aptiko dalelę panašią į Higso bazoną (bazonas buvo nusakytas anglų fiziko Peter Higgs; 1929). Bet iš tikro tai nėra Higso bazonas. Tačiau tie žmonės, patys to nesuvokdami padarė didelį atradimą ir aptiko žymiai daugiau. Jie eksperimentaliai aptiko reiškinį, apie kurį nuosekliai aprašyta knygoje “Allat Ra” 36 puslapyje paskutinėje pastraipoje (apie informacinius klasterius – “Plyteles”).

Šiandiena fizikai daro tik sudėtingesniais išorinius stebėjimus bandymuose, tačiau neturi galimybė stebėti subtiliausius procesus ir suprasti dėsningumus vykstančius mikro pasaulio sistemos viduje. Vartotojiškai visuomenei, toks važinėjimas ratu išorėje – labai priimtinas ir dėsningas. Tokioje egoistinėje visuomenėje mokslininkai, tikrąja to žodžio prasme, turi išgyventi, o savo talentą taikyti ne visuomenės naudai, bet kieno tai ambicijų patenkinimui, studijuojant fiziką tik leistinų koncepcijų ribotuose rėmuose. Todėl vartotojiškoje visuomenėje, šiuolaikinę “aukštų energijų fiziką”, galima vaizdžiai sulyginti su įranga, praktiškai skaldančią didelius akmenis (kuriuos vadina elemtariomis dalelėmis). Bet skaldant tokius konglomeratus yra neįmanoma suprasti jas sudarančių smiltelių kūrimo esmės.

Daugelis fizikų, kurie neliko abejingi visuomenės problemoms, vėl bando eksperimentiniu būdu atvesti prie pirmapradžio momento, prie to tiesaus kelio, nuo kurio kažkada nusuko jų pirmtakai. Jie supranta, kad ryšium su klimatinėmis situacijomis žemėje, susijusiomis su globaliais gamtos pasikeitimais, žmonijos išgyvenimui yra būtinas kokybiškai naujas fundamentalus proveržis fizikoje, nauji būdai gauti laisvą energiją nepriklausomai nuo išorinių sąlygų ir gamtos išteklių.

Galima daryti išadą, kad paskutinieji naujausi atradimai fizikos srityje, teleido pažvelgti į mikro pasaulį, kuris sudaro visos Visatos makro pasaulio pagrindą, pro rakto skylutę. Tam, kad suprasti mikro pasaulio tarpusavio sąveikos dėsnius, reikalingas radikalus daugelių įprastų supratimų peržiūrėjimas, kokybiškai naujas žvilgsnis į fiziką.

Gamtoje pastoviai vyksta materijos judėjimo ir persiformavimo procesai, įvairiuose jos organizacijos lygiuose. Mokslas įrodė, kad jeigu tokie persiformavimai žmogaus akims nepastebimi, tai dar nereiškia jog tokie procesai neegzistuoja. Bet kuris pasikeitimas gamtoje turi turėti esminį mokslinį pagrindą. Šiuolaikinės fizikos fundamentali užduotis – prieiti iki pirmapradės priežasties, veikiančios pagal nekintantį dėsnį ir apsprendžiančios visą įvairovę reiškinių bei įvykių.

Dabar fizika tampriai susijusi su filosofija, kaip ir antikos epochoje, o dar vėlesniais laikais – su dvasinėmis žiniomis, o tiksliau, egzistavo kaip papildymas joms, apšviečiant žmogui nematomus makro ir mikro pasaulio procesus. Tai buvo žinios apie Visatos gimimą, sudėtį ir evoliuciją, jos žūties ir atgimimo periodiškumą, apie matomo ir nematomo pasaulio sudėtį, apie žmogų ir jo daugiamatę konstrukciją nematomame pasaulyje, apie realias jo galimybes, o taip pat, apie svarbiausia jo jėgą ir sudedamąją – dvasinį pradą.

Iš kvantinės fizikos pozicijos, žmogus gyvena iliuzinėje sistemoje. O jei iš dvasinės pusės, maišo suprasti ir susivokti šio pasaulio iliuziškumą, tokia neigiama žmogaus kokybė, kaip puikybė – materialios protingos sistemos botagas ir pyragas kartu, kuris daro žmogų ne tik savo norų vergu, o paverčia jį tos gyvo lavono sistemos “melžiama karve”. Perduodant žinias senovės žmonės ne veltui akcentuodavo dėmesį į tai, kad visa tai, ką žmogus suvokia ir priima, iš tikro nėra realybė ir kad pas jį yra galimybė išvystyti kitokį suvokimą, kuris kokybiškai skirsis nuo įprasto, iliuzinio, primesto materialios sistemos.

Sprendžiant pagal mus pasiekusias iš senovės žinias, galima išskirti dvi priežastis, kodėl žinios apie makro ir mikro pasaulį senovėje buvo duodamos kaip papildymas prie dvasinių žinių. Pirmoji priežastis: kad žmogus suvoktų pagrindinį savo greitai bėgančio gyvenimo tikslą, apimantį dvasinį persiformavimą. Antra priežastis: kad žmogus atliktu savo pagrindinį sąmoningą pasirinkimą tarp materialių vertybių ir dvasinių vertybių. O tam, kad žmogus galėtų pilnavertiškai atlikti savo pasirinkimą, jis turi žinoti apie nematomo pasaulio pavojus, ypatumus, šablonus, nematomo pasaulio “materialios sistemos” veikimą, kurioje laikinai egzistuoja jis pats, kaip asmenybė ir jo kūnas.

Kaip senovės Rytų mokymuose, taip ir ankstyvojoje senovės Graikijos atomistikos formoje, egzistavo nematerialaus prado, egzistuojančio ne laike ir erdvėje, supratimas. Tai daugeliu atveju paaiškindavo pačio materialaus pasaulio elgesį ir savybes, leisdavo suprati materijos tarpusavio sąveikos dėsnius ir jos valdymą. Pradedant nuo XIX amžiaus iš visuomenės žinių  buvo kryptingai panaikinta ir išvalyta iš pagrindų daugelis senovės mokymų, nuo nematerialaus prado paminėjimų. To pasekoje, sekančios kartos jau buvo auklėjamos išskirtinai dominuojant materializmo pasaulėžiūrai, besiremiančiai egoistiniu vartotojišku mastymu, susiaurėjusiu supančios aplinkos suvokimu. Ir kaip viso to pasekmė, šiandiena žmonija turi aibę problemų, tame trape ir mokslinio charakterio, kurių galima buvo ir išvengti. Pavyzdžiui, fizikoje tai taip vadinama “elementarių dalelių fizikos krizė”. Tai yra, kada šiandiena dėka aukštų energijų fizikos, žmonija susidūrė su nepaprastomis mikro pasaulio realijomis, mikro pasaulyje atsirandančių ir dingstančių mikro dalelių įvairove, masės pavirtimu energija, tačiau neturint pirmapradžių žinių apie nematerialų pagrindą, ji sustojo ant tokių globalių procesų nesupratimo slenksčio.

Štai tiek pradžiai, kaip įžangai. Sekančiuose straipsniuose daugiau įsigilinsime į materialaus pasaulio nematomą struktūrą, remiantis senovės žiniomis ir šiuolaikiškais tyrimais.

Taikos ir ramybės Sielai

Peržiūrų: 1547 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.7/3
Viso komentarų: 8
1 virku   (15.05.2015 13:23)
Ačiū labai įdomus, platus straipsnis, tik va kyla klausimas, kodėl toks projektas, kaip Teslos išradimai, vis dar nenaudojamas ir su juo nedirbama, suprantu koorporacijos trukdo, vyriausybės nefinansuoja, bet juk yra daugybė nepriklausomų mokslinių organizacijų su savo finansavimo šaltiniais ir pan., kurias prie šiuolaikinių viešumo priemonių būtų labai sudėtinga užslopinti. Kodėl tai neįgauna pagreičio, negi neatsranda pakankamai pažangių jėgų, kad tai išvystytų ir paleistų į "gamybą". Ar šio ir kitų pažangių atradimų užslopinimas praėjusio amžiaus pradžioje, nebuvo inicijuotas aukštesnių jėgų, kad žmonija per vargus, karus ir nepriteklius praeitų tą dvasinį vystymosi kelią, kuris jai buvo būtinas, ko nebūtų galėjusi pasiekti gyvendama prabangoje, be didesnių rūpesčių, iššūkių bei nekovodama už savo išlikimą?

2 valdas   (15.05.2015 21:21)
Manau, viskam savas laikas. Esant tokiam žemam žmonijos išsivystymo lygiui ir atsakomybės stokai,  naudojimasis laisvaja energija būtų tiesiog pražūtingas. Panašiai kaip šautuvas pas mažą vaiką. Neseniai teko žiūrėti video apie rusų mokslininką V.Grebennikovą. Jis, tyrinėdamas vabzdžių gyvenimą, rado taip vadinamą ertminių struktūrų efektą ir pagal tai sukūrė savo antigravitacinę platformą. Žurnalisto paklaustas, kodėl visuomenei neatskleidė savo išradimo, jis pasakė: "Kol kas mano išradimo pasėkmės visuomenei būtų katastrofiškos". Žinoma, panašūs išradimai paplis tik tada, kai tą leis aukštesnės jėgos/dievai/kūrėjai/valdytojai.
Beje, V.Grebennikovas užpatentavo labai įdomų prietaisą - korinį skausmo nuėmėją, kurį gali pasidaryti kiekvienas,sugebantis šiek tiek meistrauti.

3 virku   (21.05.2015 23:22)
Ne kokios mokslininkų prognozės mūsų planetai artimoje ateityje :  http://allatra.org/ru/pages/climate,   http://rus-ivolga.ru/1896-yelloustoun-tochka-nevozvrata-proydena-uchenye-begut-iz-ssha.html#sel=10:1,1 6:71

4 Aras3796   (23.05.2015 11:05)
straipsnio net neskaiciau,  kokia fizika ? Apie ka mes snekam ?

5 Aras3796   (23.05.2015 11:19)
koks  lygis ? fizika ! WOW ! Skaitykit Vadim Zelan- baigiasi visa fizika !

6 virku   (23.05.2015 21:59)
WOW,  koks tu protingas  :)

7 amigo   (26.05.2015 19:49)
Nebesulaukiu tęsinio apie Allt Ra fiziką.

+1  
8 virgis   (26.05.2015 20:58)
rytoj, failas susigadinęs buvo, teko iš naujo rašyt, matyt ne atsitiktinai, o tam kad aiškiau būfų

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gegužis 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0