Tai kas gi sudaro materialaus pasaulio vienybės pagrindą ir apsprendžia jo pasikeitimų įvairovę? Ir tai yra nuo senovės pamestas supratimas apie Ezoosmosą ir Ezoosminę gardelę. Tai duoda supratimą apie Visatoje vykstančius procesus, apie materijos diskretiškumą, apie nedalomų dalelių funkcijas ir dalomų susidarymą ir apie galimybes gauti neišsenkamą energiją. Tai tos laike prarastos žinios, apie kurias kažkada kūrėsi įvairūs kosmokologiniai mitai, religinės dogmos, filosofinės mokyklos ir tt. Iki mūsų tūkstantmečio išliko tik tų žinių, apie nematomus procesus, likučiai.
Kas tai yra Ezoosmosas ir Ezoosminė gardelė? Teisingai sakė Puankare tvirtindamas (ir besiremiantis senovės žiniomis) apie eterio stabilumą ir apie tai, jog jo niekada nepavyks aptikti eksperimentiniu būdu. Bet tai nereiškia jog eterio nėra. Tai tik reiškia viena, kad jis nepasiekiamas žmogaus, kaip trimačio pasaulio stebėtojo, suvokimui. Iš tikro ir senovėje buvo pažymima, jog šis materialaus pasaulio pagrindas yra nejudamas ir nepasiekiamas žmonėms, jog tokios substancijos žmogui neįmanoma pajusti, pamatyti ar išgirsti. Tačiau buvo nurodoma, žinant jos sudėtį, įmanoma išgauti didžiulę naudą, gaunant neišsenkamą jėgą ir sugebėjimą valdyti nematomus reiškinius.
Materialios Visatos pagrinde yra savotiškas “erdvinis karkasas”, nemateriali struktūra – Ezoosminė gardelė. Trimačio išmatavimo gyventojui tai vaizdžiai primintų stipriai suplotą objektą, panašų į plokščią plytą, kurios krašto aukštis tesudaro 1/72 jo pagrindo. Kitaip sakant, Ezoosminė gardelė turi plokščią geometriją. Ir materialios Visatos galimybės plėstis apribotos yra būtent tos Ezoosminės gardelės išmatavimais.
Ezoosminės gardelės ribose egzistuoja 72 išmatavimai. Ir visa tai, kas šiuolaikiniame moksle įvardijama kaip “materiali Visata”, egzistuoja tik 6 išmatavimų ribose, o likę 66 išmatavimai, pagal savo esmę – kontroliuojantys antstatai, išlaikantys “materialų pasaulį” atitinkamuose ribojančiuose rėmuose – šešiuose išmatavimuose. Pagal senovės žinias ir tie 66 išmatavimai (nuo 7 iki 72) taip pat priklauso materialiam pasauliui, bet pagal savo esmę nėra tokiais.
Už ezoosminės gardelės ribų, kas irgi tvirtinama senovės žiniose, yra dvasinis pasaulis – kokybiškai kitoks pasaulis, neturintis nieko bendro su materialiu pasauliu, jo dėsniais ir problemomis.
Ezoosminė gardelė stabili ir nejudama. Ji sudaryta iš atitinkamo kiekio vienodų ezoosminių skyrių, kurie trimatėje erdvėje turi kūbo formą (aukščiau trečio išmatavimo, ta konstrukcija sudėtingėja). Sąlyginiai sakant, kiekvienas ezoosminis skyrius sudarytas iš šešių “sienelių”, ezoosminių membranų išvaizdoje. Viduje, kiekvieno ezoosminės gardelės skyriaus pačiame kūbo centre, yra Stacionari Dalelė Po.
Šiandiena galima rasti daugelį paminėjimų apie tokią ezoosminę gardelę, kurie išsisaugojo nuo senovės pas įvairias tautas, gyvenančiose skirtinguose kontinentuose. Tai užfiksuota etiologiniouse ir kosmologiniuose mituose, įvairių filosofų traktatuose, religiniuose mokymuose, sakmėse, alegorinėje formoje pasakojančiose apie Visatos sudarymą. Tačiau kuo arčiau šių laikų, tuo daugiau žinių prarandama ir stebimas didesnis esmės nesupratimas, sakralinių metaforinių reikšmių pakeitimas gyvenimiška prasme.
Paleolitas. Pavaizdavimai ženkluose (tinklo, kvadratų, rombų vaizdavimas su tašku per centrą, šachmatinė ornamentika) – egzistavo nuo gilios senovės, o kai kurie iš jų ir senovės paleolite. Buvo klaidingai manoma, jog jie reiškia “užsėtą lauką” tačiau tie ženklai atsirado dar žymiai anksčiau, prieš žemdirbystės atsiradimą. Taip pat žinoma, kad anksčiau žmonės palikdavo įvairius svarbius ženklus sekančioms kartoms, kaip taisyklė, fiksuojant juos piešiniuose ant uolų. Tokie piešiniai ant uolų aptikti įvairiuose kontinentuose ir yra pakankamai vienatipiais, kas nurodo į vieną bendrą žinių šaltinį. Šiai dienai egzistuoja daug artefaktų iš įvairių epochų, kur tinklai, rombai, apskritimai su taškais per vidurį buvo pagrindiniais ornamentikos elementais ant ritualinių indų ir aprangos, skaralinių tekstų apipavidalinime įvairiose tautose.
Afrika. Žinoma Blombos uola – vienas iš įžymiausių vidurinio paleolito archeologinis paminklas, amžius sudaro apie 68 tūkstančius metų.
Kinija. Keraminis indas, priskiriamas neolitinei Jan-šao kultūrai, kuri egzistavo V-II tūkstantmetis iki mūsų eros šiuolaikinės Kinijos teritorijoje.
Tailandas. Keraminis indas, priskiriamas Bnačiang archeologiniam paminklui (bronzos amžiaus gyvenvietė 4400-3400 metai iki mūsų eros).
Senovės europa. Keraminis indas, priskiriamas Tripolio civilizacijai VI- III tūkstantmetis iki mūsų eros (šiuolaikinės Moldavijos, Rumunijos Ukrainos teritorija)
Senovės Egiptas. Pagal senovės egiptiečių įsivaizdavimus, “didžiąja žvaigždžių motina”, “gimdančia dievus”. Buvo deivė vardu Nut. Nut vaikais buvo žvaigždės, kuriomis ji valdė. Ją suvokdavo kaip kosminę erdvę. Kaip taisyklė jos kūnas ar apranga turi tinklo arba rombinę struktūras.
Senovės Kinija. Senovės Kinijoje buvo toks supratimas kaip Jui-čžou, kas išreiškia substanciškumo ir struktūrinės tvarkos idėją, laiko ir erdvės vienybę, kaip vieno iš Visatos atributų. Šiuolaikiniame pasaulyje tie žodžiai vartojami kaip “kosmosas”.
Senovės kiniečių traktate “Čižuan-cizi” yra įdomus paminėjimas apie tai, kad “žmogus po mirties taps vabzdžio kojele arba pelės kepenimis” ir remiasi panašus tvirtinimas tokiu “metafiziniu” nurodymu kaip “nesuskaidyta realybė” (tai yra nedaloma) kur “kiekvienas viskame ir viskas kiekviename”. Jei tai vertinti iš vienos formos suirimo ir kitos susidarymo pusės, sudarytų iš vienų ir tų pačių elementarių dalelių (pereinančių iš vienos būsenos į kitą), tampa aišku, kad šis alegorinis pavyzdys turi ne tik filosofinį pagrindą.
Kas liečia žodį “Jui-čžou”, vartojo filosofiniame kontekste, kur “Jui” apsprendžiamas kaip “keturios pasaulio pusė, bei viršus ir apačia” (taip Rytuose žymėjo kūbą), o “čžou” kaip “buvusi senovė ir ateinanti dabartis”. Jui-čžou suvokiama kaip Visatos vienakūniškumas. Dangus (tan) Žemė (di).
Jui-čžou supratimas susijęs ir su “dao” supratimu, kas yra vienas iš centrinių kiniečių filosofijos supratimų. Naudojama įvairiose filosofinėse mokyklose ir charakterizuojama kaip dieviška tuštuma, vienis, atsiradimo pirmapriežastis, viso esamo pradžia, amžina ir bevardė, tuščia ir neišsenkama, tai galima perduoti bet negalima paimti, galima suvokti, bet negalima pamatyti, tai pats savęs pradžia ir pagrindas, nėra tam nei pradžios nei pabaigos, egzistuoja visur ir viskame ir tt. Tai niekada nesikeičia, tačiau yra viso kito pasikeitimo priežastimi. “žmogus priklauso nuo Žemės, Žemė – nuo Dangaus, Dangus – nuo Dao, o Dao pats nuo savęs”. Dao apsprendžia ir In/Jan dėsningumą.
Centrinės Amerikos indėnų kosminėje mitologijoje seniausia pagal kilmę yra deivė-motina, sukūrusi pasaulį, derlingumo ir dvasinės švaros deivė. Ta deivė tamapa vėliau ištiso dievų pantiono progimdyvė. Atsiranda mėnulio, kukurūzų, lietaus ir tt. dievai. Įdomus toks faktas, kad pas kai kuriuos iš jų iki šiol išliko elementai, tos deivės-motinos atributai: rūbai su tinkliniu ornamentu, verpstės, o taip pat atitinkami ženklai, tame tarpe apskritimas, lygiašonis kryžius, Allat Ra ir Allat ženklai.
(Literatūra: Энциклопедический словарь Ф.А. Брокгауза и И.А. Ефрона. - СПб.: Брокгауз-Ефрон, 1890-1907; Фасмер М.Р. Этимологический словарь русского языка. - М.: Прогресс, 1964-1973; Всемирная история. Энциклопедия/ ред. Белявский А., Лазаревич Л., Монгайт А., Лурье И..Полтавский М. - М.,1956-1965; Человек и общество: Культурология. Словарь-справочник/ ред. Штомпель О. М. - Ростов-на-Дону: Феникс, 1996; Мифы народов мира. 2-х т. Гл. редактор С.А. Токарев. М.,1988; Tresidder, Jack. The Complete Dictionary of Symbols. San Francisco: Chronicle Books, 2005; Teit, James A. Tahltan Tales. Journal of American Folklore. London: Forgotten Books, 1919; Monaghan Patricia. Encyclopedia of Goddesses and Heroines. New World Library, 2014; Cano, Jesús Arango. Mitología en América precolombina: México-aztecas, Bogota: Colombia-chibchas, Perú-incas, Plaza y Janes Editores Colombia,1989; Coulter C. R., Turner P. Encyclopedia of Ancient Deities. London: Routledge, 2013; التَّأثيل والتَّأصيل والمعجم التاريخي للغة العربية ل د.نزيه قسيس، نشرت السبت، 22 كانون أول 2012.)
Ezoosminis skyrius – ezoosminėje gardelėje pagrindinė minimali grandis. Trimačiame išmatavime ji turi kūbo formą, kurio šonai sudaro ezoosmines membranas. Skyriaus erdvės centre yra išsidėsčiusi viena reali, nekintanti, stacionari Po dalelė. Per tokį ezoosminį skyrių gali praeiti spirališkai judanti fantominė dalelė Po, iš kurių ir yra sudarytos viso elementarios fizinės dalelės, formuojasi materialus pasaulis. Ezosminiame skyriuje vyksta svarbus informacijos ir energijos perskirstymo procesas (iš praeinančios fantominės Po dalelės, stacionari Po dalelė išima energiją ir nuskaito informaciją), o taip pat visi įmanomi fantominių Po dalelių susidūrimai, veikiant tuos procesus stacionariai (realiai) Po dalelei. Visa tai nulemia tolimesnį materijos, kurią sudaro fantominės Po dalelės, vystymąsi, persiformavimą ar sunaikinimą.
Dviejų fantominių Po dalelių susidūrimo procesas ezosminėje gardelėje ne mažiau įdomus. Pavyzdžiui, matomame pasaulyme stebimas dveijų elementarių dalelių susidūrimas. O kaip prasideda tas procesas ezoosminės gardelės lygyje? Vyksta susidūrimo procesas būtent pagrindinės fantominės dalelės Po nuo kiekvienos iš tų dviejų dalelių. Toks dviejų pagrindinių fantominių Po dalelių susidūrimas visada vyksta kontroliuojant ir įtakojant realiai (stacionariai) Po dalelei. Toks procesas visada lydimas žymaus energijos išskyrimu, kurios dalis išimama realios Po dalelės ir perskirstoma realių Po dalelių sistemoje (septoniniame lauke). Reikia pažymėti tai, jog visos kitos fantominės Po dalelės, įeinančios į duotos elementarios dalelės sudėtį, praeina pro tas pačias ezoosmines membranas ir skyrius, per kurią praėjo ir pirmoji fantominė Po dalelė, dalyvavusi susidūrime.
Žinant tai, kas vyksta nematomame pasaulyje susidūrimo metu, kad ir dviejų elementarių dalelių, tampa aišku, kodėl vienos ir tos pačios reakcijos nepraeina absoliučiai vienodai, jose visada yra nežymus nukrypimas.
Ezoosminė membrana – unikali nemateriali struktūra. Tai ezoosminės gardelės erdvinio kūbo “pusės”(šonai). Būtent per ezoosminę membraną, jos centrą, vyksta pagrindinis veiksmas, duodantis gyvybę visai materialiai sistemai – Ezoosmoso procesas. Jai būdingas taip vadinamas “išmatavimų paradoksas”: trimačiame išmatavime membrana praktiškai neturi storio, bet tuo pat metu ji realiai egzistuoja ir jos vidinė erdvė beribė. Tar kaimyninių ezoosminių membranų, esančių vienoje tiesėje, visada išlaikomas absoliutus pagal dydį atstumas.
Apie tai senovėje buvo kalbama įvairiai. Tai beribė, amžina erdvė, iš kurios ateina kurianti jėga (energija; Allat Ra knygoje panaudotas senovės pavadinimas “Allat jėga”) ir pirmapradis planas (Allat Ra knygoje naudojamas senovės terminas “Pirminio Lotoso planas”), vadinamas “dvasiniu pasauliu” , “pasauliu, kuriame gimsta dievai”< “pirmapradžiu”, “amžinu”, “tai kas buvo amžinai, iki pasaulio sukūrimo”. Be to, pirmapradžiai dvasinis pasaulis buvo vadinamas daugiskaitoje,(pavyzdžiui, dievų pasaulis), kaip įsivaizdavimas kažko apjungiančio, (“vienis daugybėje”), o materialus pasaulis – vienaskaitoje, alegoriškai palyginant su “kosminiu kūnu”, “mirtinguoju Aš”.(Ego; nuo lotyniško žodžio “EGO” – “Aš”). Tik žymiai vėliau, vystantis žmonijos visuomenėje religiniams ir politikų institutams, atsirandant patriarchatui, dvasinį pasaulį pradėjo vardinti vienaskaitoje (kaip Dievo pasaulį), o materijos pasaulį – daugiskaitoje. Kūrybinį moterišką pradą pažymėjo – blogiu, o agresyvų vyrišką pradą – gėriu. Tai yra sąmoningai sukeitė ženklus iš “+” į “-“ ir viskas tapo lygiai taip pat tik atvirkščiai, kaip tinkama materialiai sistemai.
Pagal Polinezijos tautų senovės kosmokologines legendas, kosminio proceso pradžioje buvo “Kore”(tuštuma) ir “PO”(kas verčiama kaip “naktis” , “tamsa”, tai yra tai, kas nematoma). Minima, kad pasaulio sukūrime dalyvavo tokie dievai kaip Če (garsas), Ao (šviesa), Kūne (vystymasis) ir kiti.
Dar senesnėje mito versijoje, apie pasaulio sukūrimą pas maori tautą – Naujosios Zelandijos gyventojus, buvo pora – Rangi (dangus) ir Papa (žemė). Legenda sako, kad pas Rangi ir Papa gimė vaikai,(70 sūnų ir dukrų) – būsimieji maori dievai. Ilgai jie buvo tamsoje ir ankštoje erdvėje, tarp priskglauduisų vienas prie kito tėvų kūnų. Pagaliau penkiese iš jų pabandė atstumti Rangi nuo Papos, tačiau jų pastangos buvo bevaisės. Bet štai išsitiesė su galinga nugara šeštasis sunus (tane) ir atsirėmė rankomis į Rangi (dangų), kojomis atstūmė Papa (žemę). Dangus buvo atmestas į viršų ir užtvirtintas ant keturių stulpų (toko).(šioje legendos asociatyvioje koncepcijoje, pateikti sekantys veikėjai: tuštuma; nematomos Po dalelės; o taip pat minima apie 72 išmatavimus (70+2, 70 vaikų ir du tėvai), 6 išmatavimų atsiskyrimas, sudarant materialų pasaulį, 6 – išmatavimas vadovaujanti materialios sistemos dalis, kuriame formuojasi bet koks įvykis materialiame matomame pasaulyje.) Žemė asocijavosi iš esmės su matomu materialiu pasauliu, Dangus – nematomas makro pasaulis, suskirstytas išmatavimais (sluoksniais), o požeminis pasaulis – mirkro pasaulio lygyje vykstančių nematomų procesų.(dvasių) (Literatūra: Мифы, предания и легенды острова Пасхи. Перевод с рапануйского и западноевропейских языков. И.К.Федорова. «Наука».М.,1978. - ст.12; Мифы народов мира. 2-х т. Гл. редактор С.А. Токарев. М.,1988. Том II, стр.319, 320; Те Ранги Хироа (П. Бак), Мореплаватели солнечного восхода – М., 1959; Best, Elsdon. The Maori as he was: a brief account of Maori life as it was in pre-European days. Wellington Dominion Museum, 1924; Monberg, Torben. Ta'aroa in the Creation Myths. Journal of the Polynesian Society, 1956.)
Jei idėmei išstudijuoti tą pačią senovės Graikijos literatūrą, kalbančią apie pasaulio susidarymą, pastebėsime. Kad iki atsirandant kam nors, susidarant sutvarkytai Visatai, personifikuojama viskas kaip “chaosas”. Tačiau žodis “chaosas” turėjo visiškai kitokią prasmę, skirtingai nei šiuolaikinis. Tai kilo nuo senovės graikiško žodžio “χάος” (nuo “χαίνω”) – “atsiverti, atsiskleisti, išsižioti. Senovės graikai chaosu vadino neišmatuojamą tuštumą, pasaulinę erdvę, Pirmapradę Visatą, bet kokios gyvybės pirmapradžiu šaltiniu, “ tai be ko neegzistuoja niekas, o tai, pats egzistuoja be nieko”. Tai ta pirmapradė iki kosminė būklė, iš kurio atsirado ir buvo sukurtas pasaulio Dievas, kaip sutvarkytas kosmosas.
Na o pirmapradės informacijos apie visos tokius reiškinius ir procesus vertėtu ieškoti senovės Rytuose, iš kur jos ir buvo pasiskolintos senovės Graikų. Apie Didžią tuštumą (kas šiandiena neteisingai verčiama kaip “betvarkis chaosas”) gali pavyzdžiui rasti senovės Egipte, Japonijoje, Kinijoje Polinėzijoje ir kitų kraštų mitologijose. Tokią informaciją gali aptikti skandinavų, Amerikos mitologijose. Daugelyje senovės rankraščių iškilo paminėjimai apie tokį supratimą kaip Nulis. Tai nuo gilios senovės būdinga daugeliui tautų. Lotyniškai – “Nullis” verčiamnt – “ne koks”, jorubo kalboje, išplitusioje vakarų Afrikoje, nulis skamba kaip “odo” arba “ofo” ir reiškia – “tuštuma, niekas”. Angliškas žodis “zero”, kaip ir Prancūziškas “zéro”, ispaniškas “cero” ir panašūs su tuo pavadinimai nulio kitose kalbose, kilę nuo arabiško “sifr” (صفر), reiškiančio – “tuštuma, niekas”.
Nulį traktavo kaip priežastį, gulinčią pasikeitimų pagrinde: tai kas sudaro medžiagą, tai kas galima gauti pastoviame persiformavime (ezoosmoso procese). Jį asocijavo su pirmaprade tuštuma, nešančia savyje visko sudarymo principą. Nulį traktavo kaip absoliučią paslaptį, nepasiekiamą Apsoliutą, “pirmajudesį”, visų galimybių sumą, visa ko materialaus nebuvimą: išmatavimų, masės, efekto, apimties ir tt.
Septoninis Laukas
Realios Po dalelės ezoosminės gardelės lygyje, nežiūrint į tai, jog kiekviena iš jų egzistuoja savo ezoosminiame skyriuje, yra surištos tarpusavyje vienu, bendru septoniniu lauku.(Allat Ra knygoje vadinamas – “Gyvuliškas Protas”). Septoninis laukas apjungia visas stacionarias Po daleles į vientisą sistemą, materialaus pasaulio “vadovaujančią dalį”, kuri funkcionuoja, kaip “vientisas valdymo centras” tik 6-šių materijos išmatavimų ribose. Septoniniame lauke vyksta kontaktas tarp Po dalelių akimirksniu, nepriklausomai kokiu atstumu jos yra viena nuo kitos ezoosminėje gardelėje. Šiame lauke nėra laiko.
Septoninis laukas – bendras universalus laukas, kurio dėka, vyksta visa fundamentali tarpusavio sąveika materialiame pasaulyje. Tas laukas yra bet kokio reiškinio, proceso, objekto pagrinde. Nuosavas septoninis laukas yra būdingas kaip makro pasaulio objektams taip ir nematomo mikro pasaulio. Tai bendras laukas kuris savo pagrindu apjungia juos visus, kadangi reali ir fantominė Po dalelės sudarytos iš to lauko elementų – septonų. Būtent tas universalus laukas apsprendžia sudėtingų sistemų poelgį. Žinios apie septoninį lauką yra esminėmis, norint suprasti materialų pasaulį visuose jo egzistavimo lygiuose. Žinant septoninio lauko veikimo principus galima suprasti, kaip vyksta informacijos perdavimo, jos kodavimo ir dekodavimo procesai įvairiomis sistemomis ir tt. Turint žinias kaip funkcionuoja septoniai laukai, tame tarpe ir žmogaus, galima suprasti, kaip vyksta minčių užgimimo procesai. Unikalia septoninio lauko struktūra, jo mažiausia dalimi yra septonas (kurio šiuolaikinis pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio “septem”, kas reiškia “septyni”. pavdinimas duotas pagal jį sudarančių elementų kiekį, be to išeinant ir iš filosofinio supratimo (kaip Gyvuliško Proto dalį), ką ir atspindi graikiškas žodis “ψιζ”(sept) bei lotyniškas “septum” – "pertvara”, tai yra tai, kas atskiria kai kurias erdves. Kaip rašė senovėje, vienas iš pagrindinių Gyvuliško Proto veiksnių (“skaldyk ir valdyk”). Graikiškas žodis “ψιζ”(sept) – reiškia “puvimą”, tai yra palaikus, irimą. Septoną net negalima priskirti prie mažiausios nedalomos dalelės Po, kadangi jis yra tai, kas sudaro tą dalelę (ir realią ir fantominę), bet nėra tokia dalele pagal savo esmę. Septono struktūrą sudaro Allat jėgos dalelė ir supančių ją 6 antipodų-atspindžių – anti-allatų, tai yra iš viso – 7. Kaip asociacija iš trimačio pasaulio, galima sakyti, jog tai savotiška mašina, mechanizmas Allato jėgų perdarymo į anti-allat, ko dėka ir egzistuoja visas materilaus pasaulis.
Iš Allat Ra knygos: “Tokiu būdu visatoje atsirado dvi priešpriešės jėgos: didžioji jėga, kuri išsuka Visatą į išorę, ir mažoji jėga, kuri jai priešpastato save, pačios Visatos viduje. Po tų jėgų pasireiškimo Visata prarado rutulio formą ir sutankėjo joms veikiant, tai yra susispaudė, pasidarė labiau plokščia. Šis momentas ir užfiksuotas pasaulio tautų, gyvenančių skirtinguose žemynuose kosmogeninėse legendose, kaip pasaulinio kiaušinio skilimas į dvi dalis iš kurių buvo sukurta dangus ir žemė, o tarp jų patalpinti skyriai (erdvės) ir vanduo. Kutu atveju kalbama apie tai, kad likę po pasidalinimo komponentai išsiplėtė iki Visatos. Dar kitu atveju kalbama apie pasaulio pasidalinimą į dvi dievybes, su priešingomis funkcijomis, nematomos poros sudarymą."
Septono struktūra
Tokią struktūros vienetą, sudarančią septono sudedamosios, senovėje taip pat sulygindavo su šešiais “rūkstančiais veidrodžiai” (žlugdančiais pradais) kurie supa spindintį šaltinį (gyvos ugnies žvakę, tikrą pradą). Tie veidrodžiai pasisukant tik iškreipia atsispindinčią šviesą ir pagal savo esmę nėra šviesa. Senovėje tikrąją pradžią su Allat jėgos dalimi, sulygindavo su žvake degančia, buvo minima, jog kai tik dings ta deganti žvakė, viskas kas matoma dings ir pavirs į nieką. Žvakė, tai pastovus degimas, veidrodžiai – tai pastovus atspindys. Tai senovėje išreikšdavo pastovaus judėjimo esmę ir tokios struktūros – septono, veikimą. Atspindžių daugiau ir jie pritraukia žmogaus dėmesį, sutelkiant jį į negyva. Tikrasis gyvybės šaltinis pas žmogų vienas ir jis užslėptas ne išoriniame pasaulyje ir ne žmogaus kūne, o jo Sieloje. Buvo nurodoma, kad toks daugkartinis tikro šaltinio atspindys, kaip riba tarp matomo ir nematomo pasaulio, tikros realybės ir iliuzijos, kuri tik maskuojasi pagal realybę. Todėl dvasiniuose traktatuose ir buvo rašoma apie tai, kad tik tas, kas neprisirišęs prie matomo, pasieks Sielą.
Senovės traktatuose minima, kad visas šis laikinas pasaulis yra tik veidrodinių atspindžių iliuzija, užgrobiantis žmogaus dėmesį netikra realybe. Viskas yra kažko tai atspindys, pasekme ir priežastimi. Kas daugiau traukia žmogų, ar materialaus pasaulio daugelis veidrodinių atspindžių, ar tikras dvasinis šaltinis – to dalimi jis ir taps.
Kiekviena dalelė Po (ir reali, ir fantominė) – tai iš esmės sukoncentruota septonų sankaupa, apie kurią yra nedidelis išretėjimas, nuosavas septoninis laukas. Toje sukoncentruotoje sankaupoje (Po dalelėje) yra iki 80% septonų, o jo nuosavame septoniniame lauke, kuris supa tą sankaupą – 20% septonų. Tai asociatyviai galima palyginti su atmosferos viesulu, kuriame septonais yra oro molekuklės, arba su sniego gniužte, kuri sudaryta iš daugybės snaigių (septonų) O fantominę dalelę Po (iš kurios sudarytos visos elementarios dalelės) gali asociatyviai sulyginti su patogiu mechanizmu, kuris iš esmės skirtas vidinio potencialo (energijos ir informacijos) saugojimui ir transportavimui. Realią Po dalelę (kuri turi didelę septonų koncentraciją), galima palyginti su patogiu mechanizmu skirtu fantominės Po dalelės vidinio potencialo daliniam perskirstymui.
Senovės Graikijos ankstyvojoje mitologijoje egzistavo toks supratimas kaip – “maja” (sanskrito kalba – “iliuzija"), kas pasekoje perėjo į induizmą ir kitas Indijos religijas. Tas supratimas reiškią kažką tai, kas pats savaime egzistuoja, nuosavomis teisėmis, ne Dieve. Buvo manoma, jei Dievo nesimato, tai niekas negali būti matoma tikroviškai, realiai, kadangi tokiu atveju žmogus yra “majos” įtakoje. Materialus pasaulis – “maja”, sudarytas iš daugelių iliuzijų derinio, priverčia žmogų viską matyti neteisingai, melagingu formatu, kurie nėra tokie iš tikro Tikrovėje (dvasiniame pasaulyje). Maja slepia realybę iliuzijos atsiranda dėl žmogaus noro tokio pasaulio, jo nenoro prasiskverbti į tikrą Realybę. Vedose, "maja" terminas nurodo į jėgą, kylančią iš materialumo.
Septoninis laukas – tai visos materialios Visatos pagrindinė sudedamoji dalis. Tas laukas yra visur. Tai suformuoja visus šiandienos mokslui jau žinomus ir dar nežinomus materialių objektų, organinių ir neorganinių junginių tarpusavio poveikius, reiškinius. Nuosavą septoninį lauką galima aptikti pas bet kokius “gyvus” ir “negyvus” objektus, reiškinius. Pavyzdžiui, septoninis laukas yra ir pas Žemę. Be to, jis, kaip ir kitų objektų atvejais, pasireiškia savo aktyvume dar iki to, kol įvyksta atitinkami reiškiniai. Pastebėta, jog dar prieš 7-8 valandas iki tornado atsiradimo vietose ir tolimesniame jo kelyje, įvyksta staigus septoninio lauko įtampos padidėjimas. Pagal paskutinius tyrinėjimus seismologijos ir vulkanologijos srityse, “židinių” zonose stebimas septoninio lauko įtampos padidėjimas, jo elgsenos pasikeitimai perioduose prieš žemės drebėjimus, vulkanų suaktyvėjimus. Kaip pademonstravo praktika, galima ne tik ištirti bet ir kontroliuoti tokius procesus, gauti tikslias gamtinių įvykių prognozes.
Šiandiena pagrindinė fizikų tema (kaip ir pas senovės filosofus) numatymas “bendro lauko” egzistavimo, kuris yra visų reiškinių ir fundamentalių tarpusavio sąveikų tarp visų materialių objektų pagrindas. Bet skirtingai nuo antikos mokslininkų, kurie naudojosi labiau senovinėmis žiniomis, apie tokį vientisą lauką, daugelis šiuolaikinių mokslininkų yra įkinkyti sistemos vežėčiose, klaidžioja “materializmo” prietemose. Gal būt progresyviems pasaulio mokslininkams jau vertėtų atsistoti į Stebėtojo, esančio aukščiau egzistuojančių problemų poziciją ir susimastyti, kodėl būtent tokiuose ribotuose rėmuose sukoncentruoja tiek žmogiškų jėgų, dėmesio, nervų ir resursų. Iš kur pirmapradžiai atsirado tokia mintis-programa, suteikti materijai pagrindinį vaidmenį bet kurioje “Didžiojo Apsijungimo Teorijoje” ir tuo pačiu įtvirtinti šiandiena, bei ateinančiose kartose materializmo “naujus” patvirtinimus? Kam yra naudinga nukreipti žmonija tokia vaga, materialaus pasaulio pirmenybės, stiprinat tokią programą žmogaus sąmonėje? Kodėl senovėje tokios žinios apie Vieną lauką, kaip apie vieną Materialų Protą, Pasaulinį Protą, vieną Sąmonės lauką, “pasaulio valdovo”, buvo pateikiama kaip dvasinio pasaulio – antipodas? Kodėl vienaip ar kitaip buvo minima, jog žmogaus sąmonė, (jo nuosavas septoninis laukas, kuriame užgimsta mintys) priskiriama gyvuliškam pradui ir yra bendro Gyvuliško Proto Visatoje dalimi? Kodėl žmogaus giluminius jausmus priskirdavo prie unikalių suvokimų (procesams be septoninio lauko dalyvavimo), prie dvasinio pasaulio. Turinčiu išskirtinai tik kūrybines jėgas, dovanojančio Asmenybei absoliučią laisvę nuo Gyvuliško proto?
Šiandie daugelis fizikų išeikvoja ištisus savo gyvenimus vien tik tam, kad sukurti naujas materialistines teorijas, ieško to “Vientiso lauko” valdymo, kuris apjungtų tik keturis šiandiena žinomas fundamentalias tarpusavio sąveikas: gravitacinę, elektromegnetinę, silpną ir stiprią. Bet kas guli tokių laukų pagrinde ir kodėl jiems taip pat būdinga senovės taisyklė: “pakeisk sąlygas ir viskas pasikeis”? Išvardinti šiandiena žinomi jėgos laukai, tai toli gražu ne riba egzistuojančių tarpusavio sąveikų. Pakanka žvilgtelti į neišspręstų problemų šiandiena sąrašą, kiekviena fundamentalia kryptimi, kad suprasti, kiek mažai žmonės žino apie save ir juos supančią aplinką. Nereikia net gilintis į kosmoso procesų sudėtingumus, o pabandyti sau atsakyti į paprasčiausius klausimus, pavyzdžiui kas tai yra žmogiška mintis? Kaip ji susidaro ir iš ko? Kas guli su ja susijusių fenomenų pagrinde? Iš ko sudaryti sąmonės ir pasąmonės laukai? Kokia jėga slepiasi žmogaus dėmesyje ir kodėl jis yra paleidimo klavišas veiksmui? Kaip iš tikro vyksta informacijos perdavimas nematomame žmogaus regai lygyje? Juk visų tokių procesu pagrinde guli švari fizika. Allat Ra fizika ne tik atsako į tokius klausimus, bet ir duoda absoliutų supratimą to, kas tai yra žmogus ir kokia jo egzistavimo prasmė.
Septoninis laukas (gyvuliškas pradas) – tai save suvokianti, pagal organizacija, aukščiausia materiali struktūra, kuri suvokia save kaip “gyvenančia realiame pasaulyje”. Apie ją buvo minima nuo senovės laikų, kaip apie visur prasiskverbiančią jėgą, kuri ima savo pradžią materialiame pasaulyje, kaip apie Aukščiausią protą, kaip apie jo vadovaujančią Būtybę pasaulyje (Gyvulišką Protą), kurios funkcijos priešingos dvasiniam pasauliui. O apie žmogaus sąmonę kalbėjo, kaip apie tokios protingos struktūros materialią dalį, kuri buvo priešpastatyta nematerialiai žmogaus daliai – sielai (dvasiniam pradui).
Apie tokią (demonišką) jėgą minima nuo seno. Žmonės senovėje žinojo, jog gamta nėra negyvas objektas. Greta pagrindinės žmogaus egzistavimo prasmės supratimo, buvo ir žinios apie materialios sistemos gyvenimą, apie tai, kad kiekvienas gamtos reiškinys vykdomas jėgos, kuri būdinga visai materijai (septoninis laukas). Atskirus jos pasireiškimus žmonės vadino “dvasiomis” (nematomomis pasaulio jėgomis) ir pas juos buvo supratimas, jog pas visus pasaulio objektus gamtoje, egzistuoja viršnatūralūs dvyniai (bet kuris materialaus pasaulio objektas turi nuosavą septoninį lauką).
Pavyzdžiui Melanezijos tautos visur prasiskverbiančioje “mana” - viršnatūralioje jėgoje (užslėptoje, ar potencialioje), kuri nesuvokiama jausmais, iš esmės šnekėjo kaip apie nešanti žmogui blogį ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodanti gėriu. Egzistavo ir kitos tautos, kitose pasaulio dalyse žinojusios apie tokios jėgos egzistavimą. Pavyzdžiui pas kai kurias Amerikos indėnų gentis ta jėga žinoma kaip: vaakan.
Iki šiol pasaulyje naudojama kaip sudedamoji dalis “-man”, nurodanti apie priklausomybė tuo kitu veiksmu, reiškiniu ir tt. Graikų kalboje žodis “mania” – tai “beprotybė, aistra”. Salvų kalboje “Mana” – reiškia pagunda, apgaulė, tai kas veda į apgaulę. Nuo senovės pas slavus išliko personažas Mara – pikta dvasia, kuri atneša žmogui žalą. O sanskrite “mara” reiškia – “žudanti”,”naikinanti”. Budistų mitologijoje “mara” – dvasia, personifikuojanti blogį ir visa tai, kas atveda gyvas būtybes prie mirties. Jam pavaldu didžiulis kiekis piktų dvasių, pasireiškiančiomis žmogaus negatyviomis emocijomis. O pagrindine funkcija yra kliūčių žmonėms, einant dvasiniu keliu, sudarymas, melą pateikiant už tiesą, neigiamą už teigiamą. Užduotis – sunaikinti žmonių dvasinį gyvenimą. Budizmo mitologijoje Mara – demonas-gundytojas, kuris bandė sugundyti Budą Guatami įvairiais žemiškais vaizdiniais ir norais. Kiniečių mitologijoje yra toks personažas kaip Man – siaubinga gyvatė (drakonas), laikomas pačia didžiausia gyvate, jų valdovu.
Pas įvairias pasaulio tautas egzistavo toks supratimas, kad visi daiktai pasaulyje apdalinti jėga, kuri nepriklauso tiems daiktams. Tokie reiškiniai kaip vėjas, lietus ar objektai – upės, kalnai, medžiai, akmenys, buvo kalbama kad turi “nuosavas dvasias”. Buvo manoma, kad tokia prasiskverbianti jėga yra visur Kosmose, tačiau pasireiškia tik ekstra ordinariuose reiškiniuose, pavyzdžiui saulės ar mėnulio aktyvumu, esant stipriam žemės drebėjimui, uraganiniam vėjui, griaudint ir tt., būtybėse, o taip pat žmonėse, kurie buvo apsėsti ta jėga (burtininkai ir tt.) paskutinieji naudojosi Manos manipuliaciją prašant materialaus gėrio, norams, pavyzdžiui išgydimui, gero oro, laimės kautynėse, turtų ir valdžios. Ta jėga sudarė magiškų veiksnių esybę. Buvo manoma, jog toks žmogus (burtininkas) gali bendrauti su gamtos ir mirusių žmonių dvasiomis (vaiduokliais), būrimo, magijos procese. Tačiau buvo toks supratimas, jog tokia jėga nevaldo pats nė vienas žmogus: viską ką jis daro, daro panaudojant dvasių jėgą ir kuri galų gale pradeda valdyti pačiu tuo žmogumi, kaip vergu. Pasiduodamas į tokias laikinas sėkmės iliuzijas toks žmogus užsimokėdavo žymiai daugiau – savo tikrąja gyvybiškai svarbia jėga ir tikra laisve. Tai buvo laikomas nulemtas kelias į mirtį. Tačiau visos tokios žinios apie materialaus pasaulio jėgą buvo antrinės, šalia žinių apie – dvasinį pasaulį ir žmogaus ryšį su juo. Ir tai tik buvo papildymas prie tokių dvasinių žinių, apie laikiną tokį egzistavimą ir kančias šiame materialiame pasaulyje. Tai yra, tokios žinios buvo duodamos kaip papildymas prie bendrų pagrindinių dvasinių žinių, dvasinį pradą – sielą. Nuo gilios senovės žmonės žinojo apie tai, kad siela egzistuoja ne kūne (gyvenant ir po kūno mirties), turi galimybę persikelti į naujus kūnus ir nėra išskirtine žmogaus nuosavybe, o tik pasireiškia kaip jėga, kuri sugeba išvesti žmogų už materialaus pasaulio ribų, kad susijungi su amžinu ir pirmapradžiu dvasiniu pasauliu. Pas žmones buvo supratimas, kad asmenybės (ne kūnas, o tai kuo žmogus jaučia save viduje) savo gyvenimo eigoje, dėka susiliejimo su savo siela, gali gauti absoliučia laisvę nuo materialaus pasaulio Gyvuliško Proto valdžios. Tai ir yra pagrindinė žmogaus gyvenimo prasmė. O visa kita, kaip nurodydavo senovėje, kad ir ko nepasiektų žmogus materialiame pasaulyje, viskas laikina, iliuziška, mirtinga ir už viską nuveikta Asmenybės, teks atsakyti po kūno mirties.
Senovėje tokius žmones, kurie valdė tokia jėga, vadino “apdovanotais galimybe”, pas kai kuriuos tokia jėga buvo nuo gimimo, kiti gi pasiekdavo jos atliekant specialias technikas. Pagal esmę, tai Allat jėga. Bet kuo daugiau jos buvo pas žmones, tuo daugiau jame aktyvuojasi jo septoninis laukas. Jėga ji ir yra jėga, čia viskas priklausė nuo to, ką žmogus pasirinkdavo, į ką nukreipdavo savo dėmesį, kaip sakydavo senovėje – ar į savo gyvą ugnelę (sielą, giluminius jausmus) ar susitelkdavo į iliuzinio pasaulio dūmus (mintis, emocijas nuo Gyvuliško prado). Jei savo didžiąją dėmesio dalį žmogus sukoncentruoja į “septoniką” (septoninį lauką) tai yra, į norus (mintis) materialaus gyvenimo, tai pasekoje gaudavo magiją ir savo asmenybės katastrofišką likimą. O jei žmogus duotąją jėgą nukreipdavo į dvasinį savęs vystymąsi, tai pasiekdavo pagrindinį savo gyvenimo tikslą – dvasinio persiformavimo ir vidinės savo laisvės nuo materialaus pasaulio, nuo dominuojančio jo septoninio lauko poveikio.
Tokių pas žmogų pasikeitimų pagrinde, vėl gi yra – gryna fizika (kurios kai kurie “dvasiškai nušvitę” labai nemėgsta, sakydami – “kokia Fizikas, skaitykit Vadimą Zelandą”...). Pagal senovės pirmaprades žinias, dėmesio jėga – tai didžiulė, svarbi gyvybinė jėga, kurioje sukoncentruoja kurianti Allat jėga. Būtent dėka dėmesio jėgos Asmenybės ir yra vykdomas laisvas pasirinkimas, kiekviena savo gyvenimo akimirka formuojant savo pomirtinį likimą. Į ką žmogus įdeda savo dėmesį (vidinį potencialą) tas ir tampa jo realybe. Bet kokie mėginimai įdėti savo dėmesį į materialų pasaulį, jo norus, vėliau formuoja realybę ir busimas kančias. Todėl dvasinių praktikų metu pastoviai ir yra pabrėžiama, jog žmogui labai svarbu koncentruoti savo dėmesį į savo vidinį dvasinį pasaulį. Tik tokiu atveju žmogus įdės savo vertingą vidinį potencialą į gyvenimo po mirties formavimą, o neišeikvos jo formuojant mirtį dar esant gyvam (subasmenybei). Kalbant Allat Ra fizikos kalba – jei žmogus išnaudoja ne daugiau 10% savo dėmesio jėgos materialiam gyvenimui ir 90 % dvasinio gyvenimo dominavimui, savo vidiniame pasaulyje, tada ir įvyksta tas dvasinis žmogaus persiformavimas. Ir atvirkščiai kai 90% skiriame materialiam gyvenimui ir tik 10% vidiniam, esant gyvam – žmogus formuoja sau subasmenybę. Tai nėra nei filosofija nei religija gerbiamieji, o tik nekintantys fizikos dėsniai.
Vienokia ar kitokia forma visos tokios dvasinės žinios egzistavo žmogiškoje visuomenėje pirmapradžiai ir tai pilnai patvirtina įvairūs etnografiniai tyrinėjimai skirtingose pasaulio tautose. Įdomu ir tai, kad pas kai kurias tautas, kurias šiuolaikinis mokslas vadina “primityviomis”, magiškos praktikos, skirtingai nuo dvasinio gyvenimo, išvystytos mažiau, (arba mažiau tam skiriama dėmesio), nei pas tas tautas, pas kurias jau sukurta politikos ir religijos institutai. Ir pas tokias tautas magija užima vadovaujantį vaidmenį, kaip slaptos žynių ir valdžią turinčių (vadų) žinios. Tai yra, nežiūrint į tai, kad magija sutinkama visur, vadovaujančią įtaką ji įgauna tik “išsivysčiusiose” visuomenėse. Parodomasis faktas: iki šiol magija ir okultizmas yra pagrindinis įrankis įvairiose politinėse ir religinėse sistemose, guli bet kokio globalaus pasaulio pertvarkymo, sugalvotos pasaulinės politikos virtuvės pagrinde. Pakanka susimastyti, kodėl žyniai, priklausantis skirtingoms religinėms sistemoms, panaudojant visokius instrumentus, priverčia milijonus tikinčiųjų išeikvoti savo vidinį potencialą “rūkstantiems veidrodžiams”, prašant pas “aukščiausias jėga” apie žemiškas laikinas iliuzijas, pavyzdžiui išspręsti kokias nors materialias problemas, sveikatos, gero derliaus ir tt. Kas už viso to stovi, arba kieno ausys kyšo? Kas valdo tų pačių religinių žynių sąmonę, kada jie manipuliuoja miniomis, jog prašytų žemiško? Juk pagal idėją, jie turėtu nešti žmonėms žinias apie dvasingumą, apie sielą. Kame yra daugelio religinių apeigų prasmė ir kuo tai skiriasi nuo magiškų aborigenų apeigų, naudojančių "manu" jėgą?
Dvasinis gyvenimas numato tik vieną prašymą – Asmenybės dvasinio išgelbėjimo, savo sielos dėka. Ir tas prašymas žmogaus atliekamas jo vidiniame pasaulyje, be jokių išorinių tarpininkų. Įvairių laikų religijų istorijoje buvo pakankamai žmonių, kurie atsibusdavo dvasiškai ir suprasdavo visą sistemos melą bei apgaulę, visą tą pirmapradį Tiesos iškreipimą. Kaip taisyklė, nežiūrint į tai, kokias pareigas religijoje užimdavo, suvokus tai, tokie žmonės atsiskirdavo toliau nuo valdžios sistemos ir skirdavo daugiau laiko dvasiniam savęs tobulinimui.
Senovės Indijoje buvo manoma, kad magijos pagrindą sudaro viršnatūralios jėgos, kurios surištos su pasauline iliuzijos jėga (maja). “Majos”, kaip pasaulinės iliuzijos supratimas, lemiantis materialaus pasaulio egzistavimą, pas indusus egzistavo nuo senų laikų. Buvo ištisas mokymas apie “maja”, kurią susiedavo su žodžiu “magija” (sanskrito žodis “maya” – burtai, apgaulė, mistifikacija, iliuziškumas). Tai rėmėsi Panašumo dėsniu, (panašus gimdo panašų) apie žmogaus galimybes sąmoningai veikti į supančio pasaulio elementus. Buvo manoma, kad dėka “maja”, dievas išbando menamu iliuziniu gyvenimu (kuris priimamas tik sąmonės) ir tikrina, kam žmogus linkęs suteikti “realybės” statusą.
Magijos pagrinde visada yra valdžios noras. Įžymus antikos filosofas Proklas, apie Žynių panaudojamas viršnatūralias jėgas, esančios magijos pagrindu, rašė taip: “Senovės žyniai priimantys domėn tai, jog daugelyje daiktų gamtoje yra giminiškumas ir vieno daikto simpatija kitam, pasireiškusias okultines jėgas, sukūrė šventą mokslą, apie tai... ir panaudojo okultiniams tikslams kaip dangaus, taip ir žemės būtybes..”
Gyvuliško Proto principas – “skaldyk ir valdyk” , žmonių vartotojiškoje visuomenėje jis fraktaliai pasikartoja. Istorijoje įvairiose epochose, įvairiose tautose galime tiksliai atsekti aktyvų septoninio lauko poveikį, per jo kontroliuojamą žmogišką sąmonę į žmonių visuomenę. Būtent tais periodais galima stebėti žmonių aktyvumą (jo palydovų), susijusių su valdžia (magija, okultizmu) žmonių visuomenėje, kurie iškreipdavo praeitų kartų dvasines žinias, naujoms kartoms įvedant nuorodas, besiremiančias baime, neapykanta ir vergavimu, naudingas Gyvuliško Proto sistemai.
Senovės sakmės skelbė, jog dvasinės pirmapradės žinios iš tikro daro žmones laisvais, nepriklausomais nuo materialaus pasaulio iliuzijos, atveria vidinę dvasinę jėgą. Tačiau kai žmonių visuomenėje pradėjo kurtis religijos, kaip žynių valdžios institutai, tikrosios dvasinės žinios buvo perdaromos į žmonių manipuliavimui patogias formas. Jei pasekti įvairių religijų, egzistavusių įvairiais laikais žmonių visuomenėje istoriją, tai bet kuri religija, kuri didino populiarumą remiantis tikrų dvasinių žinių trupiniais, anksčiau ar vėliau dėl valdžios pačioje toje religinėje bendruomenėje, skildavo į įvairias religines tėkmes. Tarp pačių žynių vyko valdžios skaldymas, kas skatindavo dogminius nesutarimus religijos viduje.
Jei sulyginti įvairių laikų religijos ir politikos valdžios institutus, tai galima išryškinti vienodus kovos dėl valdžios šablonus, būdingus bet kokiai sudėtingai materijos valdžios sistemai. Šiandiena galime stebėti stacionarių Po dalelių septoninio lauko akivaizdų poveikį, kaip sakoma, pilname gražume, darant įtaką į žmogaus sąmonę, kaip į to lauko neatskiriamą dalį.
Šiandiena stebimas toks daugkartinis žmonių visuomenės skaldymas į smulkias dalis, pagal bet kokius principus: pradedant nuo tautybės, tikėjimo, socialaus statuto, teritorinių sienų ir užbaigiant įvairios rūšies valdžios institutais, hierarchijomis ir tt. Nesunku pastebėti, kas iš tikro manipuliuoja žmonių sąmone?
Žinant Allat Ra fizikos pagrindus, galima suprasti, kad sąmonė, su daugeliu jos minčių – tai tik Gyvuliško prado septoninis laukas, kuris lengvai manipuliuoja žmogumi, išimant jo potencialą savo gyvybei palaikyti. Tačiau dvasinio vystymosi dėka, pas žmogų atsiveria visiškai kitoks suvokimas, nepriklausantis nuo septoninio lauko, kas leidžia jam išsivaduoti nuo dominuojančios septoninio lauko įtakos ir susiliesti su savo tikruoju jėgų šaltiniu – Siela. Kaip rašė senovėje, praradus pirmaprades žinias, praradus raktus nuo savo neišsenkančio dvasinio šaltinio, su laiku žmonės pradės tarnauti veidrodžiams, susigundę jų spindesiu, žaidimu ir iliuzijomis. (Literatūra: Философский энциклопедический словарь / глав. ред. Ильичёв Л. Ф., Федосеев П. Н., Ковалёв С. М., Панов В. Г.— М.: Советская энциклопедия, 1983; Мифы народов мира. Энциклопедия // гл. ред. Токарев С.А. – М.: Советская Энциклопедия 1987; Элиаде Мирча. Очерки сравнительного религиоведения. — М.: Ладомир, 1999; Религия: Энциклопедия / сост. и общ. ред. Грицанов А.А., Синило Г. В. — Мн.: Книжный Дом, 2007; Учебный словарь-минимум о религиоведению/ глав. ред. Яблоков И. Н. — М.: Гардарики, 2000; Атеистический словарь/ общ. ред. Новиков М. П. — М.: Политиздат,
1986; Основы духовной культуры (энциклопедический словарь педагога) / общ. ред. Безрукова В.С.— Екатеринбург, 2000; Человек и общество: Культурология. Словарь-справочник/ общ. ред. Штомпель О. М. — Ростов-на-Дону: Феникс, 1996; Касавин И.Т. Энциклопедия эпистемологии и философии науки. — М.: Канон+, 2009; Великий тлумачний словник сучасної української мови / уклад. і голов. ред. Бусел В. Т. — К.; Ірпінь: Перун, 2009; Skeat, Walter William. A Concise Etymological Dictionary of the English Language. NY: Cosimo, 2005; Williams, Monier. A Sanskrit-English Dictionary. Clarendon Press, 1872; Burnett, Tylor Edward. Primitive Culture: Researches into the Development of Mythology, Philosophy, Religion, Art, and Custom. Volume I. London: John Murray, 1871; Pokorny, Julius. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. 2 Bde. Francke: Bern-München, 1959; Mauss Marcel. Sociologie et anthropologie, recueil de textes, préface de Claude Lévi-Strauss, Presses universitaires de France, 1950.)
Laukite tęsinio...
Taikos ir ramybės Sielai |
