Jėzaus Kristaus istorija

Pas 8-to tankio būtybę, Konfederacijos narį, o faktiškai jos vedantįjį narį, šiame galaktikos sektoriuje, yra ypatinga istorija, kurią mes su džiaugsmu jums pateikiame. Mes šią istoriją pasakojame su viršsielos Jėzaus – valdovo Sanandos pagalba.

Svarbu pažymėti, kad alegorinė istorinė linija, vienos būtybės, paaukotos dėl kitų nuodėmių išpirkimo, neturi nieko bendro su įvykiais, įvykusiais maždaug prieš 2 000 metų, bet tai yra tema pasikartojama istorijoje dar žymiai anksčiau iki to, kai žmogus, kurį jūs žinote kaip Jėzus, buvo nukryžiuotas ant kryžiaus. Jei jūs pasikrapštinėsite įvairių kultūrų istorijoje, jūs pastebėsite ir kitas ikonas, kurių istorija panaši į Jėzaus. Idėja, kad Gelbėtojas numirė už jūsų nuodėmes ir dramos, panašios į Jėzaus, suvaidinimas – išorinių "tamsiųjų valdovų” bandymas, priversi žmoniją savęs gėdytis, kad sulaikyti ją nuo savo problemų sprendimo.

Pabandysime išaiškinti situaciją. Niekas ir niekada negali numirti už jūsų nuodėmes, tik dėl dviejų priežasčių: 1. Jūs turite laisvą valią ir atsakote už viską, ką darote; 2. Nėra tokio dalyko, kaip neatleisti klaida, priverčiančia jus turėti trūkumų. Jūs toks pat tobulas, kaip ir tą dieną, kada jus sukūrė Dievas, jūs visada būsite tobulas, švarus ir šventas. Savo knygoje Stebuklų kursas valdovas Sananda tai labai aiškiai aprašo.

Siela, žinoma kaip Jėzus – tiesioginis Sanandos fragmentas. Kitaip sakant, Sananda buvo Jėzaus viršsiela. Sananda, stebėdamas kaip žmonija vėl nusileidžia į liūdesį ir tamsą, norėdamas įsikišti į šio pasaulio reikalus, būdu, nepažeidžiančiu laisvos valios dėsnio, įsikūnijo maždaug 39 metai iki naujos eros pradžios, kaip Josifo ir Marijos sūnus. Tai visiškai nesiderina su biblijos istorija. Jėzaus gimimo diena 31 kovo, o ne gruodžio 25.

Valdovas Sananda, žvaigždinė 8-to tankio būtybė, įsikūnijo kaip Jeshua. Būdamas 8-to tankio būtybe, jis išsaugojo daugelį dvasinių sugebėjimų, nežiūrint į labai tankią supančią aplinką, kurioje gimė. Dar būdamas vaikas, jis turėjo labai stiprius ekstrasensorinius sugebėjimus ir numatė daugelį įvykių. Marija ir Josifas, kokiu tai procentu nesutiko su politiniais valdančiais sluoksniais ir jie nebuvo santuokoje, kada Marija tapo nėščia. 

Taip atsirado istorija, apie "nekaltą pastojimą”. Kai kurios ateivių grupės valdo tokiais sugebėjimais, apvaisinti moteris, be paprastų seksualinių kontaktų, bet šiuo Jeshua atveju viskas įvyko paprasto lytinio akto metu. 

Kad  dėl nesantuokinio vaiko  išvengti socialinių ir politinių pasekmių, išsigelbėti nuo despotiškų valdžios tikėjimų, tėvai  turėjo pervažiuoti į Galilėją ir galų gale atsidūrė prie Mirusios Jūros, kur iš karto rado prieglobstį pas Jesėjus. Palikę Jeshua, jų priežiūrai, Marija ir Josifas grįžo į Galilėją. Vėliau Jeshua prisijungė prie Jesėjų Ordino. Tris metus jis praleido statydamas namus ir šventyklas Jesėjams, tuo pačiu besimokantis jų gyvenimo būdo ir susipažindamas su jų šventaisiais mokymais. Prie Mirusio Jūros krantų, Jeshua išmoko gerbti Motiną Žemę, ir "padėjo” išsikviesti reikalingą lietų, tokį retą tame regione. Jesėjai buvo griežti vegetarai ir mokė pagarbos visoms gyvybės formoms. Regiono vyriausybė Jesėjus laikė labai keistais ir antivisuomeniniais, bet paliko juos ramybėje, kadangi nusprendė, kad jie nesukelia grėsmės, tvarkingai moka mokesčius, nors netiki tokiais dalykais. 

Kai Jeshuai sukako 16 metų, jis kartu su Jesėjų pasekėjų grupe, keliabo ir Rytų į Indiją, kur susitiko su keliais Indijos guru ir šventųjų. Beveik du metus jis pas guru mokėsi gyvenimo paslapčių. Grįžęs jis sutiko ir pamilo Mariją Magdaliną. Jie giliai mylėjo vienas kitą ir pas juos buvo vaikas-berniukas. Dėl to, kad jie nebuvo vedę, irgi tapo socialiniais išeiviais. Kai kurie Jeshua draugai Jesėjai leisdavo Marijai pasilikti šventyklose kartu su Jeshua, nepaisant seniūnų taisyklių, draudžiančių tai. Jeshua ir Magdalina su savo mažuoju sūnumi, pakartotinai keliavo į Indiją, kur guru pašventino vaiką. Evangelijoje tvirtinama, kad pas Mariją Magdaliną buvo neteisėtai pagimdytas vaikas ir atrodė, kad niekas, išskyrus Jesėjus, nežino kas vaiko tėvas. Pergyvendami dėl vaiko gyvybės, Marija Magdalina ir Jeshua laikinam prižiūrėjimui paliko jį Indijos šventajam ir grįžo į Galilėją. Praėjo porą metų, kol jiems vėl pavyko grįžti į Indiją, nors jie žiauriai ilgėjosi sūnaus, žinojo kad su juo viskas tvarkoje. 

Keletą metų vėliau, jie dar kartą aplankė sūnų, bet jis vis dar liko Indijos šventojo priežiūroje. Politinis klimatas buvo labai nestabilus, kad rizikuoti jį atsivežti su savimi į Galilėją. Nežiūrint į labai trumpą laiką, kurį jiems pavyko praleisti su sūnumi, jų įtaka jam labai padėjo ir sūnus tapo išminčiumi. Jo mokymai įnešė nemažą indėlį į Indijos prašviesėjimą. Pagal Akašų kroniką, pas Jeshua ir Magdalinos sūnų vaikų nebuvo.

Jie dar turėjo dukrą, kuri pratęsė giminę, nors jokių istorinių liūdinimų apie antrą vaiką nėra. Tiriant Akašų kronikas, mes pastebėjome, keletą palikuonių einančių nuo Jeshua ir Magdalinos dukters. Nors to laiko Romos ir kituose oficialiuose istoriniuose dokumentuose nėra Jeshua istorijos aprašymo, reikia suprasti, kad Jeshua kaip antisocialinė asmenybė buvo ištrintas iš oficialių istorinių užrašų.

Jeshua, gyvenimo eigoje, gavo keletą aiškiaregysčių nuo dvasios ir savo dvasinės šeimos. Jį įpareigojo mokyti žymiai aukštesnių dvasinių principų bet kurį, kas nuoširdžiai norės jo klausytis. Jis pradėjo mokyti ir rinkti savo pasekėjus būdamas 30 metų. Kokiu tai momentu pas jį buvo apie 50 mokinių. Jis ir Magdalina saugojo savo santykius gilioje paslaptyje, tai neaptardavo netgi tarp artimiausių savo mokinių. Būdamas aiškiaregiu, Jeshua numatė, kad galų gale valdžia jį nužudys, bet jo Dieviškasis Aš liepė jam sekti savo keliu ir tęsti dvasios kelių mokymą, kol bus įmanoma.

Biblijoje Jeshua mokymas stipriai iškreiptas, bet keletai tiesų vis dėlto pavyko prasimušti. Jis mokė, kad visi mes sukurti pagal Kūrėjo atvaizdą ir esybę, visi turime tuos pačius sugebėjimus, kuriuos demonstravo jis. Jis mokė mylėti vienas kitą ir atleisti priešams. Bet jis nemokė, kad kelias pas Dievą eina tik per jį.

Jeshua įtraukimas į Melchezedeko ordiną irgi yra biblijoje, 6-7 skyriuose. Kai tik Jeshua pasiekė atitinkamą sąmonės lygį, su juo susisiekė jo kosminė šeima iš žvaigždžių sferų. Ji primindavo jam apie jo padėtį Melchezedeko ordine.

Kai Jeshua nukryžiavo ant kryžiaus, jis iš karto sąmoningai paliko savo kūną, vietoje to, ką paprastai moko, kentėti tris dienas. Viso gyvenimo eigoje jis pastoviai "atleisdavo žmonėms, už tai kad jie nežino ką daro”. Palikęs kūną, jis holografiškai suprojektavo save į žmonišką formą ir daugelį kartų atsirasdavo prieš savo mokinius ir Magdaliną. Kūnas iš kapavietės dingo todėl, kad jį pavogė kapaviečių plėšikai. Atstatyti kūną nebuvo būtinumo, kadangi grįžęs į 8-tą tankį, jis jau galėjo materializuotis naujame kūne. 

Visos istorijos eigoje, valdovas Sananda dar kelis kartus fragmentavo savo sielą. Dabar žemėje yra 8 Sanandos fragmentai. Kai kurios iš tų sielų tiki, kad jie – Jėzus, kažkuriuo tai procentu jie teisūs. Dėl tarnavimo žymiai žemesnio tankio planetose, visos didžios sielos sugeba fragmentuoti save dešimtis kartų.

"Antrasis Kristaus atėjimas” reiškia Kristaus arba žvaigždinės sąmonės, žymiai aukštesnių tankių, sugrįžimą.

Kaip žinoma daugeliui žmonių, tradicinė krikščionybė mažai ką turi bendro su Jeshua mokymu, iš esmės ji užsiėmusi nuodėme ir kalte. Laimei, daugelis sielų išplečia sąmonę aukščiau tų primityvių tikėjimų. Mums, malonu matyti, kad daugumas vykdo iš tikro "didžiulį darbą”, kurio mokė Jeshua.

Marija Magdalina apie savo vyro Jeshua mokymą ir iškreipimus

Jeshua buvo ir Dievas, ir žmogus. Jis pergyvendavo abejonių, nepasirinkimo ir dvasinių kančių momentus. Kažkam norisi tikėti, kad jis visada pasilikdavo aiškiu šviesos spinduliu, nepalenkiamu ir neabejojančiu ir visada pasitikintis savimi. Tokia ir iš tikro buvo jo paprasta būsena. Tačiau ir pas jį būdavo neapsisprendimo momentai, kai jam atrodė kad jis aklavietėje. Kaip mylėjusi jį moteris ir kaip jo patikėtinis, aš besąlygiškai vertinau tuos momentus, kai jis dalinosi su manimi savo vidiniu nepastovumu. 

Bet visada jis sugebėdavo grįžti prie švarios savo emanacijos (Sanandos sielos fragmento) šviesos. Man tai lieka vienu iš didingiausiu jo stebuklų – kad jis sugebėdavo grįžti, pasilikdamas amžinai ištikimas savo nuosavai dieviškai emanacijai. Tai ir yra jo dvasinio tobulumo esmė, kurią aš stebėjau.

Taip, aš dalyvavau tame Slaptame pokylyje, kurį pavaizdavo savo įžymiame paveiksle Leonardo Da Vinči. Ir aš sėdėjau Jeshua dešinėje pusėje, nes pagal jo nuomonę aš, pasiekiau daugiau, nei kiti jo mokiniai ir gavau nuo jo patį brangiausią mokymą.

Da Vinči tapė šį paveikslą, remdamasis savo žiniomis iš Akašų Kronikų, nes iš tikro turėjo aukšto išsivystymo lygio dvasią ir intelektą. Kada pavojinga buvo sakyti apie moters lygias teises – nes tamsus bažnyčios apsiaustas užtemdė visą moterišką dieviškumo aspektą, jis vistiek vaizduodavo moters buvimą, bet niekada tai nedarydavo atvirai.

Taurė, kuri buvo panaudota Slaptame vakarėlyje, kaip ne keista buvo paprasta molinė taurė. Ant jos nebuvo jokių papuošimų ir ji visiškai nebuvo panaši į tas labiau papuoštas taures, kurias pavaizdavo vėlesni dailininkai. Žmonės pradėjo tikėti, kad ta taurė šventas Graalis, turintis stebuklingas savybes. Tačiau tame pasireiškė žmogiškas polinkis – tikėti, kad jėga egzistuoja kažkur išorėje ir kad ją galima užvaldyti.

Tikroji Graalio taurė – moters įsčios. Todėl tai yra ironija ir tragiškumas, kad vyrai visada ieškoję šventos Graalės, nepastebėjo, kad ji pastoviai buvo su jų moterimis, su kuriomis jie susitiko gyvenime.

Asmeniškai man tai, kas dabar vadinama Paskutiniu susitikimu  buvo ypatingu įvykiu. Aš žinojau, kad situacija artėja prie pabaigos. Tačiau to susitikimo tikslas buvo dvasiškos jėgos perdavimas. Kai Jeshua perlaužė duoną ir dalino ją, tuo pat jis dalino ne tik duoną, bet ir atitinkamą dvasinės energijos rūšį. Tai buvo jėgos perdavimas. Visas vakaras buvo įelektrintas energija. Jis žinojo, kad jam reiks praeiti iniciaciją per mirtį. 

Kaip ta, kuri buvo gavusi nuo Joshua žinias, aš pasakyčiau kad laikui bėgant jo mokymas buvo stipriai iškreiptas. Jis pirmiausiai kalbėjo apie tai, kad kiekviename žmoguje yra Dieviška jėga. Tai dovana, duota visiems žmonėms, bet tai tokia dovana, kuria reikia rūpintis, ją reikia užauginti. Jei jos netausoti, tai žmogaus nepadorumo pelėsiai ir galingos žmogaus negatyvumo šaknys, nuslopins ją. Jis visada sakydavo, kad žmonės turi nepavargdami apdirbinėti sielos sodą, kad jis neapaugtų neapykantos ir baimės piktžolėmis.

Išreikšdamas savo mokymą, jis visada naudojosi metaforomis, nes, mano manymu, širdyje jis buvo poetu ir suprato, kad metaforos yra kaip durys atidarančios kelią į sielą. Todėl, kai jis sakydavo apie tikėjimą prilygstantį garstyčių žirneliui, jis turėjo omenyje, kad reikalinga nors truputėlis tikėjimo. Tuo pačiu, jis nebuvo aklo tikėjimo šalininkas. Jis skaitė kad tikėjimas turi atnešti vaisius.

Jis matė, kad žmogiškoje širdyje gali užaugti meilės sėklos, kurios pakeis pasaulį, tikėjo, kad ta meilė išeina nuo tėvo ir motinos, kadangi savo maldą, kurią jūs vadinate Viešpaties Malda ir kurią jis skaitydavo aramėjiškai, pradėdavo nuo kreipimosi į Tėvą ir Motiną. Tačiau vertime, kreipimasis į Motiną pradingo.

Tai buvo kreipimasis į Didįjį Tėvą ir Motiną, malda turėjo eiti iš vidaus. Jis tikėjo, kad gyva dievybė gyvena žmogaus viduje ir jeigu jūs meldžiatės tėvui ir motinai, meldžiatės tėvui ir motinai esantiems savo viduje, o jau iš žmogaus vidaus malda pakyla prie žymei stambesniu aspektų. Iš šalies atrodė, kad žmogus meldžiasi kažkam esančiam išorėje, tačiau iš tikro jis meldžiasi vidiniam savo brangiausiam sielos aspektui, išeinančiam toli už šio žmogaus asmenybės ribų.

Joshua paveldėjo senovinį supratimą apie vyriško ir moteriško prado pusiausvyrą, todėl ir melsdamasis jis kreipdavosi į Tėvą ir Motiną. Ne jis atėjo prie Trejybės koncepcijos, kurioje nėra Moteriško prado. Ta koncepcija buvo sukurta vėliau, asmenybėmis iškraipiusiomis mokymą savo klastingiems tikslams. Šiandiena, šiuo metu klaidos gali būti ištaisytos, teisybė išaiškės ir su dviejų tūkstančių metų melu bus baiga. Tebūnie taip.

Tragedija yra tame, kad pateikiamas Kristaus mokymas, iš tikro yra abai toli nuo jo pirminio supratimo. Per paskutinius du tūkstančius metų jo mokymas buvo naudojamas kaip priedanga valdžios sukoncentravimui ir manipuliacijoms. Dabar, kai mes įeiname į naują laiko ciklą, tą nesupratimą galima ištaisyti ir žmoniškosios dvasios iškrypimai gali būti išgydyti.

Kodėl du tūkstančius metų buvo slepiamas moteriškas pradas, aš neturiu paaiškinimų. Gal toks buvo dviejų tūkstančių metų ciklas. Dabar aš žiūriu į tai, kaip į dulkes, ant mano mylimo mokymo knygų, kurias reikia paprasčiausiai nupūsti.

Didysis Tėvas/Motina – neasmeninė būtybė – tai kūrybinė jėga, veikianti nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės. "Tai”, amžinai besivystantis kosminio kūrimo procesas. "Tai”, vyksta dėka pagrindinės kūrybinės įtampos tarp to, ką galima pavadinti vyrišku ir moterišku sąmonės polių. "Tai”, dalyvauja visų kosminių formų  kūrime, palaikyme, sunaikinime. "Tai”, neatsimena ir nesidomi atskiromis žmogiškomis asmenybėmis. "Tai”, neta sąmonė į kurią reikia kreiptis maldoje – kadangi tai neasmeniška. Tai yra pats suvokimo procesas.

Tas suvokimo procesas vyksta didžiajame kosmose ir atskirų būtybių, apgyvenusių Žemę vidiniame lygyje, tame tarpe ir žmogaus lygyje – bet kuriame lygyje, net iki dalelių, kurias jūs dabar vadinate atomais ir elementariomis dalelėmis. Tokiu būdu Tėvas/Motina Dievas įsikūnija jumyse, jūs jo dalis.

Joshua suprato, kad su tuo Tėvo/Motinos Dievo aspektu, esančiu žmogaus viduje, galima bendrauti. Pavadinkime tai ne dievas/dievas o „kūrybinis pradas." Tas „kūrybinis pradas" jumyse egzistuoja labai giliai. Tai jums duoda galimybę kvėpuoti, širdžiai – plakti, o jums suprasti mano žodžius.

Ta kūrybinė jėga egzistuoja kiekviename jūsų organizmo lygyje, nuo smulkiausio atomo iki molekulių, iš kurių sudarytas jūsų kūnas, organai ir netgi jūsų smegenys, jūsų protinė patirtis šiame pasaulyje. Visa tai, visa iš ko jūs sudaryti, yra to kūrybinio prado išraiška.

Jūsų seserys ir broliai, žmonės kaip jūs, pasireiškia, kaip ir jūs, to pačio kūrybinio prado nepakartojama išraiška. Tokiu būdu, perkeltine prasme, pas jus vienas tėvas ir motina. Viskas egzistuojantis pasaulyje, visi augalai, gyvūnai – visi jie nepakartojamos, to pačio kūrybinio prado, išraiškos, kuris pasireiškia ir jumyse. Dieviškumo dovana, kuri priklauso žmonėms – tai galimybė suvokti tą kūrybinį pradą, tą gyvą dieviškumo jėgą, kuri ir esate jūs...

Todėl, kai Jeshua sakė "Tėvas/Motina Dievas”, taip jis poetiškai išreiškė tą kūrybinę jėgą. Jis suprato, kadangi buvo mokomas senovės žiniomis, kad visa kūrybinė pradžia išteka iš priešingybių sąjungos. Jeshuai, tas kūrybinis pradas, nebuvo neįvardyta jėga. Jis žinojo, kad su ja galima užmegzti ryšį, bendravimas šventų švenčiausioje, savo sieloje. Jis iš tikro suprato, kad čia, šventų švenčiausioje savojo "AŠ”, kūrybinis pradas tampa labai asmenišku. Tokiu būdu, praeidamas pro vidines duris, Jeshua sudarė sąjungą su kūrybiniu pradu, ir "tai”(kūrybinis pradas) reagavo į jo siekius, kuriuos jis vadino malda. Todėl, tiems ką šiuo laiku nepatenkina palikimo iškraipymai ir interpretacijos, kurias siūlo bažnyčia, kam žodis "malda” atrodo netinkamu, o žodžiai Tėvas/Motina Dievas sukelia atstūmimą, aš pasakysiu: pakeiskite žodį "malda” išsireiškimu "kūrybinis poreikis, valia”, o išsireiškimą "Motina/Tėvas Dievas išsireiškimu "kūrybinis pradas”.

Jeshua tvirtindavo, kad nebūtina melstis šventykloje – iš tikro tai buvo nereikšmiška, ryšys su kūrybiniu pradu – jūsų viduje. Tai tuo metu jį priešpastatė prieš šventikus, katalikų bažnyčios šventikus ir aukštuomenę. Todėl, jie (bažnyčia) padarė jį savo aukščiausiuoju mokytoju ir savo valdžios simboliu, bet tuo pačiu išėmė iš jo mokymo labai svarbų aspektą, kurį sudaro tai, kad nebūtina eiti į šventyklas ir bažnyčias – jus girdi ne ten, o subtiliame jūsų sielos kamputyje. Kada jūs kalbate panaudojant valią, daiktai pradeda judėti. Jūs galite sudrebinti pasaulį, jei tikėsite ir panorėsite.

Klausimai apie religiją Krajonui

Krajonai, ko tik nebuvo dėl religijos. Žmonės kariauja ir žudo dėl religijos. Religija sankcionuoja genocidą. Nekalbant jau apie nesenus seksualinius skandalus. Atrodo, kad religija iš esmės užsiima tik įtikinimų sistema ir valdžios klausimai. Ir žmonės turi pripažinti tos "viršūnės” nuomonę, kuri atsieit "žino tiesą”. 

Kiekvienas tos religijos viduje gina savo nuosavą įsitikinimą, todėl sakydami, kad yra visiškai normalu naikinti žmones, nepritariančius jų įsitikinimams, pradeda pykti. Žinoma, kai kam Dievas –tai didelis biznis, kitiems – galimybė paslėpti savo nusikaltimus, o kai kuriems radikalams – daryti bombas ir pateisinti savo tėvynainių, bet ko, kas stovi jų kelyje, žudynes . Ar kada nors egzistavo tikroji religija, religija kuri duoda nuorodas ir moko? Ar egzistavo ji tokiose civilizacijose, kaip Atlantida, Lemūrija?

Jokios religijos Lemūrijoje nebuvo. Vietoje to, egzistavo supratimas intuicijos lygyje, kad gyvenimas orientuojasi į gamtą ir kad žmonės gali valdyti ateitį. Toks buvo jų dvasingumo pagrindas...intuityvus žinojimas, kad kiekvienas žmogus atsako už tai kas su juo vyksta blogo arba gero. Pas Lemūrijos gyventojus taip pat buvo aktyvuoti du DNR sluoksniai kvantiniame lygyje, kurie laido jiems "matyti ir suprasti” tai, kas jums dar vis lieka nematomu. Ir tai jiems padėdavo santykiuose su Dievu.

Kai tie sluoksniai pradėjo žūti, žmonės kreipėsi į dvasines struktūras, kurias jūs matote dabar...mitologijos ir istorijos sintezė, iš esmės susiformavusios apie mylimo pranašo figūrą. Apie visą kitą, jūs jau patys pasakėte.

Tačiau, nebūkite per daug rūstūs organizuotai religijai. Kiekvieno žmogaus Dievo paieška gyvenime – labai asmeninis reikalas. Kiekvieno žmogaus tiesą sudaro tai, ką jis pasiekia ir priima, netgi jeigu tai yra doktrinos dalis, kuri išdygo niekada nebuvusių įvykių pagrindu. Aš noriu pasakyti, kad visi žmonės, ieško Dievo taip, kaip jiems atrodo teisinga, bus palaiminti. Jie ieško ir Dievas atsakys jiems. Todėl,tegul niekas neteisia organizacijų, sąžiningai bandančių surasti Dievą savo nuosavu būdu. 

Tačiau, kaip ir daug ką kitą, religiją iškraipė ir pradėjo ją valdyti jėga ir netiesa. Kaip praktiškai ir visa kita. Todėl, kiekvienas žmogus turi nuspręsti pats, kiek leidžia jam jo supratimas, kas yra ir kas nėra padoriu dvasingumu. Nenusimušti nuo kurso gana paprasta. Taisyklė skelbia: prisilaikykite idėjų, kurios harmoningos meilei. Saugokitės žmonių, kurie jums sako, kad Dievas – tai tik tai, ką jie jums siūlo, arba egzistuoja tik "vienas būdas” tapti prašviesėjusiu. 

Saugokitės, kada jums bando įkišti "Dievo taisyklių” sąrašą. Visa tai išeina nuo valdžią laikančiųjų, o ne nuo Dievo. Dievas – tai išlaisvinanti galybė. Ieškokite meilės.

Religija lieka, bet jos tikslai ir sąžiningumas kelia vis daugiau abejonių žmonėms. Po daugelio metų, galutiniam rezultate, pasekėjai gali pradėti užduoti pakankamą kiekį klausimų, kad priversti bažnyčios aukščiausias instancijas išsivalyti savo "varpines” ir pradėti nešti Dievišką meilę, toje naujoje švarioje šviesoje, kuris iš tikro laimina ne juos, o liaudį.