Vienintelis vienijimosi su Dvasia kelias – tai surasti ją savyje. Tai vienintelis kelias, ir juo eidami, jūs susijungiate su beribe Visatos jėga.

Rebefingas moko, kaip įkvėpti energiją kartu su oru. Tai ta pati energija, kuri sudaro jūsų kūną ir palaiko jo jėgas; ši gyvybinė energija vadinama prana. Būtent ji atsakinga už organizmo apsivalymą, pusiausvyrą ir išgijimą.

Rebefingas – žymiai daugiau, nei tiesiog kvėpavimas – tai sąmoningo energijos įkvėpimo ir teisingo proto panaudojimo derinys, kurio dėka viskas vyksta harmoningai ir sinchroniškai. 

Praktika, apie kurią dabar bus kalbama, paremta ritmingu kvėpavimu, kur „įkvėpimas" sujungtas su „iškvėpimu" ir tarp jų nėra pauzės. Visos pastangos dedamos įkvėpimui, iškvėpimas vyksta visiškai atsipalaidavus. Šis kvėpavimo būdas palengvina energijos tekėjimą jūsų kūne, labai švarios, labai galingos šviesos energijos: gyvybės energijos. Pati energijos prigimtis privers jus atkreipti dėmesį į tai, ką nešiojate savyje, jeigu tai ne taip tyra, kaip ši energija.

Dar kartą kartoju, kad rebefingas – žymiai daugiau, negu tiesiog kvėpavimas. Šis procesas leis jums padidinti jūsų sugebėjimą atsipalaiduoti, susiderinti, pajausti ir susitaikyti su visu tuo, kas vyksta jūsų kūne. Jis leis jums patirti emocinę iškrovą. Svarbiausia – sugebėti išplėsti savo sąmonę taip, kad suvoktumėte visas savo kūno fizines patirtis, pradedant emocijomis ir baigiant dilgsėjimais, vibracijomis ir panašiai. Palaipsniui patirtys integruojasi į atsirandantį žymiai stipresnį gerovės pojūtį. Ši praktika padės jums išsilaisvinti nuo neigiamų pasekmių, atsirandančių dėl emocijų slopinimo.  

Rebefingas padeda išeiti praeičiai. Tai, kas praeityje neužbaigta, gyvena jūsų kūne kaip užsistovėjusi energija, užsilaikanti tokioje būsenoje dėl paviršutiniško kvėpavimo. Kiekvienam žmogui, įpratusiam sportuoti, turėtų būti aišku, apie ką aš dabar kalbu.

Priešpastatykite rebefingą tam būdui, kurį praeityje naudojote neigiamų emocijų išraiškai. Imkime, pavyzdžiui, pyktį. Pirmiausia, kaip taisyklė, tai ne šios akimirkos pyktis, o neužbaigta praeitis, išprovokuota šios minutės situacijos. Ši praeitis atsiranda dabartiniu momentu, ir mes paprastai tam priešinamės. Tokios situacijos visą laiką kartojasi. Kai kurie žmonės slepia pyktį savyje, jį slopina, jį neigia ir viskuo kaltina save. Kiti viskuo kaltina aplinkinius, rėkia ir grumiasi arba kitokiu būdu išreiškia savo jausmus. Bet nei vienas šis būdas neatneša emocinės iškrovos.

Rebefingo procesas, paremtas sujungtu kvėpavimu, jausmų atpalaidavimu ir sugebėjimu pajausti viską iki subtilių smulkmenų, suteiks jums galimybę pasiekti reikiamų rezultatų, ir jūs galėsite susitaikyti su savo jausmais ir su savimi.

Darbas jausmų lygyje vyksta žymiai greičiau ir duoda greitesnius ir betarpiškus rezultatus, nei darbas proto lygyje. Jūs turite įgyti jausminį suvokimą to, kas vyksta, pasiekti tą pojūčių lygyje. Šis būdas keičia jūsų proto požiūrį į tai, kas vyksta su jumis ir aplink jus.

Jūsų pergyvenimų kontekstas daro pagrindinę įtaką jūsų sugebėjimui atsipalaiduoti. Jums būtina bent jau panorėti, kad pojūčiai pasiliktų tokie, kokie yra, netgi jei jums jie nepatinka. Tai turi atnešti rezultatus. Bet dar vertingesnis bus jūsų noras manyti, jog jūsų jausmai yra gijimo procese. Pasitikėdami savo jausmais, atsiduodami jiems pačiuose giliausiuose lygiuose, jūs galite išgydyti save. Tai būtinai pagimdys jumyse dėkingumo jausmą gyvenimui, koks jis bebūtų.

Visada prisiminkite apie tai, kad energija, eidama per kūną, natūraliu būdu atkreipia jūsų dėmesį į tuos dalykus, kuriuos jūs ilgą laiką laikėte savyje arba slopinote. Tokia jos prigimtis, taip ji veikia. Laimei, kas kartą ji paliečia tik vieną sluoksnį, jūs niekada nesusiduriate akis į akį su neįveikiama užduotimi. Sluoksnis po sluoksnio, emocijos ir jausmai, kurių jūs vengėte, dėka judančių energijų pritraukia jūsų dėmesį. Žodis „vengėte" šiuo atveju reiškia, kad jūs teisėte jausmus kaip kažką „blogą" ar „klaidingą".

Aš noriu apjungti keletą terminų: „laikyti blogu", „teisti" ir „priešintis". Naudodamas vieną iš jų, aš paprastai turiu omenyje ir visus kitus. Tuomet, kai jūs teisiate kažką arba laikote kažką blogu ar klaidingu, jūs tuo pačiu užspaudžiate savo energiją. Tuo atveju labai svarbus yra jūsų noras pakeisti savo nuomonę apie tai, ką laikėte blogu arba neteisingu.

Rebefingo praktikai būtina pasitikėjimo atmosfera – būtent ji padidins jūsų sugebėjimus atsiduoti fiziniams ir emociniams pojūčiams jų išsprendimo proceso metu. Priimdami savo emocijas pozityviai, jūs gaunate galimybę priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, nesipriešinti jam. Viskas, kam jūs priešinatės, nepasiduoda, o sutikęs jūsų pasipriešinimą dar labiau sustiprėja. Jei kokia nors nuotaika ar pojūtis mums nemalonūs ir stengiamės jų išvengti, greitai jie sugrįš su nauja jėga ir tada išvengti bus jau sunkiau.

Priešindamiesi emocijoms, mes atiduodame joms savo energiją. Jeigu jūs vengiate tam tikrų dalykų, jie kažkokiu magišku būdu sutinkami jūsų kelyje vėl ir vėl. Iš kitos pusės, jūs galite be ypatingų jėgų sąnaudų judėti kartus su situacija ir čia pat ją išspręsti.

Kai jūs įkvepiate energiją ir, atsipalaiduodami, suderinate ją su jausmų ir kūno pojūčių banga, jūs leidžiate jiems likti tokiems, kokie jie yra, ir duodate pradžią išgydymo procesui. Tą daryti lengva ir malonu. Galbūt, jums netgi pavyks tuo metu patirti palaimos pojūtį.

Pats svarbiausias dalykas, galbūt, yra tas, kad aukščiau išsakytų žodžių nereikia priimti paraidžiui. Nieko nėra akmenyje iškalta. Svarbiausias faktorius yra jūsų noras įsijungti į procesą. Jūs turite suvokti, kad verta atsisakyti to, į ką esate įsikabinę. Šis noras padės įvykti tam, apie ką svajojate. Jums nebūtina veržtis į tobulumą, kad užsiėmimai būtų efektyvūs.

Ar mokotės važiuoti dviračiu, ar teisingai kvėpuoti, sėkmės pagrindas visada yra jūsų valia ir atsidavimas. Jei valia ir atsidavimas yra tvirti, išmoksite visko, ko norite, ir viskas, kas tuo metu vyks su jumis, tik padės proceso užbaigimui. Jūsų noras duos jums laisvę tiesiog būti savimi. Ir ši laisvė padės jums atsipalaiduoti ir užtikrins laisvą energijos tėkmę jūsų kūne.

Tam, kad betarpiškai pergyventumėte būties vienybę, jūs turite išplėsti sąmonę iki tokio laipsnio, kad priimtumėte viską, kas yra jumyse. Kitaip sakant, įprotis statyti savyje pertvaras yra dualizmo išdava, noras semtis sau jėgų iš išorinio, o ne iš vidinio šaltinio. Mes stengiamės izoliuoti savojo Aš dalis, nes bijomės susidurti su savo neužbaigta praeitimi. Mums atrodo, kad galime atidėti į šalį neišspręstas problemas, užkasti jas giliau, taip, kad niekada su jomis nesusidurtumėme. Bet toks savojo Aš dalių slėpimas tiek gėdingas, kiek ir klaidingas, ir šios dalys išeis į paviršių, nes jo nėra tokios tyros, negu pats kvėpavimas.

Jūs nesugebėsite pergyventi būties vienybės, įsikibę į savo buvusį gyvenimo būdą. Pasitikėjimo ir patikimumo, esančių pasaulio pagrinduose, priėmimas, praktikuojant rebefingą, padidina jūsų sugebėjimą leisti egzistuoti tiems dalykams, kuriems jūs anksčiau priešinotės.  Tokiu būdu juos priėmę, jūs juos ištirpinate, ir tuo pačiu tirpsta jūsų dualizmas. Taip ir vyksta: įvykiai atsiranda ir ištirpsta kvėpavime. Neturi reikšmės, ar šie įvykiai susiję su vaikyste, gimimu, praeitais gyvenimais, ar su kuo nors kitu. Svarbu tik tai, kad išsisklaido užsistovėjusi energija.  Jūs liekate tik su būties vienovės pojūčiu, jaučiate jos buvimą savyje.  Jūs gaunate betarpiškas, o ne teorines žinias apie dvasios buvimą jūsų kūne.

Tai tas pats, kaip ir abiejų smegenų pusrutulių integracija. Konceptuali vyriškoji pusė susilieja su intuityvia moteriškąja puse.

Noriu pabrėžti tą faktą, kad tai ne regresijos procesas, kuris turi būtinai jus sugrąžinti į ankstyvą vaikystę, nors prisiminimai apie tuos pergyvenimus gali jums ateiti. Svarbu tik tai, ką jūs nešatės su savimi iš praeities į dabartį, ir  surasti dabar patį geriausią priėjimą prie šių jausmų.

Proceso esmė yra kvėpuoti ir stebėti pojūčius, užmirštant seną įprotį jiems priešintis, juos teisti ir jų vengti. Tai savęs išplėtimo procesas, kai įkvėpimas po įkvėpimo priimate iškilusius jausmus, integruojate į savo gerovę ir sėkmę. Kai jūs tą darote, jūsų praeitis užsibaigia pati savaime.

Kai rebefingo jus moko profesionalas, jis duoda jums priemonę, kuria galima naudotis bet kuriuo metu savo emocijų iškrovai. Tuo pačiu jūs vėl pergyvenate būties vienybę.

Palaipsniui jūs išmoksite įsiklausyti į savo vidų, o ne sekti pripažintais autoritetais. Imsite vis giliau suvokti, kad gyvybės ir jėgos šaltinis yra jūsų viduje, o ne išorėje. 

Pats kvėpavimas taps jūsų mokytoju. Jis atsivers jums savuoju ritmu. Jis funkcionuoja tuo ritmu, kuris reikalingas jums, ir netinka niekam kitam. Kvėpavimas – tai būdas prisiliesti prie savojo gyvybės šaltinio, prie savojo aukščiausiojo Aš, kuris visada jumyse.

Dvidešimt sujungtų įkvėpimų ir iškvėpimų

Rebefingo pagrindu galima laikyti paprastą pratimą, kurio mane išmokė Leonardas Oras. Jis vadinasi „Dvidešimt sujungtų įkvėpimų ir iškvėpimų".

Jūs galite atlikti šį pratimą bet kuriuo metu, kai iškyla būtinybė. Tačiau pirmąją savaitę pageidautina ją atlikti tik vieną kartą per dieną.

Atlikite keturis trumpus įkvėpimus ir iškvėpimus.

Po to vieną ilgą įkvėpimą ir iškvėpimą.

Įkvėpkite ir iškvėpkite orą per nosį.

Pakartokite seriją keturis kartus iš eilės. Serija susideda iš keturių trumpų įkvėpimų-iškvėpimų ir vieno ilgo įkvėpimo-iškvėpimo. Atlikite šiuos dvidešimt įkvėpimų-iškvėpimų nesustodami. 

Įkvėpimas ir iškvėpimas turi susilieti, tarp jų neatsiranda pauzės, kvėpavimas yra sujungtas. Tokiu būdu jums išeina viena serija iš dvidešimties sujungtų (nepertraukiamų) įkvėpimų ir iškvėpimų.

Sąmoningai atsipalaiduokite įkvėpdami ir pilnai iškvėpkite orą. Sekite, įkvėpimas ir iškvėpimas būtų maždaug tos pačios trukmės.

Trumpi įkvėpimai ir iškvėpimai turi susilieti į nenutrūkstančius ciklus.

Ilgojo įkvėpimo metu pilnai kiek galima užpildykite oru savo plaučius ir visiškai išleiskite orą iš plaučių iškvėpdami.

Kvėpuokite tuo greičiu, kuris jums atrodo natūralus. Svarbu, kad kvėpavimas būtų laisvas, natūralus ir ritmingas, o ne kontroliuojamas ir įtemptas. Tai suteiks jums galimybę įkvėpti ne tik orą, bet ir praną.

Kadangi dauguma iš jūsų turi įprotį kvėpuoti netaisyklingai, jūs gali patirti kai kuriuos fizinius pojūčius – lengvą galvos svaigimą arba dilgsėjimą rankose ir kitose kūno vietose. Jei tęsite kasdien šio pratimo atlikimą, greitai pastebėsite, kad pojūčiai nustoja būti nemalonūs ir ima atrodyti gydančiais. Tai liudijimas, kad mokotės kvėpuoti sąmoningai ir šis kvėpavimas ima atnešti naudą jūsų kūnui.

Kasdieninių praktikų dėka jūs sužinosite apie kvėpavimą daugiau, negu sužinojote apie jį per visą gyvenimą.

Jeigu norite procesą pagreitinti, susisiekite su profesionaliu rebefingo meistru ir susitarkite dėl vienos-dviejų valandų užsiėmimų kurso.

Rebefingas: Kairioji Goro akis

Rebefingas – tai emocinio kūno treniruotė. Tai Kairiosios Goro akies praktikos analogas, betarpiškai užsiimantis jūsų baimėmis, jausmais, emocijomis, kurios dėka jūs gaunate galimybę integruoti juos į giluminį gerovės jausmą.

Man atrodo įdomus tas faktas (ir aš manau, tai nėra tiesiog sutapimas), kad prieš susipažindamas su trūkstama medžiaga apie Kairiosios Goro akies praktiką, pateiktą man Drunvalo, aš jau praktikavau dvidešimt metų praktikavau emocinio kūno treniruotę, arba rebefingą.

Rebefingo praktika labai greitai leido man suvokti tai, kad aš gyvenau pagrindinai savo galvoje. Aš gyvenau konceptualų gyvenimą, beveik to nepastebėdamas. Aš negyvenau savo kūne ir nesuvokiau savo padėties. Tiesiog neturėjau koordinačių sistemos. Aš nieko nežinojau, ir nežinojau apie tai, kad nieko nežinau. Aš miegojau ir buvau aklas.

Rebefingo dėka aš suvokiau, kad integracija, išgijimas ir užbaigtumas (tarp šių terminų aš dedu lygybės ženklą) ateina tada, kai žmogus imasi atsakomybės už savo gyvenimą. Jūs turite norėti susidurti su visu tuo ir priimti visa tai, kam anksčiau priešinotės ir ko vengėte. Prisiminkite, tai, kam mes priešinamės, ne tik mus persekioja, bet ir įgauna jėgą dėl mūsų pasipriešinimo. Tikrasis išgijimas ateina tada, kai išauga mūsų sugebėjimai priimti ir susitaikyti su tuo, kam priešinomės.

Integracijos procesas nėra neigimas ir nebūtinai reikalauja vien „pozityvaus mastymo". Integracijai būtina žiūrėti į viską atmerktomis akimis ir suvokti poliariškumus bei emocijas, valdžiusius mūsų gyvenimą. Integruojant jūs gaunate galimybę priimti dalykus tokius, kokie yra, nežiūrėti į juos pro baimės, abejonių ir pykčio prizmę.

Dabar aš aiškiai prisimenu, kaip lengvai pasiduodavau pykčiui, susierzinimui ir nevilčiai, kai būdavau emocijų valdžioje. Atrodė, kad kiti žmonės gali lengvai mane kontroliuoti: jie lengvai galėjo padaryti mane laimingu arba liūdnu ir piktu, aplamai – kokiu tik nori. Ir tai buvo mano realybė. Mano gyvenimiškos patirties šaltinis buvo ne manyje, jį valdė kiti.

Apie tai, kad mes patys kuriame savo realybę ir atsakingi už ją, aš pirmą kartą sužinojau 1977 metais, savo dvasinių praktikų pradžioje. Tai buvo stiprūs ir gilūs pergyvenimai. Tačiau aš suvokiau šią idėją kaip koncepciją. Rebefingo praktikos dėka aš ėmiau visapusiškiau suprasti atsakomybės idėją. Gyvai suvokęs mano poelgius valdančių emocijų, jausmų ir įsivaizdavimų buvimą, palaipsniui ėmiau suprasti, kad niekada nepasieksiu išsprendimo, kol netapsiu to, kas su manimi vyksta, šeimininku.

Tuo metu didžiausia kliūtimi darbui man buvo nugaros trauma, atimanti man jėgas. Aš maniau, kad nesu už ją atsakingas, kad tai „savaime" atsitiko. Dėl jos aš jaučiausi auka. Aš buvau įsitikinęs, kad mano būsena nepataisoma, kad ji gali tik blogėti ir greitai aš pavirsiu visišku invalidu.

Tačiau nugaros trauma atnešė man tam tikrus „dividendus". Man buvo puiki galimybė atrodyti bejėgiu. Dar vaikystėje aš supratau, kokias privilegijas suteikia mums bejėgiškumas. Aš atsimenu, kaip manimi rūpindavosi, kai aš susirgdavau. Aš nevertinau savo geros savijautos, tarsi taip turi būti, ir net tą ignoruodavau ją, nes „bejėgiškumas" man buvo mielesnis.

Su mano trauma buvo susijęs didelis emocinis bagažas, ir šios emocijos tarytum apsigyveno traumuotoje srityje. Aš jutau, kad mano kūnas tarytum perplėštas pusiau ir visa gyvybinė energija paliko traumuotą sritį.

Tačiau palaipsniui ėmiau suprasti, kad, noriu pripažinti tą ar ne, vienintelė išeitis iš susidariusios padėties – tai tapti savo gyvenimo ir visko, kas jame vyksta, šeimininku.

Aš taip ir padariau. Aš nusprendžiau priimti tą mintį, kad pats sukūriau savo traumą ir visa kita, kas yra įvykę mano gyvenime. Tą suvokęs, aš ėmiau atsiriboti nuo pigių dividendų, kuriuos teikė man mano padėtis. Aš atstačiau savo asmeninę jėgą ir ėmiau gyti.

Praėjo nemažai laiko, kol aš pasitaisiau iki to laipsnio, kad pamiršau apie savo sužalojimą. Ir dabar kiti žmonės jau nebegali manipuliuoti manimi taip, kaip jiems pavykdavo tą daryti anksčiau.

Rebefingas taip pat padėjo nustatyti santykį su tomis baimėmis, kurios kažkada man trukdė. Pavyzdžiui, aš visada jausdavau baimę prieš vairuojant automobilį, kurią man dar vaikystėje įskiepijo tėvas. Mano tėvui šią baimę įteigė jo tėvas. Jis niekada tiesiai nesakydavo man, kaip jį gąsdina vairavimas, bet jam ir nereikėjo to daryti. Aš mačiau jo baimę kasdien, kai jis sėsdavo į mašiną ir kur nors išvykdavo. Labiausiai įsiminė mūsų kelionės pas senelę ir senelį, kurie gyveno 180 mylių atstumu nuo mūsų namų. Net jeigu kelias būtų geros būklės, ši kelionė man atrodytų pakankamai jaudinanti. Bet įsivaizduokite apsnigtą ir apledėjusį kelią Šiaurinėje Dakotoje po Kalėdų.

Tai buvo siaubinga, ne, tai buvo blogiau: baimė ir įtampa, tvyrojusi mašinoje, buvo tirštesnė, negu žirnių sriuba arba Londono rūkas, jeigu pastarasis palyginimas jums labiau patinka.

Kad nugalėtų savo baimę, tėvas pastoviai rūkydavo mašinoje. Aš „mėgavausi" atmosfera iki to laipsnio, kad vaizdžiai demonstruodavau, kaip mane užsupo. Tuo aš įnešdavau į paveikslą paskutinį štrichą.

Žinoma, tapęs suaugusiu, aš įgijau vairuotojo teises. Prisimenu savo pirmąją savarankišką kelionę mažiau negu mylios atstumu tuščiomis miesto gatvėmis. Ligi šiol stebiuosi, kaip man tai pavyko. Kažkokio stebuklo dėka aš neužrakinau raktų mašinoje ir netgi sėkmingai sugrįžau namo.

Palaipsniui aš išmokau nuslopinti savo baimes ir tapau visai pakenčiamu vairuotoju. Bet baimės vis tik liko manyje, nors aš stengiausi neįsileisti jų į sąmonę, jos išplaukdavo kiekvieną kartą, kai patekdavau į greitkelį. Taip, pavyzdžiui, atsitiko tą kartą, kai važiavau autostrada tarp Sakramento ir San-Francisko link Kalifornijos. Aš buvau kaip išsunkta citrina!

Rebefingo praktika padėjo man integruoti šias baimes, ir aš tapau puikiu vairuotoju. Aš ramiai stebiu judėjimą kelyje ir jaučiuosi visiškai saugus. Aš galiu bet kuriuo momentu susikaupti ir prisiminti reikalingus vairuotojo įgūdžius, žiūriu atvirai ir niekada nepamirštu potencialių pavojų.

Žinoma, negaliu pasakyti, kad niekada nepatiriu baimės ar kitų taip vadinamų neigiamų emocijų. Aš juos patiriu. Bet man pavyko nustatyti visiškai kitokį santykį su šiais jausmais. Aš su jais bendradarbiauju, aš priimu juos kaip savo sąjungininkus, o ne priešus, kurių reikia vengti. Kai jaučiu jų buvimą, aš kvėpuodamas priimu jų energiją.

Šis sugebėjimas padeda man įeiti į įvairius jausmus ir gauti informaciją, kuri manęs laukia. Visa tai kartu stiprina mano pasitikėjimą tuo, kad gyvenimas eina būtent taip, kaip turi eiti.

Ką visa tai reiškia? Tai reiškia, kad aš nustojau būti emocijų vergu. Nėra taip, kad aš niekada nepergyvenu stresų. Aš juos pergyvenu, tai neatskiriama dabartinės kultūros dalis. Bet, naudodamas rebefingą, aš turiu galimybę kasdien valyti, balansuoti ir gydyti save. Tai galinga ir neišsenkanti galimybė. Ji pas mane yra. Ji yra pas kiekvieną. Juk aš visiškai toks pats žmogus.

Kai mūsų energetinis ciklas pasibaigia, jūs patiriate jausmą, kurio negalima nė su kuo sulyginti. Pajuskite gyvybę kiekvienoje savo kūno ląstelėje, tai taip puiku! Man tai yra kaip įrodymas, kad šį mūsų gyvenimą reikia išgyventi. Viskas, ką mums reikia padaryti, – eiti su juo koja kojon.

Taip aš susitvarkiau su savo vairavimo baimėmis ir suradau emocijų šaltinį. Na ir kas? Nėra problemų! Visa tai smulkmenos, palyginus su tais įvykiais, kuriuos pergyvenau 1980 metais.

Pirmą kartą aš išgirdau apie pasikeitimus (kataklizmus), laukiančius Žemės, praeidamas rebefingo praktikų kursą. Tai buvo 1980 metais. Bet tuo metu aš buvau pernelyg įsitraukęs į savo paties išgyvenimo idėją, kad suteikčiau didelę reikšmę šiai žiniai.

Mano pirma tikra pamoka tapo rebefingo seminaras, kurį vedė Leonardas Oras San-Franciske per 1981 m. Kalėdas. Jis perleido per eiles trumpą esė, kuris vadinosi „Didysis atgimimas, didžioji Žemės planeta". Po to Leonardas Oras papasakojo apie katastrofas (žemės drebėjimus, potvynius, ir pan.), kurie turi įvykti netolimoje ateityje ir nusinešti daugybę Žemės gyventojų gyvybių. 

Žinoma, galėjau tą palaikyti fantazija, bet to nepadariau. Pirmiausia todėl, kad aš pasitikėjau Leonardu, o antra, todėl, kad kai ką žinojau.

Taip aš priėmiau šią informaciją rimtai ir buvau įsitikinęs (tam tikru laipsniu), kad visa tai absoliuti tiesa.

Informacija apie „žemės kataklizmus" tapo aktyvacijos, kurią man pavyko integruoti tik po keleto mėnesių, priežastimi. Sakydamas „aktyvacija" turiu galvoje „siaubą". Integravęs informaciją, aš palaipsniui ėmiau suvokti, kad galiu gyventi su šiomis pranašystėmis ir jaustis saugiai. Aš netgi įsitikinau tuo, kad integracijos procesas padėjo man įsitvirtinti savajame kūne ir pajusti sugebėjimą gyventi dabartimi. Aš aptikau, kad savojo saugumo jutimas atėjo pas mane iš vidinio šaltinio. Mano svarbiausioji esatis tarytum buvo virš viso to, suprasdama, kad dabartinis buvimas kūne yra tik vienas iš daugelio aspektų. Aš buvau visiškai pasiruošęs, jaučiausi visiškai saugus. Tuomet netgi galėjau pasiekti pačią ryškiausią sėkmę savo karjeroje. 

Man tapo aišku, kad būtent mano baimės, susijusios su išgyvenimu ir noru būti sėkmingu, buvo aktyvuotos užgriuvusios mane informacijos apie „žemės kataklizmus" rezultate. Kai integravau šias baimes, galėjau būti tikruoju Aš. Tada dar daug ko nežinojau apie šias pranašystes, ir netgi nevisai suvokiau tą, ką man pranešė. Bet aš buvau laisvas. Ir reikėjo man dar keleto „pamokų".

Sekantis epizodas įvyko 1986 metais, kai aš pamačiau aštuonių valandų trukmės videofilmą pagal Rampos kūrinius, pavadintą „Permainos". Pradžioje pamaniau: „Nejaugi vėl?" Ir sutvirtindamas širdį aš pasiruošiau „praryti" dar vieną informacijos porciją.

Tam reikėjo kažkiek laiko, bet integruojant man pavyko dar labiau įsižeminti, ir ėmiau dar sėkmingiau praktikuoti rebefingą. Rimtesnė pamoka ėmė įgyti formą.

Manau, reikia papasakoti, kad abiejuose scenarijuose apie kataklizmus Kalifornijai pranašavo ypač liūdną dalią. Greičiausiai ji turėjo nugrimzti į okeano dugną. Bet kuriuo atveju ji nelaikoma idealia vieta didelių permainų laikotarpiu.

Tuomet įėjau į trečią fazę. 1992 metų balandyje pas mane atėjo klientas, praktikuojantis rebefingą. Jis pamatė knygą, pasakojančią apie ratus laukuose, ir paklausė mane apie ją. Šiai temai paskyrėme šiek tiek laiko, po to jis mane paklausė, ar ką nors girdėjau apie Maiklą Gordoną Skalionę. Aš nieko apie jį nežinojau, ir mano svečias papasakojo man apie šį žmogų. Žinoma, kalba vėl pasuko apie gresiančius kataklizmus. Skalionė leido mėnesinį žurnalą apie žemės kataklizmus, kur jis teikė informaciją apie pasitvirtinusias pranašystes. Tarp kitko, jis tiksliai išpranašavo žemės drebėjimą San-Franciske, įvykusį 1989 metų spalyje.

Kai mes pagaliau pradėjome užsiėmimus, būtent aš pasirodžiau esantis tas žmogus, kuriam reikėjo iš naujo gimti (rebefingas – angl. „rebirthing" reiškia „gimimas iš naujo"). Aš lig šiol negalėjau rasti išeities iš tos padėties, kurioje atsidūriau. Man padarė didelį įspūdį užgriuvusi mane informacija, ir visos mano baimės vėl buvo aktyvuotos. Dabar, kai aš mintimis sugrįžtu į praeitį, man darosi juokinga, bet tuomet man taip neatrodė.

Taip aš vėl buvau įmestas į baseiną, pilną krokodilų. Aš negalėjau rasti išeities iš tos padėties, kurioje atsidūriau. Žinoma, tuo metu aš dar buvau negirdėjęs apie Kairiąją Goro akį, bet aš visgi prisiminiau, kad pagrindinis pranašo pašaukimas – klysti. Pranašas turi mokėti laiku duoti pavojaus signalą. Jei jis tą padaro, mes išgirstame signalą, ir tada pranašystė neišsipildo.

Tai primena seną kiniečių patarlę: „Jei mes nepakeisime savo kelio krypties, mes rizikuojame nueiti ten, kur einame". O mes einame link katastrofos: mes nelabai rūpinomės kosminiu laivu, vadinamu Žeme. Aš vėl pajutau savo bejėgiškumą, tartum neturėčiau jokio pasirinkimo susidariusioje situacijoje. Kai jūsų baimė arba pyktis aktyvuojasi, jums atrodo, kad neturite pasirinkimo, nes tuo metu elgiatės automatiškai. Ir taip, atgal į baseiną. Aš išmokau stiprios baimės momentais užkasti savo baimę ir bejėgiškumą dar giliau. Žinoma, aš užsiprenumeravau Skalionės mėnesinį žurnalą, kad gaučiau kiekvieno mėnesio šoko terapijos seansus.

1992 metų birželio mėnesį aš pamačiau Drunvalo videofilmus, ir viskas stojo į savo vietas. Drunvalo pademonstravo žymiai platesnį vaizdą to, kas vyksta: lygiadienių precesija, polių pasislinkimas ir t.t. Dideli žemės kataklizmai vyksta reguliariai kas 13000 metų. Paskutinis polių pasislinkimas įvyko maždaug prieš šitiek metų, vadinasi, mums teks pergyventi naują.

Taip pat girdėjau iš Drunvalo, kad dėka Sirijaus gyventojų įsikišimo ir neįtikėtinų įvykių, kurie įvyko po to, mūsų laukia žymiai švelnesnės permainos, nei įprastai. Aš girdėjau šiuos žodžius, nesiginčiju, bet mano integracijos procesas galutinai pasibaigė tik 1993 m. balandžio mėnesį.

Man informacija, pateikta Drunvalo, pasirodė kaip tik ta trūkstama grandimi, kurios aš taip ilgai ieškojau. Aš suvokiau tą, kad nors rebefingo praktika yra galinga priemonė, bet ji negalėjo man duoti pilno suvokimo. Jeigu mes sugebame savo kvėpavimu sukurti Merkabą, tai kodėl gi tokiu pat būdu nenutiesus kelių tarp pasaulių? Juk kvėpavimas gali viską sukurti! Iki to laiko aš suvokiau tik niūriąją, negatyviąją informacijos apie „kataklizmus" pusę. Bet ar gali ką bauginti sugrįžimas į Rojaus Sodą? Neužbaigtas paveikslas gali atrodyti pavojingas, ypač jei jis blogai apšviestas.

Pagaliau 1993 metų balandžio mėnesį viskas stojo į savo vietas. Mūsų realybė, ir viskas, kas vyksta su Žeme, – tėra mūsų sąmonės atspindys, vadinasi, mes galime pakeisti ateitį. Tą suvokęs, aš ėmiausi pastangų, kad aprūpinčiau sau švelnesnį perėjimą į sekantį išmatavimą. Pagaliau aš prabudau ir supratau savo paskirtį – būti meistru ir įnešti savo indėlį Rojaus sukūrimui Žemėje. Jūs – tokie pat meistrai. Mano užduotis – jums tą priminti.