Antradienis, 17.10.2017, 05:50
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Spalis » 8 » Apie sąmonę ir ne tik 2
12:22
Apie sąmonę ir ne tik 2

Toks gana paplitęs šablonas, kad laimė tai -  kada suranda mylimą vyrą (moterį). O kai tik rado ir susituokė, tuojau pat prasideda kokia tai kova, kad kas nors nenuviliotų, nesugundytų ir tt. Kodėl?

Kada žmogus įsimyli, kaip taisyklė tai būna Asmenybės susilietimo su Siela vidinis poreikis Sielų tarpusavio bendravime, kurios visada siekia viena kitos kaip Vienio dalys. Juk dvasinis pasaulis – vientisas, Vienis. Jame nėra jokio skirstymo ir pasidalinimo. Todėl ir čia, šiame materialiame pasaulyje, viena Siela visada siekia kitos Sielos.

 Tačiau visa tai yra pervertinama, pakeičiama sąmonės lygyje ar ne?

 Taip, yra toks Asmenybės pirminis poreikis susijungti, būti vienyje, būti dvasioje. O ką su tuo padaro sąmonė? Vietoje to žmogui pasiūlo tik išorinį kokį nors objektą, subjektą, kokią tai išorinę kūno formą ar panašiai. Taip žmogus-asmenybė ir nukreipia dėmesį tik į kūno ar veido formas, įvairius kvapus, spalvą, dar į ką nors panašaus. Ir kas tada gaunasi? Žmogus mato tik išorinį atvaizdą ir naiviai mano, jog yra įsimylėjęs į tai. Bet kada žmogus to pasiekia, sakysime taip, susituokia, pradeda gyventi kartu, tai ta tokia meilė kaip dūmas, viens ir... Kodėl? O gi viskas todėl, jog vietoje tikrų giluminių dvasinių jausmų, dėmesys nukreipiamas tik į kito žmogaus išorę, kūno formas ar sąmonės ypatumus. Taigi, kaip ir naudinga sąmonei, sistemai, savo dėmesio resursus panaudoja laikinam, materijai, pamaitinant ją.

Reikėtų suprasti, jog visada taip bus, jei atiduosite dėmesį tam, ką siūlys sąmonė. Juk iš tikro visa tai niekada neduoda jokios naudos dvasiniam vystymuisi. Niekada nepriartėsime prie pagrindinės užduoties įvykdymo.

Taip, sutramdyta sąmonė gali būti geru tarnu, įrankiu, bet visada bus blogu šeimininku. Tačiau tarnu bus tik tada, kada žmogus laikys ją už vadžių ir su apynasriu, kadangi ji toks tarnas, kuris b gali tave bet kada išduoti, įkąsti ir tt. Ji visada ieško ir ieškos bet kokio menkiausio preteksto tam, jog galėtų apvogti savo šeimininką.

Tai reikia suprasti, jog  mus, kaip Asmenybes apvogs energetine prasme ar ne?

Žinoma. Na o jeigu koks nors dresuojamas gyvūnas, pavyzdžiui šuo, bus pastoviai nedašeriamas, tai visas reikalingas dresuotojui  komandas vykdys uoliai. Duotuoju atveju gaunasi taip, jeigu žmogus tiria sistemą, kitaip sakant tiria savo paties sąmonę, jos darbą, tai visada anksčiau ar vėliau turės galimybę tai kontroliuoti.  Galės jai suteikti dėmesio jėgą, ar nesuteikti, nuspręsti kiek jos duoti ir kada. Tada gyvūnas niekada  nebus pašertas pilnai, neįgis tokios jėgos, jog galėtų savo norais užgošti patį šeimininką - Asmenybę. Nuolankiai vykdys tik tai, dėl ko iš esmės ir buvo sukurta, tai yra tam, kad neštu informaciją, kauptų kokią tai gyvenimišką patirtį ir viskas.

Na o pilnai užsukti tuos energijos kranus gyvuliui irgi  greičiausiai nesigaus ar ne?

Ne žinoma, nes kitaip mes čia paprasčiausiai nebegyventume, negalėtume to daryti.Sąmonė būtina trimatėje erdvėje.

O perjungti tai į kitą režimą matyt gausis ir būtina ar ne?

Taip. Išdresiruoti ir išauklėti galima ir netgi gyvybiškai būtina. Pirmiausia reikia išauklėti savo dvasią. Suprasti, jog męs tai – Asmenybės, kad ta Asmenybė turi jėgą ir galimybę visada kontroliuoti sąmonę. Panaudoti sąmonę tik toms užduotims spęsti, kurios būtinos Asmenybei.

Daugelis atrodo kaip ir supranta visa tai. Supranta ir tai, o gal net ir žino kokios globalios problemos, kataklizmai artėja. Tačiau nėra to tikro tikėjimo, nors dvasiškai ir dirba su savimi, kovoja su sistema kaip moka. Tačiau dėl kataklizmų artėjimo sąmonė viską užtrina ir gana, neleidžia matyti plačiau. Sąmonė netiki jog egzistuoja dvasinis pasaulis, nes jai tai niekada nepasiekiama. Juk sąmonės darbas žmogaus konstrukcijoje – savotiška užtvaras nuo dvasinio Asmenybei ar ne?

Sąmonė iš tikro niekada nesužinos kas tai yra dvasinis pasaulis. Ji nesugeba to, pas ją paprasčiausiai nėra tokios net galimybės. Sąmonei dėmesio energija reikalinga tik savo gyvybingumui palaikyti. O žmonės, nesantys vykstančių įvykių epicentre, sąmonių dėka mano, jog vyksta kas tai kažkur tai toli, kad tai  yra problema tik tų, kas yra tuo metu ten. Žmonės ir yra žmonės, vadovaujami sąmonės ir instinktų, kiekvienas gelbės  tik savo kailį. Ir kur jie tada ateis iš tų krizinių teritorijų? Ateis čia, ateis pas mus. O kaip mes juos pasitiksime gerbiamieji?

Jeigu mes kalbame apie dvasingumą, tai pirmiausia kalbame apie žmonių tarpusavio apsijungimą, apie tai, jog žmonės turi būti vieningi. O jeigu mes turim būti vieningi, ar galime ką nors prašantį atstumti nuo savo namų slenksčio? Ant kiek mes esame pasiruošę priimti bet kurį žmogų, nežiūrint į jo spalvą, kalbą, tradicijas ir visa kita, pasidalinti su juo paskutiniu duonos kąsniu? Žmonija gali išgyventi tik tada, kada tokių štai kataklizmų akivaizdoje susivienys, įdirbant kokius tai mechanizmus tam, kad bendradarbiauti, išrasti ką tai nauja, ar bent jau panaudoti esamas technologijas visų labui. Ir tokios technologijos iš tikro jau yra: produktų išauginimo, namų statybos netinkamose pragyvenimui sąlygose – kalnuose, dykumose ir tt. Technologijos jau yra, jas tereikia paprasčiausiai pritaikyti ir tiek.

Tačiau sąmonė pasakoja žmogui visai ką kitą. Pirmiausia “tai mano, mano ir mano...”, agresija, dominavimas ir tt. Kas gaunasi? Sąmonė vėl skirsto žmones ir priverčia juos konfliktuoti, nes jai –  sąmonei – reikia valgyti. Ir štai nuo tokių konfliktų, kurie pasaulyje vyksta dabar maitinasi ta sistema, vyksta paprasčiausias jos maitinimasis. Tai yra, visos planetos sąmonė, viso materialaus pasaulio bendra sąmonė – ji duotuoju metu puikiai minta, kitaip sakant puotauja, maro, karo metu. Minta žmonių baime, viltimis, kurios atsiranda pas esančius įvykių epicentruose, ta baime kaip juos priims kitur, tuo gailesčiu, nusivylimais dėl praradimų. Ir kuo taip stipresne tampa sistema, stipresne tampa ir bendra sąmonė, tuo stipriau ji įtakoja žmogų, jog iššaukti kuo daugiau emocijų, tai yra užauginti daugiau maisto sau. Taip yra ir bus iki tol, kol dauguma nesužinos, jog žmogus gali nuslopinti emocijas pats, neduoti sistemai, sąmonei laisvės. Jei tai padarys kiekvienas, paprasčiausiai nesuteiks jėgos sąmonei ir tuo pačiu visai sistemai bendrai, priėmusi Pirmaprades Žinias žmonija užsiims savimi, išsirinks savyje pirmiausia, tai bendra sistemos jėga užges. Ir visiems kvėpuoti dvasiškai taps lengviau.

O ji kaip tokia mirs kada nors ar ne?

Visas materialus pasaulis žinoma nemirs, bet padaryti ji silpnu, sukurti sąlygas normaliam gyvenimui šioje žemėje žmogui-asmenybei, galima. Juk bendrai paėmus, šis pasaulis buvo sukurtas žmonėms-asmenybėms, dėl jų vystymosi. Kaip rašoma sakmėse ir legendose apie Rojų, jog visiems visko čia žemėje turi pakakti.

Juk iš principo taip ir gali būti čia ar ne?

Gali. Tik ne iš principo, o yra užprogramuota pirmapradžiai. Juk šis pasaulis kaip jau sakiau, sukurtas dėl žmonių-asmenybių, kad galėtų vystytis, kad Sielos subręstų vieno gyvenimo eigoje ir išeitų, papildytų dvasinį pasaulį.

Ir kaip mums nebūtų keista, tokį štai galimą pasaulį iškreipia būtent tai, kas yra kiekviename, tai yra – sąmonė?

Sistemos pakeitimas. Sąmonė visada skaldo, dalina ir dalins, kol jos nekontroliuosi savyje.

Sąmonė visada stato ir statys įvairias tvoras, sienas, rėmus, įstatymus ir normas. Visa tai egzistuoja tik tam, kad skaldyti, valdyti, sėkmingai maitintis. O žmonės, tuo pasinaudojant, tik naikina vienas kitą.

Visos žmogiškos problemos gludi Žinių trūkumo srityje. Jei nėra dvasinių Žinių, nėra galimybės valdyti tokius procesus. Kas iš tikro yra šis materialus pasaulis Asmenybei?

Jei paimti asociatyvią analogiją, tai šis pasaulis – motinos įsčios. Čia Asmenybė pradeda bręsti, maitintis ir galų gale gimsta kaip nauja Dvasinė Būtybė. Kai tik Asmenybė suvokia pati save, pradeda judėti dvasiniu keliu, priima Žinias, nukreipia dėmesį Sielai, gaudama nuo jos dvasinius giluminius jausmus, Asmenybė bręsta.  Taip ji pradeda pildytis Allat jėga. Ir galų gale, kada Asmenybė susilieja su Siela ir tampa jausmu, ji gimsta dvasiniam pasauliui. Yra toks supratimas “du kart gimęs” – gimsta nuo Dvasios į dvasinį pasaulį ir išeina iš šio pasaulio, kaip kūdikis iš motinos įsčių. Į dvasinį pasaulį įeina kaip subrendusi dvasinė būtybė, paliekant čia materialų savo apvalkalą.

Tai yra, tampa Angelu ar ne?

Taip, žmogus išeina iš materijos paliekant ten savo placentą, jei pateikti tokią analogiją. Ji gruboka, bet asociatyvi ir padedanti suvokti. Tai ir bus gyvenimas, žmogus iš tikro tampa Gyvu. Jis iš čia gimsta į dvasinį pasaulį.

Juk sąmonė mums  ir čia pateikia visai ką kitą, jog gyvenimą duoda fizinė motina, moteris ar ne?

Motina duoda gyvenimą fiziniam kūnui, kitaip sakant apvalkalui, biologiniam indui, ar kaip jį pavadinsi, o į tą kūną, indą vėliau, 8 dienoje, įeina Siela. Žinoma motina turi mylėti savo vaikelį ir duoti galimybę jam prajausti kas tai yra tikra giluminė meilė, laimė, vidinė laisvė. Kūdikiui suteikti vidinę paramą. Kūdikio mokėjimas gyventi jausmais priklauso būtent nuo motinos ir tėvo, nuo tėvų, kurie pirmieji akcentuoja jame tai, kas pas jį yra. Kada vaikas gyvena meilėje, jis gyvena jausmais, pas jį vystosi Asmenybė. O kada dar duodamos ir dvasinės Žinios, jog jis Asmenybė ir turi gyventi giluminiais meilė, laimės jausmais, Asmenybė vystosi dar greičiau. Tada gali matyti, jog mintys ne jo, kontroliuoja sąmonę ir tt. Taip ir gimsta dar kartą Dvasioje. Iš principo, žmogui niekas nemaišo, kad bet kuriuo momentu pradėti savo dvasinį vystymąsi, įsisavinti žinias ir taikyti jas praktikoje. Tegul pradžioje dėl smalsumo, pradžioje bent jau sąmone, bet ateiti prie giluminių jausmų supratimo. Žmogus taip pradeda maitintis dvasiniu, giluminiais jausmais. Taip Asmenybė subręsta ir praregi, pamato kur yra išėjimas iš čia. Žmogus ištiria sistemą, tą globalų iliuzijų žaidimą, supranta kaip tai veikia, pastebi visas jos gaudykles ir sužino kam nereikia atiduoti kūrimo jėgos. Neatiduoti tą dėmesio jėgą sistemai, o atvirkščiai, panaudoti savo paties dvasiniam vystymui. Asmenybei vystantis surandamas išėjimas ir judama jo link trumpiausiu keliu. Ir viskas, gimsta čia Dvasioje į tikrą gyvenimą, kuriame nėra mirties, amžinybė.

Juk sąmonė žmogui dažnai sako, kad jis nieko nejaučia. Kaip žmogui suprasti, kur jis klysta? Kaip jam suprasti, jog tai ne jis nejaučia, o sąmonė jam taip čiulba, o jis ant tokio kabliuko tvirtai užkibo?

Dėka Žinių žinoma, dėka nenuilstamo savo darbo, pastovaus savęs stebėjimo, minčių ir emocijų sekimo, supratimo kaip tai veikia.  Tai leidžia suvokti, jog sąmonė visada meluoja savo naudai. Kada jai naudinga, kalba apie jausmus, pavyzdžiui: “Aš gi jaučiu, kad tu neteisingai elgiesi. Tai ar jaučiu vis tik ką nors, ar nejaučiu?” Arba: “Aš jaučiu, jog tu nori mane apgauti.” Čia sąmonė sako “aš jaučiu”, o ten sako “ nejaučiu”. Štai ir viskas, paprasčiausiai įžūliai meluoja. Tokiais momentais reikia sąmonės neklausyti ir dėmesį nukreipti dar daugiau į Sielą.

Juk tai lengva prajausti kiekvienam žmogui?

Labai lengva ramiai suprasti, jog ji meluoja ir tokiu momentu dėmesį nukreipti į Sielą. Parajausti giluminius jausmus: ramybės, laimės, meilės. Džiaugsmo, beribės vidinės laisvės. Tai svarbus momentas kelyje į laisvę.

Ir žmogus tų giluminių jausmų niekada su niekuo nesumaišys, kai prajaus tai pats?

Niekada ir niekaip. Tai lieka visam laikui kaip vertingiausia dvasinė patirtis, kurios niekas neatims ir nenuvogs, ar sumenkins, paniekins.

Kada gimsta kūdikis, pas jį jau yra savo sąmonė, ar pirminė sąmonė veikia kartu su motinos?

Kai į fizinį kūdikio kūną įeina Siela, paleidžiama sąmonės vystymosi programa. Ir sąmonė pradeda vystytis. Asociatyviai, kadangi į automobilį jau įsėdo vairuotojas, pasuko užvedimo raktelį ir viskas automatiškai aktyvavosi. Tame tarpe aktyvavosi ir to automobilio kompiuterinė programa, tai yra sąmonė pradeda savo darbą.

O Asmenybė ką daro kūdikyje tuo metu?

Asmenybė pradžioje dar gyvena dvasiniu pasauliu, dar atsimena jausmus. Ir kada motina išreiškia tokį tikrą rūpestį, meilę, kūdikis jaučia –  štai čia, tuo metu ir vyksta jo, kaip Asmenybės vystymasis. O panašiai apie penktuosius gyvenimo metus pas vaiką sustiprėja sąmonė.  Kodėl? Jis pradeda tirti šį pasaulį –   ir štai čia, ant tų mažų, dar gležnių ausyčių  pradedami kabinami sistemos “makaronai” – visokiausi sistemos šablonų: kaip tariamai atrodo šis pasaulis, kaip reikia jame veikti, elgtis ir tt. (ne duoti, o imti ir atimti, ne dalintis, o dominuoti ir tt.) Tai yra, pateikiami visi sąmonės formuojami šablonai. Ir  aišku, jis tai pritaiko savo egzistavime, suteikia tam visą savo dėmesį. Taip prasideda pilnavertis sąmonės vystymas, o štai tie jausmai, jie...

Kaip vaikui sakoma: “ tu berniukas, būsimas vyras, verkti nedera ir tt.” Ir viskas, nustojama jausti, atjausti ir tt. Po to patys stebimės, kodėl vyrai tampa tokiais storžieviais, bedvasiai ir tt.

Kada vaikas yra drausminamas jam ką nors tiriant, vėliau jis iš vis nustoja tai daryti.  Juk taip darantys tėvai tuo metu būna jo pagrindinis autoritetas. Jis supranta, jog taip tirti yra blogai, stengiasi to daugiau nebedaryti net iš smalsumo.

Siaubingiausias sąmonė pakeitimas matyt ir yra tame, kada tokių sistemos šablonų primetimą tėvai supranta kaip deramą vaiko vystymą ir auklėjimą ar ne?

Kada tokiems tėveliams vaikas bus geras? Kada bus visiškas tėvų dominavimas, kada vykdys tik tai, kas jam liepta, kada netirs nei savęs, nei aplinkos, nebus tokio tyrimo intereso aplamai. Baisiausia žinoma, jog taip vaikas nustoja tirti pats save ir tampa dar vienu sistemos vergu, melžiama karve.

Juk patys tėvai nuo kūdikystės atmuša įdomumą ir smalsumą tirti save. Pavyzdžiui, kai tik pradeda šliaužioti, ar vaikščioti – prasideda įvairūs draudimai, apribojimai, sustiprinami šablonai ir tt.? Sakoma: “Juk mes turim jį teisingai išauklėti, kad būtų toks, kaip visi?”

O kas jiems pasakė, jog taip yra teisinga “kaip visi”, o tiksliau. Didžioji dauguma? Sąmonė žinoma tuo suinteresuota.

Ką jūs rekomenduotumėt šiandiena žmogui, nusprendusiam tirti save, giluminius jausmus?

Pirmiausia reikia išstudijuoti bent jau tas dvasines Žinias, kurios duotuoju momentu yra plačiai žinomos ir paviešintos.

O ar jų dabar jau yra pakankamai?

Taip. Dabar yra pateiktos švarios Pirmapradės Žinios ir yra likę grūdeliai to įvairiose pasaulinėse religijose. Tai irgi žmoguje vysto dvasingumą, jeigu žmogus iš tikro giliai studijuoja kokią tai pasirinktą savo dvasinę kryptį. Jis gali surasti ir raštus tų žmonių, kurie praėjo tokiu daviniu keliu, aprašė ten savo patirtį. Gali surasti tuos išbarstytus Tiesos grūdelius, prajausti giluminę savo esybę. Tada, esant tuose giluminiuose susilietimo su Kūrėju jausmuose Asmenybė tikrai vystysis. Tai ir yra, ką vadina Šventosios Dvasios didinimas savyje, ką vadina dvasiniu persiformavimu,  susilietimu su dvasine savo sudedamąja. Nesvarbu kokiai religijai ar jos krypčiai priklausys žmogus, Pirmapradžių Žinių dėka dar giliau supras savo einamą kryptį. Dangaus Karalystę galima pasiekti  keliaujant bet kokioje religijoje, arba iš vis be jokios religijos.

Bet juk tai iš esmės yra jausmai, gyvenimas jausmais ar ne?

Taip, tai jausmai, giluminiai jausmai, tai didžiulė laimė ir džiaugsmas, kuris nenusakomas žodžiais. Tai toks jausmas, kada žmogus supranta, jog jis ne kūnas, kad jis ant tiek didelis ir galingas, jog yra visur ir galintis viską. Kada supranta ant kiek yra paprastas tas beribiškumas ir pirmiausia paties savęs, supranta, kad Asmenybė gali įgauti amžinybę. Tai absoliučiai niekuo neapribota. Kaip dvasia jis –  visur. Jis visur ir viskame. Ir kiekviename žmoguje yra jo dalelė. Tada supranta vienybę, tikros vienybės dvasinę esmę. Tada nebelieka agresijos, negali kitam padaryti ką tai negero, kadangi supranta, jog tai yra ir jo dalis.

Yra dvi pusės –  sąmonė ir jausmai. Ar galima sakyti, jog sąmonė – Šėtonas, o jausmai – Dievas? Ir kaip sumažinti tą jaučiamą sąmonės spaudimą? Ar ji yra racionali, jog pradėjus dirbti su savimi, nesuteikiant dėmesio jos provokacijoms, tų provokacijų mažėja ar ne?

Visiškai teisingai. Pradžioje žmogus priima Žinias, tai yra, keičiasi jo paties pasaulėžiūra. Supranta, jog yra dvasinis ir materialus pasaulis. Pradeda tirti to pasaulio, kuriame gimė, sistemą. Suvokia, jog turi kūną su Siela, Asmenybe ir sąmone. Tiriant sistemą supranta kaip ji dirba, kaip atima amžiną gyvenimą iš Asmenybės.

Juk pas sąmonę irgi yra savo atitinkami egzistavimo dėsniai ar ne?

Žinoma. Kada žmogus nustoja maitinti ją savo dėmesiu ir panaudoja tą energiją savęs vystymui, ji silpnėja. Dievas – Vienis daugumoje ir dauguma – Vienyje. Taip žmogus ir pradeda jungtis su kitais dvasiniame lygyje. Vienybė dvasioje, štai tame apsijungimo esmė. Štai čia ir ateina pas jį tas dvasinis suvokimas, jausminis tikras pasaulio suvokimas, kurio jau neiškreips jokia sąmonė, kad ir kaip besistengtų.

Dėmesingumas sau, leidžia geriau suprasti, jog sistema iš tikro yra labai racionali. Ji neįdės savo energijos į tokį žmogų, kuris neatiduoda jai savo energijos dvigubai. Nuo sistemos ateina koks tai pasiuntimas, tai yra mintis, arba emocija, kad žmogus pradėtų emociškai reaguoti. Kada emociškai reaguoja į kokią nors situaciją, neįvykdomus planus ir tt., išmeta labai daug energijos.

Galima sakyti, sistema įdeda kelis centus ir tikisi, jog žmogus už tai jai atiduos eurus ar ne?

Būtent taip ir yra, bet jeigu žmogus supranta visą sistemos darbo esmę, nustoja į tai reaguoti, paprasčiausiai tik stebi, kaip sistema jį bando atakuoti ir atiduoda dėmesį pačio savęs, kaip Asmenybės, vystymui, neatiduodant tų resursų sistemai. Analogija su žaidimo automatais, ateisite įmesite kelis kartus centus ir nieko neišlošus, eisite žaisti prie kito automato. Taip ir čia, toks sistemos su žmonėmis žaidimas. Tokį žmogų, kuris nebereaguoja į sistemos metamas monetas, ji nustoja matyti. Ji jį išbraukia iš sąrašo tų, iš kurių galima pigiai pasimaitinti.

Taip, supratau, melžiama karvė nustoja duoti kibirus pieno ir einama prie kitos ar ne?

Kad ir kiek nemestum meškerę į vandenį, jei ten nebus žuvies, tai nieko ir neužkibs. Jei žmogus tampa dvasia, jame nebelieka nieko materialaus, už ko galėtų užkabinti jį sistema. Jame nebėra puikybės, nėra bereikalingų emocijų, nebėra nieko, kas galėtų sureaguoti į sistemos pasiuntimą, į tą užmestą slieką.

O kas vyksta toliau? Juk žmogus iš karto netampa šventuoju?

Ne žinoma, tačiau panaudojant Žinias ir giluminius jausmus, žmogus pradeda augti kaip Asmenybė, kaip dvasia. Kuo tai pasireiškia, jei kalbėsime apie konstrukciją? Kada žmogus susigrąžina tą energiją, tą dėmesio jėgą Sielai, tai tada tas kanalas tarp jos ir Asmenybės plečiasi. Ir kokiu tai momentu kanalas tampa ant tiek platus, jog Asmenybė visiškai laisvai pro jį praeina ir susilieja su Siela.

Ta Allat jėga pagal konstrukciją, nuo Sielos, esančios nupjautos piramidės centre, eina į viršų Asmenybei, esančiai piramidės nupjautoje atskirtoje viršūnėje ir po to leidžiasi vėl apačion, suteikiant dėmesį Sielai – taip tas “sidabrinio siūlo” kanalas ir plečiasi ar ne?

Kanalas išsiplečia ir Asmenybę praeina iki Sielos pačiu artimiausiu keliu.

Tai yra, jei nustoti dėti dėmesį į sistemą, paprasčiausiai nebelieka kito varianto, kaip susiliejimas su Siela?

Teisingai, nes tai tampa galima sakyti automatinis procesas. Dievo sugalvota viskas ant tiek paprastai, ant tiek natūraliai, kad žmogui toliau nieko daryti nebereikia. Nereikia kaip tai įsitempti, kur tai bėgti, ar ko tai dvasingo ieškoti. Vienintelis dalykas ko jam reikia, teisingai įdėti visas savo dėmesio jėgas. Bet ką tai reiškia “teisingai įdėti”? Pats paprasčiausias pavyzdys, kaip mes elgiamės su tėvais. Jeigu tėvai iš tikro teisingai mus išauklėjo ir mes juos mylime, bent jau gerbiame, kaip minimum už tai, kad davė materialią gyvybę kūnui. Na nejaugi negalime lygiai taip pat elgtis ir su Dievu, kuris sukūrė mus kaip dvasias?  Atiduokite Jam atgal nors lašelį savo dėmesio, savo meilės, parodykite Jam savo padėką. Juk kiekvienas tėvas duos jums tiek, kiek.... ir su Dievu lygiai taip pat. Tai ir yra ta jėga, ta padėka – tai ką mes siunčiame atgal į Sielą, savo vidų. Kreipiantis į dvasinį pasaulį beldžiamės švelniu į švelnų, minkštu į minkštą. Ir tada mums atsiveria tokios perspektyvos, kurių jokiame sapne nesusapnuosi niekada... Na jeigu tu priimsi Jį, tai ir kvėpuoti, gyventi be Jo negalėsi. Negalėsi gyventi be tos meilės ir džiaugsmo kurį Jis tau duoda. Ir tu tą džiaugsmą įkvepi, iškvėpdamas meilę, tampi jausmu, ta dvasia, kuri laisvai praeina į dvasinį pasaulį ir pradeda gyventi amžinybėje. Gimsta dvasiniame pasaulyje.

Na o dabar apie kitą pusę. Nes tai gyvenimas, kurį žmogus gali pasiekti, jei dirbs su savimi dvasine kryptimi. Tačiau yra ir kitas kelias ar ne?

O ką yra ir kita pusė Asmenybei? Mes juk kalbėjome apie Rojų? O ką, yra ir pragaras jai ar ne?

Yra toks sąmonės labai nemėgstamas ir ignoruojamas supratimas kaip – “subasmenybė”. Asmenybė – tai žmogaus dvasinė sudedamoji. O sąmonė – materiali jo sudedamoji. Jeigu pagal analogiją kas gaunasi?  Asmenybė žmoguje yra, bent jau turi būti aktyvus elementas siekiantis Sielos. Tai kaip koks spermatozoidas, kuris visada veržiasi prie kiaušialąstės ir susiliejus su ja, įsijungia ta programa, kuri stato žmogaus kūną, struktūrą ir tt. Lygiai taip pat ir Asmenybė siekia Sielos, susiliejus su ja sukuria Angelą, pagimdo naują Dvasinę būtybę. Tačiau yra ir dažnai pasitaiko priešingos krypties procesas, kada Asmenybė nesivysto: ji tingi, nenori – tada vystosi tik sąmonė. Tokiu atveju sąmonė tampa aktyviąja dalimi. Ji kovoja už tą energiją kuri yra pas Asmenybę.

Galima pasakyti taip, jog protingas žmogus – ne visada yra gerai?

Žiūrint kur tą protą pritaikys. Jei jame dominuos puikybė, jog daug jau žino, save atskirs nuo kitų, kurie tokių žinių neturi. Tokiu būdu pats save atskiria, išskiria. Taip sąmonė tada bus aktyvi. Sąmonė imasi sau aktyvaus vaidmens, nes jai daugiau nėra ką daryti, jei reikia tos jėgos kurią valdo Asmenybė. Esant neišvystytai Asmenybei aktyvaus vaidmens imasi sąmonė. Tai kaip analogijoje su spermatozoidu. Tada jau pati Asmenybė tampa sąmonei kiaušialąste ir sąmonė susilieja su Asmenybe. Kas ta gaunasi? Informacinis spaudas, antspaudas. Ta dominantė, kurią savyje užaugino žmogus egzistavimo eigoje. Išėmus gyvenimą ji tik ir lieka kaip subasmenybė. Iki atitinkamo momento tai nemiršta, kadangi to sudedamoji dalis Asmenybė yra nemirštanti, kaip dvasinė. O su ja susiliejusi sąmonė įgauna ką tai panašaus į gyvenimo pratęsimą. Ne gyvenimą, tik ką tai panašaus. Gaunasi taip vadinama subasmenybė, kuri kartu su Siela ir reinkarnuoja į naują fizinį kūną. Taip Sieloje atsiranda toks apvalkalas, kuris maišo Allat jėgoms, einančioms iš Sielos patekti naujai besiformuojančiai Asmenybei. Persikūnijimo sistema egzistuoja ir tai ne kartą įrodyta. Daugelį kartų užfiksuota video, kaip vaikai atsimena savo buvusius gyvenimus. Anksčiau tokios žinios religijoje irgi buvo, bet savo laiku tai nuslėpta, kad žmonės neuždavinėtų nepatogių klausimų. Į kuriuos religiniai veikėjai paprasčiausiai jau nebeturėjo atsakymų. Jie išbarstė tas žinias kurios buvo ten.

Kuo blogesnė sąmonė, tuo blogesnis likimas laukia subasmenybės po kūno mirties?

Taip. Asmenybė tokioje būsenoje pradeda kentėti. Kodėl? Nes yra jau šalia amžinybės. Iš vienos pusės jaučia amžinybę, tai ką galėjo nuveikti ir tapti laimingu, amžinu, bet netapo tik dėl to, jog nesiėmė aktyvių veiksmų savo išlaisvinimui. Iš kitos pusės, sąmonė reikalauja savo norų įvykdymo, be to kurie daugelį kartų padidėja.

Ar tai norai kurie buvo žmogui gyvenant?

Taip, kas dominavo žmoguje dar gyvam, tai tik daugelį kart sustiprėja. Tačiau subasmenybės sąmonė, turint didžiulį poreikį, nebeturi galimybės to realizuoti. Ir prisibelsti iki kitos Asmenybės negali, nėra priėjimo, kadangi pas kitą Asmenybę yra savo sąmonė. Ir gyvenimo programos pas subasmenybę  nėra. Tai tik informacija, kurią iš vienos pusės spaudžia Dvasinis pasaulis, iš kurios visada ateina energija gyvenančiai Asmenybei, o iš kitos pusės –sąmonės, tapusios subasmenybe, didžiulis noras realizuoti savo norus, tačiau neturinčios tokios galimybės.

Bet juk subasmenybė jau niekaip nebegali patekti į dvasinį pasaulį ar ne?

Ne žinoma. Tai tas pats, jei alkanas stovėtų prieš vitriną uždaryto prekybos centro, negalintis ten patekti, prisibelsti. Nieko tada padaryti negalima. Gaunasi taip, jog subasmenybė patenka tarp dviejų girnų, pasaulių, kurie vienas kitą spaudžia. Ir štai tas spaudimas iš abiejų pusių ir iššaukia subasmenybės kančias, kurios prasitęs labai ilgai.

Kada Asmenybė pasiekia čia kančių piką ir nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo, nes tikisi, jog visos kančios tuo baigsis. Juk taip nebus?

Deja tikrai nesibaigs. Mes dabar paliesime tokią temą, dėl tų žmonių, pas kuriuos neduok Dieve yra tokia mintis apie tai, jog jis gali pabėgti iš šio pasaulio, pabėgti nuo kokių tai kančių. Kad pas juos nebūtų tokių nereikalingų iliuzijų. Asmenybė, mananti jog ji išeina iš gyvenimo savo valia, apsigauna. Iš tikro taip nėra, ją į tai stumia sąmonė.

Kieno tai kito sąmonė greičiausiai?

Taip, nes yra svetimų  minčių įtakoje. Pavyzdžiui, pas kūną yra savisaugos instinktas ar ne, bet žmogus priima sprendimą išeiti iš gyvenimo, arba išsilaisvinti nuo tų kančių, kurias atsieit jis kenčia, vėlgi esant po sąmonės spaudimu. Bet tuo pačiu, jis save pasmerkia tokiom kančioms, apie kokias net neįtaria. Žinodamas apie tai žmogus niekada to nedarytų.

Juk absoliučiai pas visus, kas pasiryžta tokiam žingsniui, visiškai nėra žinių apie tai?

Pas juos yra tik iliuzija, jog jie išsivaduos nuo kančių, tačiau iš tikro įgis tokias kančias, kurių net per baisiausius siaubo filmus nepamatys.

Jei Asmenybė suteikia dėmesį materijai, tai Allat dalelytė apsupama septoniniais veidrodžiais ar ne? O ar yra atvirkščias procesas, jog tuos veidrodžius išardyti ir vėl gauti švarią Allat šviesą, ne atspindžius, šešėlius?

Tai ir yra viena iš dvasinė praktikos “Lotoso žiedas” įvairovių, variantų “Meilė ir padėka”, kada kiekvienoje dalelėje įrašoma “meilė ir padėka”, tuo pačiu mes aktyvuojame meilės programą ir atveriame tas septonikas. Ir tos dalelės jau neveikiamos sąmonės, tada šviesos žmoguje tampa tik daugiau.

O jeigu atlikinės praktiką “Lotoso žiedas” taip irgi išlaisvins Allat ar ne?

Taip.

Juk tai ir yra atsakymas, kaip galima padėti šiam pasauliui, net sėdint namuose. Tik mažai kas tai supranta ar ne? Gal jau ne vienas “protingas” apspjaudė savo kompą, nusikeikė skaitant tokius straipsnius?

Tam, kad visa tai suprasti, reikia aktyviai, jausminiai ir pastoviai dirbti su savimi. Pastoviai. Nesvarbu kur yra kūnas: darbe tarp žmonių, turguje – dėmesys pastoviai turi būti jausminiame suvokime. Juk žmogus gali būti laimingas visur? Tačiau štai dar viena problema nuo sistemos. Noras padėti pasauliui sėdint namie ir atliekant dvasinę praktiką. Toks noras įdeda jėgas jau į šį pasaulį. Tačiau tai neleistina. Juk materialiame pasaulyje kiekvienai Asmenybei suteikta pasirinkimo laisvė ir niekam neleistina tai pažeisti. Kiekvienas žmogus savarankiškai atlieka pasirinkimą kur įdėti savo dėmesio jėgą. Apsijungus žmonės gali įvesti tvarką pasaulyje ir savo nuosavose sąmonėse Pirmapradžių Žinių pagrindu. Savo pasirinkimu mes tik galime atverti kūrimo jėgos šaltinį savyje, o naudojasi tuo Dievas, per Šventą Dvasią. Žmogaus Asmenybė ir yra Šventos Dvasios dalimi. Štai taip ir gaunasi, jog viską tveria Dievas, o mes kaip Asmenybės tik atliekame pasirinkimą į jo naudą ir viskas.

Štai tai ir yra jausminis suvokimas, pastovus bendradarbiavimas su žmonėmis jausmų lygyje. Tikriausiai visi buvo bent kartą susidūrę su tuo, kada žmogus laimingas, tai ir žodžių daug nereikia. Žmogus supranta kaip mes kalbame nuo pusę žodžio, pusę žvilgsnio. Dar nieko neištarta, tačiau jau kažkoks bendravimas vyksta. Tai bendradarbiavimas jausminiame lygyje.

Kada mes bendradarbiaujame dvasiniame lygyje, tai sąmonė mums nebereikalinga?

Taip. Čia jau apsieiname be sąmonės. Mes bendradarbiaujame Asmenybės dvasia. Tai labai paprasta ir natūrali žmonių būsena. Natūraliausia būsena – bendradarbiavimas dvasiniame lygyje.

Juk žmonės taip pasąmoningai bendrauja, tik jie to paprasčiausiai nesupranta?

Na tai nėra pasąmoningai, jei jau pritaikyti tikslią terminologiją. Pasąmonės kaip tokios, neegzistuoja. Yra sąmonė, tik skirtingi lygiai. Juk sąmonė daugiasluoksnė.

Ar galima pasakyti taip, jog viskas kas yra sąmonėje, realybėje neegzistuoja?

O kaip tai gali egzistuoti? Sąmonėje yra tik informacija apie šį pasaulį, tik tos programos kurios aktyvuoja Gyvulišką pradą žmoguje, jo materialią struktūrą. Tikra yra tik pas Asmenybę ir Sielą. Ir kada Asmenybė priima sprendimą ateiti į Dvasinį pasaulį, ji aktyvuoja dvasinio vystymosi programą – ir visiškai ramiai ateina į Dvasinį pasaulį.

Žmogus gyvena jausmuose, bet bendradarbiauja ir su šiuo pasauliu, vis tik dalį savo dėmesio jis turi įdėti ir tam. Dvasinė informacija perduodama švaroje tik dvasiniame lygyje, tačiau perduodame tokią informaciją ir verbaliai. Bet kokiu atveju su žmonėmis kontaktuojame. Čia toks momentas, kada sąmonė išnaudojama kaip instrumentas. Sąmonė naudojama kaip instrumentas tam, kad rasti informaciją, kad ją teisingai perduoti, susisteminti, išanalizuoti ir tt. Sąmonė tampa pavaldžiu Asmenybei instrumentu.

Ir tokiu atveju judame prie amžino gyvenimo?

Teisingai, be to, padedant ne tik sau, bet ir kitiems. Pažadinkite ir palaikykite kitą kad nesiūbuotų. Yra tokia tendencija, kad žmonės kurie pradėjo judėti dvasiniu keliu, kokiu tai momentu sustoja savo dvasiniame vystymesi.

Iš tikro tai paprasta. Kokiu tai momentu tie žmonės nusprendė, jog jie jau labai daug žino. Ir tie, kurie ateina vėliau priimami kaip naujokai neprotingi, taip prasideda skirstymas. Nors tarp tų kurie priėmė Pirmaprades Žinias neseniai yra dar didesnis jausminis suvokimas. Dėka daugelio žmonių nenuilstamo darbo su savimi, sistema silpnėja ir daugeliui ieškančių tapo lengviau priimti tokias Žinias, patiems prajausti giluminius jausmus.

Ir štai čia sąmonė patyliukais prisėlina ir smogia “patyrusiam senbuviui”. Taip, gal mes ir vykdome kokius tai socialinius darbus, seniau tuo užsiimame, dalyvaujame įvairiuose renginiuose, tačiau tai sąmonės darbas, materialus pasaulis ir tiek. Taip palaipsniui žmogus ir nepastebi, kaip vis daugiau ir daugiau dėmesio vėl skiria išorei, o ne vidiniam darbui. Štai čia žmogus pradeda suvokti, jog jo vidinis silpnėja, jausmai kur tai išeina ir dvasinėse praktikose nebejaučia tokio žavesio, tos laimės kurią jautė anksčiau.

Pasideda abejonės, savigrauža,  atsiranda baimė: “Kur visa tai dingos? O jeigu aš nespėsiu...” O išorėje atsiranda baimė prarasti tai, ką atsieit jis prikaupė. Nors iš tikro nieko čia ir neturi. Kad ir kiek gerų darbų čia nedarytų, kad ir ką bedarytume materialiame pasaulyje –  tik materialus pasaulis ir tai reikia suprasti aiškiai.

O ką galima tada tokiam žmogeliui patarti? Gal sustoti  ar ką?

Neklausyti savo sąmonės. Nustoti jos klausytis. Atmesti visas abejones, neskirstyti ir neskaldyti žmonių į jokias konfesijas ar judėjimus, partijas, mažus, didelius, reikšmingus ir tt. Nedaryti iš savęs jokių autoritetų, paprasčiausiai vėl tapti pačiu savimi, vėl tapti gyvu.

Gal tokiu atveju reikėtų pakoreguoti savo socialinių darbų grafiką kaip nors?

Reikia suprasti, jog mes visi – Vienis. Ir nesvarbu kas kada atėjo ar kiek nuėjo dvasiniu keliu. Koks skirtumas kiek laiko tu taip dirbi? Atsisėda į kokią tai “salamono kėdę” ir bando ją išlaikyti, blizginant karūną ant galvos, kurią jam prikala sąmonė. Tame ir yra esminė stovėjimo vietoje priežastis. Arba pradeda galvoti apie tai, jog dar šiame pasaulyje reikia ką tai jam užsidirbti, prisidengiant dvasiniais tikslais.

Bet juk pas tokius jau yra Žinios ar ne? Tai kodėl jie jomis nesinaudoja?

Žinoma yra, tačiau tuojau pat sąmonė tampa aktyvia, dar daugiau suaktyvėja. Ir pas ką sąmonė aktyvesnė nei Asmenybė, patyliukais vėl atstumia Asmenybę į antrą planą. Tyliai, nepastebimai, diena iš dienos, kaip lašas po lašo tašo akmenį. Ir po to vėl pradeda pilnai dominuoti. Tada aišku, žmogus vėl lips ant to paties puikybės grėblio. O kada prasideda baimė, tai signalas, jog valdžią vėl užgrobė sąmonė. Ir štai čia įdomiausia. Arba žmogus tuo metu atmeta iškilusias abejones, arba atvirkščiai, jame išauga neapykanta, to dvasinio, kas pas jį buvo, atmetimas. Kiekvienas žmogus savarankiškai sprendžia su kuo jis: su Dievu ar su Šėtonu.

Kiekvieną sekundę reikia būti labai dėmesingu pirmiausia sau, kadangi tai labai subtilu, sąmonė labai slaptai užšliaužia ir vėl pradeda dominuoti žmoguje.

Ir net tada, kada iki tikslo lieka tik keletas žingsnių?

Pats didžiausias sistemos pasipriešinimas ir jaučiamas tada, kada lieka tik žingsnis iki pergalės. Tačiau kaip ten bebūtų, sistema praranda savo jėgą, nes tokių kaip mes, tampa vis daugiau ir daugiau. Nustojame ją maitinti savyje ir ji visa po mažu silpnėja. Todėl kitiems ateinantiems į dvasinį kelią po mūsų bus lengviau prasiveržti. Ir kuo daugiau tampa žmonių, kurie kontroliuoja savo sąmonę, tuo lengviau žmonėms išeiti į dvasinį vystymosi lygį. Ir tai  mums turi nešti tik didžiulį džiaugsmą daugiau nieko, jokio pavydo ar apmaudo. Pirmiausia pamatyk save, išsikrapštyk savo šiukšles, o ne svetimo...

Juk geras treneris visada džiaugiasi tuo, jog jį pralenkė jo mokinys. Ir tu įgauni didžiulį džiaugsmą nuo to,  jog pas kitą gavosi dar greičiau tai, ko siekiai tu. Jog tu bent ką tai padarei dėl dvasinio pasaulio, dar ką tai uždegei, dar vieną žvakutę pridėjai materijos tamsoje.

Ir štai kada nuo to pas tave kyla tik džiaugsmas, tada dvasinis pasaulis duoda dar vieną papildomą bonusą, kad padarytum dar daugiau Jam, dar ką nors uždegtum, perduotum Žinias ir tt. O kada tu tas Žinias tik dėl savęs užslepi, tai tada...

Na dabar apibendrinkime mūsų pokalbį. Pasikalbėjome daugiau apie sąmonę, o to rezultate gavosi, kad ir apie Velnią. Mūsų pasaulio dualybę galima suskirstyti taip: vienoje pusėje giluminiai jausmai, padėka, meilė, vidinė ramybė, laimė - tai Dievo pusė. Kitoje pusėje: negatyvas – emocijos, pyktis, pavydas, puikybė, provokacinės mintys, norai, aistros, svajonės, apmąstymai, mąstymai ir net liūdesys – visa tai sąmonės sritis – Šėtono pusė. O žmogaus Asmenybės užduotis yra tame, kad...

Atlikti pasirinkimą....

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 1299 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 301 2 3 »
1 laume   (16.10.2016 18:51)
Privet, VIRGI........ atsiprašau tavęs dėl straipsnio komentaro,,, prašau leidimo kreiptis į VYTAUTĄ

.......Na, VYTAUTAI, kaip iš viršaus atrodo mūsų grįžimas,,,,,,

Dėl manęs  anapusybė [[[ tavo terminu sėliukė]]]] tegul nesijaudina. Mano ramstis KOTRYNOS  gyvenimo meilė.
 
 Žiūrėkit, jei kas nori   susisiekti su manim,, atverkite kanalus [[[ neleiskit Braškės ir spurgelio]]] BUČKIS VISIEMS

19 Vytautas   (29.10.2016 19:58)
Sveiki visi. smile Iš tikro ir pats buvau dingęs daugiau kaip pusę metų. Tiesiog buvo toks reikalavimas niekur nesikišti virtualioje erdvėje. Ir dabar tik šis ir dar vienas rusiškas forumas. Tiesiog reikėjo suvokti esmę. Kartą čia bandžiau pasakyti kas mūsų laukia. Kaip prisimenat  nesėkmingai. Bet ir vėl siela siūlo informuoti apie kūrėjų planus. Sako praėjo pakankamai laiko ir jie pasiruošė šio pasaulio transformacijai. Ir tai turėtų įvykti 2016.11.30. Praktiškai po mėnesio ir akimirksniu. Transformacijos esmė žmonės stipriai pažeidę kitų žmonių laisvą valią perkeliami į šio pasaulio kopiją uždaroje visatoje. Jie nieko nepajus išskyrus kad dingo kiti žmonės ir visi gyvūnai, gyviai. Dar dingsta masinio naikinimo ginklai, bet alkoholis, narkotikai, paprasti ginklai lieka. Tiesa jie visi negali turėti palikuonių. Na toks pasaulis be ateities. Bet su beribėmis laisvos valios pažeidinėjimo galimybėmis.
Mūsų pasaulis keičiasi iš esmės. Jokių gyvūnų taip pat nėra. Jie perkeliami į atskirą planetą ir taip kad vienas kito neėstų. Maitinimas iš kūrėjų pusės. Pas mus dingsta valdiškos įstaigos, ginklai, mėsa, pinigai, alkoholis, narkotikai ir mėnulis. Prasideda amžina diena ir vasara. T.y. naktis tai diena be saulės. Dirbti nereikia. Nueini į buvusias parduotuves ir pasiimi ko reikia. Aišku jei pasiimsi per daug nei reikia produktai paprasčiausiai dings. Visko palaikymu užsiima kūrėjai. Bet tai tik pirmoji fazė. 2017.06.30 antra fazė. Iš esmės perkuriama žemė ir žmonių kūnai bei panaikinami visi žmonių sukurti daiktai. Atitinkamai jokių ligų ir visi net buvę ligoniai sveiki. Gyvenimo trukmė 150-200 metų. Be to ištrinama visa praeities informacija žmonių galvose. Užkraunama viena kalba ir nauja būtina gyvenimui informacija. Visi bendravimui vietoje mobilių telefonų naudojasi telepatija. Visi žmonės su sielomis gali laisvai prisijungti prie ne materialių informacinių laukų ir žinoti absoliučiai viską. Mišrios poros nevaisingos. Vaikų žmonės originalai gali turėti 3, kopijos -2.
Jau nuo pirmos fazės keičiasi mirties forma. Tiesiog dingstama. Nieko čia nelieka. Aišku kapinės jau pirmoje fazėje išnyksta. Taip kad paskutinės Vėlinės.  smile

22 virku   (02.11.2016 10:17)
Vytautai, pirmoje komentaro dalyje rašai, kad žmonės patekę į visatos kopiją, negalės turėti palikuonių, o antroje dalyje rašai, kad oroginalai galės turėti 3 vaikus, kopijos tik du vaikus. Tai kaip čia iš tikrųjų bus wink

23 Vytautas   (02.11.2016 10:47)
Žmonės pagal savo "sugedimo laipsnį" skirstosi po dvi planetas esamą ir kopiją. Bent žmogžudžiai tikrai patenka į kopiją ir joje tikrai negali susilaukti palikuonių. Bet palikuonių skaičius ribojamas ir šitoje originalioje žemėje likusiems taikiems geriems žmonėms.  smile

24 virku   (02.11.2016 11:02)
O kaip suprasti: mišrios poros nevaisingos?, tai iš kur vaikai atsiras, ar atsiras savaime, taip, kaip ir išnyks savaime akimirksniu

25 Vytautas   (02.11.2016 11:42)
Mišrios poros šiuo metu visos ir su vaikais problemų nėra. Kas tai yra mišrios poros? T.y. žemėje gyvena "dvejopi" žmonės. Vieni originalai sukurti kūrėjų. Kiti kopijos iš originalų sukurti pirmos civilizacijos klonavimo būdu. Fizine prasme nėra jokio skirtumo bent mokslo suvokiamose ribose. Dvasine prasme žmogus kopija net gali būti kur kas geresnis. Bet žmogus kopija lygiai taip pat gali žudyti ko žmogus originalas niekaip negali padaryti. Pirma tai siela neleidžia susiformuoti tokiai situacijai, kita tiesiog tai norėdamas originalas tiesiog prarastų sąmonę ir neįvykdytų tokio ketinimo. Labai gaila kad egzistuoja dvejopi žmonės, bet net kūrėjai negali išspręsti šios problemos. Todėl mišrios poros nevaisingos ir per laiką pranyks giminystės ryšiai ir jei reiks nebus skaudu išsiskirti. Bet čia jau labai tolimos ateities klausimas. Visas klausimas kaip šie skirtingi žmonės kartu sugyvens. Bent po 2017.06.30 pasirodys kas yra kas. Elementarus požymis - originalams nebus reikalingas maistas. O kopijos valgyti neišvengiamai reikės. Ir kitaip neįmanoma.

2 laume   (16.10.2016 19:38)
Virgi, noriu paklausti, ar muziika eina į eterį.

prisiminkite, kas šiandien yra tiesa ---rytoj gali būti melas.....įjunkite jausmų ir melo matuoklius, ,,,, tam , kad atkabintume  uodegas,,,,

   Jei galima sujunkite su Aldu ir montes....... jei nepavyksta ------ tikiu XmX

3 laume   (16.10.2016 19:56)
Ach,tos mūsų gyvenimo meilės,,,bet iš visų labiausias ,,,,,,,,,,,Astaras, kuris pasirodė man Osvaldo vardu....

Meluoti jis tikrai nemoka,,šaunuolės admirolės....

4 virku   (16.10.2016 20:46)
Laume, ar bene padauginai...?

5 laume   (16.10.2016 21:01)
Alutis ir šios dienos žaismas privertė atsiskleisti aštariečiams . bUVUSIAMS VYRUI [[[[ NUOSTABIAM NUOSTABIA M DRAUGUI--- SU KURIUO PERĖJOM VISKĄ,,, . ....................

6 laume   (16.10.2016 21:30)
labai daug uodegu, mastom , ka reikia daryt,,,,,,,bet kuriuo atveju privalo  buti atsiskleidimas per mano gatve

7 laume   (16.10.2016 21:57)
Virku, jei kas nors yra  pasimetęs ar nedrąsus----- PADRĄSINK

DABAR AR NIEKADA------------------

8 LAIMA   (17.10.2016 12:17)
PERKELKIT KAMERAS Į 8 KVADRATĄ,,,,,, pasitikėkit visais VOOLKOVAIS......

9 laume   (17.10.2016 13:17)
Vade VIRGI,  pramušė  tavo apsaugą per VREMIA I STIKLO...
  Su tavo komanda aš kontaktuoja telefono per TELE 2  operatrių.

Matei ,sistemos, kurioms dėjai stogą--- neįsileidžia........Mąstyk, kas toliau

10 laume   (17.10.2016 13:22)
lLT  kalbą aš išmanau puikiai--------------klaidų aš nedarau,,, sindikatas bando įsiveržti per gramatines ir raidines klaidas....., sad angry sad smile dry surprised

11 LAIMA   (17.10.2016 16:43)
Virgi, tiesioginis ryšys įvyko. Daugiau nebegali būti jokio atsiskleidimo per mano gatvę.Apsauga dėkite stogą

1-10 11-20 21-24
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Spalis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0