Ketvirtadienis, 28.03.2024, 15:36
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Kovas » 8 » Ar dvasingumas ir kurybiškumas gali egzistuoti kartu?
00:06
Ar dvasingumas ir kurybiškumas gali egzistuoti kartu?

Komentaras"Sveiki, virgi. Visu pirma gaivinantys rastai, dekui. Turiu klausimą nelabai susijusi su įrašu, bet kankina mane vis, įdomi būtų jūsų nuomonė. Klausimas būtų - ar dvasingumas ir kurybiškumas gali egzistuoti kartu? Kai dvasingumas remiasi savojo ego atsisakymu, o kūryba priešingai - eina koja kojon kartu su ego."

Pirmiausia, kas liečia Ego atsisakymo. Kaip galima atsisakyti kokios tai savo dalies? Kad ir kaip to norėsite, stengsitės, niekada nesigaus, nepavyks kol gyvas. Ar jūs galite pavyzdžiui atsisakyti proto, galvos ar dar ko nors panašaus? Taip ir čia tas pats. Matyt kažkur ne taip kažkas suvokta, bet kaip sakoma, neklysta tik tas, kuris nieko neveikia.

Dvasingumas iš tikro neturi nieko bendro su savo kokios dalies atsisakymais, neigimais ir tt. Tai tas pats, kai bažnytininkai bando išvaryti velnią apsėdusį žmogų. Tačiau, kitas dalykas, kas žmoguje dominuoja, ar dvasinis pradas, sudedamoji, ar gyvuliškas (ego)?  Ir kas kam turi tarnauti iš tikro? Ar tu kaip asmenybė esi sąmonės (ego) vergas, ar ji yra tavo pasaulio pažinimo, išgyvenimo instrumentas, įrankis? Ar automobilio borto kompiuteris turi diktuoti sąlygas vairuotojui, ar tik paklusniai padėti jam valdyti mašiną?
Kūryba niekada neina koja kojon kartu su ego. Jei kas ir eina koja kojon su ego, tai jau bus ir ne kūryba, o - puikybės puoselėjimas. Kitaip sakant, tarnystė sistemai, per sąmonę. Tačiau, dvasiškai akliems tai gali atrodyti ir kaip kūryba, kas kaip supranta ir kas ko ieško dėl savęs. Pagal poreikius ir pasiūla atsiranda. Tikra kūrybą, tai yra veiksmas, ne dėl garbės, puikybės ar dar kokios tai materialios naudos.
Tos vartotojiškos vadinamos "kūrybos" neliesime, su ja ir taip viskas aišku reginčiam, kam ir už kiek ką pardavė.  Svarbiausia  kaip papasakoti, kaip perteikti jausmus, apie tai kas vyksta žmogaus viduje. Apie meilę kalbėjo per amžių amžius.  Meilės būsenoje kas tai piešė paveikslus ir jie tapdavo šedevrais. Kas tai  tuos jausmus išreiškia per muziką. Kažkas per žodžius prozoje ar poezijoje. Viskame ką be paimsi, kas atlikta meilėje, tampa šedevru. Praktiškai bet koks veiksmas, atliktas giluminio džiaugsmo būsenoje, yra jaučiamas ir kitų žmonių, kurie stebėdami materialų rezultatą jaučia beveik tą patį. Kadangi tas jausmas tarsi įdedamas į materialų kokį tai objektą. Mes kalbame apie jausmus, kada žmogus būna būsenoje ką nors sukurti. Pats žodis Su Kurti? Reiškia ne pats ką tai padarė, o - kartu. Kitaip sakant, kūnas ir protas tampa tik įrankiais, kad išreikšti ką  tai dieviško. Tai yra, per žmogų, esantį giluminiuose jausmuose, Kūrėjas bando perteikti, kas tai yra Dvasinė būsena, atviros dvasios būsena.  Dievas, tai Tas, kuris sukūrė viską kas yra. Juk grąžiau nei Jis niekas niekada negali padaryti. Ir kada šitaip žmogus atsiveria prieš dvasinį pasaulį, jis užmiršta apie save. Paimkit bet kurį, mokslininką ar poetą, nesvarbu ką.  Jis po to dažniausia sako: aš neatsimenu kaip tai padariau. Tai yra, tokiu momentu jo sąmonė būna visiškai atjungta. Tai ir yra tas taip vadinamas aukščiausias įkvėpimas. Tai dvasios būsena, kurią įkvėpė Kūrėjas. Žmogus tuomet atsivėręs jausmuose - sąmonėje jo tada nėra. Sąmonė nepriima ir nefiksuoja tokio dvasinės kūrybos akto.
Jei kalbėti apie visuotinai priimtą kūrybą? Tai žmogus imasi Kūrėjo funkciją sau ir nuo puikybės pareiškia, kad - kuria jis pats. Ir tai jau bus ne dvasinio pasaulio vedlys, o atvirkščiai - velniško. Kada žmoguje dominuoja puikybė, tai apie kokį dvasingumą bei kūrybą galima kalbėti? Juk puikybė pati mėgstamiausia Šėtono nuodėmė, garbės troškimas, didybė ir puikybė. Žmogus save išskiria iš kitų, atskiria. O bet koks skirstymas eina nuo ko? Kas nori: skirstyk ir valdyk?
Na o pinigų uždirbimas šioje vietoje, tai jau kaip ir antraeiliai dalykai. Pirmiausia, toks žmogus jaučia pasitenkinimą nuo to, kaip apie jį pagalvos kiti, nori atrodyti dvasingu ar kūrybingu prieš kitus. Kitaip sakant, pastatyti save, savo Ego aukščiau kitų. Jis netgi gali patirti laikinus sunkumus, nedavalgyti, nemiegoti, kadangi jo puikybė didelė ir reikšmingesnė nei visa kita. Ir jis labai pyksta, jog tokios "kūrybos" nepripažįsta kiti, nors tai dažnai būna tik liguista vaizduotė apie genialumą.
Tai paprasčiausias pakaitalas, kadangi dvasios tame nėra nei iš tolo. Kada žmogus stato savo Ego aukščiau Kūrėjo, tada niekada nesigaus jokio šedevro.

Na o kada žmogus yra dvasingumo vedliu, tai viskas, kas gimsta po jo ranka, būna atlikta įkvėpimo būsenoje. Žmogus atsiveria ir per jį kuria pats Kūrėjas.
Pirmiausia turi būti jo pasirinkimas tam atsiverti. Be šito ir nebus nieko gero. Įkvėpimas tai tik dvasios būsena, o ne proto. Žmogus atsiveria ir kažkas šiame pasaulyje pasireiškia materialiai. Tai visada būna pripildyta, prisotinta pačio patirtais giluminiais jausmais. Plokštumoje piešiami paveikslai. Ženklais rašomos poemos. Nors atrodo, kad mums gerai pažįstami tokie žodžiai ir raidės, ženklai, bet jie išdėstyti tokiu būdu ir su tokiu jausmu, kad mes priimame visa tai kaip šedevrą. Kodėl? Todėl, kad jausminiame lygyje jaučiame tą būseną tai matant. Taigi,  kūrybingumas ne tik kad gali, bet ir egzistuoja per dvasingumą ir niekaip kitaip. Kitaip sakant, dvasingumas pasireiškia per kūrybinę išraišką. Na o visa kita tėra tik laikini, beverčiai sąmonės žaidimai, patenkinantys puikybę, kad ir kaip juos bandytų pritempti prie kūrybos.

Štai tiek trumpai norėjau pasidalinti gerasis žmogau. Tačiau tai tik ką patiriu ir suvokiu dabar. Kitam žmogui visa tai gali pasireikšti kitaip. Galimas net nesupratimas ir neigimas, juk sąmonės pas kiekvieną yra ir kovos iki paskutinio dėl valdžios. Nėra tame jokių dogmų ar ribų, kurių reikia būtinai laikytis įsikibus. Kiek žmonių tiek ir kelių, tačiau tikras takelis į amžinybę tik vienas, per Meilę subrandinta giluminiais jausmais, einančiais nuo Sielos. Nėra nieko paprasčiau ir suprantamiau, nei tikras dvasingumas. Tai tikroji mūsų stichija, kiekvieno pirmapradė sudedamoji.  Tiesa visada paprasta ir aiški kaip tyras vandens lašas, tik melas sudėtingas ir paslaptingas.

Žmogui yra duodamas tik nedidelis gyvenimo mėginėlis, trumpalaikis egzistavimas, bet per jį jis gauna galimybę įeiti į amžiną tikrą gyvenimą, tačiau tai kas gaunama, dažnai yra iššvaisto niekams, tik iliuzinei išorei. Tiesa negali būti laikina, kaip ir gyvenimas negali būti baigtinis, negali baigtis niekada. O tai kas baigiasi - tėra tik egzistavimas, tik laikina septonų lauko iliuzija.

Svarbiausia: atlikti pasirinkimą, išlaikyti teisingą kryptį ir neeikvoti savo dėmesio jėgos nereikšmingiems dalykams, kad ir kokiais saldžiais juos pieštų sąmonė. Nėra didesnio priešo žmogui, nei jis pats, jei jame slapčia dominuoja demonas (Gyvuliškas pradas). Pažvelk į veidrodį ir paklausk: "Kas esu aš?" Nuo to viskas ir turi prasidėti, tame tarpe ir tikra kūryba. Pažinsi save, pažinsi pasaulį. Tame esmė.

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 2301 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.5/2
Viso komentarų: 0
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Kovas 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031
Užrašų arhyvas
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0