David'as prisimena, kad būdamas dviejų metų sapnavo danguje plaukiojančius metalinius cilindrus. Būdamas 5-erių metų spontaniškai išėjo iš kūno. Nuo to laiko berniukas pradėjo gilintis į ekstrasensoriką ir tyrinėti sąmonės prigimtį bei dvasinius pasaulius. Būdamas 7-erių metų David'as perskaitė pirmąją knygą apie ekstrasensoriką. Tai buvo Haroldo Shermano mokslinis darbas. Būdamas antroje klasėje, jis vykdė sėkmingus telepatinius eksperimentus. Būdamas 16-kos D.Wilckock susidomėjo sąmoningo sapnavimo technologijomis, o 19-kos pradėjo reguliariai užsirašinėti savo sapnus. Vėliau Niujorko universitete jis baigė psichologijos studijas, nuo 20 metų prasidėjo jo reguliarūs kontaktai su Aukščiausiuoju Protu.
Jis naudojasi savo fiziologiniu panašumu su Edgaru Keisi ir mano, kad yra tiesioginė žymaus mistiko reinkarnacija.
Pirmoji jo knyga „Suartėjimas" pasirodė 1999 metais. Viso savo atradimus ir sapnus jis yra užrašęs 3-juose tūkstančiuose puslapių. Daug kas jam priskiria New Age etiketę. Jei reikėtų mano asmeninės nuomonės, tai aš juo tikiu kažkur 70 proc. Man nėra aiškus, kas tas Aukščiausiasis Protas, su kuriuo D.Wilckock'as bendrauja. Tačiau, kaip ten bebūtų, didžioji dauguma jo idėjų yra neblogos ir įdomios. Ir yra tokių, kurios vertos platesnių diskusijų.

Tam, kad susidaryti šiokią tokią nuomonę apie David Wilckock (DW), vertėtų pasiklausyti jo interviu „Kerrang" radijo stočiai.

http://www.kerrangradio.co.uk/

Jį kalbina žurnalistas Nick'as Margerrison'as (NM)

NM. Jį vadina David Wilckock. Jis tyrinėtojas, lektorius, filmų kūrėjas, rašytojas ir kontaktuotojas su Aukščiausiuoju Protu. Deividas mums pasiruošęs papasakoti apie tai, kad jūsų protas ir jūsų mintys, priešingai negu galvojame, ne visada būna asmeninės. Taigi, suteikime jam žodį.
Deividai, ačiū už tai kad įsijungei į mūsų radijo show.

DW. Su mielu noru, Nikai, esu laimingas, būdamas su jumis.

NM. Pradėkim nuo to, kad mūsų mintys, ne visada yra mūsų. Ką tai reiškia?

DW. Šią koncepciją nesudėtinga suvokti, kai tik jūs pradėsite suprasti, kas iš tikrųjų yra protas. Tai yra būtent tas klausimas, į kurį reikėtų atsakyti pirmiausia. Pagal tradicinio mokslo pateikiamą modelį, protas – tai smegenų ląstelių veikla, o mintys generuojamos elektrocheminių reakcijų dėka. Problema yra ta, kad bandant nustatyti kur konkrečiai smegenyse saugoma atmintis, mokslininkai neranda nei vienos ląstelės, kurioje būtų laikoma konkreti informacija. Tačiau atmintis yra holografiška ta prasme, kad visos atminties rūšys laikomos visose smegenyse (ląstelėse) tuo pat metu.

NM. Jūs norite pasakyti, kad nupjaustę smegenis plonais sluoksniais, nerasime nei vieno segmentu su iškaba „atmintis"?

DW. Būtent. Buvo atlikta keletas keistų ir šiek tiek groteskiškų eksperimentų. Jie atlikti siekiant pademonstruoti, kad visos smegenų sritys, kurios atsakingos už atskiras žmogaus organizmo funkcijas, iš tikrųjų tokios nėra. Įspūdingiausia pasirodė tai, kad eksperimentų metu mokslininkai išdresiravo salamandrą pereiti per labirintą. Po to jie pašalino smegenis, susmulkino jas ir po to tą košę vėl sudėjo atgal tam driežui į galvą. Salamandra liko gyva. Kūnas šiek tiek deformavosi. Jis nemokėjo judėti, kaip anksčiau, tačiau labirintą prisiminė.

NM. Tai bent, primink, kas per gyvūnas yra ta salamandra?

DW. Salamandra – tai nedidelis driežas.

NM. Nejaugi. Ir taip, jūs paėmėte mažą driežą, išėmėte jam smegenis, juos susmulkinote ir vėl sudėjote atgal ir salamandra prisiminė labirintą?

DW. Būtent.

NM. Oho, bet juk tai žiauru. Ir kokios buvo tolesnės jūsų išvados?

DW. Mes manome, kad žmogus visiškai nesupranta, kaip veikia jo protas. Nebūtina toli eiti. Yra daug žmonių, kurie buvo patyrę klinikinę mirtį, kai jų kūnai priminė tuščias mašinos padangas. Smegenys tokiais atvejais būna jau negyvos. Jose nevyko joks elektrocheminis aktyvumas. Žmonės, patyrę klinikinę mirtį pasakoja, kad skraidė virš kūno. Jie matė save ant operacinės stalo, matė gydytojo laikrodį ir netgi girdėjo medicinos personalo žodžius. Vėliau jie grįžta į save ir medikams pasakoja tai ką girdėjo ir matė. Tačiau medikai stebėdavosi „iš kur jis visa tai žino". Tokių atvejų yra registruojama šimtai per metus.

HM. Tai, kur gi yra ta mūsų atmintis, jei ne smegenyse?

DW. Tame ir yra problema. Tradicinis mokslas žino tik keturias laukų rūšis: elektromagnetinius, elektrinius, magnetinius ir stiprias arba silpnas branduolines sąveikas. Manoma, kad būtent šios keturios jėgos lemia visus procesus mūsų trimatėje Visatos dalyje. Tačiau Rusijos mokslininkai atrado dar daugiau, t.y. dar vieną - torsinių laukų rūšį. Dabar torsinių laikų teorija remiasi ir Vakarų mokslas. Pagal vakarietišką torsinių laukų teorijos interpretaciją – šie laikai, tai sukamojo pobūdžio judėjimas, vykstantis atomo viduje. Tačiau rusų mokslininkai mano, kad sukamojo pobūdžio judėjimas aptinkamas ir tarp atomų. Nebūtinai jis turi vykti tik atomuose. Ir tai yra nauji laukai ir jie labiau susiję su gravitacija, negu su elektromagnetizmu.
Šioje srityje buvo atlikta nemažai mokslinių eksperimentų, kurie įrodė, jog ši energija ne tik egzistuoja, bet jos pagrindu galima sukurti puikiai veikiančius technologinius prietaisus. Vokiečių mokslininkas Hartmut'as Miuler'is sukūrė mobilųjį telefoną, kuris veikia torsiniu laukų principu ir nenaudoja elektromagnetinės energijos. Tai reiškia, kad jūs galite būti betoniniame bunkeryje, už kelių kilometrų nuo žemės paviršiaus ir naudotis mobiliuoju telefonu. Ir dėl to ryšio kokybė nė kiek nenukentės. Tai atsitinka todėl, kad torsiniai laukai „juda" ne šviesos greičiu, bet akimirksniu. Jūs galite būti Saulės sistemos pakraštyje ir kalbėtis su savo bičiuliu realiame laike.

NM. Nejaugi?

DW. Taip.

NM. Ir tokiu telefonu jūs galite naudotis visur? Ir ryšiui palaikyti nereikės palydovo?

DW. Būtent. Signalas egzistuoja tik toje vietoje, kurioje sukuriamas ir kurioje priimamas.

NM. O.K.

DW. Kitaip tariant signalas bus tik telefone, kuris jį ir sukurs ir kitame, kuris priims.

NM. Vadinasi tu įsitikinęs, kad atmintis, t.y. žmogaus atmintis yra tokiame lauke, kuris vadinamas torsiniu?

DW. Būtent. Jei nori dar labiau praplėsti suvokimą kaip visa tai vyksta, galiu papildyti, jog visa fizikinė materija, visas laikas ir erdvė, kurią mes pažįstam, sukonstruoti iš torsinių laukų. Mūsų egzistavimui šitie laukai yra svarbesni negu elektromagnetizmas. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį praleido pro pirštus tradicinis mokslas.
Rusijoje buvo kitaip, jie ten viską laikydavo paslaptyje netgi po to, kai griuvo geležinė uždanga. Ir dėl šios priežasties vakarų mokslininkai negalėjo prie šios informacijos prieiti. Tačiau prieš 15 metų, kai išplito internetas, su visa šia informacija galima laisvai susipažinti. Aš esu kalbėjęs su daugeliu rusų mokslininkų ir jie savo atradimus man paaiškino. Ir iš tikrųjų jų teorijos sukrečia.

NM. Gal grįžkim prie temos, nuo kurios ir pradėjom. Mūsų protas nėra asmeninė nuosavybė, kaip dažnai iš pirmo žvilgsnio atrodo. Gal todėl ne atsitiktinai galite pasiklausyti ir kitų žmonių minčių?

DW. Tokie dalykai nėra atsitiktiniai. Jeigu jus domina, pavyzdžiui, emocinė žmonių būklė visame pasaulyje, jūs galite tai išmatuoti pagal rinkų elgesį. Kai žmonės jaučia santykinę ramybę ir įkvėpimą, jie perka akcijas ir rinkos kyla į viršų.
Tačiau kai žmonės išsigandę ir bijo, jie akcijas parduoda ir rinkos griūna. Todėl, jeigu pradėsite sekti tai, kas dedasi vertybinių popierių rinkose, jūs turėsite ilgalaikį grafiką, kuris iliustruoja žmonijos emocinę būseną.
Yra atlikta nemažai išsamių tyrimų, kurie parodo, kad rinkoms taip pat didelę įtaką daro Saulės aktyvumas. Kitaip tariant, kada Saulės dėmės stiprėja, visi stengiasi akcijas parduoti ir rinkos griūva.

NM. Palauk. Saulės dėmės? Apie ką tu kalbi?

DW. Na, pažiūrėk, tai dar viena koncepcija, kurią žmonėms sunku suprasti, bet profesionalūs spekuliantai tai žino. Reikia išplėsti mūsų supratimą apie tai, kas yra protas. Pirmiausia būtina atmesti idėją, jog protas yra tik žmogui būdinga savybė. Iš tikrųjų protas – tai pagrindinė Visatos ir jos energijos charakteristika. Būtent apie tai kalbėjo visos senosios pasaulio mistinės tradicijos. O šiandien visa tai jau įrodo fundamentalusis mokslas. Dauguma kvantinės fizikos specialistų įrodė, kad kvantiniame lygyje dalelės reaguoja į tai, ko mes iš jų norim. Jos persitvarko pagal mūsų norus.

NM. Na, žinoma, tai tiesa.

DW. Jeigu mes tikimės, kad dalelės yra dalelės, joms mums atsako, O.K., „aš esu dalelė". Tačiau, jeigu mes tikimės, kad dalelės yra banga, jos su tuo sutinka ir sako, O.K., „aš esu banga".

NM. Taip, aš visa tai žinau. Kai mes pasineriame į subtilųjį dalelių pasaulį, viskas tampa labai keista. Ir, kaip tu sakai, labai mažų dalelių sudėtis, ką jos veikia ir kaip elgiasi, priklauso nuo to, kas jas stebi iš šalies.

DW. Būtent taip ir yra.

NM. Ar neatrodo visa tai labai keista? Iš pradžių tu sakai, kad dalelių lygyje viskas vyksta būtent taip, ir tuo pačiu kalbi apie Saulės dėmes. Kiek aš prisimenu, tai Saulės dėmės yra milžiniškos karštos teritorijos pačioje Saulėje ir jos lemia, pavyzdžiui, temperatūros pokyčius Žemėje ir kitose mūsų sistemos planetose. Taip pat tu kalbi apie tai, jog saulės dėmės susijusios su tuo kaip veikia fondų biržos?

DW. Teisingai. Yra Rusijoje mokslininkų, kurie tyrė energijos srautus, ateinančius iš Saulės dėmių ir nustatė tokio aktyvumo 11-kos metų ciklą. Jie išvedė tikslias koreliacijas tarp Saulės dėmių ir pardavimų akcijų rinkose. Taip pat, kai saulė išskiria daugiau energijos, galima pastebėti daugiau agresijos atvejų Žemėje, o taip pat – pokyčius akcijų rinkose. Tokiu būdu, aš teigiu (ir tai patvirtina daugelis tyrimų), kad mūsų kolektyvinė emocinė būsena – tai ne asmeninis dalykas. Ją lemia išorinės energijos.
Jeigu tu esi kambaryje, kuriame daug žmonių, padidinus temperatūra iki labai nemalonaus lygio, žmonės pradės pykti. Jie pradės bartis ir šūkauti. Atsiras chaosas ir prievarta. O jeigu žmonės negali iš to kambario išeiti, jie visi sudega gyvi. Ir tai yra labai blogai.

NM. Na, taip.

DW. bet jeigu jūs atjungsite šildymą, žmonės atsipalaiduos ir bendravimas taps paprastesnis, o o dauguma žmonių netgi pasijus laimingi.

NM. Tu manai, jog yra kažkas kas sumažina arba padidina temperatūrą Saulėje? Tikriausiai, kai kalbi apie temperatūra, juk nebūtina viso to suprasti tiesiogiai?

DW. Žinoma. Jeigu išvesime analogiją tarp žmogaus emocinio kūno ir temperatūros, rasime kažką, kas gali sudirginti emocinį kūną ir privers žmogų jausti dirglumą ir pyktį. Jūs net neįsisąmoninat, jog tai energija. Jūs galvojate, kad mintys ar nuotaika yra kažkas asmeniško ir ieškote savo susierzinimo priežasčių gyvenimo įvykiuose, nesuprasdami, jog tuo pačiu vyksta ir kiti dalykai.
Būtent dabar mes gyvename tokiame periode, kai kiekvieno žmogaus energetika radikaliai kinta, o tai sukelia didelį stresą.

NM. Būtent tai aš ir norėjau pasakyti.
Primenu, jog klausotės Kerrang radijo, laidą „Vakaras vakare". Ir mes kalbamės su David'u Wickock'u. Jis yra tyrinėtojas, lektorius, filmų kūrėjas.
Aš norėčiau pasakyti tai, ką pastebėjau. Dabar, Didžiojoje Britanijoje (2010 m.) žmonės jaučia milžinišką spaudimą ir stresą. Akivaizdu, kad tam turi įtakos krizė. Tačiau ne tik tai. Žmonės dirglūs ir elgiasi labai keistai. Daugume jų pradeda domėtis dvasiniais dalykais, ezoterika, užsiima laisvalaikiais keistomis veiklomis, ko anksčiau niekad nebūdavo. Tu, David'ai, kalbi apie tai, jog tokius procesus lemia ne tik Saulės aktyvumas, bet ir pokyčiai visoje Visatoje?

DW. Būtent apie tai aš ir kalbu. Vienas iš labiausiai stulbinančių atradimų yra susijęs su žmonėmis, kurie praktikuoja Trancendentinę Meditaciją. Mokslininkai nustatė, jog jeigu susirenka 7 tūkst. žmonių ir jie visą savaitę medituoja tai nusikaltimų, karų ir žiaurių avarijų skaičius visos planetos mastu pastebimai sumažėja. Nustatyta, kad vienas toks meditacijos seansas sumažina terorizmo tikimybę 72 proc. Visa tai tikrai atrodo nuostabu, todėl, kad tokie dalykai veikia ne tik Saulės aktyvumą, bet ir kitus astrologinius faktorius, pavyzdžiui, planetų judėjimą. Kitas svarbus su tuo susijęs aspektas – mes visa tai galime kontroliuoti, pirmiausia kontroliuodami lauką. Kai grupė žmonių nusiramina, ji veikia bendrą lauką taip, kad galų gale pavyksta nuraminti ir kitus žmonės.

NM. Nesutinku.

DW. Tačiau pas mus yra moksliniai duomenys, kurie visa tai įrodo.

NM. Deividai, kalbėdamas apie savo tyrimus tu kalbi, kad katas nuo karto kažkokia hipių grupė paskambina varpeliu ir klausia: „Klausykite, mes ruošiamės medituoti ir skleisti meilę. Mes pasiruošę galvoti apie grožį, gėrį. Mes tai darysime porą valandų. Ir visa tai vyks visame pasaulyje? Manai, kad tokie žmonės atlieka genialų darbą?

DW. Žinoma, kad taip. Reiktų suvokti, kad buvo atlikti 22 įvairūs moksliniai bendrų meditacijų ir maldų tyrimai miesto ar net viso regiono mastu. Žinai, viename iš tokių pavyzdžių medituojantys žmonės suvokė, jog tai sumažina agresijos atvejų ir nusikaltimų skaičių. Maždaug 1980 metais meditacija buvo vykdoma Izraelio ir Libijos karo metu. Lauke girdėjosi šūviai ir sprogimai. Žmonės žiūrėjo vieni į kitus ir klausė, ar ne laikas bėgti, nes karas vyko prie pat pastato durų. Bet koks kareivis galėjo užeiti į pastatą ir visus sušaudyti. Tačiau tame pastate buvę žmonės nusprendė pasitikėti mokslu ir nutarė medituoti, nes pozityvi energija turėtų paveikti visų aplinkinių žmonių protus. Jūs negalite šitos energijos pamatyti, jūs galite tik pajausti.
Ir tie žmonės nutarė nebėgti. Jie meditavo ir meldėsi. Po to atsitiko nuostabus dalykas – šūviai už pastato sienų nurimo. Kareiviai paliko rajoną. Maždaug 22 atvejais miestuose, kur medituodavo ta grupė, ženkliai sumažėdavo visokių nelaimių ir nusikaltimų skaičius.

NM. Neįtikėtina. Aš lenkiu galvą prieš tuos žmonės, kurie tokiais dalykais tiki. Man neteko pažinoti nei vieno žmogaus, išskyrus tave, kurie būtų atlikę panašius tyrimus. Tai negali būti!

DW. Leisk trumpam, užsidėti nematomą kepurę ir išsakyti idėją, jog egzistuoja valdžios struktūros, kurios žino, kad tokie dalykai veikia ir yra realūs. Tos jėgos deda visas pastangas, kad tokios žinios nepasklistų plačiai žmonių tarpe, todėl, kad bijo. Bijo prarasti kontrolę ir nenori susidurti su žmonių reakcija.

NM. Taip, tai įmanoma, ar ne? Žinai, būtent apie tai aš norėjau tavęs ir paklausti. Tu sakai, kad protas nėra asmeninis daiktas, kaip mes galvojam?

DW. Teisingai.

NM. Ir tu kalbi apie nematomą kepurę. Aš turiu omeny, kad mūsų protas gali pasirodyti ne toks asmeninis, kaip galvojame. Ar gali būti taip, kad žmonės dažnai pasigauna svetimas mintis. Jei taip, ar tai yra blogai?

DW. Ne, nevisai blogai. Vienas žymesnių 20-ojo amžiaus autorių Norman'as Meiler'is, persikraustęs į naują butą pradėjo rašyti romaną, kuriame herojais pasirinko grupę žmonių. Į siužetą jis įvedė rusų herojų, kuriam iš pradžių suteikė antraeilį vaidmenį. Vystant romano siužetą tas rusas tapo šnipu. Ir viskas baigėsi tuo, kad šis personažas tapo dvigubu agentu, įsiskverbė giliai į valstybines struktūras. Kiek pamenu, tas romanas vadinosi „Barbarų krantas".

NM. Ir kas toliau?

DW. Kai autorius baigė rašyti romaną, pasirodė, kad tame pačiame name, tik vienu aukštu aukščiau gyveno rusų šnipas. Viskas, apie ką rašytojas rašė buvo atsitikę su tuo šnipu. Tai yra pavyzdys, kaip kažkas pasigavo svetimas mintis ir jas interpretavo, kaip savo kūrybinę fantaziją. Šis atvejis įrašytas į didžiausių žmonijos istorijoje nutikusių sutapimų dešimtuką.
Apie tai galima sužinoti internete http://www.oddee.com/item_82923.aspx

NM. Taip, bet aš turiu omeny, kad ...

DW. Ne, tai visiškai ne sutapimai.

NM. Aš tik pagalvojau, kad tu esi įsitikinęs, kad smegenys veikia kaip radijo bangų imtuvas-siųstuvas, kuris arba priima arba perduoda mintis. Supratai, ką aš turiu omeny?

DW. Taip, būtent taip ir yra.

NM. Ar aš galiu priimti mintis? Ar gali tu priimti ar perduoti mintis? Tu tuo įsitikinęs?

DW. Taip. Maža to, aš manau, jog tai mes atliekame visą laiką. Problema čia yra tik vienintelė – ką mes turim? Beje, tai ne problema. Tai palaiminimas. Palaiminimas Dievo, ar gamtos, kad esame apdovanoti filtrais, saugančiais mus nuo šizofrenijos. Mūsų pageidavimų mechanizmas veikia taip, kad įtekant mintims į mūsų smegenis, mes jas suvokiame kaip savo. Buvo atlikta daug tyrimų, kurie įrodo panašius dalykus: jeigu jūs gyvename name, tai kvėpavimo tempas, širdies ritmas, elektrinis odos aktyvumas ir kitokie biologinių organizmo funkcijų rodikliai sinchronizuojasi su jūsų kaimynais, netgi tais atvejais, jei su jais visiškai nebendraujate. Kaip Londone, taip ir Los Andžele visa tai vyksta kiekvieną dieną.

NM. Chm.

DW. Tai visiškai ne pseudomokslas. Tai laboratorijose užfiksuoti tyrimai. Vienas mokslininkas patalpino tyrinamaisiais sutikusių būti žmonių grupę į kambarį, kuriame buvo sumontuotos paslėptos vaizdo kameros. Piliečiai apie tai nieko nežinojo. Tuo pačiu ir žmonėms po mokslininkai įvedė mikroschemas, kurios matuodavo odos elektrinį aktyvumą. Kai kitame kambaryje į tą grupę per monitorių žiūrinčio žmogaus elektros aktyvumas padidėdavo, tai automatiškai jis padidėdavo ir pas tuos kitus žmonės, kurie buvo stebimi kitame kambaryje. Beje, tie žmonės net nežinojo, kad yra stebimi. Fiziologiškai jie nejautė jokių pokyčių, tačiau jų kūnai sureagavo į stebėtojo žvilgsnį.
Gyvūnai daug jautresni negu žmonės. Štai kodėl gyvūnai apie žemės drebėjimus žino iš anksto ir būsimą nelaimės vietą palieka. Mes nieko nejaučiame, o gyvūnai žino.

NM. Gal pabandykime apie tai pasikapstyti giliau.

DW. Mes irgi turime tokius sugebėjimus. Tačiau tie signalai tokie lengvi ir nepastebimi, kad mes į juos numojame ranka, atseit „nieko tai nereiškia". Tiesiog mes taip pripratę galvoti. Problema čia tame, kad tokios žinutės niekada nepatenka tiesiai į galvą. Mes turėtume kreipti dėmesį į tai, kas įeina į galvą dideliu greičiu ir iš jos išeina.
O štai dar vienas pavyzdys, kaip mes pasigauname svetimas mintis kaip savo.
Kartais važiuoji automobiliu meditacinėje būsenoje ir galvoji: „kaip gerai būtų užsukti į degalinę ir įsipilti benzino". Tačiau benzinas tuo metu visiškai nereikalingas, todėl, kad bakas ir taip pilnas. Po to pamatai, kaip priekyje važiuojančios mašinos vairuotojas įjungia posūkio signalą ir pasuka savo automobilį link degalinės. Ir aš tada galvoju: „Dieve, kito vairuotojo mintys tapo mano mintimis".
Problema čia yra dar kita: dauguma žmonių šiuo metu gyvena patirdami tokį didelį stresą, dėl kurio jie yra įpuolę į tam tikrą hipnozės būseną. Ir todėl juos visą laiką persekioja svetimos mintys. Jie negali išsivalyti proto. Todėl beveik visos religinės tradicijos numato galimybes per meditaciją, per maldą išsivalyti protą. Kuo labiau jūs išvalote protą nuo pasikartojančių svetimų minčių, tuo labiau atsiveriate švariam laukui - meilei ir vienybei. Tai labai džiaugsminga, spindinti, dieviška būsena.

NM. Nuostabu.

DW. Tai vadinasi esamo momento jėga.

NM. Žinai, ką, Deividai? Tu padarei tai ką žadėjai. Man iš tikrųjų sukasi galva.

DW. (juokiasi)

NM. Tavo svetainėje www.divinecosmos.com galima rasti daug įdomios informacijos. Aš norėčiau vėl tave pakviesti į savo show. Žmonėms taip pat vertėtų peržiūrėti tavo diskus „Mokslas apie Pasaulį". Noriu tau padėkoti už dalyvavimą laidoje.

DW. Būtinai sudalyvausiu kitoje tavo laidoje. Taip pat noriu priminti, jog internete žmonės gali pasižiūrėti mano paskutinį video filmą „Enigma 2012".

....

Siūlau visiems netrukus tai ir padaryti.

Filmas tikrai įspūdingas ir verčia susimąstyti. Kai kurios jame paliestos temos - visiškai naujos. Išklausęs daug ką apgalvoti ir pažvelgti kitomis akimis į reiškinius, kurie atrodė ir taip aiškūs. Vienas pavyzdys – kankorėžinės liaukos tema. Kad ji atlieka labai svarbią užduotį žmogaus dvasinio pažinimo kelyje, buvo žinoma ir anksčiau. Dabar tampa aišku, kodėl religijų simbolikoje kankorėžis yra toks svarbus. Šiame kontekste paaiškėja ir dar vienas dalykas, kodėl globalinio virsmo periodu, kai žmogui itin svarbu atrasti dvasinį kelią, mums yra peršama dantų pasta su fluoru, o jaunimas girdomas alkoholiu. O fluoras yra pagrindinis kankorėžinės liaukos priešas ir žudikas. Lektorius įtikinamai atskteidžia trečiosios akies paslaptį, žmogaus bendravimą su anapusinio pasaulio būtybėmis, ezoterinę senųjų simbolių reikšmę. David'as kalba ir apie naują pasaulio tvarką, ir apie tai, kokios jėgos nori ją įvesti, kodėl taip daro, kuo tiki pasaulio elitas bei kokia tikroji pasaulio valdovų religija.
Kitas dalykas, David'o Wilckock'o paskaitoje nuskambėjo labai daug panašių dalykų kaip Jono Gervės Evoliucijos teorijoje. Vadinasi, kur bedirbtų progresyvūs mokslininkai: šiapus Atlanto, ar kitoje vandenyno pusėje, jie pastebi universalius dalykus, kurie daug metų nuo žmogaus buvo sąmoningai slepiami.
Nenoriu daugiau tuščiažodžiauti, taigi, malonaus žiūrėjimo.