Ar pasaulis grandiozinių permainų išvakarėse? 2 - 1 Апреля 2016 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:09
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Balandis » 1 » Ar pasaulis grandiozinių permainų išvakarėse? 2
17:58
Ar pasaulis grandiozinių permainų išvakarėse? 2

Paskutinio straipsnio tema sudomino daugelį, kas pastebima pagal vertinimo aktyvumą, todėl gal  vertėtų pratęsti temą toliau.  Tik šį kartą remsimės kito žmogaus, tai yra Imamo (einantis priekyje) nuomone ta tema. Kas jis nėra svarbu, galiu pasakyti tik tiek, jog tai nėra Imamas Machdi (Rigdenas Džiappo). Svarbu kaip ir ką kalba, esmė, o ne kas tai kalba. Argi ne taip? Taigi pradėkim, klausimų ir atsakymų forma.

Nemažas informacijos šaltinių skaičius šiandiena įspėja, jog visi gyvenantys šioje planetoje dabar yra gana, nestabilioje padėtyje. Kitaip sakant, stovime ant ribos, ties bedugnės kraštu. Kokia jūsų nuomone  būtų tuo populiariu klausimu? Ar tai vėl eilinė spekuliacija, ar iš tikro atininkamas periodiškas, cikliškas procesas ir žmonės nori to, ar nenori, bet artėja prie “paskutinio” barjero?

Įdomus klausimas, nors ta tema daug informacijos galima rasti pačiam internete. Jei atsiminti, per paskutinį šimtmetį kiek jau kartų buvo skelbta apie Pasaulio pabaigą?... Ir žmonės prie to savotiškai priprato. Priprato ant tiek, kad net nebekreipia dėmesio, nepastebi to, kas iš tikro vyksta aplink. Žinoma, pati sistema ruošiasi viskam. Tai yra viena. O antra – sklando daug negatyvios informacijos apie visokius keistus judėjimus, sektas, pavyzdžiui kad ir su tokiais skambiais pavadinimais kaip – Baltoji brolija, Baltasis Lotosas ir tt, Kokių tik šiandiena nėra jų. 

Žmonės, remiantis tais neigiamais pavyzdžiais, pradeda bijoti viso to, kas liečia tikrą dvasingumą. Na o labiausiai baugina tai – jog šis materialus egzistavimas užsibaigs ir paprasčiausiai pereis į nieką. Žmogų neturi atitinkamų žinių kas su juo gali nutikti mirus fiziniam kūnui. Ant ko laikosi, kuo remiasi žmogiška baimė? Tik ant nežinomybės, patirties nebuvimo. Žmonės apie tai ne tik kad bijo kalbėti, tačiau net girdėti nieko nenori, vengia. Todėl į tai, kas vyksta šalia, paprasčiausiai stengiasi nebekreipti dėmesio, nieko nepastebėti. Tokie atvejai nusako tik viena, jog žmoguje dominuoja sąmonės baimė.

O kaip jūs manote, ar mes iš tikro pasiekėme tą  taip vadinamą ribą?

Sprendžiant pagal viską kas vyksta, manau kokio tai laiko dar pas mus kaip ir yra.

O kiek jo yra 5, 10, 15 metų ar daugiau?

Kas jums apie tai šiandiena pasakys? Niekas, tuo labiau jog patys keičiame ateitį savo pasirinkimais kas minutę, kas sekundę. Nors tokie gamtiniai, planetariniai procesai vykdavo nuolatos žmonijos egzistavimo istorijoje. Tai atitinkamas cikliškumas. Ir mes, tai yra dabartinė žmonijos karta, paprasčiausiai papuolėme būtent į šitą Sankirtos, pereinamąjį periodą, visa ko permainų ir pasikeitimų periodą. Taip vadinamas Kali-juga ciklas jau beveik pasibaigė. Kvantinis šuolis, apie kurį irgi plačiai kalba, praktiškai kaip jau ir įvyko. Apie tai šiandiena kalba net mokslininkai. Yra atlikti atitinkami tyrimai, matavimai ir tai jau nėra kokia tai paslaptis.

Taigi, pamažu žmonija pereina į visai kitokį suvokimo lygį.  Sakyčiau taip, žymiai subtilesnį lygį.  Na o išorėje vėl tokia pati ašigalių kaita, magnetinio lauko kaita ir visko aplamai kaita. Žmonės, kurie  jau sugebėjo save pakeisti, prisiderinti prie naujų sąlygų, aišku pas juos suvokimas visai kitoks. Tuo labiau, jei žmogus ryžtingai siekia savo dvasinio vystymosi.  Būtent toks žmogus  kaip tik ir pereina į naują subtilesnį suvokimo lygį. Naujas gyvenimo lygis, kokybiškai bus jau kitoks.

 O visa tai, kas yra grubesnio, matyt savaime atkris kaip nereikalinga?

Žinoma kad taip. Žmogaus vystymosi procesas kuo tai panašus į drugelio, kada vikšras transformuojasi ir išlenda iš kokono. Kitaip sakant, prasideda žmogiškos būtybės persiformavimo procesas į kokybiškai naują dvasinę būtybę. Tai yra vidinė transformacija ne į materialią. Pradžioje vikšras virsta kokonu (iš gyvulio tampama tikru žmogumi), o  jau  vėliau iš kokono išauga drugys (iš žmogaus tampama nauja dvasine būtybe – Angelu). Visa tai vyksta fizinio kokono, organizmo viduje. Lygiai taip pat vystosi ir žmogus savo viduje. Taip evoliuciškai vystosi visiškai nauja Dvasinė Būtybė. Dabar iš tikro viskas keičiasi, transformuojasi. Pažvelkite aplinkui, kaip keičiasi pati gamta, klimatas ir tt, ko nepastebi tik tie, kas to nenori pastebėti. Vyksta palyginus gana spartus ledynų tirpimas ir jau ne paslaptis, jog Golfo srovė taip pat pasikeitė. Todėl dabar Anglijoje ir aplinkinėse šalyse gana liūdna, nes kuo visa tai baigsis niekas dar nežinoma. Taip pat sparčiais tempais kyla viso pasaulinio vandenyno lygis.  Vis dažniau pasitaiko ir kitokios įvairios, neįprastos anomalijos. Pavyzdžiui tokios, kaip Amerikoje, iškrito sniego net iki 90 cm. Juk to ten nebūdavo niekada gyvenime. Europoje nuvilnijo šalčiai, Turkijoje sniegas užklojo laukus ir tt. juk to neįmanoma paneigti ir nepastebėti...

Ant kiek bendrai paėmus gali pasikeisti žemės geografija?

Na, kaip kaip, manau gali pasikeisti kardinaliai. Jau dabar visa tai po mažu keičiasi. Na o kada prasidės globaliai, spartesniu mastu.... pažiūrėsim, kaip sakiau, to niekas nepasakys tiksliai.

O kaip dėl supervulkanų aktyvavimosi, tokių kaip Airos (Japonija), Jelaustouno (Šiaurės Amerika)? Kaip dėl Vangos pranašystės, kurias paskelbė žurnalistas lygiai po 20 metų, nuo jos mirties 1996?

Ji savo matymuose nematė nei Japonijos, nei Amerikos aplamai. “Aš jų nematau” – sakė Vanga.

Ta tema, apie Jelaustauną, yra net atskiras interneto puslapis, pažiūrėkite kas ten dedasi. Tas parkas (Jelaustauno draustinis) dabar uždarytas. O per Amerikos kontinentą eina kilometro skersmens gili įlauža. Ir tokia situacija ten sekama mokslininkų labai rimtai. Keliuose visur plakatai, jog pravažiavimas prie jelaustauno yra nerekomenduojamas. Ten gyvenantys patvirtina tiesiogiai, jog situacija pakankamai kritinė ir rimta. Klausia kiek jiems liko laiko, ką daryti?

O kodėl nėra tokios informacijos atvirai, plačiai neskelbiama? Kodėl žmonės nekalba apie būsimus klimato pasikeitimus? Informacija žinoma yra, tačiau ji neplatinama, nereklamuojama dėl atitinkamų priežasčių, nepalankių valdantiems, nors patys tam sparčiai ruošiasi. (Virgio trigrašis:  Pakanka pasidomėti Denverio aerouostu ir po jo konstrukcija esančiomis ertmėmis, su visomis komunikacijomis, galinčiomis sutalpinti daugiau nei 100 000 žmonių. Tai kaip savotiška “Nojaus valtis” išrinktiesiems.)

Bet juk galima atsekti, kaip tam ruošiasi sistema. Kiek filmų ta tematika išleista. Tačiau, nors ir nurodai žmonėms tikrus tyrimus, vertą dėmesio informaciją, tai jie vis tiek nuo to atsimoja ranka – “Nesąmonė, to negali būti, visa tai tik išsigalvojimai... šlamštas prasimanytas”.

Sistema visada taip daro ir darys, kad žmonės nežinotų, netikėtų ir bijotų svarbiausia. Jei ir yra kokia nors vertinga informacija, netikėtai prasisunkusi į mases, tai ją arba nepastebimai nutildo, arba apkalba, apšmeižia, išjuokia ir paverčia pajuokos objektu. Kiek šiandien įvairiausių filmų yra sukurta  apie katastrofas ir kataklizmus?  Ir kiek įvairiausių scenarijų pateikta – kas bus po to? Ir koks juose yra formuojamas žmogaus stereotipas, kaip jūs manote?

 Formuojamas būtent toks, koks reikalingas ir patogiausias sistemai. Jei prasidės kataklizmai, vadinasi būtinai reikia veikti tik pagal pateiktą filmuose scenarijų. Tai yra, žmogus žmogui – priešas, vilkas. Po truputėlį iš anksto žmonių sąmonėje pradedama auginti, formuoti tai, kaip  jam reikia veikti tokiomis situacijomis. Ir pagrindinė dominuojanti taisyklė tokiuose scenarijuose žinoma yra Gyvuliška nuostata –  išgyvenimas kito sąskaita. Nors visi, sakysime, jau patyrę išgyventojai tvirtina visiškai atvirkščiai, jog išgyventi galima tik kolektyviai, tik kartu apsijungus, bendradarbiaujant ir draugaujant.

 Juk  bet kokiame kolektyve kiekvienas žmogus turi savo patirtį ir sugebėjimus. Vienas moka valgyti gaminti, kitas gydyti, trečias namus statyti, dar ką tai ir tt. Gyvenant kartu, kiekvienas gali dalintis savo asmenine turima patirtimi ir kas svarbiausia, ne tik išorine bet ir vidine, dvasine patirtimi. Taip vienas kitą apmoko savo konkretaus profesinio amato ir tt. O išgyventi vienam atskirai, labai sunku, netgi pakankamai sudėtinga. Ir kokia iš to aplamai nauda, jei žmonės ir toliau liks vienas kitam kaip vilkai, pasiruošę suėsti vienas kitą dėl elementaraus fizinio kūno išgyvenimo? Na gerai, sakysime šiandiena gal atimsi ką nors pas vieną, rytoj pas kitą, po ryt gal pas trečią, o kas gi toliau? Juk ateis galų gale ir pakankamai greitai tokia diena, kai atimti jau nebebus iš ko. Ir jei nėra Tikrų žinių, viskas, priplaukėm liepto galą...

Gaunasi, jog sistema tarsi ruošiasi masiniam žmonių sunaikinimui?

Sistemai yra visiškai tas pats, kaip gauti savo. Emocijos ir yra emocijos. Bet kokia žmogiška bėda, pergyvenimas – emocijos. Be to, negatyviose emocijose sistemai tik dar daugiau ėdalo.

Vadinasi Gyvuliško proto sistema suinteresuota masine žmonų žūtimi?

Žinoma. Pažiūrėkite kas vyksta aplinkui dabar? Ar bent vieni metai planetoje praeina be kokių nors karų? Pagal statistiką, duotuoju momentu yra apie 40 karštų karo apimtų taškų, kur vyksta nesutaikomi konfliktai. Štai tau ir prašom. Pažiūrėkite, sistema juk kuo toliau tuo daugiau ir sparčiau vystosi, stiprėja, auga. Pažiūrėkite, kiek šiandiena klaidžioja žmogiškų kūnų po planeta? 7 milijardai ir 126 milijonai. Ir tai įskaitant tik tuos žmones, kurie suskaičiuoti oficialiai sistemos. Bet juk yra šalių, kuriose žmonių skaičiavimas iš vis nepravedamas. Kad ir paimkim tokias šalis kaip Kinija ar Brazilija, jose yra tokie kvartalai, kur žmonės iš vis neskaičiuojami, niekas neturi gyvenamos vietos deklaravimo, gyvena visiškai neįskaičiuoti sistemos.

O saujelė žmonių (Arhontų), kurie valdo pagrindiniu finansų srautus, gaunasi irgi suinteresuoti žmonių skaičiaus mažinimu, ar kaip?

Taip jie turi pakankamai informacijos apie artėjantį cikliškumą, galimus gamtos kataklizmus ir apie sparčiai senkančius energetinius resursus planetoje. Esant tokiam vartojimo lygiui, koks yra dabar, žmonija išeikvos visa tai maksimum per kokius 40 metų. O gamta jau neatstato tokius praradimus. Gėlas vanduo pradėjo mažėti, jis išeina. Juk tai irgi sukelia įvairių minčių tikriausiai? Šuliniuose pastebimai sumažėjo gėlas vanduo ir kas metai jo tampa vis mažiau. Pats didžiausias gėlo vandens ežeras Baikalas ir tas šiais metais nuseko žemiau pačios žemiausios kada nors buvusios ribos. Nors į ežerą įteka visa krūva sraunių upių. Ir niekas to kaip ir nepastebi, neskelbia. Kodėl?  Tiesa, apie visa tai Vanga kažkada tai irgi kalbėjo, jog “...vanduo išeis ir tai jau yra nulemta…”

Jei kalbėti konkrečiai apie Arhontus, taip, pas juos informacija žinoma yra, tačiau kitos žinios ribotos. Jų sistema taip pat nepaleidžia, nors ir ištikimai jai tarnauja. Propaguojama tarp žmonių priešprieša? Taip, tai tiesa... nes tokį demono kelią sau išsirinko, pasiduodant sąmonės puikybei. Bet tai tik jų asmeninis pasirinkimas. Tačiau jie ir kitų žmonių paleisti nenori, nes nenori prarasti valdžią, galima sakyti, tempiasi į duobę kartu su savimi. Dabar jiems svarbiausia, bet jau užgrobti tuos sausumos rajonus, kurie išliks, kurie labiausiai seismiškai stabilūs. Be to, dar ir su atitinkamais resursais. (Virgio trigrašis: Kaip neatsiminus prieš tai buvusį straipsnį. Kai tokios žemės užgrobti jėga, įtraukiant į karinius konfliktus, kaip ir sunaikinti ekonomiškai su įvairiomis sankcijomis nepavyko, tai prasidėjo visokio rango derybos, bandymai išsipirkti, nusipirkti, susitarti. Tik vargu ar jiems iš to kas nors išeis, nes valdžia ten žmoniška, normali ir taip paprastai jos neapmausi, nenuversi.)

Mintyse turbūt turima Rusija ar kaip?

Rusija, Ukraina ir šalia esančios šalys. Derlingiausios, turtingiausios žemės, kuriose dar galima ką tai išauginti. Vėl gi, viskas priklauso nuo pačių tų vietovių žmonių. Net vienas žmogus gali daug ką nuveikti. O jei tai žmonių sąjunga, tai išgyvenimo tikslui pasiruošti galima gan tinkamai, kol dar yra tam laiko. Kaip pasiruošti? Tai energetiniai, technologiniai, intelektualiniai resursai. O visų pirmiausia žinoma dvasiniai dalykai. Kadangi be dvasios iš vis nieko neįmanoma. Svarbu nusistatyti teisingą vystymosi kryptį.

O žmonės irgi keičiasi ar kaip? Ką daryti paprastiems žmonėms, pradėti rausti žemines ar “nesiparint”, numoti ranka į tai?

Pažiūrėkime kas gaunasi, jei žmogus dabar nesikeičia ir toliau lieka Gyvuliško prado prioritetuose?  Likimas vienas  –  išsiskirstymas, pasidalinimas, konkurencija, konfliktai. Ir ką galima sukurti tokiose sąlygose? Praktiškai nieko gero. Na gerai, sakysime užsikasė žmogus žeminėje, susikrovė sau kokias tai produktų sankaupas. O kokia iš to prasmė, jai aplinkui keičiasi viskas? Juk nuo to niekur nepasislėpsi, jokioje žeminėje ir tuo labiau atsargų neprisikaupsi visam likusiam kūno gyvenimo laikui? Juk naujame susiformavusiame pasaulyje iškils jau visiškai kitokie klausimai, bus kitoks gyvenimas. Tai viena. O antra, išlieka ir tas scenarijus, kuris buvo parašytas dar 90 metais, kuriame žmogus žmogui – vilkas. Ir kur tada pasislėpsi, jei aplinkui tik vilkai? Jei taip ir gyventi, pagal stipriausiojo teisę, visada atsiras kitas stipresnis, ar grupė stipresnių ir taip be galo. Nėra prasmės tame.

Šiai dienai žmonija turi pakankamai resursų ir technologijų tam, kad bent jau sušvelninti visa tai, kas gali būti. Bent jau pabandytų kaip nors apsijungti, tačiau svarbu kokiu pagrindu, kokiomis sąlygomis. Jei ir toliau išliks dominavimas vienas prieš kitą – nieko gero neišeis. Lygiai taip pat, jeigu sukurti kokią tai labai griežtą policinę valstybę, kur viskas bus tiksliai reglamentuota, skirstoma. Griežtą paskirstymą istorijoje jau ne kartą išbandėme savo kailiu. Kas vėl mus gali atvesti prie eilinės banalios mažumos diktatūros daugumai.

O bet kokioje diktatūroje visada atsiranda atitinkama įtampa. O įtampa anksčiau ar vėliau būtinai išsilieja į konfliktus. Vienintelė matoma išeiti – kada žmonės apsijungia draugišku pagrindu, pradedant bendradarbiauti tarpusavyje, dalintis patirtimi, padedant vienas kitam. Iš principo, tik taip dar galima išsaugoti šią civilizaciją. Tačiau, be supratimo “kur man judėti”, “kokia gyvenimo tikroji prasmė?” – vėl  bus toks pat laikinas, beprasmis egzistavimas. (Virgio trigraši: Ir kaip Lietuvos valdžios politika žiūrisi tokiame išgyvenimo kontekste? Juk jie be perstojo loja, kaip pikti šunys, jog “yra išorės priešas”. Jo visada reikia bijoti, auginti nesantaiką. Lanzbergizmo dilgelynas išbujojo galima sakyti pilnu tempu. Kam tokia Marijos Žemės valdžia tarnauja? Ar Dievui ar demonui?... Nors šiek tiek mąstančiam klausimų net nekyla šioje vietoje. Na o zombis jis ir yra zombis, negalvojantis, kuriam vienodai, svarbu bananas burnoj ir urvas pašonėj.)

Taigi, pas žmogų bet kokiu atveju turi būti koks tai aukščiausias gyvenimo suvokimas, kitaip nėra prasmės judėti į niekur. Kas gavosi taip pakeitus gyvenimo vertybes, nesuprantant egzistavimo prasmės?  Tai, ką sukūrėme – technokratinė civilizacija, žengianti į nebūtį. Šiandiena žmonės išskirstyti viskuo, kuo tik įmanoma. Net kaimynų savo nebepažįstame. Vienoje laiptinėje gyvenantys žmonės nepažįsta vienas kito, nesupranta, negirdi ir nemato. Nors tarsi gyvenam materialai geriau, o kokia prasmė iš to, jei visa tai veda į niekur? Tas materialus gėris mus ir išskirsto, padalina. Kadangi sistema pastoviai pasakoja žmogui – “pas tave turi būti štai tas ir štai tiek, juk pas kaimyną tai daugiau.” Taip ir auginamas pavydas, pyktis, neapykanta, puikybė ir tt. O televizorius tapo tik dar viena Gyvuliško proto akis, esanti kiekvieno mūsų namuose.

Daugelis sakys, jog “sistema negailestingai viską priperša, prisiūlo”. Taip teisingai siūlo, bet veikia  patys žmonės pasirinkę  tai kas siūloma. Tačiau žmogus visada turi galimybę pasirinkti ko jam klausytis:  ar sąžinės balso, ar piniginės balso – Gyvuliško prado.

Iš esmės, kaip suprantu tokius, kurie šiandiena nepradės “išeidinėti” į žymiai aukštesnes vibracijas, vystantis dvasiškai, po mažu mažins? Karai, konfliktai, epidemijos, ligos ir tt. Ar tai natūralus procesas ir ar toks valymas jau prasidėjo?

Pas žmogų visada yra pasirinkimas. O ko jis klausosi tai jau jo reikalas. Tie patys konfliktai, apie ką jis tada galvoja? Juk sąžinės balsas pas jį vis tiek juk yra. Kai žmonės pasėdę ant sąmonės, nuo čia pirmiausia kyla vidinis konfliktas, kuris atsispindi vėliau ir išorėje veiksmais. Žmogus nežino kas jis toks. (Virgio trigrašis; Jis net neįtaria, jog yra dvasia, o ne gyvulys, turintis kovoti už būvį.)

Ar globalus “valymas”, “perkrova” vis tik yra neišvengiama žmonijai?

Bendrai tai, sistema sudaryta gan įdomiai. Remiantis biologų tyrimais, kai žūsta kokia tai didelė gyvūnų populiacija, jos vietoje visada išauga dar didesnė nei buvo populiacija. Žiūrėkite, kiek žemėje buvo įvairių konfliktų ir karų, epidemijų katastrofų, nusinešusių milijonus gyvybių, o žmonių žemėje vis daugiau ir daugiau.

Taip, gimstamumas skatinamas. Tačiau, kas gi dar tokio nenormalaus vyksta, jei sistema tik stiprėja?  Visos ateinančios į žemę dvasios-asmenybės turi vystytis ir išeiti iš čia subrendusiomis dvasinėmis būtybėmis. Pagal įdėję, tokia ir yra žmonių evoliucijos prasmė. Čia ateiname tam, kad evoliucionuoti. Kaip pas vieną nuskambėjo tokie žodžiai: “šis pasaulis – motinos įsčios”. Mums dar reikia gimti iš jų, tikram, amžinam gyvenimui. Žmogus turi evoliucionuoti, užgimti nauja Dvasine Būtybe ir eiti evoliucijos laiptais toliau. O įskaitant visa tai, kas vyksta dabar (pagal paskutinę informaciją dvasinių būtybių (Angelų) paskutiniu metu jau negimsta), sielos grįžta vėl atgal į reinkarnaciją, štai jums ir atsakymas. Naujos sielos vis viena ateina, nes joms reikia vystytis, o tos, kurios jau buvo ir turėjo išeiti aukščiau – niekur neišeina, nepapildo dvasinio pasaulio, užstringa. Vėl grįžta atgal į Sansaros ratą.

Ir kas iš viso to seka?

Na ką gi...viskas kaip visada. Ne pirma kart jau buvo žmonijos istorijoje. Juk mes nesame pirmoji čia civilizacija. Kai kurios iš jų “išėjo” pačios, kai kurios nuplautos nuo žemės paviršiaus, tikrąja to žodžio prasme.

Visai tai galima rasti, išsaugota žiniose. 144 tūkstančiai vienetų sugeba vėl naujai atkurti civilizaciją. Ir ar liks pas tuos 144 tūkstančius žinios, technologijos, tai dar didelis klausimas. Juk mums archeologai pasakoja, jog protėviai bėgiojo nuogi su ietimis.

“Ietimis” iš tokio metalo, kurio šiuolaikinėmis technologijomis negali niekaip sukurti?

Taip, mokslininkai negali atsakyti į daugelį praeities klausimų. Bet vis tik. Jei paimsime patį paprasčiausią šiuolaikinį žmogų. Štai sakysime įvyko kataklizmai – nėra nei elektros, nei interneto...ir kaip tada? Pas daugelį žmonių nėra net pačių elementariausių žinių, kaip užsiauginti maisto produktus. O prekybos centas uždarytas – “koks siaubas, ką daryti?” Tačiau duona  juk neauga polietileniniame maiše parduotuvėje ant lentynos?

Viskas būtų tikriausiai kaip visada. Žmonės pasiduotų pradžioje į kaimus. Pradėtų keistis, po to atiminėti, smurtauti ir tt. Pažiūrėkite, – kiek šlaistosi šiandiena gatvėmis visokių bomžų. Kodėl gi jiems į kaimus neiti? Juk ten ir namai laisvi, pasisėti ką tai galima, užsiauginti ir tt. Tai ne, jiems puikybė ir tingėjimas neleidžia. Geriau paprašyti išmaldos.

Kol žmonės ir toliau žais tokius “gerų dėdžių” žaidimus, pamaitins tuos, kurie gyvena kaip parazitai, ant žmogaus kailio, problema ir toliau išliks. Tai būtų tas pats, kaip kova su alkoholizmu. Kai žmogų neužtarnautai maitini, tai nėra joks gėris. Geriau suteik galimybę jam pačiam tai užsidirbti. Tegul bet ką nors pats padaro pagaliau. Iš principo, duoną sau reikia užsidirbti nuosavu darbu, kad maitinti kūną. O dėl ko jis tai daro ir turi daryti? Tik kad išsaugoti laikiną kūną? Bet reikalas dar ir tame, jog asmenybei-dvasiai, šis gyvenimas tik vienintelis, jei ji toliau neevoliucionuoja kaip dvasia, jei galvos tik apie bananą.

Toliau tiesus kelias į “pragarą”, garantuotas subasmenybės likimas. Ir kas kart, su lig kiekviena sekančia Sielos reinkarnacija, ištrūkti Sielai iš čia vis mažiau ir mažiau šansų, kaip ir sekančiai asmenybei, ateinančiai kartu su ja. Apie tai būtina žinoti ir visą laiką atsiminti.

Taigi, jei nėra mūsų išėjimo į dvasinį pasaulį, kas gaunasi? Persipildymas, planetos resursai juk nėra begaliniai ir guminiai. Yra atitinkama riba, kurios viršyti negalima.

Gaunasi uždaras ratas, nėra prasmės iš tokios vartotojų civilizacijos?

Teisingai. Nors jei žmonės resursus paskirstytų teisingai, ne iš godumo, tai dar pagyventų…

Juk visko yra. Technologijos taip pat yra, bet deja nėra svarbiausio – gyvenimo tikslo. Dėl ko gyventi? Žmogus egzistuoja, sensta ir miršta, nesupratęs dėl ko visa tai buvo. Liūdna kai nėra žinių.

Gaunasi, jog sistema iš anksto paruošia dirvą, išplatinant informaciją apie įvairias destruktyvias sektas, tokias kaip Baltoji brolija ir panašias, kad ir toliau atgrąsinti žmones nuo tikro dvasingumo?

Sistema su žmonėmis nieko pati nedaro. Ji tik pateikia, pasiūlo įvairius sprendimo būdus. Žmogus pats sprendžia, renkasi ką tik nori. Renkasi imti ar neimti tai, kas yra jam siūloma sistemos. Ir jo pasirinkimas dažniausia remiasi tuo, kas įdėta nuo vaikystės, kas dominuoja, kokie prioritetai, kurie kaip programos užrašytos sąmonėje. Žinomas šiandiena gana populiarus principas-programa –  reikia gyventi kaip visi. Ir labai blogai jei toks principas instaliuojamas nuo pat vaikystės, rūpestingų tėvelių.

Į iliuzijas visi įsikibę stipriai. Kaip iš to ištrūkti?

Galima sakyti  vyksta “puota maro metu”. Tačiau kataklizmai vis daugiau pasireiškia pilnu pajėgumu, bet žmonės to jau nemato... Nenori matyti. Ir toliau naktiniai klubai, kad visus materialius norus įvykdyti ant greičio, kol dar neprasidėjo... Nors iš tikro -  tai prasidėjo, tik dar gal nesimato taip stipriai, kaip nupiešta Holivudo scenarijuose…

Vadinasi vis tik prasidėjo? Ar galima laukti, kada “žaibas trenks, jog mužikas persižegnotų”? Ar yra kokia viltis, jog žmonės priims žinias, jau esančias pasaulyje?

Suprantate, baimėje gaunasi visai kitaip. Jei žmogus baimėje, jis vėl gi yra sąmonės nelaisvėje, pilnas jos vergas. Ir sąmonė tokiu atveju jo jau tikrai taip lengvai nepaleis.

Vadinasi, žmonės tampa kaip kokia gyvulių banda, jei jiems trūksta elementarių dvasinių žinių?

Ir kaip visada gamtoje, bet kokia banda vėl, išsiskirstys, pasidalins. Ir dar, be aklo piemens, pas bandą yra vilkas. Žmonės taip jau įpratinti, jog būtinai turi būti koks tai lyderis, vedlys, “ponas”, “šeimininkas”, “viršininkas” betmenas, supermenas, žmogus voras ir tt. Filmuose visada kas nors išveda, išgelbsti, o gelbėti Sielą kaip ir nėra kam. Būtinai turi ateiti kas tai, paimti už rankos ir nuvesti  juos kur reikia. Taip ir laukia, nesulaukia, toliau klausantis saldžių religinių pasakų.

Vergovės niekas neatšaukė, ją tik patobulino. Pats geriausias vergas yra tas, kuris galvoja, jog jis absoliučiai laisvas. Tokia sakmė ta prasme dar nuo senovės Egipto: “Neša vergai akmenis, prižiūrėtojas varinėja juos vis sparčiau nešioti. Karšta, kiekvienas kaip gali taip ir išsisukinėja, kad kuo mažiau dirbti.   O vienas iš Žynių, kurio vardas buvo Kratijus, pažiūrėjo į visa tai ir nusprendė išsiaiškinti priežastis  pats gudraujant.

Vienoje iš naktų, persirengė vergiškais skarmalais, nepastebimai įsimaišė jų tarpe. Tarp jų pradėjo kalbą, kas vyksta, kaip ir kodėl. Vienas iš jaunų vergų sako: “štai mūsų yra daug vergų, o prižiūrėtojų mažai. O ką jeigu juos nugalabyti ir būti laisvais.” Žynys paklausė jų tokių kalbų ir klausia: “O kas toliau?”  “O toliau kaip gausis”-  atsakė sutrikęs vergas.

 Žynys grįžo pas save. Apie visa tai per naktį svarstė, o ryte sukvietė visus prižiūrėtojus, kariauną ir liepė jiems  nuimti nuo vergų grandines, visus juos paleisti. Visi nustebo:  “Kodėl taip?” Kratijus pareiškė, jog “Visi jie be išimties nuo šiol yra laisvi kaip ir norėjo. Bet jei jie patys panorės likti ir toliau dirbti, tai galės likti. O už kiekvieną perneštą akmenį gaus po vieną monetą. Ją galės išsikeisti į maistą, aprangą, paslaugas ir tt.”

 Kai kurie vergai sutiko ir liko dirbti toliau, kai kurie išėjo. To pasekoje akmenis pradėjo nešioti žymai sparčiau. Kai kurie griebė net po du iš kart, prižiūrėtojai pamatę visa tai, irgi pasijungė, kaip ir kai kurie tarnautojai. Vieni pradėjo tiekti vandenį, maistą darbininkams, kiti dar visokias paslaugas. Taip ir suklestėjo ištisa sistema.

O kada žyniai susirinko tarpusavyje, aptarti savo pagerėjusių reikalų, pasikvietė ir Kratijų, kad išreikšti padėką. Sako jam: “Na tu tikras Demonas esi Kartijau. Kaip tu visa tai gudriai prasukai. Kaip mes tau galime atsidėkoti?” O Kratijus ir sako: “Jei norite atsidėkoti, tai pavadinkite šią santvarką demo-kratija”. “Ar gerai supratome – pavadinti  Demonas, Kratijus?” visi juokiasi.” Kas gi išeina. Grandines vergams tai nuėmė, bet vergija kaip buvo taip ir toliau liko, niekas nepasikeitė, tik grandinės tapo nematomos, jas pavadino pinigais. Sistema ji ir yra sistema, kiek tada, tais laikais, tiek ir dabar.

Apie Kali-jugos ciklo pabaigą yra kalbama Vedose, krikščionybėje tai vadinama “Atpildo diena,Teismo diena, Paskutinieji laikai...

Taip, žmonija pastoviai buvo įspėjama apie tai, visi pranašai kalbėjo. Tačiau šiandieninėse religinėse interpretacijose visa tai jau patyrė žymius ir esminius pakeitimus.

Ar tai jau tikrai nulemta ir nieko pakeisti negalima?

Žinoma, tik klausimas kuo tai nulemta, ar žinote?

Planetarinių cikliškumu?

 Iš esmės, pačių žmonių pasirinkimu. Kuo daugiau žmogus sąmonėje, kuo daugiau dėmesio atiduoda materialioms mintims, įvairiems norams, geismams – tuo sistema tampa stipresnė. Ir tai vyksta Dvasinių jėgų sąskaita. Tai, ką žmogus turi nukreipti į savo dvasinį vystymąsi, iš materialaus evoliucionuojant į dvasinį, beprasmiai nuleidžia į materiją. Tokiu būdu materijos sistema vystosi, ji gi pradeda ir valdyti žmogų. Tuojau pat jam primetama įvairiausių minčių, ketinimų nuo sistemos. Asmenybė suteikia dar daugiau dėmesio visam tam niekui ir išeikvoja savo turimas Allat jėgas.

Kokiame mes cikliškumo taške dabar esame – ar pas mus aušra, ar jau sutemos? Kaip manoma dažnai, jog dabar jau sutemos. Ar taip?

Kaip į tai pažiūrėti, o gal vis tik aušra? Sakysime taip, dabar Perėjimo laikai. Kitaip sakant, laikų, ciklų  Sankirta, kai gali pasukti ir į kairę ir į dešinę, pirmyn ir atgal. Pradžioje įvardinkime vertinimo kriterijus. Kuo pasireiškia civilizacijos sutemos ar aušra? Kada pasaulyje yra švarios Pirmapradės Žinios, kada pas žmogų yra supratimas, kas jis toks iš tikro ir kur jam judėti, ko siekti, tai tada civilizacijos – aušra.

Bet ar mes tai šiandiena stebime?

Šiandiena kaip tik ir esame tokioje nestabilioje, nepastovioje pozicijoje, kai renkamės kur pasukti, arba į prarają, arba į aušrą, ar pasinerti toliau į tamsą, ar išsikapanoti į šviesą. Viskas kol kas mūsų rankose ir kokie nors negrįžtami procesai dar neprasidėjo.

O jei žmonės vis tik priims tikras žinias, tai gal gamtos kataklizmų, tokių kokie anksčiau nuplovė civilizacijas, pavyks išvengti?

Gamtos kataklizmai bet kokiu atveju įvyks, čia negali būti jokių abejonių. Klausimas šiandiena tik tame, kaip mes visa tai išgyvensime? Kokiose sąlygose tai pasitiksime? Ar darkomi konfliktų, ar žydintys darnoje ir draugystėje?

Gaunasi, kad žmogiškos aukos neišvengiamos? Ir Gyvuliško proto sistema susirinks nemažą savo derlių? O žmogus turintis žinias, laikantis kontrolėje emocijas, tikriausiai sistemos nemaitins?

Žinoma kad ne, nėra kalbų. Žmonėms yra pateikta Allat Ra fizika. Pažiūrėkite, kaip viskas išaiškinta ten, kas vyksta materijoje. Pagal ją, jei kas nors, kur nors materijoje dingsta, vadinasi kur tais “pasėdo”, susilpnėjo septonika (iliuzijos). Materija juk ir yra materija, ji gimsta ir miršta jei nepalaikoma dėmesio... Kada žmogus žino, kur jis iš tikro juda, kai yra pastovus ryšys su Dvasiniu pasauliu, tai kas vyksta materijoje tada mažai jį tejaudina.

Jei kataklizmai neišvengiami  ir gali būti pakankamai rimti žmonių sukrėtimai, kokius patarimus ar rekomendacijas galima duoti paprastiems žmonėms, kurie pavyzdžiui atsikelia ryte ir suvokia, jog pinigai nustojo egzistuoti?

Tokios informacijos yra pateikiama gana daug, kad ir A. Novih knygose, kurios jau išverstos į daugelį kalbų ir išplatintos po visus kontinentus (Virgio trigrašis: šiame tinklapyje pavadinimais: “Kalbos Angelo žmogaus apvalkale”, “Sensėjus iš Šambalos”).  Žmonės patys siekia tokių žinių, jei nori suprasti kas jie yra iš tikro ir kur jiems judėti. Toks procesas jau prasidėjęs po visą pasaulį.

O jei žmogus neskaitė tų lemtingų knygų? Gal būt iki šiol iš vis nematė, neaptiko normalios infos. Ką tokiam tada daryti? Skubiai rausti žeminę, ar burtis į kolektyvus, o gal galąstis peilius ir eiti po tiltu?

Iš principo, pirmiausia žmogus turi ramiai įvertinti situaciją, susidariusias aplinkybes. Rasti jam būtinus kūno išgyvenimui išteklius, resursus. Na o jei žmogus pradeda panikuoti, tai žinoma, nepastebi viso to, kas yra aplink, po kojomis, vadinasi nemato ir išėjimo iš sistemos, tokiam viskas tarsi prapuola. Supermarketas uždarytas – pasaulio pabaiga, “iš kur duonos gauti?”.

Gal jam verta nueiti pas kaimyną ir pagaliau susipažinti? Pasakyti – klausyk mielas drauge, gal kaip nors bandom gelbėtis, ką tai daryti kartu?

Pradžioje pačiam žmogui reikia nusiraminti. Nes ir kaimynas tokioje pat nestabilioje būsenoje gali būti. Turi nusiraminti pats, ramiai apsidairyti aplink, pasirinkti kas jam tiks. Kažkur tai laido gabalas, lentgalis koks, kuprinė, gertuvė, dar kas nors tinkamo. Kada žmogus pradeda apie tai galvoti, jis tarsi persijungia. Tai yra, jei pradžioje pas jį įvyko savotiškas nervinis šokas, tai vėliau jis taip iš jo išeina. Kada žmogus pradeda galvoti apie resursus, kurie yra aplinkui, o paskui ir apie tai, kaip galima padėti kitam žmogui, tada ir persijungia. Kada žmogus pats nurimsta, kada pas jį yra noras padėti kitiems, iš principo taip išsprendžiami visi klausimai, kokie jie nebūtų. Kai pradeda galvoti ne tik apie save, bet ir kaip padėti kitiems, tai tada žmonės ir apsijungia, padedant ir gelbstint vienas kitą. Bet kokią bėdą pergyventi lengviau esant kartu. Ji tada padalinama ant visų. Sakoma: “Pergalė ateina viena ant visų, o pralaimėjimas kiekvienam savo atskiras.”

Vadinasi žmonių apsijungimas yra gyvenimiška būtinybė?

Taip ir yra, kitaip žmonės neišgyvens. Vienišiai neišgyvena tokiais atvejais. Vienišių išgyvenimo procentas labai žemas. Tuo labiau, jei pas tokius dar ir tikrų žinių nėra. Nežino net kaip kūną išgelbėti, jau nekalbant apie tai, kas yra daugiau, apie dvasios ir Sielos gelbėjimą. Nors ir išgelbės kūną, o kokia iš to prasmė? Juk sistema vėl jį tuoj pat pasigaus per emocijas. Ir ką tada daro žmogus? Jis pamiršta apie savo dvasinę sudedamąją ir dėmesio jėgą pradeda atidavinėti materialiam, sistemai, maitinti ją. Gyvena emocijose, kaltinimuose. Kažkas pastoviai  būna kaltas ir tt., o sistemai nesvarbu, jokio skirtumo, kaip tą jėgą išgauti iš mūsų. Tuojau pat pames dar kokias nors mintis ar emocijas ta linkme, suras kaltą, pradės jam keršyti ir tt. O kokia viso to prasmė asmenybei-dvasiai?

Jei taip galima ciniškai išsireikšti, tokiu atveju gaunasi, jog žmogus sistemai tik banalus – ėdalas?

Taip, mes gyvename tokioje sistemoje, galima sakyti, gyvename pragare. Juk žmogus savęs tikro nemato, nežino kur jam judėti. Gelbsti žmogų žinoma žinios. Žinios apie viską. Ir pirmiausia žinios apie savo vidinę prigimtį, apie dvasinę sudedamąją. Taip pat ir žinios kaip išgelbėti kūną, kaip padėti kitam tai padaryti. Kam duotas gyvenimas, o tiksliau trumpas egzistavimas? Jis duotas tam, jog žmogus suvoktų, savo dvasinę esmę. Žemiškas gyvenimas tik tam, kad žmogus pabandytų to kito, kurio dalis yra jame pačiame ir žengtų toliau, į sekantį evoliucijos laiptelį, į amžinybę.

Turėti žinias ir gyvenimo tikslą, tai – vidinis poreikis, būtinybė. Žmogus negali pilnaverčiai egzistuoti be tikslo. Jei jis nežino kuria kryptimi ir kur judėti, nėra pas jį gyvenimo pilnumo. Išeikvoja gyvenimą šiaip sau, į nieką. Tačiau už kiekvieno tokio išpildyto  materialaus noro ateina sekantis, kadangi tokie norai niekada žmogaus nepatenkina. Kad ir ko jis nepasiektų, materija niekada jo nepatenkins, jis vėl sieks sekančio noro. Tai todėl, kad nėra vidinės gyvenimo kokybės. Vėl ieškos ir neras to išorėje. O pilnai surasti save žmogus gali tik dvasiniame. Tik tai jį gelbsti nuo sistemos, nuo vergo grandinių. Padaro tikrai laisvu.

Na o jei pažvelgi į kasdienį paprastą, be kataklizmų gyvenimą, kam žmonėms apsijungti, ar yra tame prasmė?

Bent jau dėl to, kad ištyrinėti pačią sistemą, kurioje esame. Juk mes gyvename Gyvuliško proto sistemoje ir ji žino apie žmogų žymiai daugiau, nei jis apie ją, todėl ji tokia stipri, esant slapčia, nes apie ją net neįtariama dažniausiai. O jei žmogus pradeda tyrinėti šio globalaus žaidimo taisykles, pradeda suprasti, kur jis yra ir kas jis iš tikro. Svarbiausia, pradeda suprasti, kaip jam iš čia galima ištrūkti.

O kai tokius tyrinėjimus atlieka ištisa žmonių grupė kartu, papildomai vyksta ir apsikeitimas patirtimi. Gali ir vienas žmogus prisikasti iki to, tai yra, kokie pas jį šablonai, kodėl atsiranda norai, abejotinos mintys ir tt. Tačiau jei tai daro grupėje kartu, vyksta apsikeitimas informacija, patirtimi ir procesas juda žymiai sparčiau.

Mes dabar kalbamės apie žmonių apsijungimą, turimų pirmapradžių žinių pagrindu, tiriant kas tai yra sistema. Tačiau, juk tokių žmonių dar yra pakankamai mažai?

O kokia prasmė apsijungti, jei žmogus ir toliau neina dvasiniu keliu? Jokios prasmės nėra. Nėra prasmės todėl, jog tokiu atveju viskas baigiasi vienu ir tuo pačiu – palaikais. Ir visai nesvarbu ar pas vienus tai įvyks anksčiau, kitiems vėliau, bendras rezultatas vienas ir tas pats.

Vyko tokia socialinė apklausa, kur klausiama elementaraus dalyko. Ar nori žmogus gyventi taikoje? Ir visi atsakė, jog nori...

Iš esmės – visi mes vienas bendras, Vienis, tik sąmonė mus skirsto, išskiria, sukuriant iliuzines užtvaras, sienas, kurios maišo vienas kitam būti žmoniškiems. Darydami pasirinkimą apsijungi, mes pašaliname barjerus, taip dingsta nesupratimas, pyktis, nesantaika. Juk kartu galima nuveikti labai daug. Perduoti vienas kitam sukauptas žinias, patirtį sukurti geresnę dabartį ir ateitį visai žmonijai.

Na o jei žemėje vietoje tūkstančių valstybių būtų tik viena su pavadinimu Žemė, bet be Pirmapradžių Žinių?

Toks scenarijus neįmanomas. Tam, kad valdyti, sistemai viską reikia skaldyti. Ir be dvasingumo aplamai nėra jokios prasmės. Jei nevyksta evoliucija, Kūrėjui visiškai vienodai kas čia vyksta ir kokie čia bėgioja žvėreliai, jei iš jų jokio medaus. Jei sėklos neduoda derliaus, ką su jomis daro? Žemė išariama iš naujo ir apsodinama naujomis sėklomis.

O mūsų atveju Perkrova?

Lygiai taip pat ir perkrova. Juk sistemai visiškai tas pats kiek liks žmonių. 144 tūkstančių pilnai pakankamas skaičius, kad sistema vėl atsistatytu. Tačiau jei žinių nebus, vėl tas pats, vėl kelias į niekur.

Daugelis kabinasi į savo žemę. Rėkia visa gerkle “Tai mano”. Kas tai – sąmonės isterija?

O už ko taip kabinasi? Už palaikų, kurie ne tavo. Tavo gali būti tik tai, ką gali iš čia išsinešti, pasiimti su savimi, kai išeisi. Nors kol kas niekas net dulkelės neišsinešė iš šio pasaulio išeidamas.

Pagal faktą, juk pasaulis tai – Vienis. Vienas gyvas organizmas, net ir mokslininkai vis daugiau tai pripažįsta. Mes šiandiena kalbame apie vienybę, tačiau ir taip esame vienis, tik sąmonės mus skirsto kaip ir sakiau.

Yra apsijungimas ir yra skirstymas. Yra apsijungimas – dvasingumo pasireiškimas, skirstymas – Gyvuliško proto sistemos pasireiškimas. Ar taip?

Pilnai. Žiūrėkite, įdomiai čia gaunasi. Kada žmonės galvoja ne apie save, jie apsijungia. Skirstymas visada prasideda nuo savojo “aš”, “mano” “Ego” ir tt..  Kada mano “aš noriu” ir kaimyno “aš noriu” nesutampa, tas mus ir skiria. Na o jei aš galvoju apie tai, kaip padaryti geriau savo artimam, bent jau kartu pasėdėti ir pasikalbėti, tai bus mūsų apsijungimas. Argi tai sudėtinga ir sunku? Štai tau ir dvasinė sudedamoji, kuriai suteiki dėmesio. Viskas paprasta iš tikro...

O kaip žmogų pastūmėti, kad jis pradėtu galvoti apie kaimyną?

Apie pastūmėjimą net galvoti neverta, kadangi tai jau magijos dalis, skyrius. “Aš noriu, jog jis padarytų taip, kaip aš noriu”. Kitaip sakant, “Noriu juo manipuliuoti”.

Mes visada pripildom informacinę erdvę. Ir kuo dažniau patys gyvensime taip, kaip kalbame, pagal sąžinę, orumą, garbę, draugystę, tuo paprasčiau bus kitiems žmonėms atlikti savo teisingą pasirinkimą. Žmonės pamatys patys kaip ir kokie tokiu pagrindu susikuria kolektyvai. Jiems tampa įdomu, smalsu, patys norės įsilieti į tokius gerovės kolektyvus, kurie kažką tai daro ne dėl savęs, bet kartu visiems. Apsijungia resursai, idėjos, sukuriami draugiški santykiai ir tai žymiai komfortiškiau nei konfliktuoti išsiskirsčius kaip dabar. Kai sąmonę mes išnaudojam kaip instrumentą, o ne ji mus... Pradedam naudoti tuos savo mechanizmus taip, kaip ir turi būti. Trimačiame pasaulyje turime išnaudoti sąmonę tam, kad pažinti šį pasaulį. Kaip ir kūną, bei smegenis. Kas mums duota laikinam naudojimuisi, turime išnaudoti teisingai.

Kitaip sakant, per sąmonę mes galime pakeiti visuomenės vystymosi vektorių, atitinkamai pripildant informacinį lauką?

Arba mes susiskirstome ir sistema tuojau pat pasigauna, populiarinant tą, kuris vykdo jos programą, arba savo dėmesio dėka informacinę erdvę pripildom pozityvia informacija. Mūsų pasirinkimas. Čia mes taip pat panaudosime sąmonę, kadangi bet koks materialus objektas, ar tai bus straipsnis, eilės, ar dar koks nors teigiamas pozityvus veiksmas, sukuriama tos pačios sąmonės dėka. Tai kodėl to mums nedaryti? Tu tai atlikai – kitas pastebėjo ir pas jį jau atsiranda pasirinkimo galimybė, priimti tai ar ne. Tačiau tai jau jo pasirinkimas. Ir tik jis už tai neša atsakomybę.

Visa informacinė erdvė šiandiena, pradedant nuo masinių informacinių priemonių, radio, TV ir tt., visą laiką bando žmogų išvesti į emocijas. Ir kas įdomiausia, jog iš esmės emocijos yra negatyvios. O ką, pozityvių gyvenimiškų pavyzdžiu mažai? Ne, kiek tik nori. Todėl reikia imti ir daryti tai, kad pas žmones būtų bent jau alternatyvus pasirinkimas, kad matytų jog yra pasaulyje ir gero. Tai būtu pavyzdžiu, kaip reikia veikti, bendradarbiauti ir tt.

Na o kodėl žmogui atrodo, jog jo kaimynas koks tai vilkas, nors iš tikro visi nori gyventi taikoje ir vienybėje?

Turi būti populiarinami tokio gyvenimo pavyzdžiai. Kodėl Tarybų sąjungos ideologija tiek ilgai prasilaikė? Todėl kad žmonėms visada primindavo teigiamus pavyzdžius: Gagarinas, Čkalovas ir tt. kaip ten juos sukūrė, tai jau kitas reikalas. Tačiau tie pavyzdžiai įkvėpdavo paprastus žmones gyventi pagal sąžinę, garbę, orumą. Lygiai taip pat ir šiandiena kiekvienas iš mūsų gali būti pavyzdžiu. Pradėti nuo savęs, pradėti gyventi dvasia. Rodyti kaip galima gyventi be alkoholio, be mėsos, cigarečių ir kitokio šlamšto, demonstruoti normalius santykius su kitais žmonėmis ir tt. Jei sistema kažkur kažką vėl pasigavo, išanalizuoti visiems kartu tokias situacijas ir eiti toliau, nekartojant klaidų. Ir tokius pavyzdžiui reikia kas dieną rodyti, visą laiką.

Kai kurie teigia, jog gyvenimas turi praeiti emocingai – tai ryšku, kieta. Be emocijų – liūdna. Ir apsijungimas banalu – nuobodu.

Po emocijų žmogus visada jaučia sumaištį, tuštumą, jaučia, jog jį vėl apmovė. Ieško vėl bet kokių kitų emocijų iš materialaus. Tačiau emocijos tėra tik tikrų jausmų atspindys, septonika. Na o kada žmogus giluminiuose jausmuose, jis pripildytas gėriu, siekia kur tai atiduoti, apsijungti, pasidalinti. Tokios, kad ir pradžioje trumpos pergalės prieš patį save, viena po kitos virsta patirtimi. Žmogus jau nebebijo ką tai padaryti dėl kitų, jis tampa žymiai laisvesnis, nesurištas materialiais norais ir emocijomis nuo galvos iki kojų sistemos. Jis jau laisvai gali išreikšti tai, kas jo viduje, kokie pasikeitimai ir tt.

O ar yra tokie žmonės, kurie negali jausti? Ir ar pas juos vyksta jausmų pakeitimas emocijomis.

Tokių žmonių nėra iš vis. Visi žmonės turi jausmus. O iš kur atsiranda emocijos? Tai jausmų atspindys. Iškreipimas. Jei savo dėmesį žmogus įdeda būtent į jausmus, tai mato visai kitokį paveikslą. Matosi rezultatai. Jei žmogus ramus, jis geranoriškas ir visos aplinkybės aplink jį susiklosto tokiu būdu, kad jis nepatenka į kokias nors nepalankias aplinkybes, nemato jų.

Tačiau ir pas tuos, kurie kuria pozityvų informacinį lauką, kartais atsitinka nuosmukis?

Taip jam pasakoja sistema. Jei prasideda abejonės, provokacijos – pradeda veikti sistema.  Tačiau, padarai žingsnį į priekį ir pas tave atsiranda energija sekančiam. Kaip sakoma, yra potenciali ir kinetinė energija. Ir kuo toliau eini, tuo daugiau pas tave energijos, o kai tokių žmonių daug – pavirsta į upę, kuri duos žymiai didesnius rezultatus, nei atskiri upeliukai. Ji jau nuplaus visas kliūtis savo kelyje į dvasingumą.

Visi siekia iš tikro vieno, kaip “išsilaisvinti” iš čia. Ir kuo tokių žmonių daugiau tuo pozityvus laukas stiprinamas vis daugiau. Ar taip?

Asociatyvus pavyzdys. Užeini į tamsų kambarį pradžioje vienas su savo žvake, po to užeina antras su savo, trečias ir tt. Ir kur tada dingsta tamsa? Išeina, nes tampa visiškai šviesu.

O jei tokių ištisas stadionas, atliekančių meditaciją “Lotoso žiedas”? Juk tai jau didelė jėga?

Taip ir visai nesvarbu, ar visi viename stadione, ar tarp jų atstumai, tačiau visi tampa Dvasinės jėgos palydovai. Ir į trimatį pasaulį ateina daugiau Allat jėgos, kuri struktūrizuoja viską savo kelyje, sustato viską į savo vietas. Jei sistema iškreipia, kaip kreivas veidrodis, žinoma ir vaizdas gausis kreivas, tačiau Allat jėga atstato viską į savo vietas, kaip ir turi būti iš tikro. Tampa viskas idealu, kaip ir sugalvojęs Kūrėjas. Ir tuo pasaulis tampa vis daugiau švaresnis, šviesesnis.

Kas dar vyksta. Kada mes pradedame ignoruoti sistemą, ji toje vietoje taip sakant “prasėsta”, jei neužtenka jėgų. O ko jei tada reikia ? Allat jėgos, tačiau kada mes kontroliuojame savo dėmesį, nustojame maitinti sistemą Allat jėga ir davinės jėgos pas mus tampa vis daugiau. Taip ir keičiasi pasaulis.

O tokios kalbos, jog egzistavo ištisos tautos, kurios išeidavo iš trimačio pasaulio, ar tai tiesa?

Taip, buvo tokios civilizacijos ir viena iš jų - Tripolio.  Kai išeidavo į dvasinį pasaulį patys 35-40 metų, net ir to nereikėdavo. Dabartinis fizinis mūsų kūnas skirtas pragyventi 144 metus, vadinasi mūsų vystymosi pikas turi būti 70 metų amžiuje. O mes 70 metų jei sulaukę būname jau sulūžusios, neįgalios fizinės būtybės, laukiančios kančių pabaigos.

O kur išeina ta mūsų prana? Kur mes ją taip lengvabūdiškai išeikvojame, iššvaistome?  Kai yra kūne emocijos, kai vyksta įvairūs cheminiai procesai, visam tam reikia gyvybinės energijos. Tam ir išeikvojam gyvybinę pranos energiją, kuri ribota. Štai ir prašom, turim ką turim.

Kai nustojam sistemai teikti dėmesį, ji tampa silpnesnė. Tokiu būdu suteikiame pagalba ir kitiems, jiems jau bus paprasčiau ištrūkti iš čia. Todėl ateinantys į dvasingumą naujokai, jau turi bendrą jo supratimą. Todėl, kad kiekvienas pradeda mažiau maitinti sistemą, ji tada sėsta ir sekantiems vis lengviau ir lengviau.

Dvasines žinias praktiškai šiandiena gali priimti iki 99%  žemėje esančių žmonių, o prieš kokius gerus 5 metus tokių buvo vos 60%. Internetas, knygos ir tt. žinios platinamos ir žmonės pasiruošę jas priimti. Na o sistema tokia jau yra, kai priešiška jėga tampa didesnė, tai sistema galima sakyti persiverčia, ji padeda tam, kas laimi. (Virgio trigrašis: ką puikiai demonstruoja paskutiniu metu judėjai. Ir dar, galima prisiminti žmogaus energetinę struktūrą, jo šonines būtybes. Jei žmoguje pradeda dominuoti dvasingumas, tai jos nebeslegia žmogaus, o jam padeda, tarnauja)

Bet kurioje emocinėje situacijoje, į kurią papuola žmogus, reikia atsiminti tai, jog galima priimti ir visiškai kitokį sprendimą. Ir jei situacija visą laiką kartojasi, vadinasi kokį tai sprendimą žmogus priima vieną ir tą patį, kuris atveda prie tokios situacijos. O jei išsirinkti savo mintyse, sprendimuose ir priimti kitokį sprendimą? Gal geriau išspręsti situacijas taikiai, nesipykstant, atvirkščiai, nusiraminti ir padėti kitam žmogui. Taip sistemai užsidaro priėjimas, žmogaus jau neskirsto, neišskiria, jis apsijungia su kitais, sprendžia klausimą taikiu būdu.

Samurajų kodekse yra tokia nuoroda, jog “sprendimas turi būti priimamas tik po 7 įkvėpimų, iškvėpimų.” Kas vyksta?  Lengviau valdyti kūną, kai priimamas sprendimas. Jei yra koks nors emocinis protrūkis, visada pastebima įtampa kūne, įsitempimas, net kvėpavimą užspaudžią. Jei žmogus tai žino, laiku atpalaiduoja kūną. Keli gilūs įkvėpimai iškvėpimai šiuo atveju, suteikia šansą priimti teisingą sprendimą, nesiremiant emocijomis.

Pasirinkimą visada daro pats žmogus. Jei jis pasirinko apsijungti, pasirinko savo kelią, pas jį jau yra tikslas. Ir dėl tokio tikslo jis gali apsijungi su kitais, eiti kartu, matant tikslą. Skiria sistema – o apsijungia patys žmonės.

Vienaip ar kitaip mes visi tarnaujame Jam. Kai gyvename pagal sąžinę, tai vykdome jo įstatymus, dėsnius. Patys pradedame jausti Kūrėją, kaip begalinį Meilės vandenyną, kaip vidinį džiaugsmą, Laimę. Ir tokie giluminiai jausmai tampa būtinybe, kaip oras kvėpavimui. Tokia vidinės laisvės būsena  norisi pasidalinti su kitais. Taip ir vyksta apsijungimas Dvasioje...kas šiandiena tiesiog būtina.

Taikos ir ramybės Dvasiai

 

Peržiūrų: 785 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.6/7
Viso komentarų: 1
1 Gėlė   (04.04.2016 11:57)
Anot Dmitrijaus Trockio, žmogaus laimė priklauso nuo visuomenės, kurioje gyvename. „Kuo daugiau minčių ir poelgių žmogus skirs visuomenei, tuo laimingesnis jis bus. Žmogus, kuris gyvena tik sau, niekada nebus laimingas. Rusų kalboje, žodyje „sčastje“ (liet. laimė) „s“ (liet. su) yra priešdėlis ir „čast“ (liet. dalis). (Rusų kalba) tai reikštų „su dalimi“. Štai jūs – dalis, o aš – su (jumis). Kai aš su (jumis), mes kartu – visuma. Kai jis – dalis, ji – dalis ir aš dalis. Susivienijome ir esame laimė. Kai visi žmonės susivienija, atsiranda ypatinga dvasia. Planetoje – 8 milijardai žmonių. Štai kas yra laimė – jausti bendrystę“.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/gyvenimas/karjera/chiromantas-d-trockis-kai-moteris-daro-ne-tai-ka-jaucia-o-tai-ka-privalo-vyras-de graduoja.d?id=70740148

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Balandis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0