Paskutiniu metu pastebimas taip sakant, “žemesnio” dažnio virpesių pasireiškimas internetinėje erdvėje. Kuris, savo ruoštu, kai kuriems save mažiau kontroliuojantiems žmonėms, sukelia hipotalamuso dalies, tai yra, “kakodemono” veiklos stimuliavimą. Visa tai pasireiškia įvairių nepasitenkinimų, pykčio išraiška, kitaip sakant negatyviomis emocijomis, žemo dažnio energijų išmetimu, kas ir yra galutinis tikslas kai kam.

Nors tokie taip vadinami “piktybiniai” komentarai būna pakankamai naivūs, bet vis tik įžiebia susijaudinimo  kibirkštėles, kad ir “normaliems”  skaitytojams, o tiems,  kurie mažiau turi žinių toje srityje, sukelia ir atitinkamas abejones, pristabdo, tai irgi vienas iš tikslų.

Kas tokie yra Kandukai ir kokia jų sistemos struktūra, kaip jie veikia, mes jau kalbėjome, todėl nebesikartosiu. Tik pasakysiu tiek, jog dabar suaktyvėję, taip vadinami, internetiniai “Troliai” – tik žemiausia grandis jų sistemoje. (Tie, kurie numeta negatyvų komentarą ir pasišalina, laukiant emocijų derliaus.) Tačiau, kaip sakoma, nėra to blogo, kas normaliam žmogui neišeitų į gerą. Tokiu savo aktyvumu, taip leidžia mums daugiau atkreipti dėmesį į silpnąsias savo dalis, parodo tai, kas dar vis kelia šiokias tokias abejones, silpniausias vietas, labiau pažeidžiamas, žinoma ne visiems, bet vis tik.

Tai štai, tokia būtų įžanga, kodėl nusprendžiau dar kartą grįžti prie darbinio Allat Ra ženklo temos, kuri vėl sukėlė  kai kurių skaitytojų susirūpinimą.

Žmonėms, kurie tik pradeda savo dvasines paieškas, reikia pastoviai materialių įrodymų, jiems norisi konkrečių, apčiuopiamų materialių kokių nors teiginių, įrodymų. Kadangi dar pakankamai daug remiasi protu, ne intuicija, jausmais. Todėl pabandysime jums paieškoti, taip sakant, materialių įrodymų, apie darbinių ženklų įtaką ir poveikį materialiame pasaulyje. O kas ieško, tas būtinai ras, kaip sako senovės išmintis.

Apie psichologinius eksperimentus su studentais, konkrečiai patvirtinančiai darbinių ženklų poveikį žmonėms, jų veiksmams, pasąmonei, manau dar atsimenate, o kas užmiršo, susiras straipsnį šiame tinklapyje.http://atsibudimas.ucoz.com/news/zenklai_ir_ju_itaka/2013-12-11-539 Tačiau dabar jau yra atlikta ir visiškai kitokių bandymų ta kryptimi cheminėse laboratorijose.

Neseniai, vienoje iš mokslinių laboratorijų, dėl darbinio ženklo Allat Ra poveikio biologiniams objektams, buvo pravestas įdomus mokslinis eksperimentas.

Eksperimento eigoje buvo panaudota ląstelė, kultūra (MDCK) ir pandeminio gripo viruso štamas A(H1N1). Tai tas pats virusas, kuris 2009 metais iššaukė pandemiją. Priminsiu, kad pandemija – tai susirgimo epidemija, su aukštu mirtingumo laipsniu, kuri apima daugiau nei vieną šalį. Na o šiuo atveju, tas virusas buvo apėmęs keletą kontinentų. Labiausiai tokios rūšie virusai plinta nuo spalio iki balandžio mėnesio.

Eksperimentui buvo paimta: 1 mėgintuvėlis su neužkrėstų virusu ląstelių grupe; 1 mėgintuvėlis kontrolinis, su ląstelėmis užkrėstomis pandeminiu virusu ir 3 mėgintuvėliai, su virusu, bei pažymėtu ant jų stiklinių sienelių Allat Ra ženklu.

Mėgintuvėliai vienas nuo kito stovėjo 10-15 cm. atstumu. Ant vieno mėgintuvėlios, su Allat Ra ženku, atsirado įbrėžimas (nelygaus ženklo užnešimo, ant mėgintuvėlio sienelės, dėka).

Citopatinio veiksmo ataskaita atliekama vizualiu metodu “++++”:

“+” – kultūrinių ląstelių MDCK monosluoksnis nepažeistas virusų poveikiu, bet pastebimi “takeliai”, arba grupės išbrinkusių, padidėjusių savo matmenyse ląstelių.

“++” – ląstelių monosluoksnių pažeidimo pirmųjų požymių atsiradimas (žvinelių atsiradimas);

“+++” – “žvinelių” matmenų ir kiekio padidėjimas. Ląstelių kultūra tampa panaši į siūlinį nėrinį;

“++++” – praktiškai pilnas ląstelių kultūros monosluoksnio išyrimas, likę tik atskiros sveikų ląstelių salelės.

 Eksperimento eigoje, gautas sekantis rezultatas:

1 – para; 2 – paros;

1 – pirmas mėgintuvėlis, be viruso; 1para -; 2- paros -;

2 – antras mėgintuvėlis, su virusu; 1- para “+”; 2- paros “++++”;

3 – trečias mėgintuvėlis, su virusu ir Allat Ra ženklu; 1- para -; 2- paros “++”;

4 – ketvirtas mėgintuvėlis su virusu, su Allat Ra ženklu ir įbrėžimu; 1- para - ; 2- paros “+++”;

5 – penktas mėgintuvėlis, su virusu ir su Allat Ra ženklu; 1- para -; 2- paros “++”;

Taigi, eksperimento eigoje buvo nustatyta, kad mėgintuvėliuose su Allat Ra ženklu, viruso nepažeistų ląstelių buvo žymiai daugiau, nei mėgintuvėliuose be Allat Ra ženklo ant sienelės. Taip pat, pastebima tai buvo ir vizualiai.

Išvada, kurią galima atlikti po tokio tipo pirmo eksperimento, su Allat Ra ženklu. Pravesti tyrimai parodė, kad darbinis Allat Ra ženklas įtakoja į ląstelių kultūras. Taip pat ir tai, kad poveikiui įtakos turi ir pačio ženklo švarumas, švaresnis ženklas (be įbrėžimų) veikia efektyviau. Rekomenduotina būtų duotą bandymą pakartoti kitose nepriklausomose laboratorijose, kad dar labiau patvirtinti gautus rezultatus. Taigi, pirmyn biologai, chemikai ir kiti materialių faktų gerbėjai.

Darosi vis įdomiau gyventi šiais laikais. Paskutiniu metu, internetiniai tinklai prisipildė intriguojančios informacijos, jog kai kurie “sekliai” Allat Ra ženklą įžiūrėjo ir besiformuojančioje žmogaus kiaušialąstėje.

Žmogaus kiaušialatės brendimo aplinka turi Allat Ra ženklo formą – ratas (soma) ir pusmėnulį (gastrulos ertmė). Sakoma, kad pirmuose gyvų organizmų užgimimo etapuose, būtent toks ženklas susiformuoja pas visus gyvūnus, be išimties.

Na jei jau pradėjom apie įrodymų rinkimą, tai einam ir toliau. Ir tai daugiau bus įdomu tiems, kurie save laiko “ne profanais” religijose. Bandant viską pritempti “Dundulienės mėnuliams ir Saulėms”.

Pusmėnulis, su rageliais į viršų – dvasinių jėgų pasireiškimo simbolis, kurį galima pamatyti visur. Pats ryškiausias pavyzdys – islamo religija, pirmapradžiai, tai – allat religija, kurios pagrindinis simbolis ir yra Allat ženklas. Ne mėnulis, kaip daugelis šiandiena klaidingai mano, kadangi jis pasviręs šiek tiek į šoną, o būtent pusmėnulis, su rageliais į viršų, tokioje išvaizdoje Muchamedui ir buvo pateiktos Žinios ir tokioje pat išvaizdoje jis jas perdavė žmonėms. Na, o kodėl mes šiandiena turi tokį iškreipimą, pasvirusį, manau jau daugeliui šio tinklapio skaitytojų ir taip yra viskas aišku...

Dar vienas simbolis krikščionybėje – taurė, visada asocijavosi su dvasinių jėgų buveine. Bet ką tik žmonės neprigalvotų, tačiau visada tai buvo Allat, pusmėnulis su rageliais į viršų. Na o ikonose dažniausiai yra vaizduojamas ir pilnas Allat Ra ženklas. Taip jau gaunasi, kad tuos “pagonių mėnulius ir Saules” vaizdavo visose šalyse, visose krikščionybės atšakose. Ir tokių pavyzdžių rasite nemažai  po visą pasaulį, visose religijose. Pateiksiu tik laibai mažyte dalelę jų, kam to maža, daugiau susiras pats...

Radau dar vieną įdomų interviu, su 13 metų nušvitusiu berniuku iš Rusijos, vardu Žora. Kodėl užkliuvo? Kadangi tai irgi dalinai liečia mūsų nagrinėjamą temą, tai yra, žinių, kurios pateiktos Allat Ra knygoje, “patvirtinimus”. Gal daugelis sakys, jog berniukas gal skaitė tą knygą, ar panašiai. Bet, šis interviu atliktas 2011 metais, o knyga išėjo tik 2012 pabaigoje. Knygoje išdėstytas būdas, kaip pasiekti Šventumo, jei iš religinės pusės, arba sielos išlaisvinimo mūsiškai, esmės nekeičia. Tai štai, kas nuostabiausia, daug kas pasakyta to berniuko lūpomis, yra patvirtinama knygoje Allat Ra.

Lieka tik patikslint, kad berniukas bando paaiškinti daugelio nematomų procesų prigimtį savais žodžiais paprastiems žmonėms, nesuvokiantiems to. Taigi, jūs galite klausytis audio įrašo, jei suprantate rusiškai ir tingite žemiau skaityti pateiktą vertimą. Tik reikėtu atkreipti dėmesį, jog berniuko išsireiškimai, tokie kaip PROTAS, galima pakeisti, kai kam nemėgstamu pavadinimu iš knygos, GYVULIŠKAS PRADAS- PROTAS ir bandome suvokti, ką į savo išsireiškimą – SĄMONĖ, bando įdėti Žora. Taigi, dialogas:

Žora, papasakok kaip tai su tavimi atsitiko?

Ž: Na ryte paprasčiausiai susibariau su mama ir nusprendžiau apgalvoti veiksmų planą. Ir čia mane užgriuvo...

Kas įvyko?

Ž: Na kas? Aš supratau, kad į mane pradėjo lietis, plūsti energijos. Pas mane buvo absoliuti laimė. Tai yra, galima sakyti, kad laimė iš manęs tryško per kraštus. Ir energija ir laimė, visko buvo ir yra tiek daug.

O ramybė? Ir dabar yra?

Ž: Taip.

O kas su protu tuo momentu buvo?

Ž: Tyli...Paprasčiausiai, kai jam per dantis davė, jis užtilo ir viskas. Protas – tai prijaukintas žvėrelis. Gimstant jis mums kiekvienam duodamas. Mes jį meilinam, pataikaujam, jis auga, tampa įžūliu. Ir po to, kai mes bandome tapti prašviešėjusiais, jis mums maišo ir visada nori grąžinti mus į savo valdžią.

Tu ką, savo atžvilgiu matei jį atskirai nuo savęs?

Ž: Agresyviu...

Sakai kad viskas tas yra dabar: laimė, ramybė?

Ž: O protas iš tos laimės, galima sakyti... daro savo maistą.

Tai yra, jis tuo maitinasi?

Ž: Žinoma... Jis maitinasi nelaimėmis, nusivylimais. Prašviesėjimas pats turi atverti mums duris. Tai bent kartą gyvenime beldžiasi į mus. Ir jei mes tai atstumiame... na ką gi, patys praleidžiame savo šansą. Tai gali būti ir pirmais ir antrais ir 60 ir 80 gyvenimo metais... neturi reikšmės, svarbiausia, sulaukti tokio momento.

Tai yra, gaunasi pats prašviesėjimo faktas, kaip ir yra atsitiktinis procesas?

Ž: Absoliučiai. Jei tik nėra šalia prašviesėjusio žmogaus, kuris gali jus tuo užkrėsti. Todėl, kad daugelis žmonių patys savo sąmone atveria tas duris, bet nesuprantamai žiūrint tenai, paprasčiausiai vėl uždaro tas duris... o po to, griebiasi už galvos. “Ką gi aš padariau?” Nors protas jiems pataria, kad jie viską padarė “teisingai” (juokiasi).

O štai jeigu tavęs dabar, tai yra, tokioje būsenoje paklaus. Kas tu?

Ž: Sąmonė – aš esu viskas.

Ir tuo visiškai neabejoji?

Ž: Ne. Tai kažkas, kas, galima sakyti, kaip įgimta, pojūtis.  Na ne pojūtis... kaip savotiškos žinios... Paprasčiausiai, tas protas viską mums užstoja.

Tai yra, paprasčiausiai reikia nuimti protą ir sulaukti tokio momento?

Ž: Taip, bet pasakyti, kad pabandyti, lengva... bet jis toks, irzlus šuo. Funkcionalus – taip, bet jau emocionalus... nėra išsigelbėjimo.

O ar pas tave nėra pojūčio, jog Tai laikina būsena ir gali išeiti?

Ž: Ne. Galima sakyti, kad man tai savaime pasakyta, jog Tai liks.

Tai, skirtinga nuo tavęs? Yra Žora ir yra Toks pergyvenimas atskirai?

Ž: Ne. Aš ir esu – Tas pergyvenimas.

Tu pats Tas pergyvenimas? Ir tai absoliučiai tikslu?

Ž: Taip.

Štai iš kur Tai ant tavęs nugriuvo, tu absoliučiai žinojai ko norėjai, ar paprasčiausiai atsitiktinai?

Ž:  Štai, kada užgriuvo mamą, po to ir jus. Pas mane buvo kažkoks, nu ne proto noras, o būtent manęs, kaip Sąmonės. Kad neblogai būtų ir man atsikratyti Proto. Po pusmečio žinoma... na su pavėlavimu.

Ir dabar tu ramybėje, laimėje, džiaugsme?

Ž: Na tai galima ir pagal balsą išgirsti. Kūnas eina į mokyklą. Funkcionaliai jis ten dirba. Bet aš, galima sakyti, tenai neturiu nieko bendro. Tai Protas dirba, kūnas dirba, bet ne aš.

Tai yra, funkcionalumas bendrai tai išlieka toks pat?

Ž: Taip, absoliučiai, žinoma jei neįskaičiuoti funkcionalaus proto.

Jei sunaikinti funkcionalų protą, taip gaunasi, kad iš vis tame nėra jokios prasmės žmonijai?

Ž: Žmogui tai jau bus pilnas nušvitimas.

Kada tu kalbi, ar tu jauti iš kur kyla žodžiai?

Ž: Ne, ne iš manęs. Toli gražu ne iš manęs. Kaip jau aš ir sakiau, aš galiu palyginti save su mobiliu telefonu. Tai yra, kada man užduoda klausimą, surenka man tarsi žinutę ir išsiunčia ją. Ir čia tuojau pat gauna atsakymą. Tik jau ne nuo manęs, o nuo Sąmonės. Nėra klausimų – aš nefunkcionuoju.

Kaip tu dabar suvoki žmones aplink save?

Ž: Aš matau, kaip jų Protai sukyla... visa tai. Paprasčiausiai gaila.

Tai yra, pas juos nėra džiaugsmo, nėra pasitenkinimo? Nėra ramybės, užbaigtumo?

Ž: Ne. Pas juos to ir negali būti.

Kaip pamatyti, kad su žmogumi Tai įvyko, ar neįvyko?

Ž: Jei jis tylės, aš to negalėsiu suprasti. Bet pagal keletą frazių, aš jau galiu suprasti. Paprasčiausiai, net pagal intonaciją. Kartais, jei galima, net pagal veidą.

O gal gali Tai užsimiršti?

Ž: Ne, užmiršti To negalima. Sklerozė turi būti tokio laipsnio, kad tai užmiršti. Užmiršti Tai – negalima.

Ar tokioje būsenoje yra nejudrumo, lygybės pojūtis?

Ž: Taip, kadangi aš suvokiu, jog asmeniškai su manimi, kaip su Sąmone, nieko neįvyks. Aš, galima sakyti, egzistavau milijardus metų ir nieko nebuvo. O štai čia kažkas tai įvyks. Iš kur? (juokiasi)

Suvokimas, taip?

Ž: Taip, jis niekur nedings.

Papasakos, kai eini į mokyklą, kas vyksta?

Ž: Kai prasidėjo mokymo procesas mokykloje, tai tas  jausmas nuėjo į užpakalinį planą. Į priekį išėjo protas. Kaip ... jau ne emocionalus. Kuris ten užsiiminėjo viskuo. Tai yra, jis mokėsi, kimšosi žiniomis. Bet emocionalaus proto ten nebuvo. O aš iš užpakalinio plano stebėjau jį.

Sakai tiek daug energijos yra aplink?

Ž: Ta energija gali pasipildyti savo išteklius bet kas. Jei praktikuotis, ką aš ir darau, galima nevalgyti, negerti, nemiegoti. Tai bus nereikalinga. Nes visas tai tik išnaudotos energijos pasipildymas. O kam ja pasipildyti. Jei ji ir taip tave visur supa? Paprasčiausiai, pasiėmei ją ir viskas.

Tai yra, tu viską priimi kaip pirminį energijos šaltinį?

Ž: Taip. Ji kaip oras, tai yra visur ir visada.

Ar tu niekuo tokiu prieš tai neužsiiminėjai, neskaitei jokių protingų knygų ar panašiai?

Ž: Mano amžiuje? Nė vieno paauglio niekada nepriversi apie tai skaityti. Kad skaityti kokius tai niekus? Ir jei tu to neišgyvenai, tai tu niekada gyvenime neperskaitysi nė vienos knygos apie tai. Jei žinoma nepradėsi paieškos, bet tai, iš esmės, daro daugiau pagyvenę žmonės. Tai ant manęs užgriuvo nelauktai.

Galima sakyti kad Tai kažkokia tai palaima?

Ž: Taip. Visi sako, tai kaip durys. Ir visi skaito, kad jie už durų, iš vidinės pusės. Bet pasirodo, jie stovi iš išorinės pusės. Kaip jie nesilaužtų į tas duris, jos jiems neatsivers. Bet jos atsiveria kiekvienam, bent jau kartą gyvenime tai tikrai.

Bet ką, bet kokį paprastą, protas nutempia nuo jų atgal. O kartais durys atsidaro net tiems, kurie iš vis stovi prieš jas nugara, paprasčiausiai įsiurbia juos. Bet jei protas stiprus, jis gali ištraukti tada jį atgal. Jei tas net nežino, kur papuolęs. Kam? Jei žmogus apie tai nieko neskaitęs, nežinojo, jo nesupa žinantys žmonės, galintys tai paaiškinti, jis niekada to nesupras – kas su juo tada įvyko.

Tai yra, kontekstas vis tik būtinas?

Ž: Taip ir tai brangu...

Tai yra vertingiausia dovana?

Ž: Tai, žinoma. Jei tiek žmonių to siekia ir tik vienetai pasiekia, žinoma vertinga. Tokia dovana brangiau už viską. Materialumas? Tai laikina, gali praeiti. O Tai -nepraeis niekada. Tai bus su tavimi visą gyvenimą ir net po mirties. Kadangi tu tame ištirpsi. Iš tikro, mirties bijo tik protas. Kadangi jis tai tikrai numirs. Tu, nemirsi niekada. Kiek kartų nepersikūnytum, ką bedarytum, tu vis tiek gyvensi. Kaip Būtybė. O protas? Jie keisis... Bet nieko daugiau.

Galima sakyti, kad protas, tai tik minčių srautas?

Ž: Greičiau kaip sūkurys, kuris įtraukia mintis į tave. Jos sklando aplink. Jei nebūtų to sūkurio, tai jos į tave nepapultų. Jis įtraukia mintis iš didelio ploto, kad tave būtent jomis pripumpuoti.

Sakei, kad tu pamatei mintis tarsi savotiškoje dėžutėje?

Ž: Ta vieta buvo minčių saugykla. Tas sūkurys įsiurbė jas būtent iš ten ir tik po to, per vamzdelį, iš dėžutės, jos patenka į galvą.

O ta dėžutė yra kažkur tai šalia?

Ž: Ji štai praktiškai. Jei matuoti materialiame pasaulyje, 5-6 centimetrai virš galvos. (Virgio trigrašis: atsiminkit žmogaus konstrukciją 5-6 išmatavimuose, nupjauta piramide, su trikampiu viršuje, kuriame ir formuojasi mintys)

Ar tai yra faktas, kad ten labai daug minčių, kurios laukia patekimo per vamzdelį į galvą?

Ž: Taip.

Suvokimui?

Ž: Na ne, greičiau tam, kad pasimaitinti energija.

Tai yra, mintys maitinasi žmogaus energija?
Ž: Taip ir greičiausiai Protas jas panaudoja žmogui prislėgti. Jo valios nuslopinimui.

Kaip tu galvoji, kodėl?

Ž: Todėl, kad jei žmonės yra laimingi, jie greitai gali tapti prašviesėjusiais. Ir jie tada užmuš Protą. O kam jam to reikia? Jis juk nori gyventi? Jis visus po savimi spaudžia, daro juos nelaimingais, o tada labai mažas šansas, kad jie taps prašviesėjusiais. O jei kas nors net ir taps, jis bando išplėšti jį iš ten visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Ir per save ir per aplinkinius. Protas vienas ant visų.

Tai kažkas, kaip universali struktūra?

Ž: Taip, jis vienas visiems. Ir todėl, jei vienas tampa prašviesėjusiu, tai kitas bando jį išplėšti iš ten. Na jei tai ne viena sistema...

Tai yra, jei vienas žmogus tampa prašviesėjusiu, tai kitas žmogus, kuriame sėdi Protas, bando išplėsti tą žmogų atgal į Protą?

Ž: Taip, pavyzdžiui sukurti jam kokį nors nelaimę, nusiminimą, nusivylimą, kad jį iš ten išplėšti. Bet jeigu pas kiekvieną Protas būtų tik savo, to nebūtų. Tai yra, arba kokia tai sistema, arba jis yra vienas bendras, kuris štai su minčių pagalba ir valdo žmogų. Ir kada žmogus tampa prašviesėjęs, tada Protas praranda savo vergą. Ir kitas šalia jo sako: “Oi blemba, irgi juk norisi to.” Ir gaunasi ištisa grandininė reakcija, kai kada kas nors prabunda, vyksta grandininė reakcija, kadangi tai užkrečiama. Dar prieš gimimą žmogui tai yra įdiegiama.

Tai yra, pas jį pirmapradžiai toks potencialas?

Ž: Pas jį yra kaip poreikis – prašviesėjimo. Aštrus poreikis. Bet Protas tai gesina. Kai koks nors žmonių kiekis tuo užsikrės, bet po to, greičiausiai, Protas pastatys savo ištikimiausius vergus kovai su tuo, kad užblokuoti  tolimesnį to “viruso” plitimą.  Gali būti ir taip, kad Protas padarys kokią nors katastrofą... Na bet prašviesėjimui, Sąmonei, tai visiškai ne motais. Kas ten vyksta? Kadangi net kalėjime prižiūrėtojas gali apsikrėsti... tokiam “virusui” neegzistuoja sienų, ar dar ko nors. Nuo jo nėra apsaugos kaukių, ar dar ko nors. Nuo jo nėra vaistų. Kad ir kiek Protas nebandytų jų išrasti, nuo to nėra vaistų. Ir jei tos durys atsivėrė, jos pasirėmė kažkuo tai, tai viskas – jų jau praktiškai neužverti.

O ką tu gali pasakyti dėl viso to masinio ieškojimo reiškinio?

Ž: Kaip jau ir sakiau, visa tai įdėta žmoguje pirmapradžiai –  tai įgimtas poreikis. Pas tuos žmones, kuriuos Protas pavergia labai stipriai, tas poreikis taip ir miega, o pas tuos, kuriuos ne tiek stipriai, jis prabunda ir sako: “ne, mums dar kažko tai trūksta gyvenime. Nagi eikite paieškokite.” Kas tada nueina į religijas ieškoti. Kas tai dar kur nors, dėl prašvietimo bėgioja. Prašviesėjimo negalima...na tam, kad jį gauti, galima sakyti, jog uždrausta įdėti pastangas. Visus tuos būdus  greičiau galima pavadinti bizniu. Kadangi dėl to eina pas mokytoją ir klausia: “O ko man reikia tam, kad gauti prašviesėjimo?” – “Tau reikia nueiti ten ir ten, į tą ašramą... tik jei ten medituosi keturiasdešimt dienų, tik tada gausi prašviesėjimą. Ir tai, jei tu būsi vertas”. Protui tai naudinga. Štai jeigu žmoguje prabunda tas prašviesėjimo troškulys, žmogus ieškos, ieškos, taip visą gyvenimą ir ieškos.

Protas pradeda tarsi žaisti su juo, ar ne?

Ž: Taip, jam daugiau tampa įdomu judėjimas prie tikslo, o ne pats tikslas. Kadangi, jei žmogus pasiekia tą tikslą, jis užmuša tą Protą. Kosmose yra universalinė parduotuvė, kur gali nueiti tik Sąmonė. Ir štai mano sąmonės dalis pasiuntė tenai užklausą: “Noriu prašviesėjimo”. Protui tenai draudžiama. Kabo tokia lentelė. Mane išnešė iš kūno į ten ir aš susiliejau su pirmaprade prigimtimi.  Ir tai jau praktiškai nebeįmanoma prarasti.

Tu sakei, štai yra Erdvė, viskas yra Sąmonė, visa kita Protas. Pasakyk ką nors dėl to.

Ž: Pirmiausiai, buvo tik Sąmonė. Iš jos išsiskyrė Protas. Protas sukūrė materialų pasaulį. Visas tas materialus pasaulis, taip sakant, tai ganykla protui. O kiekvienas žmogus... tai kaip melžiama karvė. Juk visos tos kančios Protui – kaip pienas. Ir Protas mato, kad žmogus yra Sąmonės dalis. Aš manau, jog taip jis bando pavergti pačią Sąmonę. Tai yra, jis išnaudoja sąmonę savo tikslams.

Ar Protas užduoda klausimus?

Ž: Žinoma, o Sąmonė į proto klausimus negali atsakyti.  Nes Tai vienu metu yra viena, bendra, bet tuo pačiu ir dvi priešingos to bendro pusės.

Tai yra, iš principo, Sąmonė į Proto klausimus atsakyti negali?

Ž: Ne.

Tai dvi skirtingos prigimtys?

Ž: Ne, prigimtis viena – Sąmonė. Bet Protas tai tik koks tai Sąmonės atskiras sektorius, na galima sakyti, kaip pacifistų pasaulyje, kokia tai pusė, esanti agresyvi.

Sąmonė - tai pati tyla, pati erdvė?

Ž: Pasakinėti negalima. Taip ir yra. Tai gyvenimo prasmė, ties tuo galvojo daugelis pasaulio filosofų.

Ar tokioje būsenoje norisi pasidalinti?

Ž: Absoliučiai. Tos būsenos neįmanoma nuslėpti. Kaip tu nesipriešintum, noras pasidalinti vis tiek prasimuš. Bet kuri gobšuolis, kuris sako: “Ai tai tik mano, nenoriu dalintis...” vis tiek pramuš ir suorganizuos... Ir pradės pasakoti. Funkcionaliai, jis kaip ir yra. Aš jaučiu, kad tai pirmapradžiai buvo man duota. Tik Protas slėpė tai nuo manęs.   Jis sako, kad ne, tau to nereikia. Aš sakau, kad Protas tai vienas bendrai, kada vienas prašviešėja, kitas bando sunaikinti prašviesėjusį.

Na jeigu sakysime, tai taps iš tikro taip užkrečiama ir žavinčiu, tai Protas gali įjungti ir galingą fizinį susidorojimą?

Ž: Kadangi tai atves... toks virusas atves prie pilno jo sunaikinimo. Tai jam visiškai netinka.

Kadangi jis dabar padėties pasaulyje vienvaldis šeimininkas?

Ž: Žinoma. O tai jį nuvers iš sosto. Šito jam nesinori. Todėl, kad po jo valdžia, galima sakyti, yra 99% visų žmonių, netgi 99,99% žmonių.

Tai yra, Protas turi valdžią žmonėms ir viskas?

Ž: Taip, taip, taip. (juokiasi). Vergas galvoja, jog jis šeimininkas. Jeigu žmogus giliai prasiskverbia į Sąmonę, jis gali visa tai ir pakartoti. Kas tai yra iš vandens sutverti vyną? Sąmonei – tai tik niekis.

Tai yra, klausimas tik prileidime ir santarvėje?

Ž: Taip, tai Sąmonė ir kiek tu giliai nueisi į tą Sąmonę, tiek tau ir duos. Vis tiek nepilnai viską ištirsi joje. Ir štai ta dalis ir išeina iš šio pasaulio į kitą pasaulį – Sąmonės pasaulį. Ir kuo toliau ji nueina, tuo daugiau jam atsiveria.

Tai yra, pati Sąmonė atveria jam savo gilumas?

Ž: Taip. Ir maksimalaus gylio iš vis nėra.

Begalybė?

Ž: Tai yra, jeigu žmogus labai giliai nueis, aš įtariu, kad jis gali pilnai sunaikinti Protą. Vienas. Bet ant tiek toli užeiti – vieno gyvenimo nepakaks.

Bet juk tai faktiškai, begalinės gilumos tyrimas?

Ž: Taip.

Ten galima prasiskverbinėti tūkstančius gyvenimų prašviesėjusioje būsenoje – nepasieksi dugno?

Ž: O dugno ir nėra.

Tai yra amžinybė, begalybė, totalumas. Tai - pas ką nėra nei pradžios, nei pabaigos?

Ž: Taip. Tai energija. O visas negatyvas – Proto energija. Tai yra, dabar tu naikini dalį jos. Tik dabar aš suprantu, kokie pojūčiai buvo vaikystėje, kai jaučiau, kad kūne aš ne vienas. Ir tik dabar suprantu, jog tai buvo tiesa. Tai buvo šešių-septynių metų. Kada apie tai aš net negalėjau įtarti.

Mokytojai, kurie reikalauja pinigų – visi jie ne mokytojai. Tik tie, nuo kurių, galima sakyti eina praktiškai fizinė energija, nuo tokių tikrai galima užsikrėsti. Na o jei tuos, kurie ten kažkur tai bendromis frazėmis kažką tai bando pasakyti, vadinti tokius mokytojais – tai jau savęs negerbti. Galima ir taip pasakyti. Jis vis tiek kokią tai dalį energijos, kokią tai dalį kibirkšties, gali tau perduoti, kad ji tavyje įsiliepsnotų ir žodžiais. Aš dabar žiūriu ir jaučiu nuoširdų juoką. Tai ne Proto juokas. Tai apgula ta vidinė laimė ir džiaugsmas. O Proto juokas, jis nelaimingas. Tai yra, kad ir kokią ten jam linksmą pokštą papasakok, tas juokas bus pripildytas visomis nelaimėmis, kurias pergyveno tas kitas žmogus, iš kurio juokiamasi. O Sąmonės juokas – tai nuoširdus juokas. Toks juokas tai laimė, kuri perpildo žmogų.

Prašviesėjimas galima sakyti rate?

Ž: Aplink ratą. Ten daiktai. Ten yra Protas. Ir visi jo pavergti. Arčiau prie centro, mažiau daiktų. Mane išnešė kažkur būtent apie vidurį. Kažkur apie centrą. Ten jau nėra daiktų. Protui ten nėra už ko laikytis, užkibti. Ir Protas ten skęsta. Tai galima palyginti su jūra. Protas laikosi už tų daiktų, kaip už gelbėjimosi rato. Jei tų daiktų nėra – jis skęsta.

Ir kuo arčiau centro, tuo mažiau daiktų? O kas pačiame centre?

Ž: Absoliutus prašviesėjimas. Kur nėra jokio Proto. Nėra nei emocionalaus, nei praktinio Proto. Jų ten paprasčiausiai nėra. Lieki ten tik tu, kaip Sąmonė. Ir štai, kol tu į tai plauki, tavyje išsiplauna Protas, kaip koks purvas. Palaipsniui nuplaunama nuo tavęs. O aš papuoliau į srovę. Ir mane išnešė. Pusę to, ką aš dabar kalbu, aš net nesupratu. Štai jūs užduodate klausimą, štai pirma kas į mane papuola, tai ir teliuškenasi manyje, kaip tryda. Štai pasakiau (juokiasi). Norėjau pasakyti šiame rate, kur daiktai plaukioja, kaip vandenyje, yra toks juodas tepaluotas ratas. Į kurį papuola daugelis ieškotojų, o už to rato štai jau yra centras, už kurio ir kuriame nėra jokių daiktų.

Už to rato?

Ž: Taip. Jūs tai vadinate Sielos tamsi naktis. Daugeliui... na kai kurie, kurie nepraeina tokio išbandymo, Protas juos nutempia už ribos, kurios dar yra, atgal. O tie, kurie tai praeina, jie jau viskas. Juos gali grąžinti tik koks nors labai didelis sukrėtimas. Žinoma, gali grąžinti ir labai stiprus Protas. Labai užsispyręs. Bet kaip jie, tie žmonės, išdresiravo tą savo žvėrelį, tai tą jie dabar ir gauna. Tamsioji Sielos naktis – paskutinė Proto riba. Įveikiai – viskas.  Neįveikei irgi.... gali pakilti iš žmogaus, iš jo atsiminimų – štai ko jis ten stipriai bijojo vaikystėje, dar ten kas nors, kokie tai baisūs sukrėtimai, dar kas nors... Tuos, kurie nesugeba, jis nusitempia atgal. Ir nusitempia ant tiek toli, kad daugeliui vėl pradėti tokį kelią nebeužtenka valios jėgų ir pastangų. Kadangi tam, praktiškai visi eikvoja pusę savo gyvenimo. Pirmaprądžios pastangos, tai tas pats, kad tu pradėtum paieškas. Štai tuoj, tuoj šuolis. Po kurio turi prasidėti štai tokia ramybė. Ir būtent toje ramybės atkarpoje tave gali įsiurbi į tą centrą. Toje atkarpoje pagrindinė užduotis – nugalėti savo Protą. Kad tą tamsią Sielos naktį tu galėtus išgyventi. Galima ir taip pasakyti. Prašviesėjimo, be kovos su Protu (Virgio trigrašis: su savo Gyvulišku pradu) niekada negausi. Kad ir ant kiek nebūtų silpnas tavo Protas, bet be kovos su juo tu negausi prašviesėjimo. Jis laiko tai savo žaidimu. O už jo, žaidžia jau Sąmonė.

Kiekvienas žaidžia savo?

Ž: Kaip ir apie liftą. Daugelis vaikšto aplink jį, net nepastebint jo.

Permatomas gal jis?

Ž: O galima būtų ir su liftu pakilt... Bet svarbiausia rasti tenai kelią ir viskas. Štai dar kas yra centre. Tai, kad tarsi žaistų rutuliukais, tai užima Protą. Centras galima sakyti, jis išsklaido tuos vardus. Paprasčiausiai papuolė tau kažkas ant dirvos be to tinklelio. Prašviesėjimas tai visada arti. Jis štai – ištiesk rankas ir pasiimk.

Kas labiausiai priešinasi tam?

Ž: Protas. Ten pas jį nėra kitokios alternatyvos. Ten apgauti jį.... ar dar ką nors. Ne, tik užmušti. Kadangi jis vis tiek darys kokius tai bandymus tave grąžinti, dar ką nors. O jei prireiks, jei ir toliau judėsi, tai jau galima ir antra.... Absoliučiai pažinti Sąmonės negalima. Tam jums prireiks tiek milijardų gyvenimų...

Tai begalinė?

Ž: Taip. Tai šulinys be dugno. O štai Protas, tai tarsi dangtis ant to šulinio. Kada jūs jį atstumiate, jūs galite imti iš ten. Bet kiek jūs iš ten beimtumėte, vis tiek dugno nerasite (Virgio trigrašis: dar tik trūksta kibiro, prirakinto grandine – mokytojo, kuris jau perlietas į svarstykles). Atitraukti tą dangtį nėra taip paprasta. Nes tai didelis sunkus... iš ketaus. Galima sakyti, kad štai tu stovi, bandai prasimušti per tą dangtį. O šalia praūžia uraganas ir nuneša tą dangtį velniop. Tai irgi toks pat šansas ten papult.

Kaip tu priimi viską į ką tu žiūri?

Ž: Protas. Visa tai priimama kaip Proto dalis. Štai Dievai, kuriems senovėje žmonės meldėsi ir meldžiasi – tai tik Protas. Visa tai Protas. Tai jis sau sudarinėjo kultą ir visą kitą. Sąmonei viso šito tikrai nereikia. Būtent Protas pats pas save prašo dar ko nors (juokiasi). Kad padaryti patį save dar laimingesniu. Visas tas toks dvasingumas... niekur neveda. Prašviesėjimas veda prie Proto sunaikinimo. Ir pilno išsivadavimo. O visos religijos, ką jos ten gali duoti? Ar ten yra bent vienas pašviešėjęs, ar dar kas nors, kas ten yra laisvas?

Todėl, kada jis siekė Dievo, kaip Vienio, kaip Sąmonę...

Ž: ...Jis suprato, jog visa tai tik fignia. Ir jį žinoma visi išvarinėjo iš savo tikėjimų. Kam? Kadangi dėl to, Protas prarastų savo daugelį, daugelį melžiamų karvių....