Labai daug žmonių pragyvena visą savo gyvenimą galvodami ir darydami taip, kaip daro ir galvoja kiti – ir jie tvirtai įsitikinę, kad tai teisinga. Tokia gyvenimo pozicija tarsi "pateisina” bet kokį elgesį: jei taip daro dauguma, reiškia, tai automatiškai teisinga. Bet juk dauguma gali ir klysti, ar būti suklaidinta!

Matyt, todėl turime tiek paradoksų ir prieštaravimų mūsų visuomenėje, kai visaip pateisinami, laikomi "normaliais” ir net šlovinami absoliučiai negatyvūs reiškiniai. Ir pateisinimas visada skamba vienodai: "nieko čia nepakeisi, taip buvo ir taip bus visada..”, "Taip daro visi", gyvenu "kaip kiti".

Kiekvienas žmogus, kurio netenkina vien informacinių priemonių šiandiena skleidžiamas negatyvumas ir atitinkamų primetamų nuomonių formavimas, visada ieško ne tik savo gyvenimo tikslo ir gyvenimo dėsnių suvokimo, bet ir stengiasi suprasti – kokioje sistemoje (ekonominėje, politinėje) jis gyvena ir kokią įtaką ji jam daro.

Tokios tiesos paieškos neišvengiamai atveda prie akivaizdžių prieštaravimų mūsų gyvenime: deklaruojama vienos vertybės, o gyvename visiškai priešingai, arba paskelbiamos aplamai melagingos "vertybės”.

Ir tokių neatitikimų rezultatas vienas – moralinė degradacija ir bedvasis, egoistinis vartotojų pasaulis. Retas to nemato, nejaučia, tačiau dažniausiai nesieja to su savo gyvenimo kokybe: kažkas dar turi gerą darbą, kažkam dar pagelbėja giminės, kažkas kaltina tik save, dėl visų gyvenimo nesėkmių, kažkas iriasi per gyvenimą "kaip visi”, o kažkas apie tokius dalykus nenori net pagalvoti. Jam patogiau kaip stručiui, įkišti galvą į smėlį ir meluoti sau, jog to nėra.

Bet tik nedaugelis svajoja, kad viskas liktų taip, kaip yra: tie, kuriems tai yra naudinga, arba tie, kurie paskendę begalinėse iliuzijose. Turint visas poveikio priemones, labai lengva įteigti žmonėms nebūtų dalykų, gal ir ne iš karto, bet sistemingai ir nuolatos: net tai, kad gyventi nuodėmėje ir būti bedvasiu – "normalu”, nes taip gyvena "kiti".

Tai kas yra tie, kuriems tai naudinga, kas už mus viską reguliuoja ir kaip?

Kad geriau suvokti, kas iš tikro yra pasaulio elitas, pradėsiu nuo jų prieš istorijos. Iš esmės, jų protėviai buvo individai, kurie pradžioje bandė išsaugoti prieš tai buvusių civilizacijų žinias, tame tarpe ir žinias, apie taip vadinamus paronormalius  sugebėjimus. Bet tas žinias vėliau pradėjo perdavinėjo tik paveldėjimu, o blogiausiu atveju surasdavo savo pasekėjų, atitinkančius jų, jau tapus egocentristinę ideologiją. Tai yra, praktiškai, iš kartos į kartą, jie tas žinias ne tik kad saugojo, bet ir tobulino, jau laikant jas paslaptyje nuo kitų žmonių. Ir kada žmonija savo skaičiumi žymiai padidėjo, pradėjo megztis visuomeninių ekonominių formacijų pagrindai, pradėjo atsirasti lyderiai-vadai. Tačiau už jų matomos oficialios valdžios, faktiškai visada stovėjo tie patys mūsų vadinami „žinių saugotojai", arba kaip jie save mėgo vadinti ir deleguoti: „Dievų ir Dvasių Išrinktieji". Kurie ne šiaip sau tik konsultavo vadus, bet iš esmės ir sumaniai juos valdė, priversdavo juos vykdyti sau naudingus nurodymus. Šią ypatingą žmonių grupę vadino žmonijos istorijoje įvairiai: šamanais, žyniais, burtininkais ir taip toliau. Bet iš tikro, tikrasis jų pavadinimas – Archontai.

Šis žodis verčiasi iš graikų kalbos, kaip „viršininkai", „valdytojai". Bet jei giliau pažvelgti į istoriją ir jos labirintus, tai atsiveria tikra to žodžio prasmė, kuri reiškia – „pasaulio valdovai".  Archontai praktiškai  patys save delegavo į tą ypatingą tarpininkų, tarp žmonių ir aukščiausių jėgų, vėliau pavadintų dievais, elitinę kastą. Genties vadai, kurie visada buvo vieši, matomi žmonės ir atsakingi už savo gentį, visada buvo Archonto įtakoje ir vykdydavo tai, kas jiems padiktuota. Jei praktiškai ir valdė gentis, per jos vadus, patys visada likdami tik šešėlyje. Tas slaptumas tik duodavo daugiau galimybių manipuliuoti žmonėmis. Ir jeigu vadai-lyderiai dažniausiai buvo "išrenkami" gentainių, žinoma, pagal atitinkamas žynių rekomendacijas, tai  jau Archontai, savo „magiškos valdžios" meną, perduodavo tiktai savo paveldėtojui arba jų pačių išrinktam perėmėjui, atitinkančiam ir puoselėjančiam jų valdžios ideologiją. Tai yra, su laiku planetoje išsiskyrė ypatinga kasta, kurios rankose faktiškai ir buvo sutelkta visa valdžia. Ir kuo daugiau ta kasta stiprino savo valdžią, tuo daugiau priversdavo dirbti kitus bendrijos narius savo naudai. Reikia pažymėti, kad būtent tas branduolys vėliau ir uzurpavo pagrindines Žinias, tuo pačiu, pavergiant sau ir likusius žmones. Tai ir yra šios civilizacijos pirmapradis elitas, jo šaknys.

Jų skaičius yra pastovus, kaip tada, taip ir dabar – dvylika žmonių, plius vienas Aukščiausias Archontas, kuris vadovavo tiems dvylika - Arimanas (dar vadinamas Abraksu, Šėtonu, Materialiniu protu, Gyvulišku protu).

Kodėl būtent dvylika? Todėl kad ši civilizaciją ima savo pradžią nuo dvylikos pirminių žmogiškų šeimų. O kas liečia sakralines žinias, tai dvylika ir sudaro jėgos ratą, su tryliktu centre.

Šiuolaikiniai Archontai yra savo pirmtakų, pirmųjų dvylikos, tiesioginiai paveldėtojai. Tai štai, didėjant pasaulyje žmonijos skaičiui, Archontai irgi toliau tobulinosi žmonių valdyme, manipuliavime. Kaip sakoma, mažai žmonių – mažai viršininkų, daug žmonių – daug viršininkų.

Tam tikslui, pradėjo kurti slaptas, mistines organizacijas, religijas, religines sektas, kad per jas galėtų valdyti kuo daugiau žmonių. Viena iš pačių įtakingiausių tokių organizacijų, sukurtų Archontų, buvo pakankamai turtingų žydų grupė, o tiksliau, pakankamai turtingų judėjų rabinų (levitų), kurie buvo žydų liaudies, išsimėčiusios po visą pasaulį, politiniais ir religiniais vadovais, o tiksliau - vergvaldžiais, tiesiogine to žodžio prasme. Ir kad tuo įsitikinti, pakanka paskaityti religinius žydų tautos kanonus, kuriuose vyrauja tik kitataučių niekinimas ir pačių žydų bauginimas žiauriomis bausmėmis, net iki giminės išnaikinimo, už nepaklusnumą levitams.

Būtent su tokios organizacijos pagalba, Archontai ir užvaldė Angliją. Tai organizacijai sponsoriaujant įvairias separatines partijas šalyje, buvo suorganizuota, taip vadinama, „Anglijos revoliucija", 1640-1689, o iš esmės –  akivaizdus valstybinis perversmas, su visais iš to išplaukiančiais pilietiniais karais. Tikslas vienas – nuversti netinkamą Archontams Stiuartų dinastiją. Viskas baigėsi tuo, kad 1688 Stiuartai buvo pašalinti nuo karūnos ir 1689 karaliumi jau tapo Vilhelmas trečiasis – „Laisvųjų mūrininkų"(organizacija, tiesiogiai pavaldi Archontams) žmogus. Ne už ilgo, tas karalius, pagal tų pačių Archontų patarimus, įtraukė Angliją į brangiai kainavusį karą su Prancūzija. Ir tam pačiam Vilhelmui reikalaujant, Anglijos iždininkai buvo priversti paimti nenaudingą sau paskolą, iš tų pačių žydų bankininkų ir ne šiaip sau paimti, o su labai didelėmis palūkanomis vyriausybei. To pasekoje, atsirado ir pirmas privatus bankas, pavadintas „Anglijos banku", kuris apkrovė mokesčiais visus šalies gyventojus ir taip akumuliavo valstybės palūkanas. Vyriausybės skola, per keturis metus, praktiškai išaugo šešis kartus. Ir maža to, kad už tai užsimoka visa Anglijos liaudis, tai dėl tokios vyriausybės skolos, Archontai galėjo laisvai įtakoti į tos šalies politiką, manipuliuoti ja, kaip šios šalies tikri šeimininkai.

Vėliau, didėjant gyventojų skaičiui, Archontai sudarę ištisą savo valdžios piramidę, su visa virtine slaptų ir neslaptų organizacijų. Jos įvairiai vadinosi, skirtingais laikais, pavyzdžiui tokios kaip: „Laisvieji mūrininkai". O jau nuo šito kamieno, auga daug atšakų, tokios kaip ,"Gyvačių brolija","Drakono brolija","Iliuminatai", „Masonai" ir kitos slaptos ir neslaptos organizacijos bei bendrijos. Istorikai iki šiol bando išsiaiškinti ir išsipainioti, iš to specialiai sukurto labirinto, kuri ir iš kurios atsirado. Bet tik daugiau susipainioja. Kodėl? Kadangi Archontų tikslas ir yra taip viską supainioti, jog mažai kas suprastų ir prisikastų prie tų slaptų bendrijų veiklos tikrosios esmės. O esmė jų yra paprasta. Didžioji dalis tų slaptų bendrijų yra tik pėstininkai Archontų ir vyriausiojo iš jų, Arimano, didžiajame politinių šachmatų žaidime.

Jie ne tik kad kūrė tokias slaptas ir viešas organizacijas, bet ir stengėsi išprovokuoti  tarpusavio nesantaiką tarp jų, perviliodavo žymius žmones į savo organizacijų gretas, kad dar daugiau supainioti ir užmaskuoti pačių Archontų nusikaltimų pėdsakus. Jie supriešindavo tas bendrijas vieną su kita ir tuo pačiu metu, pilnai naudojosi jomis, savo tikslams įgyvendinti. O po to, kitų bendrijų pagalba,  sunaikindavo konkurentus, nes jie jau tapdavo nebereikalingi, kaip tas "mauras" atlikęs savo juodą darbą. Iš esmės, Archontams - tai būdavo tik eilinės šachmatų partijos su žmonių gyvenimais, užkamufliuotais mistika, valdžia ir politika.

Na o kaip susikūrė "pati demokratiškiausia, pati teisingiausia, pati laisviausia šalis pasaulyje", kaip dabar vadina JAV? Kada europietiškos šalys pradėjo aktyviai kurti kolonijas Šiaurės Amerikos žemyne, kurios nešė pasakiškus pelnus, „Laisvieji mūrininkai" irgi nesnaudė, pradėjo tose kolonijose provokuoti įvairius ginkluotus konfliktus, reušes. Ir ne tik ten, jų sumanaus vadovavimo dėka, per visas Šiaurės ir Pietų Amerikos teritorijas nusirito taip vadinamos "revoliucijos" banga. Jų dėka ir buvo organizuota taip vadinamas karas, "už nepriklausomybę" (1775–1783), 1783 Versalyje, netoli nuo Paryžiaus, buvo pasirašyta taip vadinama taikos sutartis, pagal kurią, Anglija pripažino JAV nepriklausomybę. O kas sponsoriavo abi tas kariaujančias puses ir įtakojo taikos sutarties sudarymą? Žinoma, kad tie patys „laisvieji mūrininkai". Karui savo kolonijose, Anglijos vyriausybė pasiėmė paskolą vėl iš tų pačių žydų vadovaujamų Anglijos bankų ir bankininkų, tame tarpe ir iš Rodšildo vadovaujamų. O prieš Britanišką valdymą, buvo sukurta taip vadinama, "tarpkontinentinė armija", sponsoriaujant vėl gi tiems paties „laisviesiems mūrininkams" ir vadovavo tai armijai, ne kas kitas, o Džordžas Vašingtonas, kuris buvo masonų ložės auklėtinis. Žodis „macon" – verčiant iš prancūzų, reiškia – „mūrininkas". „Laisvieji mūrininkai" pradėjo vadinti vieną iš savo naujų religiškai politinių organizacijų, kurią jie įkūrė Anglijoje aštuonioliktame amžiuje - masonais. Tiesa ir žodžiai „franc-maçon" vertime iš prancūzų, reiškia „laisvasis mūrininkas" taip yra tas pats,vėl eilinis bandymas viską supainioti ir užmaskuoti.

D. Vašingtono kariuomenė atrodė tada labai apgailėtinai, surinkta iš bet kokių savanorių, palyginus su jiems priešpastatyta reguliariaje Anglijos gerai ginkluota kariuomenė. Bet kai atėjo taip sakant žaidimo laikas ir visos dekoracijos jau buvo sustatytos į vietas, paruoštos, tai Archontai  jau labai gražiai ir be vargo sulošė šią eilinę partiją. Nežiūrint į tai, kad nenorėdama nereikalingo kraujo praliejimo savo kolonijose, Anglijos vyriausybė pareiškė apie susitaikymą su priešinga puse ir pripažino visu pateiktus reikalavimus, taip vadinamas „išsilaisvinimo karas" vis tiek prasidėjo, kadangi Archontams reikėjo „savo šalies". Pilnai finansuojant iš abiejų pusių šį karą, Archontai žinoma žinojo, kada ir kuo jis pasibaigs, kas laimės jame. Ir tam, buvo sukurta atitinkama politinė padėtis. Taigi, Anglai su savo „stipria reguliaria kariuomene", pagal išankstinį surežisuotą planą, kapituliavo nustatytu laiku. Daugeliui žmonių, patikėjusių Archontų tuščiais lozungais, šis karas buvo „už nepriklausomybę". ( nes, nepriklausomybė ir demokratija, patys mėgstamiausi Archontų lozungai). Patiems Archontams ir siauram jų pavaldinių ratui, tai viso labo buvo tik – eilinis gerai pavykęs spektaklis.

Po šio karo, „laisvieji mūrininkai" savajį D. Vašingtoną padaro, paverčia savotišku „karo didvyriu", „tėvynės gelbėtoju", sukuriant apie jį ištisas legendas ir mitus. Trumpiau sakant, jie planingai ruošė savo statytinį į tos šalies prezidento postą, kas po to ir sėkmingai įvyko. Buvo sudaroma ir atitinkama tam planui vyriausybė. To pasekoje, vietoje „laisvos, nepriklausomos valstybės" dėl kurios atidavė savo gyvybes daugelis, buvo sukurtą pilnai, visiškai priklausoma valstybė „laisviesiems mūrininkams" , faktiškai jų pilnai valdoma, o per juos ir tiems patiems Archontams. Nepriklausomybės aktas buvo paruoštas ir pasirašytas pagrinde, tiktai tos pačios slaptos organizacijos atstovų. JAV konstituciją sudarinėjo ir pasirašė, iš esmės, tie patys masonai, D, Vašingtonas ir jo generolai, daugumoje iš jų „laisvieji mūrininkai". O vėliau, tik jų patikimas, arba jų kontroliuojamas asmuo galėjo tapti duotosios šalies prezidentu. Ši situacija yra išlikusi ir iki šiol. Nekalbant jau apie tą kišeninį Kongresą ir Senatą.

Ar jūs bent kartą domėjotės, kaip JAV yra renkamas prezidentas? Maža to, kad liaudis „balsuoja" už kandidatus, kuriuos kaip visada pateikia tie, apie kuriuos mes dabar kalbame, tai dar ir tos liaudies nuomonė ten nieko nelemia. Tos valstybės „kūrėjai", nusprendė, kad liaudis gali taip sakant ir „suklysti" savo pasirinkimuose, dėl politinio savo tamsumo ir neraštingumo. Todėl, „kūrėjai" jiems į pagalbą, suorganizavo taip vadinamą „rinkėjų kolegiją", į kurią įeina atstovai nuo kiekvienos valstijos, taip pat įeinantys ir į kongreso (senato ir atstovų palatos) sudėtį. Būtent tie žmonės, nepriklausomai nuo liaudies balsavimo rezultatų, „galutinai apsprendžia", kas taps prezidentu.

Istorija kartojasi – Žynių kolegija Babilone, - pontifikų kolegija senovės Romoje, rinkėjų kolegija JAV, nieko naujo. Įdėmiai įsižiūrėjus į JAV simbolika, aiškiai pastebėsite, kad vėliava - su trylika juostų, piramidė su viską matančia akimi – „Laisvųjų mūrininkų" simbolika, tų pačių Arimano vadovaujamų, nuo Imchotepo laikų, kai perėmė tikrųjų "Laisvųjų mūrininkų" simboliką. (Apie Imchotepą ir jo neapsakomą reikšmę dvasingumui, atskirame straipsnyje).  Archontai savo ženklams suteikia didelį dėmesį. „Laisvieji mūrininkai" sutelkę visą JAV pagrindinį kapitalą, laikas nuo laiko specialiai destabilizuoja tos šalies ekonomiką tam, kad Amerikos liaudis dar daugiau įklimptų banko kreditoriams.

 Jų veiklos pavyzdys. „laisvieji mūrininkai" išprovokavo JAV pilietinį karą, kaip sakiau 1861–1865 . Šalis pasidalino į Šiaurinę ir Pietinę dalis. Šiaurinės dalies kariuomenę finansavo Anglijos bankas, vadovaujamas Rodšildo,o pietinę kariuomenės dalį finansavo Prancūzijos bankas, vadovaujamas irgi to paties Rodšildo. Tai tas pats, kas žaisti šachmatais pačiam su savimi. Nesvarbu kas laimės – juodieji ar baltieji, bet žaidėjas visada išloš.

Karai ir revoliucijos neatsiranda šiaip sau, kas jas išprovokuoja, finansuoja, tas nuo jų ir laimi. Karas – tai tik nelaimės paprastiems žmonėms, o Archontams atvirkščiai - tai pelnas ir veiklos zonos išplėtimas, tai yra – naudingas biznis.

JAV nebuvo iš karto tokia didelė šalis, bet „laisvieji mūrininkai", panaudojant visą savo klastos arsenalą pasistengė ir žymiai išplėtė savo ribas. Aštuoniolikto amžiaus viduryje didžiausios kolonijos Amerikos žemyne priklausė Prancūzijai. Ir tai buvo viena iš priežasčių, tos šalies susilpninimui. „Laisvieji mūrininkai" toje šalyje išprovokavo ekonominę krizę ir kaip to rezultatas – Didžioji Prancūzijos revoliucija.

Kai tik D.Vašingtonas buvo pastatytas į naujai „susikūrusios" valstybės prezidentus, tuojau pat, po kelių dienų, pradėta realizuoti Archontų plano antroji dalis. JAV teritorijos išplėtimas. Tam, kad susilpninti Prancūzijos kontrolę, ties dominančiomis Archontams teritorijomis, buvo organizuota Prancūzijos revoliucija. Ir vėl gi, kieno ji buvo organizuota? „Laisvųjų mūrininkų", su pavaldžiais jiems masonais – tokiais ideologais ir veikėjais pavyzdžiui, kaip: Robespjeras, Russo, Maratas, Volteras, Didro ir kitais.

JAV prezidento inauguracija įvyko 1789 balandžio trisdešimtą (valpurgijos naktį, arba raganų naktį, vadinama liaudyje), o tų pačių metų gegužės penktą dieną, jau prasidėjo Prancūzijos revoliucija. Viskas kaip visada, pagal įprastą Archontų scenarijų. Pradžioje revoliucija, sudaroma respublika, po to įvedama karinė diktatūra ir pagaliau duotąją šalį valdo marionetė, kuri priversta paklusti finansinei aristokratijai, pavaldžiai tiems patiems Archontams. Suviliojus gražiais lozungais, žmones supjudė vienus prieš kitus. Nutekėjo nemažai kraujo, o valdžioje atsidūrė Archontams naudingi žmonės. 1792 patvirtinta respublika, 1799 valstybinis perversmas ir Napoleono diktatūra, o 1803, tarp kitko, irgi 30 balandžio, JAV įgaliotinis jau įsitraukė į derybas su Napoleonu, dėl Luizianos perdavimo. Na o „laisvieji mūrininkai" organizavo neramumus ir žmonių nepasitenkinimus tose teritorijose. O Napoleonui, kaip sakoma, davė dosnų pasiūlymą, nuo kurio jis žinoma negalėjo atsisakyti.

Napoleonas viso labo buvo, tik į valdžią pastatytas eilinis pėstininkas, nuo Archontų, kuris jau tada buvo ruošiamas karams Europoje ir suprato, kad kolonijų, anksčiau ar vėliau, jam teks atsisakyti, todėl padarė taip, kaip buvo liepta. Be jokių klausimų pardavė Luizianą ir už tai buvo Archontų apdovanotas 1804 gavo imperatoriaus titulą. Viskas paprasta, kai lėlės daro tai, ką reikia jų valdytojams, svarbu tik neužmiršti patempti laiku už reikalingos virvutės.

Tokiu pat būdu buvo prijungta ir Ispanijai priklausiusi kolonija – Florida. Scenarijus vienas prie vieno, kaip sakoma, revoliucijos tose teritorijose, įžūlus savo piliečių apgyvendinimas ir po to, pasiūlymas Ispanijos vyriausybei, kuri irgi negalėjo atsispirti. O dėl Meksikos, tai iš vis gal geriau patylėti, įžūliai užkariavo, atrėžė pusę jos teritorijos ir kad pasirodyti „demokratiškai", sumokėjo juokingą simbolinę sumą.

Kai Archontai užbaigė savo planą dėl JAV teritorijų išplėtimo, subrendo naujas jų planas, kaip padaryti JAV pasauliniu lyderiu ir pakelti jos ekonomiką. Tam, kad susilpninti savo europietiškus konkurentus, tame tarpe ir Rusiją, pakeliama Vokietijos ekonomika ir yra išprovokuojamas pirmasis pasaulinis karas. To karo paruošimu užsiėmė taip vadinamas „ komitetas 300 ".

Tai viena iš organizacijų, įeinanti į Archontų valdžios piramidės struktūrą. Piramidės struktūra trumpai: Vadovaujant Arimanui (kurį siaurame rate vadina „"viską matančia akimi"), yra 12 Archontų, Tai visiškai uždaras „Žynių klubas", jie kartu sudaro „13-kos Tarybą", iš kurių šeši dar yra apdalinti Žynių „teisėjų" pareigomis, vadovaujant Arimanui. Žemiau, Archontų kontrolėje yra „33  komitetas”, kurį atstovauja aukščiausio rango „laisvieji mūrininkai", turintys plačias įtakos sferas politikoje, ekonomikoje ir religijoje. Tie patys „laisvieji mūrininkai" sudaro ir „300 komiteto" elitą. Taip pat, į jį įeina nemažai stambiausių bankininkų, iš įvairių šalių.

Žemiau eina eilė kitų slaptų organizacijų, kurios įeina viena į kitos sudėtis. Tai Archontams patogu tuo, kad vienas ir tas pats įtakingas žmogus, be to, kad valdo kažkokias tai tarptautines stambias kompanijas, arba užima svarbias pasaulinio lygio pareigas, įeina iškart į kelias slaptas organizacijas, bendrijas ir tuo pačiu yra kaip ir jungianti grandis su likusiomis tos vieningos sistemos atšakomis.

Pavyzdžiui, amerikietiška-europietiška organizacija „Bildenbergeriai" (sudaryta buvusio SS padalinio nario, dabar vadinamo princu Berhardu Niderlandu), kurios nariai yra įtakingi finansiniai, politiniai pramonės veikėjai. O Bildenbergerių komitetas, esantis Šveicarijoje, sudarytas iš įvairių „laisvųjų mūrininkų" slaptų bendrijų, tokių kaip „Laisvieji masonai", „Vatikana", „Juodoji dvarininkija". NATO, JTO ir taip toliau ir panašiai.

Taigi, grįžkime prie istorijos. Pirmojo pasaulinio karo organizavimu užsiėmė „300 komitetas". Jis sukūrė eilę organizacijų, atlikusių tyrimus ir analizes veiksmų plano, kuris jiems duotų greitus norimus rezultatus.Taip pat, užsiėmė ir antraeiliu uždaviniu, kas apėmė ir psichologinį gyventojų paruošimą, taip vadinama „socialinio kondicionavimo" technika, kad pakeisti visuomeninę nuomonę įvairiose šalyse karo naudai ir padaryti taip, kad per masines informacijos priemones pateikta informacija, būtų žmonių priimta be racionalaus ar kritinio požiūrio.

Kada visapusiškas „išskaičiavimas" buvo atliktas, būtinos sutartys pasirašytos, tai yra viskas paruošta, jie paprasčiausiai pasinaudojo konfliktu tarp Austro-Vengrijos ir Serbijos, susijusio su Austrijos sosto įpėdinio ir jo žmonos nužudymu Sarajeve, serbiškais žudikais, įeinančiais į slaptą bendriją „Juodoji ranka". Austro-Vengrija, vadovaujant „laisviesiems mūrininkams", pateikė Serbijai neįvykdomas ultimatumo sąlygas. Ir nors Serbija sutiko įvykdyti eilę reikalavimų, Austro-Vengrija vis tiek pagal planą, paskelbė karą. Na toliau viskas jau kaip iš natų. Vokietija paskelbė karą Rusijai, po to Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai. Kas kieno sąjungininkas, tas tam ir padeda. O tos sąjungininkų sutartys, iš anksto buvo sudarytos ir pateiktos tų, kas ir planavo visą tą karą.

Į karą buvo įveltos trisdešimt aštuonios šalys, suniokota praktiškai trijų pagrindinių imperijų ekonomika, tai Rusijos, Vokietijos, Austro-Vengrijos. Be to, ant tų imperijų likučių, vėl buvo užmautas, tas pats senas, jau iki skylių prasitrynęs -"respublikos" rūbas. Kurį Archontai naudojo valdžios pasikeitimui, dar nuo senovės Romos laikų. Iš lotynų kalbos žodis respublica – reiškia „visuomeninis reikalas", nors pagal istorinius faktus, jam geriau tiktų „Archontų reikalas". Todėl nenuostabu, kad daugelis šiuolaikinių šalių yra respublikos.

Didelės Archontų lėšos buvo panaudotos Rusijos sužlugdymui, ji ne tik buvo įtraukta į karą, bet ir organizuota joje taip vadinama, buržuazinė revoliucija, po kurios į valdžią atėjo, taip vadinama laikinoki Vyriausybė. Jos visi vienuolika ministrų buvo masomai. O vadovavo tam ministrų kabinetui Kerinskis – įgimtas vardas - Arone Kirbis, žydės 32 laipsnio masonės sūnus, su masonų-žydu įšventintu titulu „ kados riteris". Kai šį demagogą prastūmė į valdžios viršūnes, jis praktiškai per pusmetį sunaikino Rusijos kariuomenę, valstybinę valdžią, teismus ir policiją, sugriovė ekonomiką, nuvertino rusiškus pinigus. Geresnio rezultato Archontams ir nereikėjo, per tokį trumpą laiką sugriauti Rusijos imperiją.

O Vokietijos ir Austro-Vengrijos vyriausybes dar iki karo jie apipynė savo „patarėjai", suformavo bloką „savų" žmonių, kurie po to ir sudarė tu šalių valdžios branduolį. Austro-Vengrijos imperiją išgriovė į mažas silpnas šalis.O su Vokietija sudarė taikos sutartį, praktiškai jiems neįvykdomomis sąlygomis, Taip vadinamą Versalio sutartį 1919 metais, pagal kurią pilnas jos laikymasis atvestų Vokietiją prie šalies kracho arba prie antrojo karo, kuo ir tikėjo Archontai.

Tos, Archontų, tautoms primestos skerdynės, davė joms dar ir astronomines skolas. O kokia šalis liko iš to išlošusi? Žinoma JAV. Per pirmojo pasaulio karo metus, tos šalies ekonomika augo išprotėjusiais tempais, Antantės šalių karinių užsakymų dėka. Pasinaudojant tuo, kad Europoje vyko karas ir daugelis kompanijų buvo priverstos susivynioti savo veiklą, amerikiečių „biznio rykliai" plaukiojantys su Archontų pavadėliu, užėmė naujas rinkas, praktiškai visuose žemės rutulio regionuose. Būtent per šį karą, JAV iš skolininko pavirto į stambų kreditorių. Tai štai, būtent po šio karo, Archontų žmonėmis, buvo sukurta taip vadinama Jungtinių Tautų Organizacija. Šitai buvo sukurta nepertraukiamiems ateities įvykiams.

Dar prieš du metus iki oficialaus jos egzistavimo pradžios, pagrindinės nuostatos buvo perskaitytos „laisvųjų mūrininkų" susirinkime Paryžiuje. Jungtinių Tautų Organizacijos sudarymas pasaulinei visuomenei buvo pateikiamas kaip neišvengiamas būtinumas apjungti tautas, dėl taikos palaikymo ir saugumo. Iš tikro, buvo patvirtinta tvarka, kuri tenkino Archontus. Pradžioje ją sudarė 32 valstybės, dalis iš kurių buvo priverstos įstoti, pasirašius Versalio taikos sutartį ir dar 13 priimta stebėtojo teisėmis. Štabas buvo Šveicarijoje, Ženevoje. Tiesa, kas liečia Šveicariją, Archontai pritaikė ją sau, kaip vieną iš savo guolių, savo kapitalo saugojimui, paskelbus šią šalį „neriboto neutraliteto" šalimi. Per du pasaulinius karus, kada Šveicarija, pagal savo išsidėstymo vietą, turėjo būti karo pragaro centre, ji išliko švari, nė vienas sviedinys nenukrito į jos teritoriją.

Pagal JTO nuostatus, visi konfliktai turi būti išspręsti taikiu būdu, tarpininkaujant, arba per JTO arbitražą. O kas pažeis taiką, tam bus taikomos sankcijos. Tačiau visa tai tik imitacija ir paroda, o tiksliau parodija. Visa tai suorganizuota tik tam, kad  tiems patiems Archontams būtų lengviau kontroliuoti situacijas ir vykdyti savo planus.

Trisdešimtų metų pabaigoje, kai pagaliau „Laisvieji mūrininkai" nulipdė Archontams naują „šachmatų figūrą" pasaulinėje politikos lentoje, vardu Adolfas Hitleris, Vokietija pradėjo aktyviai ruoštis antrajam pasauliniam karui, į kairę ir į dešinę pažeisdami visus susitarimus. JTO lyderiai sudarė vaizdą, kad nieko nepastebi ir atvirai užėmė neveikimo pasyvią poziciją. Ši, taiką palaikanti organizacija, nei piršto nepajudino dėl to, kad būtų sustabdytas antrasis pasaulinis karas, apie kurio pasiruošimą praktiškai žinojo visos Europos šalys.

Šį kart tam, kad dar daugiau išplėsti savo valdas, Archontai į karą įtraukė septyniasdešimt dvi šalis, o karinius veiksmus suplanavo keturiasdešimtyje šalių, kas reiškė neišvengiamą tų šalių pokarinę priklausomybę, nuo savo kreditorių, kurių rolėje, kaip tikriausiai patys jau suprantate ir buvo Archontų atstovai.

Kas liečia Hitlerį, jis negimė toks despotas. Gimė, kaip ir visi, su „švariu sąmonės lapu". Jis buvo pakankamai apdovanotas gyvenimo vidine jėga žmogus, kuris netgi svajojo pradžioje tapti šventiku, atsiduoti dvasingumui. Tik atitinkamu gyvenimo momentu, Hitleris atliko savo lemiamą pasirinkimą Archontų ideologijos pusėn ir visomis prasmėmis pralaimėjo savo vidiniam Gyvuliškam pradui, tam  materialaus proto sistemos atstovui jame. O juk savo vidinę jėgą galėjo išnaudoti ir geriems tikslams ir iš tikro, tapti dvasingu žmogumi. Jo tėvas Aloizas, pradžioje nešiojo savo motinos pavardę – Šikelgruber, bet kadangi vėliau, buvo auklėjamas savo dėdės, Johano Hitlerio, jis pasikeitė savo pavardę į Hitlerio. Aloizo paskutinioji žmona buvo dvidešimt trejais metais jaunesnė. Adolfas pas juos gimė 1889 metais, nedideliame Austrijos miestelyje Brnau, Austrijos ir Vokietijos pasienyje. Jo broliai ir seserys mirė dar ankstyvoje vaikystėje. Išgyveno tik jis ir sesė Paula. Šeimoje karaliavo tėvo despotizmas, kuris daug gėrė ir dažnai mušė vaikus, kas pasekoje, atsiliepė jų psichikoje.

Vaikas augo uždaras nuo kitų. Jam buvo būdingi staigūs nuotaikų pasikeitimai – nuo stipraus susijaudinimo iki gilios depresijos. Kai berniukui sukako aštuoneri, motina, būdama pakankamai religinga, išsiuntė Adolfa mokytis į Lambaro mieto benediktinų vienuolyno mokyklą. O vienuolynas buvo ne šiaip sau. Ir ne šiaip sau pasipuošęs auksinėmis dešininėmis svastikomis. Krikščioniško vienuolyno priedangoje, maskavosi slaptas ordinas, kuri praktiškai, ezoterikos išvaizdoje, praktikavo ir propagavo „laisvųjų mūrininkų" okultines praktikas ir jėgos apeigas.

Po vienuolyno vadovo, Teodoro Hageno mirties. Jo vadovu, tiesiai iš Vatikano, paskiriamas vienuolis Josifas Lancas, Jam ten buvo pateikti kai kuri, ten slepiama ir ypatingai saugoma medžiaga, iš duotojo vienuolyno bibliotekos. Tai apėmė kai kuriuos senovinius monu-skriptus, kuriuos kažkada tai Hagenas buvo atsivežęs iš Artimųjų rytų. Vykdant savo ordino vadovo užduotį.

Josifas Lancas, išstudijavęs tuos monuskriptu, buvo nustebęs atsivėrusia jam informacija ir okultinėmis praktikomis, kurios jam atsivėrė. Tos technikos, prabudindavo žmoguje kai kurias jėgas ir suteikdavo atitinkamas galimybes. Bet tam, kad jas pritaikyti, buvo reikalingas savas jėgos ratas (kaip atsimename iš dvylikos žmonių). Ir jam tą problemą „padėjo išspręsti". Į tą „išrinktųjų"ratą pateko tada ir jaunasis Adolfas, su vaikišku pasitikėjimu susižavėjęs slaptomis apeigomis, vykdomomis vienuolyne.

Berniukas ant akių pradėjo keistis. Pas jį įvyko spontaniškas jėgos atsivėrimas. To negalėjo nepastebėti jo motina. Ir vaikas mylintis savo mamą, papasakojo jai tai, kas buvo uždrausta pasakoti, tai yra tai, ko ten moko jos vaiką, motinai sukilo šokas, siaubas, tai sužinojus. Ji ne tik pasiėmė iš ten sūnų, bet ir su visa šeima, tėvo sprendimu, staigiai pakeitė savo gyvenimo vietą. Bet, kaip tėvai nesistengė, jau buvo per vėlu. Kadangi spontaniškas tos jėgos pasireiškimas atvedė berniuką ne tik prie pozityvių pasikeitimų (jam pradėjo sektis mokslai ir būtent tos disciplinos, kurios jam patiko, pas jį formavosi lyderio savybės), bet ir prie negatyvių pasireiškimų, dėl kurių jo tėvai anksti išėjo iš gyvenimo.

Vėliau, jau būdamas jaunuoliu, Adolfas pats susisiekė su tais žmonėmis ir dėl jų metė mokyklą, taip ir likdamas su nebaigtu viduriniu išsilavinimu. Nuo to laiko, kai šeima taip greitai paliko tas savo gyvenamas vietas, įvyko nemažai įvykių. Josifas Lancas išėjo iš vienuolyno, pakeitė savo pavardę į Fon Libenfelsa. Palaikant atitinkamiem suinteresuotiems asmenims, nuo „laisvųjų mūrininkų", ryšiai nuo kurių veda tame tarpe ir į Vatikaną, jis 1900 metais sukūrė slaptą bendriją, pasivadinusia „Naujos šventyklos ordinu" (arba Naujųjų Tamplijierių ordinu) su savo rezidencija Vienoje, Parašė keletą knygų, kurios iš esmės, lietė tokias temas, kaip –Hiperborėją, Agharti, Šambala, Asgarti, legendinę senovės sostinę Tula.

„Naujosios šventyklos ordinas" tapo pagrindiniu okultinių tėkmių centru. Nuo tų pačių sponsorių, „laisvųjų mūrininkų", dygo ir įvairūs kiti ordinai, bei slaptos bendrijos. Tokie, kaip pavyzdžiui, Gvido Fon Listo ordinas, patenkantis į tą pačią okultinę tėkmę, Rūnų magijos mokyklos įkūrėjo. Na ir kuriam didelę įtaką darė Blavackajos, Nico darbai, senovės vokiečių tautų mistika.

Vienaip ar kitaip, bet „laisviesiems mūrininkams" buvo naudinga skleisti tokias nacionalistines nuotaikas visuomenėje. Tokias organizacijas jie stengėsi organizuoti įvairiuose miestuose. Atsirado jų filialas Miunchene 1918 metais, su pavadinimu „Tule bendrija". – kurių oficialus tikslas skambėjo pakankamai nekaltai – senovės vokiečių mitologijų studijavimas.

Tomis okultinėmis tėkmėmis labai susidomėjęs buvo ir Adolfas, skaitė panašią literatūrą. Ir visiškai neatsitiktinai savo jaunatviškų planų realizacijai pasirinko būtent Vieną. Reikalas čia visai ne dėl Vienos menų akademijos, kur bandė jis įstoti, o būtent tu savo senų draugų slaptos bendrijos, kurią jis noriai lankė, netgi tada, kai buvo elgetos būsenoje, dėl kai kurių aplinkybių. Ideologija, kuri ten buvo skleidžiama, nebuvo susijusi vien su mistika ir nacionalinio okultizmo prioritetais, Šambalos ir Graalio paieškomis, bet ir apie žydų viršūnes, kurie prisidengdami marksizmu bandė užgrobti visą pasaulį.