Dvasiškai laisvam žmogui materija tampa nereikšminga. Tai vadinama dvasiniu egoizmu. Dvasinis egoizmas – kada kaip sakoma dingsta materialus pasaulis. Iš tikro jis nedingsta, tačiau žmogus gyvena toliau tarp žmonių, tik paprasčiausiai pas jį yra supratimas, kodėl vienas daro vienaip, kitas kitaip. Jei kas nors bando jį nuskriausti, įžeisti, tai įsižeidžia pats kuris tai daro. Kaip galima įsižeisti ant šuns, jei jis aplojo? Juk jis loja, nes pats bijo. Atsiranda supratimas kas žmones valdo juose pačiuose. Taip, yra gailestis tam, ką žmogus praranda gavęs nuo Dievo. Žmogus turėtų išmokti gyventi, tapti tikrai gyvu, o jis tenkinasi tik laikinu egzistavimu. Tačiau iš esmės, štai tas taip vadinamas dvasinis egoizmas duoda supratimą ir nuima nusivylimą. Juk gyventi materialiame pasaulyje, prarandant brangiausia kas duota, tai baisu, neturint dvasinės atramos. Kai dėmesys iššvaistomas niekams, manant jog mes kuo tai čia valdome. Ką galima valdyti čia, kad net kūnas gal po kelių dienų mirs ir iširs? O sistema stato tik vieną tikslą, valdyti kuo nors. Tai pagrindinis paklusnių sistemos vergų tikslas. Jei pavyzdžiui mes pagimdėme vaikus, tai būtinai turi juos pavergti sau, kad mūsų klausytų. Norime juos komanduoti, pragyventi už juos gyvenimą. Bet juk jie vis tik laisvos asmenybės? Padėti galime, bet priversti – ne. Jei mes jiems ką nors peršame, sutinkame pasipriešinimą. Kodėl? Todėl kad sąmonė priklauso sistemai, kuri visada skatins dominavimą ir valdymą. Tai vienos bendros sistemos dalis.
Vadinasi ne tik dvasinė vienybė jungia žmones, bet ir sistema jungia per sąmones?
Vėl tas pats dvasinio veidrodinis atspindys. Buvo toks išsireiškimas kadaise, kurį mažai kas atsimena: Įsivaizduokite, kad sudužo veidrodis. Ir pati mažiausia jo šukė, kuri gali būti, atspindi saulę. Tai ir yra materialus pasaulis. Tai saulės kreivas atspindys veidrodžio šukėje. Klausia, kiek tokių pasaulių yra. Jų yra tiek, į kiek dalių tu gali suskaldyti veidrodį. Daugelis besidominčių dažnai prašo aprašyti dvasinį pasaulį, kas yra jaučiama ir panašiai. Bet pirmiausia kas to prašo? Prašo sąmonė, kuri to niekada ir nepriims. O žmogus, kuris jau supranta, jog tame absurdo teatre yra tik stebėtojas, tokio klausimo niekada neužduotų. Jis siekia viską pažinti pats. Ir prideda pastangas bent jau tai mažai ir lengvai šilumai viduje prajausti, palaipsniui juda ta kryptimi.
Yra įdomi sakmė apie tai, kaip apie dvasinį pasaulį galima papasakoti žodžiais: “Kartą pas vieną išminčių ateina žmogus, norintis gauti atsakymus apie dvasinį pasaulį. Jis sako: Aš žinau jog tu žinomas išminčius apie kurį daug kalbama. papasakok man prašau, kas tai yra dvasinis pasaulis? O išminčius atsako: Kam man apie jį tau pasakoti, geriau tu pats pažink jį. O tas jam sako: Bet aš tai pradžioje turiu žinoti, ar tai įdomu ar ne. Gerai, sako išminčius. Štai tau pilnas krepšys plytų. Imk jas ir jų pagalba pabandyk išaiškinti kas tai yra oras. Kada tau tai gausis, tada ateik ir aš tau papasakosiu apie dvasingumą.”
Sunku nešiotis krepšį su plytomis, bandant pažinti dvasinį pasaulį. Tam kas iš tikro tai nori pažinti niekas nemaišo iš tikro ir plytų nereikia.
Ar galima tai suprasti protu?
Protu mes to nesuprantame. Mes jaučiame, kiekvienas žmogus jaučia ir suvokia, jog pas jį yra ryšys su dvasiniu pasauliu. Ir tai vyksta nuo pat gimimo. Kodėl? Kadangi jau nuo 8 dienos po kūno gimimo žmogus tampa žmogumi, kadangi pas jį yra dvasinio pasaulio dalis ir tą ryšį jis jaučia. Netgi pats užsispyręs skeptikas, aršiausias ateistas vis tiek tai jaučia. Ir tai daugelį žmonių, kurie laisvesni nuo primestų šablonų, priverčia ieškoti to dvasinio pasaulio. Tačiau tai žmogus jaučia ne protu. Protu kaip tik jis sudaro viską tam, kad tuos jausmus atmesti. Daro įvairias protines išvadas, kodėl Dievas neegzistuoja ir tt.
Pavyzdžiui tam, kad mus sukūrė Dievas priešpastato tai, jog čia kažkada tai buvo ateiviai, kuriuos žemės gyventojai palaikė Dievais ir kurie mus apmokė. Arba iš vis teigia, jog mus sukūrė ateiviai. Pagal sąmonę gaunasi, atskrido protas ir sukūrė protą čia.
Bet jeigu nuimti Tai, kas vadinama religijose Šventa Dvasia, mes visi išnyksime. Dėka tos Šviesos, septonų veidrodžiai ir atspindi vieną ar kitą iliuziją. Jie ir sukuria materiją. Iš tikro kas tai yra materija? Tai – iliuzija. Ir kuo ta iliuzija tankesnė, tuo ji tampa materialesnė. Tanki iliuzija priimama kaip materija. Net sapnas, tai iliuzija, kurioje jaučiamės realijoje. Tik retais atvejais suvokiame kad tai sapnas. Mums tas pats, kas ten, tas čia. Kaip stebėtojui mums ir praeina gyvenimas absoliučiai realiai, jaučiant skonius, kvapus ir tt. Visur ta pati iliuzija kaip ir sapne. Kuo ji skiriasi? Na gal kiek ilgesnė. Ir dar skiriasi tuo, kad šioje iliuzijoje mes dar turime galimybę įgyti tikrą gyvenimą.
Jei kiekvienas žmogus bent jau pabandytų pastebėti save. Paprasčiausiai atliktų eksperimentą mintimis. Imtų ir pastebėtų savo sąmonę. Kaip ji jam ką tai pasakoja, kad ir prieš jo norus. Sako štai aš turiu valią. O pastebėk, ar iš tikro tu turi tą valią ir viskas tada atsistos į savo vietas. Jei kiekvienas žmogus skirtu bent 10 minučių per dieną tam, dėl sakysime sportinio intereso. Ar gali jis sustabdyti mintį, kuri pas jį atėjo? Ar gali jis ją valdyti? Galvoti apie vieną ar apie kitą? Keisti įvykių eigą? Ir galų gale duoti sąžiningą atsakymą pačiam sau. Kas Tu?
Na o po to, dėl ko jis čia, supras tik tada, kada taps jau nepriklausomu stebėtoju šiame absurdo teatre. O kol jis pats įsitraukią į tą procesą, kurį mūsų taip vadinamo gyvenimo scenoje demonstruoja sąmonė, tol vargu ar užsiduos tokius klausimus. Ir tada pati sąmonė papasakos jam dėl ko jis čia? Kad vartoti kuo daugiau, pasitenkinti, gauti malonumus ir dominuoti, linksmai pralėkti atrodantį ilgą egzistavimo kelią.
O po to ką? Subasmenybės. Kas liečia tai, šiuolaikinis mokslas kaip tik duoda supratimą, kad subasmenybė – absoliučiai reali būsena. Kodėl? Todėl kad informacija niekur nedingsta. O sąmonė tik informacinė sankaupa, bet ji gali egzistuoti tik tada, kada maitinama energija. O dėmesys ir yra ta energija, kuri maitina tą informacinę sankaupą. Taip būtų galima tai paaiškinti iš fizikos pozicijos. Todėl asmenybės kontaktas po fizinio kūno mirties su energijos šaltiniu, kurį mes vadiname Siela, praktiškai nesibaigia. Vienintelis skirtumas, kad susiliejimo procesas jau nebegalimas, bet šaltinis toliau maitina tai. Tas žiūrovas toliau finansuoja artistą, kuris toliau jam suką filmą. Ir žmogus, neturintis kūno, regos ir klausos, išsaugo viską kas yra.
Tam kad geriau suprasti kas tai yra subasmenybės būsena gerai tiks meditacinės praktikos. Užsimerk, užsikimšk ausis ir truputį ribok kūno judesius. O visa kita išlieka: pyktis, gobšumas, neapykanta ir tt.
Vadinasi ten viskas kaip ir čia, viskas vyksta toliau?
Praktiškai niekas nesikeičia. Kada aprašo tą pomirtinę patirtį naudoja tokius išsireiškimus kaip pragaras, ugnis ir panašiai. Tai paprasčiausi fizikiniai dėsniai ir jei Dievas leis, viskas šiai civilizacijai bus gerai, mes juos atversime. Tai yra, jei žmonijai pasiseks, tai jie pasieks tokį išsivystymo lygį, jog visa tai taps suprantama ir aišku iš fizikos ir mokslo pusės taip pat, kaip ir kiti šios dienos elementarūs dalykai.
Jei egzistuodamas čia, dabar tu neįgysi tikro gyvenimo, tai jo juo labiau neįgysi ir po to. Todėl to pasaulio jausminis suvokimas tampa natūraliu, kada žmoguje įvyksta susiliejimo procesas. Jis paprasčiausiai pradeda gyventi tuo pasauliu. Tampa realiu šio pasaulio žiūrovu bet ne dalyviu, suprantant, jog šiandiena jis žiūri šį materialumo filmą, kurio gal rytoj jau nebebus. Jis neprisirišęs prie to. Štai tada tikrai tampa įdomu.
Daugiau nėra prasmės kalbėti apie subasmenybes ar dar ką nors tokio panašaus, kadangi žmonių septonika, tai yra jų sąmonė, pradės visa tai naudoti kaip instrumentą tam, jog dar daugiau pavergti asmenybes. (Virgio trigrašis: tuo neseniai galėjome įsitikinti komentaruose, bandant tokias žinias asocijuoti su bauginimais, grėsme, baimės sukėlimu ir tt.) Ne įbauginti, o būtent pavergti nori sąmonė. Kokiame plane? Pradedama pasakoti: štai matote, pasakoja apie kažkokias tai subasmenybes, juk tai netiesa. Geriau patikėti čenelingais, jog mes jau Angelai. Ir tokiomis mintimis žmones, kaip asmenybes vis toliau atstumia nuo dvasinio pasaulio. Tai yra gaunasi, kad pakeliant tokias temas mes žmonėms nepadedame įgauti gilesnį dvasinį supratimą, o atvirkščiai, padedame sąmonei, kad ji kuo toliau atstumtų žmones nuo dvasinio pasaulio. Na o tiems, kas laiko save ateistais, tai gal ir gerai šiuo atveju.
Tada pereikime į kitą palankesnę dvasiniam augimui temą, į dvasinės patirties temą.
Na tai jau įdomiau. Sakysime taip, apie tai galima kalbėti. Jei kažkieno tai sąmonė ir pagalvos, kad mes tik sėdime ir pramogaujame, tai nesukels tokio globalaus nepasitenkinimo ir nenoro.
Vis tik einam pas Dievą, o ne prie eilinio veidrodžio? Norisi pasikalbėti apie tikrą dvasinį pasaulį daugiau.
Na apie jį reikia ne kalbėti o juo gyventi. Kitas reikalas, kad galima pakalbėti apie jo pažinimo kelius. Nors iš principo, dvasinio pasaulio pažinimo takelių daug. Tik esmė jų viena. Tai yra, iš principo nėra blogų religijų. Bet kurioje religijoje yra įdėta ta Tiesa, kuri gali atvesti žmogų pas Dievą, jei jis to tikrai panorės. Todėl aš nematau kokių tai paslapčių, sunkumų, viskas atvira ir prieinama žmonėms. Kitas reikalas, kad pas juos dažnai nėra tokio noro. Kodėl?
Todėl kad sąmonė, kaip jau mes kalbėjome, niekada nesieks Dievo. Net jei paliesime Meilės klausimą pavyzdžiui. Sąmonė nesugeba Mylėti. Pas ją nėra net tokios funkcijos. Ji nežino kas tai yra Meilė. Ji tik žino kas tai yra komfortas, kas jai priimtina ir nepriimtina. Vėl tas pats vartotojiškas vertinimas, kurį jau aptarėme.
Būtų gerai, jei žmonės iš tikro nors truputėlį užsiiminėtų savimi, nors truputį suprastų kas tai yra tikra meilė. Kas tai yra tas Amžino, kas yra uždaryta kiekvieno iš mūsų viduje. Na kas gali būti dar nuostabiau? Taip tą egzistavimą žmonės apdovanoja prasme. Tam, kad bent jau įgyti tą pačią Tikrą Meilę. Bet vėl gi, ne žmogaus žmogui meilės supratime, kaip materialaus subjekto, materialiam subjektui per sąmonę. Sąmonė kaip visada sukurs tik iliuziją, kuri labai greitai pradings ir iširs. Kaip ir kalbėjome, pasaka pasibaigia vestuvėmis, po to prasideda realybė. Prasideda kokios tai prisitaikymo, dar kokios nors motyvacijos, bet tai tik dėl egzistavimo patogumo. Ir įdomiausia, kada vienas žmogus praranda kitą ir pergyvena. O dėl ko jis pergyvena? Jis pergevyne ne dėl to žmogaus kuris sakysime mirė, o dėl komforto, patogumo praradimo. Dėl to, kad išėjo manipuliacijos objektas, ar dar ką nors panašaus. Bet jokiu būdu ne apie dvasines sudedamasias dalis, kurios išsiskyrė.
Bet vėlgi, jei žmonės dvasiškai išsivystę, tai tokia problema kaip fizinio kūno mirtis neegzistuoja. Juk dvasinis subrendimas duoda ne tik tokį supratimą kad visi – Vienis. Juk skirstymas yra tik materialiame pasaulyje. Tik čia mus skiria. Skiria molėkuliškai, erdve, laiku ir tt. O dvasiniame pasaulyje viskas kitaip. Iš tikro sunku tai papasakoti ir perteikti kas tai yra. Tai tas pats, kas akmenimis pabandyti paaiškinti, aprašyti orą. Geriau tai patiems pergyventi, prajausti, įgyti tokią patirtį pačiam. Tada atsiras bent koks tikslas iš tokio laikino egzistavimo.
Žmonės vaikosi kokias tai iliuzijas šiame pasaulyje, galų gale išsibarsto save ir niekur neateina. O prieš mirties veidą toks žmogus save guodžia tik tuo, kad pastatė namą, kaip tėtis Karlas pridrožė vaikelių, gal būt medį pasodino geriausiu atveju ir viskas. O kokia to egzistavimo prasmė? Ką įgijo jis pats? Ir išeina su niekuo, su tuščiu dvasiniu krepšeliu, tik su puikybe už tai, ką jis padarė žmonėms, šaliai, dar kam nors. Taip sąmonė guodžia tave, kad ne veltui pragyvenai, ką tai pasiekei.
O jei kaip sakoma “iš Dūšios” pasikalbėjus su bet kuriuo senoliu, tai pastebėsite, jog jie visada liūdni, apart tų žinoma, kurie įgijo Dievą.
O kas tai yra džiaugsmas? Juk kiekvienas tai išbando?
Džiaugsmas būna skirtingas. Būna sąmonės džiaugsmas dėl ko tai įsigijimo, bet jis greitaeigis. Kodėl jausminio susijungimo su dvasiniu pasauliu jausmas neišsisemia? Negali nusibosti? Todėl kad tai yra visada, bet kurią naują akimirką. Tai nesibaigiantys jausminiai suvokimai, taip galima pasakyti. Tai verdantis ir gyvas gyvenimas. Gyvenimas pripildytas gyvybės, kitaip neįvardinsi. O Materialus pasaulis pripildytas iliuzijomis. Net jei yra žybsniai tokiame materijos gyvenime, jie visada pakeičiami kokia nors problema, liūdesiu, nusivylimu, įsižeidimais, siekiais ir tt., kad tik atitraukti nuo tikro gyvenimo. Argi ne taip?
Esantis Dievo meilėje žmogus visada jaučia džiaugsmą ar ne? Pradeda galvoti, kodėl jis sau to neleido anksčiau, kodėl buvo kokios tai ribos?
Sąmonė visada stato ribas, nedaleidžia iki dvasinio. Kodėl? Todėl, kad jei nors kartą žmogus prajuatė kas tai yra dvasinis pasaulis, to nebegali užmiršti, negali su niekuo palyginti, nori ten grįžti. Kodėl? Todėl kad tai Tikra, čia ir dabar. Ir tas dabar, jis neišsitempia laike. Tai yra, kadangi yra ir tikra. Ir tas Yra ant tiek įvairus, kad neužteks nei amžinybės tai pergyventi. Ir ta visa įvairovė visada pripildyta laimės.
Čia toks įdomus momentas, kad buvimas dvasiniame pasaulyje niekada nebūna vienodas. Kada susiduri su tuo supranti, kad Ten nepasikartoja nė viena akimirka, kad kiekvienas susilietimas visiškai nauja. Tik reikia paprasčiausiai būti tokiose sąlygose?
Tai ne būsena ir sąlygos, tai gyvenimas. Ir net pats lengviausias asmenybės susilietimas su Dievo pasauliu tuojau pat dovanoja džiaugsmą. Bet įdomiausia tai, kad ir kiek žmogus ir kaip garsiai nerėktų šiame pasaulyje nuo proto, nuo sąmonės, kad jis nori pasiekti Dievo pasaulį ir siekia to, apart molekulinio oro sudrebinimo nieko nebus. Ir štai čia žmonės dažnai daro klaidas, katastrofines klaidas, bandant pažinti Dievo pasaulį pasitelkiant sąmonę. tarsi atlieka kokį tai sudėtingą mokslinį eksperimentą. Bando Jį išsklaičiuoti, reikalingi kokie tai Jo būvimo įrodymai ir tt. Na taip galima pamatyti tik veidrodį, atspindį, bet ne šviesą. Sąmonė taip įvaro asmenybę į aklavietę, bandant pritraukti asmenybės dėmesį į savo spektaklio scenas. Kam tai daroma? Kad žmogų iš tikro atitraukti nuo davinio pasaulio. Susidaro didžiulė praraja, skirtumas tarp to pasaulio ir šio. Per kurią nesinori grįžti atgal. Tai nerealu. Žinoma, būna, kad net turintis dvasinę patirtį išnaudoja sąmonę kaip instrumentą. Ir atiduodamas dėmesį buičiai pagauna save, kad dėmesį atiduoda materijai. Tampa ne tik žiūrovas bet ir dalyvis, įsitraukia į tą sąmonės žaidimą. Taip būna, tai normalu.
Keletas pažįstamų jautė, kad šis pasaulis ne tai ko jiems reikia. Jie visomis išgalėmis bandė atrasti kelią į dvasinį pasauli. Skaitė įvairiausią literatūrą, apvažiavo pusę pasaulio, aplankė įvairias dvasines vietas. Net užlipę į patį aukščiausią kalną bandė medituoti. Tačiau pasitenkinimo nepajautė. Aš jų klausiau, kam jūs ten užsikorėte? Jie atsakė, tam kad būti arčiau Dievo. Tačiau ten apart oro trūkumo ir nuovargio daugiau nieko nepajautė. Kodėl taip nutiko? Kadangi jų sąmonė privertė juos taip elgtis. Ieškoti Dievo ten, kur jo nėra. Ji pasakoja, kad ten šventa vieta, ar ten. Taip klausydami sąmonės žmonės ir tampa įvairiais religiniais piligrymais, atsiskyrėliais ir tt. Bet grįžta dažniausiai tokiais pat, kokias ir iškeliaudavo. Per sąmonę ir fizinius savo kūno veiksmus neįmanoma pasiekti dvasinio pasaulio.
Kaip sakydavo Muchamedas: “Allachas žymiai arčiau nei šariatas”. Tereikia tik atsiverti. Nereikia nieko, nei kur bėgti, nei ko tai ieškoti. Reikia paprasčiausiai būti. Tai nesudėtinga ir ant tiek lengva, kad sąmonė to nesupranta ir negali to pasiekti. Juk kas keikia Dievą žmoguje? Sąmonė. O kam? Kad Asmenybė būtų jos vergu. Kad ji būtų jos žiūrovu, kuris stabiliai mokės savo dėmesio jėga. O kuo moka iš tikro? Galimybe gyventi, būti gyvam. Juk tą jėgą kuri yra žmoguje, Asmenybėje, turi nukreipti būtent tam, kad įgyti savo gyvenimą. Tai turi sudaryti iki 90% prieš 10. O kam tai žmogus išnaudoja? Į iliuzijas ir niekus, juk taip?
Mes emocinės būtybės, gyvename, rūpinamės visokiomis smulkmenomis ir tt. Bet kada vaikui pasidaro gaila žiurkėno, kurį užmuša kas nors. Vietoje to, kad paaiškinti kas tai yra materija išbtikro, gyvenimas, tėvai ignoruoja tokį klausimą. Juk žiurkėnas nedvasinga būtybė. Tai ne žmogus. Bet tėvai pasakoja tada vaikui, kad tai nieko tokio, danguje jis tavęs palauks ir tt. O tai jau šablonai nuo sąmonės, kurie greitai prilimpa vaikui.
O kam reikalinga žmogui sąmonė?
Ji reikalinga komunikacijai trimatėje erdvėje. Juk kada žmogus jausminiame lygyje, jis nemato šio pasaulio. Jam šis pasaulis dingsta ir tai iš tikro taip. Galite netikėti mano žodžiais, kaip norite. Tačiau tokia patirtis, per kurią praėjo visi šventieji. Tai tokia patirtis, kurią čia atnešė ir papasakojo pranašai. Ir jei žmogus laiko save tikinčiu, netikėti savo religiniu pranašu – kvaila ar ne? Juk kiekvienas iš jų būtent ir kalbėjo apie tai, kad įgyjant tą jausminį ryšį prarandi šį pasaulį. Kodėl? Kadangi esant ten, šis pasaulis tampa absoliučia iliuzija ir nieko jame nebesinori. Iš vis nebesinori jame egzistuoti. Juk iš gero į blogą niekas nebenori eiti. Bet tame būtent ir yra mūsų sąmonės fenomenas. Kad išstudijavę jį, mes galime komunikuoti tokiame pasaulyje. Mes gyvename, dirbame, valdome savo kūną sąmonės pagalba. Ir kiek mums duota, tiek mes turi čia išbūti. Toks dėsnis, jis visiems vienas. Ir kaip mes be sąmonė bendrautume su žmonėmis? Jie mūsų nesuprastų. Pavyzdžiui, sėdi žmogus ir juokiasi, o kitas nieko nesuprastų, nes nejaučia to, kas jo viduje, nekalbu apie pasiekusius dvasingumo. Pavadintu mus sektantais, kvailiais, skurdžiais, mėšlu, ar panašiai. Problema tame, kad sąmonė kurčia ir akla dvasiniam pasauliui. Ji mato tik paveiksliukus, iliuzijas ir viskas. Toliau stop.
O štai tie žmonės, kurie iš tikro dvasingi, jiems mūsų paveiksliukai nereikalingi. Jie pasėdės vienas prie kito, patylės ir sužinos žymiai daugiau, nei mes perduodame kalba čia valandų valandas.
Kalbant žmogiška kalba, dvasinį pasaulį galima paaiškinti kaip vientisą foną. Ten viskas viena ir ten nėra jokių problemų vienas kitą prajausti. Aš nekalbu apie emocijas. Emocijos čia, šiame pasaulyje. Ten – jausmai. Ir tie visi jausmai – susiję tarpusavyje. Todėl tokia yra dvasinio pasaulio begalinė įvairovė.
O šiame pasaulyje viskas išskirta, atskirta. Čia kiekvienas žmogus vienas kitam yra mįslė ir to pagrindu gimsta psichologija, kitokie mokslai. Mes bandome ką tai studijuoti, įvairias taip vadinamas įtakos technikas tik tam, kad suteikti savo žodžiams jėgą. O dvasiniame pasaulyje to nėra ir nereikia. Jis beribis ir amžinas. Ten viskas paprasta. O štai čia visiškai atvirkščiai. Absoliučiai viskas sudėtinga ir išskirstytą. “Skaldyk ir valdyk”.
Nors iš kitos pusės, kaip jau ir kalbėjome, visa tai suskaldyta tik žiūrovui, o aktoriai visi tarp savęs apsijungę. Tame paradoksas. Septonika susijusi tarpusavyje irgi.
Norėtus aptarti būsena, kada sėdi ramybėje ir vietoje dvasinės praktikos išeini į sapną.
Tokiu atveju žmogus neatlieka dvasinės praktikos. Jis paprasčiausiai bando kažką tai padaryti protu. Žinoma, kas pirmiausia prasideda? Kūno atpalaidavimas, atsijungimas nuo kūno ir tt. Tačiau kai tai darome protu, tik atpalaiduojame kūną, atsikratėme minčių, mes sąžiningai užsnūstame ir viskas.
O kas tai yra dvasinė praktika iš tikro? Tam nėra jokios būtinybės sėdėti lotoso pozoje, ar dar kokioje nors sudėtingoje situacijoje, kalno viršūnėje ir kartojant mantrą laukti dangiškos manos nusileidžiant. Dvasinė praktika atliekama bet kokioje vietoje, visada ir visur. Jūs turite tai daryti visur ir visada. Tai jausminis dvasinio pasaulio prajautimas, suvokimas. Tai Asmenybės dėmesio jėgos įdėjimas į tą gerą ir begalinį, kas yra tavo viduje. Tai yra, į dvasinį pasaulį. Į patį gyvybės šaltinį – Sielą. Ir bet kuris žmogus tai gali prajausti, surasti. Viskas paprasta, tik susilietei su tuo, kuo daugiau tam suteiki dėmesio, tuo arčiau jo esi. Tai yra savo gyvybinę jėgą išnaudoji būtent tam, kad įgyti tikrą gyvenimą. Tapti tikrai Gyvu. Ir natūralu, vyksta atgalinis atsakas, na ir įvyksta tai, kas įvyksta. Apsijungimas.
Ir tokioje būsenoje jau ne iki kokio nors miego ar ne?
Dvasiai miegas nereikalingas. Miega kūnas, sąmonė. Sakysime taip, Angelai nemiega. Jiems to paprasčiausiai nereikia. Miega sąmonė. Taip, ji turi miegoti, kadangi įvyksta atsiskyrimai. Apie tai jau kalbėjome anksčiau. Tai normalu, natūralu ir būtina. Tačiau dvasiniame pasaulyje miego supratimo nėra, kadangi ten nėra kūnų, nėra problemų, to nereikia.
Na o kada žmogus bando atlikti dvasinę praktiką sąmonės dėka, visada užmigs. Kaip jau ir sakėme, sąmone neįmanoma priartėti prie dvasinio pasaulio. Tai nerealu. Tai tas pats, kas paimti demoną ir įgrūsti jį į rojų. Na kaip? Štai šventąjį į pragarą gali. Tačiau tai jam bus tik ekskursija ir ne daugiau. Jis iš jo visada gali grįžti, nes neprisirišęs. Skirtingai nuo mūsų paprastų žmonių, esančių materialios sistemos, pragaro, materialaus pasaulio vergais per sąmonę.
O nuo ko prasideda pirmasis žingsnis pas Dievą?
Pirmasis žingsnis? Aš pasakyčiau – nuo sąžiningumo. Sąžiningumu prieš patį save. Kada žmogus sąžiningai užsiduoda sau klausimą, Kas AŠ? Pradeda save tirti, žiūrėti, ar jis tik paprastas įvairių molekulių rinkinys, tiria visą tą sudėtingą mašiną ir klausia savęs, o kam tai reikalinga? Kodėl aš čia? Štai nuo pirmo klausimo “Kas AŠ?” ir prasideda kalias pas Dievą. Na arba atvirkščiai – į kitą pusę. Priklausomai nuo to, kokį pasirinks atsakymą pats sau ir kas juo tada valdys.
O atsakomybė?
Atsakomybė būna įvairi. Jei mes kalbėsime apie atsakomybę už patį save, savo gyvenimą, tai nėra pretekstas keliui pas Dievą. Atsakomybė tai daugiau materialus dalykas, priklausantis sąmonei. Juk dvasinė būtybė supranta dvasinio pasaulio realybę, gyvena tuo pasauliu, praranda šio pasaulio vertybes. Bet pas ją lieką atsakomybę už artimuosius čia.
Vėl grįžtame prie šeimos. Kodėl toks žmogus neprovokuos skyrybų ar dar ko nors panašaus? Jis neskriaus ko nors savo šeimoje. Atvirkščiai, prisitaikys prie jų ir padės. Apart gero ir teigiamo tokioje būsenoje jis daugiau nieko neatsineš į šeimą. O jeigu tęsiasi kivirčai ir barniai, tai jau nuo proto, vadinasi jis tebesėdi toje pačioje deguto bačkoje kaip ir kiti. Vadinasi žmogus dar negyvena dvasiniu pasauliu. O atsakomybę pačiam už save, ko prašo? Žiūrovo atsakomybės ar artisto? Tikroji atsakomybė įgyjama tada, kada žmogus įgyja supratimą, bent jau supratimą, kad dvasinis pasaulis realus, kada įgyja pirmą patirtį. Štai tada pas jį atsiranda tikra dvasinė atsakomybė. Bent jau atsakomybė už savo “Aš”, sakysime taip.
Bet yra ir kitoks variantas. Kada žmogus ne tik suprato, bet pas jį atsiranda atsakomybės jausmas ir už kitus, žinant kad jis gali jiems padėti. Tai jau bus tarnystė dvasiniam pasauliui. Tai sakysime taip, žinoma labai vertinga savybė, bet tai jau bus sekantis etapas, žingsnis ir mažai kas tai pasiekia, apdovanotas tokia padidinta atsakomybe. Kada išsigelbsti pats, padėk kitiems išlipti iš tos mūsų deguto bačkos.
Na o pas mus dažniausia sutinkama atsakomybė tik nuo proto. Pats dar neišsigelbėjo, sėdi bačkoje, kad ir paviršiuje, o jau moko kitus kaip iš jos reikia išlipti, gražiai pasakoja. Štai pavyzdžiui ne nuo tos kojos atsikėlei, ne taip atsiklaupei, prašliaužei per mažai ratų ir tt. Tai yra, žmonės mėgsta mokyti, sakysime taip, patys dar neturintys jokios dvasinės patirties.
Kai pasieki dvasingumą, norisi atiduoti kitiem visą save ar ne?
O kitaip ir nesigaus, nes visas žmogus priklauso dvasiniam pasauliui. Bet čia reikia suprasti ne paprastai save atiduoti, o priversti savo kūną tarnauti dvasiniam pasauliui čia, šiame. Ir priversti būtent savo sąmonę paklusti sau, darant tai, kas reikalinga dvasiniam pasauliui. Įsidėmėkite, ne kokiems nors žmonėms, ne kokioms nors organizacijoms, o tik dvasiniam pasauliui. Tai yra, vyksta dvasinio pasaulio atstovėjimo, palaikymo šiame materialiame pasaulyje procesas. Ir tarsi kitų žmonių, norinčių išlipti iš bačkos, šansų padidinimas. Tai jau tikras tarnystės dvasiniam pasauliui procesas. Bet ne visiems tas yra duota, net ir tiems kas iš tikro stojasi į dvasinį kelią, ką tai pasiekia. Dažniau suveikia tas banalus dvasinis egoizmas ir žmogus paprasčiausiai išeina. Bet tai irgi labai svarbu ir negali už tai būti teisiamas. Kodėl? Todėl kad dingsta šio pasaulio vertingumas. Kiekvienas toks protrūkis, prasiveržimas silpnina visą sistemą, lengvina padėtį likusiems. Įgyjant dvasinę patirtį žmogui tas pasaulis tampa nerealus.
O pas kitus atvirkščiai, jie įgyja dar didesnę atsakomybę už likusius, ne tik už artimuosius, bet ir už kitus žmones, kadangi supranta, jog dvasiškai mes visi vienis ir vieningi. Supranta, jog kiti žmonės klysta, klausantis sąmonės, demono. Todėl bando jiems padėti pažinti Tiesą patiems. Tai ir yra tarnystė.
Aukščiausia tarnystė, Marijos žygdarbis. Tai kaip tik ir yra aukščiausios tarnystės pavyzdys. Tai yra, mažai to, kad pasiekė pati dvasingumo, bet dar duoda galimybę ir kitiems pasiekti tai, rūpinantis žmonėmis toliau. Ir pastebėkite, kiek žmonių įvairiose šalyse Ją gerbia ir ne tik gerbia, bet iš tikro jaučia aktyvią pagalbą dvasiniuose klausimuose. Tai jėga, einanti nuo jos ir padedanti žmonėms atsiverti. Seniau vadinama Allat jėga. Tai aukščiausias tarnystės dvasiniam pasauliui laipsnis, koks gali būti.
Juk ji kaip ir kiekvienas paprastas žmogus to pasiekė pati?
Žinoma. Bet ne kiekvienas žmogus gali taip, kaip elgiasi ji. Tačiau, sakysime taip, niekas nemaišo nė vienam žmogui pasiekti tai, ko pasiekė Ji. Niekas...
Ačiu jums labai.
Ačiu ne man, juk aš tik žmogus...
Taikos ir ramybės Dvasiai |