Artėjantys kataklizmai ir žmonių tarpusavio santykiai 3 - 2 Сентября 2016 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:12
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Rugsėjis » 2 » Artėjantys kataklizmai ir žmonių tarpusavio santykiai 3
11:58
Artėjantys kataklizmai ir žmonių tarpusavio santykiai 3

Kada pas žmones atsiranda vidinis konfliktas?

Tada, kada asmenybė siekia vieno, o sąmonė nori  visai ko kito ir čia atsiranda toks vidinis disonansas.

Yra tokia nuomonė, jog jūs esate Agapitas iš Pečioros?

Na aš esu pats savimi. O antra, Agapito palaikai, kaip žinote, akivaizdžiai guli Kijevo Pečioros Lavros požemiuose. Tai tik žmonės išsigalvoja viska.

Yra dar ir tokia nuomonė, jog jūs esate Arkangelas Gabrielius?

Jūs mane matote? Matote, vadinasi aš negaliu būti angelu, nes angelai neturi kūno, o aš jį turiu, taip kad ir tai atkrenta.

Yra tokia nuomonė, jog jūs esate iš kitos planetos, kitaip sakant, ateivis?

Na iš esmės, tai mes visi čia esame ateiviais. Nes molekulės ir atomai iš kurių sudaryti mūsų materialūs kūnai, anksčiau priklausė įvairioms planetoms, žvaigždėms ir kosminių dulkių rūkams. Taigi ne tik aš, bet ir visi esame ateiviais čia ir tai turi pagrindo. Juk tos dalelės iš kurių kažkada tai buvo sudarytos planetos ir žvaigždės iš tikro niekur nedingsta. Materija ji ir yra materija. Ji iš vienos būsenos persiformuoja į kitą. Taip ir gaunasi, jog iš tų buvusių kosminių dulkių mes ir sudaryti. Su tuo nesiginčiju. Todėl galima sakyti, jog mes visi esame ateiviai.

Dar yra tvirtinama, jog jūs esate pats Rigdenas Džappo – Šambalos valdovas?

Ir čia vėl prašovė. Jis juk kur turi būti? Pagal įvairias sakmes ir legendas turi būti kažkur tai Tibete, Himalajuose. O aš kur esu? Čia, Kijeve. Kodėl žmonės visada kabina kokias tai etiketes, įmantrius vardus ar dar ką nors prisigalvoja? Koks skirtumas kas prieš jus dabar sėdi? Na aš žinoma nieko prieš, jei žmonėms taip patinka, prašom, tegul mane vadina kaip tik nori. Juk esmė nuo to tikrai nepasikeis.

Bet juk žmones iš tikro jaudina toks klausimas kas jūs?

Žmogus. Paprastas žmogus, kaip ir visi kiti.

O tiems, kurie ką tai jaučia kas esate?

O tie kurie jaučia tokių kvailų klausimų ir neužduoda, nes to nereikia, patys puikiai jaučia.

O kodėl vis tik dauguma žmonių pasaulyje siekia atsiskyrimo, susiskaldymo, o ne apsijungimo, susivienijimo?

Apsijungimo klausimas sakyčiau yra daugiau retorinis. Juk savo judėjime, turiu omenyje Allat Ra, mes irgi visus kviečiame apsijungti ir tt. O bendrai tai, iš tikro ar įmanomas visų žmonių planetoje apsijungimas tokioj jų dabartinėje būsenoje, kokioje yra liaudis?  Pasakysiu ne, neįmanomas. O kodėl? Nes sąmonė visada skiria ir skirs. Ir tokiame jos principe yra gili prasmė. Jei susimąstyti, kodėl sąmonė visada žmones skiria? Daug apie tai  kalbėjome ir dar ne kartą kalbėsime, jei žinoma žmonėms tai bus įdomu. Iš tikro ši tema labai subtili ir aktuali šiai dienai. Skirstymas ir susiskaldymas visada vyksta nuo žmogaus proto, tai yra sąmonės. Nuo vidinio žmogiško egoizmo. Pats protas, kaip dalis sistemos, visada žmones skirsto ir skaldo. Kodėl?  Nes taip lengviau jais manipuliuoti. O kada žmonės gyvena santarvėje, draugiškai, juos būna sunku valdyti ir manipuliuoti. Pas juos tada nėra tokio vidinio egoizmo ir visų kitų negerų savybių, sakysime taip, kurios atsiranda pas žmones iš materialios pusės. Juk žmogus yra dualus ir visi tai  puikiai žino manau. Kaip sakoma, žmoguje yra  ir materialus pradas, ir dvasinis pradas.

Kaip galvojate, kuris iš tų dviejų yra pirminis? Daugumas matyt pasakys jog dvasinis. O iš tikro pirminis – materialumas. Juk iš pradžių gimsta indas, tik  po to į jį yra įpilamas vynas. O kas pas žmogų svarbiausias iš jų? Žinoma antra sudedamoji, tai yra Dvasinė.

Vadinasi tas indas stipresnis, jei jis pirmesnis, ar kaip ten?

Šis pasaulis kuriame esame – materijos pasaulis ir aišku, jog čia puotai vadovauja materija. Natūralu, kad pirminė yra materiali žmogiška dalis, kuriai priskiriama ir sąmonė – dominuoja. Dominuoja ji nuo pat gimimo. Pirmiausia yra vyresnė, nei antroji dvasinė sudedamoji. Ir tai kaip minimum sudaro skirtumą 8 dienomis. Todėl ir natūralu, jog kaip vyresnis brolis ar sesuo visada siekia dominuoti prieš jaunesnį. Tai žinoma tik pokštas, bet iš tikro sistema – agresyvi. Ji visada viską stengiasi primesti. O štai dvasinis pasaulis niekada nieko neprimeta. Jis paprasčiausiai yra ir viskas. Panorėsi – pats ateisi į jį, jei ne – tai tavo pasirinkimas, niekas nesiūlo ir neverčia. Jis kaip koks švyturys, laimės žiburys. Matai jį, nori to, tai ir plauki ten kur reikia. Jei iki šiol nematai, nežinai kur plaukti, vadinasi jo tau dar nereikia.

Ar galima pasakyti, jog skirstymai vyksta šiame pasaulyje visur ir kolektyve, ir pačiame savyje, kiekvieno viduje?

Žmogus tik mano, jog jis yra vientisas ir nedalomas. Jau kalbėjome, jog jame yra atitinkamas žiūrovas ir artistai. Žmogus iš tikro viduje suskirstytas. Ir niekada nesuras susitaikymo savyje, jei nesuras susitaikymo pirmiausia su Dievu. Kodėl yra tokie išsireiškiamai kaip susitaikymas ir tt.? Ką tai reiškia susitaikymas su Dievu? Tai nereiškia jog žmogus yra susipykęs su Dievu. Nes Kas tai yra žmogus ir kas yra Dievas?  Jei palyginti, tai  būtų tas pats, kas jums susipykti su savo nuosavu sapnu, kurį  ir matei pirmiausia neilgai ir neaišku dar kada. Žinoma, jog žmogaus didybės manija jam pasakoja visai ką kitą, jog jis labai reikšmingas, svarbus ir panašiai. Bet vėlgi, kas tai yra ta didybės manija?  Tik sąmonės dalis, artistų su jumis kaip su žiūrovu, manipuliacinio veiksmo dalis. Ir ne Dievas turi ateiti pas žmogų, o žmogus atrasti Dievą savyje. Ateiti į vidinį susitaikymą. Tai esmė ką jis turi padaryti čia.

 Kitaip sakant, būti vidinėje švaroje?

Būtinai. Tik tada galima prajausti kas tai yra iš tikro Dvasinis pasaulis, Dievas. Ir iš lengvo net susiliesti su tuo kitu pasauliu. Susitaikymas ne su tuo pasauliu, o pirmiausia su pačiu savimi.

Jūs kalbate apie susitaikymą, O visose religijose daugiausia kalbama apie kovos būseną. Vidinės  kovos su pačiu savimi, su velniu ir tt. būseną?

Taip, apie tai kalbama daug visur, bet ir apie susitaikymą ten kalbama daug. Tai yra visose religijose, gal būt skirtingais žodžiais kalbama ir apie susitaikymą. Esmė viena, kad žmogus susiliestų ir truputėlį prajautų tai, jog yra kitoks pasaulis. Aš jau nesakau pažintų jį, ar panašiai. O tam jam reikalingas vidinis susitaikymas. Tai yra, jam reikia tapti pirmiausia pačiu savimi. tapti vientisu, Asmenybe. O kaip žmogus gali tapti vientisu?  Vieni sako jog tam reikia susijungi su savo sąmone, protu. Juk taip sakoma? Tačiau vientisu žmogus tampa tik po vidinio susitaikymo, jis tampa to pasaulio dalimi. Allat Ra knygoje minima apie Asmenybės susiliejimą su Siela. Ką tai reiškia? Tai nereiškia, kad mes, vaizdžiai tariant, paėmėm puodelį, įpylėme į jį arbatos ir visa tai susiliejo. Tai tik materija ir jei mes apie tai kalbėsime, vadovausimės kuo? Materija. O mes dabar kalbame apie tai, kas tikrai nėra materialu. Tačiau daugelio supratimu juk tai kas nematerialu – vadinasi tuščia, tuštuma.

Dabar palietėm įdomią temą – tuštuma. Daugelis kalba ir net astrofizikai ginčijasi tarpusavyje, jog Visatoje yra vakuumas, tuštuma. Nors iš tikro to materijoje nėra, tame ir prasmė. Bendrai tai niekur materialiame pasaulyje nėra absoliučios tuštumos. Joje net mažiausio taškelio nesurasime, į kurį gali būtų įdurti pačią ploniausią medicininę adatą, kad ji į ką nors neatsiremtų. Nėra tuštumos kaip tokios. Paimkime pavyzdžiui taip vadinamą kosminį vakuumą, kaip absoliučią kokią  tai tuštumą. O kaip tada su gravitacinėmis bangomis, jau nekalbu apie kitas bangas, radijo bangas, įvairūs spinduliavimai ir visa kita. Tai yra bet kurioje vietoje kur nebūtume Visatoje, bet kuriame taškelyje, atrodytų didžiulėje Visatoje, būtinai kas tai yra. Na gal ne visada tokioje išvaizdoje kokioje mes įpratę matyti. Visur viskas pripildoma matoma ar nematoma. Taip kad tuštumos materijoje nėra.

O kitame pasaulyje, dvasiniame kaip?

O dvasiniame juo labiau, nėra tuštumos.  Pilnatviškumas nežiūrint į jo beribiškumą, Bet mes vėl gi liečiame tokią temą, kurios nesupras sąmonė. Ji to nepriims. O jei nepriima, vadinasi ką daro? Atstumia. Ir gaunasi kas?

Vidinė priešstata, atsiskyrimas?

Žinoma, todėl daugelis mūsų ir nesupranta. Taip mes vėl grįžome prie susitaikymo. Pirmiausia susitaikymo su savo paties dalimi, su dvasiniu pasauliu.

Kaip žmogui susitaikyti savo viduje?

Kaip tai nebūtu liūdna, ne visi to nori. Taip,  Asmenybės visada siekia dvasinio pasaulio, bet toks potraukis sąmonės visada pakeičiamas į ką nors materialaus. Tai yra, visada vyksta kova už žmogaus (asmenybės) dėmesį. Daugelis vėl to nesupras, sakys: Prie ko čia tas dėmesys?  O dėmesys tai – gyvenimo energija. Dėmesys tai ir yra pats gyvenimas. Tai ir yra ta dalis, kuri nuo Šventos Dvasios. Sakysime taip, dalis tos jėgos, kuri būdinga Asmenybei, kaip dvasinio pasaulio atspindžiui ir galinčiai tapti to pasaulio dalimi. Dėmesys būtent ir yra ta jėga, kuri ir sukuria gyvenimą.

 Tai yra žmonės paprasčiausiai ne ten nukreipia tą savo dėmesį, nors ir darant kad ir gerus materialius darbus?

Jei ir geri darbai, bet daromi tik protu, tai jie niekada neatves Asmenybės į dvasinį pasaulį. Bet jie žinoma nuostabūs, reikalingi. Tokie darbai padeda žmonėms ir tai reikia daryti. Ir iš principo, tuo ir turi būti užimtos smegenys, sąmonė. Sąmonė turi būti užimta gerais darbais ir mintimis. Negalima ten įsileisti ką tai liūdno ar blogo. Dabar išsiaiškinkime kiek daug žmogus per dieną pergyvena gerų, pozityvių emocijų ir kiek liūdnų ir blogų? Kiek jis laiko per dieną būna ramybėje ir kiek ginčuose, konfliktuose savo paties sąmonėje? Tai yra, vėl grįžtame prie mūsų vidinio teatro ir Asmenybės kaip žiūrovo. O mintys – tai artistai. Kiek jie mums rodo gero, pozityvaus ir kiek – neigiamo? Negatyvaus visada žinoma aptiksime daugiau. O kodėl? Todėl kad ryškesni žybsniai. O kodėl ryškesni? Todėl kad į tai daugiau įdedama dėmesio. Štai tame visa to ir yra prasmė. Tai banali materialios sistemos ekonomika.

O kada per diena būna daug gerų momentų?

Kada žmogaus viduje viskas gerai. Kada esi su Dievu, žinoma tada ir čia materijoje bus viskas gerai. O kada viduje liūdesys, kada žmogus ginčuose pats su savimi, akivaizdu, jog jis šiame pasaulyje pastebės tik viską kas bloga, negatyvu.

Vadinasi reikia grožėtis tik dvasiniu pasauliu?

Dvasiniu pasauliu nereikia grožėtis ar didžiuotis. Juo reikia paprasčiausiai gyventi. O juo grožisi ir stebisi vėl gi kas? Artistai, parodė kokią tai sceną, sąmonei tai įspūdis. Kodėl daugeliui žmonių įspūdinga kokia tai scena iš to išorės teatro? Kažkas, kažkur surezonavo su jų dvasiniu poreikiu, žmogus nuėjo į šventyklą, pasimeldė, gal pameditavo, atliko ritualus, bet po kiek laiko tai nusibodo. Sąmonė vėl laimėjo ir jis iš ten išėjo. Tai ir yra kaip tik tai, ką duoda trumpalaikis įspūdis. Iš tikro, kada žmogus jaučia poreikį, būtent dvasinį poreikį, tada jis kaip žiūrovas, pavargęs nuo savo artistų, paprasčiausiai atsikelia ir išeina be jokių sentimentų artistams. Viskas labai paprasta.

Daugelis sako, jog labai sunku pažinti tą pasaulį ir tt. Bendrai taip, sąmonė kaip tokia, nesugeba pažinti dvasinio pasaulio. Ir kada žmogus bando ką tai suprasti tik sąmone, bando ko tai išmokti, jis visada atsiremia kur? Į materijos magiją. Tuo viskas ir baigiasi.  Asmenybės siekis ir noras pažinti dvasinį pasaulį, vėlgi nuo sąmonės baigiasi tik kokio tai paronormalaus sugebėjimo atsiradimu. Tokio sugebėjimo, kuris duoda valdžią virš kitų. Kas tai yra valdžia kitiems? Tai ir yra laikina iliuzinė būsena, kuri baigiasi taip pat greitai, kartu su kūno gyvenimu.

O ar tokie žmonės gali suvokti, jog pas juos vyksta toks pakeitimas nuo sąmonės, ar ne?

Taip buvo per amžių amžius. Žinoma kad dalis suvokia. Jei paimti bet kokią įvairių religijų dvasinę literatūrą ir paskaityti su kuo susidurdavo taip vadinami “šventieji tėvai” visose konfesijose, ar judėjimuose? Pamatysime, kad pas visus buvo tas pats. Tos pačios sąmonės problemos, kova su tais pačiais vidiniais savo demonais. Kova tai pirminis armakedonas, kol žmogus neateina iki susitaikymo su pačiu savimi. O kas tai yra kova? Kova tai priešprieša savo artistams, kada artistai bando asmenybei ką tai primesti. Žmogus nebenori į juos daugiau žiūrėti. Jis jau pavargo nuo jų demonstruojamo filmo. Jis nori paprasčiausiai gyventi. Juk už to absurdo teatro gludi – didžiulis pasaulis. Įsivaizduokite, sėdite kambaryje, kuriame pora dešimčių artistų. Jie pastoviai suka tau šį nesibaigiantį chaosą, o ten, už kambario sienų, spindi nuostabus pasaulis. Pasėdėsi taip kambaryje valandą kitą ir pavargsi nuo to, net sąmonė pavargs. Vis viena anksčiau ar vėliau panorėsi pamatyti tikrą saulę, paukštelį, žolę, dar ką nors. O čia kambaryje vieni ir tie patys artistai, kurie vaidina tuos pačius piktus dėdes ir tetas. Juk matai, kad tai neatitinka tavo kaip žmogaus poreikių. Taip ir asmenybės visos jaučia neatitikimą ir siekia išeiti iš to absurdo teatro sienų.

Kada pajauti, susilieti su dvasiniu pasauliui, jauti tą neapsakomą palaimą, tai į mažiau nesutinki ir Asmenybė siekia vien tik to?

Taip. Čia yra toks labai įdomus momentas. Juk daugelis šventųjų rašė apie tai. Kelis kartus gyvenime pasisekė susiliesti su tuo pasauliu ir po to visą gyvenimą siekė tai atstatyti. Klausimas. O kas maišė jiems gyventi juo toliau? Vėl tie vidiniai demonai. Ir kur tie “šventieji” užstrigdavo? Užstrigdavo kovoje, banalioje kovoje su pačiu savimi. Jiems prireikdavo net ištiso gyvenimo, jog suprasti, kad nereikia kovoti, reikia paprasčiausiai gyventi dvasia. Bet dėl to, kad suprasti, jog reikia gyventi, pradžioje būtina pakovoti. Taip paradoksaliai viskas ir sudaryta.

Kokie turi būti instrumentai tokioje pirminėje kovoje? Nugalėti galima Meile ar kaip?

Patikimiausių instrumentų asmenybei yra siūloma daug. Bet didžioji dalis jų pateikiama nuo proto. Juk jei davė tau instrumentą sąmonė, kuris turi dirbti prieš pačią sąmonė, tai patikėk, jis dirbs tik prieš tave. Tai būtų tas pats, jei artistai pasakotu žiūrovui, kaip reikia nuo jų atsikratyti. Jie sakys: “užmokėk mums kuo daugiau ir prisiriš kuo stipriau prie kėdės lipnia juosta, tada tu nuo mūsų atsikratysi”. (Virgio trigrašis: nusipiešk sparnelius ir kantriai lauk, jei ne šiandien tai rytoj, o gal poryt atskris, nusileis, prisikels kas nors.... ir taip iki grabo lentos, sąmonės vergams ir puikybės manijai...). Žinoma, jog taip nuo jų neatsikratysi.

Tai yra, tokie išsivadavimo instrumentai yra visai ne sąmonės plokštumoje?

Ne žinoma. Kodėl atsiranda ta kova?  Tai pačio savęs nagrinėjimas, studijavimas pirmiausia. Ir visi tą kelią praeina, kitaip ir nesigaus. Kol pats nesuprasi, jog sąmonė žaidžia su tavimi piktus pokštus iš tikro ir tai, ką tu laikai realiu, tuo nėra. Visa tai tėra tik kova už tavo dėmesį. Kol nesuvoksi to, nesuprasi ir daugiau. Tai yra, nori nenori prisieina kovoti, prisieina stebėti save. Tai ir yra paties savęs pažinimas. Jei paimsime bet kurio tikro šventojo kelio aprašymą, tai pamatysime, jog jie visi praėjo per tai. Pradžioje suvokia savo demonus, mintis, sąmone, velnius, nesvarbu kaip kas juos vadino. Žinoma yra kokia tai to gradacija. Yra demonai ir velniai. Patogumui išsirinkime, kad būtų suprantamiau. Asmenybė – tai žiūrovas, sąmonė – artistai scenoje. Tarp jų žinoma yra ir storesnių ir plonesnių, svarbesnių. O yra ir viso šito spektaklio režisieriai, prodiuseriai.

 Tai yra, jog šiame materialiame pasaulyje yra atitinkama hierarchija?

Valgyti nori visi. Tame ir problema. Ir štai pastebėkite, ant kiek materialiame pasaulyje svarbi ta hierarchija? Kaip sąmonė visada siekia išstatyti kokią nors hierarchiją ir dvasiniame pasaulyje? O ten jos deja nėra. Štai kame paradoksas. Ir sąmonė nesupranta, kaip taip kas nors gali atsirasti be jokios hierarchijos?

Ar žmonės gali apsijungti tokiame pasaulyje, kuriame viskas stovi tik ant hierarchijos pagrindo? Pas mus nėra lygybės, pastoviai kas tai kuo tai bando dominuoti. Daug apie tai kalbėjome, jog toks materijos dėsnis ir niekus tu nuo jo nedingsi. Kodėl žmonijai sunku pasiekti susivienijimo net mažose grandyse, kolektyve, net šeimoje? Nulemia tai, jog kažkas kažkuo pastoviai bando vadovauti. Ir žmogus priverčiamas paklusti, toks hierarchijos pasaulis. Na o dvasiniame pasaulyje yra toks išsireiškimas mūsų kalba, kaip – atsakomybė. Imasi kas nors sau atsakomybę, ar ne. Tai jau tarnystės procesas. Tarnysčių dvasiniam pasauliui yra daug, vėl grįžtant prie religijų. Yra daug tokių supratimų. Jei pakeitė žmogus apdarus, vardą, kas dieną atlieka maldas, tai dar visai nereiškia, jog visą savo gyvenimą žmogus pašvenčia tarnystei Dievui. Ir vėl gi, svarbiausia kas taria tą maldą jame? Ir kas užsidėjo tuos išskirtinius apdarus? Kas pakeitė vardą? Pakeitė tik kino teatro pavadinimą, pakeitė sienų spalvą, užuolaidas ir tt. Artistai pradėjo pasakoti maldas žiūrovui. O žiūrovas, kaip buvo mažas kūdikis, sėdintis kėdutėje, taip ir tebesėdi toliau su savo norais, svajonėmis. Jam norisi ledų, gal pyragėlio, svarbu kad norisi, norisi ir norisi... čia artistai papasakos ko reikės. Ar toks žiūrovas išsivaduos, kad ir užsidėjęs sutaną, kaip galvojate?

Daugelis užduoda klausimą apie tarnystę. Ar žmogus turi pats siekti, tapti, sakysime kad ir Geliaru, ar tam reikia pasikliauti tik Dievo valia?

O ką tai reiškia pasitikėti Dievo valia? Vadinasi pernešti atsakomybę kam tai kitam. Kodėl per amžių amžius žmonės pasitiki kieno tai valia ir sako bus kaip bus. Bet kokiu atveju klausia: “Pasakyk, kaip man pasielgti?” Bet juk tai tavo problemos. Kodėl klausi kaip pasielgti pas kitą? Kad perkelti atsakomybę kitam ir prie to paties, pačiam nieko nedaryti. Tai vėl tas pats atvejis, kaip sėdi mūsų žiūrovas teatre ir jo artistai klausia vienas kito, kaip jam pasielgti už jį patį?  Taip įdedama kur nors dėmesio jėga, kad realizuoti veiksmą. Bet su Dievu taip nesigaus. Pagal Dievo valią pasireiškia ir dingsta ištisi pasauliai. O eiti su Juo ar ne, tai jau tavo paties pasirinkimas.

Dėl tarnystės. Ji būna įvairi. Net paprastas ištartas žodis dvasingumo gynybai – tarnystė. Na pavyzdžiui nuodėmingumas. Prasmė tame, kad žmogus nuodėmingas nuo pat pradžios. Nors nieko blogo nepadarė, bet jis nuodėmingas pirmapradžiai. O jei mes pažiūrėsime paprastame variante, kas tai yra nuodėmingumas? Nuodėmingumas tai kaip tik ir yra patenkinimas tų artistų scenoje, jų finansavimas dėmesiu, kada vietoje tavęs jie pragyvena tavo gyvenimą. Tai ir yra žmogaus nuodėmingumas. O ko reikia? Susitaikymo. Ne su artistais žinoma. Jie niekur nedings, gyvens su tavimi iki paskutinės dienos, kol gyvens kūnas. Tai, apie ką kalbame, nepriskiriama materialiam pasauliui, o dvasiniam keliui, žmogaus Asmenybei. Tai sakau, kad neiškreiptų žodžių.

Kuo mažiau artistus finansuoji, tuo geriau jie tau tarnauja. Bet tai liečia ne realiai vaidinančius artistus didžiojoje teatro scenoje. Ne. Juos kuo geriau finansuosi, geriau vaidins. Tai liečia kaip tik vidinį darbą su savimi. Darbas su savo demonais, velniais, ar kaip  juos pavadintum. Turi būti įvestas ekonominis režime. Finansuoti tik tai, kas reikalinga tau, kaip dvasiai. Tada į galvą nelys nereikalinga.  Nors kartais jei ir prašoks kas nors, skiri dėmesį tik tam, kas reikalinga tau.

Nežiūrint į visa tai, šiuolaikiniame moksle lieka atviras klausimas iš kur atsiranda mintys, hipotezės, moksliniai atradimai ir visa kita ir kas atveda prie kančių nuo to?

Ne visos mintys atveda prie kančių, kitos atveda prie nuostabos, savimeilės, puikybės ir tt. Žmogus atliko kokį nors atradimą ir po to visą gyvenimą tuo naudojasi, kaip sakoma, užmigo ant laurų vainiko. Iš kur visa tai? Iš sąmonės, iš kur dar daugiau gali būti.

Bet sąmonė yra ne žmogaus kūne, juk tai jau irgi žinomas mokslui faktas?

Vieno chirurgo klausia, kada jūs operavote šventiką, ar jus jame matėte Dievą? Ne, nemačiau. Kaip ir nemačiau nei sąžinės, nei proto. Visa tai už ribos.

Sąmonė apie tai nelabai mėgsta galvoti. Ir kada susimąsto, pradedant kokias nors dvasines praktikas, daro tai dvi tris dienas, tampa nuobodu. Sąmonė sako tau, jau viskas, reikalauja kažko kitko. O asmenybė pradeda finansuoti tokias protesto demonstracijas ir kaip žiūrovas pasiduoda tam.

Vadinasi tam reikia kokių tai dvasinių pastangų, prisivertimo ar kaip?

Nereikia jokio prisivertimo. Bet koks prisivertimas ir yra tų pačių artistų galvoje pamaitinimas. Materialus ir dvasinis pasaulis tai du skirtingi dalykai.

Nereikia užsiiminėti savo šablonais ir tt?

Kai kuriems tai gal ir labai patinka. Tai tampa toks savotiškas žaidimas, pragyvenant taip savo gyvenimą, užmirštant kur eini ir toliau tarnaujant nelabajam.

Šablonų studijavimas mums žinoma yra būtinas. Dar kartą sakau, yra būtinas savęs stebėjimas. Kam tai būtina? Tam kad sąmonė pati įeitų į aklavietę ir tada asmenybė tampa labiau laisva.

Tokiame esančiame paprasto žmogaus galvoje chaose, labai sunku suprasti kas tas stebėtojas, žiūrovas? Realiai tai sunku. Dėl to ir reikia save pradžioje išstudijuoti. Nepasiduoti puikybei ir kaltinti kitus, o pirmiausia stebėti save. Taip žmogus ir pradeda suprasti, jog jis asmenybė, kad jis ir gali sustabdyti mintis, suprasti jas, formas ir visa kita. Na o po to jis gali jomis ir valdyti. Tai yra išvystyti bet kokį talentą tampa lengva.

Klausimas, ar verta gaišti laiką tam, jeigu sakysime pas tave išvystytas kitas talentas? Pavyzdžiui, nuo gimimo yra palankumas muzikai, dainoms ir tt. Ir kam tau reikia studijuoti, kaip teisingai pakloti asfaltą? Tai irgi talentas žinoma. Bet koks darbas ir profesija reikalauja pastangų ir laiko. Ir kam gaišti laiką talentų performavimui? Kiekvienas turi užsiimti savo. Muzikantas muzika, statybininkas statyba ir tt.

Nesvarbu ką tu veiki šiame pasaulyje, žymiai svarbiau kas bus po šio pasaulio, ką tu darai dėl to, kas bus po šio pasaulio. O jis labai greitai pasibaigia iš tikro. Laikas labiausiai bėganti substancija, kurios nesulaikysi.

Norisi užduoti klausimą apie “čia ir dabar”. Žmonės nesupranta kas tai yra čia ir dabar?

Žmonės to nežino. Iš tikro žmonės nesupranta kas tai yra čia ir dabar. Daug apie tai kalbėjo iki mūsų ir kalbės po mūsų. Kol žmogus nepasiekė susitaikymo – nesupras, kas tai yra tas dabar. Todėl, kad bet koks dabar, net tas, kol tariau tą žodį jau perėjo iš praeities į ateitį. Tai pastovus ateities vijimasis. Jau ne kartą aptarėme, kad žmogus iš esmės gyvena praeitimi ir ateitimi, negyvena dabar. Sąmonė neturi tokios funkcijos. Ji nesuvokia kas tai yra dabar. Kodėl? Todėl kad  sąmonė – materialaus pasaulio dalis. Kadangi ji yra materija, kurioje įdėta informacija, su kuo niekas nesiginčija, tai paklūsta visiems materijos dėsniams, vienokiu ar kitokiu laipsniu. Neturi skirtumo, kvantiniu, užkvantiniu, bet  tai materija. O jei materija, vadinasi yra atitinkamame taške ir juda kartu su tuo, kas juda. O pas mus materialiame pasaulyje juda viskas. Kol dabar kalbame, mes jau praskridome labai daug kilometrų. Tūkstančius, o jei pažvelgti plačiau, tai keletą milijonų kilometrų per trumpą laiko periodą. Sukasi žemės rutulys, galaktika ir tt. O mūsų sąmonė pririšta prie mūsų kaip materialaus. Bet sąmonė to nepriima, kad ji pastoviai juda. Vyksta pastovus judėjimas didžiuliu greičiu. O mintis, lėta. Kol mes jai suteikėm dėmesio, priėmėme ir ji tapo materija, materializavosi, praskridome labai daug. Ir taip iš praeities pereinam į ateiti, nėra dabarties. Tai yra, sąmonė negali suprasti kas tai yra dabartis ir kas tai yra čia? Kodėl?  Todėl kad viskas baigtinis šiame pasaulyje ir juda dideliu greičiu. O kai tik žmogus pasiekia susitaikymą savyje, jaučia Dievo pasaulį, ką pirmiausia jis pažįsta? Jis pažįsta būtent tą čia ir dabar. Viskas sustoja, nebėra judėjimo, yra tik dabar. Juk nėra nei rytoj, nei vakar. Tame prasmė.

Tai yra sąmonė pakiša kokius tai klaidingus supratimus žmogui ar ne?

Ji paprasčiausiai dirba savo darbą, nes valgyti nori.

Kodėl daugumas žmonių studijuoja įvairias religijas, važinėja į įvairias vietas ir tt., o po to nusivilia, kad tiek metų užsiiminėju ir nieko?

Paaiškinsiu kodėl tai vyksta. Kodėl žmogus tarsi daug laiko skiria užsiėmimams dvasingumui, bet dvasiniu taip ir netampa? Jei mes pažiūrėsime į tą modelį, kurį nagrinėjame – artistai scenoje ir asmenybė kaip žiūrovas. Gaunasi, kad ne tu kaip asmenybė ieškai to dvasinio kelio. Pas tave yra siekis, jauti kad tai būtina ir kad tai tiesa. Bet tavo sąmonė, tai yra tavo velniai ir artistai kaip tik ir vaidina tai. Jie vaidina dvasingumą. Gaunasi, jog vietoje tavęs kaip asmenybė, jie užsiima dvasine paieška. Jie užsiima meditacijomis, maldomis, o po to pasakoja tau: “pažiūrėk, juk tu jau net koks nors plejadietis, ne Angelas, o tapai iš vis – Buda, mažų mažiausiai. Bodhisatva, ar dar kas tai daugiau. Kam tau tų praktikų ir darbo su savimi?”.

O kas vyksta iš tikro? Iš tikro, tu kaip sėdėjai, taip ir sėdi “prie suskilusios geldos”.. Kaip žiūrėjai į savo artistus, tuos velniukus, taip ir toliau žiūri. Tačiau dar kartą sakau, vienintelis kas gali su tuo kaip tai galynėtis ir susiliesti su dvasiniu pasauliu – tai Tu, kaip žiūrovas, kaip Asmenybė. O artistams kelias į tai uždarytas. Todėl jiems ir apmaudu, vėl materijos dėsnis, kova dėl valdžios. Todėl sąmonė niekada nepraleis savo galimybės išreikšti valdžią ir pavadovauti Asmenybei dvasingumo kelyje. Taip ir vyksta. Ji truputi duoda, vietoje tikrų jausmų ir pojūčių, to pasaulio suvokimo, pakiša tokius lengvus sąlyčius, emocijas, gal dar kokias haliucinacijas pademonstruoja, magijos mesteli ir viskas. Pažiūrėjęs tokį veiksmą žmogus, kokiam tai laiko tarpui priima tai kaip tiesą.

Juk sąmonei žymiai naudingiau yra subasmenybės būsena. Asmenybei tai aišku nenaudinga. Asmenybei tai – mirtis. O sąmonei – egzistavimo prailginimas. Ir sistemai tai įdomu, naudinga, kaip papildomas maisto šaltinis. Kodėl? Todėl kad sąmonė, esanti materialaus pasaulio dalimi, toliau egzistuoja jai tai įdomu. Ji ir toliau maitinasi. Ji manipuliuoja viskuo, nes nieko švento sąmonėje nėra.

Ir vėlgi, kodėl ta pati sąmonė, kuri pasakoja asmenybei, kaip žiūrovui, kad tapai Bodhisatva, čia pat priverčia tave spjauti į viską šventą ir atmesti tai? Iššaukia tavyje puikybę, koks tu dvasiškai apsišvietęs. Ir tokių pavyzdžių daugybė. Tuo pavyzdžiu gali tarnauti tie, kurie mano jog kiti net neverti su jais bendrauti, arba kiša bučiuoti savo purvinas kojas ir tt.

 O kaip gyventi dvasiniu pasauliu, gyventi kaip dvasinei būtybei?

 Su sąmone tai tikrai nesigaus. Ir tokie klausimai eina nuo sąmonės, neįmanoma taip paprastai viens ir viskas, gyveni tuo pasauliu. Bet iš kitos pusės, tai žymiai lengviau nei atrodo. Yra žinoma kokie tai etapai, savęs pažinimo etapai. O svarbiau nemaišyti tam žiūrovai eiti prie išėjimo, iš to absurdo teatro. Kada supranti, jog tu tik žiūrovas, nustoji klausytis to, ką tau pasakoja ir tuo pačiu priverti artistus pasakoti tik tai, kas tau reikalinga. Tai pirmiausia. O antra, atsistoji ir eini prie išėjimo, pamatai koks nuostabus pasaulis už ribų. Išeini ir gyveni tuo pasauliu.

Daugelis šventųjų patys visko pasiekė ir aprašė savo žodžiais. Jie įveikė savo velnius, įvedant tvarką scenoje ir paprasčiausiai išeidavo iš to kino teatro, arba šešėlių teatro ir pradėdavo gyventi. O po to visa tai aprašydavo kiti žmonės. Jie kalbėjo apie ugninę Meilę, arba karštį. Kitaip to neaprašysi. Yra tai, ką žmogus jaučia, bet vėlgi, ką apie tai gali papasakoti sąmonė?

 Pabandys pririšti tai prie kūno?

Ir taip paprastą skrandžio rūgštingumą, ji pabandys pateikti kaip dvasinę būseną. Žmogus gali pradėti ieškoti to fiziniame kūne: “pas mane turi būti karštis, kas tai turi deginti, turiu ką tai fizinio jausti.” Suvalgo kokį tai aštrų patiekalą ir po to “pasiekia Meilės karštį”.

O kaip dėl Vienybės supratimo?

Tai labai paprasta. Ant tiek paprasta, kad kai kuriems reikia išnaudoti visą gyvenimą kad tai suprasti. Iš tikro tai labai paprasta. Nors truputį susilietęs su dvasiniu pasauliu žmogus tai pajaučia. Ir visi šventieji aprašo pirmiausia vientisumo, nedalumo būseną. Kodėl, tai traukia Asmenybę, kodėl ji tai jaučia? Tai didžiulė jėga iš tikro. Pasakyti jog ji statiška – negalima. Ji – gyva. Ar joje prarandi individualumą? Ne, bet tuo pačiu, esi vienybėje su viskuo. Tai kaip vandens lašelis, esantis okeane. Bendrai – Tai okeanas, bet lašelis jame – atskiras. Na galima paimti ne lašelį, o sakysime vandens molekulę, kad būtų panašiau. Ji individuali ir tuo pat metu ji susijungusi su visu okeanu.

Palietėme dvasinio individualumo klausimą, kuris jaudina daugelį?

O ką tai jaudina pirmiausia? Sąmonę jaudina. Juk sąmonė, kuri pastoviai mus skiria ir skiria, pasakoja: kad štai Ten jei nueisi, susimaišysi su visu okeanu prarasi individualumą ir tt. Neik į religija, ten tave padarys zombiu ir tt. Tačiau niekas niekada iš žmogaus nieko negali padaryti, jei žmogus pats to nenorės. O takelių pas Dievą yra daug. Nėra blogų religijų. Kaip ir visur, tose organizacijose yra blogų žmonių. Tas tai taip. Ir vėl gi, o kodėl žmonės yra blogi? Todėl, kad gyvena protu, o jis ir atskiria žmones, daro juos gobšiais ir egoistais, užmuša juose viską kas šventa. Ir tada religiją žmonės pradeda ekspluotuoti tik dėl savęs.Bet argi dėl to kalta pati religija? Juk bet kurioje religijoje yra ir daug gerų žmonių. Tiesa?

Na aš pasakyčiau taip. Bet kurioje religijoje prevoliuojanti dauguma visada geri žmonės, kitaip ji paprasčiausiai nustotų egzistuoti ir žmonių ten netrauktų. Taip kad bet kur ir bet kam galima nueiti iki tikslo. Svarbiausia žinoti ir pasiryžti tam.

Taip paliesime vėl tarnystės klausimą. Tarnystė, kaip jau sakėme, būna įvairi. Žmogus neša Dievišką žodį ir jis tarnauja, tai jau tarnystė. Žmogus daro kokį nors gėrį be klastos, tarnaus dvasiniam pasauliui. Juk jis priešpastato save blogiui, agresijai ir tt.

Bet yra ir kitos tarnystės rūšys. Sakysime taip, jų yra daugiau, bet kiti tarnystės būdai ne visiems reikalingi ir tai iš tikro tiesa. Tai daugiau vidinis būtinumas. Žmogus pasirenka tarnauti ar netarnauti kada atsisako nuo visko ir imasi tikros tarnystės, tampa Geliaru ir tt. O kas tai yra Geliaras? Pirmiausia – tai tvarkos įvedimas kiek savo viduje, tiek ir kitame asmenyje. Na aš tai palyginčiau su kokiu tai kontroliuojančiu organu, kuris įveda tvarką, sakysime tarp tų vidinių artistų. Yra gi tokie kultūros ministerijoje ar ne? Kurie seka kaip paskirstomos lėšos, kad nemokėtų neužtarnautai daugiau artistams vaidinantiems velnius ir demonus. Na panašiai štai taip. Ne visiems to reikia, toli gražu ne visiems, patikėkit. Bet visiems kaip tik reikia išeiti iš to šešėlių teatro.

Daugelį žmonių, kurie iš tikro atsikelia ir eina prie išėjimo durų, kokiu tai periodu nukreipia į šalį artistai esantys scenoje. Tada žmogus vėl atsigręžia ir pasiduoda tam veiksmui, pamirštant kur reikia eiti. Sėdasi gal į kitą vietą ir toliau klausosi artistų. O kai atsimena, pasirodo viduje jau tuščia. Pavyzdžiui tada šventieji rašo: “Siela tapo tuščia, kaip pas gyvulį”. Tai pirmiausia patvirtina, jog žmogus iš tikro turi tikrą dvasinę patirtį, iš tikro užsiiminėjo savimi ir dėl to pergyvena. Kodėl? Todėl, kad viduje jaučią tuštumą, nebejaučia buvusio ryšio su dvasiniu pasauliu. Žinoma, jog Siela negali būti tuščia ir juo labiau, “kaip pas gyvulį”. Juk pas gyvulius nėra Sielos. Taip tik trimatiškai išreiškė savo pojūčius. Bet išreiškė juos absoliučiai teisingai. Tai ir yra sąmonės dominavimas, dvasinio gyvenimo praradimas. Tai tuo momentu ir įvyko, kas aprašyta. O vėliau pradėjo vėl jausti, vėl dirbti, kol grįžo ta buvusi “palaima”. Taip, jog pas žmogų buvo tikra dvasinė patirtis.

Ir toks palaimos praradimas matyt stimuliuoja tolimesnį jos nepraradimą, darbą su savimi?

Be jos visai blogai. Tačiau tai supras tik tas, kuris kada nors, nors kiek tai su tuo susilietė. Bet kol žmogus su dvasiniu pasauliu nesusilietė, niekada nesupras to vertės. Jam visa tai bus kažkas už ribos, kas tai nesuprantamo, kaip koks beprasmis kuitimasis už uždarų durų. Tarsi yra ir nėra, žmonės sako, bet pats nemačiau. Juk žmogus gali vertinti tik tai, ką jis žino, savo patirtį. O asmenybė, ypatingai tokia, kuri visą gyvenimą buvo žiūrovė, nesupras, nežinos to. Ji jaus būtinumą, potraukį, bet vertės to nežinos. O kada iš tikro nors mažyti gurkšneli tos beribės laimė ir deginančios Meilės, gaus, susilies, tai po to be šito net akimirka atrodys amžinybe.

Juk Dievas mumyse ir ieškoti jo nereikia, o kam tada ieško jo visur?

Juk tai sąmonė ieško, tai tie artistai vaidina dvasingumo paiešką. Tada ir lipa į kalnus medituoti, atsiskiria oloje, šnekasi su juo ir tt. O kas ten juos siunčia? Tie patys jo artistai. Jie ir varinėja žmonės iš vienos vietos į kitą, bet taip niekada neatves pas Dievą. Štai kame bėda. Bet už tai žmogus užsiėmęs. Taip ir gaunasi, jog asmenybė jaučia Dievo siekį, o sąmonė tai pakeičia. Taip ir toliau vaiko iš vienos bažnyčios į kitą. Koks skirtumas? Juk Dievas – Jis viduje, čia. Štai Jo ir reikia siekti, o ne keisti siužetines linijas spektaklio scenoje.

Sakoma, jei nėra Meilės tai viskas tampa sunku?

Būtinai. Iš tikro, susilietęs su dvasiniu pasauliu ir gyvens tuo pasauliu, niekada nepažeis taip vadinamų Dievo nuostatų. Jis niekada nieko blogo nedarys. Todėl jam nereikia jų, nes jis ir taip jų laikysis visada. Tai normalu.

Nuoroda, “Pamilk Artimą savo”. Deja žmonės nuo sąmonės bando pamilti artimą savo?

Tai neįmanoma. Vis viena bus materialus interesas. Tai vėl, kaip ir visų žmonių apsijungimas per sąmonę – negalimas dalykas. Sąmonė to neleis. Ji kiekvienam pasakos, jog tu geresnis. Na gerai susidraugausime, pakęsime vienas kitą, jei taip bus naudos. Bet viduje nekęs vis viena. Vis viena sąmonė visada skirstys, rodys ragus. Vis viena pasakos, jog tu geresnis, o kiti blogi. Štai jie visi kalti o tu tik geras. Žmogus niekada nesuras susitaikymo su savo sąmone. Tai neįmanoma.

 Tačiau sąmonę galima prijaukinti. Reikia suprasti, kad sąmonė tai žvėrelis. Aš ją palyginčiau su meška. Tyli, švelni, kol ją maitini. Na o tik nusisuki, žvėris ir yra žvėris, užpus tuojau pat neįspėjus. Todėl, jog neužpultų, geriau ją laikyti užtvare.

O kaip tada žmonėms įvykdyti tą Dievišką nuorodą : “ tikros meilės artimam”?

O kas tai yra tikra meilė artimam? Ir kas jungia visus žmones? Niekas, apart dvasinio pasaulio. Materija mus išskiria. O dvasingumas apjungia. Pamilus Dievą, pažinus dievišką Meilę – tu pamilsi visus. Jei kas nors toli gražu nedvasingas, vis viena tu jį suprasi. Kodėl jis pasielgė taip, ar kitaip? Koks artistas tuo momentu ir kokią sceną jam demonstravo? Kodėl jis taip veikia? Todėl veiksi taip, kaip reikia. Bet tai nereiškia, kad jeigu “davė per kairį žandą, pakišk dešinį”. Tai reiškia būtent, kad žmogus nekaltas, nes juo valdo velniai ir tt.

 O kaip yra su artimo palaikymu, jei kalbėsime apie kolektyvą ir artimą, kuris eina dvasiniu keliu?

Jei kalbėti apie draugus ir kolektyvą su kuriais kartu eini būtent dvasiniu keliu, tada taip. Bet noriu pasakyti, kad vis viena eini pats. Tame prasmė. Kad ir kiek žmonių su tavimi eitų šalia dvasiniu keliu, vis viena eini pats. Ir atsakomybė vis viena priklausys tau. Na o pakeleiviai, esantys šalia, gali nusukti, eiti priekyje, atsilikti ir tt. Tai jau jų pasirinkimas, ko jie klausysi ir ką veiks. Panašu jog tai intymiausia kas gali būti  tarp žmogaus ir dvasinio pasaulio. Tai ne intymūs santykiai, nes tam turi būti partneris, o ten tik vienas su amžinybe. Ir vėl gi, vienas kaip asmenybė, individualybė.

Supratimas “protinga asmenybė” kas tai?

Na gal ne protinga, o suaugusi daugiau. Juk iš tikro žmogaus asmenybė pasilieka 5-6 metų vaiko vystymosi lygyje ir viskas. Apie tai jau kalbėjome. Toliau sąmonė pradeda dominuoti didesniu laipsniu. Na o iki 5-6 metų abi pusės vystosi beveik vienodai. Pas daugelį kyla klausimas, ar pas juos asmenybė suaugusi ar ne? Žmogus gali būti profesoriumi, Nobelio premijos laureatu, būti tiesiog idealiu mūsų materialiame pasaulyje, bet tai tik sako apie jo artistų moksliškumą. O jis, kaip žiūrovas, kaip asmenybė, taip ir lieka vaikas. Tam, kad būtų kitaip, reikia užsiiminėti pačiu savimi, vystytis. Pradžioje dar reikia bent jau surasti tą vaiką tokiame chaose. Aš tai sulyginčiau su diskoteka, kur pilna žmonių ir skamba muzika, o tarp žmonių kažkur tai tarp kojų bėgioja vaikas...

O kaip tada supratimas “ būkite kaip vaikai”?

Su Dievu žmonės visada kaip vaikai. Kodėl toks atvirumas? Tai ne tai, jog iš tikro būti kaip vaikai. Būti vaiku –  tai būti tokiu pat atviru. Būti būtent tokioje vidinėje švaroje. Kodėl? Todėl kad tikra Meilė yra pas vaikus dažniausiai iki 5 metų. Vaikai gali būti gobšų ir pikti, kadangi viena dalis akivaizdi, na o kita – nematoma. Bet jie tikrai Myli be jokių išlygų. Viena jų dalis myli materiją, o kita vidinį. Tai ir jaučiasi elgesyje. O po to, kai tampa vyresni, pradeda dominuoti sąmonė, prarandamas tas vidinio jausmas. Taip, gal vaikelis nuoširdus, viskas gerai ir nuostabu. Bet tos vaikiškos švaros jausmo jau pas jį nėra.

Juk sąmonė yra reikalinga kažkam?

Tik komunikacijai trimačiame pasaulyje. Ar gali asmenybė galvoti, kaip mes dabar galvojame? Ateina mintys, jas svarstome, vertiname, galvojame. Ar tokia funkcija reikalinga asmenybei? Juk pas ją ir taip viskas yra. Tik kad ką nors sužinoti čia, sakysime arbatinuko turinį, mums reikia atverti dangtelį. O asmenybei ar reikia viso to aplamai?

Jei iš vis nereikalingas tas arbatinukas kaip toks, su visu jo turiniu?

Štai ir aš apie ta patį. Kaip galima žmonėms tai paaiškinti, kai dėl sąmonės labai daug kas uždara šiame pasaulyje, nekalbant apie dvasinį. Jis uždaras mūsų sąmonei visai. Mes galime įsivaizduoti, numanyti, pasverti, mūsų artistai visada ginčysis tarpusavyje apie tai, ko negali pamatyti ir pačiupinėti.

O asmenybė, ypatingai tada, kada išeina už to teatro ribų, tampa dalimi to pasaulio, kuris kaip tik ir kuria pasaulius, tokius kaip šis materialus. Ir vaizdžiai kalbant, visos tos programėlės, kurios prirašytos materialiam pasauliui, kas jas prirašo?

Norėtus apie švarą ir šlovę pasikalbėti?

Jei nori būti švariu, eik ir nusiprausk. Pokštas žinoma. Pats šlovės siekimas tai jau nuodėmės supratimas. Tai materialu, o švarus, turima omenyje, švarus nuo materijos.

Turima omenyje minties švara ar kaip?

Mintis nebūna nei purvina, nei švari. Mintis ir yra mintis, tik klausimas ją priimi, naudojiesi, ar ne. Ar gali tai žmonės suprasti? Kol neįgijo dvasinių įgūdžių, kol jo asmenybė nestovi kitoje durų pusėje, nesupras. Jei sėdės ant kėdės pririšta lipnia juosta, tų pačių artistų, ko iš jos norėti.

Kas mus skirstys ir skeptiškai aptarinės? Tie patys kitų žmonių  artistai. Juk artistai mėgsta vienas kitą aptarinėti, pasijuokti vienas iš kito. Ir tt. Blogai jaučiasi, jei kas nors sėkmingesnis nei jie ir panašiai. Tada prisigalvoja visko, kad tik kaip tai sumenkinti kitą. Atmetant tai, kas parašyta, artistai iškeltų ir šį klausimą. Todėl paaiškinsiu prieinamai viską, kuo yra materija.

Informacija yra materija, teisingai sakant. Bet kokia mintis – materiali. O minčių pas mus daug. Vadinasi kas tai? –  minia.  O į dvasinio pasaulio komandiruotę gali važiuoti tik vienas, be minios. Juk su visu teatru nepaims niekada Ten. Ir ką tada daryti? Reikės artistus palikti ir važiuoti pačiam arba ne. Ta prasme sakmių yra nemažai. Štai viena jų: “Atėjo vienas žmogus pas išminčių ir sako: Norėčiau su tavimi pabendrauti apie išmintį, kaip jos pasiekti? Išminčius atsako: pirmiausia išvaryk minią ir ateik pas mane vienas, nes tai intymu. Žmogus atsisuka atgal, apsidairo ir sako: Kokia dar minia, juk aš atėjau vienas? Išorėje gal ir vienas, sakom išminčius, bet pažvelk į vidų. Tada žmogus pamatė, jog galvoja sukasi mintys ir apie vaikus, ir apie žmoną, draugus, apie viską. Tai ir yra ta minia kuri nereikalinga? Klausia išminčiaus. Taip, išgirdo atsaką. Išėjo už durų ir metus laiko sėdėjo prie išminčiaus slenksčio.”

Toks įdomus momentas, visada šventraščiuose ir sakmėse remiasi į metų laiko tarpsnį. Jei kas nors dėl įdomumo pabandytų tai atsekti, daugelyje maldų pamatys metai, metai, metai... Kodėl žmogui reikia tiek laiko, kad nugalėti savo mintis, demonus? Todėl, kad iš tikro yra reikalingas laikas, jog žmogus išsiskirtų su tuo. Žinoma, tai suprantama greičiau, bet žmogus niekaip negali išsiskirti su savo pamėgtais artistais. Žmonėms labiau patinka iliuzija scenoje, nei tikras gyvenimas ir atsakomybė už durų. O daugelis paprasčiausiai to bijo. Juk jiems artistai pripasakoja: “jei išeisi už durų, pikti šunys apkandžios ir tt. Kur tu eini, juk lauke lietus? Sėdėk ir klausykis, mes tau papasakosime saldžių pasakų ir tt.” Na taip ir prasideda “Tūkstantis ir viena naktis”. Ir tie, kas to nestudijuoja, nepastebi, nesupranta visiškai. O kada žmogus iš tikro pradeda stebėti save, paima tušinuką ir užsirašo kiekvieną mintį, kada ji ateina ir kokia, tada pats viską pastebi be komentarų kaip sakoma.

Tai gali būti kaip žaidimas, sėdi ir rašai, atėjo mintis, užrašei. Po to palyginai ir būna net iki juokingo. Praktiškai vienu ir tuo pačiu metu pasakojama viena ir ta pati esmė.

Tai nebūtinai gali būti vienodos mintys pas skirtingus žmones ar ne?

Ne, mintys negali būti visiškai vienodos. Sakysime taip, mano artistai rodys viena, nes jie stori, senesni gal ir tingūs, o jaunam bus rodoma visai kas kita, tačiau esmė viena ir ta pati.

O smegenys kiekvieno jau....

Ne smegenys kiekvieno. Smegenys kaip tik nieko ir nedaro. Juk smegenų funkcija absoliučiai paprasta iki juokingo.  Tikiuosi jog žmonės tai kada nors supras, išnagrinės. Tai tarsi sudėtinga, bet iš tikro ant tiek paprasta. Taip jos sudėtingos darbe su organizmu. Taip, čia jos dirba kaip gerai suderintas mechanizmas. O tai kas liečia sąmonę, tai ji sudėtinga ir paprasta vienu metu. Bet iki jos žmonės dar ne taip greitai prisibraus. Ir ačiu Dievui.

 Sakėte apie metų terminą, kad išsivaduoti nuo demonų, o ar gali tai atlikti žmogus greičiau?

Pereina tai ir akimirksniu. Daugeliui iš vis nereikia tam laiko. Tik pajuto nors mažiausią šviežio oro vėjelį, gurkšnį, atsikėlė ir nubėgo prie išėjimo. Jam nėra ką čia veikti, nebesinori klausytis prakaituotų artistų pasakų. Yra tokių žmonių. Tačiau yra ir tokių, kurie nusuka į šalį. Atsikėlė, vėl prisėdo, dėmesį vėl pritraukė artistai. Juk įdomu kuo tai pasibaigs ir tt. Juk aš suspėsiu, štai juk durys visai šalia. Tačiau taip su tais artistais ir lieka, kol teatras pagaliau neiširo ir nevirto griuvėsiais. O jis guli po jais ir atsimena savo niekingą praeitį, kad neišėjo laiku. Tai ir yra subasmenybė gerbiamieji ponai...

Sakoma, kad tam, jog išeiti už tų durų, reikia prarasti individualumą?

Tai sąmonė pasakoja tokias pasakas. Ji visada pasakos, jog tu save prarasi Ten. Iš tikro, kada asmenybė kaip žiūrovas išeina už tų durų, ji praranda kaip tik savo artistus ir tiek. Kam reikalingi tie klaunai, kai yra tikra? Kam žiūrėti iliuziją, kada yra nuostabi realybė? Kam laikytis užsikabinus už laikino, kada yra amžina? Todėl sąmonė ir daro viską tam, jog dar nors kiek prailginti savo egzistavimą. Tegul kad ir po pastato griuvėsiu, tegul net subasmenybės būsenoje, tačiau egzistuoti. Jai tai gyvenimas. O asmenybei žinoma – mirtis.

Vadinasi reikia atiduoti sąmonei viską, kas jai priklauso dabar ir kad liktų tik švara vidinė?

Ką reiškia atiduoti jai viską? Kol žmogus yra čia, kol gyvena savo fiziniame kūnu, kol dar su sąmone, ta artistų trupe, tai tegul tas cirkas jam ir dirba. Paprasčiausiai tik reikia tapti to cirko direktoriumi, o ne būti žiopsančiu žiūrovu. Ir tada bus reikalinga tvarka galvoje. Gyventi reikia pradėti jau čia ir dabar tikrąja to žodžio prasme. Jei žmogus nepradėjo gyventi čia, tai Ten tikrai jau nepradės. Tai tiesa ir apie tai daugelis žinojo ir žino. Aš turiu omenyje tuos, kurie tikrai buvo išėję už to absurdo teatro durų.

Kada eini dvasiniu keliu ir ta ”artistų profsąjunga” pradeda ginti savo artistus, tai supranti, kad nieko tokio tau kaip ir nebereikia?

Visiškai teisingai. Ir artistų nebereikia, bet tuo pat metu, juk išlieki individualus? Lieki, neištirpsti begalybėje. Viskas lieka su tavimi, plius amžinybė ir beribis pasaulis. O svarbiausia kas lieka – Laimė. Tai beribė laimė ir deginanti Meilė. Na ne tiesiogine prasme deginanti kaip liepsna, o ta prasme, kurios perduoti žodžiais, ar kaip nors išreikšti negalima. Tai meilės sustiprinimas. Degama iš tikro tik čia, šiame pasaulyje Ten ne...

O kaip tada dėl Dievo valios išreiškimo?

Tai klausimas nuo proto. Kada žmogus yra laisvėje nuo sąmonės jis visada išreikš Dievo valią, kitaip ir nebus.

 Ir dar, o ar egzistuoja Dievas?

Ne. Dievas neegzistuoja. Tai mes čia egzistuojame, o Dievas – Gyvena.

 

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 468 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 0
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugsėjis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0