Artėjantys kataklizmai ir žmonių tarpusavio santykiai 4 - 9 Сентября 2016 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:48
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Rugsėjis » 9 » Artėjantys kataklizmai ir žmonių tarpusavio santykiai 4
17:41
Artėjantys kataklizmai ir žmonių tarpusavio santykiai 4

Šnekėjome, jog žmonės neturi pyktis, nekęsti vienas kito o paprasčiausiai gerbti vienas kitą. Skiria sistema, o apsijungia dvasiniu pagrindu. Skirtingose religijose žmonės įvairiai išreiškia pagarbą vienas kitam. Pavyzdžiui indusų tradicijose yra toks kreipimasis į kitą kaip į jo dvasią (atmaną)? Tai matyt kažkas išliko tokio tikro?

Čia tik paprastas pamėgdžiojimas. Pamėgdžiojimas tiems, kas kažkada tai iš tikro jautė ir suprato vienas kitą ir sveikindavo vienas kitą kaip tik be jokių žodžių. Kreipimasis žodžiais nėra kreipimasis į dvasią. Pasakysiu dar paprasčiau. Jeigu žmonės iš tikro nors kiek jaustų, bent jau savyje tą dvasinį pradą, tai aišku suvoktų, jog tai yra ir pas kitus. Tada žmonės vienas kitam tikrai blogo žodžio nepasakytų, ne tai kad kam nors blogą padaryti norėtų. Tam paprasčiausiai ranka jiems nepakiltų. Žmonės patys turi jausti, jog jie pirmiausia yra dvasinė būtybė. Deja šiandiena žmonėse dominuoja pirmasis pradas, tai yra jų materialusis pradas. Todėl ir gyvena pagal materijos dėsnius.

Pirmiausia žmogui reikia suvokti, jog jis ne vien tik materija, kad jame yra ir dvasinis pradas. Tada ir gyvenime ir sapne jis bus toks pat dvasingas.

Ir sapne?

O koks skirtumas. Juk jei panagrinėsime sąmonės darbą, tai sąmonė pradeda dominuoti virš asmenybės prabudimo metu ir atsijungia esant gilaus miego metu. Tada asmenybė įgyja laisvę. Ji kokį tai laiką gali išlikti be sąmonės įtakos. Žmogus neatsimena tos būsenos. Kodėl neatsimena? Todėl  kad sąmonė neįjungta, nors pati asmenybė negali miegoti. O jei žmogus save suvokia kaip dvasinę būtybę, pradeda jausti, kad jis ne paprastas gyvulys, o yra dalimi ko tai daugiau ir beribio. Tada jam viskas tampa valdoma, tuo pačiu ir miegas. Tai yra, sąmonei kaip tokiai, jis nepaklūsta, tai sąmonė jam paklūsta. Nors ji kokia buvo tokia ir išliko. Tai kaip koks žvėriukas, meškiukas. Duosi cukraus gabaliuką važinės dviračiu. Taip ir čia, tai yra davei cukriuką, pridėjai dėmesio jėgą ir dirbs. Tegul geriau ką nors dirba, skaito, aptarnauja kūną ir tt. Kai tik nebeduodi cukriuko, tuojau pat pyksta, burbuliuoja ir panašiai. Bet vėlgi, tada visą tokį procesą kontroliuoji. Dėmesio jėga, kaip cukriuku, sąmonę gali lengvai dresiruoti. Ji taps paklusni kaip dresiruota meškutė. Tačiau tie, kurie užsiima dresavimu, žino, jog pats pavojingiausia žvėris – meška. Kad ir koks meilus su tavimi būtų, žaistų, tačiau bet kuriuo momentu gali tave atakuoti be jokio įspėjimo. Taip pat ir sąmonė, nors truputį atsipalaidavai, atleidai vadžias ir viskas. Tai nereiškia, jog visą laiką turi būti įsitempęs. Ne, tu turi gyventi kitu pasauliu atsipalaidavęs. O kada įsitempęs ir susikoncentravęs, tai reiškia, jog vėl atiduodi dėmesį ne kam nors kitam, o vėl sąmonei.

Kad ir sakysime, malda, meditacija, ar dvasinė praktika. Bet kuriai minčiai jos metu suteik dėmesio, iš karto tau pasireikš materija, tuojau pat prarandi ryšį su dvasiniu pasauliu. Daugelis savo dvasiniame kelyje susiduria su tuo, visiškai nepriklausomai kokiai religijai save priskiria ir kokias dvasines praktikas atlieka. Kaip jau ir kalbėjome, dvasinis kelias iš tikro – vienas.  Tik paprasčiausiai takelių vedančių iki jo yra daug.

Sakėte, jog žmonės yra savo sąmonių kontrolėje, tačiau tokią situaciją gali pakeisti ir tada sąmonė tarnaus. Kaip žmonėms suprasti kada jie yra sąmonės kontrolėje, o kada jau ne?

Jei žmonės dabar girdi ir mato tik žodžius, vadinasi jie dar sąmonės kontrolėje. Tai visada paprasta.

Yra toks įdomus momentas, einantiems dvasiniu keliu žmonėms sąmonė pati sau užduoda klausimus susijusius su savęs vertinimu. Tada žmogus bando įvertinti kokiame dvasinio kelio etape jis yra ir panašiai.

Dažniausiai ji pasakoja taip: Tau nieko nesigaus, tu nesugebėsi, negali, esi absoliučiai negabus tam ir tt., kaip sėdėjai taip ir sėdėsi. Paskaitei, susipažinai ir gana. Tu jau ir taip pakankamai dvasingas. Kodėl taip?  Todėl kad sąmonė pati apie save taip sprendžia. Juk ji materijos dalis ir jai yra uždaras kelias į taip vadinamą “rojų”. Akivaizdu, jog sąmonė nesuvokia kas tai yra dvasinis pasaulis, jai tai bus visada nepriimtina. Ir bet kokia dvasinė praktika, malda, ritualas, ar dar kas nors, nesvarbu kas tai nebūtų, atliekama tik sąmonės pagalba, geriausiu atveju reiškia stovėjimą vietoje, prie tos pačios suskilusios geldos, nepriklausomai nuo dvasinių žinių lygio.

Vadinasi, kad žmogui eiti dvasiniu keliu pirmiausia reikia gyventi jausmais ir neįsileisti į jokius vidinius dialogus su sąmone?

To jums paprasčiausiai nesigaus. Nes vienintelis būdas komunikuoti su trimačiu pasauliu – tai sąmonė. Todėl be jos viskas virsta chaosu.

Bet apie dvasingumą juk ji mums nepapasakos ar ne?

Ne žinoma. Tai būtų tas pats, kas papasakoti apie gamtos grožį iš paukščio skrydžio aukščio kokiai nors žuviai, esančiai upėje. Ir sąmonė kaip ta žuvis, esanti po vandeniu. Ji niekada nepapasakos koks gražus naktį yra pavyzdžiui miestas iš viršaus, nes ji mato jį tik iš apačios ir tai pakankamai iš toli ir miglotai.

Dažnai žmonės nesupranta kas tai yra tikras gyvenimas? Sistema jiems siūlo kokius tai smulkius tikslus, prasmes ir pasirinkimą tik tarp jų.

Geras klausimas. Daugelis žmonių suvokia gyvenimą tik per sąmone. Ir dėl to, jog jiems būtų gerai materijoje, išreiškia pretenzijas viskam, netgi Dievui savo prašymų maldose. Tokiuose savo kreipimuose į Jį dažniausiai pateikia ištisą sąrašą norų ir tai, ką Dievas turi jam padaryti. Tik tada gal būt eis paskui Jį. Tai yra, jeigu pagal juos Dievas egzistuoja, Jis jiems tiesiog privalo sutvarkyti asmeninį gyvenimą, Jis skolingas tą ir aną. Tačiau patys nenori ir neturi nieko keisti. Kaip gyveno materialiame pasaulyje su materialiomis vertybėmis, taip viskas ir turi toliau būti. Nori tik gauti vis daugiau materialių vertybių, nieko neatiduodant. Būtent tai ir yra ko nori žmonių sąmonė. Bet vėl gi, o ko gi ji nori iš tikro, kad ir religingo žmogaus, propaguojančio kas dieną maldas? Juk visa tai ko ji nori tėra tik iliuzija, eilinė laikina apgaulė. Pavyzdžiui, sąmonė sako jums, noriu mašiną naują. Žmogus tam dirba, lieja prakaitą ir švaisto jėgas, nes sąmonė visomis tiesomis ir netiesomis priverčia jį to siekti kaip pagrindinio tikslo laimei. Žmogus pagaliau įgijo tą mašiną, atsisėdo į ją ir tol, kol kaimynas į jį žiūri – patenkintas, “laimingas”. Tik kaimynas nusisuko, nukreipė savo dėmesį kažkur kitur ir viskas, pasitenkinimas baigėsi, nes sąmonė nebegauna ėdalo. Butaforinė laimė subyrėjo kaip kortų namelis ir vėl prasidėjo sąmonės diktuojamos naujos “laimės” siekimas. Taip tęsiasi pasaka be galo...

Tai yra, žmonės supranta, suvokia laime tik tada, kada jiems kas nors pavydi arba jie gali kuo tai pasigirti ,pasipuikuoti, pasididžiuoti ar ne?

Toks jau yra tas materijos dėsnis ir niekur nuo jo tu nedingsi mielas žmogau, jei gyvensi tik sąmone, jei tarnausi tik jai – sistemai. Vėl gi, kodėl kitus, kurie labiau sėkmingi pagal jų matus, žmonės įsivaizduoja labiau laimingais nei jie?  O gi vėl dėl to paties pavydo jausmo, jei tiksliau, tik dėl laikinos ir trumpalaikės dominuojančios emocijos. Jei kokia nors turima materiali vertybė sukelia pavydą kitam, tai toks žmogus, kaip jam atrodo, jaučiasi laimingas. O jeigu ko tai neturi ko sąmonė norėtų, tada liūdi, ilgisi, svajoja apie tai, nes yra kažkas kitas, kas tai turi ir yra dar turtingesnis už jį. Kitaip sakant, yra kažkas, kuris dominuoja, bet ne jis...

O kada žmogus gyvena dvasiniu pasauliu ir visa tai puikiai suvokia – tokios“žiurkių lenktynės” tampa juokingomis. Žinoma, jeigu pas tave yra galimybė važinėti gera mašina, tai prašom, važinėk gera mašina, niekas juk nedraudžia. Nebūtina save daryti elgeta. tačiau jei ne, tai ne. Koks skirtumas su kokia  važinėji ar iš vis vaikštai pėsčiomis. Visai nebūtina dėl to lipti per kitų galvas ir bėgti iki to tikslo pabrukus giliai sąžinę. Tai nėra svarbu žmogui ir neturi tapti jo tikslu, kad ir laikinu. Svarbiausia kada pasiekia dvasiškumo, puikiai supranti, kad šiame pasaulyje iš tikro niekas nepriklauso tau, nes net kūnas kuriuo dabar naudojiesi – laikinas.

Sistema siūlo žmogui patikėti, jog jis čia ką tai turi, kuo tai čia valdo?

Sistema ne tik priverčia žmogų patikėti tuo, kad jis ką tai valdo materialaus, bet kartais ir suteikia jam tokias galimybes. Demonstruoja tai, jog žmogus valdo kokiomis tai metafizinėmis galimybėmis. Ir net patys aršiausi ateistai visada giriasi, didžiuojasi tuo, jog jie ką tai svarbaus ir globalaus išpranašavo, ką tai atsitiktinai įspėjo ir tt. Kodėl taip yra? Tai todėl, jog dėl savo sąmonės veiklos žmonės daugiau linkę į mistiką, linkę į norą valdyti slaptas žinias. O tai jau yra slapta valdžia, jos troškimas, kova už valdžią ir nieko įdomaus dvasiai.

Sakėte, kad viskas veidrodiška, atsispindi septonikoje. Kaip tai galima perversti į dvasingumą?

Na jei iš dvasingumo pusės, tai pasiekęs supratimo kas tai yra dvasinis pasaulis, tampriai su juo susilietęs, žmogus iš tikro įgija tokius ekstrasensorinius sugebėjimus, prasiplečia jo kaip dvasios galimybių spektras. Tačiau jis kaip dvasia, jų niekada nepanaudos kam nors blogam, nes puikiai žino, jog tai net ne jo. Jis tik laidininkas kieno tai valios. Ir jam viso to pasipuikavimo visiškai nereikia. Juk iš tikro, bet kurios molekulės koks tai vietos pakeitimas, visada iššaukia grandininę reakcija. O tai reiškia kaip tai paveiks kitus individus. Kas yra neleistina, be jų pačių pasirinkimo ir sutikimo. Žmonės turi būti visiškai laisvi savo pasirinkime ir patys spręsti kaip jiems būti toliau, be jokios magijos įtakos. Ar jiems toliau kariauti vienas su kitu, matyti kaimyne tik priešą, ar pagaliau taikytis – tai jų pačių pasirinkimas. Tai, kas juose duotuoju metu dominuoja, visada ir išsilieja į išorę. Kitaip sakant, kas viduje, tas ir išorėje...

Išoriški veiksmai yra tik paprasta vidinės žmogaus būsenos projekcija? Matai išorinį pasaulį tokį, koks esi viduje, per savo sąmonės, velnio prizmę?

Ne. Nevisai taip sakyčiau. Tos pačios sąmonės dėka, kiekvienas viduje jaučia save tik geru, nuostabiu ir “niekada neklystančiu”, nors ir darydamas niekšybes, visada sau pasiteisina. Ir iš tikro, bet kuris žmogus, kaip dvasia – geras.  Ta dvasine prasme nėra blogų žmonių. Tokiais juos daro tik jų pačių sąmonė. Ji jam pasakoja visiškai priešingus dalykus, nei yra iš tikro. Pasakoja, jog visi kiti aplinkui blogi, verčia žmogų pastoviai norėti materialaus, dėl to eiti net į nusikaltimą, apgaudinėti, pykti, nekęsti kitų ir  net žudyti. Vėl gi, užkrečia tuo pykčiu ir kitus. Paimkime paprastą pavyzdį apie ką kalbėjome. Juk koks nors geras pavyzdžiui dalykas, taip pat iššaukia grandininę reakciją, tačiau ji greitai užgesta, o bloga tęsiasi žymiai ilgiau. Pavyzdžiui banali kasdienė situacija, kada matai, jog sakysime kažkas tave praleido sankryžoje, po 10 minučių kitoje sankryžoje tu jo nepraleisi, nes jau užmiršai tą gerą poelgį. O jei tave kas nors nepraleido, pakirto, visą dieną tai atsiminsi. Kodėl? Todėl kad taip darydamas palietei puikybę. O jei dar įžeidė, tada savaitę ar ilgiau tai atsiminsi. Mes jau kalbėjome apie mūsų vidinius artistus scenoje, kurie pastoviai demonstruoja jums paveiksliukus. Kam? Kad iššaukti tą grubią emociją, kad įdėtum dėmesį į tai. Tai yra, pamaitintum visada alkaną sistemą. Ir kuo toks paveiksliukas bus ryškesnis, tuo daugiau dėmesio yra įdedama. Tai ir yra taip vadinamas artistų dosnus finansavimas. Viskas paprasta. Tie patys atristai mintyse, ar tikrovėje,  visada pasakoja tą patį ir kitiems. Juk kol neateina dvasinė rega ir klausa, Asmenybė yra tamsoje. Tik dvasiškai praregėjus ji mato tikrą realybę ir šio pasaulio iliuziškumą. O kol to dar nėra, ji kaip koks kūdikis, sėdintis pilyje už storų sienų, klausosi visko, kas jai yra pasakojama artistų.

Nieko tuščio materijoje nėra, net tos mintys, kurios sukasi galvoje. Atrodytų fantazuoja, išstatant save kokiu nors herojumi ir panašiai, prasukant įvairus paveikslėlius galvoje, kurie neįvyko realybėje. Dažnai grįžtama prie vienų ir tų pačių paveiksliukų, kurie daugiau pritraukė dėmesį. Kodėl visa tai vyksta? Todėl, kad tai puikiai atima žmonių dėmesį ir laiką. Kitaip sakant, sąmonė ir toliau sėkmingai ėda tikrą žmogaus gyvenimą. Sistemai svarbiausia yra valgyti.  Čia nėra ir negali būti jokios moralės ir vertybių. Žmogiškas gyvenimas sistemai absoliučiai nesvarbus. Jei visai tas pats gyvas tu, ar jau miręs. Taip, kol bėgioji ir egzistuoji, gali duoti daugiau energijos, bet ir po kūno mirties, subasmenybės maitins toliau sistemą. Gal kiek tas šaukštas ir sumažės, tačiau košę kabins ir toliau...

Juk su visu tuo bagažu, ką siūlo sistema, žmogus niekada neįeis į dvasinį pasaulį ar ne?

Žinoma ir apie tai daug jau buvo kalbėjome mūsų ir ne tik mūsų. Sistema – dvasinio priešas. Tai kaip tik ir yra tai, ką žmonės vadina Antikristu, Šėtonu, Velniu ir kuo tik nori. Aišku viena, jog tai ir yra dvasinio pasaulio antipodas.

Su tokiais pilnais materialumo “lagaminais” pro dvasingumo vartus nepraeisi, jie pakankamai siauri ar ne?

Jie siauri tik sąmonei. Kodėl taip vyksta ir kodėl taip dirba mūsų sąmonė? Tik vienetai, kurie tiria sąmonę, studijuoja neurofiziologiją arba psichologiją, psichiatriją kartais susimąsto kaip mes iš tikro galvojame, koks tai procesas? O kiti iš vis apie tai nesusimąsto. Deja šiandiena yra praleidžiama svarbiausia ir reikalingiausia. Apie tai daug kalbėjome, jog reikia kontroliuoti mintis, sekti save. Bet kai visa tai žmogus priima per sąmonę ir nėra vidinio poreikio, noro išstudijuoti, tai yra, tapti subrendusia asmenybe, visa tai praeina pro šalį... Kitaip sakant, pro vieną ausį gal atsitiktinai ir įėjo, pro kitą išėjo... O kodėl girdi stipriau nedvasinio prado balsą? Todėl, kad artistai uždarė Asmenybę ir nieko kito apart jų ji nebegirdi.  Ir žinoma nesupranta kaip dirba ta sąmonė. Jeigu žmogui paprasčiausiai nusiraminti ir pastebėti ją. Ką ji siūlo, kokius sugebėjimus? Ir iš tikro pasidaro įdomu kaip tai veikia. Pavyzdžiui, rašote žodį karvė. Ir dabar stebėkite, kaip vystosi jūsų mintys. Atsiranda įvairūs paveiksliukai, vaizdiniai su tuo gyvūnu, įvairios asociacijos. Man toks sąmonės darbas primena kompiuterį, kuris padarytas asociatyviai. Ką reiškia asociatyviai?  Tai yra, kompiuteryje surenkame žodį karvė ir atsidaro daugybė video su karve nuorodų. Kas patraukė tavo dėmesį tą ir spaudi. Taip ir galvoje, to medžio šaknys yra tas žodis kurį parašai, o visa kita tai jau bus kamienas, šakos, lapeliai ir tt.

Pavyzdžiui, žmonės sako aš to dvasinio nematau, man to vidinio jausmo nebūna. Būna pas visus. Paprasčiausiai  sąmonė dirba vienodai, šabloniškai. Taip, gal ne visiems duodama galimybė tai pamatyti, o tiksliau užtarnaujama pačių pastangomis. Žmogui reikia pasitreniruoti, kad matyti visą siūlomos sąmonės informacijos apimtį. Dažniausiai išmetama tik paviršutiniai paveiksliukai ir dėmesys taip išsklaidomas. Tiems, kurie visai nesuvokia kas yra ta Asmenybė, sunkiausia dirbti su savimi. Jiems sunkiai sekasi toks savęs stebėjimas. Tam reikia padirbėti su dvasinėmis praktikomis, meditacijomis, kad Asmenybė kiek užaugtų ir išmoktų matyti elementarius sąmonės krečiamus dalykus. Dauguma žmonių šioje planetoje tai mato, arba bent jau gali matyti. Jiems reikia tik nusiraminti ir atidžiau pažiūrėti į savo vidų, nereikia nieko daryti tik stebėti. Sąmonė visada išmeta tik atitinkamus paveiksliukus. Niekada neateina mintis kaip koks patarimas, užrašas ir tas ateina kaip paveiksliukas.

Juk žodžiai kuriais kalbame mes, net nesusimąstome kaip jie išsireiškia. Ne dėl įpratimo, ne, jie tiesiog įdedami mums. Ir kada kontroliuosi sąmonę, ji įdės tik teisingus žodžius, žinoma iš tos turimos vidinės bazės. Jei nori išplėsti savo bazę, tuo užsiimk, daugiau skaityk, bendrauk, tirk ir patirk. O taip, naudokis tuo kas yra, ne tiek jau ir svarbu. Viskas šioje trimatėje įdedama, suvokiama per sąmonę. Tačiau galima su žmonėmis komunikuoti ir jausminiame suvokime. Erdvė ir laikas pririštas prie materialaus pasaulio, o tai ką mes jaučiame, jau yra už viso to ribų. Tai yra, galima lengvai prajausti bet kurį žmogų, bet kuriame Visatos taške ir laike.

Nors tai nėra labai svarbu, nes vėl atsiremiame į kai kurias ekstrasensorines galimybes. Kurias analogiškai žmonės gali vystyti ir per savo sąmonę. Sistema jam tai leidžia, kada į tai žmogus įdeda daug dėmesio jėgos. Kitaip sakant, dosniai pamaitina sistemą. Jeigu žmogus ko tai labai nori, pastoviai į tai įdeda savo dėmesio jėgą, gali tai ir įvykti. Bet sistema dar nuspręs, ar vertas to žmogus, ar ne.

Visa  tai žinoma turi savo gudrybes, plonybes ir dėsnius. Tai yra jau magija, jos sritis. O kas yra magija iš tikro?  Tai savo vienintelio šanso tapti Gyvu jėgos išnaudojimas laikinam, tuščiam ir nereikalingam.

Žmogus turi kreiptis į sąmonę tik kada to jam labiausiai reikia ir ne daugiau?

Ne, ji turi dirbti taip, kaip ir dirba. Tik ji visada turi būti kuo tai užimta. Tai svarbiausia. Jei tu jos neapkrausi kuo nors, tai ji tave apkraus. Ir taip yra iš tikro. Apie tai žinojo visada nuo senovės. Ir dabar, daugelis kas užsiima bent jau savo sąmonės tyrimu, puikiai supranta tai. Kai tik sąmonė įgija laisvę, žmogus pradeda ilsėtis tai ir prasideda “galvos skausmas”, bėdos. Kada tu ją apkrauni kokia nors informacija, kurią jai reikia perdirbti, geriausia 5-6 dalykais ar daugiau vienu metu, tada ji užimta, dirba. Kada ji dirba duodi dėmesio, kada nedirba – neduodi. Tai vienintelis būdas ją kaip tai pažaboti, kontroliuoti.

Kartais galvoja, jog štai aš pasieksiu kokį tai dvasinį aukštą lygį ir mano sąmonė taps kaip šilkinė, nors prie žaizdos dėk, meili kaip kačiukas, manęs visada klausys. To tikrai nebus ir būti negali, kaip jau ir kalbėjome. Kol įdedi dėmesį į tai ko tau reikia, ji darys ko tau reikia. O jei įdėsi dėmesį į tai, ko ji nori, tai ir sėdėsi vietoje, pastoviai norėdamas tik to, ko ji nori ir jai naudinga.

Kartais galvojama, jog pasiekus dvasingumo, sąmonė kurs tik geras mintis galvoje ir panašiai, ar taip būna?

O kas tai yra tos geros mintys? Juk iš tikro, jei negalvoji apie blogas mintis, nepriimi jų, tai jų ir nebus. Jeigu priimi blogas mintis, sakysime taip, nebegali jausti, būti kontakte su dvasiniu pasauliu, nes tai jau žymai grubesnės vibracijos, žemesnis diapazonas.

O kada esi jausminiame suvokime, dialoge su Dievu, tai tau į galvą nebegali ateiti jokios blogos mintys, esant aukštesniame diapazone. Kodėl? Pirmiausia tu jų neįsileisi, nes jos neatitinka to diapazono. Antra tu nefinansuosi tokio filmo kurį tau suks, nesuteikiant tam dėmesio jėgos. O sistema tuo atžvilgiu yra labai racionali, tokių nuostolių nepakenčia. Viskas išskaičiuota kaip sakoma iki cento. Jei tik žmogus klausosi sąmonės, praranda kontaktą su dvasiniu pasauliu ir tarnauja materialiam. Tai yra, tokie žmonės jau yra ne gyvi, o – mirę. Kitaip sakant – gyvi lavonai.

Daugelyje religijų apie tai kalbama, vadinant tokius žmones miegančiais, ar mirusiais.

Ar yra koks skirtumas tarp tokių supratimų kaip miegantys ir mirę?

Nėra jokio. Yra toks posakis, jog miegantis dar gali atsibusti, miręs jau nebe. Tai buvo turima omenyje mirusio žmogaus būsena, kas priskirtina ir tokiems žmonėms, kurie praktiškai nebeturi šanso įgyti tikrą gyvenimą. Tai yra, ant tiek juos valdo sąmonė, Šėtonas, ar velnias, vadina įvairiai, esantis Liuciferio valdžioje ir kuriam išeiti už tos ribos nebeįmanoma.

Tai retas reiškinys, nes praktiškai bet kuris žmogus gali išeiti už tos ribos, jei panorės. Bet panorės ne sąmonė, o pats, kaip Asmenybė tai prajaus, jei bus toks poreikis. Kiekvienas žmogus jaučia, jog jis ne šiaip sau šiame pasaulyje. Visi užsiduoda tokį klausimą. Bet kam jie dažniausiai užduoda tokį klausimą? Savo sąmonei. Ir ką atsakys jų sąmonė?  “Esi tam, kad kuo daugiau pridergti, prisigrobti ir pabėgti iš čia”. Tik klausimas, o kur tu pabėgsi? Niekur. Nuo materijos niekur nedingsi, jei tarnavai jai visą gyvenimą.

Pastebėkite, kaip viskas fraktaliai kartojasi nuo vidinės žmonių būsenos iki išorinio veiksmo. Kad ir geopolitikoje ar makroekonomikoje, visur tas pats. Viskas tarpusavyje susiję, tik paprasčiausiai žmonės to nesupranta. Ir viskas prasideda nuo to, kai žmonės bando viskame blogame apkaltinti kitus. Sąmonė visada sakys kad tu geras, tik “aplinka bloga”.

Vadinasi nuo žmogaus sąmonės veiklos, vidinės būsenos priklauso ir geopolitikos procesai?

Visuomenė yra kaip vienetas. Ir nuo tokių žmonių vidinių būsenų daug kas priklauso. Paprasčiau sakant, jeigu žmonės susitaikyme su Dievu, tai visada bus jų susitaikymas su savimi ir su kitais. Kada tarp žmonių yra ne tik sąmonės interesai, ne tik kaip vienas kitą galėtų “apmauti”, o jausminis vienas kito kaip Vienio suvokimas, tai visada bus tik Taika. Juk dvasinis pasaulis vienis daugumoje ir dauguma vienyje. Protu ir sąmone sunku tai suprasti, bet to ir nereikia. Ir jeigu būtų iš tikro toks suvokimas, tai žmonės vienas kitam ne tik kad nepakištų koją, bet visada ištiestų pagalbos ranką. (Virgio trigrašis: Ir nelotų kaip pikti šunys ant kaimynų, ką demonstruoja mūsų šalies “niekada neklystanti”...) Jei žmogus pats suklupo, tai kitam neduos suklupti. Toks jau būtų tas pasaulis.

Jaustų kito žmogaus skausmą ir priimtų jį kaip savo?

Kada vienybė, viskas priimama kaip viena esama. Kito pergalė – tai ir tavo pergalė, džiaugsmas. Svetimas skausmas, jis ne svetimas, tai ir tavo skausmas. Tame prasmė. Tai vienybė. Tuo labiau, jog dvasiniame pasaulyje toks skausmo supratimas neįmanomas aplamai. Ten tik laimė ir Meilė. Bet tai gali suprasti tik tie, kas to pasiekė.

Jei paimti visas religijas ir atmetus tuos pelus nuo proto, rasime tik vienetus, kurie iš tikro aprašinėja savo patirtį, ką jie turėjo ir pažino. O dauguma persirašinėja vienas nuo kito, matomas tik proto svaigulys ir kliedesiai.

O tie kurie iš tikro buvo Ten, aprašo tai labai paprastai. Na kartais kiek kreivokai, kadangi labai sudėtinga aprašyti tai, apie ką kalbėjome. Kad ir kokį žodžių lobyną turėtum, bet aprašyti tą pasaulį su tokių žodžių instrumentu, labai sudėtinga. Žymiai paprasčiau duoti žmogui prajausti tai pačiam. Bet tai galima tik tada, kada jis to nori, kada jis atviras tam. O jei jis neatviras, tai to nepriims. Sąmonė gi nesugeba to padaryti. Sąmonei reikalingas tik matomas efektas, o tai jau būtų prievarta.

O tai, kas perduodama giluminiame, jausminiame suvokime –  nėra prievarta. Tai paprasčiausiai Meilė.

Bet juk žmonės jaučia tai, kas eina iš kito ar ne?

Jaučia, bet ne visi suvokia, bandant suprasti tai tik protu. Na o protas papasakos apie tai visai ką kitą.

Net ir dabar daugelis jaučia, bet nesupranta kas tai yra. O sąmonė visada ieškos to prasmės kokiame nors kodavime, hipnozėje ir tt. Bet nėra jokios materialios jėgos, tik paprasčiausiai yra tiesa. Tai, kas užslėpta nuo sąmonės, atvira visų dvasiai. Tegul semiasi dabar kas nori.  Tai skirta tiems, kas sugeba priimti.

Dabar norisi šaukti ir kviesti, kad žmonės atsivertų tam ką jaučiu.

O kam? Negalima. Žmonės patys turi daryti savo pasirinkimą. Tai buvo aprašyta nuo senovės. Dvasinis pasaulis – jis ramus, ramus todėl, kad beribis ir nelaikinas.

Yra toks išsireiškimas, jog žmonės nuo jausmų, nuo meilės praranda sąmonę. Tai, kas vyksta dabar, daugeliui bus tokio išsireiškimo tikroji prasmė. Ką tai reiškia?

Žinoma, ne tiesiogine prasme praranda sąmonę, medicininiame suvokime. Iš tikro prarasti sąmonė labai sudėtinga, išsiskirti su ja. Čia turima omenyje, kad prarandama jos valdžia Asmenybei. Bendrai tai nežinau kelintą kartą pasikartosiu, žmogus turi save studijuoti. Pagrindinis jo gyvenimo priešas, tiesiogine to žodžio prasme, kelyje į gyvenimą – sąmonė. Todėl reikia ištirti ją. Nepažinsi priešo – visada pralaimėsi. Todėl reikia tirti kaip ji dirba. Yra pas žmones toks supratimas, kad aš ne tas, kuo aš save suvokiu. Štai dauguma, kad ir ką nedarytų, kad ir ko nepasiektų, jaučia, kad nepadarė dar pagrindinio. O jei neatliko pagrindinio, tai prasmės iš gyvenimo nėra. Na realiai – nėra. Jei žmogus neatliko pačio pagrindinio šiame pasaulyje, tai jis neatliko nieko. Jei žmogus atėjęs į šį pasaulį neišėjo iš jo Gyvu, vadinasi jis paprasčiausiai sudegino savo gyvenimą. Kad to nebūtų ir reikia išstudijuoti savo paties sąmonę.

Bet čia yra vienas mažytis fenomenas. Kada žmogus tiria savo sąmonę, ji būna siaube, sąmonė būna nuo to siaube. O kada Asmenybė suvokia, jog ji Asmenybė – jaučią neapsakomą džiaugsmą. Kodėl taip vyksta?

Todėl kad tokiais momentais kiekviena iš jų susiliečia su tuo, kas juos sukūrė. Taip yra iš tikro. Tiriant sąmonę žmogus pradeda suprasti, kad ne nuo jo ji priklauso ir jis jos vergas. Kodėl mes dažnai ir daug kartų matome žodį vergas, vergas? Žmogus iš tikro tampa vergu nuo norų, manipuliuojamas savo paties sąmonės kaip marionete. Ir tai yra tiesa. Bet suvokti tai galima tik įgijus laisvę.

Tai kas dabar vyksta, neįtikėtina dovana ir žmonės jaučia manau kas vyksta. Toks momentas dovana, nebėra darbo su savimi manau tuo momentu tiems kas tai jaučia? O kaip būti tame jausme pastoviai pačiam?

Viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Daugelis žmonių tam ieško stipraus šventiko, guru, mokytojo, nesvarbu kaip jį pavadintume, ieško tų, kas turi kokią tai dvasinę jėgą. Kodėl? Kad kaip nors nuo jų pasimaitinti ta jėga. Kad įgyti pasitikėjimą savimi. Visa tai vyksta pirmiausia nuo nepasitikėjimo savimi. o kodėl susidaro toks nepasitikėjimas savimi ir kas maišo? Sąmonė. Juk ji mums pasakoja, kaip jau kalbėjome, kad tu silpnas, nieko negali, niekur neisi.Tuo laiku kol tiri sąmonę, darai kitus dvasinius pratimus, materialus gyvenimas prabėga pro šalį  ir tt. Tai juk sąmonė, jos tokia funkcija visokiais įmanomais ir neįmanomais būdais jus sulaikyti. O gyvenimas ir taip praeis pro šalį, jeigu gyvensi pagal sąmonės diktavimą. Juk taip?

Kada eini dvasiniu keliu, tavyje auga dvasinės jėgos ar ne?

Tai ne kokia iliuzija, o iš tikro taip. Aš tas dvasines jėgas pavadinčiau, kaip jas vadino anksčiau – Šventosios Dvasios jėga, Allat jėga, Dieviška jėga, arba paprasčiausiai – Dvasine jėga. Kada žmogus susiliečia su ta Dvasine jėga, jis papildomai gauna šansą pasimaitinti, pasikrauti ja. Todėl žmonės ir prisitraukia prie dvasiškai stiprios Asmenybės. Bet vėlgi, to siekia tik tie, kurie dvasiniame kelyje. Tačiau pas daugelį, kas gyvena sąmone, tokie dvasiškai stiprūs žmonės paprasčiausia sukelia neapykantą ir įniršį. Kodėl taip vyksta?

Todėl kad tokių žmonių sąmonė bijo, jog Asmenybė, kurią kontroliuoja, išeis iš kontrolės dėl tokios įtakos nuo dvasiškai stiprios Asmenybės pusės. Todėl  sąmonė apie juos pasakoja visokius niekus. Pradeda pilti daug purvo, kad tik nukreipti dėmesį kitur nuo jų.

Tos papildomos jėgos, kurias žmogus papildomai gauna, yra skirtos dėl savo dvasinio augimo, kad įveikti tą barjerą, kad išeiti iš tos vergijos. O žmogus pradeda dėti tai į tas mintis, kurias pakiša jam jo paties sąmonė. Ir gaunasi taip, jog gavęs papildomą šansą, tuos resursus, žmogus išnaudoja sistemos, savo sąmonės patarnavimui.

Dabar toks klausimas, kas kaip pasinaudos tuo, ką dabar gavo? Aš jaučiu kad gavo.

Tai kiekvieno pasirinkimas ir teisė. Tame ir yra laisvė. Ir pastebėkite kaip skiriasi dvasinis pasaulis nuo materialaus. Juk materialiame pasaulyje tas jėgas, aš sulyginčiau su finansais. Tai būtų tas pats, kad tave  sakysime papildomai finansavo, davė atitinkamą sumą, kad pastatytum namą našlaičiams ir panašiai. O vietoje to, tu tuos resursus naudoji tik to namo reklamai. Namo nepastatei, bet reklamą padarei. Taip ir čia bus daugumoje. Tu gauni dvasines jėgas, kad įgyti gyvenimą, o sąmonė visa tai perverčia. Tas jėgas išnaudoja tam, kad pritraukti dėmesį sau, savo paveiksliukams, į kokią tai tuštybę, minutines iliuzijas. Na ir žinoma, nemokantis, o tikriau, nenorintis eiti prie to, ką realiai jaučia žmogus, nemato žemiškomis akimis, o dvasinės dar neatvertos, paklūsta savo sąmonei ir išnaudoja tai tam, ką mato. Kas įvyksta?  Tai yra, toliau tik filosofuoja dvasine tematika, stovi vietoje, niekur nejuda.

Sistema kaip ir užrakina žmones baimėje, siūlo jiems ginti kokias tai savo pozicijas, kokią tai savo padėtį. Kad aš pavyzdžiui esu einantis dvasiniu keliu, arba aš geras ir tt.

Žmonės pastoviai yra ginče patys su savimi. Todėl kad vėl gi sistema puola per sąmonę egoizmu. O egoizmas tai tavosios sąmonės sudedamoji. Taip ir gaunasi. Ginčijasi pats su savimi. Ir vėl gi ką daro? Dėmesio jėgą įdeda į tuščią materialaus egzistavimo reklamą. Tokios baimės pas sąmonę žinoma turi būti. Sąmonė turi bijoti. Juk dvasinis pasaulis sąmonei kaip ugnis popieriui – pražūtingas. Todėl ji jo bijo, nesupranta. Bet ne žmogui, turiu omenyje asmenybę.

Ir ką pasirinksi bijoti, ar mylėti? Štai kur klausimas ar ne?

Tai pasirinkimas. Ką pasirinksi tas ir dominuos tavyje. Ar gyvensi baimėje ir kankinsiesi, jei tai galima pavadinti gyvenimu? Arba gyvensi džiaugsme ir Meilėje. Tikroje Meilėje. Jei gyveni atvirumu ir meile dvasiniam pasauliui, tai tą ir gauni nuo jo.

Yra toks išsireiškimas: “Bijantis – netobulas meilėje”. Kaip tai pakomentuoti?

Meilės supratimas liečia tik dvasinį pasaulį. Na o baimė ir dvasinis pasaulis tai du nesuderinami dalykai. Asmenybė negali prajausti baimės jausmo kaip tokio ir ypatingai tada, kada susiliečia su dvasiniu pasauliu. Tačiau baimė kaip tik ir yra viena iš sąmonės funkcijų, kuria kaip ryškiu paveikslu ji bando užtemdyti visus  Asmenybės bandymus išsivaduoti.

Visa tai kas reikalinga žmogui pas jį yra. Ir visos galimybės pas jį yra. Ir Asmenybės siekis yra. Viskas yra. Paprasčiausiai visa tai reikia pasiimti. Viso labo tik pasiimti. Pasakysiu daugiau. Bet kokioje religijoje apie tai kalbama ir bet kurioje religijoje nurodomas kelias. Na žinoma daug kas ten parašyta žmonių nuo proto. Pasakojo, aiškino, bet ieškantis tai lengvai suras bet kurioje religijoje. Nėra blogų religijų. Yra tik žmonių nenoras eiti tokiu keliu. Štai tai yra, nepriklausomai nuo religijos.

Juk yra keletas kelių kaip man atrodo?

Kelias tik vienas. Patikėkite kelias yra tik vienas. Paprasčiausiai žmonės prie jo skirtingai prieina. Kas tai atsistojo ir iš karto nuėjo tiesiai prie išėjimo. Na bet tokių yra tik vienetai. Tie kurie suprato visą tą paprastumą. O kas tai eina kaip tik per tankmę, per savo sąmonę, pradžioje per kovą, kol pasiekia supratimą, o po to jau per meilę. Kam tai reikia pakovoti ilgiau, o kas tai nori paprasčiausiai iš karto Gyventi. Atsistoti ir eiti.

Čia dar toks įdomus momentas, kad religijose siūloma išsivalyti indą, jog  pajusti tą palaimą, kuri padės apsijungti su daviniu pasauliu, daugiau melstis ir panašiai?

Visi laukia kad nusileis kažkas iš kažkur. Visi laukia kad Tai ateis jiems. Bet Tai jau yra juose. Suprantat. Tai sąmonė pasakoja žmonėms, melskis, medituok, dar kuo nors užsiimk, kokiais nors ritualais. Neturi reikšmės, bet tik tu ką tai darytum ir lauktum kol Tai ateis.

Neateis, kol klausysiesi sąmonės ir jos patarimų, kol atlikinėsi dvasines praktikas tik protu. Nieko pas tave neateis, apart iliuzijų ir geriausiu atveju haliucinacijų. Tik puikavimasis iliuzijomis.

Ar reikalingas vidinis pasirinkimas, ryžtingumas?

Sąžiningumas pačiam sau reikalingas. Vat reikalingas realus sąžiningumas (be jokių plejadiečių ar ateivių, be skrajojimų ir pasakų naktimis) be puikybės. Ir čia ne ryžtingumas. Ryžtingumas kieno reikalingas, sąmonės? Koks dar gali būti ryžtingumas? Ar tau patinka kentėti kaip dabar? Ryžtingumas kančioms ar kam? Ryžtingumas reikalingas kad atlikti kokį tai žygdarbį šiame pasaulyje. Vėl gi dėl ko? Kad tave atsimintų ir apie tave kalbėtų? Kai žmogus iš tikro eina dvasiniu keliu jam tas pats, kalba apie jį kas ar ne, gerai apkalba ar ne. Tai tik septonika, kitų problema. Tai jų sąmonės.

Daugelis supranta taip, kad dvasinis kelias tai ir yra kokio tai žygdarbio kelias?

Koks tai žygdarbis? Ryte atsikėlei, nuėjai ir nusiprausei. Ar tai žygdarbis? Tai natūralus procesas. Taip ir dvasinis kelias, išsivalymas ir visa kita, natūralus procesas. Taip turi būti. Paprasčiausiai visa tai eilinį kartą pervertė ir sąmonė pasakoja taip. Kad reikia būti stipriu, atlikti žygdarbį, reikia būti pasiruošusiam žygdarbiui ir panašiai. Bet argi tai žygdarbis paprasčiausiai pradėti gyventi? Tai tiesiog būtinybė.

Nuo ko prasideda nusprendusio eiti dvasiniu keliu diena? Tas jo rytas nuo ko prasideda?

Taip kaip ir pas visus – nuo aušros. Kada žmogus iš tikro su Dievu, visi tie klystkeliai ir kliedesiai nuo proto išsisklaido, dėl kurių pergyveno, jautė, viskas išeina. Juk Dievas tai – Meilė. Dievas tai – Laimė. Jame nėra nei baimės nei dar ko nors. Žmogus negali jausti prieš Dievą nei baimę nei nieko. Jei jis jaučia baimę prieš Dievą, vadinasi jis tuo metu, sakysime taip, dar negyvas, arba neatsibudęs kam kaip patogiau. Kadangi baimę prieš Dievą išbando tik sąmonė.

Ir baimė nesuspėti ateiti į dvasinį pasaulį taip pat nuo sąmonės?

Tai sąmonė ir kol žmogus jos klausysis, jis niekur ir niekada neateis. Kada Asmenybė yra tampiame ryšyje su sąmone, ji bus jos pats blogiausias pakeleivis. Net nežinau su kuo tai galima būtų palyginti. Tai blogiau už sakysime “Susaniną”, jei dar atsimenate tokį. Užves ten, iš kur tikrai neišeisi ir neišbrisi.

O tas, kas su Juo, tas ir prisipildo Jo jėga, kaip gyvu vandeniu. Ir toks žmogus tai spinduliuos ant tiek, jog tai jaus kiti. Pagrindinė užduotis paprasčiausiai gyventi. Argi tai sudėtinga? Vystyti tai ką gauni, išlaikyti, nešvaistyti to niekams ir tuščiam. Ir neleisti sąmonei tai apmąstyti, aptarti. Tai pagrindinė užduotis dabar. Nevertinti, neaptarti, o panaudoti tą jėgą tam, kam reikia panaudoti jei to norisi. Na o jei norima kitko, tai jūsų pasirinkimas. Kalbant žemiška kalba, tai negrąžinamas pasipildymas, kaip laimėjimas loterijoje, o kur tai panaudosi, tai jau tavo pasirinkimas.

Tai dar kartą nusako apie tai, jog dvasinis pasaulis absoliučiai dosnus. O Dievas – jis Myli visus.

Ir žmonės atsako tai meilei?

Tikri žmonės taip. Na o nežmogiai deja.... bet tai jau jų pasirinkimas.

Sunku sąmonę priversti dirbti taip, kaip reikia, esant sąlytyje? Tame ir yra tarnystės procesas. Kada norisi to, ko žodžiais nepapasakosi, o reikia dėl žmonių kalbėti. Daugeliui tai bus nevisai suprantama.

Bet juk tai ir gerai, kad sąmonė negalės pakomentuoti?

Žinoma gerai, bile tik į naudą.

Juk iš esmės žmogus turi atlikti tik vieną žingsnį, žingsnį nuo savęs?

Nereikia daryti jokio žingsnio. Žingsnis tai atstumas, pastangos. Žingsnis tik šiame pasaulyje.

Yra daug aprašyta, kaip žmonės kovoja su savo šablonais, nuostatomis ir tt. Yra tai, kaip pasiekia susilietimą su Dievu. Bet nėra aprašyta tas tarpinis etapas kaip tai jie pasiekė?

Tai visada paslaptis, nes intymu ir individualu. Tai tokia dvasinio kelio dalis, kurią aprašyti sudėtingiausia. Ne dėl to, jog ji nuo ko tai uždara, ar dar kas nors panašaus. Tai nesugaunama ir paprasčiausiai yra. Žmogus, nežinojo kas yra Meilė, laimė ir aplamai, kad gali būti dar kas tai, nors kas nors, nes gyveno tik sąmone. Ir štai vieną nuostabų momentą jis jaučia, jog kažkas ne taip. Bet tai nuostabu ir aprašyti labai sudėtinga. Jis jaučia kaip jo sąmonė nueina į užpakalinį planą. Jaučia, kad jo viduje iš tikro užsidega Meilės karštis. Ne koks deginantis, bet gilus ir tikras. Ir jis jaučia, kad dabar jis gali viską, kad jis dalis To, Kuris gali viską, o vadinasi ir jis. Kaip taisyklė, tai praeina akimirksniu bet daugelis ieško to akimirksnio prarandant jį visą gyvenimą.

Kodėl prarandant?

Todėl kad nustebę tuo, pradeda ieškoti tos laimės žemiškame pasaulyje. O jos čia nėra. Todėl ir vaikšto ratu, stovint vietoje, kad ir kaip paradoksaliai tai neskambėtų.

O yra ir kiti, kurie truputį pajautė ir su tuo daugiau niekada neišsiskiria. Jie paprasčiausiai pradeda tuo gyventi. Kitaip sakant, patys tampa upėmis, šaltiniais. Taip ir turi būti. Tai ir yra tarnystė. Bet ne kiekvienam to norisi. Jei nenori būti šaltiniu, tai bent būk jo dalimi ir tai bus nuostabu ir garbinga. Geriau gyventi, nei snausti, geriau būti laimėje, nei rūpesčiuose ir baimėse.

Yra toks momentas, kada žmonės veda asketinį gyvenimo būdą ir atsiskiria. Kas aplamai tame atsiskyrime vertingo?

Tai jau bus esmės iškreipimas. Tokiu būdu žmonės bando parodyti, protu, sąmone parodyti, ant kiek jie štai valdo tokiomis dvasinėmis žiniomis, ant kiek jie tarnauja Dievui, jog juos nuo kitų žmonių, kurie to nesupranta, pykina, kad jie jiems maišo ir tt.

Iš tikro niekas niekam nemaišo. O jei pažvelgsime į teologiją, į pačią žodžio atsiskyrimas prasmę. Turima omenyje vienas su Dievu. Žmogaus su Dievu, arba Asmenybės su Siela, kaip tai be pavadintume. Tai susijungimas su Dievu.

Juk rašoma, kad reikia būti vienumoje tam?

Tai suprantama kaip apsijungimas su Dievišku. O išeiti iš pasaulio, reiškia išeiti iš sąmonės valdžios. Bet tai nereiškia bėgti iš šio pasaulio. Tame nėra jokios prasmės. Juk vis viena, kur tu be nueitu, kad ir kur pasislėptum nuo kitų. Viduje tu vis viena, sakysime taip, liksi su savo paties artistais. Kad ir kur pasislėpsi, jie visada bus su tavimi. Na žinoma, jei tu jų klausaisi. Nuo savęs nepabėgsi ir lengviau nuo to netaps.

Įdomu tai, jog verčiant iš graikų žodis askeza tai ne izoliacija, o pratimas?

Žinoma. Tai tik užsiėmimas, pratimas. O pas mus priimama kaip savęs izoliavimas, pasityčiojimas iš kūno, iš savęs. Viskas vėl nuo proto, niekur nevedančio.

Reikia paprasčiausiai būti pasaulyje su savimi ir su Dievu. Tada būsi taikoje su žmonėmis ir su visais pasaulyje. Net jeigu šalia bus žmogus, kuris, sakysime taip, tarnauja sistemai savo sąmone, bet tai tik jo pasirinkimas. Juk jis kankinasi ir galima tik atjausti tokį žmogų, bet pykti ant jo, ar dar ką tai nesinori. Jei tu ant jo pyksti, vadinasi dar esi toks pat negyvas kaip ir jis.

Pamatyti grožį kitame gali tik tas, kas turi dvasines akis?

Yra tokia sakmė apie perlus: “Ateina kartą žmogus pas Meistrą ir sako jam. Žinau kad tu esi tas, kuris žino viską apie perlus. Ar negali tu man jų parduoti ar padovanoti. Tada meistras atsako: padovanoti nėra prasmės, nes tada apie juos nieko vertingo nesužinosi. Parduoti žinias irgi negaliu, nes tam pas tave neužteks lėšų. Vienintelį  ką tau galiu pasiūlyti, tai neriam su manimi į gilumą jų pasiimti ir pats viską suprasi apie juos.”

Gera sakmė. Galima dalintis žiniomis tik apie dvasinį kelią. Bet padovanoti tai žmogui paprasčiausiai neįmanoma. Jis turi nerti kartu su tavimi jei nori. O priversti tai daryti irgi negalima. Vėl gi, pačio žmogaus pasirinkimo laisvė. Nori neria, nenori neneria. Nori gyvena, nenori negyvena. Viskas sąžiningai.

Manau tai žmonės skaitys ne kartą?

Taip ir būtent šitai skaitys.

Norisi kad tai nebūtų jiems koks nors ramstis, o tikra pagalba?

Bet su ramsčiais lengviau išmokti vaikščioti, ypatingai tada, kada laiko visai nebelieka.

Tai esminis momentas, kad laiko jau ne tiek ir daug.

Gyvenimas labai trumpas. Kelias vienas, kurį visi praeina ir susiduria su tuo pačiu. Kam tai jis pasiduoda lengviau, kam tai sunkiau, bet visi praeina. Ir visai nesunku suprasti kas suklupo, kas ne, kas su ramentais ėjo, o kas be, tai ne ant tiek ir svarbu. Svarbiausia, kad žmonės daeitų iki tikslo.

Bet tai juk gali būti ir labai greitai, akimirksniu?

Akimirksniu. O gal ir gyvenimo nepakaks tam.

O kas dabar vyksta?

Na jei jauti, tai kam dar kaip nors įgarsinti? Kitiems kiekvieno iš jų sąmonė vis viena papasakos savo. O kas nekreips dėmesio į sąmonę, tas ir pats supras. Ne viskas yra materija. Materija tik materija, bet yra kas tai daugiau, kas yra giliai už jos ribų ir protu to nesuprasti. Tačiau su tuo galima susiliesti, prajausti. Tik kvailys atstumia ištiestą ranką, duodančią jam vandenį. Ypatingai tada, kada miršta iš troškulio. Manau ir taip šiandiena daug pasakėme... užbaigsime nepasakydami iki galo, kitaip pažeisime dėsnį, ne mūsų sukurtą...

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 585 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/3
Viso komentarų: 0
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugsėjis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0