Kur tik neieškojo paskendusio kontinento pėdsakų: Pietų Amerikoje, Egipte, Graikijoje, Velykų saloje ir net Šiaurės ašigalyje. Hipotezės gulė sluoksniais ant kitų hipotezių, ant netvirtos dirvos buvo statomi efemeriški, kartais, tiesa, pakankamai patrauklūs kortų nameliai. „Taikinių" išsibarstymas pasaulio žemėlapyje verčia įtarti, kad „šaudymas" vis dar vyksta aklai. Ir visgi, neskubėkim su išvadomis.

Ta žemė buvo pavadinta Lemurija. Tokį pavadinimą pasiūlė geologas Filip Skleiter. Elena Blavatskaja paminėjo Lemuriją (ir kas įdomu, kitą, Ramiajame vandenyne pradingusį, kontinentą) 1877 metais savo knygoje "Demaskuota Izida”.
Indų legendose (pav. Tamilų epuose "Silapadikaram”) Lemurija yra minima Indijos vandenyne, tik kitaip pavadinta . Tamilai šį kontinentą vadindavo "Kumari”. Jis jungėsi su Indija, Afrika ir Australija ir užėmė didelę Indijos vandenyno dalį. Tamilai teigia, kad žmonių civilizacija atsirado būtent Kumaryje. Kontinentui grimztant į vandenyną , žmonės pradėjo apsigyventi Azijoje, Afrikoje, Australijoje, o po to ir Amerikoje.

Dar tolimais 1820 metais valtis iš katastrofą patyrusio banginių medžiotojų laivo „Džonas Bulis" su šešiais iškankintais jūreiviais pasiekė vieną iš salų, priklausančią Karolinų salynui (Mikronezija). Saliečių svetingai priimti jūreiviai buvo priversti užtrukti saloje, kol atsiras galimybė grįžti namo. Kartą du jūrininkai – Džeimsas O’Konelis ir Džordžas Kinanas – išplaukė su kanoja į ekskursiją po apylinkes.

Taip buvo atrasta Ramiojo vandenyno Venecija – senovinis apleistas miestas-uostas  

Nan Madolis –   smulkių dirbtinių salų grupė Mikronezijoje su kanalų sistema, šalia Ponapės salos. Dažnai vadinama Ramiojo Vandenyno Venecija. Pavadinimas reiškia tarp salų.. Miesto plotas – 28,5 kvadratiniai kilometrai. Atskiri miesto statiniai nueina į 40 metrų gylį po vandeniu.

Nan Madoli tyrimai tęsiasi, bet jau yra žinoma, kad jo amžius ne mažesnis nei 12 000 metų. Ilgi bazaltiniai blokai sudėti štabeliai, aukštis siekia 9 metrus, bet vietomis iki 18 metrų, tai yra septynių aukštų namo. Bet tai ne šiaip sau štabeliai o gigantiškų statinių sienos, kurių storis siekia keturis metrus. Tokiame fone bazaltiniai blokai atrodo kaip paprasti rastai. Bet toks įspūdis apgaulingas, kadangi jų svoris siekia kelias tomas. Tai dar irgi ne riba. Kai kurie konstrukcijos akmenys siekia 25 tonas. Nežiūrint į grandiozinį svorį jie sudėti taip meistriškai, priderinant vieną prie kito, kad konstrukcija gana stabili.

Nan Madolas nėra priskiriamas prie gražių miestų. Jokių freskų ar bareljefų, šalta architektūra. Dar daugiau stebina pats didžiausias statinys saloje - Nan Duvas. Sienos siekia septynių metrų aukštį, sudėtos iš megalitinių bazalto blokų, kai kurių svoris siekia 50 tomu ir 6 metrus ilgio. Nan Duvas ne jauki vieta. Vietiniai gyventojai čia stengiasi neiti. Jie skaito kad ten šeimininkauja dvasios.

Kaip ne suk bet kad tai padarė salos gyventojai niekaip neišeina. Jie ir patys tuo nesigiria, netgi atvirkščiai. Legenda pasakoja kad atvyko du Dievai ir pastatė tą miestą visiškai tokį koks yra po vandeniu. "Nuskendęs Dievų Miestas" vadinasi Hanimveisas pasirodo irgi egzistuoja. Vykdant vietinio archeologinio palikimo išsaugojimo darbus, vadovaujant Ogajo valstijos universiteto daktarui A. Saksui, buvo pravesta išsamus topografinis filmavimas Nan Mandolo gan nemažos dalies, kurie patvirtino po vandeniu egzistuojančius griuvėsius, tame tarpe ir dideliuose gyliuose.

Vietiniame dialekte "Nan Madolis" reiškia -" perėjimas tarp Pasaulių", čia supraskite tarp fizinio ir dvasinio. Dar ir dabar pas vietinius gyventojus egzistuoja ritualas, kurio metu iš "piper methysticum"medžio šaknų gaminamas haliucinogeninis gėrimas. Įpuolę į tranzą vietos gyventojai praregi kokioje vietoje paslėpti "gigantų" (lemūriečių) lobiai. Suradę relikvijas jie sėkmingai jas parduoda amerikiečiams. Pagal kai kurių mokslininkų nuomone, po Ponapės ir kitomis salomis randasi didžiulis požemis - "mirusių miestas", savotiškas gigantų diduomenės kapas, besitęsiantis dingusiame kontinente Mu (taip sutrumpintai vadino Lemūrija) nuo Japonijos iki Naujosios Zelandijos ir nuo Havajų iki Velykų salos, o nuo ten iki Čilės krantų.

Havajai - Ta vieta, iš kur prasidėjo Lemūrijos civilizacija. Pats aukščiausias kalnas mūsų planetoje, iš kurio liko matomos tik viršūnės.

Pasinaudokime paskutiniųjų tyrinėjimų duomenimis ir pažvelkime į salos istoriją įdėmiau. Sala buvo taip pavadinta dėl to, kad ją 1722 m. balandžio 5 d. "atrado" danų tyrinėtojas Jacob'as Roggeveen'as. Tai buvo Velykų rytas. Pirmas įspūdis buvo kitoks , negu kitose Ramiojo vandenyno salose. Sala buvo plika, apaugusi tik žole. [ Šių dienų botanikai aptiko tik 47 augalų rūšis]. Iš vietinių gyvūnų aptikta tik viena šiksnosparnių rūšis, viena nejūrinių paukščių ir driežų. Gyventojai turėjo tik vieną naminių gyvūnų rūšį - vištas. Kapitono Džeimso Kuko [ James Cook ] apsilankymo metu 1744 m. žmonių buvo priskaičiuota apie 2000. Pirmųjų europiečių duomenimis, salos gyventojai neturėjo jokių tinkamų plaukioti jūroje priemonių, išskyrus iš nendrių surištus laivelius išlaikančius 1 - 2 žmones. Visi atkreipė dėmesį į ypatingą vietinės kultūros skurdumą. Nežiūrint į tai saloje buvo pilna gigantiškų akmens skulptūrų, apie 200 jų kadaise stovėjo ant masyvių akmens platformų ir dar apie 700 nebaigtų buvo išmėtyta po visą salą. Kilo daug abejonių, kad tai nėra vietinių žmonių darbas.

Velykų sala yra 119 kv. km. ploto labiausiai izoliuotas gyvenamos žemės lopinėlis. Ji randasi toliau kaip 2000 mylių nuo artimiausio kontinento [ Pietų Amerikos ] ir 1400 mylių nuo artimiausios gyvenamos salos - Pitkerno. Klimatas subtropinis [27 laipsniai pietų platumos], derlingas vulkaninis dirvožemis. Pagal viską tai turėtų būti miniatiūrinis rojus.

Prieš keletą metų saloje buvo atlikti sistemingi kasinėjimai [David Steadman ir kt] , kurių metu bandyta nustatyti, kokie gyvūnai ir augalai kažkada čia gyveno. Jų tyrinėjimai atskleidė nežinomą salos gyvenimo pusę, kuri turėtų kelti nerimą ir didžiosios planetos gyventojams. Pagal kraterinių ežerų dumblo nuosėdų žiedadulkių analizę nustatyta, kad prieš 30 000 metų  Velykų sala visai nebuvo plika. Subtropiniai miškai ir krūmai dengė salą. Ten augo lianomis apaugę hauhau medžiai, taip pat toromiro, sudarę tankų pamiškį. Pagrindinis salos augalas buvo tam tikra palmių rūšis, kurios žiedadulkėmis tiesiog pripildytos dumblo nuosėdos. Ši palmė panaši į Čilės vyninę palmę, kuri užauga iki 25 m. aukščio ir 1.5 m. skersmens. Jos tiesus be šakų kamienas buvo puiki priemonė statuloms gabenti ir statyti. Palmė vedė valgomus vaisius, iš panašių dabar Čilėje gaminamas cukrus, sirupas ir vynas.

Ir dar visose salose nuo Havajų iki Velykų salos, vienoda flora ir fauna, o tai reiškia kad visos jos kažkada buvo susijungusios sausuma. Seisminiai vandenyno dugno tyrimai Velykų salos rajone davė netikėtinus rezultatus. Pasirodo kad čia yra, nors ir plona, kontinentinio tipo žemės pluta. Šis pastebėjimas dvigubai svarbus, nes jis atliktas Amerikiečių mokslininkų, kurie yra priešininkai prielaidų, kad šio ramiojo vandenyno dalyje galėjo kažkada egzistuoti kontinentas. Apie tai kad čia kažkada buvo laibai sena sausuma liudija ir mokslininko Krouelo pastebėjimai. Dešimtame Ramiojo vandenyno kongrese jis pranešė, kad vienišoje saloje Rapa-Iti, kuri yra netoli Rapa-Nui, jis aptiko akmens anglį ir seno kontinento suakmenėjusią florą. O tai leidžia daryti išvadas kad čia kažkada buvo žemyno sausuma.

Tyrinėjant vandenyno dugną, pastebima vulkaninių pelenų liekanų, kurie įrodo kad čia galėjo egzistuoti kontinento sausuma. Rusų senovės legendų specialistas dalininkas N.Rerichas (1874- 1947) viename iš savo fundamentalių darbų "Septynios didžiosios kosmoso paslaptys", skelbia kad Velykų salos ciklopinės skulptūros priklauso pačiai ankstyvajai Lemūrijos civilizacijai. Kai ji tik pradėjo savo vystymasi. Jis teigia kad ši vieta iškilo staigiai su visai nepaliestais savo statiniais, suaktyvėjus vulkaniniam išsiveržimui ir ji prieš tai buvo nuskendusi kartu su visu kontinentu.

http://www.mysterylife.ru/zagadki2

Nuo Lemūrijos dar liko Madagaskaras ir Ceilonas.

Pas Madagaskaro salos tautą Malgasus egzistuoja mitai, kad jų "sala" kažkada buvo labai didelė.Malagasų kultūra – tai sudėtingas dabarties ir be galo stiprios praeities mišinys, kuriame šiuolaikinis įstatymas dažniausiai yra žemiau už genties tabu, šiuolaikinės religijos nepriimtinos ar maišosi su senovės šamanizmu, magija ir ritualais  – malagasai be galo draugiški žmonės.Čia gyvena gyvūnai lemūrai (atsiminkit kad taip pavadinti dėl akių), dainuojantys stulbinančiai panašiai kaip banginiai.

Madagaskaras yra atskirtas nuo kontinentų, ir mokslininkai suka galvą, kaip apskritai šioje saloje atsirado įvairūs gyvūnai. Madagaskaro flora ir fauna panašesnė į Indijos nei į Afrikos florą ir fauną. Tas pats ir Madagaskaro tautų kalba daugiau gimininga Indijos tautoms nei Afrikos. Na čia manau nereikia aiškinti kodėl.

Ši Lemūrijos Mandala buvo rasta pas senas vietines tautas pietų Kalifornijoje.

Čerčvardas bandė atkurti MU šalies religiją – pirmą žmonijos religiją, paprastą ir didingą. Jis atkūrė Žemės istoriją – MU šalies gyvavimo metu ir po jos išnykimo. Daugelyje Žemės kultūrų jis pastebėjo ilgesį Motinos – Gimtinės, kuri tragiškai žuvo savo pačio žydėjimo metu.

Atlantidos sala… Kažkada buvo didesnė už Libiją ir Aziją (Mažają), dabar nusėdo nuo žemės drebėjimų ir paliko po savęs nepereinamą dumblą" – kalba jis kitame dialoge „Kritijus".

Bahamų Sandrauga (angl. Commonwealth of The Bahamas) – salų valstybė Atlanto vandenyne, Karibų jūros regione.(kaip tik ten kur egzistavo Atlantida pagal Krajoną) Bahamų pavadinimo kilmė nėra aiški. Pavadinimas galėjo kilti iš ispaniškų žodžių baja mar ("sekli jūra") arba iš lukajanų kalbos ba-ha-ma ("didžioji aukštutinė vidurio žemė")- čia jau panašiau, kurio jie galėjo vadinti Didžiąją Bahamą

Povandeninių statinių netoli Bahamų salų atradimo istorija savo laiku buvo plačiai nušviečiama spaudoje. 1968 metais amerikietis Robertas Briusas, skrisdamas asmeniniu lėktuvu netoli Biminio salų (Bahamų archipelagas), aptiko iš aukštai aiškiai matomą po vandeniu kelią, einantį gilyn, o taip pat pastatų liekanas.
Briusas buvo didelis žymaus amerikiečių aiškiaregio Edgaro Keisio gerbėjas. Šis aiškiaregis dar 4 dešimtmečio pradžioje išpranašavo, kad 1968-1969 metais netoli Bahamų bus atrasta Atlantida. Todėl amerikietis nepraskrido pro vieną iš didžiausių atradimų XX amžiaus archeologijoje.

Narų iš dugno pakelti akmeninių plokščių, priklausiusių šventyklai ir keliui, pavyzdžius pasiuntė į laboratoriją tyrimams. Rezultatas sukėlė mokslininkų tarpe sumaištį. Buvo tvirtinama. Kad pavyzdžių amžius svyruoja nuo 5 iki 28 tūkstančių metų.
Pradedant 7-uoju dešimtmečiu, Bahamuose padaryti sensacingiausi atradimai. Čia buvo aptikta tokie objektai: keli objektai, panašūs į „Biminio kelią", senovės šventyklų liekanos, kelios dešimtys marmurinių kolonų, apdoroti ir nušlifuoti akmenys ir granito blokai, moliniai indai ir keraminės figūrėlės, sukurtos maždaug prieš 5000 metų prieš mūsų erą. Du apdoroti akmeniniai blokai, rasti 1975 ir 1995 metais, yra kažkokio statinio detalės. Ant jų briaunų matosi sudėtingi jungiamieji elementai, panašūs į gilius trikampius špuntus.

 Paskutiniai atradimai Bahamuose ir Kuboje leidžia daryti prielaidą, kad ir ten buvo piramidžių kompleksas. Čia pateikiu originalias kubietiško komplekso konstrukcijas, kurias sudarė amerikiečių tyrinėtojas D.Klarkas


http://www.youtube.com/watch?v=9CWHo7QLd5I&feature=related
http://www.youtube.com/watch?v=KRdIF_s-eXQ

Kuba – didelė, ilga ir siaura šalis, besidriekinati įstrižai Karibų jūros ribų, ji tarsi raktas patekti į Meksikos įlanką. Kubos archipelagas, kurį sudaro Kubos ir Chuventudo salos ir apie 4195 pakrantės smėlio ruožas bei salelės, yra Karibų jūroje, šalia atogrąžų lygiagretės Meksikos įlankos prieigose, tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos. Tai pagrindinė – Didžiųjų Antilų sala Karibų jūroje. Kuba yra į pietryčius nuo JAV ir Bahamų, į vakarus nuo Terkso ir Kaikoso salų ir Haičio bei į rytus nuo Meksikos. Kaimanų salos ir Jamaika yra į pietryčius nuo Kubos. Nuo Bahamų salų ją skiria 140 km, Jamaikos – 146 km, Floridos – 180 km, Kankuno – 210 km. Kubos plotas yra 110 922 km².

2001 metų gegužę į vakarus nuo Kubos pakrantės 650 metrų gylyje buvo aptiktos dirbtinės kilmės akmeninės konstrukcijos. Tolimesni tyrimai parodė, kad tai didžiulio, 40 kvadratinių km ploto miesto liekanos. Savo architektūra jis priminė majų miestus Centrinėje Amerikoje. Pastatai turi stačiakampę, apvalią ir piramidinę formas.

Dauguma jų sumūryti iš gigantiškų granitinių blokų, kurių matmenys – 2x2x5 m. Povandeninės nuotraukos užfiksavo užrašus ant pastatų paviršiaus mokslui nežinoma kalba. Šis miestas yra ne mažiau kaip už 400 km nuo Biminio griuvėsių. Paskutinį kartą vietovė, kurioje išsidėstęs miestas, buvo sausumoje ne anksčiau kaip prieš 6000 metų. Kubos tyrinėjimai tęsiasi, tačiau rezultatai, kaip įprasta tokiais atvejais, užslaptinti, labai jau gaunami duomenys „pjaunasi" su akademinio mokslo dogmomis, o to negali pakęsti nė vienas „blaiviai mąstantis" šiuolaikinis mokslininkas.

2000 metais rusų tyrinėtojas E. Jarmakovas tyrinėdamas salas aptiko buvusios civilizacijos pėdsakus. Portugalai tokias zonas vadina mistinėmis ir stengiasi apeiti.Visose Azoro archipelago salose yra sienos iš akmenų ir lavos, labai tankios, be prošvaisčių. Jos neina kelias dešimtis metrų po žeme. Jos visur, tos sienos labirintai,padengia visas salas, laukuose, kalnuose, miškuose. Jos randamos skardžiose, tankiuose miškuose, ten kur ir su šiuolaikine technika būtų ne įmanoma nugabenti akmenų ir tuo labiau sukrauti į tokią tankią sieną. Sienų konfigūracija pati įvairiausia, primena labirintų liekanas.

Prieš tris šimtus metų sienos buvo žymiai aukštesnės. Dabar statiniai apaugo augalais ir medžiais, sulindo dalis į žemę. Šalia salos Grasioza matosi nedidelė uola apie penkiasdešimt metrų aukščio.

Joje matosi tarsi kažkieno veidas, tai matosi ir šioje foto. Saloje yra dar viena įdomi vieta - didžiulis požemis. Tyrinėtoją nustebino požemio viršutinė dalis, ji turi idealią pusiau sferos formą. Akmenys, kuriais išklota sfera, lygiai nuskelti. Kiekvienas monolitas sveria ne mažiau kaip dvi tonas. Dalis akmenų nukritę, kas leido juos geriau apžiūrėti. Foto gerai matosi stačiakampis akmuo. Na ir aišku kad jį išpjovė ne Portugalai

Pagal mūsų duomenis Terseiro saloje yra JAV karinė bazė ir niekas negali ten paprastai patekti. Terseiro saloje iš tikro yra užburta vieta. Kur niekas ne persikelia gyventi ir nieko ne sodinama. Tarsi jaustųsi virš ten esanti ne žemiška siela, gilios senatvės dvasia. O šalia San-Migelio salos stovi du stulpai, ar dvi uolos, čia jau kaip kam atrodys, kurie ir yra vadinami "Centriniai Vartai į Atlantidą" Viskas kaip ir paskendo o vartai liko.

2001 metų rugsėjo 7 dieną ispanų ir amerikiečių ekspedicija, ieškojusi naftos už 250 mylių į pietvakarius nuo Azorų salų, 1000 metrų gilumoje aptiko beveik nepažeistą šventyklą su devyniomis kolonomis, kurių skersmuo – 1metras. Ant jų kėpsojo 6x10metrų dydžio akmeninis stogas. Netoliese aptikti penkių žiedinių kanalų su tiltais ir statinių grupių tarp kanalų liekanos. Dėja tokios žinios iškart buvo įslaptintos JAV spectarnybų. Taip labai mažai kas žinoma apie JAV povandeninių laivų ekspedicijas 1970-1990 metais, pagal kai kurių tyrinėtojų duomenis, amerikiečiai rado ne tik Atlantidą,  bet ir daugelį tai patvirtinančių artefaktų.

Panašiai tuo pat metu SSSR atliko gana kruopščius povandeninių kalnų Amperas ir Žozefina tyrinėjimus. Buvo padaryta šimtai foto nuotraukų, kuriose įamžinta rankų darbo sienos ir laiptai, grindinių pėdsakai ir kažkokių akmeninių struktūrų lubos.

Geologiniai ir cheminiai tyrinėjimai parodė kad tokie bazalto uolienos pavyzdžiai iš kalnų viršūnių galėjo susiformuoti tik sausumoje prieš 12 000 metų. Tokiu būdu šis archipelagas  prieš 12 000 metų buvo virš vandens ir driekėsi nuo Azoro salų iki Gibraltarų.

Povandeninių miestų rasta ir kitose Žemės rutulio dalyse. Pavyzdžiui, Indijos pakrantėje tyrimus atlieka žinomas archeoastronomas Gremas Henkokas. Ten surastas povandeninis miestas, kurio amžius siekia beveik 9000 metų. Kitam povandeniniam miestui, esančiam šalia Japonijos salos Monaguni – 10 000 metų, ką patvirtina archeologas Robertas Šofas. Šis miestas buvo tarsi ištašytas natūraliame landšafte. Ten pat rastas žmogaus galvos su plunksnomis atvaizdas, analogiškas inkų atvaizdams Titikakos ežero apylinkėse, kuris, kaip mano geologai, prieš 6-10 000 metų buvo vandenyno įlanka.

1998 metų pavasarį netoli Okinosimos salelės Korėjos sąsiauryje japonų narai aptiko 30 metrų gylyje keturis apvalius akmeninius bokštus, iškylančius nuo dugno paviršiaus per 27 metrus. Vienas bokštas buvo apjuostas išoriniais spiraliniais laiptais. Pranešimas apie atradimą pateko į pirmuosius laikraščių puslapius, buvo sukurtas dokumentinis TV filmas.

8 dešimtmečio vidurys. Netoli Kadiso Ispanijoje archeologai aptiko 30 metrų gylyje keturių didžiulių statinių ir akmeninių kelių liekanas. Maroko vandenyse Ž. Majolis rado 40 metrų gylyje akmenines sienas, kurios tęsiasi 16 kilometrų.

Čarlzas Berila tvirtina kad iš palydovo skrydžio matosi dvylika piramidžių, Amazonijos baseino srityje.

Tai antikinis mechaninis kompiuteris. Lieka neaišku kaip senovėje gyvenę žmonės jį galėjo sukurti, nes jam pagaminti reikia stiprių metalurgijos įgūdžių.(na mums tai jokio neaiškumo nekyla žinant tikrą istoriją)  Prietaisas sudarytas iš daugybės smulkių dantračių kuriems pagaminti reikalingas nepaprastas kruopštumas ir tikslumas. Šiais laikas tokie dantračiai yra gaminami specialiomis šlifavimo staklėmis.

Ne ką mažiau įspūdinga ir prietaiso paskirtis. Pasirodo tai yra astronominis kalendorius kuris tiksliai rodo dienas, mėnesius, žvaigždynų išsidėstymus, saulės bei mėnulio užtemimus. Pasitelkus naujausiomis kompiuterinėmis technologijomis mokslininkams pavyko atkurti prietaisą.