Penktadienis, 22.09.2017, 13:30
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Kovas » 11 » Auksinės Atlantidos Beieškant
21:58
Auksinės Atlantidos Beieškant
Iki šiol nėra nė vieno liudijimo, kad egzistavo pradingęs pasaulis. Per 25 aršios polemikos tarp atlantomanų ir atlantofobų šimtmečius buvo paskelbta apie 3 mlrd puslapių medžiagos. Tai 100 milijonų kartų daugiau nei parašė pats mito apie „vieną baisią dieną ir vieną lemtingą naktį žuvusią šalį" autorius Platonas.

Kur tik neieškojo paskendusio kontinento pėdsakų: Pietų Amerikoje, Egipte, Graikijoje, Velykų saloje ir net Šiaurės ašigalyje. Hipotezės gulė sluoksniais ant kitų hipotezių, ant netvirtos dirvos buvo statomi efemeriški, kartais, tiesa, pakankamai patrauklūs kortų nameliai. „Taikinių" išsibarstymas pasaulio žemėlapyje verčia įtarti, kad „šaudymas" vis dar vyksta aklai. Ir visgi, neskubėkim su išvadomis.

Ta žemė buvo pavadinta Lemurija. Tokį pavadinimą pasiūlė geologas Filip Skleiter. Elena Blavatskaja paminėjo Lemuriją (ir kas įdomu, kitą, Ramiajame vandenyne pradingusį, kontinentą) 1877 metais savo knygoje "Demaskuota Izida”.
Indų legendose (pav. Tamilų epuose "Silapadikaram”) Lemurija yra minima Indijos vandenyne, tik kitaip pavadinta . Tamilai šį kontinentą vadindavo "Kumari”. Jis jungėsi su Indija, Afrika ir Australija ir užėmė didelę Indijos vandenyno dalį. Tamilai teigia, kad žmonių civilizacija atsirado būtent Kumaryje. Kontinentui grimztant į vandenyną , žmonės pradėjo apsigyventi Azijoje, Afrikoje, Australijoje, o po to ir Amerikoje.

Karolinos salos(angl. Caroline Island), Karolinos atolas (Caroline Atoll) arba Tūkstantmečio salaMillennium Island) - koralinis atolas Ramiajame vandenyne, Linijinių salų grupės rytuose, priklauso Kiribačiui. Plotas 3,76 km². Na o pagal Krajoną atsimenate buvusio kontinento koordinates - teisingai LEMŪRIJA, TEN TURĖJO EGZISTUOTI, dar vadinama Mu. MU pavadinimą pasiūlė mokslininkas Braser de Burbur, kuris XIX amžiaus pabaigoje bandė iššifruoti majų raštus. Jis atrado seną majų dokumentą ("Trojos Manuskriptą”), kuris pasakojo apie vulkaninį kataklizmą, sunaikinusį MU šalį. Ogiust Le Plonžo, įžymus majų paslapčių tyrinėtojas, teigė, kad iš tikrųjų majų rankraščiai pasakoja apie MU šalies sugriovimą. Šis mokslininkas vienas iš pirmųjų pradėjo kasinėjimus Jukatano senoviniuose miestuose ir bandė atrasti ryšį tarp majų kalbos ženklų ir Egipto hieroglifų. Jis buvo įsitikinęs, kad MU – žmonijos Protėvynė, bet teigė, kad MU – tai Atlantida.

Dar tolimais 1820 metais valtis iš katastrofą patyrusio banginių medžiotojų laivo „Džonas Bulis" su šešiais iškankintais jūreiviais pasiekė vieną iš salų, priklausančią Karolinų salynui (Mikronezija). Saliečių svetingai priimti jūreiviai buvo priversti užtrukti saloje, kol atsiras galimybė grįžti namo. Kartą du jūrininkai – Džeimsas O’Konelis ir Džordžas Kinanas – išplaukė su kanoja į ekskursiją po apylinkes.

Taip buvo atrasta Ramiojo vandenyno Venecija – senovinis apleistas miestas-uostas  


Nan Madolis  smulkių dirbtinių salų grupė Mikronezijoje su kanalų sistema, šalia Ponapės salos. Dažnai vadinama Ramiojo Vandenyno Venecija. Pavadinimas reiškia tarp salų.. Miesto plotas – 28,5 kvadratiniai kilometrai. Atskiri miesto statiniai nueina į 40 metrų gylį po vandeniu.

Nan Madoli tyrimai tęsiasi, bet jau yra žinoma, kad jo amžius ne mažesnis nei 12 000 metų. Ilgi bazaltiniai blokai sudėti štabeliai, aukštis siekia 9 metrus, bet vietomis iki 18 metrų, tai yra septynių aukštų namo. Bet tai ne šiaip sau štabeliai o gigantiškų statinių sienos, kurių storis siekia keturis metrus. Tokiame fone bazaltiniai blokai atrodo kaip paprasti rastai. Bet toks įspūdis apgaulingas, kadangi jų svoris siekia kelias tomas. Tai dar irgi ne riba. Kai kurie konstrukcijos akmenys siekia 25 tonas. Nežiūrint į grandiozinį svorį jie sudėti taip meistriškai, priderinant vieną prie kito, kad konstrukcija gana stabili.


Nan Madolas nėra priskiriamas prie gražių miestų. Jokių freskų ar bareljefų, šalta architektūra. Dar daugiau stebina pats didžiausias statinys saloje - Nan Duvas. Sienos siekia septynių metrų aukštį, sudėtos iš megalitinių bazalto blokų, kai kurių svoris siekia 50 tomu ir 6 metrus ilgio. Nan Duvas ne jauki vieta. Vietiniai gyventojai čia stengiasi neiti. Jie skaito kad ten šeimininkauja dvasios.



Kaip ne suk bet kad tai padarė salos gyventojai niekaip neišeina. Jie ir patys tuo nesigiria, netgi atvirkščiai. Legenda pasakoja kad atvyko du Dievai ir pastatė tą miestą visiškai tokį koks yra po vandeniu. "Nuskendęs Dievų Miestas" vadinasi Hanimveisas pasirodo irgi egzistuoja. Vykdant vietinio archeologinio palikimo išsaugojimo darbus, vadovaujant Ogajo valstijos universiteto daktarui A. Saksui, buvo pravesta išsamus topografinis filmavimas Nan Mandolo gan nemažos dalies, kurie patvirtino po vandeniu egzistuojančius griuvėsius, tame tarpe ir dideliuose gyliuose.


Vietiniame dialekte "Nan Madolis" reiškia -" perėjimas tarp Pasaulių", čia supraskite tarp fizinio ir dvasinio. Dar ir dabar pas vietinius gyventojus egzistuoja ritualas, kurio metu iš "piper methysticum"medžio šaknų gaminamas haliucinogeninis gėrimas. Įpuolę į tranzą vietos gyventojai praregi kokioje vietoje paslėpti "gigantų" (lemūriečių) lobiai. Suradę relikvijas jie sėkmingai jas parduoda amerikiečiams. Pagal kai kurių mokslininkų nuomone, po Ponapės ir kitomis salomis randasi didžiulis požemis - "mirusių miestas", savotiškas gigantų diduomenės kapas, besitęsiantis dingusiame kontinente Mu (taip sutrumpintai vadino Lemūrija) nuo Japonijos iki Naujosios Zelandijos ir nuo Havajų iki Velykų salos, o nuo ten iki Čilės krantų.


25:46


http://rutube.ru/tracks/1039042.html?v
=365ac49a87f7367602b227b2282a67b4

Havajai - Ta vieta, iš kur prasidėjo Lemūrijos civilizacija. Pats aukščiausias kalnas mūsų planetoje, iš kurio liko matomos tik viršūnės.


  Buvo laikas kai aukščiausia žemėje vieta skaitėsi Everestas (8848  metrų virš jūros lygio). Bet prasiplėtus mūsų žinioms apie vandenynų dugno reljefą mes sužinojome kad Mauna Keja vulkanas, esantis Havajuose, yra 2300 metrų aukštesnis jei skaičiuoti nuo pagrindo. Mauna Kejos aukštis, skaičiuojant su povandenine dalimi viršija 10 000 metrų aukštį. Na ir dar, Havajiečių legendos patvirtina tai kad jų giminė prasideda čia ir nuo tada kai ant pačio aukščiausio kalno nusileido Plejadiečiai.
Žmonijos lopšys buvo dabar išnykusiame kontinete Ramiajame vandenyne, o ne artimuosiuose rytuose, kaip teigia biblinis mokslas, ir ne rytų Afrikoje, kaip mano šiuolaikiniai mokslininkai. Tos didžiulės žemės pavadinimas – MU – reiškia "gimtinė”, ir didelė dalis kalbų Žemėje turi žodį "motina”, kuris prasideda raide M.
1868 m. Anglijos pulkininkas Džeimsas Čerčvardas savo tarnybos Indijoje metu susidraugavo su senu induistų kunigu, kuris padėjo jam iššifruoti šventas lentas su rašmenimis, daug šimtmečių saugojamų šventyklos tolimajame kampe. Senoviniai raštai papasakojo apie pamirštą civilizaciją, kuri atsirado, išsivystė ir išnyko Ramiojo vandenyno bangose daug metų prieš tai, kai pražuvo Atlantida.
Čerčvardas labai susidomėjo išnykusia civilizacija ir daug laiko skyrė išnykusių liudijimų apie tą civilizaciją paieškai.
Po Indijos jo laukė Birma ir Arizona, pietinės jūros ir Aliaska, Australija ir Meksika. Pulkininkui reikėjo įsigilinti į majų ir uigurų istoriją, geologiją, senąsias religijas, graikiškų raidžių, svastikų simboliką ir parašyti mūsų pasaulio alternatyvinę istoriją – pernelyg įdomią, kad dauguma žmonių galėtų ja patikėti.
Senasis kontinentas MU – viena iš pačių įdomiausių ir įtakingiausių teorijų apie senosios žmonijos kilmę ir istoriją.
Britų armijos pulkininkas Dž. Čerčvardas tarnavo Indijoje. XIX amžiaus 7 deš. jis susipažino su Mokytoju – senos šventyklos šventiku. Toliau savo raštuose Čerčvardas vadino jį Riši (išminčius). Riši vadovaujant, britas susidomėjo meditacijos ir astralinės proekcijos menu, tyrė induizmo šventą simboliką.
Viskas prasidėjo, kai Čerčvardas paprašė leisti nukopijuoti kelis šventyklos bareljefus, kad galėtų pabandyti iššifruoti jų prasmę. Riši buvo suintriguotas. Jis ne tik leido Čerčvardui dirbti, bet ir padėjo savo patarimais. Čerčvardas prisimena:
Jis paaiškino man , kaip reikia spręsti šių paslaptingų lentelių mįslę, padėjo išpręsti dar sudėtingesnes užduotis.
Virš dviejų metų aš stropiai mokiausi negyvos kalbos, kuri (mano draugo manymu) buvo žmonijos pirmoji kalba. Jis pranešė, kad Indijoje išliko tik du šventikai, kurie supranta šią kalbą. Neįprasta buvo tai, kad daugelis, iš pirmo žvilgsnio, paprastų užrašų turėjo slaptą reikšmę, skirtą tik Šventiems Broliams – nakaliams – vaidilų brolijos nariams, kurie palikdavo Protėvynę ir išeidavo į kolonijas, kad galėtų mokyti jų gyventojus paslaptingų raštų ir mokslų.
Vieną kartą Riši papasakojo Čerčvardui apie tai, kad šventyklos slėptuvėse saugojama daug akmeninių lentelių, tokių šventų, kad daugelį metų niekas nedrįso jų net paliesti. Dar jis pranešė, kad tas, be galo brangias lenteles kūrė nakaliai – ar Birmoje, ar pačioje Protėvynėje – dabar išnykusiame kontinente MU. Anglas labai panorėjo jas pamatyti. Bet Riši neskubėjo jų rodyti. Jis aiškino, kad tie tekstai lentelėse yra didžiulės kolekcijos fragmentai, kurie buvo saugojami kiekviename iš septynių šventų Indijos miestų. Didelė dalis tų lentelių buvo prarasta. Bet tos, kurios išliko, buvo laikomos šventomis relikvijomis, ir senose saugyklose jas liesti buvo negalima. Vis dėlto po pusmečio Čerčvardui pavyko įkalbėti Rišį ištraukti "nakalių lenteles” iš molinių įdėklų, kad galėtų tiesiog įsitikinti, ar jos neištrupėjo.
Daugelį lentelių tikrai reikėjo restauruoti . Čerčvardas sudarė jų katalogą ir pabandė iššifruoti įvairius simbolinius įvaizdžius:
Prabėgo nemažai laiko įtemptai ir skurpulingai verčiant lentelių tekstus. Ir mūsų lūkesčiai išsipildė. Tekstuose detaliai buvo apibūdinama pasaulio, žmogaus sukūrimas, ir būtent ta vieta, kur tai įvyko – MU.
Suprasdamas, kad aš prisiliečiau prie didžiulės paslapties – žmogaus esmės paslapties – aš bandžiau, nors ir nesėkmingai, atrasti kitas prarastas lenteles. Aš daug keliaudavau po Indijos šventyklas, turėdamas rekomendacinius laiškus. Bet šventikai pasitikdavo mane šaltai ir įtariai.
Iš pradžių aš labai pergyvenau, bet vis dėlto ta informacija, kurią aš turėjau iš atstatytų lentelių, buvo labai vertinga. Aš nuspendžiau išnagrinėti visų senovės civilizacijų metraščius ir sulyginti juos su nakalių tekstais.
Nuo tada visas Čerčvardo gyvenimas turėjo tik tą vieną pagrindinį tikslą. Jis apvažinėjo visą pasaulį, išnagrinėjo daug senovės dokumentų, architektūros paminklų ir archeologijos relikvijų, studijavo geologiją ir fiziką. Teorija, prasidėjusi nuo akmeninių lentelių Indijos šventykloje, pasipildydavo naujais faktais:
Aš išsiaiškinau, kad senovės graikų, chaldėjų, babilonų, persų, egiptiečių ir indų civilizacijos atsirado dėka procivilizacijos, kuri vadinama MU.
Tęstadamas savo tyrinėjimus, aš supratau, kad žmogaus Protėvynė, kol neišnyko, buvo Ramiajame vandenyne ir tęsėsi nuo dabartinių Havajų iki Fidži ir Velyku salų. Toje nuostabioje šalyje gyveno žmonės, kolonizuojantys visą žemę. Bet prieš 12 tūkstančių metų įvyko dideli žemės drebėjimai, ir tas puikus kraštas išnyko vandenyne.
 Velykų sala arba Rapanujis (polinez. Rapa Nui – „Didysis Rapa", isp. Isla de Pascua) – sala pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, priklausanti Čilei (sudaro Valparaiso regiono komuną). Administracinis centras – Hanga Roa. Salos plotas – 163,6 km², gyventojų – 3 791. Artimiausia gyvenama sala – už 2000 km vakaruose esantis Pitkernas.

Pasinaudokime paskutiniųjų tyrinėjimų duomenimis ir pažvelkime į salos istoriją įdėmiau. Sala buvo taip pavadinta dėl to, kad ją 1722 m. balandžio 5 d. "atrado" danų tyrinėtojas Jacob'as Roggeveen'as. Tai buvo Velykų rytas. Pirmas įspūdis buvo kitoks , negu kitose Ramiojo vandenyno salose. Sala buvo plika, apaugusi tik žole. [ Šių dienų botanikai aptiko tik 47 augalų rūšis]. Iš vietinių gyvūnų aptikta tik viena šiksnosparnių rūšis, viena nejūrinių paukščių ir driežų. Gyventojai turėjo tik vieną naminių gyvūnų rūšį - vištas. Kapitono Džeimso Kuko [ James Cook ] apsilankymo metu 1744 m. žmonių buvo priskaičiuota apie 2000. Pirmųjų europiečių duomenimis, salos gyventojai neturėjo jokių tinkamų plaukioti jūroje priemonių, išskyrus iš nendrių surištus laivelius išlaikančius 1 - 2 žmones. Visi atkreipė dėmesį į ypatingą vietinės kultūros skurdumą. Nežiūrint į tai saloje buvo pilna gigantiškų akmens skulptūrų, apie 200 jų kadaise stovėjo ant masyvių akmens platformų ir dar apie 700 nebaigtų buvo išmėtyta po visą salą. Kilo daug abejonių, kad tai nėra vietinių žmonių darbas.


Velykų sala yra 119 kv. km. ploto labiausiai izoliuotas gyvenamos žemės lopinėlis. Ji randasi toliau kaip 2000 mylių nuo artimiausio kontinento [ Pietų Amerikos ] ir 1400 mylių nuo artimiausios gyvenamos salos - Pitkerno. Klimatas subtropinis [27 laipsniai pietų platumos], derlingas vulkaninis dirvožemis. Pagal viską tai turėtų būti miniatiūrinis rojus.

Prieš keletą metų saloje buvo atlikti sistemingi kasinėjimai [David Steadman ir kt] , kurių metu bandyta nustatyti, kokie gyvūnai ir augalai kažkada čia gyveno. Jų tyrinėjimai atskleidė nežinomą salos gyvenimo pusę, kuri turėtų kelti nerimą ir didžiosios planetos gyventojams. Pagal kraterinių ežerų dumblo nuosėdų žiedadulkių analizę nustatyta, kad prieš 30 000 metų  Velykų sala visai nebuvo plika. Subtropiniai miškai ir krūmai dengė salą. Ten augo lianomis apaugę hauhau medžiai, taip pat toromiro, sudarę tankų pamiškį. Pagrindinis salos augalas buvo tam tikra palmių rūšis, kurios žiedadulkėmis tiesiog pripildytos dumblo nuosėdos. Ši palmė panaši į Čilės vyninę palmę, kuri užauga iki 25 m. aukščio ir 1.5 m. skersmens. Jos tiesus be šakų kamienas buvo puiki priemonė statuloms gabenti ir statyti. Palmė vedė valgomus vaisius, iš panašių dabar Čilėje gaminamas cukrus, sirupas ir vynas.

Ir dar visose salose nuo Havajų iki Velykų salos, vienoda flora ir fauna, o tai reiškia kad visos jos kažkada buvo susijungusios sausuma. Seisminiai vandenyno dugno tyrimai Velykų salos rajone davė netikėtinus rezultatus. Pasirodo kad čia yra, nors ir plona, kontinentinio tipo žemės pluta. Šis pastebėjimas dvigubai svarbus, nes jis atliktas Amerikiečių mokslininkų, kurie yra priešininkai prielaidų, kad šio ramiojo vandenyno dalyje galėjo kažkada egzistuoti kontinentas. Apie tai kad čia kažkada buvo laibai sena sausuma liudija ir mokslininko Krouelo pastebėjimai. Dešimtame Ramiojo vandenyno kongrese jis pranešė, kad vienišoje saloje Rapa-Iti, kuri yra netoli Rapa-Nui, jis aptiko akmens anglį ir seno kontinento suakmenėjusią florą. O tai leidžia daryti išvadas kad čia kažkada buvo žemyno sausuma.

Tyrinėjant vandenyno dugną, pastebima vulkaninių pelenų liekanų, kurie įrodo kad čia galėjo egzistuoti kontinento sausuma. Rusų senovės legendų specialistas dalininkas N.Rerichas (1874- 1947) viename iš savo fundamentalių darbų "Septynios didžiosios kosmoso paslaptys", skelbia kad Velykų salos ciklopinės skulptūros priklauso pačiai ankstyvajai Lemūrijos civilizacijai. Kai ji tik pradėjo savo vystymasi. Jis teigia kad ši vieta iškilo staigiai su visai nepaliestais savo statiniais, suaktyvėjus vulkaniniam išsiveržimui ir ji prieš tai buvo nuskendusi kartu su visu kontinentu.

http://www.mysterylife.ru/zagadki2

Nuo Lemūrijos dar liko Madagaskaras ir Ceilonas.

Madagaskaro Respublika (Madagaskaras) – valstybė Madagaskaro saloje Indijos vandenyne, netoli rytinio Afrikos kranto.

Pas Madagaskaro salos tautą Malgasus egzistuoja mitai, kad jų "sala" kažkada buvo labai didelė.Malagasų kultūra – tai sudėtingas dabarties ir be galo stiprios praeities mišinys, kuriame šiuolaikinis įstatymas dažniausiai yra žemiau už genties tabu, šiuolaikinės religijos nepriimtinos ar maišosi su senovės šamanizmu, magija ir ritualais  – malagasai be galo draugiški žmonės.Čia gyvena gyvūnai lemūrai (atsiminkit kad taip pavadinti dėl akių), dainuojantys stulbinančiai panašiai kaip banginiai.


Madagaskaras yra atskirtas nuo kontinentų, ir mokslininkai suka galvą, kaip apskritai šioje saloje atsirado įvairūs gyvūnai. Madagaskaro flora ir fauna panašesnė į Indijos nei į Afrikos florą ir fauną. Tas pats ir Madagaskaro tautų kalba daugiau gimininga Indijos tautoms nei Afrikos. Na čia manau nereikia aiškinti kodėl.

Ši Lemūrijos Mandala buvo rasta pas senas vietines tautas pietų Kalifornijoje.


Čerčvardas bandė atkurti MU šalies religiją – pirmą žmonijos religiją, paprastą ir didingą. Jis atkūrė Žemės istoriją – MU šalies gyvavimo metu ir po jos išnykimo. Daugelyje Žemės kultūrų jis pastebėjo ilgesį Motinos – Gimtinės, kuri tragiškai žuvo savo pačio žydėjimo metu.

Visa mokslinė medžiaga, aprašyta Čerčvardo knygoje – tai "nakalių lentelių”, atrastų Indijoje ir didžiulės (virš 2,5 tūkstančių) kolekcijos akmeninių lentelių iš Meksikos vertimas.
Šios dvi lentelių kolekcijos yra tos pačios kilmės. Tai ištraukos iš pilnų įkvėpimo MU šalies šventųjų raštų.
Nakalių lentelės parašytos simboliais ir nagų ženklais (taip teigia legenda). Jos buvo sukurtos Protėvynėje, po to atsirado Birmoje, o iš ten atkeliavo į Indiją (daugiau nei prieš 15 tūkstančių metų).
Kur buvo sukurtos lentelės iš Meksikos – paslaptis. Sunku pasakyti ar jos buvo sukurtos Meksikoje, ar Protėvynėje ir paskui nugabentos į Meksiką. Tačiau pagal kai kurių užrašų turinį galima spręsti apie lentelių amžių (virš 12 tūkstančių metų). Keletą įrašų apie MU buvo atrasta ant lentelių iš Meksikos, kitos lentelės papildė "nakalių lentelių” istoriją. Tos lentelės labai išsamiai pasakoja apie Pasaulio sukūrimą, gyvenimo esmę ir kilmę, taip pat apie "Keturių Didžiulių Kosminių Jėgų” kilmę ir veiklą. Virš 1000 lentelių skirta dar vienai, gana įdomiai temai – Moters sukūrimui.
Nakalių lentelės, atrastos Indijoje, buvo tik didžiulių tekstų, skirtų įvairioms temoms fragmentai, ir turėjo nemažai praleistų grandžių. Lentelių iš Meksikos tekstai ne tik patvirtina nakalių lentelių tekstų informaciją, bet ir ją papildo.
Meksikos, kaip ir nakalių, lentelės nepalieka jokių abejonių, kad kažkada Žemėje egzistavo labai sena civilizacija, didinga ir pasiekusi aukštą lygį, netgi aukštesnį, negu dabartinė civilizacija. Be kitos informacijos apie senovės civilizaciją, lentelių tekstai liudija, kad Indijos, Babilono, Persų, Egipto ir Jukotano civilizacijos praeityje buvo tik smulkiomis Didingos civilizacijos dalelytėmis.
Jonagunis (jap. 与那国島 Yonaguni-jima), taip pat vadinamas Dunanu (ドゥナン) arba Dunan-čima (ドゥナンチマ) Jonaguni kalboje, yra labiausiai į vakarus nutolusi Japonijos sala.


Senovės žinovai, apžiūrinėdami Kimuros sukurtą monumento maketą, negalėjo nuvyti minties, kad jis primena knygoje "Slaptoji Doktrina” (1888 m.) aprašytą Lemūriją – civilizaciją, seniai žuvusią vandenyje: "… lemūriečiai stato savo pirmuosius namus, panašius į uolas, iš akmens ir lavos”. Tad nieko nuostabaus, kad kilo mintis Jonaguni salos radinį priskirti priešistoriniams laikams, o tiksliau – lemūriečiams.






Visi monumentai, kurių daugiausia yra šalia Okinavos salų ir Jonaguni, tarsi pastatyti iš smiltainio, taip vadinami "be langų ir durų…”. Jie šiek tiek primena ir dabar egzistuojančius senovės statinius pačioje Okinavos saloje, pvz., Nakagusuką – I-ame tūkstantmetyje pr.m.e. pastatytą pilį.
Yra ir kitų paralelių su senoviniai šventais Okinavos statiniais, pvz., senos laidojimo vietos šalia Noro vietovės. Visi šie pastatai suprojektuoti tarsi vienodu stiliumi – tiesiomis linijomis. Įdomu tai, kad šios Okinavoje esančios laidojimo vietos vadinasi "moai”. Lygiai tokiu pačiu žodžiu Velykų salų gyventojai vadina savo garsiąsias skulptūras, kurios skirtos protėviams pagerbti. Kai kurie paskendę paminklai panašūs į havajietiškus "heiau” -akmenines šventoves, vedančias prie laiptų, o šie savo ruožtu – prie plačių aikštelių su senoviniais mediniais stabais.



Daugelis išliko iki šių dienų ir yra garbinami. Tiesa, šie statiniai pastatyti iš daugelio mažesnių akmenų, tačiau, anot havajiečių legendų, jų autoriai buvo kažkokie manachune – rudaplaukių akmenskaldžių rasė, gyvenusi Polinezijos salose iki tol, kol į jas neatsikėlė dabartiniai aborigenai, su kuriais paslaptingoji rasė visiškai nenorėjo bendrauti.

Žvilgtelėkime į patį pirmą ir pagrindinį šaltinį.
Išklausyk, Sokratai, pasakojimą, tegu ir labai keistą, bet visiškai patikimą, kaip pareiškė kartą išmintingiausias iš septynių išminčių Solonas" – taip pradeda savo pasakojimą apie Atlantidą senovės graikų filosofas Platonas dialoge „Timėjus".

Atlantidos sala… Kažkada buvo didesnė už Libiją ir Aziją (Mažają), dabar nusėdo nuo žemės drebėjimų ir paliko po savęs nepereinamą dumblą" – kalba jis kitame dialoge „Kritijus".

Bahamų Sandrauga (angl. Commonwealth of The Bahamas) – salų valstybė Atlanto vandenyne, Karibų jūros regione.(kaip tik ten kur egzistavo Atlantida pagal Krajoną) Bahamų pavadinimo kilmė nėra aiški. Pavadinimas galėjo kilti iš ispaniškų žodžių baja mar ("sekli jūra") arba iš lukajanų kalbos ba-ha-ma ("didžioji aukštutinė vidurio žemė")- čia jau panašiau, kurio jie galėjo vadinti Didžiąją Bahamą


Povandeninių statinių netoli Bahamų salų atradimo istorija savo laiku buvo plačiai nušviečiama spaudoje. 1968 metais amerikietis Robertas Briusas, skrisdamas asmeniniu lėktuvu netoli Biminio salų (Bahamų archipelagas), aptiko iš aukštai aiškiai matomą po vandeniu kelią, einantį gilyn, o taip pat pastatų liekanas.
Briusas buvo didelis žymaus amerikiečių aiškiaregio Edgaro Keisio gerbėjas. Šis aiškiaregis dar 4 dešimtmečio pradžioje išpranašavo, kad 1968-1969 metais netoli Bahamų bus atrasta Atlantida. Todėl amerikietis nepraskrido pro vieną iš didžiausių atradimų XX amžiaus archeologijoje.


Narų iš dugno pakelti akmeninių plokščių, priklausiusių šventyklai ir keliui, pavyzdžius pasiuntė į laboratoriją tyrimams. Rezultatas sukėlė mokslininkų tarpe sumaištį. Buvo tvirtinama. Kad pavyzdžių amžius svyruoja nuo 5 iki 28 tūkstančių metų.
Pradedant 7-uoju dešimtmečiu, Bahamuose padaryti sensacingiausi atradimai. Čia buvo aptikta tokie objektai: keli objektai, panašūs į „Biminio kelią", senovės šventyklų liekanos, kelios dešimtys marmurinių kolonų, apdoroti ir nušlifuoti akmenys ir granito blokai, moliniai indai ir keraminės figūrėlės, sukurtos maždaug prieš 5000 metų prieš mūsų erą. Du apdoroti akmeniniai blokai, rasti 1975 ir 1995 metais, yra kažkokio statinio detalės. Ant jų briaunų matosi sudėtingi jungiamieji elementai, panašūs į gilius trikampius špuntus.

Palydovinės nuotraukos leido sudaryti šios Atlanto dalies žemėlapius, kuriuose galima pastebėti po vandeniu esančias geometrines figūras su idealiai stačiais kampais, išsidriekusiais per daugelį kilometrų Biminio apylinkėse.



 Jos apneštos smėliu ir vandens augmenija, kurių storis siekia net iki 5 metrų, taip kad įžiūrėti figūras galima tik iš didelio aukščio. Kai kuriais vertinimais, povandeninio miesto gyventojų skaičius galėjo siekti jo klestėjimo laikotarpiu iki milijono žmonių. Povandeninių Biminio statinių tyrimai tęsiasi. O pastaraisiais metais Atlantidos liekanų istorija pasipildė dar vienu atradimu. Neseniai netoli Bermudų salų grupės, aptiktos paslaptingos piramidės, sudarytos iš nežinomos medžiagos.



 Paskutiniai atradimai Bahamuose ir Kuboje leidžia daryti prielaidą, kad ir ten buvo piramidžių kompleksas. Čia pateikiu originalias kubietiško komplekso konstrukcijas, kurias sudarė amerikiečių tyrinėtojas D.Klarkas


http://www.youtube.com/watch?v=9CWHo7QLd5I&feature=related
http://www.youtube.com/watch?v=KRdIF_s-eXQ

Kuba – didelė, ilga ir siaura šalis, besidriekinati įstrižai Karibų jūros ribų, ji tarsi raktas patekti į Meksikos įlanką. Kubos archipelagas, kurį sudaro Kubos ir Chuventudo salos ir apie 4195 pakrantės smėlio ruožas bei salelės, yra Karibų jūroje, šalia atogrąžų lygiagretės Meksikos įlankos prieigose, tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos. Tai pagrindinė – Didžiųjų Antilų sala Karibų jūroje. Kuba yra į pietryčius nuo JAV ir Bahamų, į vakarus nuo Terkso ir Kaikoso salų ir Haičio bei į rytus nuo Meksikos. Kaimanų salos ir Jamaika yra į pietryčius nuo Kubos. Nuo Bahamų salų ją skiria 140 km, Jamaikos – 146 km, Floridos – 180 km, Kankuno – 210 km. Kubos plotas yra 110 922 km².

Kubos vardas yra siejamas su indėnų kalbos Taino žodžiu kubanakan, kuris reiškia „vieta centre".


2001 metų gegužę į vakarus nuo Kubos pakrantės 650 metrų gylyje buvo aptiktos dirbtinės kilmės akmeninės konstrukcijos. Tolimesni tyrimai parodė, kad tai didžiulio, 40 kvadratinių km ploto miesto liekanos. Savo architektūra jis priminė majų miestus Centrinėje Amerikoje. Pastatai turi stačiakampę, apvalią ir piramidinę formas.


Dauguma jų sumūryti iš gigantiškų granitinių blokų, kurių matmenys – 2x2x5 m. Povandeninės nuotraukos užfiksavo užrašus ant pastatų paviršiaus mokslui nežinoma kalba. Šis miestas yra ne mažiau kaip už 400 km nuo Biminio griuvėsių. Paskutinį kartą vietovė, kurioje išsidėstęs miestas, buvo sausumoje ne anksčiau kaip prieš 6000 metų. Kubos tyrinėjimai tęsiasi, tačiau rezultatai, kaip įprasta tokiais atvejais, užslaptinti, labai jau gaunami duomenys „pjaunasi" su akademinio mokslo dogmomis, o to negali pakęsti nė vienas „blaiviai mąstantis" šiuolaikinis mokslininkas.

Neįprastas uolų darinys šalia Kubos Guanahacabibes iškyšulio (vakaruose) gali būti iki šiol nežinomos civilizacijos nugrimzdęs miestas. Tai lygūs geometrinių formų glotnūs balti, į granitą panašūs akmenys, gulintys struktūromis panašiomis į piramides, kelius ir pan. Jie yra giliai (per 600 m) 20 km2 plote. Jie rasti 2000 m. liepą, kai ADC (Advanced Digital Communications) ten ieškojo lobių ir nuskendusių ispanų galerų

Kanados firma ADC spėja juos priklausiusius civilizacijai, kuri kolonizavo Amerikos žemyną. Ji buvo įsikūrusi saloje, kuri nugrimzdo per kataklizmą (maždaug prieš 6000 m.). Neseniai prancūzų archeologas rado įrodymų Pietų Amerikoje gyvenus žmones prieš 40 tūkst. metų (kas nedera su vyraujančiomis teorijomis).

ADC planuoja pasiimti specialiai sukonstruotą robotą padėsiantį rinkti uolienų ir nuosėdų pavyzdžius. Bus bandoma nustatyti jų amžių, taip pat bus ieškoma žmonių gyvenimo pėdsakų - piešinių, skulptūrų ir artefaktų. ADC pagal sutartį su Fidelio Kastro vyriausybe sudaro Kubos teritorinių vandenų dugno planą.
Kanarų salos arba Kanarų archipelagas — tai septynios pagrindinės salos (Tenerifė, Gran Kanarija, Fuerteventura, Lansarotė, La Gomera, La Palma, El Hieras) ir keletas negyvenamų salelių Atlanto vandenyne. Bendras salų plotas sudaro apie 7 500 km².



Tuo, kad Kanarų salose yra senovės civilizacijų pėdsakų, buvo sunku patikėti. Šios salos – vulkaninių pelenų ir lavos luitai, skendintys Atlanto vandenyne. Kuo jie galėjo patraukti mūsų protėvius?  (ogi tuo kad čia buvo Atlantida) Tačiau vienoje iš septynių salų, Tenerifėje, Guimaro miestelyje kažkas prieš kelis tūkstančius metų pastatė devynias piramides. Iki šios dienos išsilaikė šešios, rašo kp.ru. Šiandien šie pastatai turi etnografinio parko statusą ir vadinasi „Guimaro piramidės".



Lyginant su egiptietiškomis piramidėmis, jos mažytės, aukščio kaip keturių aukštų namas. Tačiau jos – tarsi dvynės stačiakampėms piramidėms, pastatytoms Meksikoje, Peru, Mesopotamijoje ir Polinezijoje. O apskritai jų „giminaičių" pasaulyje – šimtai. Kalifornijos universiteto mokslininkai neseniai žemėlapyje sužymėjo visų piramidžių buvimo vietas. Panašu, kad jos stovi beveik vienoje linijoje, kuri lyg plati juosta apveja Žemę. Jeigu atskaitos tašku imtume Egiptą, tai grandinę užbaigia Guimaro piramidės




Azorai arba Azorų salos (port. Ilhas dos Açores - vanagų salos) – vulkaninių salų archipelagas Atlanto vandenyne   centrinėje dalyje apie 1500 km nuo Portugalijos, kuriai jie priklauso, ir 3900 km nuo Šiaurės Amerikos pakrantės, tarp 37° ir 40° šiaurės platumos ir 27° ir 34° vakarų ilgumos.


2000 metais rusų tyrinėtojas E. Jarmakovas tyrinėdamas salas aptiko buvusios civilizacijos pėdsakus. Portugalai tokias zonas vadina mistinėmis ir stengiasi apeiti.Visose Azoro archipelago salose yra sienos iš akmenų ir lavos, labai tankios, be prošvaisčių. Jos neina kelias dešimtis metrų po žeme. Jos visur, tos sienos labirintai,padengia visas salas, laukuose, kalnuose, miškuose. Jos randamos skardžiose, tankiuose miškuose, ten kur ir su šiuolaikine technika būtų ne įmanoma nugabenti akmenų ir tuo labiau sukrauti į tokią tankią sieną. Sienų konfigūracija pati įvairiausia, primena labirintų liekanas.


Prieš tris šimtus metų sienos buvo žymiai aukštesnės. Dabar statiniai apaugo augalais ir medžiais, sulindo dalis į žemę. Šalia salos Grasioza matosi nedidelė uola apie penkiasdešimt metrų aukščio.


Joje matosi tarsi kažkieno veidas, tai matosi ir šioje foto. Saloje yra dar viena įdomi vieta - didžiulis požemis. Tyrinėtoją nustebino požemio viršutinė dalis, ji turi idealią pusiau sferos formą. Akmenys, kuriais išklota sfera, lygiai nuskelti. Kiekvienas monolitas sveria ne mažiau kaip dvi tonas. Dalis akmenų nukritę, kas leido juos geriau apžiūrėti. Foto gerai matosi stačiakampis akmuo. Na ir aišku kad jį išpjovė ne Portugalai


Pagal mūsų duomenis Terseiro saloje yra JAV karinė bazė ir niekas negali ten paprastai patekti. Terseiro saloje iš tikro yra užburta vieta. Kur niekas ne persikelia gyventi ir nieko ne sodinama. Tarsi jaustųsi virš ten esanti ne žemiška siela, gilios senatvės dvasia. O šalia San-Migelio salos stovi du stulpai, ar dvi uolos, čia jau kaip kam atrodys, kurie ir yra vadinami "Centriniai Vartai į Atlantidą" Viskas kaip ir paskendo o vartai liko.


2001 metų rugsėjo 7 dieną ispanų ir amerikiečių ekspedicija, ieškojusi naftos už 250 mylių į pietvakarius nuo Azorų salų, 1000 metrų gilumoje aptiko beveik nepažeistą šventyklą su devyniomis kolonomis, kurių skersmuo – 1metras. Ant jų kėpsojo 6x10metrų dydžio akmeninis stogas. Netoliese aptikti penkių žiedinių kanalų su tiltais ir statinių grupių tarp kanalų liekanos. Dėja tokios žinios iškart buvo įslaptintos JAV spectarnybų. Taip labai mažai kas žinoma apie JAV povandeninių laivų ekspedicijas 1970-1990 metais, pagal kai kurių tyrinėtojų duomenis, amerikiečiai rado ne tik Atlantidą,  bet ir daugelį tai patvirtinančių artefaktų.


Panašiai tuo pat metu SSSR atliko gana kruopščius povandeninių kalnų Amperas ir Žozefina tyrinėjimus. Buvo padaryta šimtai foto nuotraukų, kuriose įamžinta rankų darbo sienos ir laiptai, grindinių pėdsakai ir kažkokių akmeninių struktūrų lubos.


Geologiniai ir cheminiai tyrinėjimai parodė kad tokie bazalto uolienos pavyzdžiai iš kalnų viršūnių galėjo susiformuoti tik sausumoje prieš 12 000 metų. Tokiu būdu šis archipelagas  prieš 12 000 metų buvo virš vandens ir driekėsi nuo Azoro salų iki Gibraltarų.

Povandeninių miestų rasta ir kitose Žemės rutulio dalyse. Pavyzdžiui, Indijos pakrantėje tyrimus atlieka žinomas archeoastronomas Gremas Henkokas. Ten surastas povandeninis miestas, kurio amžius siekia beveik 9000 metų. Kitam povandeniniam miestui, esančiam šalia Japonijos salos Monaguni – 10 000 metų, ką patvirtina archeologas Robertas Šofas. Šis miestas buvo tarsi ištašytas natūraliame landšafte. Ten pat rastas žmogaus galvos su plunksnomis atvaizdas, analogiškas inkų atvaizdams Titikakos ežero apylinkėse, kuris, kaip mano geologai, prieš 6-10 000 metų buvo vandenyno įlanka.

1998 metų pavasarį netoli Okinosimos salelės Korėjos sąsiauryje japonų narai aptiko 30 metrų gylyje keturis apvalius akmeninius bokštus, iškylančius nuo dugno paviršiaus per 27 metrus. Vienas bokštas buvo apjuostas išoriniais spiraliniais laiptais. Pranešimas apie atradimą pateko į pirmuosius laikraščių puslapius, buvo sukurtas dokumentinis TV filmas.

8 dešimtmečio vidurys. Netoli Kadiso Ispanijoje archeologai aptiko 30 metrų gylyje keturių didžiulių statinių ir akmeninių kelių liekanas. Maroko vandenyse Ž. Majolis rado 40 metrų gylyje akmenines sienas, kurios tęsiasi 16 kilometrų.

Čarlzas Berila tvirtina kad iš palydovo skrydžio matosi dvylika piramidžių, Amazonijos baseino srityje.


1900 metais Graikijoje buvo atrastas senovinis prietaisas. Prietaisas datuojamas II amž. Iš pradžių mokslininkams nepavyko nustatyti prietaiso paskirties nes jis buvo itin stipriai paveiktas korozijos. Tačiau dabar ištyrus prietaisą šiuolaikinėmis priemonėmis mokslininkus ištiko šokas.

Tai antikinis mechaninis kompiuteris. Lieka neaišku kaip senovėje gyvenę žmonės jį galėjo sukurti, nes jam pagaminti reikia stiprių metalurgijos įgūdžių.(na mums tai jokio neaiškumo nekyla žinant tikrą istoriją)  Prietaisas sudarytas iš daugybės smulkių dantračių kuriems pagaminti reikalingas nepaprastas kruopštumas ir tikslumas. Šiais laikas tokie dantračiai yra gaminami specialiomis šlifavimo staklėmis.


Ne ką mažiau įspūdinga ir prietaiso paskirtis. Pasirodo tai yra astronominis kalendorius kuris tiksliai rodo dienas, mėnesius, žvaigždynų išsidėstymus, saulės bei mėnulio užtemimus. Pasitelkus naujausiomis kompiuterinėmis technologijomis mokslininkams pavyko atkurti prietaisą.

http://www.youtube.com/watch?v=
4eUibFQKJqI&feature=player_embedded#at=132
Peržiūrų: 6343 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.8/5
Viso komentarų: 0
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Kovas 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031
Statistika

Tinkle viso: 2
Svečių: 2
Vartotojų: 0