Mes išsakome savo norus, nukreipdami savo širdies energiją į skaliarines energijas, kurios turi jas papildančius dažnius. Tos skaliarinės bangos yra tarp elektromagnetinio lauko jėgos linijų.

Po to į kūrybos procesą įsijungia protas ir ego: su jų pagalba mes fokusuojamės tam, kad išskirtume vienetinį įvykį iš visko bendro. Po to išskirtas įvykis įgauna formą fiziniame plane, tapdamas realybe žmogiškajai sąmonei.

Iš tiesų, kūrinys egzistuoja jau tada, kai į jūsų žmogiškąją sąmonę pirmą kartą ateina atitinkama mintis. Kiekviena mintis veda prie to, kad gardelės ir skaliarinės energijos tarpusavyje sąveikauja, sudarydamos šviesos tašką, kuris, jei jūs panorėsite, vėliau ims plėstis. Toks ciklas „širdis-protas-širdis" įvykdomas akimirksniu ir didžiąją dalį laiko jūs net nežinote apie tai. Dauguma iš jūsų susipainiojo, bandydami suprasti, kas yra to ciklo šaltinis: širdis ar protas. Žemės paviršiuje egzistuoja tikėjimas į proto pirmenybę.

Bet aš jums sakau: ciklas visada prasideda nuo širdies. Išminties saugykloje, kas yra širdis, egzistuoja tikrasis įkvėpimas viskam, kas yra aplink. Širdies kalba švelnesnė; dažnai ji tampa nesuprantama; nes jūsų dimensijoje ignoruojamas širdies dažnis. Tiesą sakant, augantis širdies ligų skaičius yra tiesioginė to pasekmė.

Proceso ir kūrybos ciklo supratimui reikia žinoti, kad kitu širdies energijos aspektu yra aktyvus noras. Jūsų dimensijoje atsakingu už „įkvėpimą" yra protas. Jis gi vadovauja ir visoms jūsų sąmonės pusėms.

Tokia proto pirmenybę prieš širdį atvedė prie išorinio ir vidinio nesuderinamumo; juk proto pirmenybė veda į pasidalijimą, o ne į apsijungimą. Bet protas yra būtinas instrumentas kūrybos procese, tai kaip gi mums pavyksta pašalinti tokius klausimus? Tam, kad grįžtume prie pilno suvokimo, jūs, kaip dieviškos būtybės, turite nuo šio momento perduoti lyderiavimą širdžiai ir vėl leisti valdyti jai, o ne protui.

Kaip tai įgyvendinti praktikoje? Pradžioje jums reikia giliau suprasti proto prigimtį. Jis žmogiškoje sąmonėje egzistuoja dviejose formose, kurias mes vadiname aukštesniuoju ir žemesniuoju protu. Aukštesnysis protas atspindi įkvėpimą, nes jis yra tiesioginiame kontakte su jūsų širdimi ir dieviškuoju protu.

Aukštesnysis protas pats yra priėmimo centru, saugančiu visus įspūdžius ir visą patirtį, gautą jūsų evoliucijos procese. Aukštesnysis protas neišvengiamai siekia apimti daugiau, nei tai, už ką jis atsako. Jis kamuojasi nuo poreikio viską pažinti, su kuo jis susiduria, ir viskam rasti sprendimą. Bet tai jam nepavaldu, nes atsakymai ateina tik iš širdies.

Pirmas žingsnis - praktikuoti aukštesniojo proto kantrybę. Leiskite tai proto daliai atsipalaiduoti, stebėti ir perduoti širdžiai savo įspūdžius ir įkvėpimą, kuris ateina pas jį iš dieviškojo proto. Priimkite procesus, vykstančius aukštesniajame prote ir nebandykite jo „atjungti", kaip moko daugelis praktikų. Tam jūs turite nustoti fokusuotis į protą ir nuimti nuo jo nuostatą „daryti" ką nors. Už tai atsako širdies energija.

Žemutinis protas turi savo instrumentus jūsų vystymuisi. Tai jūsų būtybės tyrimų centras, jis visada susikoncentravęs ir kažkuo užsiėmęs. Žemutinis protas yra tiltas tarp širdies ir mentalinio plano. Žemutinis protas kataloguoja tai, kuo jūs užsiimate fiziniame plane. 

Tai puikus instrumentas su didžiuliu potencialu apdorojimui ir pasidalinimui žmogiškąja patirtimi vienas su kitu. Ir vėl gi, žemutinis protas nėra vieta sprendimų priėmimui ar pasirinkimų darymui. Tai nėra patarėjas kaip „daryti", arba kaip „būti". Vienintelis jūsų patarėjas – širdis.

Antras žingsnis, kasdieninis savęs atskyrimas nuo žemutinio proto pliurpalų. Tai leis jūsų sąmonei klausytis žymiai subtilesnių jūsų išmintingos širdies dažnių.

Tam, paprastas ir efektyvus būdas – nukreipti ir sukoncentruoti savo sąmonę į širdies plakimą.

Perkelkite savo sąmonę nuo žemutinio proto balso ir klausykitės tol, kol neišgirsite savo širdies plakimo per visą kūną. Jeigu reikia, fiziškai padėkite pirštus ant pulso ir laikykite tol, kol nepajusite ritmo. Po to įeikite į tą ritmišką srautą ir pajauskite vienybę su savo būtybės centru.

Jūs nuimate proto kontrolę ir leidžiate jūsų ląstelėse egzistuojančiam pirmapradžiam dažniui priminti jums apie tai, „kas jūs esate" ir duodate galimybę kitų širdžių energijoms priminti jums apie tai, „kodėl jūs čia". Sugrįžimas prie širdies dažnio sujungia jus su Dieviškumo energija, kuri po to jums gali nurodyti, kaip atsiminti, kuo jūs esate, ir sugrįžti prie pilno suvokimo.

Proto pagalba visi jūs tapote aukščiausiais apmąstymo profesionalais ir pasiekėte protingo vertinimo ir aptarimo meno tobulumo. Tačiau, tuo pačiu, jūs sukūrėte energetinę bedugnę tarp savęs paties ir supančio jus pasaulio. Laikas atsiminti ir iš naujo įsisavinti apmąstymą širdies pagalba. Tas priėmimas, susijęs su fiziniu „aš", egzistuoja su juo energetiniame ritme ir be galo dėmesingas jam.

Būtent fiziniame „aš" jūs nusprendėte įgyti patirtį ir mokytis. Jumyse yra kolektyvinis šablonas, jūsų giminystė, į kurią įeina ir Lemūrijos paveldėjimas. Jūsų Lemūrijos „aš" saugomas širdies energetinėje atmintyje. Visi jūs turite unikalų energetinį šabloną, tuo pačiu esantį ir visos esaties dalimi. Lemūrijos palikimas saugomas pačiame jūsų ląstelių  centre.

Jūs turite būdą palikti fizinį įsikūnijimą ir pakilti į kitą planą, kur trimatės realybės kančios jūsų nepersekios. Bet mes nuoširdžiai sakome: viena, kas būtina įveikti – tai atsiskyrimą, atsiradusį, kaip jūs spėjate, todėl, kad jūs nustojote mylėti fizinį kūną.

Širdies energija leidžia jums likti įsikūnijime. Informacija, einanti iš širdies, suteikia galimybę apjungti fiziką ir dvasingumą. Tai gyvybės jėga, kuri sujungia jūsų sielą su kitomis sielomis. Širdies plakimas suderina jus su kolektyvine ląstelių atmintimi, ir jūs atsimenate dvasinį rojų, kurį, kaip jums atrodo, praradote, nors iš tiesų, niekada jo nepraradote. Jūs sukūrėte uždangą, atidavėte save proto, kuris atviras ne visoms galimybėms, valdžiai.

Gyvenimas ir pasirinkimas iš širdies, o ne iš proto, yra kolektyvinis apjungiantis veiksmas, kuris atstato atmintį apie meilę gyvenimui. Tai sukuria stebuklą ir fizinio gyvenimo dovaną, vadovaujant apdovanotai jautrumu širdžiai, o ne protui. Tai sugrąžina visa, kas gyva, prie „darymo", suteikia jums galimybę būti prieinamais ir visai esančiai, įskaitant norus, kurie yra jūsų prigimtine teise. Būtent širdis visame turi reikšmę.

Jūsų dimensijos sukurtas tankus fizinis gyvenimas nėra be šviesos. Dėl savo didelio tankio ta dimensija netapo tamsesnė, nei mūsų. Ji tamsesnė todėl, kad jūs praradote meilę jai. Jūs nusprendėte, kad jums bus geriau kitoje vietoje, kitoje dimensijoje ir jūsų noras paliko šį planą, kuriame jūs egzistuojate. Be to noro, be tos širdies energijos, jūs praradote ryšį su savo Dieviškumo Esme. Jūs perdavėte valdžią kitiems: meistrams, kuriuos jūs laikote žymiai daugiau išsivysčiusiais ir prašviesėjusiais, nei jūs. Mus, Teloso gyventojus, jūs padarėte savo dievais, kaip senovės romėnai ar graikai. Bet mes niekuo nesiskiriame nuo jūsų.

Viskas, kas esame mes, yra jūsų ląstelėse. Vienintelis skirtumas tame, kad mes tą visiškai pripažįstame ir besąlygiškai mylime. Taip pat, tuo mes dalinamės su savo aplinka. Vienas su kitu mes kalbamės iš širdies ir saugome joje savo ir savo protėvių patirtį.

Mūsų „būties" praktika skiriasi nuo jūsiškės, iš esmės nukreiptos į protą. Ji nesiremia meditacija. Taip pat ji nesusijusi su vizualizacija, nei su įsivaizdavimu, kurie vis dar reikalauja proto pastangų ir koncentravimosi į tai, kuo jūs nesate, o ne į tai, kas jūs esate.

Mes pradedame nuo to, jog tampame ramūs ir tylūs, kad galėtume išgirsti širdies plakimą. Mes susilpniname proto dėmesį ir leidžiame jam truputį pakalbėti pačiam su savimi. Po to mes paskleidžiame savo suvokimą visiems, kas yra aplinkui. Mes neatsijungiame nuo pasaulio, o įjungiame visus savo jausmus susijungdami su srautu, esančiu mūsų viduje ir aplinkui.

Širdis turi savo emocinį intelektą. Jis, (tas intelektas), priima ir užrašo visą tai, kas jį veikia. Kai jis yra fiziniame pasaulyje, įsisavina subtilias gamtos energetines bangas. Mes suvokiame visa sąmone, kad įėjome į kontaktą su visu pasauliu per širdį.

Mes leidžiame širdžiai mokytis iš supančio pasaulio, po to saugome tas pamokas savo ląstelių atmintyje. Mes pakylame virš laiko, todėl, kad kai širdis nusistačiusi į savo dažnį ir „Viso To, Kas Yra" srautą duotuoju momentu, laikas ir erdvė apsijungia į viena.

Mes siunčiame savo širdies pamokas į supantį pasaulį. Juk tai ir yra tikras kūrybos procesas. Tai tikras „darymas" ir „būtis", užpildanti mūsų ir jūsų būtybę. Įkvėpimas ir širdies noras susiję su Dieviškumo įkvėpimu ir noru. Po to, į tai fokusuojasi proto dėmesys, nes ten, kur yra suvokimas, atsiranda ir jo palaikoma energija. Ir pabaigai, kūrinys pririšamas prie fizinio ląstelinio šablono, kuris ir suteikia kūriniui fizinę formą. Šviesos taškas, atsiradęs sielų persikirtime, susiliečiančių širdies energijų persikirtime, įgauna tikrą išraišką fiziniame pasaulyje.

Vienas iš svarbiausių dvasinio emocinio pasikrovimo būdų yra atleidimas. O dar giliau yra Dieviškumo lygis, kuris sužino, skelbia ir gyvena tiesa apie tai, kad nėra ko atleisti. Jūs negalite sukurti tos tiesos, ją galima tik atverti sau. Dabar jūs turite galimybę patys pažinti tą tiesą, o mūsų didžioji Motina-Žemė turi galimybę gyventi šia tiesa kartu su visais mumis.

Daugumas iš jūsų savo dvasinio vystymosi kelyje pasiekė tokią vietą, kai praeities traumuojanti patirtis atvedė jus prie sankryžos. Vienas kelias – tai pykčio, liūdesio, gėdos, o kitas džiaugsmo, išminties, kūrybos, meilės ir tiesos.

Gėda yra iliuzija to, kad yra kažkas tokio, ką galite padaryti jūs ar kas kitas gali padaryti su jumis, kas bus klaidinga ir ko neįmanoma ištaisyti ar atleisti. Jus to mokė visuomenės lygiu, rasės lygyje. Jus to mokė dauguma religijų ir tikėjimų.

Bet tiesa yra tame, kad praeityje įvyko tokie įvykiai, kurių suprasti jūs tada neturėjote išminties. Nei jūsų, nei mūsų dimensijose nėra aukų. Mes visi pasirinkome įsikūnyti čia ir išbandyti visą Dieviškumo fizinės išraiškos spektrą. Mes visi esame Dieviškomis Kūrėjo išraiškomis, kurios sąmoningai praleidžia amžinybę, gaudamos patirtį. Mūsų noras gauti patirtį išreiškė visus Tėvo aspektus.

Kai pirmą kartą įsikūnijote, būdami dieviškomis būtybėmis ir dievais-kūrėjais, jūsų patirtis mažai kuo skyrėsi nuo Kūrėjo patirties. Pačioje pradžioje užsklanda tarp jūsų ir Kūrėjo buvo labai plona. Bet po to, sielos susidomėjo nukrypimu ir atskyrimu savęs nuo Kūrėjo patirties, norėdamos žymiai giliau išbandyti save „ne Dieve", kad geriau suprastų, ką reiškia „būti Dievu". 

Tokios patirties gavimo metu mes sukūrėme vis daugiau ir daugiau nežinojimo ir vis daugiau ir daugiau susipainiojimo. Per ilgą laiką toks atsiskyrimas perkėlė mus į tas sritis, kur mes pasirinkdavome vis aukštesnius ir aukštesnius kančios laipsnius, todėl, kad būtent ten mus nuvedė mūsų individualių sielų keliai. Kiekviena individuali siela turi geriausią kelią, vedantį į tą Kūrėjo aspektą, kurį labiausiai nori suprasti, tokį kaip džiaugsmas.

Siela pasirinks vis tuos pačius išbandymus, kurie reikalingi to aspekto supratimui. Tokie išbandymai paprastai pasireiškia kaip to aspekto nepakankamumas, priešinga jam patirtimi. Tie, kas nori suprasti džiaugsmo svarbą, renkasi įsikūnijimus, kuriuose pas juos bus nedžiaugsmingas egzistavimas. 

Visi tie mūsų pasirinkti išbandymai tapo dalimi mūsų ląstelių atminties. Jie yra mūsų genetinėje informacijoje, tapo šablonais. Į vieną surinktas mūsų genetinis paveldėjimas, tapo Žemės širdies ir sielos dalimi, todėl, kad jos evoliucija ir pakylėjimas tapo mūsų kelionės dalimi. Nuo įsikūnijimo į įsikūnijimą, per visas Žemės civilizacijas, mes ėjome tuo keliu. Mes turėjome reikalų su kataklizmais ir apdovanojimais. Mes kūrėme fizinį tankį ir stebėjome stebuklus. Mes vaikščiojome čia Žemėje kaip Šviesos ir Meilės Meistrai ir kaip stipriausių emocijų vergai. Visi mes buvome aiškiaregiais ar žyniais ir visi mes buvome žudikais. Atėjo laikas atleisti patiems sau už viską, ką mes darėme ar buvo daroma dėl mūsų.

Pats laikas vėl pasijungti prie švaraus jūsų širdies dažnio, Lemūrijos, Dieviškumo širdies. Nes tame dažnyje yra atleidimo esmė, o atleidimo esmėje guli jūsų Dieviškosios Būtybės tiesa.

Mes matėme, kaip dauguma iš jūsų skundžiasi, kad vis dar yra už uždangos, negali bendrauti su visa šeima ir draugais kitoje uždangos pusėje. Jūs sakote, kad negalite prisijungti prie mūsų ir pasidalinti su mumis mūsų gyvenimo būdu, būti mūsų bendrijos dalimi, pasidalinti gyvenimu, kaip jums atrodo, pasižyminčiu dideliu lengvumu ir gracija, palyginus su jūsų. Bet, dar kartą jums primenu, kad vienintelė uždanga – ta, kurią sukūrėte jūs. Ta uždanga sudaryta iš jūsų baimių, klaidingų tikėjimų ir liūdesio. 

Jūsų skausmo priežastimi yra ne traumos, pergyventos jūsų evoliucijos eigoje, o nenoras susiliesti su savo skausmu. Nenoras patirti baimę ir liūdesį, išgydyti savo skausmą atleidimu. Vietoje to, kad išsiaiškintumėte su savo skausmu, jūs viską darote atvirkščiai. Jūs nusisukate nuo jo, vietoje to, kad atsisuktumėte į jį veidu.

Liūdesys ir nusivylimai jūsų viduje priverčia širdį plyšti, daugeliu atveju fiziškai. Patikėkite, jei galite, savo širdį Dievui ir leiskite dieviškumui jūsų viduje suteikti jai išgijimą.

Iš tiesų, būtent jūsų protas gali toliau įsigilinti į emocijų lobyną. Bet vienas protas negali įvykdyti šio išgijimo. Sielos dažnis veda jus per tą įsivaizduojamą minų lauką, maitina jus Visatos meile.

Kiekvieną kartą, duodami tam leidimą, jūs pasijungiate prie savo ląstelinės atminties. Jūs galite visam laikui visiškai pašalinti baimę ar liūdesį iš savo fizinės struktūros ir iš savo genetinio DNR paveldo.

Galite jausti savo fizinį kūną ne taip, kaip tai buvo anksčiau. Gali atsirasti bendras didesnio ryšio su kūnu jausmas. Kūnas tampa gracingesnis, greitesnis ir mažiau sergantis.

Atleidimo dažnis toks pats kaip ir širdies. Kreipimasis į širdį duoda galimybę pranešti apie tai visam kūnui ir protui, apie tokią dovaną ne tik šiame įsikūnijime, bet ir visuose kituose. Daugelis rašė, kad siela yra didžiojoje kankorėžinės liaukos ląstelėje. Bet tai, ne visai taip. Iš tiesų, kūnas yra sielos viduje. Tai, ką mes vadiname aura, yra sielos apatinė vibracija. Siela apjuosia kūną iš išorės. Mūsų siela sukuria energiją, kuri motyvuoja kūną judesiui. Siela apsprendžia mūsų sveikatos ar ligos lygį.

Būtent per širdies dažnį mes susijungiame su siela ir su Dieviškumo siela, kurios dalimi visi mes esame. Pati geriausia priemonė nuo visų negalavimų, nuo visų nesuderinimų šiame dieviškumo dažnyje – yra atleidimas.

Pats geriausias būdas padėti vienas kitam – išgirsti kito žmogaus tiesą ir ją priimti. Kitame lygyje jus klausotės kitų žmonių tiesos, priimate ją be pasikeitimų ir mylite juos už tai. Sekančiame, už šio, lygyje, jūs klausotės kitų tiesos, priimate ją ir mylite juos, nežiūrint į tai. Tame ir yra atleidimo esmė: iš tiesų atleisti nėra už ką.

Viskas ko jums reikia, viskas ko jums reikėjo ir reikės, yra jūsų viduje. Poslinkis turi įvykti tik šio fakto suvokime, ne per protą, o per širdį, kuri atspindės tą dažnį į supantį jus pasaulį.

Jūsų sąmonė iki šiol buvo sukoncentruota į dualumo uždangą, kuri buvo sukurta jūsų proto prigimtimi, o ne širdimi. O širdis žino tik vienybę, esančią besąlyginės meilės ir atleidimo produktu. Atleidimas – tai yra tai, kas neleis jums nusisukti nuo skausmo, kuris buvo jumyse taip ilgai. Suvokimo šviesa prasimuš į tuos jūsų sielos kampelius, kurie ilgą laiką buvo tamsoje. Į ką bus panašu išsivadavimas nuo visokių uždangų? Nuo teisimo ir sąžinės graužimo? Nuo baimės ir liūdesio? Nuo noro būti kitokiais ir turėti dar kažką? Nuo gėdos jausmo? Nuo iliuzijos, kad jūs nesate dievais?

Tai bus panašu į tai, tarsi jūsų širdis išsiplečia ir tampa begalinių galimybių ir begalinio džiaugsmo karalyste. Jūs pastebėsite, kad viskas, ko jūs norėjote, visada buvo joje. Supantis pasaulis irgi turės tą patį dažnį ir sveikins jus.

Tegul Dieviškumo meilė pasireiškia visuose jumyse ir jūsų širdies vibracijose. Ir tegul Lemūrijos širdis nušvinta virš Žemės, per visas dimensijas ir erdves. Tai mūsų giliausias palinkėjimas jums dabar.