Penktadienis, 29.03.2024, 17:07
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Vasaris » 28 » Baimės prigimtis 2
13:05
Baimės prigimtis 2

Stebėtojo ugdymas

Asmenybe vystymosi procese pirmuosius pastebimus rezultatus mes gausime būtent stebint savo emocijas, mintis, savijautą. Kiek vėliau, aplink mus pradės keistis žmonės ir įvykiai. Tam, kad vidinio augimo procesas tekėtų pakankamai sėkmingai, būtina išmokti stebėti save ir savo gyvenimą, tarsi iš šalies.

Toks reiškinys retas, kada asmenybėje yra  vidinis stebėtojas, bet būtent ji leidžia greitai ir kryptingai žmogui augti.

Daugumas žmonių yra nuoširdžiai įsitikinę tuo, jog jie moka save stebėti. Tačiau, kaip taisyklė, taip nėra, dažniausia žmogus pats nesuvokia arba neadekvačiai priima savo emocijas, jausmus ir mintis. Dažnai mes net neatsimename kokius žodžius ištarėme, ką veikėme vienu ar kitu laiko momentu praeityje.

Neišsivysčiusios asmenybės-stebėtojo požymiais yra tokios frazės kaip: “argi aš taip sakiau?”, “juk aš visai nepykau”, “šito tikrai nebuvo”, kada žmogus visiškai neduoda sau ataskaitos tame, ką jis daro. Toks žmogus nepastebi savo emocijų, minčių ir nesuvokia aplinkinių reakcijos į savo tokius poelgius.

Pavyzdžiui, mano duktė grįžo iš parduotuvės apsiverkusi: pardavėja tvirtino, kad visiškai negavo iš jos pinigų. Abi jos buvo įsitikinusios savo teisingumu ir pardavėja visiškai neatsiminė to, kaip ji rankoje laikė gautą pinigų kupiurą. Situaciją išgelbėjo kita moteris, stovėjusi toje pačioje eilėje, kuri patvirtino, jog mergina iš tikro davė pinigus pardavėjai. Sprendžiant iš visko, pardavėja visiškai sau nedavė ataskaitos tam, ką ji dabar daro. Tai mums sako, tik apie vidinio stebėtojo visiško nebuvimą pas ją.

Žmogui su išsiblaškiusia sąmone, persijungusiam į savo mintis ir kitus reikalus, bus labai sunku atsekti ir savo darbo pasekmes giluminėje psichologijoje.

Juk pradžioje, tai bus tik nedideli poslinkiai, kurie pasireiškia kasdieniniuose smulkiuose įvykiuose-nuotaikose, supančiųjų frazėse ir nuosavų minčių išdėstyme. Pirmuosius sėkmės daigelius, toje srityje, būtina vystyti, tada jie sustiprės, duos vaisius ir sėkmės banga tik didės. Nepastebint rezultatų, žmogus greitai nusivilia ir baigia tokį vidinį darbą.

Yra žmonės, kurie labai įdėmiai stebi, pastebi kitus ir visiškai nepastebi būtent savęs, savo trūkumų. O stebėtojas, pirmiausia turi būti nukreiptas į savo vidinį pasaulį.

Stebėtojo asmenybę būtina atskirti nuo kitų savo vidinio pasaulio personažų, tokių kaip – prokuroro (vidinio kritiko), advokato (gynėjo) ir teisėjų, kurie skelbia nuosprendį visiem. Stebėtojas šiek tiek yra atitrauktas, jis geranoris, jis neišaukština ir nežemina savo nešiotojo, jis neteisia savęs, o tik pažymi viską, kas vyksta mūsų emocijų, minčių ir įvykių lygyje.

Tokios stebėtojo savybės Rytuose, ilgai ir nuosekliai auginamos davinių mokytojų savo mokiniams. Tai pastovaus sąmoningumo būsena. Žmones, neturinčius vidinio stebėtojo G. Gudžijevas vadina miegančiais.

Būtina pripažinti, kad pastovus savęs stebėjimas reikalauja laiko, energijos ir pastangų, o miegančiam gyventi iš tikro yra žymiai “lengviau”. Tačiau, stebėtojo savybės yra būtinos besivystančiai asmenybei, be šito neįmanoma tapti tikru savimi.

Stebėtojo vystymui padeda dienoraščių vedimas. Paprastame gyvenime, kaip taisyklė, dienoraščiai, kaip ir kalbos su pažįstamais, yra pašvęsti daugiausia tik išoriniams įvykiams, tai yra, kitų žmonių ar įvykių aptarimas. Na o šiuo stebėtojo ugdymo atveju, yra būtina sukoncentruoti dėmesį būtent į savo nuosavus poelgius, mintis, jausmus ir kūno pojūčius. Reikia vystyti sugebėjimą, surišti savo kūno savijautą, nuotaikos pakilimą, ar kritimą, su vidinėmis priežastimis – savo santykiais su žmonėmis, harmoningomis ar griaunančiomis mintimis.

Rekomendacijos savarankiškam meditaciniam darbui.

Kaip savarankiškai pravesti meditaciją? Galima perskaityti ir atsiminti meditacijos scenarijų, atsipalaiduoti, nusiteikti darbui ir pabandyti pravesti meditaciją pagal relaksinę melodiją. Tačiau patirtis rodo, kad kaip taisyklė, tai labai didelė apkrova smegenims – vienu metu įjungti meditacinį ir analitinį mąstymą. Dažniausiai žmogus užmiega neužbaigęs pradėto darbo iki pabaigos.

Kaip gi įvykdyti tokį darbą? Geriausia medituoti su autoriniais meditacijų audio įrašais, tai neša ne tik tekstinę bet ir energetinę informaciją. Jei nėra tokios galimybės, galima pačiam įrašyti meditacijos tekstą, o po to atlikti ją pagal tą įrašą. Tik reikia pasistengti, kad tekstas skambėtu negreitai ir aiškiai. Nusiteikite į dėmesį ir saugą sau, skaitykite tekstą taip, tarsi jūs kreipiatės į artimiausią žmogų. Tarp frazių vertėtų palikti pauzes. Sakant tekstą, vietoje “jūs” sakykite “mes” arba “aš”.

Meditacija pravedama aišku ramioje tylioje aplinkoje, kai niekas negali užeiti ar paskambinti. Atjunkite telefonus ir užimkite patogią pozą, sėdint krėsle ar kėdėje, gulint jus rizikuojate greitai užmigti. Atsipalaiduokite pagal meditaciją “Atsipalaidavimas” ir tik po to pereikite prie pagrindinio darbo scenarijaus.

Pačios meditacijos procese išreiškite pasitikėjimą atsirandantiems vaizdiniams, atsiminkite principą – pirmi vaizdiniai, kurie ateina, teisingi. Atidėkite kritiką ir tuo labiau savikritiką. Kontaktas, kurį jūs derinate su savo pasąmone, reikalauja labai atsargaus elgesio. Jis dingsta veikiant grubiai, nepasitikint, kritiškai žvelgiant į tai, abejojant, po pašaipų, agresijos, sarkazmo. Kartą praradę tokį kontaktą, atstatyti jį bus labai sunku.

Tokio darbo ypatumai tokie, kad meditacijos pradžioje mes įjungiame daugiau savo fantaziją, įsivaizdavimus, sugalvojimus, bet kokiame tai jos momente, pasąmonė “pagauna” tokį mūsų žaidimą ir pradeda savarankiškai teikti mūsų sąmonei vaizdinius, kurie kartas nuo karto atsiras vidiniame ekrane. Tai gali būti aplinkos vaizdai, pasakiški arba realūs personažai, atsiminimai, kurie gali būti seniai užmiršti gyvenime, kartais tai įvykiai ir iš praeitų gyvenimų.

Keliautojams vidiniu savo pasauliu, būtina tik stebėti tuos epizodus ir gaudant meditaciją vedančio balsą, nukreipti vidinius įvykius atitinkamai scenarijaus.

Pasitikėjimas ir padėka nuosavai pasąmonei, už suteiktą jūsų sąmonei informaciją, tik sustiprins atsiradusį kontaktą, padarys jį tvirtu ir giluminiu.

Pasibaigus meditacijai būtina užfiksuoti vaizdinius, mintis, išplaukusias iš pasąmonės. Nesąmoninga medžiaga greitai nusitrina, kaip ir sapnai. Todėl, gerai būtų iš karto pagal “karštas pėdas” padaryti užrašą, piešinį, kurie neleis tiems vaizdiniam dingti, ištirpti. Atsiradusias mintis taip pat gali užrašyti ir į diktafoną. Tie užrašai duos turtingą medžiagą apmąstymams, analizei, gautos patirties suvokimui.

Jei jūsų apsuptyje yra artimas draugas, atitinkantis jūsų nusiteikimą, galite atlikti tokį darbą ir dviese. Neaistringas ir geranoriškas žvilgsnis iš šalies, dažnai yra būtinas tam, kad teisingai išanalizuoti situaciją, juk iš šalies “geriau matosi”. Savarankiškame darbe tokio artimo draugo rolę vaidina vidinio-stebėtojo vaidmuo.

Visi žmonės skirtingi ir kiekvienam labiau tiks savo darbo metodas. Jei jaučiate, kad jums sunku užrašyti meditacijas ir skirti ypatingą laiką meditacijoms, pabandykite dar vieną būdą – medituoti tiesiog skaitant knygą.

Skaitant tokį tekstą neskubėkite, leiskite jausmams pakilti, prajausti kiekvieną frazę. Meditacijos tekste darykite pauzes tarp dalių. Pakelkite akis nuo knygos ir leiskite vaizdiniams ateiti, priimkite juos. Užsibūkite tame, jei viduje atsiranda dialogas. Apmąstykite išgirstas frazes.

Skaitykite tokia knygą nuosekliai, stengiantis neperšokti skyrių. Per kartą geriausia imti ne daugiau vienos temos. Jei tema jus giliai palietė, sujaudino, neskubėkite judėti toliau, pabūkite kiek tai laiko joje.

Toks meditacinis darbas su baime duos jums labai daug –  tai puiki galimybė šuoliui dvasiniame vystymesi.

Meditacija “Atsipalaidavimas”

Tam, kad įeiti į reikiamą darbinę meditacinę būseną, prieš pagrindinę meditaciją, atliekama įvadinė meditacija, kadangi pasinėrimas į nesąmoningumą reikalauja kai kurio kūno ir sąmonės paruošimo. Darbas vykdomas miego ir budrumo riboje, kada kūno atsipalaidavimas suderinamas su dėmesio koncentracija. Ši meditacija yra bet kokios meditacijos pagrindas.

Patogiai atsisėdame, nugara tiesi, geriau, jei kojos liečia grindis. Darome gilų pilną įkvėpimą, iškvepiant užsimerkiame. Dar vienas gilus įkvėpimas ir iškvepiant nuimame įtampą kūne. Dar kartą įkvepiame – atleidžiame įtampą iš galvos. Dėmesį pernešame į kojas. Pajuskime dešinės kojos didyjį pirštą ir įsivaizduokime sau, kaip jis sunkėja ir atsipalaiduoja, tampa tarsi atskiras.

Tai malonus pojūtis. Prie jo prisijungia antrasis pirštas...trečiasis, ketvirtasis, penktasis. Visi dešinės kojos pirštai tapo sunkiais, šiltais, atpalaiduotais.

Dabar tas pojūtis išsisklaido per visą dešinę pėdą, pripildant ją malonia šiluma ir sunkumu. Galima sau įsivaizduoti, tarsi guminę pirštinę pripildome šiltu vandeniu.

Tokį pojūtį išsaugome dešinėje pėdoje, o dėmesį jau pernešame į kairę koją. Fokusuojame į  kairės kojos didyji pirštą. Jis tampa sunkiu, šiltu, atpalaiduotu. Prie jo prisijungia antrasis pirštas...trečiasis, ketvirtasis, penktasis. Visi kairės kojos pirštai tapo sunkiais, šiltais, atpalaiduotais. Dabar tas pojūtis išsisklaido per visą kairę pėdą, pripildant ją malonia šiluma ir sunkumu.

Abi pėdos atpalaiduotos, sušildyto ir toks pojūtis lėtai kyla į viršų, į blauzdas. Kojos iki kelių prisipildo malonios šilumos. Toks pojūtis kyla aukščiau iki liemens. Raumenys tampa minkštais, atpalaiduotais, šiltais.

Dabar šilumos pojūtis užpildo dubens sritį. Atpalaiduojame sėdmenis. Visi organai pilve taip pat atsipalaiduoja, nusiramina. Atleidžiame nugaros raumenis, jie tampa minkšti, takūs, atsipalaiduojame krūtinės ląsta. Iki kaklo kūnas prisipildo malonia šiluma ir ramybe, jis tarsi užmiega, bet sąmonė išlieka aiški.

Atpalaiduojame pečius, jie tampa sunkūs, tas pojūtis nuo pečių nuteka į rankas, pripildant jas šiluma ir sunkumu iki pat pirštų galiukų. Mes jaučiame visus dešimt pirštų ne savo rankų. Mūsų kūnas atpalaiduotas, sąmonė aiški.

Dabar atpalaiduojame veido raumenis. Sunkiais tampa žandai, tarsi nubėga į apačią, Smakras nusileidžia. Įtampa aplink akis išeina ratais, kaip pėdsakas nuo akmens mesto į vandenį.

Įsivaizduokime sau plunksnelę ir praveskime ja per kaktą, smilkinius, pajuskime kaip kakta tiesinasi.

Dabar įsivaizduokime, kaip minkštais pirštais mes masažuojame galvos odą po plaukais, paleidžiame įtampos liekanas. Smilkinys, pakaušis, erdvė už ausų, užpakalinis kaklo paviršius. Mūsų kūnas pilnai atpalaiduotas, jis tarsi užmiega, bet mūsų sąmonė aiški, ji čia ir dabar, mes pasiruošę darbui.

Šioje meditacijoje nėra nieko nereikalingo, ji nuglūdinta daugelyje seminarų ir seansų. Tai įvadinė meditacija, po kurios iš karto eina konkreti darbinė meditacija pagal temą.

Frazių sakymo greitis kontroliuojamas kvėpavimu ir nuosavais pojūčiais – vedantysis atsipalaiduoja pats ir garsu aprašo tą procesą.

Šilumos pojūtis suteikiamas tik kūnui. Veido ir galvos nešildome – tai netinka hipertonikams. Jei dirbame su grupe, stebime dalyvių reakciją – jei kažkas “knarkia”, reikalaujame to, kad jo sąmonė išliktų aiški.

Geriausia atlikinėti meditaciją pagal relaksinę melodiją. Tam pavyzdžiui, gali tikti kompozicijos skirtos Reiki seansams. Svarbu kad muzika patiktų vedančiajam ir jam būtu lengva pagal ją dirbti. Pakanka vienos, dviejų sėkmingai parinktų melodijų, nors galima pravedinėti meditaciją ir tyloje.

Jei pasirinkta melodija pastoviai naudojama meditacijose, ji pati pradeda veikti kaip raktas darbinei būsenai įsijungti.

“Atsipalaidavimo” meditacija yra vertinga ir pati sau. Ją galima panaudoti tam, kad kelių minučių laikotarpiu pasistengti pailsėti po darbo dienos, ar pertraukų metu. Ji efektyvi esant nemigai, kadangi leidžia greitai ir švelniai pereiti iš susijaudinimo beta būsenos į snaudimo alfa būseną.

Vaikystės baimės

Dažniausiai baimės, su kuriomis negali susidoroti sąmonė, kyla iš vaikystė atsiminimų.

Daugeliu atveju, baimė – kaip pavojaus signalas, padeda vaikystės metais. Tačiau įsitvirtinus visam gyvenimui, ji tampa ne padėjėja, o tik kliūtimi. Vaikiškos pasąmonės ribojančios reakcijos tampa pas suaugusį stabdžiu, sabotažu, kuris sustabdo žmogaus vystymąsi, maišo jo savarankiškumui, apriboja laisvę.

Dažnai būna, kad iš mažos vaikiškos baimės išauga rimta suaugusių problema. Viena baimė, kaip taisyklė, paskui save tempia kitas ir jos apsisuka kaip siūlų kamuoliukas. Kad prisigauti prie centrinio jų epizodo, tenka išvynioti visą nuoseklumą.

Stipri vaikiška baimė likti vienam, prarasti ryšį su motina, remiasi tuo, kad motina kūdikiui yra – pats svarbiausias energijos, maisto ir apsaugos šaltinis, tai jo egzistavimo sąlygos. Po šita baime, iš tikro slepiasi išgyvenimo instinktas.

Mes matome, kad baimės pagrinde glūdi pagrindinis išgyvenimo ir savisaugos instinktas. Bet situacijos esmės nesupratimas mažą instinktą išpučia iki didžiulės fobijos lygio.

Baimė, tai pasekmė to, kai mes kažkada tai išgyvenome išgąstį, nesupratę jos priežasties, nepaaiškinome jos sau. Jei pas mus yra baimė, tai reiškia, kad mūsų giluminėje atmintyje išliko nesuvokta, tai yra, neatidirbta pamoka. Baimė mus trukdo dėl neišspręstos problemos, užduoties. Jei grįžti prie pamokos ir išspręsti tą uždavinį, mes nuimsime priežastį. Automatiškai nusiima ir pasekmės – baimė paprasčiausiai dingsta, ta struktūra ištirpsta, grąžinant mums tą mūsų supančiotą energiją.

Tai pergyvenama kaip pakilimas, jėgų padidėjimas, nuotaikos pagerėjimas, pasiruošimas judėti toliau.

Socialinės baimės. “Balta varna”.

Baimės valdo žmogų. Daugumas žmonių nesusimąstant apie tai, atlieką poelgius, vadovaujantis ne savo noru, o savo baimėmis.  Baimė būti “balta varna”, baimė prieš draugų ir bendradarbių nuomonę – tai “socialinės” baimės, kurios atsiranda paauglių amžiuje.

Vaiko atitrūkimas nuo tėvų paauglystės periodu – natūralus reiškinys. Bet vaikas tokiame amžiuje dar nesuaugęs savarankiškas žmogus, jis neturi asmeninės patirties, jis dažniausiai remiasi autoritetų nuomone. O tuos autoritetus dažniausia jis randa už šeimos ribų. Nuostabu, jei tai bus išmintingas mokytojas, treneris ar vaikų studijos vadovas. Tačiau, dažniausiai tokiais autoritetais tampa abejotinos asmenybės, kiemo lyderiai, vyresni pagal amžių.

Paauglys praeina mokymąsi draugystei, savitarpio pagalbai, tai būtina patirtis, atitinkamai su amžiui jis turi tai praeiti. Jam norisi tapti kolektyvo, komandos nariu, dalyvauti bendruose reikaluose. Tokio noro pagrindas – iš aplinkos pasaulio. Tai gaujos instinktas, priverčiantis paukščius ar gyvūnus susirinkti kartu, kas yra būtina jų išgyvenimui.

Todėl, paaugliui labai baisu atsidurti taip sakant “už borto”, būti atstumtam savo bendrijos. Tada daugelį poelgių jis atlieka dėl “socialinės” baimės būti atstumtam, nepriimtu, išjuoktu savo komandos. Būtent todėl vaikai pradeda rūkyti, mėginti alkoholį ir narkotikus.

Vyresniame amžiuje visuomeninės nuomonės baimė ir mintis, “ką apie mane pamanys kiti”, toliau vadovauja žmonėmis. Daugelis žmonių laikosi suformuotos mados prestižiniams daiktams tik dėl to, kad pakelti savo statusą, tai yra – visuomeninę nuomonę. Iš esmės, tai muilo burbulas, išpūstas baimės, kad neatrodyti blogiau už kitus.

Dabar mes galime atmesti į šalį klaidingus dalykus ir beprasmį kuitimąsi. Juk gyvenimas yra per trumpas, kad eikvoti jį visam tam, kas yra daroma be sielos. Gal būt, devynios dešimtosios dalys reikalų jūsų gyvenime yra nereikalingi? Visa tai, kas daroma su nenoru, kas daroma dėl baimės yra nereikalinga. Viso to, kas daroma dėl melagingo pareigos jausmo, nereikia.

Nereikalingi darbai, kuriuos atliekame įveikdami save ir daro gyvenimą nepernešamu. Jeigu mes vis tik nusprendžiama pragyventi nuosavą tikrą gyvenimą, reikia būtinai išsivalyti tas barikadas.

Tai, ką daro žmogus iš baimės prieš kitus, niekada neatneša tikros laimės jam. Daugelis nelaimingų, nesuradusių savęs žmonių, gyvena tik pasislėpę už gražių sienų. Baimė, kuri užtveria asmenybę nuo nuosavo vidinio centro, neleidžia atrasti savo talento, savo genialumo, neleidžia tapti pačiu savimi.

Baimė prieš tėvų nuomonę ir visuomenę, baimė prieš patį gyvenimą, padaro tą gyvenimą nepakeliamu. Išsigandus tapti savarankišku, bijant būti atsakingu už savo nuosavus poelgius, žmogus išduoda pirmiausia pats save, savo esmę.

Baimė būti pačiu savimi labiausiai išplitusi pasaulyje, tačiau didžioji žmonių dalis to patys savyje nepripažįsta. Dažnai tokie žmonės patys sau meluoja – jog svarbiausia yra tėvų ramybė, kad pateiktos pareigos pakankamai pelningos, ramios ir saugios. O vėliau, jau priešmirtiniuose savo atsiminimuose, tokie žmonės su didžiule sielvarta ir neviltimi atsimena tuos praleistus šansus pragyventi savo gyvenimą taip, kaip pats norėjo jaunystėje. Gal būt tada jo gyvenimas būtų buvęs trumpesnis, bet jis gal būtų sužinojęs, kas tai yra tikras įkvėpimas, džiaugsmas, laimė.

Nuostabios svajonės, kurios ateina ir neduoda mums ramybės, eina nuo Sielos, iš pačio žmogiškos būtybės centro – Aukščiausiojo Aš. Realizuojant jas, žmogus iš tikro tampa laimingas. Tačiau šiandiena jauni žmonės baigę mokyklas daugeliu atveju nežino, ko jie nori, pas juos nėra svajonės. Kodėl taip vyksta?

Nuo pat ankstyvos vaikystės baimės debesys užstoja žmogaus ryšį su savo Aukščiausiuoju Aš. Gyvenimo paskirties idėja negali prasimušti per baimes į užguitą sąmonę. Ta idėja ir yra – žmogaus talentas. Jis yra pas kiekvieną ir jis yra nepakartojamas, kadangi visi mes Dieviški, bet talentas, genialumas, yra užslėpti giliai mūsų viduje.

Žmonijos genijai buvo drąsūs žmonės, jie pasiryždavo daryti tai, ko iki jų niekas dar nedarė.

Būti pačiu savimi, tai ir yra atverti tai, kame – tavo talentas, užsiiminėti tuo, nuo ko dainuoja tavo Siela. Bet tarp mūsų ir mūsų talentų, pakibo baimės debesys. Tam, kad suprasti kas mes ir kokia veikla padarys mus laimingais, reikia įveikti tas baimės sankaupas.

Pasikeitimų baimės.

Baimės ir kompleksavimas riboja laisvą pasirinkimą. Žmogus apkrautas tokiais apribojimais, juda labai siauru “koridoriumi”, Kadangi iš visų galimų būsimo kelio variantų jis pasirenka tik tą, kur nėra baimės. Tai jau praminti takai, kuriais eita jau daugelį kartų. Todėl, žmogaus gyvenimas pavirsta tik į akivaizdžių ir saugių žingsnių žengimą. Toks gyvenimas neturi pergyvenimo laisvės, asmenybė panaši į arklį, su supančiotomis kojomis. Visas žmogaus gyvenimas, nuo pradžios iki pabaigos, tampa visiškai nuspėjamas ir žinoma yra labai nuobodus.

Žmogaus gyvenimas teka atitinkamu ritmu: kiekvienus 7-8 metus baigiasi eilinis vystymosi ciklas. Per vieną ciklą žmogus spėja įsisavinti atitinkamą žinių apimtį apie gyvenimą ir kitam ciklui jis jau pasiruošęs pereiti į kitą lygį. O jei jo gyvenime niekas nesikeičia, tai prasideda stagnacija, nusistovėjimas, kuris virsta nuoboduliu, nusivylimu ir dažniausiai užsibaigia ligomis.

Baimė prieš gyvenimą.

Kartais rutininis, vienodas gyvenimas, nemokėjimas surasti savęs, nemokėjimas pasiekti norimų tikslų, ant tiek padaro žmogų grubiu, kad jis jau nebemato tikslo savo gyvenime. Baimė prieš gyvenimą pavirsta neapykanta jam ir tai stumia žmogų savižudybei.

Egzistuoja daugybė būdų, kaip pabaigti savo gyvenimą ir kuo greičiau. Pasąmoninė programa ankstyvai mirčiai atveda prie nelaimingų atsitikimų, sunkių, neišgydomų ligų, paguldo žmogų į depresiją. Visos priklausomybės rūšys – tai būdai užsimiršti, pasislėpti nuo gyvenimo. Narkotikai ir alkoholis – tai tiesioginis būdas lėtai savižudybei.

Gyvenime ne visada išsipildo norai. Ne viskas visada gaunasi taip, kaip mes norime. Gyvenimo iššūkis ir yra tame, kad suprasti – jog tokius Likimo išbandymus mes suplanavome patys, galimų gyvenimo įvykių linijos sudėtos dar žymiai anksčiau, nei mes įsikūnijome šioje Žemėje.

Kiekvienoje nesėkmėje yra priežastys – mūsų praeitų įsikūnijimų klaidų rezultatai. Jie užfiksuoti Sieloje, kaip struktūros įtampos. Gyvendami dabartinį gyvenimą, mes turime galimybę ištaisyti tas deformacijas, tapti labiau harmoningais ir išmintingesniais.

Pavyzdžiui, moteris vėl ir vėl pergyveno nesėkmes, santykiuose su vyrais, jai nesisekė sukurti šeimą. To priežastimi buvo tos moters egoizmas, ji galvojo tik apie save, ji nesugebėjo tapti šilta, dalinti meilę, atleisti kitiems žmonėms. Tai buvo jos karminė užduotis ir ji reikalavo būtent savęs pakeitimo.

O moteris nuėjo lengvesniu keliu, su mažesniu pasipriešinimu – ne kartą bandė užbaigti gyvenimą savižudybe, nuėjo į alkoholinę priklausomybę.

Viena iš žemutinio astralo būtybių – savižudybės dvasia (Virgio trigrašis: o mūsiškai sakant – kandukas). Būtent ji nukreipia mintis užsikrėtusių tuo žmonių, provokuojant juos vienu šuoliu išspręsti visas problemas. Jo tikslas – gavahu maitinimasis, kančių energijomis, o žmogus tampa marionete jo rankose. Savižudybės dvasia lengvai apsikrečia žmonės, kurie nepriima gyvenimą tokiu, koks jis yra, jie bijo jo.

Savižudybė – tai nusikaltimas prieš nuosavą Sielą, išdavystė savo karminės ateities atžvilgiu. Savižudžio pomirtinis gyvenimas žymiai blogesnis, nei jo gyvenimas dabar. Siela, apsunkinta savižudybės nusikaltimu, žmonių pasaulyje ilgam pakimba kaip vaiduoklis, šlaistosi niekam nereikalinga. Vietoje problemos išsprendimo ji tik dar daugiau pasunkėja, karminis mazgas užsispaudžia.(Virgio trigrašis: siela šlaistosi tol, kol pilnai išnaudoja skirtas pranos – gyvybinės energijos atsargas)

Todėl, kiekvieną kartą, kada gyvenimas “pameta” mums sunkius uždavinius, kurie atrodo iš pirmo žvilgsnio neišsprendžiami, reikia būti dėmesingam, nueiti į šalį ir pažvelgti į tą situaciją iš šalies. Greičiausiai, tai bus karminė užduoti ir ji bus išspręsta tik tada, kai žmogus supras, kokią savo pusę jis turi keisti, ištaisyti ir pradės tai aktyviai daryti. Baimė ir panika veda į aklavietę.  O žmogus, kuris nepasiduoda gyvenimo baimei, bet kurioje situacijoje būtinai ras tinkamą išeitį.

Riboti įsitikinimai

Eilė baimių prieš gyvenimą, charakteringa visuomenei ir tai užtvirtina ištisa eile ribotų įsitikinimų. Dalį tokių įsitikinimų mes kartojame, kaip patarles ar posakius, pavyzdžiui: “Nelysk į vandenį, nežinodamas kranto”, “Nelysk į peklą anksčiau Tėvo”, Tos dvi patarlės užtvirtina baimę būti kame tai pirmam.

Tam priskiriama ir sekančios patarlės: “Kiekvienas varžtelis, turi žinoti tik savo vietelę”, “Žinok savo stiebą žiogeli”, “Neišlįsk anksčiau laiko”. Tokie išsireiškimai yra apie – lygį ir atitinkamą rangą. Jie tik pakelia vienų pasididžiavimą, jiems pažeminant kitus į save panašius.

Tokie įsitikinimai kaip: “Jei nedarysi gero, negausi ir blogo” – karčios patirties pasekmė, traumos ar išdavystės pergyvenimas. Tai baimė dar kartą būti išduotam.

Įsitikinimai: “Neišnešk kivirčų ir trobos”, sveikintina pacifistinėms nuotaikoms, bet tuo pačiu leidžia didėti chamiškumui, daro jį nebaudžiamu. Tai tik užtvirtina baimę prieš visuomeninę nuomonę. Riboti įsitikinimai – tai pergyventos patirties vertinimas, bet, kaip ir bet koks vertinimas, gali būti teisingas ir neteisingas. Toks vertinimas gali būti naudingas vienais atvejais ir visiškai nenaudingas, žalingas – kitais.

“Už gerumą, gero nelauk” – toks posakis priskiriamas vidutiniam saugiam gyvenimui. Sako apie tai, kad bandymai ištaisyti gerą į nuostabų, gali viską sugadinti. Bet gali ir nesugadinti. Kultūros genijai nebūtų palikę po savęs savo nemirtingų kūrinių, jei nebūtų juos privedę iki idealo. Pavyzdžiui, Puškinas ir Tolstojus taisė kiekvieną eilutę daugybę kartų, kol jos netapdavo tobulos.

Naudojantis ribotais įsitikinimais, kaip taisyklė, mes rizikuojame “dainuoti pagal svetimą dūdelę”, paklūstant istoriškai susiklosčiusioms baimėms. Riboti įsitikinimai palaiko pesimistinį pasaulio paveikslą. Giliai įsitvirtinusi, kad pasąmonėje tokia nuomonė pradeda veikti kaip programa-parazitas ir sudėlioja gyvenimą taip, kad patvirtinti pačiai save.

Susitinkant su ribojančiais įsitikinimais, svarbu paklausti paties savęs: “Ar taip yra iš tikro?”,”Ar visada tai veikia?”, “Ar tikrai nėra išimčių?”. Pažvelkite į tokius įsitikinimus iš įvairių pusių, pateikite pavyzdžių iš savo ar savo pažįstamų gyvenimo. Ar naudingas jums toks įsitikinimas? Ką jis jums duoda gyvenime? Ar tai tikrai jūsų nuomonė? O tada pažiūrėkite, ar jūs vis dar sutinkate su ta apribota nuomone?

Kada ribojanti nuomonė visapusiškai apžvelgta, ji paranda galią, nustoja būti visa apimančia, pagrindine. Jums tai jau nebe Tiesa, tai tik vienas iš patirties variantų. Tada tas įsitikinimas nustoja būti pasąmonine programa, nustoja formuoti jūsų mintis ir daryti įtaką, o tai reiškia, kurti jūsų likimą.

Įsitikinimai – tai gyvenimo kredo. Jie nusileidžia į pasąmonę ir veikia nepriklausomai nuo sąmonės, tampant jėga, nukreipiančia asmenybę atitinkamu keliu ir veikia nepriklausomai nuo žmogaus valios ir norų.

Jei mes einame karmos keliu, permąstant ir keičiant savo ribotus įsitikinimus, tai vyks skausmingai per kančias, įsižeidimus ir atleidimus kitų. Dabar mes turime galimybę suvokti ir peržiūrėti daugelį savo ribotų įsitikinimų per sąmoningą darbą su savimi.

Uždėtos baimės.

Dalis baimių ateina pas mus iš pačio gyvenimo – tai epizodai susiję su išgąsčiu, dalis baimių pagal paveldėjimą perėję įsitikinimai, o dalis baimių neturi su mumis tiesioginio ryšio – mes apsikrečiame jomis nuo kitų žmonių.

Mūsų sociume daugelis žmonių serga pačiomis įvairiausiomis baimėmis. Mes visi bendraujame vieni su kitais, žiūrime filmus ir tv, skaitome laikraščius, bendraujame internetu. Ir net jei mes asmeniškai niekada nepergyvenome kokio nors epizodo, susijusio su baime, mes galime ja apsikrėsti nuo žmogaus, kuris pergyveno tokią baimę.

Baimė – tai astralinė infekcija, ji persiduoda per astralinį planą, kada žmogus nusiderina į kito žmogaus jausmus. Kada pažįstamas dalinasi savo pergyvenimais, dėl kokios nors ligos, mes pradedame ieškoti tokios pat ligos savyje. Kartais net pradeda skaudėti ta pati vieta kūne. Daugkartinės istorijos, susijusios su onkologija, kartais sukelia tikrą vėžinę fobiją pas patiklius tam žmones.

Baimė prieš prievartą.

Masinis baimės infekcionavimas vyksta per video. Atsiminkite širdį “šaldančius” siaubo filmus, veiksmo ir sadizmo filmus.  Žmogus su subtilesne psichika ir atverta siela, po tokios peržiūros, dar ilgai atsibus naktimis nuo siaubo, jam sapnuosis košmarai, tamsumoje jis trauksis laukdamas prievartos. Istorijų,  fantazijų apie monstrus ir ateivių užpuolimus, autoriai, su visu pasauliu dalinasi būtent savo baimėmis, tik dar daugiau sintezuojant jas, kad paveikti žmonių psichiką. Apie baimę, kaip adrenalino stimuliatorių, jau kalbėjome – tai ir yra priežastis to, kad daugelis žmonių nori žiūrėti tokius filmus.

Ypatingai nukreiptai užsikrečiama tokia baime, kai žiūrima naujienų programas per tv. Masinis neramumas ir baimė prarasti savo pinigus, veda prie dar didesnių krizių. Filmai-trileriai ir naujienos, užkrečia žmones baime prieš smurtą, prievartą ir mirtį.

Mirties baimė organiškai būdinga kiekvienam žmogui, kadangi tai susiję su natūraliu išgyvenimo instinktu. Mirties baimė instinkto lygyje – tai mūsų sargas ir gynėjas, tai mūsų pasąmonės savybė globoti ir gelbėti mus situacijose, pavojingose žmogaus gyvybei. Taip, girdint artėjančio variklio garsą, męs pasąmoniniai atšokstame į šalį. Instinktyviai užsidengiame ranka galvą nuo smūgio.

Tačiau baimė gali tapti neadekvačia įvairiose situacijose, iš mažo naudingo instinkto ji gali išaugti iki didelės nelanksčios savarankiškos būtybės.

Neadekvati baimė – tai jau fobija, kada žmogaus kūnas atsako į baimės situaciją ne aktyviais veiksmais, o atvirkščiai, sustabarėja, prakaituoja, dreba, apmiršta. Baimė gali būti ant tiek stipri, kad gali iššaukti širdies priepuolį.

Baimė tapusi didžiulė – tai jau manjakinė baimė, pavyzdžiui, persekiojimo manija. Su ja nesusitvarko žmogaus psichika, tai jau dvasinė liga. 

Natūralus savisaugos instinktas išauga iki manjakinės mirties baimės, jeigu žmogus gauna informaciją, su kuria negali susidoroti jo protas. Tai prievartos scenos, kurių pilna filmuose, žmogžudysčių publikacijos ir siaubingi pasakojimai.

Naujienų suvestinėse kalbama tik apie patį faktą įvykio ir kaip taisyklė, nesuteikia jokio dėmesio jo priežasties analizei. Informacija, apie karmines priežastis, kurios visada formuoja nelaimę, iš vis lieka niekam nežinomos. Susidaro įspūdis, jog užpuolimo pavojus kabo ties kiekvienu žmogumi, išėjusiam į gatvę.

Tais metais, kada buvo platinama manjakų-žudikų veiksmų aprašymai, moterys jautė padidintą baimės lygį. Kaip pavyzdys, viena tragiškai pasibaigusi istorija. Viena tokia prisiskaičiusi baisenybių moteris, vėlai vakare grįžinėjo namo viena. Paskui save ji išgirdo žingsnius. Pasiklydęs vyras buvo nusprendęs pasiklausti adreso nepažįstamos moters, bet atsakymo jis taip jau ir neišgirdo. Moterį ištiko širdies priepuolis. Baimė paraližavo širdies raumenį ir tapo tokios mirties priežastimi.

Baimė, išėjusi už savisaugos instinkto ribų, nepadeda išsigelbėti žmogui, o atvirkščiai, pražudo jį. Ji tampa savarankiška būtybe, kuri daugiau nebedirba visos sistemos labui. Tai tampa panašu į auglį, kuris gyvena kūne dėl savęs, viso organizmo sąskaita.

O labiausiai pažeidžiama yra žinoma vaikiška psichika. Vaikui, traumuojančios baisios istorijos, prievartos scenos, pamatytos per TV, net vaikiškos pasakos, gali tapti pasąmoninės mirties baimės priežastimi. Tai pasąmonę apnuodijanti toksiška informacija. Panašios knygos, multiplikaciniai filmai, kompiuteriniai žaidimai, griaunančiai veikia vaikų nestabilią psichiką.

Per informacijos priemonių pateiktas žinias, žmogų priverčia kas dieną stebėti mirties scenas per prievartą, nors mes ir gyvename taikos metu. Gyvenimas nustojo turėti kokia nors vertę, vietoje vystymosi, mirtis stimuliuoja degradaciją – pas žiūrovą atsiranda abuojumas kitų kančioms ir baimė už nuosavą gyvybę.

Tokia uždėta baimė, energetine prasme panašu į auros sugadinimą. Toks energo-informacinis tirštis nusistovi žmogaus auroje, veikiant ten griaunančiai. Tai nėra autonomiška, o pajungta prie negatyvaus egregoro, (materialaus proto) kuris minta žmonių energijomis.

Baimė išplatinta tarp žmonių, duoda didesnę tokios negatyvios energijos apimtį. Tokie žmonijos atstovai papildomai maitinami egregorų, kurie projektuoja baimės šaltinius – filmus, tv laidas, kompiuterinius žaidimus. Įkvėpimą tokiems dalykams žurnalistai ar rašytojai gauna nuo atitinkamo egregoro.

Tam, kad save išsaugoti ir netapti eiline energetine auka, būtina pasirūpinti savo psichikos apsauga nuo negatyvios informacinės medžiagos. Remkitės sveika prasme – ar iš tikro yra nauda nuo laikraščių skaitymo, ar TV peržiūros?

Egzistuoja paplitusi nuomonė apie tai, kad išsivystęs ir intelektualus žmogus, būtinai turi būti visų vykstančių įvykių kurse. Tačiau, paprastai bendraudami su žmonėmis visus pagrindinius įvykius jūs sužinosite ir taip.

Atlaisvinę savo vakarą nuo žinių, jūs gal būt pajausite jog jums liūdna. Ir tai jau antra tele manijos priežastis. Juk mūsų gyvenime ir taip mažai laiko, jis neįkainuojamas. Juk gyvenimo valandos bėga pro pirštus kaip smėlis. Vakarai ir išeiginės – tai laikas bendravimui, saviauklai, vystymuisi, mylimiausiam užsiėmimui. Laikas bendravimui su vaikais, draugais.

Toli gražu ne visada mes žinome, ko mes iš tikro bijome. Juk baimės – tai šešėlinės struktūros, gulinčios pasąmonėje. Žmogus gali jausti nervingumą ir nerimą, bet tikra baimės priežastis jam gali būti visiškai nežinoma. Tam, kad sužinoti tokias priežastis, būtina nusileisti į savo vidinį pasaulį, kad ir kaip jūs nenorite.

Akis į akį susitikimas su savo baimėmis, tai jau puse darbo, pergalei prieš baimę, iš esmės, pergalei prieš patį save. Tai jau dialogo su baime pradžia. (Virgio trigrašis: juk didesnio priešo kaip pats sau, žmogus ir neturi iš tikro)

Baimė yra visada žinių trūkumo apie pasaulį pasekmė, nesupratimo priežasties-pasekmės, nebrandumo, dvasinės kūdikystės pasekmė.

Išgydę savo baimes ir pasiėmę sau atsakomybę už dabartį ir ateitį, mes įeisime į naują visuomeninį amžių, taip pereisime į naują vystymosi etapą, kaip tikros Visatos būtybė.

Nuo baimių laisvas žmogus, taps naujos formacijos žmogumi. Jis bus laisvas, mylintis ir stiprus. Tai naujų santykių, su Visatos jėgomis, etapas ir tai bus partneriavimo su Dievu laikas. Bendradarbiavimas, kuriant save ir supantį mus pasaulį.

Baimės išplaukia į jausmų lygio, priklausomai nuo sąmonės pasiruošimo. Kai tik jūs būsite pasiruošęs susitvarkyti su eiline baime ji pasireikš. Tik reikia stengtis būti sąmoningam, stebėti savo jausmus –  aptikti eilinę baimę ir išgydyti ją. Nuo visos širdies linkiu jums sėkmingos baimių medžioklės...

Peržiūrų: 2325 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.2/5
Viso komentarų: 2
0  
1 amigo   (07.03.2015 13:29) [medžiaga]
Baimė yra Sielai nuodas.

0  
2 Gyte   (10.03.2015 09:33) [medžiaga]
Autoriniai meditacijos įrašai lietuviškai - http://www.leonorabeyou.com/meditacijos/

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Vasaris 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
232425262728
Užrašų arhyvas
Statistika

Tinkle viso: 2
Svečių: 2
Vartotojų: 0