Bendraudami – atsispindime patys - 5 Февраля 2015 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:12
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Vasaris » 5 » Bendraudami – atsispindime patys
20:18
Bendraudami – atsispindime patys

“Bendraudami su žmogumi, mes jame matome savo paties atspindį. Kai žmogus išmoks save kontroliuoti, jis nustos laukti postūmio iš išorės, kad pasijudinti iš vietos, jis žengs savarankiškumo keliu pats. Verta atsiminti: jog išmintingas mokosi net ir iš savo priešų” Allat Ra.

Visiems žmonėms yra būdinga duoti savo vertinimą kito žmogaus, su kuriuo bendrauja, atžvilgiu. Savo sąmonėje kiekvienas mūsų turi kito žmogaus susiformuotą atvaizdą ir atitinkamas charakteristikas, kurios daugiau būdingos tik jam pačiam. Kad ir pavyzdžiui toks kupinas pagiežos ir pykčio komentaras, visai nepažįstamiems žmonėms, kurių net gyvų nė karto tas žmogus nematė: ...paistot čia niekus kaip riebios kiaulės aplink lovį... knisat protą kiekvienas iš savo varpinės ir ėdatės tarpusavy kaip šunes,užmiršę,kad kažkas eis į mirtį ir už jūsų niekam vertus kailius... . Negatyvios, niūrios mintys – pavojinga jėga, ardanti žmogų iš vidaus, atimanti gyvybines jėgas ir entuziazmą. Ir, atvirkščiai – pozityvios mintys gydo, ramina, teikia jėgų ir žadina kūrybingumą. Pikta mintis kenkia trejopai: pirma – ji kenkia pačiam mąstančiajam, traumuodama jo mentalinį kūną, antra – ji kenkia žmogui, kuriam ji pasiųsta, trečia – ji kenkia visai žmonijai, nes teršia visą kolektyvinę mentalinę atmosferą. Taip pat trejopai, bet – pozityviai – veikia gera mintis. Neigiamos emocijos – ne tik reakcija, bet būsimų įvykių priežastis.

Apimtas priklausomybė nuo kitų dėmesio žmogus jaučiasi gerai tik tuomet, kai kažkas skiria jam dėmesį. Jis nori, kad jo išklausytų, kad su juo kalbėtųsi, kad jį užimtų ir linksmintų. Jis dažnai kažko klausia ar įsiterpia į pokalbį tik dėl to, kad atkreiptų į save dėmesį, nes reikšmingu pasijunta tik tuomet, kai juo susidomi, jį užima, su juo bendrauja.

Ar dažnai tokiu momentu toks žmogus susimastome apie tai, kodėl būtent taip mato ir vertina kitą žmogų, o tiksliau, kodėl taip atrodo tuo metu ir kas tai  diktuoja žmoguje, kokia savo dalimi pasitiki? Kodėl su vienais žmonėmis elgiamės gerai, o su kitais ne, kodėl su vienais jaučiamės lengvai, o su kitais – santykiai visiškai nesiklosto? Priežasčių tam gali būti labai daug ir įvairių. Tad, pabandykime pažvelgti į tai iš kitų pozicijų. Įdomu suprasti savo minčių ištakas. Kokios jos yra – priklauso nuo žmogaus sąmoningumo: jei jis žemas – žmogus automatiškai naudojasi įdiegtomis iš išorės mintimis, jei žmogus sąmoningas – jis pats ieško informacijos, stebi gyvenimą, daro išvadas iš patirties ir tuo remdamasis kuria savo pasaulėžiūrą.

Jokiomis išorinėmis priemonėmis neįmanoma sukurti dvasinės pusiausvyros ir laimės būsenos. Visos priklausomybės veda tik tolyn nuo asmeninio tobulėjimo ir dvasinio augimo. Išorė yra mūsų vidaus veidrodinis atspindys. Tam, kad tas atspindys būtų harmoningas ir nereikėtų išorinių ramsčių priklausomybių pavidalu, turime išsiugdyti vidinę dvasinę stiprybę.

“Niekas tau nėra nei draugas, niekas nei priešas, bet kiekvienas žmogus yra mokytojas.” “Kiekvienas pasirenka tą gyvenimą, už kurį po to ir atsakys. Būti pavyzdžiu kitiems ir nešti atsakomybę, už savo ištartus žodžius ir veiksmus – yra verta tikro Žmogaus. Patarinėti tada, kai tavęs neklausia ir pamokyti tada, kai to nenori, vadinasi vykdyti prievartos aktą, kad ir nors prieš tingią, kad ir klystančią, tačiau Asmenybę.” iš Allat Ra.

Mūsų lūkesčiai ir po to sekantys nusivylimas, pyktis ir iš to atsirandanti neapykanta. Kaip mes dažnai tuo apdovanojame savo artimus ir svarbius mums žmones, jau nekalbant apie nepažįstamus ir svetimus, siekiant patenkinti savo puikybės norus. O kartais kitą žmogų pradedame savaip idealizuoti arba menkinti mintyse, tada patys piešiam sąmonėje jo atvaizdą, kuris dažniausiai net nėra teisingas ir neatitinka tai, kas tikrovėje. Dažnai dėl savo palankumo ar asmeninio pykčio, mes pradedame žiūrėti į tokį žmogų per pačių susikurtus rožinius akinius, apdalindami jį nepagrįstomis ir nebūdingomis jam kokybėmis, savybėmis. Ir kaip dažniausiai nutinka tokiais atvejais, toks žmogus visiškai nepateisina tas mūsų susikurtas sau viltis apie jį ir mes už tai jį pradedame kaltinti, pykti ant jo ar nekęsti. Ar tai yra teisingas žmogaus vertinimas ir ar mes iš vis turime teisę reikalauti viso to iš kito žmogaus? Tai tik daugiau banalūs vartotojiški santykiai kitų žmonių atžvilgiu. Taip reikalaudami iš kito žmogaus to neįmanomo, mes juk norime primesti kažką savo, nepaliekant jam asmeninio pasirinkimo laisvės. Savo galvoje mes piešiame jo atvaizdą ir šventai tuo tikime, o jei žmogus pasielgia nekorektiškai, mūsų tokio suformuoto atvaizdo atžvilgiu, tai jis žinoma tampa mums neteisus, blogas ir priešas. Bet juk iš tikro jis yra nekaltas, kad mes susigalvojome savo tokią tiesą apie jį ir šventai ja tikime. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo teisę ir tik jis gali spręsti, kaip jam reikia elgtis, nes niekas kitas negali priklausyti nuo mūsų susikurtų sąmonėje iliuzijų, kad ir kokios jos būtų, kad ir kaip mes to norėtume.

Kartais mes panašūs į beždžiones, “gelbėjančias” iš vandens žuvį ir užkeliančias ją į medį, manydami, kad ten jai bus saugu. Santykiai tobuli, jei mes jaučiame meilę ir geranoriškumą. Žmogui gera ten, kur jį myli, kur nekontroliuoja ir nekomanduoja.

Bet kokius santykius yra žymiai lengviau formuoti savo vidinės laisvės pagrindu ir kito žmogaus pasirinkimo laisvės gerbimu. Tai yra esmė, o kitu atveju, nepasitenkinimo ir nusivylimo galimybė tokiuose santykiuose, praktiškai tuojau pat pakyla iki maksimumo. Kada tu nieko nelauki iš kito žmogaus, tai ir nusivylimų nebūna, tačiau iš tokio stebėtojo taško gali gauti teigiamą patirtį, bendraujant su bet kuo. “Kai tik tu pradedi ieškoti “gero” ir “blogo” savo artimuose, tavo širdyje atsiveria skylė, per kurią patenka piktos mintys. Jei tu bandai kitus, lenktyniauji, konkuruoji su jais, kritikuoji juos – tai veda tik prie tavo susilpnėjimo ir pralaimėjimo” (Ai Ki Do pradininkas). Yra trys dalykai, kurių bijo dauguma žmonių: pasitikėti, kalbėti tiesą ir būti savimi.

“Savęs ir kitų vertinimas ima savo pradžia nuo žmogaus gyvuliško pagrindo dalies. Senovinis instinktas, stengtis visada būti “alfa-patinu” arba “alfa-patele”. Juk priešininko akivaizdoje bet koks gyvulys visada stengiasi atrodyti stambesniu ir gražesniu (“protingesniu”),nei yra iš tikro. Todėl, žmogų taip tiesiog ir traukia kažkieno tai nuomonė apie jį. Bet kaip taisyklė, tai tik ir ribojasi tuo, tai yra, tik tokiu noru taip atrodyti, o ne iš tikro būti tokiu. Nes žmogui pirmiausia rūpi: O ką pasakys kiti?”  iš Allat Ra.

Bet jai susimąstyti, argi žmogui, su kurio bendraujame, galima duoti objektyvų savo vertinimą? Juk pas kiekvieną iš mūsų yra skirtinga sukaupta patirtis, skirtingi matymai, skirtingas mastymas. Juk dažniausia mes pašnekovą suprantame tik remiantis savo asmeninėmis žiniomis, savo patirtimi ir kokias tai jo konkrečias reakcijas mes pripažįstame teigiamomis, ar neigiamomis tik todėl, kad jos sutampa, ar nesutampa su mūsų pačių ir tik todėl, kad mes turime žinias apie visa tai, buvome panašiose situacijose, arba tą patį jautėme kažkada tai patys. Tai kaip mes galime sakyti, jog “man geriau žinoti, kaip reikia” ir ant kiek visa tai bus teisinga kito žmogaus atžvilgiu, jei viso labo, mes žiūrime tik į savo paties atspindį tame kitame žmoguje? Ar teisinga teisti žmogų ir duoti jam savo kokius nors vertinimus?

Visa tai, ką mes pastebime kituose žmonėse, nesvarbu, pozityvaus ar negatyvaus, egzistuoja ir pas mus pačius. Kaip į tai reikia reaguoti? Žinoma, kad pasisemti patirties, iš tokio bendravimo ir padaryti teisingas išvadas, pirmiausia savo paties atžvilgiu. Pamąstyti, su kuo dar mums vertėtų padirbėti, bet jokiu būdu nieko neteisti ir nebandyti primesti savo, kaip dažnai ir būna, pagal savo, metų metus įdirbtą įprotį. Iš čia gaunasi, kad bendravimo problemas visada reikia pradėti ieškoti nuo savęs. Mums pirmiausia būtina mokytis atsekti savo paties kokybes, o geriausia to pradžia yra būtent savo minčių, bei žodžių kontrolė, savęs, kaip stebėtojo iš šalies, suvokimo pozicija. “Tokiu atveju, stebėtojas niekada nebus atskirtas nuo stebimojo, kadangi stebimąjį jis priims per savo patirtį ir iš esmės, jis daugiau stebės savo paties aspektus. Svarstant apie supantį pasaulį, iš tikro žmogus išsako tik savo interpretacinę nuomonę apie jį, remiantis savo patirties ir mastymo būdo pagrindu, bet niekada neapibudins pilną realybės paveikslą, nes tai galima pasiekti tik iš aukštesnių išmatavimų. Akivaizdu, kad įprastoje sąmonės būsenoje žmogus vykdys tokius stebėjimus remiantis tik įvairiais palyginimais, pamąstymais apie panašumą, ar skirtumą ir pirmiausiai savęs pačio atžvilgiu”. iš Allat Ra.

Mes pamirštame pagalvoti apie svarbiausią dalyką – apie tai, kaip mes galvojame.. O juk būtent mintys galiausiai tampa mūsų realybe. Jei kontroliuoti savo mintis, tai su laiku ateina žymiai gilesnis savęs ir kitų žmonių supratimas. Ir jeigu atsekti save kiekvienoje situacijoje, kiekvienoje gyvenimo minutėje, tai galima pastebėti labai daug ko įdomaus, tame tarpe ir tai, su kuo yra būtinybė mums dar dirbti, kad pakeisti save į geresnę pusę. Aiškiau  matant ir žinant savo paties trūkumus, tada ir į kitus žvelgiame ne taip jau griežtai, suprantant, kad kvaila teisti kitus žmones. O jei mes nustojame teisti kitus, tai mes mokomės priimti kažką naują, juk visi mes skirtingi, kadangi pas visus mus skirtingas žinių bagažas, skirtinga patirtis, kuria ir galima pasidalinti, pasikeisti. Gerai, jei mes priimame žmogų tokį, koks jis ir yra iš tikro, o ne per jam prikabintų savo asmeninių etikečių prizmę ir iš savo subjektyvios pasaulėžiūros taško, tik taip mes galime pažinti ką nors naujo, kitaip suprasti, papildyti savo matymus kito žmogaus žiniomis ir argumentais.

Bendraujant su kitu žmogumi, pirmiausia mes pastebime jame tai, kas yra ir pas mus pačius. “Reikia priimti situacijas ir žmones tokiais, kokie jie yra, nes kiekvienoje situacijoje kitas žmogus – savotiškas mokytojas. Reikia mokėti iš bet kurios situacijos, net iš negatyvios, ištraukti sau naudos ir pozityvias pamokas.”  iš Allat Ra

Jeigu jau taip išėjo, jog mūsų netenkina kokia tai kito žmogaus kokybė, savybė, tai verta susimastyti, kaip ji pasireiškia pas mus pačius. Net taikiausioje situacijoje piktas žmogus atranda konfliktą. Net aštriausiame konflikte mylinti širdis atranda taiką. Kam ieškoti žmonėse negatyvias puses? Juk tokiu būdu, mes tik stipriname savo nuosavą negatyvą, vietoje to, kad persijungti į labiau malonesnį ir naudingesnį mokymąsi, tobulėjimą. Tačiau, tokį posūkį, persijungimą reikia pirmiausia atlikti savo nuosavoje sąmonėje. Tikroji, vidinė pilnatvė – tai dvasinis turtas. Tai, kas tikra ir amžina – neįkainojama, o viskas, kas yra laikina, turi savo kainą. Dvasiškai turtingas, sąmoningas žmogus bet kokiose sąlygose susikurs sau įmanomas gyventi optimalias sąlygas, nes viskas, kas išties vertinga, yra su juo – jame pačiame.

Toks žmogus, kuris pats jaučia džiaugsmą, gali tai pamatyti ir kituose, “juk panašus pritraukia panašų”. Kas jaučia Meilę, sugebės visa tai surasti visur ir viskame. Viskas susieta, viskas sugrįžta: gėris – gėriu, pyktis – pykčiu, meilė – meile.. Viskas paprasta – daugiau meilės, daugiau gerumo, daugiau nuoširdumo.. ir visa tai sugrįš netikėčiausiu momentu.

Tačiau, ar visada mes teisingai suprantame ir vartojame tą žodį Meilė? Meilė ir egoizmas. Iš pirmo žvilgsnio tokie du jausmai, savo šaknimis atrodytų yra visiškai skirtingi supratimai, emocijos, reikšmės. Mes esame įsitikinę, kad ribos tarp jų yra ant tiek didelės, kad pakeitimas vienas kitu praktiškai yra neįmanomas. Ir mums atrodo, kad ten kur yra Meilė, egoizmas iš vis neturi teisės egzistuoti. Juk tariant tokią mums įprastą frazę kaip “Aš tave myliu” mes manome, jog  pakankamai aiškiai žinome to reikšmę. Mes absoliučiai įsitikinę, kad mūsų jausmai nuoširdūs ir mes pilnai tam atsiduodame. Iš pirmo žvilgsnio, tarsi viskas gražu ir aišku. Du žmonės vienas kitą myli ir kuria planus ateičiai, svajoja apie laimingą tarpusavio gyvenimą, viliasi geresnės ateities, ruošiasi gyvena ramiai ir kryptingai. Bet kodėl tada daugeliu atveju visa tai tik ir lieka svajonėmis ir ta graži pasaka sudūžta į pirmą pasitaikiusį sunkumą, kaip į akmenį kelyje, kaip ledas sudūžta į olą? Tada žinoma, mes bandome atrasti atsakymus į daugybę klausimų, kurie paprasčiausiai liejasi ištisa srove mūsų viduje. Kodėl taip? Kas kaltas? Kodėl būtent su manimi tai vyksta? Už ką man visa tai? Juk aš tai jį mylėjau... Taip mes ir paskęstame tokiose priežasčių paieškose išorėje, ieškome kaltų ir pirmiausia kapstomės būtent kitame žmoguje, savo partneryje, o tuo tarpu save gana sėkmingai pridengiame šablonu, tokio nuskriaustojo ir nepelnytai gavusio bausmę. Ir aišku, kad su laiku visas priežastis mes surandame tik kitame žmoguje, tuo pačiu, patį save paverčiam absoliučiai nelaktu. Nusiraminame ir toliau ramiai gyvename tikėdami sulaukti sekančios pasakos. O atėjus eiliniai tokiai “pasakai”, vėl atsitrenkiame į tas pačias problemas ir vėl viskas nuo pat pradžių, įvairūs tarpusavio kaltinimai ir tt., nors partneris jau kitas.

Bet gal vis tik šioje vietoje vertėtų atidžiau pažvelgti į patį save, į savo tuos, iš pirmo žvilgsnio, “nuoširdžius” jausmus? Apie Meilę mes dažnai kalbame visiškai nesusimastant ką gi mes iš tikro mylime, kuo mes labiausiai rūpinamės, jaudinamės ir dėl ko taip norime  to “laimingo” gyvenimo. Dažniausiai mes net nebandome įsigilinti ir visa tai išsiaiškinti. Kad ir pavyzdžiui, paimkime tas visiems gerai žinomas šiandiena frazes, kurias dažnai sako žmonės vienas kitam: “Aš negaliu be tavęs gyventi”, “Aš be tavęs negalėsiu egzistuoti”, “Tu mano viltis ir atrama” ir tt. Iš karto atrodo, kad žmogus pilnai paniręs į tuos jausmus ir būtent juose gyvena. Bet kas gaunasi tada, kai į tuos žodžius įsigilini labiau, esant sąžiningam prieš patį save? Dėl ko mes iš tikro labiausiai pergyvename?  Argi dėl kito žmogaus, kuris tuomet yra šalia, ar vis tik labiau dėl pačio savęs? Juk mes sunkiai pastebime tokių žodžių pagrinde glūdinčius savo Gyvuliško prado norus, tarp visų aplinkybių pirmiausia puikuojasi būtent mūsų pačių Ego. “Aš negalėsiu, aš nepergyvensiu, aš neištversiu, aš, aš ir aš.” Juk labiausiai mes jaudinamės dėl to, kas bus su mumis. Pergyvename dėl to, kad mums kažko tai truks, dėl to, kad iš mūsų atims kokį tai emocijų gavimo šaltinį, kuris mums taip patinka. Pergyvename, kad be to žmogaus kažkokie tai mūsų planai ir svajonės bus neįgyvendintos.

Kodėl ta riba, tarp Mielės ir egoizmo, taip kruopščiai pasislepia ir užvualuojama? Kodėl mes suteikiame galimybe egzistuoti tokiems esminiams pakeitimams mūsų gyvenime? Nes mes  patys skęstame savo nuosavame egoizme, tik pakankamai grakščiai bandant pridengti visa tai didžiu Mielės jausmu. Pirmiausia, mes patys sau negalime prisipažinti, kas būtent mumyse stumia mus panašiose situacijose. Juk mes visada  buvome pripratinti, kad bet kokiuose santykiuose su kitais turėti tik naudos sau, savo emocijoms, savo norų patenkinimą ir niekada nesibaigiančius savo “noriu to, noriu ano”.

O iš tikro, ar mes dažnai rūpinamės kitu žmogumi? Juk mes esame įpratę matyti tik jo paviršutinį materialų apvalkalą, jo išorę, rūbus, materialius poreikius. Bet ar mes jaučiame jo esmę - Sielą? Ir čia tuojau pat iškyla kitas klausimas, ar mes pažįstame savo paties Sielą, ar bent jau ją jaučiame, įsiklausome? Juk pas visus mus yra du pradai: Dvasinis ir Gyvuliškas. O paskutinysis, kaip tik ir bando mus priversi gyventi, kaip savo nesibaigiančių materialių poreikių vergui. Ir kol mumyse tas Gyvuliškas sėkmingai laimi, tikrai Meilei čia nėra vietos. Negalima mylėti remiantis materialumu ir būtent tada ta riba, tarp Meilės ir egoizmo, paprasčiausiai pradingsta. Įvyksta nematomas giluminių jausmų pakeitimas į banalius Ego norus, ką dažnai ir stebime trimačio pasaulio žmoniškame gyvenime. Kada už tokių garsių meilės žodžių slypi tik mūsų norai valdyti kitus.

Laimė ir meilė neturi laiko erdvės ir ribų, o visa tai, kas turi tik laikiną charakterį, jau ir nėra tas didis jausmas. Meilės jausmas negali dingti ir atsirasti išorinio materialaus pasaulio pagrindu. Tai kas tada vis tik slepiasi už to jausmo, kurį mes įpratę vadinti meile? Ir kas mus verčia ieškoti gyvenimo prasmės kitame žmoguje išorėje? Kodėl mes nuo pat vaikystės ieškome kokios nors išorinė nestabilios atramos, vietoje to, kad rasti ją savyje – savo Sieloje? Juk kiekvienas iš mūsų jaučia vidinės tuštumos jausmą, trūkumą kažko tai gimto, artimo ir ko niekaip nesigauna užpildyti mūsų išorine paieška, materialiu pasauliu, kad ir kaip mes nesistengtume, kad ir kiek pastangų pridėtume tam. Juk mūsų materialus pasaulis, kaip ir mūsų kūnas – laikinas. Ir tik Siela, kaip dievo dalelė – amžina. Ir tik per ją mes galime pripildyti tą tuštumą, sukurti sau vidinę stabilią atramą.

Tikras Meilės jausmas – tai neaprėpiama Dvasinio pasaulio jėga. Ir to neįmanoma aprašyti, kad galėtume perduoti bent menkiausią to jausmo dalelytę. Tai neturi ribų, tai yra viskame ir tuo pačiu niekame konkrečiai, tarsi oras, kurio mes nematome, bet kurį jaučiame. Tai vienybės būsena, einanti iš mūsų vidaus, tai negali dingti ar kada nors baigtis, tai amžina ir pastovu. Ir niekas iš išorinio pasaulio negali to sunaikinti. Tikros Meilės giluminis jausmas atsiranda tik tarp Sielų, už šio matomo pasaulio ribos. Tai atveria tikrą gilumą ir subtilumą, švarą ir kūrybingumą, atveria tikrus žmogiškų Sielų Namus.

“Tai žmogaus Sielos būsena, jos Meilės Dievui būsena”.

Tarp gerų, gražių, garbingų, pozityvių ir paprastų, pasiruošusių padėti vienas kitam žmonių, gyventi yra laimė, bet prasideda visa tai, tik nuo pačio tavęs. Mes pereiname į aukštesnį sąmonės lygmenį tuomet, kai pradedame su kitais elgtis geriau, nei jie elgiasi su mumis.

"Kartą karalius atėjo į savo sodą ir pamatė vystančius medžius, krūmus ir gėles. Ąžuolas pasiguodė, jog nyksta todėl, kad negali būti toks aukštas kaip pušis. Pušis gi skundėsi, kad vysta, nes negali subrandinti vynuogių kaip vynuogynas. O vynuogynas sunyko todėl, kad negali žydėti taip, kaip rožė.

Galiausiai karalius vis dėlto pamatė vieną augalą, kuris džiugino širdį savo puošniais žiedais ir vešlumu. Paklaustas, kodėl jis taip gražiai žydi, augalas atsakė:
- Man tai savaime suprantama, juk aš galiu teikti džiaugsmą, tam tu mane ir pasodinai. Jei tu norėtum ąžuolo, vynuogės ar rožės – tu pasodintum juos. Todėl aš manau, kad negaliu būti niekuo kitu, tik savimi. Ir aš stengiuosi išvystyti savo geriausias savybes".

Moralė: tu čia, nes Kūrinijai tu reikalingas būtent toks, koks esi! Kitaip kažkas kitas būtų čia. Tu – įsikūnijimas kažko ypatingo, kažko labai svarbaus.

Brangiausia, kas yra duota žmogui, kol jis laikinai gyvena tokiame trimačiame pasaulyje – tai Pasirinkimo teisė, kokioms būtent mintims ir veiksmas, iš savo dviejų esybės pusių, atiduoti savo dėmesį. Tai ir yra pasirinkimas čia ir dabar, pasirinkimas tarp mirties ir amžino gyvenimo. O iš tokių “čia ir dabar”  - sudarytas visas gyvenimas.

Amžinybė labai artima žmogui, nes ji jo viduje, ji bendrauja su juo per giluminius jausmus, pastoviai kviečia į dvasines aukštumas, belieka tik pridėti pastangų, įsiklausyti ir išgirsti tai...

“Jei žmogus kupinas tikros meilės Dievui ir kuria jis kas diena gyvena, tai jame jau nebėra vietos kokioms nors abejonėms. Pas jį tada yra tik vienas tikslas – pergalė savo Sielos išlaisvinimui”. iš Allat Ra.

Taikos ir ramybės Sielai

Peržiūrų: 3006 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.2/4
Viso komentarų: 131 2 »
1 Doremi   (07.02.2015 11:54)
čia jei kas skirsto žmones į blogus ar gerus,tai tu skirstai,rašai -tas geras,o tas blogas
putinui skyrei straipsnį ,koks įpatingas jis nuo gimimo
turėtum žinoti,kad valstybių vadovai visi be išimties yra įpatingi,nes nei tu nei aš nesam įpatingi ir nevadovaujam valstybėms
taigi,obama nei kiek nenusileidžia putinui įpatingumu
žmogus yra su jausmais ir blogai jei jis mato tik balta -juoda spektrą
tai jau psichoterapinis nuokrypis
spalvoti žmogaus jausmai,blogiausia,kai per savo rožinę meilės kaukę nematai ralybės
įdomu,kaip pamylėtum nusikaltėlius,kurie praėjusią savaitę užpuolė,apiplėšė ir sumušė vaikiną(man pažįstamą),kuris,važiuodamas ,sustojo ir paėmė į mašiną tuos gyvulius pavežti,mat stabdė pakeleivingas mašinas
tokia situacija lietuvoje nėra normali žmonėms nei gyventi,nei dirbti
jokios socialinės apsaugos,jokių garantijų dėl turto,dėl gyvybės,dėl darbo,dėl mokslo
mes,4 šeimos nariai gyvenam svetur,kad išlaikytume likusius lietuvoje
o jeigu tas,esantis lietuvoj,turi tėvus užsienyje-jis neturi jokių   socialiniųteisių
tai gal nenormalu piktintis dėl to,kad jam priskiriamos pareigos kariauti?
natūralus klausimas,už ką?kad liko studijuoti lietuvoje?kad pilnai išlaikomas užsionio pinigais?kad sveikas?
jei valdžiai reikia ginti savo interesus ir turtus-teeina jų vaikai  kariauti

3 charlie27   (07.02.2015 18:10)
apie putina tik vienas kitas neigiamas straipsnis,o apie obama 1000 filmu, atsiliepimu,komentaru ir tt .jis yra kaltinamas ,kad yra gejus ir antichristas, o misele lyginama su koncita vurst...kaip yra istikruju manau suzinosim tik ateiti...kol zmogus nesukele karo,tol apie ji taip stipriai ir nesidomima...bet po karo bus galimybe isnagrinet net kiekviena uzpakalio plaukeli...

2 spurgelis   (07.02.2015 16:21)
Virgi, gilūs ir paprasti jūsų pamąstymai straipsnyje. Bet ar yra ko stebėtis,kad daugelis piktinasi aplinka dėl savų nesėkmių? Tai jų pačių kryžius užsikrautas ant savo pečių. Ką jie tokio kažkada blogo prikaupę,kad save viešai plaka pasipiktinimais,tai tik jie tegali žinoti. Aplinkiniai gali tik tyliai stebėti,kaikurie bando paguosti ar gerą palaikantį žodį pasakyti, prakaitą nušluostyti,bet tą kryželį vistiek teks patiems nusinešti iki savosios Golgotos. O nusinešę ar gebės paaukoti visas savo sukauptas negandas, tai žino tik tas,kas stipresnis esti to žmogaus viduje-"dievas" ar "demonai".

4 virku   (08.02.2015 13:53)
Savo gyvenime, mes neriamės iš kailio, kad įtikti Dievui, jam pasitarnauti, atiduoti jam duoklę, būti arčiau jo ir t.t., bet juk jis nieko iš mūsų nereikalauja, jam juk pakanka vien to, kad mes esame čia gyvename, tiesiog, kad įsikūnijome ir renkame patirtis, vystomės tobulėjame ir nemanau, kad jis mus puls bausti ar kitaip koneveikti, jei mes padarysime daugiau "klaidų" nei "gerų darbų" smile Todėl nemanau, kad mums reiktų sielotis dėl tų kryželių ar Golgotų...tiesiog reikia žydėti ir klestėti, kaip tam augalui karaliaus sode, negalvojant apie tai didelis tas tavo bagažas ar visai tuščias.

5 spurgelis   (08.02.2015 14:48)
Tikrai taip, Virku,tereikia gyventi ir leisti gyventi kitiems,neprimetant jiems kaltės dėl to,kad pačiam (pačiai) gyvenasi kažkaip ne taip,kaip norėtųsi. Žydim ir klestim tad,ane? wink

6 alg   (08.02.2015 20:44)
to virku ir spurdelis.

Nesutinku, nes mes gyvendami, rinkdami patirtis, labai dažnai darome tas pačias klaidas daugybę kartų. Ir koks gi čia tobulėjimas, jei mes užstringam ant tų pačių klaidų, jas priimam "kaip norma, pasiteisindami, kad visi aplinkui laiko normaliu dalyku", nes mes patys bijom ar tingime daryti reikalingus/būtinus sprendimus.
Aišku gyvenk tu kaip nori, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad protas/ego/įpročiai(vadink tai kaip nori) užliliuoja mus, įteigia mums, kad mes gyvename tinkamai/gerai, kad nieko keisti nereikia, nors iš tikrųjų, mes sau darome didžiulę žalą, to net nesuvokdami. Viskas yra gerai su klaidų darymu, bet kartoti jas šimtus kartų tikrai nėra protinga. (Klaidas aš vadinu, pvz. tarkim turi polinkį supykti ant žmonių, kai jie su tavimi nesutinka, tada tu tai nuolatos kartoji vis per naujo ant jų supykdamas, nebandydamas spręsti problemos savo požiūryje ar pan).

Man patiko Guardief (žymus dvasingas mokytojas, miręs prieš ~50 metų), kuris pasakė frazę: "Only super-efforts counts"(vertimas: tik didžiausios/milžiniškos pastangos/atkaklumas atneša tikrų rezultatų).
Taigi pagalvok, kaip gyveni, koks esi. Žinoma, gali sakyti, kad aš nenoriu lygintis su Buda, ar Kristumi ar kitais žymiais dvasingais žmonėmis, bet tada bent jau suvok, kad kokį pasirinkimą priimi. Bent jau suprask, kad ko gero, atsisakai galimybės iš tikrųjų pažinti Dievą ir save, kad realiai tu pasitenkini paprastais materialiai pasaulio dalykais, nors galėtum pasiekti gerokai svarbesnių/aukštesnių tikslų.

7 spurgelis   (09.02.2015 00:37)
Alg, apie klaidas ir jų pateisinimą kalbos nebuvo,bent jau mano komentare. wink

0  
8 virgis   (09.02.2015 05:41)

9 virku   (09.02.2015 08:27)
to 6 alg Va būtent tai ką aprašei ir yra proto sukeliamas nerimas, protui reikia kovos, jam reikia siekti, užkariauti, siekti tikslų, atkaklumo... ego taip pat siekia tobulėti vystytis, jis taip pat siekia nušvisti, nes puikiai supranta,ad jis mirs tą pačią akimirką kai mes pradėsime gyventi šia akimirka priimdami viską kas į mus ateina su dėkingumu ir nebevertindami. Na o "supykti ant žmonių" čia nėra jokia klaida, tiesiog pyktis taip  turi teisę egzistuoti, svarbu jo nekaupti, o laiku jį išreikšti, žinoma nereikia jo išpilti konkrečiam žmogui į veidą, bet nuėjus kur nors į nuošalesnę vietelę reikia jį išreikšti visu pajėgumu ant to asmens kuris mus supykdė, priešingu atveju užslopintas pyktis pereis į depresiją arba agresiją.

10 virku   (09.02.2015 13:48)
Sisteminėje žiniasklaidoje masiniame propagandos ir destrukcijos sraute, dienos šviesą išvydo interviu, kurį galima būtų įvardinti, kaip šviesos spindulėlį bei tyro oro gurkšnį visame šitame melo fone. Todėl tai teikia vilčių, kad galbūt ne viskas dar galūtinai supuvę ir pavyks išauginti naują sveiką valstybingumo stiebą. (va kaip vaizdingai ir įmantriai čia parašiau smile

http://tv.lrytas.lt/?id=14234255741423332034#comments_section

11 Gele   (09.02.2015 16:02)
"Kai žmogus gyvena kažkaip giliau, mato subtilius gyvenimo niuansus, atsiranda emocinis ryšys su aplinka ir kitais žmonėmis, ir tuomet atsiranda gyvenimo spalvingumas. Ir tada gimsta laimė.  Aš mėgstu sakyti, kad į ežerą, į kurį neįteka jokios upės ir niekas neišteka, tiesiog susikelia velniai ir jis tampa bala, pelke ar panašiai. Taigi kai mes užsidarome nuo pasaulio, mes pelkėjame. Mumyse pradeda veikti ne gyvybė, o atvirkščiai – tarsi mirtis pradeda mus ėsti iš vidaus. Žmogus yra socialus. Jis yra tol žmogus, kol yra su kitais žmonėmis. Kai mes tiktai nutraukiame ryšius su žmonių pasauliu, mes jau truputį tampame ne žmonės. Paklausyti pasaulio labai svarbu tiems žmonėms, kurie nepažįsta savęs."
iš:
 http://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/psichologija/psichologe-z-kelmickaitei-spalvu-suteikia-ne-akys-o-emocijos.htm?p=3

1-10 11-12
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Vasaris 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
232425262728
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0