Beždžionėlių teorijos krachas, arba kieno gauruotoji letena slypi už Darvino? - 1 Мая 2016 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:10
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Gegužis » 1 » Beždžionėlių teorijos krachas, arba kieno gauruotoji letena slypi už Darvino?
12:26
Beždžionėlių teorijos krachas, arba kieno gauruotoji letena slypi už Darvino?

Jei žmogus bent abejoja tuo, ką mato šiandiena aplinkui, vadinasi jis jau ieško tikros realybės. O jei yra  toks siekis ieškoti, vadinasi yra ir noras tai pažinti.

Kas aš toks? Iš kur Žemės planetoje atsirado žmogus? Kame mano egzistencijos prasmė? Kodėl kiekviena sekanti žmonių karta siekia laimės, o pasaulis vis tiek tampa žiauresnis ir nežmoniškesnis? Manau kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime išsidavė sau tokius klausimus. Tai kas gi iš tikro netai? Kodėl mūsų pasaulyje labai sudėtinga atrasti atsakymus į tokius klausimus? Pabandykime pažvelgti kiek kitokiu kampu, kad suprasti kas vyksta iš tikro. Tikiuosi šis straipsnis tam padės.

Iš tikro žmogus – žymiai daugiau, nei vien materija. Ir tai, daugiau ar mažiau jaučia praktiškai kiekvienas, kad ir kaip sąmonė bandytų ignoruoti tai, ar nuvesti į šalį. Visi mūsų veiksmai šio trumpo egzistavimo eigoje, didžiąja dalimi atliekami tik dėl atitinkamų jausmų patirties. Bet šioje vietoje žmogui vertėtų užsiduoti sau klausimą, svarbu išsirinkti. Dėl kokių  būtent jausmų jis tai daro: paviršutinių, dėl Ego patenkinimo, ar giluminių, einančių iš vidaus?

Pasaulyje faktiškai nėra ir nevyksta jokių fantastinių, nepaaiškinamų procesų – viskas tik elementari fizika. O ar mes ją pakankamai žinome, priklauso nuo to, ant kiek visuomenė yra pasistūmėjusi pažinime vienu ar kitu klausimu. Tačiau, nepriklausomai nuo profesinės veiklos, domėtis žiniomis, padedančioms pažinti savo tikrą kilmę ir prigimtį – kiekvieno žmogaus individuali teisė ir pasirinkimas, kurio negali atimti niekas.

Taigi, pasikalbėkime šiandiena apie tai, kas liečia žmogaus, kaip gyvos fizinės būtybės prigimtį ir kilmę. Iš ko mes kilę ir ar tai iš tikro atsitiktinumas?

Materiali sistema, (globalus protas, demonas, Arimanas, Abraksas, Šėtonas, šio pasaulio kunigaikštis ir tt.) per oficialią mokslinę bendruomenę, eilinį kartą sėkmingai pakišo melo teoriją. Nuo pat mokyklos suolo visiems gerai yra žinomą, o tiksliau įkalta į galvą Čarlzo Darvino evoliucijos teoriją, kuri sėkmingai egzistuoja jau 150 metų. Būtent ji ir yra pateikiama pačioje pirmojoje biologijos pamokoje vidurinėse mokyklose, kaip pati teisingiausia, nepaneigiama, moksliškai pagrįstą ir visuotinai pripažinta teorija, apie visų gyvų organizmų rūšių, tame tarpe ir žmogaus, pirmapradę prigimtį, nuo vieno ir to paties primityvaus pirmtako. Č. Darvinas tvirtina, jog žmonės kilę nuo beždžionių, o konkrečiai knygoje “Žmogaus kilmė ir lytinė atranka” 6- tame skyriuje jis parašė: “Po to beždžionės išsišakojo į du pagrindinius kamienus, Naujo ir seno pasaulio beždžiones, o nuo pastarojo, tolimame laiko tarpe išsivystė žmogus, šlovė ir garbė Visatai.” Taip pat Č. Darvinas parengė žmogaus kilmės biologinę teoriją, kurioje žmogus – neatskiriama gyvos gamtos dalis ir kad jo atsiradimas nėra išimtis iš dėsningo organinio pasaulio vystymosi, priskiria žmogui pagrindinius  organizmų evoliucinio vystymosi dėsnius ir bando įrodyti žmogaus kilmę “nuo žemiau esančios  gyvulinės formos.” Pagal Darviną, mes esame gyvuliška gyvybės forma visai neseniai nulipusi nuo medžio.

Taip ir einame per gyvenimą, kaip kokia banda gyvūnų, varomi nematomų varovų ir net nebandant išsivaduoti nuo sumaniai užmestų pančių, svarbu kad ėdalo pakaktų ir giminę pratęsti laiku...

Tačiau, ar tokia jau nepaneigiama ta kaip teigiama Darvino teorija? Kaip taisyklė, jei kas nors populiarinama ir palaikoma sistemos, vadinasi ieškok  tame klastos ir melo.

Ir kas liūdina, jog tokios niekuo nepagrįstos teorijos dėka, gana paprastai ir nesunkiai  didžioji visuomenės dalis patiki tuo, jog paprasto atsitiktinumo ir atrankos dėka kilę nuo beždžionių. Būtent taip ir niekaip kitaip, tikinama joje, nuleidžiant mus žemiau ir žemiau. Nors mokslas ir neturi absoliučiai jokių argumentuotų faktų, įrodančių žmogaus kilmę nuo beždžionės, bet tokią kilmę priima kaip moksliškai pagrįstą ir tikrą. O kad egzistuoja daugybė nepaneigiamų artefaktų, patvirtinančių aukšto lygio civilizacijų egzistavimą prieš dešimtis tūkstančių metų, mokslinės bendrijos to tarsi nepastebi, nereaguoja. Kažkokia tai išskirtinė apatija visam tam.. Nereaguoja į vis daugiau ir daugiau aptinkamų miestų, statytų prieš dešimtis tūkstančių metų faktus. Vargu ar visa tai atsitiktinumas? Greičiau, kaip sakoma: “Ne atsitiktinis atsitiktinumas”, nuosekliai vedantis bandą prie bedugnės krašto.

Kodėl sakau eilinį kartą sėkmingai pakišo? Todėl, kad tokių mokslo posūkių, vedančių visuomenę į niekur, buvo ir anksčiau, kaip ir po to. Turiu omenyje Isaako Niutono istoriją, kuris nusavino, pateikė tik dalį perdirbus, nuslepiant pagrindinę esmę Omaro Chajamo elementarios fizikos teorijoje. (O.Chajamas gimė 1048 m. gegužės 18 d. Nišapure, tuo metu buvusioje Korasano sostine (dab. Irane), kaip manoma, palapinių meistro šeimoje. traktate “Aritmetikos sunkumai” aprašė binomo formulę, kurią po 600 metų atsieit “išrado” Issakas Niutonas, aprašant teoremoje apie binomo koeficientus, pavadinus tai pagal save “Niutono binomu”. Niutonas akiplėšiškai nusirašė tą formulę iš Omaro Chajamo veikalų. Ir ne tik šią formulę, bet ir kitas žinias, kas liečia fiziką, matematiką, astronomiją). Taip pat, kaip ir po Darvino egzistavusio dar vieno žydų tautos “genijaus” Alberto Einšteino “darbelius”, nusavintą, perdirbtą Lorenco-Puankare teoriją, pavadinta realetyvumo teorija. Kas atmetė eterio egzistavimą ir prikūrė aibes kitokių nepagrįstų nesąmonių, žengiant žingsnį atgal. Visos trys šios, galima sakyti esminės žmonijai teorijos, nuvedė ją tolimais klystkeliais nuo esmės, o svarbiausia, jog tuo dar toliau atitolino mus nuo Dvasinio pasaulio ir Kūrėjo.

Gyvuliškas pradas visada suras reikalingą jam apgaulės kelią. Jis  bando ir bandys nuslėpti tikrą vidinę dvasinę jėgą. Kadangi šis pasaulis grynai jo stichija. Žmogus iš tikro čia kaip laikinas svečias. Trimatis pasaulis laikinas, iliuzija ir kurioje laikinai papuolęs individas svajoja įgyti tikrą Laimę...

Kad ir kaip nenori pripažinti daugumos naujai iškeptų nūdienos “profesorių” puikybės, jog klysta, nuo to Esmė ir Tiesa niekada nesikeičia. Ji kokia buvo, tokia ir lieka, nepriklausomai nuo to kaip tu tai traktuoji. O melas ir lieka tik banaliu melu, kad ir kaip tu jį įpakuosi, kad ir kaip patiklią visuomenę trumpam apmausi, tai bus laikinas puikybės pasitenkinimas, vedantis prie amžinos asmenybės agonijos. Ir netiesa, anksčiau ar vėliau visada išlįs, kaip kokia aštri yla iš maišo.

Taip, iš tikro, pas kiekvieną žmogų gali būti sava tiesa. Kiek žmonių, tiek ir tiesų, tačiau Esmė – visada viena vienintelė, nepriklausomai nuo to, ar tu ją žinai, ar ne, sutinki ar ne, patinka ar ne. Visi atsakymai į esminius klausimus slepiasi žymiai giliau, už šio pasaulio suvokimo, eilinio egocentrizmo ribų. Ir kad prisikasti iki jų, reikia peržengti per Ego, prasiskverbti į nuosavos sąmones gelmes... 

Tiems, kas pagaliau įveikė, arba bent jau prispaudė po dvasiniu padu savo puikybės hidrą, siūlau be išankstinio nusistatymo blaiviai žvilgtelti į tas teorijas, atmetus visas dogmas ir suformuotus šablonus, pasikliaujant ne tik ribotu protu, bet ir jausmais, intuicija. Tebūnie kam nors tai būna pirmieji žingsniai prabudimo, savo esmės supratimo ir dvasingumo link.

Apie Isaako Niutono “genijų”, plačiau galite susipažinti šiame tinklapyje pateiktos knygos “Sensėjus iš Šambalos” 12 dalyje. O apie Alberto Einšteino “vertingus nuopelnus”, straipsnyje “Kur veda mokslo klystkeliai ir kam tai naudinga”.  Beliko apibūdinti paskutinį sistemos tarnų trijulės herojų – Čarlzą Darviną. Kitaip sakant, vieną iš reikšmingiausių, pasaulinio masto klaidintojų. Juk būtent po jo tokių “mokslinių darbų” publikacijos ir pasakiško populiarumo, pripažinimo, iš daugumos žmonių sąmonės visiškai ir ilgam buvo ištrintas Kūrėjas. Jis atmestas oficialiame lygyje, kaip kažkas tai tokio visai nereikalingo šiuolaikiniam, išsilavinusiam, mega-evoliucionavusiam beždžionės palikuoniui, tai yra – Homo sapiens.

Taigi, trumpa oficiali informacija apie individą, pamynusį sąžinę vardan puikybės:

“Charles Robert Darwin gimęs vasario 12 1809 —  miręs balandžio19 1882. Anglų natūralistas ir keliautojas. Vienas iš pirmųjų padarė išvadas, kad visi gyvi organizmai evoliucionuoja laike ir kilę iš vienų ir tų pačių protėvių.1859 metais išleistoje savo knygoje   “Rūšių prigimtis” pagrindiniu evoliucijos mechanizmu Darvinas įvardijo natūralią atranką. Vėliau vystė lytinės atrankos teoriją. Jam priskiriami vieni iš pirmųjų apibendrinančių tyrinėjimų apie žmogaus prigimtį.

Darvino teorija apie biologinę įvairovę evoliucijos rezultate, buvo plačiai priimta daugumos biologų dar esant jam gyvam. Tačiau, jo natūralios atrankos teorija, kaip pagrindinės evoliucijos mechanizmo dalies, tapo visuotinai pripažinta tik XX amžiaus 50- tame dešimtmetyje, atsiradus sintetinės evoliucijos teorijai. Darvino idėjos būtent ir formuoja šiuolaikinės sintetinės evoliucinės teorijos pagrindus, sudaro dabartinės biologijos pagrindus. Terminas “darvinizmas” naudojamas pažymint evoliucinius modelius, pagal Darvimo teorijos pagrindus”.

Besidomint vykstančiais pasaulyje procesais plačiau, bei giliau, nesunkiai galima susiprasti, kas vis tik atvedė žmoniją į tokią gilę krizę absoliučiai visose sferose? Toks aiškus suvokimas atsiranda susipažinus su Pirmapradėmis Žiniomis, atneštomis į šį pasaulį paties Bodchisatvos, Šambalos valdovo. Remiantis tokiais raktais, žinant grupelės žmonių (Archontų), veikiančių tūkstantmečius, tikruosius planus ir tikslus, nukreiptus į tai, jog žmonės kuo greičiau prarastų žinias apie tikrą prigimtį, egzistencijos paskirtį, nesunkiai atsirakina jų klastingos veiklos požymiai. Visa tai, kas slepiama nuo daugumos, ieškančiam protui tampa matoma, turint tokius Pirmapradžių Žinių raktus.

Žmonių visuomenės istorijoje niekada niekas neįvyksta atsitiktinai, “natūralios atrankos būdu” , o tuo labiau, tokie globalūs įvykiai, nešantys pasaulinio masto pasekmes. Už jų visada slepiasi tai, kas pasauliečiams nebūtina žinoti ir oficialiai niekada neafišuojama. Pasvarstykime, kaip tokia, iki tol mažai žinoma pasaulėžiūros teorija, galėjo akimirksniu pakirsti ir nurungti prieš tai egzistavusią? Kaip sugebėjo taip greitai tapti visuotinai priimtina, populiaria, turėti begalinę sėkmę? Be to, tai įvyksta visose mokslinėse bendrijose vienu metu. Ir antra, kokias sąmonės ambicijas reikia turėti ją pateikusiam individui, jog taip drastiškai bandyti nuginčyti Kūrėją, Jo paties Kūrinijoje?

Atsakymas tampa pakankamai akivaizdus ir aiškus, suvokiant kas slepiasi už tokios teorijos “užsakymo”? Kam tokia pasaulinio masto afera yra labiausiai naudinga? Pas ką gali būti tokios neaprėpiamos ambicijos?

Taip, visiškai teisingai gerbiamieji. Tokias ambicijas Žemėje gali turėti tik viena žmonių grupelė, pastoviai trokštanti globalios valdžios – Archontai. Tai yra, ta  niekinga 12 žmogeliukų saujelė, manančių, jog jie ir yra šio pasaulio valdovai, galintys žaisti žmonių likimais, kaip šachmatų figūromis. Būtent jų beždžioniška, apžėlusi nepasotinamu godumu ir puikybe letena slepiasi už vergiškai nuolankios Čarlzo Darvino figūrėlės, globaliame jų šachmatų žaidime.

Taigi, jei atidžiau pasidomėti Darvino autobiografija, aptiksime ne vieną įdomų ir intriguojantį faktą. Kad ir pavyzdžiui jo studijas įžymiame Kembridžo universitete. Taip taip, visiškai teisingai gerbiamieji, tame pačiame universitete, kuriame savo laiku studijavo dar vienas pasaulinio masto mulkintojas, vagis-plagiatas, pardavęs sąžinę už populiarumą – Isaakas Niutonas. Kembridžo universitetas visais laikais pasižymėjo kaip pagrindinis Archontų mokslinių augintinių veislynas. Galima sakyti tikras dilgėlynas, pastoviai prižiūrimas ir dosniai laistomas “laisvųjų mūrininkų” pinigais. Tai labiausiai nepriklausoma Alma Mater pasaulyje, nes nuo jos profesūros absoliučiai niekas nepriklauso.

Tiesa, vertėtu pridurti dar vietą įdomų faktą iš Darvino autobiografijos, jog kaip ir pas Niutoną, studijavusį dar 17 amžiuje, Darvinas taip pat turėjo savo mylimą kuratorių. Žinoma, vėl iš tų pačių nepriekaištingos reputacijos “laisvųjų mūrininkų”  aplinkos rato. Ir kuris, kaip dera tikram nepatyrusio studento kuratoriui, pakoreguos globotinio veiksmus ta linkme, kuri naudinga tikriesiems šeimininkams. Manau tai nestebina, žinant Anglijoje esančio to gyvatyno pagrindinę sukūrimo esmę, bei tikrus tikslus. Taip pat, žinant, kam priklausė tikroji valdžia demono-kratijos šalyje kaip tada, taip ir dabar.

Citata: “Jis tampa botanikos profesoriaus Džono Stiveno Henslau artimiausiu draugu, pasekėju... Dėka pažinties su Henslau, “the man who walks with Henslow”, jis tampa žinomu biologų rate, susipažįsta su kitais reikšmingais natūralistais...”  O tokios draugystės tikslas taps aiškesnis, susipažinus su pirmtako, tai yra Niutono mokymosi Kembridže istorija, aprašyta knygoje “Sensėjus iš Šambalos 12”. Nėra prasmės vėl kartoti identiškos istorijos, pakaks ir vienos Niutono.

Taigi, nuostabi Darvino karjera, daugybė apdovanojimų bei premijų, nuo įvairių mokslinių bendrijų Anglijoje ir daugelyje kitų šalių, prestižinės darbo vietos, šlovė ir visuotinis pripažinimas dar esant gyvam. Kitaip sakant, gavo visa tai, apie ką gali svajoti žmogus, dominuojant sąmonei. Kaip iš gausos rago visa tai nukrenta žmogui, maksimaliai realizavusiam savo puikybės ambicijas. Kaip matote, sistema pakankamai dosniai atsilygina ištikimiems ir patikimiems savo tarnams, tačiau susimoka žmogus neadekvačiai – amžinomis kančių agonijomis ir amžinybe, tuo labiau, jog ne tik pats nugrybavo, bet nusivedė beždžionkeliu ir civilizacijos daugumą. Manau neverta aiškinti kokią “gerą šlovę” užsitarnauja Ten, tokia dvasia-asmenybė. Kokias pastovias vidines kančias patiria dar esant čia? Puikybės manija stumia žmones į negerus dalykus. Ir ką to pasekoje turime? Manipuliuojamą marionetę, neatitinkančią realybės teoriją, su graudžiomis pasekmėmis, kurios iš tikro daro žmones panašius į beždžionėles...

“Beždžionėlės kartais ištisą dieną renka riešutus tik tam, kad per penkias minutes po to išmėtyti juos prieš visą bandą, tuo bandant pritraukti kitų bandos atstovų dėmesį. Kitos gi išrenka blusas iš elnių ir įsileidžia jas į savo kailį tik tam, jog jų gentainiai po to išrinkinėtų jas iš jų. Visa tai vėl daroma tik todėl, jog pritraukti dėmesį sau mylimai...

Tai štai, taip ir žmonės niekuo nuo jų nesiskiria. Dirbtinai pripumpuoja raumenis, atlieka plastines operacijas, dažosi, kvepinasi, kabina ant savęs įvairius blizgučius, pasiskelbia nušvitusiu, kuria įvairias teorijas, pardavus sąžinę. Tik tam, jog į save atkreipti gentainių dėmesį. Tai ir yra tokios pat blusos iš elnių, beždžionėlių kailyje.” Rigdenas Džappo

Suprantama, jog tokias aukščiau įvardintas dovanas Darvinas gavo nuo tų, kuriems būtinai reikėjo, jog žmonės kuo greičiau užmirštų apie Dievą ir apie galimybes tapti laisva dvasine būtybe. Kad taip ir nudvėstu kartu su materialiu kūnu, manant kilusiu nuo beždžionės, esant tik protingesniu gyvuliu.

Bet kaip nekeista, tokia beždžioniška teorija daugeliui yra visiškai priimtina, pilnai patenkinanti. Nereikia nieko siekti, tobulėti, gavai bananą ir viskas, kaip sakoma – laimės pilnos kelnės. Kam beždžionei Dievas ir Amžinybė? Kaip minėjau, jeigu nekopi evoliucijos laiptais aukštyn, tai degraduojant, anksčiau ar vėliau nusirisi žemyn, link gyvulio, link beždžionėlės, pateisinant Darvino teorines spėliones.  Kaip sakoma: Kuo tiki – tuo ir tampi...

“Daugeliu atveju, pagal savo Gyvuliško prado prigimtį, žmonės niekuo nesiskiria nuo tų beždžionėlių. Tik visas tas blusų persodinimas į savo kailį dar papildomai sustiprinamas puikybės manija. Kadangi kiekvienas Dvasiškai neišsivystęs individas, būtinai stengiasi save kaip nors išaukštinti, pasididinti kitų akivaizdoje ir tokį save mylimąjį visada stato aukščiau visko ir visų...”. Rigdenas Džappo

Visas materialus pasaulis dirba tik tam, kad pas žmogų sukelti kuo daugiau norų įsigyti to, ko jam tarsi trūksta iki pilnos laimės. Visas materialus pasaulis prekiauja tokiomis materijos iliuzijomis. Jis nupintas iš melo siūlų, kurie tvirtai surišti pavydu ir pačių žmonių puikybe. Patys žmonės gimdo tokias iliuzijas, maitina jas dėmesiu ir po to, patys tose demoniškose iliuzijose egzistuoja, kenčia ir miršta, priimant jas už tikrovę. Galima sakyti, žmonės diena iš dienos patys kanda sau į uodegą ir nuo to įkandimo tik dar daugiau spiegia, staugia kaltinant kitus ir kenčia.

Iš esmės, toks žmogus negyvena tikro gyvenimo, tik trumpalaikiai egzistuoja. Pasirenka jam patikusį vaidmenį, susikuria rolę. Bet kaip artistas, visada lieka nepatenkintas ja. Svajoja apie kitą vaidmenį, kuriame mato save žymiai svarbesniu... Tačiau, būna ir taip, jog tos netikros ir sąžinę spaudžiančios kaukės nukrenta. Kada dvasiškai tobulėjant dingsta “man”, “aš” ir “dėl manęs”. Tada ir tampama tikru Žmogumi, nebijančiu sakyti tai, kas iš tikro yra, nors tam reikės pripažinti klydus, peržengtus puikybę...

Ir štai tik mūsų laikais atsirado tokių tikrų mokslininkų. Nors užaugę ant tos pačios Darvino natūralios atrankos teorijos pagrindo kaip ir mes, savo gyvenimo dešimtmečius pašventę mokslui, pripažino klydę. Kaip ir dera žmogui, gyvenančiam pagal sąžinę. Susirinkę drauge jie drąsiai pareiškė, jog Darvino teorija tėra – niekuo nepagrįstas banalus mėšlas, eiliniai makaronai, ant visuomenės ausų. Ir tuo pačiu, pripažino, jog būtinai turi egzistuoti Tas, Kas sukūrė viską, ką stebime aplinkui, tame tarpe ir mus pačius. Kitaip sakant, pripažino pagrindinio Projektanto, Kūrėjo buvimą. Nors apie tai buvo pareikšta, dabar jau tolimais 1993 metais, tačiau dėl suprantamų priežasčių, niekas neskubėjo informuoti plačios visuomenės.

Pabandykime trumpai apibūdinti tuos esminius argumentus ir faktus, įtikinamai ir negrįžtamai griaunančius natūralios atrankos teorijos pagrindus.

Jei pažvelgti į gyvybės įvairovę, stulbinantį jos sudėtingumą, neišvengiamai kyla natūralus klausimas. Kokia buvo viso to pirmapradė priežastis? Ar tai iš tikro tik atsitiktinumas, ar vis tik iš anksto suprojektuotas būtinumas? Ar visa tai tik nevaldomos gamtinės jėgos atsitiktinės pasekmės, ar yra kažkas tai dar daugiau? Ar pagaliau yra koks nors planas, projektas, dėk kokio tai tikslo? Tai turėtu būti patys fundamentaliausi ir rūpimi klausimai kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui.

Darvinas savo laiku tvirtino: “...bet kokia egzistuojanti gyvybė, tame tarpe ir žmogus, yra absoliučiai nieko nenukreiptų gamtos jėgų, laiko, atsitiktinumo ir proceso, kuris vadinamas natūralia atranka, galutinis produktas.”

Mokslas, egzistavęs dar iki Darvino žvelgė į pasaulį ne taip, o kaip į kažkieno tai genialų sumanymą, kaip į atitinkamą planą. Tačiau atsiradus Darvino teorijai įvyko fundamentalus paradigmos pasikeitimas, kas kardinaliai pakeitė visą mokslinę filosofiją. Darvinas nebuvo pirmuoju, pasiūliusiu tokią evoliucijos teoriją, bet jis pirmasis pasiūlė į tiesą panašų mechanizmą, kad biologiniai pasikeitimai, taip pat tarp rūšių, gali įvykti per ilgus laiko tarpus.

O kad geriau suprasti, kaip natūralios atrankos procesas veikia, pasiūlė Galapagosų salose, kuriose lankėsi, aptiktų paukščių natūralią atranką. Pateikiamas pavyzdys, kada išgyveno vienos rūšies atstovai, kurių snapai buvo ilgesni nei kitų ir jų pagalba galėjo pasiekti giliau esanti lesalą. Su laiku, tokie ilgi snapai perduodami kitoms kartoms, nes jų pagalba tokie paukščiai išgyvena sunkesnėmis sąlygomis. Kaip aiškino Darvinas, tokios natūralios atrankos būdu vyksta fundamentalūs pokyčiai visoje populiacijoje, kaip ir atsirandant kitoms rūšims iš esamų. “Taip atsiranda visiškai nauji, sudėtingesni organizmai be kokio nors protingo įsikišimo iš išorės,” kaip teigia Darvinas. Manė, jog “kaip ir tarp naminių gyvūnų, selekcija vykstanti ir natūralioje gamtoje, galinti atvesti prie rūšių pasikeitimų, atrankos būdu.” Jis tokio projekto vykdymą aiškino be kokio nors projektuotojo iš šalies. Taip atkrito visa ko egzistuojančio Protingo tikslo būtinybė. Ir kaip pasekmė, tokia Darvino natūralios atrankos teorija tapo pakaitalu, projektavimo ir Projektuotojo idėjoms aplamai visame moksle.

Nors Darvinizmas šiandiena dar labai populiarus ir gajus, tačiau atsiranda vis daugiau ir daugiau drąsių mokslininkų, sakančių griežtą Ne, tokioms klaidingoms prielaidoms, metant iššūkį esminiams Darvino teorijos aspektams.

Natūrali atranka iš tikro realiai vykstantis procesas, kuris paaiškina ribotus, tai yra nedidelius pasikeitimus vienos rūšies viduje. Ir tam žinoma yra daugybė pavyzdžių. Tai akivaizdu ir su tuo niekas nesiginčija. Bet kaip klaidingai manė Darvinas, tai visiškai nepaaiškina atsiradusią ir egzistuojančią realią, sudėtingą, gyvybių įvairovę, vienos rūšies atsiradimą iš kitos, pirmapradės gyvybės atsiradimą ir tt.

Yra didžiulis skirtumas, pavyzdžiui tarp paukščio snapo pokyčio ir pačios paukščio rūšies atsiradimo. Kitaip sakant, nežymus snapo pakitimai ir pačio paukščio kilmė, tai du, visiškai skirtingo mąsto gamtos reiškiniai, skirtingos problemos. Šioje vietoje svarbu suprasti esminį skirtumą, kur veikia natūrali atranka, o kur visai ne ir kodėl yra toks skirtumas tarp įvairių rūšių gyvybių?

Liudijimai, stebėjimo ir bandymų metu, yra labai stiprus instrumentas ir argumentas. Jei leisime faktams patiems kalbėti už save, tai jie mus nuves visai į kitą pusę, nei nuo proto prigalvotos įvairios teorijos, kas deja šiandiena dažnai propaguojama.

Natūrali atranka remiasi tik nežymiais pasikeitimais ir neleidžia kokių nors didelių ir netikėtų šuolių tarp rūšių, tai vyksta palaipsniui, lėtai ir iš eilės.” Č. Darvinas

Ir kuo giliau žmogus įsigilina į biologiją, tuo daugiau atranda prieštaravimų darvinizmo idėjoms, suvokiant jų klaidingą esmę. Taigi, pradėkime nuo visų gyvų organizmų fundamentalios sudedamosios – ląstelės. Darvino gyvenimo laikais mokslininkai manė, jog ląstelė tėra tik paprastas mažytis kamuoliukas iš protoplazmos. Mažas žele gabaliukas, ar kažkas panašaus, manė, jog tai nesudėtingai paaiškinama  primityvi struktūra.

Tačiau mūsų laikais taip jau nėra. Galinga technologija atveria sudėtingus mikroskopinius pasaulius vis plačiau ir plačiau. Šiandiena mokslui pakankamai gerai žinoma, jog kiekvienas toks miniatiūrinis mikroorganizmas yra prikimštas daugybę sudėtingų mechanizmų, apie ką Darvinas negalėjo sau net įsivaizduoti tais laikais.

Gyvybės pagrinde, kur viskuo valdo molekulės ir ląstelės, aptikti atitinkami techniniai mechanizmai, įvairios molekulinės darbo mašinos. Tarp jų yra tarsi maži molekuliniai sunkvežimiai, kurie perveža maistines medžiagas nuo vieno ląstelės galo į kitą. Yra mechanizmai, kurie saulės šviesos energiją paverčia naudinga ląstelei energija ir tt.

Žmogaus kūne yra daugybė tokių molekulinių mechanizmų, taip pat, kaip ir daugybė funkcijų, kurios kūnui tiesiog yra gyvybiškai būtinos. Ir kiekvienai kūno funkcijai atlikti, reikia didelės masės tokių ląstelinių mechanizmų. Kyla natūralus klausimas. O iš kur visa tai atsirado? Ir standartinis Darvino evoliucinis natūralios atrankos teorijos atsakas visiškai netenkina ir netinka tam. Tokie sudėtingi ir subtilūs mechanizmai, mašinos pačios savaime susirinkti negali, bėgant laikui atsitiktinai, atrankos būdu. Tačiau visiškai įmanomas dalykas, jog jie yra kieno tai sumaniai suprojektuoti, sukonstruoti iš anksto. Ir jei molekulės vaizdą padidinsime 50 000 kartų, tai ten pastebėsime esančias įvairias mechanines detales, sudarančias tuos mechanizmus. Biochemikai tam panaudojo elektroninį mikrografą, kad susipažinti su tų variklių dalimis ir trimate jų struktūra, esančia bakterijoje iš arčiau. Taip mikroskopiniame lygyje buvo atverta nuostabi inžinerija ir pavadinta – pačiu efektyviausiu egzistuojančiu Visatoje mechanizmu.

Kai kurie iš tokių mechanizmų sukasi 100 000 apsisukimų per minutę greičiu, turi įstatytus sensorinius daviklius, dėl atgalinio ryšio su supančia aplinka. Jie gali pakankamai greitai sustoti ir pradėti suktis į priešingą pusę tokiu pat greičiu, labai greitai. Ir tai, kaip ir dera visiems mechaniniams varikliams, sudaryta iš daugelio įvairių detalių, reikalingų jų funkcionavimui. Yra jėgos perdavimo mechanizmai, aušinimo mechanizmai, veikiantys protonų jėgos dėka, yra statorius, rotorius, vedantis velenas, propeleris ir tt. Visi jie funkcionuoja kaip ir paprasto variklio detalės. Tos dalys pavadintos taip ne dėl patogumo, o todėl, kad būtent taip jos ir funkcionuoja mechanizme.

Pradžioje, mokslininkai dar bandė suprasti, kaip tokie varikliukai galėjo atsirasti natūralios atrankos būdu? Bet kol kas niekas nedavė aiškaus ir įtikinamo paaiškinimo iš Darvino teorijos pozicijos.

Yra toks šiuolaikinis sistemos nesutrumpinimo-nedalumo supratimas, kuris reiškia, jog egzistuoja atitinkami mechanizmai, kurių detalės turi būtini visos kartu ir vienu metu, kad mechanizmas galėtų veikti ir atlikti savo funkcijas. Kitaip sakant, jei jūs pašalinsite iš tos sistemoms bent vieną iš dalių, tai mechaninė sistema toliau nefunkcionuos. Kad mechanizmas veiktų, visi tos nesutrumpinamos sistemos komponentai turi būti vienu metu ir išsidėstę atitinkama tvarka.

Tokių biologinių mechanizmų veiklai reikalinga net 40 skirtingų proteino dalių. Jei bent vienos iš tų dalių nėra, tai arba pati bakterija nefunkcionuos, arba ji aplamai nesusirinks ląstelės viduje.

Mokslui, besiremiančiam Darvino evoliucijos terminais, šioje vietoje būtina paaiškinti, kaip tokia mechanizmų sistema yra sudaroma atsitiktinai ir palaipsniui? Juk toks mechanizmas negali funkcionuoti, kol neatsiras visos reikalingos dalys ir atsistos savo vietose. Kitaip sakant, mechanizmas neatliks savo funkcijos tol, kol nebus surinktas 100% iš kart. Tokia nesutrumpinama molekulinių mašinų sistema – rimtas iššūkis visai Darvino natūralios atrankos teorijai.

Pagal Darvino teoriją, netgi tokie sudėtingi organai, kaip akis, ausis, širdis ir tt., gali susiformuoti palaipsniui, bėgant laikui, nuosekliomis pakopomis. Kaip vėliau teigė pats Darvinas: “Natūrali atranka gali būti sėkminga tik tada, kada chaotiški, genetiniai pakitimai sukurs kokias tai pirmenybes pakitusiam organizmui, jo kovoje už išgyvenimą, palyginus su prieš tai buvusiais.”

Tačiau, ar natūralios atrankos būdu, tokius pozityvius pokyčius gali atlikti nagrinėjamos bakterijos?

Jas nuodugniai tiriantys mokslininkai labai abejoja tokia atrankos galimybe. Kaip gali atsirasti kas tai naujo, iš prieš tai buvusios bakterijų populiacijos, kurios tokios sistemos neturėjo? Juk be pilno bakterijos variklio surinkimo, tas mechanizmas neduoda ląstelei jokios pirmenybės. Natūralios atrankos logika tokiu atžvilgiu yra labai reikli ir griežta. Kol toks mechanizmas nesusirenka pilnai, tai natūralios atrankos būdas paprasčiausi negali jo išsaugoti, ar kaip tai nors perduoti sekančioms kartoms.

Svarbus natūralios atrankos momentas tas, jog ji atrenka tik teigiamai organizmą veikiančius pakitimus. Daugeliu atveju, natūrali atranka paprasčiausiai atstumia venas ar kitas dalis, kurios nefunkcionuoja, arba nepagerina organizmo funkcionalumą.

Sakysime, jei ir yra susikonstravusi ląstelėje tokia pat bakterija su uodega, bet ji neveikia kaip transportas, pavyzdžiui uodegėlė nesisuka, tai natūrali atranka ją būtinai atskirs, atmes kaip neveiklią ir pašalins. Vienintelis variantas, kuris gali būti priimtas natūralia atranka, kada bakterija dirbs kaip transporto priemonė, kai uodega suksis. O tai reiškia, jog visos tokio varikliuko dalys turi būti savo vietoje, nuo pat egzistavimo pradžios. Todėl, natūrali atranka niekaip negali sudaryti tokių bakterijų. Atranka gali pradėti veikti tik tada, kai tokia bakterija jau pilnai funkcionuoja.

Taip dalis tikrų mokslininkų atėjo prie logiškos išvados, jog visi tokie sudėtingi mechanizmai buvo pirmapradžiai kieno tai suprojektuoti. Ir tokia knyga kaip “Darvino juodoji dėžė” rašanti apie visa tai, iš karto iššaukė daugumos natūralistų audringas polemikas. Vieni mokslininkai tą knygą gyrė, bet didžioji dalis, “kaip visi” atmetė, kaip “nemokslinę ir religinę”. Pažįstamas braižas, tiesa? Ko negali paneigti, apšmeižk ir apjuodink, pakeisk savu.

Taip atsirado nauja, priešinga “soobcijos teorija”. Kurioje teigiama, jog iš jau buvusių, egzistavusių senų molekulinių mašinų, natūralios atrankos būdu ir buvo pastatytos naujos, tobulesnės. Mokslininkas, studijuojantis tokius bakterijų mechanizmus tvirtina ir įrodo, jog tokie mechanizmai sudaryti mažų mažiausiai iš 40 dalių. Ir tik 10 iš kurių galėjo atsirasti iš kitokios molekulinės mašinos, tačiau likusios 30 yra visiškai unikalios, originalios, kurių niekada neturėjo kitos bakterijos. Ir nėra šansu jų iš kur nors kitur paimti, kad ir iš prieš tai egzistavusių mechanizmų. Galų gale, dar reikia paaiškinti, kokia kiekvienos atskiros to mechanizmo dalies esmė. Taigi, pagal natūralios atrankos teoriją tokių dalių pasiimti kaip ir nėra iš kur. Vien tai paneigia ir atmeta natūralios atrankos darvinizmo teoriją.

Tačiau, jeigu ir rastume visas tokias būtinas dalis, kad sudaryti vieną iš tokių mašinų, būtų išspręsta tik dalis problemos. Dar sudėtingesnis klausimas – surinkimo eiliškumas atitinkama tvarka. Nesutrumpinamos sistemos oponentai (darvinistai) tokią problemą net ir nebandė išspręsti, ar kaip nors savaip paaiškinti.

Bakterijų variklių studijavimas iš tikro išryškino žymiai aukštesnį sudėtingumo laipsnį, nei buvo manoma Darvino laikais. Ir tokio variklio sudarymui reikia ne tik konkrečių detalių, tačiau reikalingas ir tikslus, nuoseklumas jų surinkime į mechanizmus. Viską reikia surinkti reikiamu laiku, visi komponentai turi būti po ranka. Reikia žinoti atitinkama eiliškumą. Iš anksto žinoti, jog procesas vyksta teisingai, kad veltui neišeikvoti energijos, nedarbingos sistemos sudarymui. Molekulinės mašinos sukūrimą galima palyginti su gyvenamo pastato statyba, kai darbininkai prisilaiko konkretaus pastato surinkimo plano. Pradžioje pamatai, po to sienos ir tik pačiame gale stogas.Toks bakterijos organizmas statomas iš vidaus. Statybiniai komponentai susidaro vienas po kito iš eilės, pagal nustatytą planą.

Kaip natūrali atranka galėjo sukurti tokią sudėtingą sistemą? Ir soobcijos teorijos pateikti argumentai to visiškai neišaiškina. Kad pastatyti tokius sudėtingus mechanizmus reikalingi kiti tokie panašūs mechanizmai, kurie turi reguliuoti tokių struktūrų surinkimą. O surinkimų tiems pirminiams, taip pat reikalingi kiti mechanizmai. Faktiškai, nuo pradžios iki pabaigos, tai nesutrumpinama sistema. Dar daug ką reikia sužinoti apie bakterijas, bet ir dabar jau nemažai žinoma. Ir remiantis tuo, iš Darvino teorijos pozicijos neegzistuoja jokio paaiškinimo, kaip buvo sukurti tokie bakterijų mechanizmai, molekuliniai agregatai.

Prieš 150 metų mokslininkai nežinojo apie tokias nesutrumpinamas molekulines sistemas. Tačiau Čarlzas Darvinas numatė, jog jo teorija gali susidurti su panašiais sunkumais ateityje:

“Jeigu bus pademonstruota, jog koks nors iš egzistuojančių sudėtingų organų negalėjo susiformuoti, daugkartinių, nuoseklių ir nežymių pasikeitimų būdu, atrankos eigoje, mano visa teorija patirs pilnutinį krachą” Č. Darvinas

Biologijoje gvildenami du esminiai klausimai. Kaip formuojasi naujos struktūros, tokios kaip akys, ausys, ar sparnai, jau egzistuojančiose gyvybės formose? Ir kaip atsirado pirmapradė gyvybė Žemėje?

Darvinas daugiausiai stengėsi formuluoti atsakymą į pirmąjį iš tų dviejų klausimų. O gyvybę Žemėje Darvinas sulygino su dideliu šakotu medžiu. Medžio pagrindą sudaro pirmapradė gyva ląstelė, o šakos vis naujos ir žymiai sudėtingesnės gyvybės formos ir kad laikui bėgant viskas evoliucionavo iš pačio pirmo primityvaus organizmo. Jis bandė parodyti, kaip natūrali atranka galėjo modifikuoti egzistuojančias gyvybės formas, kad sukurti tokią floros ir faunos įvairovę. Bet kas liečia pačią medžio šerdį, pagrindą,  tai yra pirmą paprastą ląstelę, apie tai Darvinas praktiškai nieko ir nepasakė, gyvybės atsiradimo klausimo net nepalietė. Pavyzdžiui nepalietė to, kaip gyva atsirado iš negyvos materijos.

Vienintelis paaiškinimas, kas liečia pirmų gyvų organizmų atsiradimą, toks: “Veikiant cheminėms reakcijoms, prie atitinkamų sąlygų atsiradus baltyminėms sienelėms, tas organizmas galėjo dar sudėtingiau pasikeisti laikui bėgant. Šiandiena tokią materiją tuojau pat prarytų, tačiau to galėjo neįvykti tada, kada dar nebuvo kitų gyvų būtybių.” Darvinas daugiau nieko ir nenuveikė, bandant paaiškinti kaip atsirado pirmoji gyvybinga ląstelė pirmapradžiuose Žemės vandenyse iš cheminių elementų. Bet vėliau XX amžiau 30 dešimtmetyje Rusų mokslininkas Aparinas suformulavo teoriją, kaip tai galėjo įvykti ir pavadino ją “Cheminė evoliucija”. Aparinas manė, jog sugebės paaiškinti gyvybės Žemėje atsiradimą, remiantis darvinizmo principais. Jis įsivaizdavo kaip elementarios cheminės dalelės susijungia į dideles molekules, o po to, veikiant natūraliai atrankai tos didelės molekulės formuojasi į pirmas primityvias gyvas ląsteles. Po jo dar 30 metų daugelis mokslininkų bandė patobulinti Aparino idėjas. Vienas iš jų buvo ir Kenjonas, bandęs paaiškinti pirminių gyvų ląstelių atsiradimą iš molekulių. Bet nežiūrint į savo optimizmą Kenjonas susidūrė su svarbia problema. Kad paaiškinti gyvybės atsiradimą, jam buvo būtina paaiškinti svarbiausių statybinių blokų atsiradimą kiekvienoje gyvoje ląstelėje, kiek egzistuoja žemėje.

Tai yra didžiulės ir sudėtingos molekulės, vadinamos proteinais. Jie labai svarbūs ląstelėje ir atlieka pagrindinį vaidmenį, tarsi sudaro ląstelės skeletą. Taip pat yra fermentais, inicijuoja energijos kaupimą ir ląstelės komponentų statybą. Proteinai ląstelėje atlieka praktiškai visą darbą, apart įdentinės informacijos saugojimo. O tai daro jau ne kas kitas, o DNR ir RNA (Ribonukleino rūgštis). Bet visas kitas darbas, valymas, energijos akumuliacija ir tt., visa tai atlieka proteinai.

Mūsų amžiaus 60 metais mokslas nustatė, jog ir pačios paprasčiausios ląstelės sudarytos iš tūkstančių skirtingų proteinų. O funkcionuoja tokios molekulės dėka savo sudėtingos trimatės formos. Kai kurių baltymų patvari forma leidžia jiems katalizuoti chemines reakcijas, dėka artimo ryšio su kitomis molekulėmis ląstelėje. Kitos baltyminės molekulės formuoja uždarus statybinius blokus. O atskiros bakterijos variklio dalys, pavyzdžiui tokios kaip žiedinė struktūra, sudaryta arba iš vienos proteino molekulės, arba iš ištiso proteino komplekso, surinkto į atitinkamą  erdvinę formą. Savo ruoštu, tie proteinai sudaryti iš mažų cheminių dalių, amino rūgščių, surištų kartu į ilgas grandines. Pas tokias amino rūgštis labai sudėtinga mikro struktūra. Tokioms grandinėms sudaryti, gamtoje naudojama apie 20 skirtingų amino rūgščių. Biologija jas sulygino su 26 angliškos abėcėlės raidėmis. Jas galima išdėstyti plačioje kombinacijų įvairovėje. Būtent nuosekli raidžių kombinacija reikš tai, ar pas jus gausis koks nors žodis, sakinys, ar ne. Jei raides išdėstyti teisinga tvarka, gausime prasmingą tekstą. Jei to nepadaryti, gausi nesąmonė. Toks pats principas tinka ir amino rūgštims bei proteinams. Egzistuoja Mažiausiai apie 30 000 atskirų baltymų. Ir kiekvienas sudarytas iš vienų ir tų pačių amino rūgščių skirtingų kombinacijų. Jos išsistato kaip raidės į šimtus blokų. Jei amino rūgštys išsidėsto teisingu nuoseklumu, tai grandinė susidės į reikiamą proteiną.

Iš amino rūgščių proteinai susistato taip, kad amino rūgštys susijungia viena su kita architektūrine tvarka, iš anksto užprogramuota tose amino rūgštyse. Jos susideda į atitinkamą struktūrą, kurioje turi atitinkamą paskirtį. Visi proteinai turi erdvinę kokią tai formą, besiremiančią amino rūgščių išsidėstymo grandinėje pagrindu. Toks išsidėstymas yra labai svarbus, kadangi jei amino rūgštys išsidėsto neteisingai, gaunasi nevertinga grandinė. Ir vietoje to, jog susidėti į proteiną ląstelėje, ji bus sunaikinta.

Proteinai, kaip ir kompiuterio kodai, labai specifiški. Visos sistemos funkcionavimas priklauso nuo individualių dalių tikslaus išsidėstymo. Bet kodėl proteinai išsidėsto atitinkama tvarka? Kenjonas dar 80 metais parašė knygą “Biocheminė lemtis”, kurioje teigė, jog viskas apspręsta cheminių elementų evoliucija. Tačiau jau po 5 metų Kenjonas pradėjo abejoti tokia nuosava teorija, kai vienas studentas paklausė jo, kaip galėjo susirinkti pirmas proteinas, be genetinių instrukcijų pagalbos? Gyvuose organizmuose egzistuojančiuose Žemėje, traukos jėgos dėka iš amino rūgščių baltymai nesiformuoja, kaip prieš tai įsivaizdavo Kenjonas.

Vietoje to, apie amino rūgščių išsidėstymo nuoseklumą proteinuose, saugo informaciją kita didelė molekulė, esanti ląstelėje ir vadinama DNR. Kenjonas DNR struktūroje aptiko molekules, kurių savybes negalėjo niekaip paaiškinti iš nuoseklios atrankos pozicijos. Tiksliai tarsi įmūrytos dviguboje spiralėje jos yra informacijos kląstais, kaip cheminių elementų nuoseklus išsidėstymas. Juos mokslininkai įvardijo atitinkamomis raidėmis A,C,T,G.

Bet kurioje kalboje informacija perduodama dėl tikslaus raidžių išsidėstymo. Lygiai taip pat, amino rūgščių surinkimui į proteinus instrukcijos persiduoda nuosekliai cheminių elementų, išsidėsčiusių išilgai DNR spiralės pagalba. Tas cheminis kodas ir vadinamas gyvybės kalba. Tai pati sudėtingiausia struktūra sauganti informaciją ir žinoma šiandiena mokslui. Taigi, Kenjonas turėjo pasirinkti. Arba jis turi paaiškinti iš kur atsirado tokios genetinės instrukcijos, arba jam reikėjo paaiškinti, kaip iš tokios amino rūgščių sriubos susirinko proteinai patys. Ir jis suprato, jog neįstengs padaryti nei vieno, nei kito dalyko. Tokios mintys, kad amino rūgštys pačios galėjo susirinkti į baltymus, be iš anksto numatytų instrukcijų ir plano, kamavo mokslininką. Vis aiškiau matėsi, jog jo “Biocheminės evoliucijos” teorija susiduria su dideliais sunkumais. Ir tolimesni eksperimentai aiškiai tai pademonstravo, jog amino rūgštys neturi sugebėjimo susistatyti pačios į kokias nors tvarkingas biologines grandines, tuo labiau proteinus.

Taip ir buvo visuotinai pripažintas išankstinės genetinės informacijos būtinumas. Ir tuo visiškas paneigimas to, jog pirmos ląstelės susirinkimo informacija galėjo atsirasti kaip nors atsitiktinai ir chaotiškai.

Vaizdumo dėlei įsivaizduokite kartonines korteles, su nupieštomis kiekvienoje iš jų atskiromis raidėmis. Pabandykite sudaryti bent vieną reikšmingą sakinį, metant visas jas iš karto ant stalo. Paprasčiausiai niekada nesigaus taip sudaryti bent vieną žodį, kad ir kaip stengsitės. Lygiai tas pats būtų ir mikrobiologijoje. Amino rūgštys niekada nesusirinks pačios atsitiktinai į kokį nors baltymą, be išankstinės informacijos, be plano. O kad aplamai prasidėtų natūrali atranka, reikalingas pirminės ląstelės atsiradimas. Bet be DNR ląstelių, saugančių informaciją, tokia savireplikacija paprasčiausiai gamtoje niekada nevyksta. O be savireplikacijos negali būti natūralios atrankos. Paaiškinti pačios paprasčiausios ląstelės atsiradimą, cheminės evoliucijos teorijos keliu, nėra net menkiausios galimybės.

Taip mokslui atsirado naujas klausimas. Kas yra tos biologinės informacijos, esančios DNR, pirminis šaltinis? Ir čia ryškėja logiška bei patraukli Protingo Kūrimo koncepcija, kuri labai tampriai pritampa prie daugelio paskutinių atradimų molekulinės biologijos srityje. Vėliau mokslas atveria dar išsamesnę informaciją apie DNR informacinės sistemos darbą, kuri vis labiau nurodo į tai, jog gyvybė buvo iš anksto suprojektuota.

Prasiskverbus mokslui giliau į DNR, ten aptinkama susukta tanki dviguba spiralė, sauganti instrukcijas, būtinas statant kiekvieną proteiną organizme.

Tokiame procese, kuris žinomas kaip genetinės informacijos nuskaitymas, stebima, kaip pradžioje DNR spiralė yra išsukama, ištiesinama, iš dvigubos tampa vienguba, kad galėtų atverti tas genetines instrukcijos kodus esančius dvigubos spiralės viduje, būtinus konkrečios molekulės surinkimui. Po to kita atitinkama molekulinė mašina surenka tas instrukcijas, kad jų pagrindu suformuoti molekules, vadinamomis informacinėmis RNA. Kada nuskaitymas pasibaigia, tas toks susidaręs RNA siūlas genetinę informaciją neša per branduolio porą, kitaip sakant, pro vartininką, kuris seka judėjimą branduolio viduje ir iš jo. Informacinis RNA siūlas juda į molekulinę gamyklą, vadinama ribosoma. Ir kada jis tampriai prisikabina, prasideda informacijos pervedimo procesas. Ribosomos viduje molekulinė surinkimo linija atitinkama tvarka išstato amino rūgščių grandinę, remiantis esančiais RNA kodais. Amino rūgštys pernešamos į kitas ląstelės dalis ir susijungia į grandines, kartais siekiančias iki 100 blokų ilgio, pagal iš anksto pateiktą RNA projektą. Surinkimo atitinkamą nuoseklumą nusako reikiamo surinkti proteino tipas.

Kada grandinė užbaigiama, ją perneša iš ribosomos į mechanizmą, panašų į bačką, kuris grandinei padeda susidėlioti, susisukti į tikslią atitinkamą erdvinę formą, būtiną proteino teisingam funkcionavimui. Kada taip surinktas proteinas, išvedamas iš to mechanizmo ir kitos molekulinės mašinos dėka nukreipiamas į savo tikslią buvimo vietą.

Tiesiog neįtikėtina matyti, jog tokiame mikroskopiniame lygyje egzistuoja toks subtiliai sureguliuotas tikslus baltymų sudarymo aparatas. Prietaisas, kuris liudija tik apie viena. Jo Projektuotojo-Gamybininko genialumą. Mokslas šiandiena turi molekulinės sferos, genetinės informacijos nuskaitymo ir apdorojimo visas smulkmenas. Ir būtent nauja molekulinės genetikos sfera patvirtina visa ko esamo Žemėje nenuginčijamą išankstinio Projektavimo liudijimą.

Nuo XIX amžiau pabaigos, dėka Darvino pateiktos natūralios atrankos teorijos, moksle susidarė netinkamos tradicijos, kurios Projektavimo galimybę, kaip ko nors mokslinio paaiškinimo, išbraukė. Ir tokia iškreipta tradicija turi savo pavadinimą “Metodologinis natūralizmas”. Tai reiškia, jeigu jūs norite pretenduoti į moksliškumą, būtinai turite apsiriboti paaiškinimais, kurie derinasi tik su natūraliomis priežastimis, kitaip sakant su darvinizmu. Visa apimantis Protas, Kūrėjas, kaip priežastis yra nepriimtinas natūralizmui. Tačiau tai tik ribotos žmogiškos logikos vaisius, neturintis nieko bendro su Tiesa, kuri visada yra už bet kokios logikos ir riboto proto.

Taigi, visa tai, kas turi mažą tikimybę atsirasti ne natūralios atrankos būdu ir yra kieno tai Projektas. Kitaip sakant sukurta Kūrėjo, pagal išankstinį Planą. Savo ruoštu tai reiškia, jog visa Darvino teorija patiria visišką krachą, kad ir kaip dar ilgai laikysis jos įsikibus sistema tolimesniam žmonių bukinimui.

DNR struktūra – ideali informacijos pernešimui, sugebanti saugoti didžiulius informacijos kiekius. Faktiškai neegzistuoja tokios žinomos struktūros Visatoje, kas galėtų saugoti ir apdirbti daugiau informacijos, nei DNR molekulė. Į žmogaus DNR sudėtį įeina apie 3 milijardus atskirų sudedamųjų. DNR skyrių analizė nurodo, jog jų cheminė sudedamoji turi specifinį išsidėstymą, leidžiantį perduoti detalias instrukcijas ir informaciją, kaip raidės sakiniuose, ar dvejetainiai skaičiai kompiuteriniame kode.

Bandymai nurodo, kad nešančios informaciją sistemos atsiranda tik sąmoningo projektavimo rezultate, kaip ir kompiuterių kodai. O tai dar kartą patvirtina apie Kūrėjo dalyvavimą materialaus pasaulio sukūrime.

Majeris paskyrė savo gyvenimo 15 metų tam, kad apgintį argumentą, jog pirmos gyvos ląstelės atsiradimo paaiškinimui labiausiai tinka išankstinis informacijos Projektavimas. Ir šis argumentas remiasi ne tuo, kas dar nežinoma mokslui, bet būtent tuo, kas jau žinoma, tai yra faktais ir iš jų išplaukiančiais argumentais.

Žinome, kad šiandiena neegzistuoja jokia gamtinė priežastis, kuri galėtų kaip nors kurti informaciją. Tai nedaro nei natūrali atranka, nei atsitiktinumas, nei savirealizacija. Bet tuo pačiu, žinome apie priežastį, kuri sugeba duoti informaciją ir tai yra – Kūrėjas. Kada randame ląstelėje informacija turtinga sistemą, (DNR, RNA), galime numanyti, jog tokios sistemos kilmėje dalyvavo Protas, net jei mūsų ir nebuvo tokios sistemos atsiradimo momentu. Toks Majerio darbas dabar tapo ištiso plataus judėjimo dalimi, ieškant Protingo Kūrimo įrodymų.

1993 metais gimė nauja “Protingo Kūrimo teorija” .Tai suteikia pilnai mokslinius paaiškinimus realiam Kūrėjo egzistavimui. Sveikas mokslas toks, kuris ieško Esmės, leidžiant faktams patiems kalbėti už save, be jokių asmeninių kiekvieno Tiesų ir išvedžiojimų nuo proto.  Pagrindinis tokios teorijos gynimas remiasi argumentais ir faktais, kad visa informacija –  Suprojektuota. Ir tas Projektas nesiremia jokiomis religinėmis nuorodomis, su tuo visai neturi nieko bendro, grynai tik faktai ir jų objektyvi analizė.

Kūrinija atsiveria tiems, kas tikrai to ieško, o ne tiems, kas stengiasi prisimatuoti užsispyrusio ir neklystančio pasakoriaus kaukę, patenkinant puikybę.

Grandiozinė ir pažangi idėja, jog Visata buvo sukurta ir prie to savo ranką pridėjo Aukščiausias protas, suteikia prasmę visam supančiam pasauliui –  galimybė kitaip pažvelgti ir į patį save, kas ir yra svarbiausia kelyje į laisvę. Užsiduoti pagaliau sau lemtingą klausimą, “Kas esu Aš?” ir “Kodėl Aš čia?”

Taigi, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekad pažiūrėjus filmuką “Mokslininkai pripažįsta Kūrėjo egzistavimą. Darvino teorijos krachas”, kurio pagrindu ir parašytas šis straipsnis, patiems padaryti atitinkamas išvadas. Pasidalinti tuo su draugais ir išsakyti nuomonę komentaruose. Turintis akis te pamato, turintis ausis te išgirsta, turintis intuiciją te pajaučia...

“Kas pažįsta kitus, tas protingas. Kas pažino pats save, tas pašviesėjęs. Kas padeda kitiems, tas stiprus. Kas padeda pats sau, tas galingas.” Lao-Czi…

Kartais Išmintis atrodo naivi ir nelogiška. Toks įprastas suvokimas – mūsų Ego iliuzinis barjeras, dirbtini spąstai, pakeliui į Sielos brandą. Tas, kas įveiks juos, atvers žymiai daugiau, nei tikisi. Garbė nugalėtojui – jo apdovanojimas Žinios ir tai, kas slapta, taps žinoma...

Gali pavadinti tai kaip nori, bet aš tai vadinu – verta Žmogaus vardo role, šiame kaukių baliuje, kuris vadinamas gyvenimu. Būti tuo, kuo ir turi būti, kad prieš užmiegant būtum ramus, jog Sąžinė švari, kad mirštant kūnui nebūtų gėda, dėl minčių ir poelgių.

Kiekvienas žmogus visada gauna tai, ko nusipelno. Jei gyvenimo eigoje nepasikeiti vidiniai į gėrio pusę ir Dievui dar pilnai neįrodei – kad esi ne gyvulys, atitinkamai ir gauni gyvulio likimą, tik dar žymiai blogesnėse sąlygose, kad pagaliau susivoktum kur eini. Kaip sakoma, kokie veiksmai, tokios ir Dieviškos dovanos laukia. Kas ieško, tas visada ras, kas beldžiasi, tam visada atvers.

Žmogus tuo ir nuostabus, kad jame glūdi didelė dvasinė jėga, kuri sugeba jį paversti į Tikrą Žmogų, į tą Būtybę, kuri yra žymiai aukščiau materialaus pasaulio. Išsivaduojant nuo melo, žmogus išsivaduoja ir nuo materialaus kvailumo. Pažįstant tikrą tiesą tampa stipresnis ir protingesnis. Kuo bus daugiau pasaulyje protingų ir dvasiškai laisvų žmonių, tuo Šėtonui sunkiau realizuoti savo planus, tuo silpnesnė bus jo įtaka. Jei Tiesą žinos visi ir atliks savo teisingą pasirinkimą, tai nebebus kam diktuoti savo sąlygų. Pačių žmonių rankose pasaulio ateitis. Gilios mikro pasaulio žinios, prieš žmogų atvers didžiules galimybes, žinoma, jei jis humaniškai pasinaudos tomis žiniomis.

Pakankamai trumpas egzistavimas suteikiamas tam, jog įrodytų Dievui, kad asmenybė nusipelniusi tikro Gyvenimo. Nenugrimzk į Gyvuliško proto piešiamas iliuzijas. Tau duotas laisvas pasirinkimas. Tai ir rinkis, naudokis tuo...

“Tu, keturių pradžių sūnau šiame žvaigždyne, 
Iš amžių išminties priimk teisybės žinią: 
Žmogus tu ir žvėris, ir angelas, ir velnias – 
Ir viskas tavyje į viena susipynę.”

Omaras Chajamas

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 790 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.0/4
Viso komentarų: 4
1 laume   (02.05.2016 08:59)
Labas rytas,  o čia -tai bomba,
Praeitą savaitę beždžionėlė Kakadu  [ laume] savasias išdėstė anomalija.lt

2 Klaudijus   (04.05.2016 12:47)
Įdomus straipsnis, iki tol nežinojau tokio dalyko apie Niutoną, reiks pasigilinti. Dar kada pačiam teko pasidomėti visiems gerai žinomu poetu V. Šekspyru, kuris iš tiesų buvo tikrojo visų jo pjesių autorius ar net autorių pseudonimas, vienas iš galimų tikrų autorių - Edwardas de Vere jis galėjo vienas visus darbus V. Šekspyro vardu sukurti arba dar keletas asmenybių. Įdomu, kiek pasaulyje iš tiesų yra tokių pasižymėjusių asmenybių atvejų, pridengusių kitų vardais arba pavogusių kitų darbus, prisėmusių kitų nuopelnus. 

Anglų kalba, kam su rusų prasčiau: 

Arba toks yra: 

+1  
3 virgis   (04.05.2016 18:16)
Dėl Homero...  Iš tikro žmogaus-poeto su tokiu vardu niekada pasaulyje neegzistavo. “Homeras” – tai
slapyvardis.  Žodis kilęs iš graikiško homilia, kas reiškia “bendravimas”, “religinis pamokslas, dorovės mokymui”. Be to, kituose graikiškuose dialektuose žodis turi dar keletą reikšmių – “įkaitas”, “poetas”, “aklas”. Po tokiu “Homeras” slapyvardžiu tais laikais dirbo ištisa žmonių grupė, vadovaujama atstovų nuo Archontų.  Tikslas ir užduotis buvo aiški - sukurti tokius literatūrinius kūrinius, kurie prisidengiant
populiariomis senovinėmis legendomis, į žmonių psichologiją įdiegtų ideologiją, naudingą Archontams ir atitinkamai, suformuotų pasaulėžiūrą, numatančią kaip neišvengiamą būtinybę religinę ir politinę
šeimininkų valdžią liaudžiai.
Praktiškai Homero kūriniai buvo paviešinti tuo pačiu metu, kaip ir Testamentas krikščionybėje. Paprasčiausiai pirmieji rašėsi, taip sakant, dėl “vakarietiško stiliaus žmogaus” psichologijos, o antrasis – dėl “rytietiško žmogaus” psichologijos. Nors ir viena ir kita buvo rašoma vienos ir tos pačios
organizacijos kontrolėje, vienais ir tais pačiais metodais bei tikslais, bet šiek tiek kitokių vertinimo kampu ir medžiagos pateikimo būdu, įskaitant visus psichologinius niuansus. O kad neafišuoti tokių knygų tikro atsiradimo šaltinio, visą to raštiško apipavidalinimo garbę taip vadinamų “didžių Homero kūrinių”, atidavė tada valdančiam Atėnų tironui Pisistratui, kaip dabar pateikia dabartinė “istorija”, kuris VI amžiuje iki mūsų eros, sudarė ištisą komisiją homeriškų poemų užrašams surinkti, atsieit egzistavusių iki tol ir persidavinėjusių žodžiu.
Paprastam gyventojui, kuris antrina religinių žymių žmonių reklamai, jie žinoma atrodo ne tik kad “nekaltomis”, bet ir “genialiomis” poemomis, nors jeigu jis jų ir niekada gyvenime neskaitė. Bet iš tikro, tie kūriniai toli gražu nėra “nekalti”.  Kokią ideologiją ir pasąmoninį elgesio stilių jie pateikia žmonėms?
Juose aprašomas žmogaus elgesio  atitinkamas modelis, demonstruojamas olimpo dievų klano šeimos santykiuose.  Kai kurie iš tokių dievų, kaip pavyzdžiui Dzeusas, Gera, Atėnė, Artemidė ir legendos apie juos, buvo žinomos dar senovės Kritos kultūroje (3000 –1200 metų iki mūsų eros) ir panašiai tuo pat
metu egzistavusioje Mikėnų kultūroje, tai yra, žymiai anksčiau už tų kūrinių atsiradimą. Ir tose senovės legendose, iš tikro, buvo užmaskuotos mitais kai kurios vertingos dvasinės žinios.
Bet grupė, slapyvardžiu “Homeras”, kuri tuos darbus “apipavidalino”, pateikė visuomenei tai savaip, tų dievų aprašymui panaudojo ne pačius geriausius žmogiškus personažus.  Ne tuos mistinius, kurie buvo pateikti žymiai ankstesnėse legendose. Pasirinko ne šiaip sau žmones, o pakankamai apribotą žmonių tipą, su daugybe žmoniškų silpnybių, kuriose kultivuojamas pyktis, žiaurumas, smulkmeniškumas, dorovės nebuvimas. Iš esmės, perdarė dievų personažus, bandė sunaikinti senovės mistinių
personažų dvasinį pagrindą. Padarė taip, kad vieninteliu skirtumu tarp naujai iškeptų Homerinių dievų ir žmonių – buvo tik jų nemirtingumas ir tai palaikomas priimant “stebuklingą”
gėrimą.
Taigi, niekada ir nieko pasaulyje nevyksta ir nedaroma atsitiktinai ir šiaip sau. Viskas turi savo tikslą ir prasmę, nors ir ne visi ją kartais pastebi, pasitikint kitų nuomone ir "kritikų" paaiškinimais. Vienas iš mėgstamiausių Archontų būdų, tikrovę pakeisti iliuzijomis.

4 laume   (05.05.2016 09:18)
Labas rytas, čia ,kaip suprantu, pateiktos pirmapradės žinios.Labai smalsiai skaitėsi>
Tai gal gali dar daugiau pateikti. Lauksiu.AČIŪ

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gegužis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031
Statistika

Tinkle viso: 4
Svečių: 4
Vartotojų: 0