Dvasinės praktikos "Lotoso Žiedas" prasmė yra tokia. Žmogus mintimis įsivaizdoja, kad tarsi į savo vidų, saulės rezginio srityje, įsodina grūdelį. Ir tas mažas grūdelis jame sudygsta, dėka Meilės jėgos, susiformavusios jo teigiamomis mintimis. Tuo pačiu, žmogus kontroliuoja tos gėlelės sudygimą, augimą, dirbtinu būdu atsikratant negatyvių minčių, kurios pastoviai sukasi jo galvoje.

Ir kuo dažniau jis išlaiko pozityvią būseną, tuo greičiau jame sudygsta tas Meilės daigas. Pradžioje žmogus įsivaizduoja, kaip tas grūdelis sudygsta, atsiranda mažytis stiebelis. Toliau jis pradeda augti, ant stiebelio atsiranda lapeliai, po to mažytis žiedelio butonas.

Ir pagaliau, pamaitinant jį stipria meile, pats žiedo butonas išsiskleidžia į Lotoso žiedą. Pradžioje Lotosas gelsvos, paauksuotos spalvos, vėliau priklausomai nuo augimo, tampa akinančiai baltu.

Kiek laiko reikia, kad jis sudygtų?

Pas kiekvieną žmogų skirtingai, čia nėra normų. Pas vienus jis gali išaugti per metus, pas kitus per mėnesius, per dieną, o kitiems prireiks tik akimirkos. Viskas priklauso nuo žmogaus norų, nuo to, kaip jis dirba su savimi. Reikia ne tik išauginti ta gėlę, bet ir pastoviai ją palaikyti Meilės jėga, kad ji nenuvystų ir nežūtų. Tą pastovų auginimo jausmą žmogus laiko pasąmonėje, arba tiksliau pasakius, kontroliuojamos nutolusios sąmonės lygyje. Kuo žmogus daugiau atiduoda meilės jėgos tai gėlelei, tai yra mintimis ją puoselėja, saugo nuo aplinkos negatyvo poveikio, tuo daugiau gėlelė auga. Ta gėlelė maitinasi Meilės energija, pabrėžiu, vidine Meilės energija. Ir kuo daugiau žmogus yra, Meilės viskam jį supančiam, visam pasauliui būsenoje, tuo didesne tampa ir gėlelė.

O jei žmogus pradeda pykti – gėlelė silpnėja, pratrūksta stipri neapykanta – gėlelė nuvysta, serga. Tada būtina pridėti maksimaliai pastangų tam, kad ją atstatyti. Tai tarsi savotiška jūsų sąmonės kontrolė.

Ir štai tada, kada ši gėlelė pražysta, pradeda didėti savo matmenyse, vietoje kvapo ji pradeda spinduliuoti vibracijas, taip vadinamus leptonus ir gravitonus, galite vadinti kaip norite, tai yra Meilės energiją. Žmogus pradeda jausti tų gėlės žiedo lapelių virpėjimą, nuo kurių vibruoja visas jo kūnas, visa erdvė aplink jį, spinduliuojant į išorę, į pasaulį Meilę ir Harmoniją.

Lotosas pasireiškia tarsi deginimu, saulės rezginio srityje, besiliejančia šiluma. Tai yra, tie pojūčiai atsiranda saulės rezginio srityje, ten, kaip sako legendos ir yra Siela. Nuo ten pradeda sklisti šiluma.

Visa esmė tame, kad kur tik tu būtum, su kuo būtum ir ką bedarytum, pastoviai turi jausti tą šilumą, šilumą, kuri vaizdžiai sakant, sušildytų ne tik kūną bet ir jūsų Sielą. Ta vidinė Meilės koncentracija yra pačiame žiede. Kuo daugiau žmogus apie ją rūpinasi ir puoselėja, tuo daugiau jis jaučia, kad ta gėlė auga ir apgaubia jo kūną savo žiedo lapeliais. Jis jaučiasi to didžiulio Lotoso viduje.

Ir štai čia įvyksta labai svarbus momentas. Kai žmogus pasiekia tą momentą, jog lapeliai jį apgaubia iš visų pusių, jis pradeda jausti dvi gėles. Vienas žiedas po širdimi, kuris šildo iš vidaus ir spinduliuoja Meilę viduje, kitas žiedas, didelis, išorėje, kuris apgaubia ir spinduliuoja Meilės vibracijas į pasaulį, o iš kitos pusės, tuo pat metu – saugo patį žmogų, nuo negatyvaus kitų žmonių poveikio. Čia suveikia priežasties-pasekmės dėsnis. Išsireiškiant fizikiniais terminais, įvyksta banginis ryšys. Paprasčiau sakant, žmogus pradeda spinduliuoti gėrio bangas, sustiprinant jas per Sielą daugelį kartų ir tuo pačiu, sudarant palankų banginį lauką. Tas jėgos poveikis veikia ne tik patį žmogų bet ir supančią aplinką.

Kas įvyksta, kas diena užsiimant šia praktika? Pirmiausia, žmogus pastoviai kontroliuoja savo mintis, mokosi koncentruotis į gėri. Todėl jis automatiškai negali linkėti kam nors blogo ir būti piktas. Juk ta praktika kasdieninė, kas sekundinė. Ir tai visam gyvenimui. Savotiška dėmesio atitraukimo metodika, kadangi su blogomis mintimis negalima kovoti prievarta. Per prievartą nebūsi mielas. Todėl reikia nukreipti dėmesį. Ateina negatyvios mintys, žmogus susikoncentruoja ties savo gėlele, atidavinėja jai savo Meilę, tai yra dirbtinai užmiršta apie viską blogą. Arba perjungia sąmonę į kažką kitą, pozityvaus. Bet gėlelę jis jaučia pastoviai: einat miegoti, atsibudus, kuo neužsiimtų – mokslu, darbu, sportu ir taip toliau.

Žmogus jaučia, kaip jo viduje užverda Meilės, kaip jos srautas juda krūtinėje, nuteka jo kūnu. Kaip ta gėlelė pradeda jį šildyti iš vidaus ypatinga šiluma, Dieviška Meilės šiluma. Ir kuo daugiau jos atiduoda, tuo daugiau jos pas jį išauga. Pastoviai spinduliuodamas Meilę, žmogus pradeda žiūrėti į žmones jau iš Meilės pozicijos. Ir kas labai svarbu, žmogus susiderina su gėrio dažniu.

O gėris – tai sėkmė, laimė, sveikata. Tai viskas. Pas žmogų pagerėja nuotaika, tai palankiai atsiliepia psichikai. Niekas su juo negali susipykti, jis visur tampa laukiamas. Tokiame žmoguje prabunda gyvenimo Išmintis.

Na ir svarbiausia – žmoguje prabunda Siela. Jis pradeda jausti save žmogumi, pradeda jausti dievišką pradą savyje. Pradeda matyti tos gėlės aurą, kuri jį gaubia. Na ir kiti žmonės pastebi jo „pasikeitimus". Aplink save mato tarsi lengvą oro žybsėjimą. Senovėje sakydavo, žmogus „šviečia, spindi". Tai štai, tai ir yra to, įdirbto pačio žmogaus Meilės, bangų lauko švytėjimas. Supantys žmonės irgi pradeda jausti tą lauką. Jiems malonu, kad toks žmogus yra šalia, Jie irgi pradeda jausti džiaugsmą,esant šalia. Daugelis žmonių išgyja būdami šalia. Jiems tampa lengviau, tik jam esant šalia, prie tokio žmogaus renkasi visi, atveriant savo sielas. Tai yra žmonės jaučia meilę. Tai atverti Širdies vartai, pakeliui pas Dievą. Tai yra tai, apie ką kalbėjo visi didingieji ir apie ką kalbėjo Jėzus, kai sakė: „Įleisk Dievą į savo Širdį".

Ši, „Lotoso Žiedo" dvasinė praktika, žinoma nuo laikų pradžios. Nuo senovės buvo skaitoma, kad „Lotosas" pagimdo dievus, „Lotose" atsibunda Dievas, ta prasme, kad prabunda Dieviška Siela.

Fiziologinė praktikos prasmė:

Kas tai yra – saulės rezginys? Tai įvairaus dydžio ir formų nervinių mazgų, surištų tarp savęs, dideliu kiekiu sujungiamų atšakų, įvairaus dydžio ir storio. Tai galingas konglomeratas. Saulės rezginio centre daugiau primenantis trikampio viršūnę, o pagal bendrą formą, dažniausiai nelygų apskritimą, kadangi nervai nuo saulės rezginio išeina į visas puses, į pilvo ertmės organus, kaip šviesa nuo saulės.  Na ir žinoma, ten yra daug nervinių galūnių. Tai pats stambiausias vegetacinis rezginys. Jį netgi vadina "pilvo smegenimis”.

Kas vyksta, kai žmogus atlieka tą dvasinę praktiką, "Lotoso žiedas”? Jei vidinių energijų cirkuliacijos procesas vaizdžiai suprojektuotas į žmogaus fiziologiją,  tai gausis sekantis paveikslas.

Esant centriniai dėmesio koncentracijai, į saulės rezginį, pabrėžiu, su teigiamu jausmu, įvyksta nervinių galūnių sudirginimas, tame tarpe ir "Vagus” nervo, vieno iš dvylikos kaukolės nervų porų, arba taip vadinamą klaidžiojanti nervą. Tiesa, dalyvauja kaip kairysis, taip ir dešinysis klaidžiojantis nervas. Po klaidžiojančio nervo sudirginimo, signalas perduodamas į galvos smegenis ir praeina per paskirstomus mazgus, patenka į gipotalamusą. Kai nuo klaidžiojančio nervo sudirginimas,sukeltas būtent tokio teigiamų jausmų sukoncentravimo, patenka į gipotalamusą, tai tie nerviniai signalai, savo ruožtu, praeina per abu nervinius centrus. (kakodemono ir agatodemono) Stimuliuojant agatodemoną duotąja energijos rūšimi, paprasčiau, "meilės energija”, žmogus jaučia palaimos būseną, visa apimančią laimę.

Na o kai žmogus gyvena, nežinodamas apie dvasines praktikas, jis pastoviai stimuliuoja tik kakodemono centrą. Todėl, tokiame individe pastoviai yra tokie jausmai, kaip pavydas, pyktis, neapykanta, klasta ir taip toliau. Pas kai ką tai išreikšti labiau, pas kai ką mažiau. Diena iš dienos tie žmonės patys sau tarsi kanda į uodegą ir nuo to įkandimo dar daugiau kenčia. Agatodemono dirginimo situacija pas juos vyksta labai retai. Iš esmės, tik kaip nežymus to centro padirginimai ir tai trumpam. Tuo labiau, kad po to seka šito blyksnio nuslopinimas, labiau stimuliuotu kakodemono centru.

O štai žmonės, einantys kryptingai dvasiniu keliu, kryptingai užsiima agatodemono stimuliavimu. Prie ko tai priveda. Konkrečiai, kaip „Lotoso žiedas", kadangi būtent jo darbo schema žmogaus organizme yra bet kurios dvasinės praktikos galutinis rezultatas, sakysime taip, atvedančios prie vienų ir tų pačių vidinių vartų. Taigi, jeigu teisingai atlikinėti „Lotoso žiedą", kontroliuoti savo emocijas, mintis, savo dėmesio jėgą ir pasistengti didžiąją laiko dalį, o dar geriau, pastoviai būti Meilės būsenoje, lokalizuojant tą jausmą saulės rezginio zonoje, tai galima pasiekti sekančio. Agatodemono centro pastovus dirginimas ir stimuliavimas, sustiprina jo darbą, įjungiant operatyvinius mechanizmus, kurie nuslopina mažus šalutinius kakodemono centro stimuliavimus.

Toliau eina švari fizika, jei paprasčiau išsireikšti fiziologijos lygyje, vyksta kažkas panašaus į kakademono centro dalinį  pristabdymą. To pasekoje išlaisvina energija, kuri staigiai sustiprina agatodemono darbą, kas, savo ruoštu, sukelia kankorėžinės liaukos darbo aktyvų stimuliavimą. Ją dar vadina epifizu. Ir būtent dėl to epifizo darbo, naujose sąlygose, paprasčiau sakant, pakeitus bangų dažnį, pas žmogų ir atsiveria  dvasiniai matymai, arba, kaip vadina Rytuose, atsiveria „Trečioji akis". Na o tai, savo ruožtu, padeda Sielos jėgų prabudimui. Žmogus ne tik kad keičia savo vidų, jam atsiveria tikrų Žinių saugykla, aukščiausių pasaulių realijos...

Galimos klaidos (pavadinčiau taip):

Praktikos pradžioje jaučiamas savotiškas dvasinis pakylėjimas, entuziazmas. Daugeliui tai pasirodo ant tiek paprasta, kad stebisi, kaip iki šiol negalėjo to elementaraus suprasti. Tai yra, žmogus tarsi dvasiškai prabunda. Bet praeina diena, kita ir prasideda dvasinis kritimas. Aktyvuojasi Gyvuliškas pradas. Žmogus jau nebejaučia buvusio susijaudinimo. Jį pradeda atakuoti niekšingos ir bevertės mintys, kad visa tai, kas "dvasiška” – nesąmonė, kažkokie tai "mulkinimai”. Pradeda galvoti, kad tai marazmas, kvailystė, kad paprasčiausiai pradeda išprotėti, kliedi, kad pas jį vos ne šizofrenija prasidėjo, ir tik dėl to, kad jis tampa ne toks kaip visi. Jam jau tingisi medituoti, melstis. Galvoje atsiranda tūkstančiai atsikalbinėjimų, kad jis pavargo, kad jam nėra kada ir...

Užgimsta kažkoks nepatogumas, kartais slegiantis kaltės jausmas už  pergyventus dvasinius momentus. Bet kaltės prieš ką? Prieš nuosavą Gyvulišką pradą?

Arba užgriūna kažkokios tai problemos, kažkas atsitinka. Žmogus pasineria į tuos rūpesčius. Iš esmės, daroma viskas, kad jį užimti ir nutolinti nuo tos dvasinės praktikos. Ir žmogus, pasiduodamas toms provokacijoms, šį mūšį paprasčiausiai pralaimi savo Gyvuliškam pradui, užmirštant viską, kas buvo vos prieš pora dienų. 

Tas paskutiniuoju metu  pastebima ir kai kurių žmonių komentaruose šiame puslapyje. Na ką gi tebūnie taip. Pasirinkote patys, galimybė rinktis jums buvo suteikta ir nesakysite, jog nieko nežinojote.

Protingas žmogus žinoma išsirinks savyje, pasistengs suprasti, kodėl nėra tokio noro, tokio susijaudinimo, tokio malonumo dėl dvasinės praktikos. Jis supras, kad pas jį paprasčiausiai aktyvavosi Gyvuliškas pradas... O kvailas žmogus, pasiduos vedžiojamas už nosies savo materijai. Bet po kiek laiko, kai Gyvuliško prado spaudimas kiek atslūgsta, jis vėl puls ieškoti dvasinio prado, puls skaityti..

Jam visą laiką reikalingi pavyzdžiai, kokie tai įrodymai, dvasinių sugebėjimų demonstracija. Visa tai vėl jam gali duoti dvasinį postūmį. Tai galima palyginti su adrenalino poveikiu. Kai gauna doze, būna pakilime, "hormonų” poveikis baigiasi, vėl kritimas, kuriame vėl pasiduoda savo Gyvuliukui.

Tam, kad to nebūtų, reikia daug ką žinoti, būti pasiruošusiam panašioms varžyboms. Kai išdyksta toks materialus barjeras, reikia paprasčiausiai patraukti jį į šalį. Likti dvasingumo pusėje, o dvigubai teisingiau, su "Lotosu” viduje. Jo dėka gali negalvoti, negatyviai, nukrypti nuo primetamų tau negatyvo, kuris spaus tave iš visų pusių. Nukrypti į vidinę Meilę, į teigiamą. Turi būti tvirti įsitikinimai, kadangi tavo tikėjimas – tavo ateities realybė.

Tai tik atrodo sudėtinga, iš tikro, sunku kai tu nukrypsti į daugybę tave supančių pagundų, galvoje pradeda suktis daugybe minčių, į kurias išsklaidai savo dėmesį. Iš esmės, viskas paprasta. Juk tau nesudėtinga išgerti stiklinę vandens?  Juk tai tave nenukreips nuo tos minties, kuria apmąstai tuo metu? Taip ir čia. Žmogus tarsi bėga per materialaus prado minčių mišką. Ir tame miške labai daug spąstų, kabliukų, tinklų, iškastų duobių. Bet žmogus privalo bėgti su atvertomis akimis. Turi išmokti išsisukti ir matyti tas gaudykles, suprasti, kad visa tai ne jo.

Tai karas, kur pagrindinis tavo ginklas – tikėjimas. Pasirinkusiam dvasinį kelią paprasčiausiai reikia atmesti visas iliuzijas, atmesti tą "miražą dykumoje”. Reikia išmokti supratimo, kad visas tas materialumas – viso labo tik akimirka, prieš amžinybę. Bet pradžioje visa bėda tame, kad žmogus užkliūna už vieno ir to paties akmens: negali patikėti, būsimo egzistavimo Amžinybe, į tai, kad ten gyvenimas amžinas, o čia – laikinas. Jam reikalingi įrodymai. O kada jis gauna tuos įrodymus, tai jau būuna per vėlu, ką nors pakeisti. Ir jei žmoguje pakankamai jėgų, jam nereikia jokių įrodymų, jis taip viską jaučia ir supranta.

Abejonės - ne tik šaukštas deguto, medaus statinėje, bet tai visas ciano kalio samtis. Kadangi  abejonės ne tik gadina, bet užmuša viską, kas tavyje gero. Reikia įveikti savo abejones. Niekada nedaryk blogo, nors ir jeigu tai tau nenaudinga.

Spręsti gyvenimiškas problemas žinoma reikia, bet paversti tai savo gyvenimo prasme... Ir svarbiausia, kur tave nemėtytų, nuo problemos prie problemos, visada reikia išlikti Žmogumi. Kadangi bet kokia situacija tavo gyvenime, bet kokios problemos, ar įvykiai, tai tik tavo "gyvuliškumo” patikrinimas. Dvasinis žmogus lengvai su tuo susidoroja, nepasiduoda vedamas savo Gyvuliško prado, kaip asiliuką, su pririšta jam po nosimi morka, net nepastebint, kad artėja prie bedugnės krašto. Bet kuri išorinė problema, tai tavo vidinė problema, konfliktas tarp tavęs ir tavo Gyvuliuko.

Penkta "Allat Ra" dalis rytoj...