Trečiadienis, 18.10.2017, 09:20
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2012 » Gruodis » 3 » EKNATH EASWARAN "MANTRŲ KNYGA"
18:36
EKNATH EASWARAN "MANTRŲ KNYGA"

Dvasios ramybė

Populiarioji žodžio „mantra" etimologija paaiškina, kaip Šventasis Vardas veikia sąmonę. Sakoma, kad žodį „mantra" sudaro šaknis „man" („dvasia") ir „tri" („pereiti'). Mantra - priemonė dvasios jūrai perplaukti. Jūra - idealus dvasios simbolis. Ji amžinai mainosi: vieną dieną rami, kitą audringa. Mes matome tik paviršių ir beveik nenutuokiame, kokie keisti padarai  tūno dugne ir kokios milžiniškos srovės sūkuriuoja gelmėse. Kitas krantas taip toli nuo to, ant kurio stovime, kad sunku net įsivaizduoti, jog jis yra. Dauguma žmonių suvokia tik bangavimą sąmonės paviršiuje, kur mūsų mintys it žiogai straksi nuo vieno dalyko prie kito. Per trumpą valandėlę šmėkšteli pakriki įspūdžiai apie aplinką, seni prisiminimai, ateities planai, džiaugsmas sužinojus gerą naujieną, apgailestavimas dėl praeities, populiarios dainos nuotrupa, nerimas dėl įvairių sunkumų, fiziniai pojūčiai, pasipiktinimas aplinkiniais, noras užkąsti.

 Dauguma tokių minčių savaime nekenksmingos, o kai kurios net kilnina. Visa bėda, kad mes jų nevaldome. Tos mintys galėtų pasakyti: „Šitam vargšeliui atrodo, kad jis mąsto mus, bet iš tiesų mes mąstome jį".

Po sąmonės paviršiumi šėlsta audros. Ten glūdi mūsų slaptos baimės ir priešiškumas, troškimai ir prieštaravimai. Tai aukštos pertvaros, suskaldžiusios sąmonę, trukdančios susikaupti, būti ištikimiems ir pastoviems. Jos neretai sukelia sunkias ligas, naktį košmarais įsiveržia į mūsų miegą, įstumia į neviltį. Tokios audros palaužia mūsų valią ir išsekina gyvybines jėgas.

 Dauguma žmonių neįsivaizduoja, kad padėtį galima pakeisti; mes apsipratome su jos neišvengiamybe ir manome, kad tokia žmogaus prigimtis. Patikėkite, tikroji mūsų prigimtis ne tokia, ją mes kuriame patys.

 Sielos gelmėse slypi milžiniškos valios, ištikimybės, kantrybės, užuojautos ir meilės atsargos, tik mes nežinome, kaip prie jų prieiti ir panaudoti kasdieniame gyvenime. Bet galime sužinoti, jei išmoksime valdyti savo mintis.

 Daugumai mūsų nė į galvą neateitų valdyti mintis, o kai kas netgi pasakytų, kad tai nesmagus ar žiaurus dalykas. Ne vienas išsilavinęs žmogus mano, kad kontrolė užgniaužtų nevaržomą minčių laisvę. Bet niekas neneigia, kad kontrolė, drausmė būtinos mokantis įgūdžių. Pavyzdžiui, valgymas: nesusimąstome, kokio reikia miklumo, kad pasmeigtume maistą šakute ir įsidėtume į burną. Tik pamatę, kaip kūdikis, mokydamasis valgyti savarankiškai, išsiterlioja koše visą veidelį, suvokiame, kad valgome be jokių pastangų, nes per daug metų įpratome. Išmokėme rankas paklusti. Kaip jaustumėtės, jei rankos staiga atsisakytų klausyti jūsų įsakymų ir išpiltų kavą ant mišrainės arba imtų penėti apverstu šaukštu? O juk protui leidžiame taip su mumis elgtis, nes jo deramai nelavinome. Kai norime susikaupti, protas stengiasi mus sujaudinti ir išblaškyti. Kai norime kam nors atsidėti, jis išsigalvoja įvairiausių prieštaravimų ir abejonių. Kai norime mylėti, jis ištempia į dienos šviesą senas skriaudas ir vaidus. Bet išmokę valdyti mintis - sulėtinti jų karštligišką bėgimą, džiaugtis geromis mintimis ir išmesti iš galvos blogas, - pasijusime laisvi.

 Daugumai žmonių savitvarda - kažkas išoriška. Galime susivaldyti ir nepasielgti nedorai, bet mūsų sieloje kyla sumaištis; galime susivaldyti ir neištarti negražių žodžių, bet mintyse svaidomės velniais, perkūnais. Nepakanka tarti sau: „Nenukabink nosies, brolau", - ir dėtis, kad nieko neatsitiko. Juk visi galime  išmokti taip valdyti mintis, kad ramybė taptų įprasta būsena. Galime išmokti, jei reikia, nesipiktindami atsižadėti savo malonumų, ramiai dirbti sunkiausiomis sąlygomis. Tai - ne iš šalies primesta kontrolė, o savo gyvenimo valdymas.

 Užtvara tarp sąmonės ir pasąmonės

 Didieji mistikai vadina šį procesą dvasios  nuraminimu, - tai reiškia, kad visi psichiniai procesai, ne tik sąmoningi, bet ir nesąmoningi, yra mums visiškai pavaldūs. Beveik visų žmonių valia veikia tik paviršutiniškai. Mes menkai kontroliuojame net sąmoningas mintis, o juk baimės, priešiškumas ir troškimai, kuriuos suvokiame, - tik ledkalnio viršūnė. Iš sapnų ir košmarų galima susidaryti šiokį tokį vaizdą apie keistą pasaulį anapus būdraujančios sąmonės. Ten mūsų baimės ir troškimai daug stipresni ir visiškai mums nepavaldūs. Mes nepajėgūs suvokti pasąmonės gelmių, tačiau kaip tik ten slypi visų bėdų priežastys.

 Pasąmonės gelmėse glūdi ne daugybė menkų mums žinomų būgštavimų (pavyzdžiui, baimė nuplikti ar baimė pereikvoti kreditą), bet baimė pati savaime. O dar pasąmonėje, be nesuvoktų prieštaravimų, baimių ir troškimų, slypi milžiniški kūrybingumo, išminties ir meilės lobiai.

 Žinoma, tuojau pat į pasąmonę neprasiskverbsime. Reikia pamažu stiprinti valią ir mokytis sąmoningai kontroliuoti vis gilesnius sąmonės lygmenis. Stiprindami valią, keičiame ir paţabojame neigiamas psichines jėgas, ir mums atsiveria didžiulės galimybės. O kai visos užtvaros tarp sąmonės ir pasąmonės nugriaunamos, galime patekti į bet kurį sąmonės lygmenį valingai ir viską suvokdami. Mahatma Gandhi's tvirtino, kad galima išmokti valdyti savo protą taip, jog savanaudiška mintis net neprisisapnuos. Taigi dvasios nuraminimas reiškia, kad visos neigiamos, savanaudiškos sąmonės galios palaidojamos amžinai.

 Dvasios ramybė

 Paplitęs klaidingas požiūris, kad dvasios ramybė padaro iš žmogaus zombį arba robotą. Priešingai. Kuo ramesnė dvasia, tuo lengviau kasdieniame gyvenime realizuoti tikrąją prigimtinę teisę į saugumą, džiaugsmą  ir su nenuilstama energija darbuotis kitų žmonių labui.

 Mehet Baba, garsus šiuolaikinės Indijos šventasis, sakydavo, kad greitas protas yra ligotas, lėtas - sveikas, o ramus protas - dieviškas. Tą patį teigia ir Biblija: „Nurimk ir žinok, kad aš esu Dievas".

 Lygindamas dvasią su jūra, aš vėl prisiminiau kasdienius pasivaikščiojimus su žmona aplink Merito ežerą Oklande. Paprastai vanduo nuo vėjo raibuliuodavo, ir mes matydavom tik paviršių. Bet vieną  kitą nevėjuotą rytą, kai ežeras būdavo ramus, galėdavome išvysti jo dugną. Taip ir mes visi, nurimus dvasiai, suvokiame dieviškąją esatį, Meilės Viešpatį, saugomą mūsų sąmonės gelmių relikvinėje. Šis suvokimas - ne regėjimai ir balsai, o paprastas, savaiminis jausmas, kad visa būtis yra vienis. Patyrę šį  jausmą, mes nebegalėsime pažeisti būties vienovės ir gyvensime dėl visų.

 Mantra keitėja

 Jei pasinaudosime visomis progomis kalbėti mantrą - laukdami, eidami, vakare migdami - ji nuramins dvasią ir nuvaikys baimes. Baimę, pyktį arba  troškimą, kenkiantį kitiems žmonėms, mantra gali paversti milžiniškos teigiamos energijos šaltiniu ir sulaikyti mus nuo neapgalvotų poelgių ar žodžių. Mes neslopiname šių stiprių jausmų, mes tik jais  naudojamės, užuot leidę jiems naudotis mumis. Mantra gali baimę paversti drąsa, pyktį užuojauta, o neapykantą  - meile.

 Dramblys ir bambukas

 Mantra pravarti mokantis nuraminti dvasią, nes suteikia protui atramą. Hinduistai protą dažnai lygina su dramblio straubliu - guviu, smalsiu ir nuolat nuklystančiu kur nereikia. Jei kada nors stebėjote dramblį, suprantate, koks tai vykęs palyginimas. Indijos miesteliuose ir kaimuose dažnos religinės procesijos su išpuoštais drambliais. Dramblys, žingsniuodamas į šventyklą siauromis ir kreivomis gatvelėmis su vaisių bei daržovių prekystaliais abipus, judriu gyvatišku straubliu graibsto bananų kekes. Nesunku įsivaizduoti, kaip jis pasiteisintų: „Ko tu iš manęs nori? Štai straublys, štai bananai". Dramblys paprasčiausiai nežino, kur dėti straublį. Jis negaišta laiko bananams lupti ar kaip nors patiekti - jam neteko girdėti Emily Post nurodymų, kaip valgyti bananus. Dramblys susikemša į plačius žabtus visą kekę su koteliu. Paskui nuo gretimo prekystalio pačiumpa kokoso riešutą ir švysteli bananams įkandin. 

 Pasigirsta trakštelėjimas, dramblys patraukia prie kito prekystalio. Nerimaila straublys nepaiso nei grasinimų, nei pažadų. Tačiau išmintingas, gerai pažįstantis dramblį varovas prieš procesiją įbruks drambliui trumpą bambuko lazdą. Tada dramblys išdidžiai žingsniuos iškėlęs galvą, laikydamas bambuko lazdą kaip dirigentas batutą. Bananai ir kokoso riešutai jam neberūpės, straublys turės darbo.

 Protas irgi panašus. Kone nuolat jis neturi ko nusitverti, bet mantra gali jį atpratinti nuo paklydimų. Kai buvau mažas, besimokantys joti ant dramblio, berniukai visada stengdavosi atsisėsti arčiau virvės, juosiančios dramblio kaklą. Dramblio nugara plati it jam žengiant siūbuoja, todėl virvė jojikui teikia drąsos. Pamatęs duonmedį su prinokusiais vaisiais, dramblys ištiesia straublį vieno kito nusiskinti, o jūs pasijuntate kaip žaidimų aikštelės šliaužinėja ir mikliai griebiatės už virvės. Kai dramblys ištroškęs palenkia galvą prie vandens, kad neatsistotumėte ant galvos, griebiatės už virvės. Kai jūs pakilios nuotaikos ir mąstote apie malonius dalykus, kai jūs blogo ūpo ir mąstote apie nemalonius dalykus, kai suardomi jūsų planai ir nepaisoma jūsų nuomonės, tokia virve tampa mantra. Bet nepakanka tokiomis akimirkomis vien prisiminti mantrą, nors jau ir tai padeda. Reikia stiprinti ir ugdyti valią, kad ji skatintų elgtis išmintingai ir ilgainiui įpratintų protą vengti klystkelių. 

Mėgstami ir nemėgstami dalykai

Gausybę gyvybinės energijos iššvaistome todėl, kad protas linksta prie mėgstamų dalykų ir kratosi nemėgstamų. Dauguma žmonių taip įpratę vaikytis malonumų ir vengti nemalonumų, kad net nesupranta, kokia tai didelė bėda. Įstrigę tarp mielų ir nemielų dalykų, griežtų pažiūrų ir nusistovėjusių įpročių, negalime dirbti visu pajėgumu, be to, jaučiamės nesaugiai. Mūsų savijautą lemia išorinės aplinkybės: jei viskas vyksta kaip norime, džiaugiamės, jei nenusimename. Iš tiesų laisvas tik brandus žmogus, nepriklausomas nuo žavėjimosi ir bodėjimosi, įpročių ir nuomonių. Tokių žmonių elgesys iš tiesų savaimingas.

 Jie suvokia problemą tiesiogiai, o ne iškreiptą tvirtų pažiūrų, žmones mato ne įsivaizduojamus, o tokius, kokie jie yra.

 Mūsų laikais įprastas teiginys „Man patinka, todėl ir darau" iš tiesų reiškia, kad žmogus nelaisvas. Sakydamas: „Aš taip darysiu, nes man patinka, aš taip nedarysiu, nes man nepatinka", žmogus iš esmės prisipažįsta, kad jo rankos surištos, kad gyvenime jis negali rinktis.

 Taip jau mes išauklėti; visada buvome skatinami daryti tai, kas malonu, daryti tai, ką sugebame, ir nedaryti to, ko nemėgstame. Nervų sistema, įpratinta prie vienpusio eismo, nesąmoningai linko į mėgstamus dalykus ir vengė nemėgstamų. Tai tas pat kaip važiuoti automobiliu, kurio vairas sukasi tik į vieną pusę, pavyzdžiui, į kairę. Sunku bus nuvažiuoti net iki parduotuvės. Toks automobilis - ne tik vienas vargas, kelionė juo veikiausiai baigsis avarija. Liovęsis skirstyti dalykus į mėgstamus ir nemėgstamus, galėsite sukioti vairą į abi puses. To išmoksite kalbėdamas mantrą ir ugdydamas valią. 

 Uolumas ne vietoje

 Žmogus, valdomas didelio palankumo ar nepalankumo, stengsis išvengti nemėgstamų darbų ir perdėtai uoliai griebsis tų darbų, kurie jam prie širdies.

Paseksiu jums kandžią malajalių pasaką. Atėjus pjūties metui, ūkininkas žiūri į ryžių laukus. Ryžius reikia nupjauti, surišti pėdus, pargabenti namo, iškulti ir sukrauti svirne. Ryžiai - ūkininko pragyvenimo šaltinis.

 Bet jam pakerta rankas vien nuo minties apie tokią begalę darbų. Ir čia ūkininkui krinta į akį neįtikėtinai negražūs vežimo ratai. Didžiausią džiaugsmą žmogus patiria, didžiausią tvirtumą parodo, jei prireikus sugeba pakeisti mėgstamus ir nemėgstamus dalykus. Tas, kuris išmoko šito meno, - gyvenimo šeimininkas. Ūkininkas užsidega perdažyti vežimą. Užuot krautuvėje nusipirkęs skardinę baltų dažų, jis kruopščiai kuria raštus, susiranda gamtinių dažų ir rūpestingai paruošia reikiamų spalvų mišinius. O paskui pradeda tapyti įmantrius gėlių ornamentus ant vežimo ratų, nors lauke byra nepjauti ryžiai. 

Mes visi mokame tapyti vežimo ratus. Kursinį darbą reikėjo atiduoti prieš tris savaites; užuot jį rašę, mes nusprendžiame išardyti motociklą. Kai reikia rašyti padėkos laiškus, mes trūks plyš turime sutvarkyti spintą. 

 Būtina parašyti pajamų ataskaitą mokesčių inspekcijai, o mes nepaprastai susidomėję skaitome straipsnį apie dinozaurus pusmečio senumo žurnale. Man nedaro  įspūdžio žmogus, stropiai dirbantis darbą, kuris jam patinka; aš labiau žaviuosi žmogumi, kuris dirba nemėgstamą darbą smagiai ir uoliai, jei tas darbas naudingas kitiems. 

 Kaip įveikti nelankstumą

 Žmonėms, kurie aistringai kuo nors žavisi ar bodisi, gyventi sunku: jie it vieno kaulo, ir jei prireikia nors kiek lankstumo, palūžta. Jų pažiūros visada itin griežtos.

 Šiais laikais nepalenkiamumas pasireiškia labai anksti. Kai dėsčiau universitete ir studentai kurį nors žilaplaukį fakulteto narį pavadindavo karšinčiumi, sakydavau jiems, kad karšatis neturi nieko bendra su amžiaus tarpsniais. Kai kurie seniai tikrai nukaršta, bet mačiau ir daugybę jaunų karšinčių. Karšinčiai - žmonės, nepajėgūs keisti savo pažiūrų, įpročių ir maloniai nusileisti.

 Į mus pamažu smelkiasi stingulys, konservatyvus gali būti net jaunimas. Turėjau tokį draugą, universiteto studentą; nuėjęs į restoraną, jis tučtuojau pradėdavo savaip dėlioti ant stalo lėkštes, įrankius, servetėles, taures ir visa kita. Buvo įpratęs valgyti prie tam tikru būdu padengto stalo, ir visur stalas jam turėjo būti padengtas tik taip. Tokius žmones puikiai apibūdina malajalių patarlė. Pavyzdžiui, kai mokiniui nesiseka matematika ir mokytojas klausia kodėl, mokinys atsako: „Nežinau, kai sėdžiu po mangu, man viskas aišku". Kitaip tariant, jis prisipažįsta: „Man būtinos ypatingos sąlygos, ir atplėštas nuo savo mango aš nemoku net iki dešimt suskaičiuoti". Tokio žmogaus saugumas priklauso nuo išorinių aplinkybių. Jei visą gyvenimą sugebame dirbti tik atitinkamoje aplinkoje, mums sunku prisitaikyti, elgtis lanksčiai, taikytis su permainomis. 

 Bet lankstumas - išmokstamas dalykas. Galime pasidaryti panašūs į japonišką lėlę darumą apvaliu pagrindu, pasunkintu taip, kad parversta lėlė atsitiestų. Nors ją ilgai laikote prispaudęs, lėlė pašoka vos atitraukus ranką. Mes irgi galime išmokti šitaip atsitiesti. Kai gyvenimas parbloškia žmogų, išsiugdžiusį vertingąją greito atsigavimo savybę, šis vėl pašoka, nes yra lankstus.

 Viena hinduistinė parabolė aiškina, kas atsitinka nepalenkiamiems žmonėms. Gangos upė, plūsdama iš Himalajų, rauna didžiulius medžius ir neša į lygumas.

 Tai pastebėjęs, išminčius paklausė upės: „Kodėl tu  išrauni didžiules  pušis, bet palieki ramybėje gluosnius, nendres ir aukštas žoles, kurios auga prie kranto?" - „Pušys nelinksta, - paaiškino Gangą. - Jos tvirtai stovi mano kelyje, todėl išraunu jas su šaknimis ir plukdau į jūrą. O gluosniai, nendrės ir žolynai, mano vandenims atšniokštus, palinksta - jie nesipriešina. Praūžiu pro juos ir palieku sveikus." 

Istorija apie druską

 Konservatyvūs žmonės negali atsižadėti pomėgių, nepalankumo ar pažiūrų, nors vengti permainų dažnai pražūtinga. Pavyzdžiui, nors visi žino, kad druska didina kraujospūdį, daug žmonių, kurių kraujospūdis aukštas, užuot vartoję mažiau druskos, geria vaistus, nes mėgsta valgyti sūriai. Girdėjau, kad gydytojai net nepataria tokiems ligoniams vartoti mažiau druskos, nes šio nurodymo jie tikrai nepaklausys, - tada galima spėti, kad nebepaisys ir kitų.

 Nesmerkiu tokių žmonių; nepaprastai sunku pakeisti savo pomėgius, jei mąstymo procesas nevaldomas. O jį valdyti išmokstame kalbėdami mantrą ir ugdydami valią.

 Papasakosiu jums vieną istoriją, irgi apie druską, kad būtų aiškiau, kaip meistriškai reikia valdyti mintis, jei norime visam laikui atsisakyti seno požiūrio į mėgstamus ir nemėgstamus dalykus, ir kokį didelį poveikį daro asmeninis pavyzdys.

 Vaikystėje mūsų kaimo gydytojas liepė man metus valgyti be druskos. Atogrąžų klimate, tokiame kaip Indijos, druska labai svarbi, o dauguma indų tiesiog negali įsivaizduoti nesūraus ir neaštraus maisto.

 Aš garsiai apraudojau savo likimą. Bendraklasiai manęs nepaguodė: „Metus be druskos? Verčiau apskritai nebevalgyti". Motina irgi nežinojo, kaip mane nuraminti; ji pasakė, kad sūriai man reikės nevalgyti tik metus, bet nuo tų žodžių man linksmiau nepasidarė.

 Tiesiog neįsivaizdavau, kaip tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas gyvensiu be druskos. Bet kitą rytą, kai nusiminęs pirmą kartą atsisėdau pusryčiauti be druskos, šalimais atsisėdo senelė ir tyliai tarė: „Aš irgi metus nevalgysiu druskos". Ji ne tik pakentė maistą be druskos; ji valgė pasigardžiuodama, nes žinojo, kad jos pavyzdys teikia man jėgų. Dabar atrodo, kad skaniausi mano gyvenime pusryčiai buvo anie, be druskos, valgyti sykiu su senele. Vienu paprastu ir kilniu poelgiu ji parodė, kaip mane myli. Visi galime išmokti prireikus keisti tokius pomėgius, ypač kai tai naudinga kitiems, o išmokę tampame laisvi.

 Kaip dirbti nemėgstamus darbus

 Nemėgstamam darbui reikia skirti daugiau dėmesio. Paprasta, bet labai veiksminga, duodu žodį. Mes įsivaizduojame, kad darbas pats savaime įdomus arba nuobodus. Iš dalies taip ir yra. Bet tik iš dalies, nes darbą įdomų ar nuobodų padaro jam skiriamas dėmesys. 

 Kitaip tariant, susikaupus kiekvienas darbas tampa įdomus. Susikaupimas atpalaiduoja ir džiugina. Dėl nemėgstamų darbų vargų kalčiausias nesutelkto dėmesio priešinimasis.

 Gavę darbą, kurio nemėgstame, beveik visi puolame protestuoti: mes - menininkai, o ši užduotis - katorga, mums reikia darbo, kuris leistų pasireikšti kūrybingumui. Dažnai tai tik švelnesnis būdas pasakyti, kad užduotis mums nepatinka. Jei darbas neišvengiamas, užgniaužkite protestus, sukalbėkite mantrą ir pradėkite dirbti. Skirkite nemėgstamam darbui daugiau dėmesio ir pamatysite, kad jis pakenčiamas ar net įdomus. Sutelktas dėmesys stebuklingai atmaino kiekvieną užduotį. Pavyzdžiui, kieme reikia išrauti piktžoles. Negalvokite, kad karšta, kad esate pavargęs, kad baseine būtų daug smagiau; priminkite sau, kad piktžolės gadina vaizdą, kad gali kilti gaisras, kad kažkas turi padaryti šį darbą. Nepatariu, vangiai išrovus kelias piktžoles, imtis kito darbo; darbuokitės rimtai. 

 Kuo mažiau liks piktžolių, tuo didesnį nuveikto darbo džiaugsmą patirsite, netrukus pats pradėsite ieškoti piktžolių: „Aha, už laiptų dar viena!" Galop taip įniksite į darbą, kad jei kas nors atneš stiklinę limonado, sakysite: „Dėkui, bet dabar negaliu sustoti". Sutelkus dėmesį, nepakenčiamas darbas pasidarė malonus, be to, sustiprinote valią.

 Dar vienas būdas tapti nepriklausomam nuo mėgstamų ir nemėgstamų dalykų - neatidėlioti nemalonių darbų. Mes įpratę pirmiau atlikti mėgstamus darbus, o nemėgstamus palikti pabaigai. Senelė kartais prašydavo manęs padaryti kokį nors svarbų darbą, bet mano galva buvo pramušta tokiai daugybei nesvarbių dalykų, kad jos užduotį ne visada atlikdavau. Kai ji paklausdavo: „Kada padarysi?", atsakydavau: „Šiomis dienom, senele". Toks atsakymas jai nepatiko: „Šiomis dienom" reiškia „niekada". Jei kas nors žada: „Padarysiu ryt poryt", galite neabejoti, kad darbas liks nepadarytas. Brandžios asmenybės požymis - sugebėjimas iškart, nedelsiant imtis darbo ir dirbti jį linksmai ir susikaupus. 

 Atidedami nemalonų darbą, galbūt viliamės, kad jis stebuklingai išnyks, jei ilgai jo vengsime. Bet atidėti darbai ne tik neišnyksta - iš teisybės, ilgainiui jie tampa dar nemalonesni. Tokiu atveju mano senelė sakydavo: „Tas, kas nukelia darbą vėlesniam laikui, ant kupros nešiojasi kalną". Prieš keletą mėnesių išklibusį tinklinių durų vyrį galima buvo sutaisyti per kelias minutes; dabar išklibo ir kitas vyris, durys vėjui papūtus išvirto ir tinklelis suplyšo. Semestrinį darbą galėjome pradėti rašyti prieš kelias savaites ir dirbti neskubėdami, o dabar beliko trys dienos - ne tik darbui parašyti, bet ir egzaminui pasiruošti, be to, perskaityti krūvą knygų.Atidėti darbai vis sunkėja, ir galop tenka kalnus versti, nors iš pradžių darbas buvo visiškai lengvas. 

 Kaip pradėti

 Kaip pradėti ilgai atidėliotą darbą, ypač jei jis kelia baimę? Žmonės dažnai prašo manęs atskleisti paslaptį. „Darbas toks sunkus, - skundžiasi jie. - Nuo ko pradėti?" Šturmuoti labai sunku; net pilni geriausių ketinimų, dažnai tiesiog nepajėgiame atsisėsti ir pradėti rašyti pirmą smarkiai pavėluoto semestrinio darbo pastraipą. Padės viena gudrybė. Kelis kartus sukalbėkite mantrą ir giliai atsikvėpkite; tada nukraustykite stalą, nudrožkite pieštuką, išsitraukite knygas, kurių reikės, ir išdėliokite užrašus, lyg ketintumėte imtis darbo. Kai protas pasiskųs: „Negaliu jo pakęsti", patikinkite jį, kad norite tik perversti knygas, surūšiuoti užrašus ir kai ką pasižymėti pieštuku. Paskui taip ir padarykite, nes reikia elgtis garbingai ir protą nuraminti - pavartykite knygas, surūšiuokite užrašus, pasižymėkite netikėtai į galvą atėjusią mintį, nesvarbu kokią. Netrukus, nors dirbti neketinote, dingtelės kita atsitiktinė mintis; kol akimis permesite puslapį, toptelės dar pora tinkamų minčių, pasižymėsite dar kelias įžvalgas. Pats nepastebėsite, kaip įsitrauksite į darbą: susidomėsite, užplūs geros mintys, susikaupsite. Veikiausiai pastebėjote, kaip pamažu galima įsitraukti į kokį nors darbelį, kurio neketinote imtis; panaudokite šį polinkį kitam tikslui. 

 Taip ir padarysite darbą; be to, išmoksite susikaupti ir sustiprinsite valią. Išmokite panorėjęs mesti darbą Vaduojantis iš mėgstamų ir nemėgstamų dalykų priklausomybės, labai svarbu išmokti bet kada mesti patinkantį darbą. Nemėgstamą darbą galime tuoj pat nutraukti dėl menkiausio nieko. Bet kaip tai sunku, įnikus į mėgstamą! Kai skaitome mylimą rašytoją ar rašome įdomų rašinį ir staiga reikia imtis kito darbo, labai sunku viską mesti. Kai vakare einame iš kontoros  ar universiteto, darbas mus vejasi ir lipdamas ant kulnų kiauksi kaip terjeras. Vakarieniaudami nejaučiame valgio skonio, beveik negirdime, ką mums sako namiškiai ir draugai, negalvojame apie kitų poreikius, nes smegeninėje be paliovos kiauksi terjeras. Gerai dirbti ir visiškai atsidėti darbui pagirtina, bet neleiskime, kad jis mus valdytų.

 Pernelyg atsidėję darbui - pavyzdžiui, ataskaitai, kurios prašė viršininkas, - mes dažnai nebegalime išmesti jo iš galvos. Prausdamiesi duše, sudarinėjame išmintingus klausiamuosius sakinius; eidami gatve, galvojame apie statistinius duomenis, kuriuos reikia įterpti; migdami kuriame metodą faktams susisteminti.

 Tai puikios progos kalbėti mantrai. Nusimesite amžiną užduoties naštą ir grįžęs prie darbo pajusite, kad tokiais atvejais kalbama mantra didina darbo našumą.

 Viena svarbiausių dvasinių technikų katalikų vienuolynuose - mokymasis iškart nutraukti darbą.

 Šventoji Teresė pasakoja, kaip išmoko  padėti siuvinį nebaigusi dygsnio, kai suskambėdavo varpas maldai. Įsivaizduokite, kiek kantrybės ir pastangų reikėjo mokantis mesti darbą be menkiausio protesto mintyse. Dauguma žmonių, įnikę į mėgstamą darbą, pašaukti vakarieniauti atsako: „Gerai gerai, tik puslapį pabaigsiu". Ir perskaito dar kelis puslapius.

 Jei neišmokome kada panorėję mesti darbo, nukenčia dėmesys, nukenčia darbas, nukenčia net santykiai su žmonėmis. Jei penkiasdešimt kartų perbėgome mintimis galimą problemos sprendimą, penkiasdešimt pirmas kartas tikrai nieko nauja neduos. Tiesą sakant, tik eikvos mūsų gyvybines jėgas, o protas darysis vis labiau nevaldomas. Metas prisiminti mantrą.

 Nustojus nerimauti dėl visų galimų sprendimų ir atsidėjus mantrai, dažnai iš sąmonės gelmių išplaukia daug geresnis sprendimas už visus sugalvotus - išplaukia gal net kalbant mantrą. Ta proga atskleisiu jums vieną paprastą atminties paslaptį. Jei užmiršote kokį faktą, vardą, eilėraščio eilutę, nemeskite visko ir negriežkite dantimis stengdamasis prisiminti; tik sutrikdysite minčių eigą. 

Nebegalvokite, kad jums žūtbūt reikia prisiminti, porą kartų sukalbėkite mantrą ir toliau ramiai dirbkite. Netrukus faktas, vardas, eilėraščio eilutė timptelės jus už rankovės: „Štai ir aš - „Vilhelmas Užkariautojas, 1066".

 Jei pajusite, kad jums iš galvos neišeina mintys  apie darbą, projektą, sumanymą (ypač naktį, kai negalite užmigti), įkyrių minčių padės atsikratyti mantrą. Šis įprotis padės susikaupti ir išsivaduoti iš polinkių priklausomybės, suteiks dvasiai ramybę ir nepaprastai sustiprins valią, - o juk šį įprotį gali išsiugdyti kiekvienas žmogus, reikia tik kalbėti mantrą ir nuolat prie jos grįžti.

Asmeninių santykių laisvė

Žmonės, kurie aistringai kuo nors žavisi ar bodisi, paprastai egocentrikai, todėl jų santykiai su  kitais dažnai būna nesklandūs. Tai gyva bėda, nes anksčiau ar vėliau toks žmogus susiduria su kitu panašaus būdo žmogumi ir išgirsta priešingą savajai nuomonę. Tokio neišvengiamo susidūrimo padariniai pražūtingi. Blogėja tarpusavio bendravimas, dingsta emocinis saugumas, sieloje kyla sumaištis, ištinka visokios psichosomatinės bėdos: trinka kvėpavimas, virškinimas, šlubuoja širdis, atsiranda alergija. Taigi atsikratyti mėgstamų ir nemėgstamų dalykų jungo svarbu ne tik teoriškai. Taip galima išspręsti emocines (dažnai ir medicinines) problemas, o asmeniniai santykiai pagerėja visada.

 Pastarasis dalykas ypač svarbus mūsų laikais, kurie dažnai man regisi kaip vienatvės amžius. Įveikus savo simpatijas ir antipatijas, daug lengviau atkurti asmeninius ryšius, be kurių gyvenimo pilnatvė neįmanoma, nes tik tada su aplinkiniais elgiamės kantriai, maloniai ir švelniai. Išsivaduoti iš maniakiškų simpatijų ir antipatijų būtina, kad galėtume bendradarbiauti, tiek namie, tiek darbe, o bendradarbiavimas - puikus vaistas nuo santykių blogėjimo. Antra vertus, konkurencija skaldo. Šiandien konkurencija išplitusi visur - tarp valstybių, darbe, studentų miestelyje ir net namie. Lygindami save su kitais, pavydėdami kitiems, mes tik ar nemėgstamus dalykus, atlyginimą ar prestižą; svarbiausia - ar jis naudingas kitiems. Jei naudingas, vadinasi, geras, ir beprasmiška lyginti jį su kitų žmonių darbu. Kai kyla pagunda varžytis ir lygintis su kitais, jums į pagalbą ateina mantra. Pajutę, kad suėmė pavydas ar kilo noras ką nors aplenkti, prisiminkime mantrą, - ji pasirūpins mūsų dvasios ramybe ir asmeninių santykių darna.

Jaudulys ir neviltis

Šiais laikais nuolat girdime žodžius „jaudulys" ir „neviltis". Atrodo, kad beveik visi pažįstami arba puola į neviltį, arba ką tik jos atsikratė, arba gyvena apimti nevilties. Jau įpratome, kad šis ciklas - neišvengiama gyvenimo dalis. Sykiu mes nuolat vaikomės jaudulio - atostogos

 Bahamų salose, naujos profesinės galimybės, net pusryčių košė turi jaudinti. Mes nuolat skatinami ieškoti gyvenimo kvintesencijos - jaudulio. Televizija, kinas, populiarių dainų tekstai nuolat perša mintį, kad gyvenimas be jaudulio nuobodus ir pilkas.

 Visa bėda, kad jaudulys trumpalaikis. Nuotaikoms būdinga kaita. Jei manome, kad gyvenimas pilkas, kai nuotaika nepakili, jei mums atrodo, kad gyvename tik tada, kai linksma, pulsime į neviltį, kai jaudulys išblės. Vienas iš gamtos dėsnių toks: kas didėja, turi mažėti, todėl nieko nuostabaus, kad stipriname konkurenciją. Tačiau pavydėdami užmirštame, kad kiekviena tarnyba, padėtis, vaidmuo - tai ir sunkus darbas, tam tikri nesmagumai arba didelė atsakomybė. Darbą reikia vertinti ne pagal mėgstamus kultūroje, didžiai vertinančioje jaudulį, įvairių formų depresija virto epidemija. Abiem šio džiaugsmo-liūdesio ciklo etapais protas mūsų neklauso. Vienintelis skirtumas - liūdnos arba linksmos mintys. Prislėgtas žmogus iš pažiūros vangus, bet jo dvasia gali būti tokia pat veikli ir nerami kaip jaudulio apimto žmogaus, kuris laksto mostaguodamas rankomis ir šūkauja. Vienas požymių - nesugebėjimas susikaupti. Kai dvasia nerami, žmogus išsiblaškęs ir beveik niekada nebegali susikaupti. Todėl į jaudulio ir nevilties priepuolius linkę asmenys dirba prasčiau, jų ryšiai su artimais žmonėmis netvirti, o sieloje neramu. Daugumai iš mūsų jaudulys malonus. Kliudo tik liguista jaudulio sesuo.

Bet vaikydamiesi linksmybių, vaikomės ir nevilties. Kuo labiau trokštame malonumų, tuo didesnė tikimybė, kad mus apims depresija. Jei nenorime jaustis prislėgti, turime vengti liūdnos jaudulio ir nevilties karuselės. Išmokykime protą vengti kraštutinumų.

Vakarų kultūra taip vertina jaudulį, kad šis patarimas niekam nepatinka. „Venk jaudulio" skamba nemaloniai ir puritoniškai. Juk mes įsitikinę, kad vienintelė jaudulio alternatyva - nuobodus, monotoniškas gyvenimas. Tačiau galima ir trečia būsena, daug pranašesnė ir už jaudulį, ir už neviltį: ramus ir tvarus džiaugsmas, tikroji mūsų prigimtis. Sakyčiau, kad tik patirdami tokį džiaugsmą iš tiesų mėgaujamės gyvenimu. Jei galėtume sulėtinti gyvenimo tempą ir pažvelgti į save iš šalies, kai esame apimti jaudulio, pamatytume, kad tokiomis akimirkomis mes nepajėgūs niekuo džiaugtis: protas per daug paklaikęs. Kai išmokstame įžvelgti nevilties šmėklą, besislepiančią už jaudulio, ir patiriame džiaugsmą, pranokstantį abu, jauduliu pradedame nepasitikėti. Prisimenu kadaise matytą loterijos laimėtojo nuotrauką, padarytą tą akimirką, kai jis sužinojo išlošęs. Žmogaus veidą buvo iškreipęs jaudulys. Mina buvo bjauri, skausminga, tikra malonumo priešybė. Šitaip pasimaišius protui, prigimtinį žmogaus veido grožį užgožia šlykšti kaukė.

Brandų požiūrį į sėkmę rodo išmintingas velionio prezidento Kennedy atsakymas. Inauguracijos dieną reporteris jo paklausė: „Pone prezidente, tokia proga jūs turbūt labai jaudinatės". „Ne, nesijaudinu, - atsakė Kennedy, - man tiesiog labai įdomu."

 Skirtingi jaudulio pasireiškimai

 Apimti jaudulio žmonės elgiasi įvairiai. Vieni be paliovos plepa. Nusišypsojo laimė: gal laimėjo žirgas, už kurį statyta, gal nutarta spausdinti straipsnį, ir visi turi tai žinoti. Tokie žmonės puola skambinti šimtą metų nematytiems pažįstamiems ir praneša džiugią naujieną ne dėl to, kad jiems rūpėtų kitų nuomonė, o todėl, kad turi kaip nors išlieti jaudulį.

Kitiems viskas ima kelti juoką, ir jie bemaž be priežasties kvatoja. Juokas puikiai atpalaiduoja, jei juokiamasi ne iš kito žmogaus, bet pašėlęs jaudulio juokas viso labo reiškia, kad netrukus pradėsime siusti.

Treti kuria sudėtingiausius ir didingiausius ateities planus. Jei parašytą eilėraštį kas nors pagyrė, jie kaipmat įsivaizduoja dešimtą eilėraščių knygos leidimą ir gerbėjų minias, besipešančias dėl autografo, o paskui pradeda kurti Nobelio premijos laureato kalbą. Turbūt liūdniausia, kad kai kurių žmonių jaudulys pasireiškia savikliovos antplūdžiu, planais ir svajonėmis, kurių jie nepajėgs įgyvendinti. Jie prisiverčia dirbti vis sunkiau; jie nepakenčia prieštaravimų ir abejojimo jų planais bei tikslais. Tačiau netrukus tokius žmones apima neviltis,  ir jie pradeda abejoti viskuo, ką daro.

Peržiūrų: 2834 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.0/4
Viso komentarų: 191 2 »
1 Gėlė   (03.12.2012 23:06)
Puikus straipsnis, jo mintys - ačiū

http://www.youtube.com/watch?v=totERfiKZmI

http://www.youtube.com/watch?v=F-4wUfZD6oc

2 Lėja   (04.12.2012 19:33)
na apie nemėgstamus darbus, tai manau, čia paskaičius , sukelia galvoje nemenką sumaištį. Nežinia ko klausyti sad Vieni rašo, kad turi gyventi savo gyvenimą klausydamas tik savo širdies.Daryti tai, kas tau malonu,jausti pasitenkinimą tuo,ką darai. Ir išties, diena iš dienos dirbti tau nemėgiamą darbą yra kančia ir beprasmiškas savęs alinimas. O čia viskas apversta atvirščiai- dirbk ir nebambėk,kad tau kažkas nepatinka,juolab,jeigu tavo darbas naudingas kitiems. Skatinmas aukotis ??? Viskas gerai,jeigu tai neatima viso tavo laiko ir jeigu jauti, jog tai yra tavo misija smile O kaip su savo paties savirealizacija, neįgyvendintom svajonėm, siekiais.... Žodžiu,gyventi ne savo gyvenimą, nei vienam neišėjo į naudą,tik išsivertė į daug rimtesnes problemas. ... Na, o kas dėl buitinio lygmens darbelių, tai jei esi lankstus išeitį visada rasi... Nepatinka plauti indus-įsigyk indaplovę :)))) ir t.t. .....

9 Aivanhova   (04.12.2012 22:23)
Man ir panaši sumaištis su tais nemėgiamais darbais..
jei viskas būtų taip pat vienodai miela, tai kam ten stengtis įsiklausyti į širdies balsą..
Arba galiausiai nebebūtų prasmės to širdies balso "atgaivinti"- juk visada būtų gerai taip, kaip yra.. cool

+1   Спам
3 virgis   (04.12.2012 19:53)
Čia kalbama, kad nepageidautinus darbus, jeigu jau taip reikia, dirbti su pasitenkinimu, neskleidžiant nepasitenkinimo, pykčio ir t.t. neskleidžiant negatyvo ir tiek. Pasistengti viskame surasti prasmę ir pasitenkinimą, tai žymiai geriau jums. Taigi. niekas jums neliepia kažko daryti. Rinktis jums, ar nervintis dirbant nelabai mėgstamą darbą kuris vistiek yra būtinas, ar jį paversti mėgstamu, performuoti save ir skleisti visai kitokias energijas...

4 Ožkela   (04.12.2012 20:21)
Ačiū minčių vertėjui Virgiui, nes seniau pastebėjau,kad straipsnių ar knygų mintis galima prisitaikyti visai netinkamai, jei jau nesi to išgyvenusi ir supratusi.
Su nemėgiamais darbais ir man šiandien panašiai buvo-tiesiog neturėjau kur trauktis - tikrai galima keisti emocijas.

5 Lėja   (04.12.2012 21:08)
Emocijas tikrai galime keisti, bet kas dėl savęs "performavimo"..... na, savo paties esmės pagal situaciją nepakeisi ir neapgausi,kad ir kaip beįtikinėtum :)))

6 spurgelis   (04.12.2012 21:29)
Braškė grįžo hands

15 Braske   (06.12.2012 16:28)
Braske su dziaugsmu grizo, bet be dovanu, tik serganti sad

ale skaitau pastaruosius straipsnius ir neturiu ka pakomentuot, gal kokia transformacija many ivyko, grynai ner uz ko kabintis ;D

7 Gėlė   (04.12.2012 22:02)
A.Einšteino reliatyvumo teorija konstatuoja, kad laikas ir erdvė nėra tokie nekintantys, kaip galima būtų spresti iš mūsų kasdienio gyvenimo. Mokslininkas teigė, kad vienintelė konstanca - šviesos greitis - byloja, jog laikas gali bėgti greičiau ar lėčiau, priklausomai nuo to, kaip aukštai esi pakilęs ir kaip greitai keliauji

10 virgis   (04.12.2012 22:54)
Šviesos greitis, dėja ne konstanta, ir tai ne kartą patvirtinta...

8 Gėlė   (04.12.2012 22:03)
Braške yahoo laukiam dovanųųų :)

11 PlejadieteLina   (04.12.2012 23:34)
Prisiregistravau i Facebook. Visus, visus, kurie nori tapti Draugais, kvieciu uzeiti. (Ir foto pavyko ikelti).

12 Gėlė   (05.12.2012 10:50)
10 virgis (vakar 22:54)
Šviesos greitis, dėja ne konstanta, ir tai ne kartą patvirtinta...

Mokslininkai kaip taisyklė beveik niekada nebūna teisūs :) Meilė yra amžina konstanca

11 PlejadieteLina (vakar 23:34)
Prisiregistravau i Facebook. Visus, visus, kurie nori tapti Draugais, kvieciu uzeiti. (Ir foto pavyko ikelti).

o kam? nežadu naudoti fb dėl daugelio priežasčių - asmeninių duomenų nutekėjimo, viešinimo, laikinimų ir kito :) Bet gerai, kad turime pasirinkimą

1-10 11-16
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gruodis 2012  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0