Gėris visada ten, kur Tu... - 16 Августа 2015 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:13
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Rugpiutis » 16 » Gėris visada ten, kur Tu...
19:19
Gėris visada ten, kur Tu...

“Savo Sielos išgelbėjimas – svarbiausias žmogaus gyvenimo reikalas, pagrindinis jo tikslas, jo egzistavimo prasmė.

Sielos išgelbėjimas – tai ir yra tikra tarnystė dvasiniam pasauliui, o ne materialiam. Išsigelbėk pats ir aplink tave išsigelbės tūkstančiai” Rigdenas Džappo

Pasikalbėkime apie tai, kas kiekviename iš mūsų yra tikriausia ir amžina – apie Sielą, kaip apie dvasinio pasaulio dalelę ir apie pagrindinę žmogiško gyvenimo prasmę – Asmenybės susiliejimą su Siela, bei stabilios vidinės palaimos įgijimą.

 Žmogus pagal savo prigimtį iš tikro yra dualus – jame yra ir mirtingas, o todėl ir iliuzinis Gyvuliškas pradas, ir tikras, gyvas, bei amžinas Dvasinis pradas. Vertingiausia, kas yra duota žmogui, kol jis laikinai gyvena šiame trimačiame pasaulyje – Pasirinkimo teisė, kokiai būtent savo pusei suteikti pirmenybę mintyse, žodžiuose ir darbuose. Tai pasirinkimas čia ir dabar, tarp Amžinybės ir Mirties. O iš tokių “čia ir dabar” – sudarytas visas mūsų gyvenimas.

Amžinybė artima žmogui ir ta bekraštė begalybė yra jo viduje, ta tikroji realybė yra jame pačiame, bet pridengta trimate iliuzijų uždanga. Amžinybė bendrauja su mumis giluminių jausmų kalba, kviečia mus į dvasines aukštumas. Esant vienumoje pačiam su savimi, daugelis iš mūsų patys išbando jausminius žybsnius, įžengiant į nematomą dialogą su savo Siela, savo dvasine prigimtimi. Tokiu momentu žmogus jaučia kaip prabunda Siela, apšviečiant jo sąmonę vidine nežemiška laime, leidžiančia jam susiliesti su Dvasiniu pasauliu. Ir tokius momentus žmogus vėliau atsimena visą savo gyvenimą, juk jie nepamirštami. Tai ir yra ta vertinga tikro gyvenimo patirtis, kurią žmogus išsineša ir už gyvenimo ribų, kaip brangiausią ir vertingiausią įgytą turtą. Svarbu atmesti viską kas išoriška, kas svetima tavo dvasinei prigimčiai, atrasti savyje tikrą dvasinį šaltinį bei pradėti jame gyventi.

Kaip išmokti atskirti tikra nuo iliuzijos? Kaip pasiekti savo gyvenimo pagrindinio tikslo – dvasinio išsivadavimo? Į tokius ir daugelį kitų svarbių klausimų jūs rasite atsakymus nuostabioje A. Novih knygoje “Allat Ra”:

"Kas yra siela? Kaip jau sakiau, Siela yra tikra anti materija, dalelytė ne iš čia – iš Dvasinio pasaulio, iš Dievo pasaulio. Siela yra tik žmogiškos būtybės sudedamoji. Ji yra jo pagrindiniu potencialu, portalu, kiekvieno žmogaus tiesioginiu ryšiu su dvasiniu pasauliu. Jos nėra nei augaluose, nei gyvūnuose, nei kitoje materijoje, tame tarpe ir protingoje. Siela įsidiegia į besiformuojančią žmogišką konstrukciją, aštuntoje dienoje, po fizinio kūno gimimo. Jei orientuotis žmogaus kūne, tai jos išsidėstymo vieta, ties saulės rezginiu, faktiškai žmogaus centre. Bet ji nėra nei saulės rezginiu, nei širdimi, nei bet kokiu kitu fiziniu organu, ar sistema, tame tarme, nei smegenimis, nei protu, nei sąmone, nei mąstymu, nei protiniais sugebėjimais. Visa tai, kas išvardinta, taip pat nėra jos produktu, nei jos savybėmis, visa tai priskiriama materialiam pasauliui. Chirurginis pašalinimas, persodinimas vienų organų kitiems, kraujo perpylimas, neturi nieko bendro su Siela. Akcentuoju dėmesį į tai, kad ji yra energetinėje žmogaus konstrukcijoje, o ne fizinėje tos struktūros dalyje. Siela pas žmogų viena. Ji vientisa ir nedaloma. Nėra skirtumo tarp moters ir vyro Sielų, ji neturi lyties. Pagal savo prigimtį visų žmonių sielos vienodos. Ir ta prasme galima pasakyti, kad žmonės, vienas kito atžvilgiu, labai giminingi ir artimi. Siela ne materija, ji nesusinešioja, nesensta ir neserga. Ji materialaus pasaulio atžvilgiu tobula, bet nepakankamai individualiai tobula, Dievo pasaulio atžvilgiu. Daugkartinių reinkarnacijų pasekoje, siela apsisunkinta informaciniais apvalkalais.

Kas yra žmogiška Būtybė?

Gyvenanti žmogiška būtybė yra daugiamatis erdvinis objektas, kuris išstatytas aplink sielą ir turi savo protingą Asmenybę. Akiai matoma įprasta fizinė žmogaus kūno forma, kartu su jos fiziniais-cheminiais procesais ir valdymo sistema (tame tarme ir materialiomis smegenimis) – tai tik dalis bendros žmogaus konstrukcijos, kuri priklauso trimačiam išmatavimui. Tai yra, žmogus sudarytas iš sielos,  kartu su jos informacijos apvalkalais, Asmenybės ir struktūros, sakysime taip, sudarytos iš įvairių kitų išmatavimų laukų,(tame tarpe ir fizinio kūno, esančio trimačiame išmatavime).

Kas tai yra protinga Asmenybė?

Naujoje konstrukcijoje, naujame gimusiame kūne,  kiekvieną kartą formuojasi ir nauja Asmenybė – tai, kuo save gyvenime jaučia kiekvienas žmogus, tas kuris daro pasirinkimą, tarp Dvasinio ir Gyvuliško prado, analizuoja, daro išvadas, kaupia jausminių-emocinių dominančių bagažą. Jei gyvenimo eigoje žmogus išsivysto ant tiek, kad įvyksta jo Asmenybės susiliejimas su Siela, tai susiformuoja kokybiškai nauja subrendusi Būtybė, besiskirianti nuo žmogiškos, kuri išeina į dvasinį pasaulį. Tai pagal faktą ir yra, kas vadinama "sielos išlaisvinimas, iš materialaus pasaulio nelaisvės”, "išėjimas į Nirvaną”, "šventumo pasiekimas” ir taip toliau. Jeigu tokio susiliejimo per žmogišką gyvenimą neįvyko, tai po fizinio kūno mirties ir energetinės konstrukcijos suirimo, ta Asmenybė išeina kartu su Siela į persikūnijimą (reinkarnaciją) tampant, sąlyginiai, esmės supratimui, pavadinsime  - subasmenybe. Kai miršta fizinis kūnas, žmogiška būtybė tęsia savo egzistavimą. Perėjimo būsenoje ji turi rutulio formos išvaizdą su spiralinėmis struktūromis.

Šiame derinyje ir yra Siela, kartu su savo apvalkalais – subasmenybėmis, iš praeitų gyvenimų, tame tarpe ir Asmenybe, iš paskutinio gyvenimo.

Aplink Sielą išsidėstę informaciniai apvalkalai – jausmingai-emocinės sankaupos, tiksliau protinga informacinė struktūra, kurią asociatyviai galima palyginti su rūku. Paprastai sakant, tai buvusios Asmenybės, iš praeitų įsikūnijimų. Tokių subasmenybių aplink Sielą gali būti daug, priklausomai nuo to, kiek pas žmogų buvo reinkarnacijų.

Kitaip sakant, tai Asmenybės, iš praeitų gyvenimų, su visu savo jausminių-emocinių dominančių bagažu (teigiamu ar neigiamu), kurį jos per gyvenimą sukaupė savo laiku, tai yra, su visais savo pasirinkimo rezultatais."

Siela tai ir yra tik vienintelė kas tikra iš visko, kas   egzistuoja šiame materialiame pasaulyje. Pagal pateiktas žinias Allat Ra knygoje, visa materija, tame tarpe ir mūsų kūnai, subasmenybės ir net Asmenybės – sudarytos iš informacinių plytelių. Iš esmės, visa tai, kas mus supa ir netgi tai, kuo mes save jaučiame, kol asmenybė nesusijungė su Siela – tik informacinė iliuzija. Vienintele egzistuojančia realybe yra mūsų Siela. “Asmenybė, viso labo tik gal būt – būsimos dvasinės būtybės individualios sąmonės užuomazga.” Galima sakyti, kad visa esmė ir yra tame. Siela – tikrai vienintelis dalykas, kas yra gyva tarp numirėlių.

Gyvenančiai Asmenybei susilieti su Siela –  tai ne tik noras, o ir būtinybė. Nes tai ir yra tikrasis savisaugos instinktas, išsisaugojimas tame, kas ir yra tikruoju gyvybės šaltiniu – Sieloje.  Šiandiena į mūsų kalbą įėjo ant tiek populiarios tokios frazės kaip “aš noriu” arba “aš geidžiu”..., kad mes jomis naudojamės net nesusimastant. Tačiau, jei užsiduoti sau klausimą, “o kas ko čia iš tikro nori?”   ir “kieno iš tikro norus aš, kaip asmenybė, priimu už savus?”, tai mes pamatysime kiek kitokį realybės paveikslą. Juk iš tikro daugelis mūsų norų eina nuo mūsų Gyvuliško Prado.

Tiksliau būtų pasakyti, kad žmogaus siekių šaltiniu pirmapradžiai buvo ir yra Sielos būtinybė būti pastoviame  dvasiniame dialoge su Dievu. Tačiau Gyvuliškas Pradas perverčia tą vienintelį Sielos siekį, tą dvasinį būtinumą, į daugelį materialių norų ir geidulių. Tokia prasme ir vyksta pakeitimas. Susiliejimo su Siela “čia ir dabar”, dėl tikros ir didelės meilės Dievui, pakeitimas į kažkokius “ten ir po to”, kažkokių viršgamtinių galių, dėl išsiaukštinimo ir puikybės. Pirmuoju atveju žmogus formuoja tikrą gyvenimą, antruoju formuoja subasmenybės mirtį...

Niekas negali būti žmogui svarbiau gyvenime, kaip dvasinis išsilaisvinimas. Tame ir yra visa esmė. Stebint save, o taip pat bendraujant su draugais, mūsų mintyse pastebimas bendras dėsningumas. Žinant apie savo Sielos išgelbėjimo būtinybę, mes vis tiek ieškome atramos ramsčio savo kelyje išorėje – lankant jėgos vietas, bendraujant su įdomiais neeiliniais žmonėmis, meditacijose dažnai nukreipiame savo dėmesį į išorinius iliuzinius vaizdinius, žaidžiame ir vizualizuojame, prie to paties, visiškai užmiršdami apie mumyse vykstančius vidinius procesus. Bet dirbant su savimi gali prieiti prie paprastos išvados, kad mūsų išsigelbėjimas yra tik mūsų pačių rankose.  Pradedi suprasti, kaip vis tik yra svarbu suformuoti vidinę dvasinę atramą savo Sieloje.  Kaip pasikeičia meditacijų kokybė, kai visą dieną koncentruojiesi į vidinius savo jausmus. Tam yra toks išsireiškimas: “Mes ieškome durų į dvasinį pasaulį išorėje, neaišku kur ir net nežinome, kad visą savo gyvenimą jas mes visada nešiojamės su savimi”.

Iš tikro, juk visos žinios yra mūsų Sieloje, pakanka tik atsiverti Dvasiniam pasauliui.

“Kelio, kuriuo praėjo Keliautojas, dulkėse,

Neieškok Žvaigždės vedančios Keliautoją.

 

Pėdoje, žengiančioje per tas dulkes,

Neieškok Žvaigždės vedančios Keliautoją.

 

Keliautojo akyse, atspindinčiose tos Žvaigždės ugnį,

Neieškok Žvaigždės vedančios Keliautoją.

 

Keliautojo širdyje, apdainuojančio Žvaigždę,

Neieškok Žvaigždės vedančios Keliautoją.

 

Tik Lotose, tos vidinės gėlelės gilumoje,

Tu pamatysi tą Žvaigždę, vedančią keliautoją.” Rigdenas Džappo

Tokiuose išmintinguose žodžiuose tik dabar pradedi pastebėti naujas, anksčiau nepastebėtas ir praleistas išminties gaires. Pradedi jausti tą svarbią, Sielai neįkainuojamą informaciją, kuri nuo seno įdėta tose eilutėse.  Patirtimi pradedi suprasti, kokia vis tik skurdi žmogiška kalba, kad išreikšti daugialypę Dvasinę realybę, kurios neįmanoma perduoti žodžiais. Dvasinis kelias – tai Tiesos pažinimo procesas. Liaudyje nuo seno sakoma, kad kiek yra pasaulyje žmonių – tiek ir yra kelių... tačiau, tarp visos tos pasirinkimo įvairovės, yra tik vienas takelis vedantis į Amžinybę.  O surasti savo vienintelį tokį takelį, nesusipainiojus materialumo labirintuose, padeda viduje suformuota patikima atrama, asmeninė patirtis dvasinėse praktikose, paties savęs pažinimas.

Tačiau dvasinės praktikos ir meditacijos – tik instrumentai tikro meistro rankose, kuris jų pagalba savo viduje statosi šventyklą ir kurioje vyks jo susilietimas su Dievo pasauliu. Apart praktikų, svarbų vaidmenį žmogaus dvasiniame kelyje vaidina ir tai, kaip jis keičiasi iš vidaus, kaip mokosi atsekti Gyvuliško prado pasireiškimo kokybes, kontroliuoti jas ir neleisti joms pasireikšti ateityje. Ir pagaliau, kaip keičiasi pats žmogaus mastymo, bei elgsenos modelis sociume, kaip keičiasi jis pats kitų žmonių atžvilgiu.

“Žmones ir situacijas reikia suprasti tokiomis, kokios jos yra iš tikro, juk kiekviena situacija, kiekvienas joje  esantis žmogus – savotiškas mūsų mokytojas. Iš bet kokios, net iš negatyvios situacijos, bei aplinkybės, reikia mokėti išgauti pozityvias pamokas sau. Mokėti visada pasitenkinti tuo, ką turi. Juk pasitenkinimo jausmo šaknis yra ne išoriniame pasaulyje, daiktų gausoje, o būtent vidiniame žmogaus pasaulyje, jo giluminiuose noruose. Jeigu žmogus nori tapti Dvasine Asmenybe, tai apie dvasingumą turi būti ir visos jo mintys, bent jau dauguma iš jų.

Žmogui svarbu atsiminti, kad siekis atrodyti kažkuo, visiškai nereiškia būti tokiu. Svarbiausia pasikliauti vidiniu, einančiu nuo Sielos jausmu. Gyventi ne dėl kitų “Gyvuliukų” kažkokios nuomonės. Geriausias teisėjas – Sąžinė. Priėmus asmeninį sprendimą stebėti mintis, labai sunku leisti sau kokią nors chaltūrą. Žmogui labai svarbus vidinis atvirumas prieš patį save, juk jis niekada nebūna vienas, nes Dievas visada su juo.”

 “Pasirenkant savo nuosavą Kelią, reikia žinoti, kuo baigiasi duotasis kelias ir kur jis tave pagaliau atves. Pasirenkant savo nuosavą kelią, pirmiausia reikia klausytis savęs, savo Sielos, minčių švaros būsenoje, agatodemono būsenoje.

Svarbu ne kaip būtent tu eini, o kiek taip eidamas sugebi padaryti naudingo kitiems žmonėms, maksimaliai realizuojant savo vidinį potencialą. Net  laivų krovikas gali būti arčiau Dievo, nei patys aukščiausi vienos ar kitos religijos patriarchai.

Tiesus kelias į Šviesą nebūna lengvas. O atrama jame yra – tavo Sielos ir minčių švara, subrendęs noras grįžti pas Tėvą”.

Rigdenas Džappo

Susipažystant su senovės epochų patirtimi, o taip pat  pasitelkiant asmeninę patirtį, pradedi suvokti, kad yra dar viena labai svarbi dvasinio žmogaus persiformavimo pusė kūrybinė veikla visuomenės labui, paprasčiau sakant, geri darbai visuomenei.

Žinoma, toks nuosavo laisvo laiko pašventimas   visuomeniniai veiklai – išskirtinai asmeninis noras, kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Bet tai yra būtent ta gyvenimo sritis, kurioje nuoširdus, iš vidaus einantis noras padėti žmonėms, sugeba pakeisti ne tik vieno žmogaus likimą, bet ir visos civilizacijos likimą. Tai yra ta veikla, kuri iš paprasto žmogaus formuoja Dvasinio pasaulio palydovą, nešantį Dvasines žinias į pasaulį, padedantį žmonėms atlikti savo asmeninį pasirinkimą tarp Gyvuliško ir Dvasinio prado pačiame savyje. Bet pirmiausia, tam reikalinga pačio žmogaus noras kurti gerus darbus ir net gi žymiai geriau paslaptyje, kad neduoti šanso savo Gyvuliškam pradui nuosavo reikšmingumo ir puikybės išsiaukštinimui. Kaip pasakė Jėzus: “Kada malonė tavo išliks paslaptyje; Tėvas tavo, matantis tai, atsilygins tau akivaizdžiai”.

Tokių žodžių giluminė prasmė ateina palaipsniui, su laiku, besiremiant asmenine patirtimi. Juk tam, kad sukurti kokį nors kūrinį, nešantį naudingą informaciją, ar realizuoti geras idėjas, turime pridėti savo dėmesį, norą ir energijos. Į kiekvieną gerą darbą žmogus įdeda dalelę savo vidinės būsenos, dalelę pačio savęs. Dar tiksliau būtų išsireikšti taip, kad kūrybos momentu, jis yra Dvasinio pasaulio palydovu, užmirštant apie save, apie savo gyvuliuką, su visomis jo nesibaigiančiomis problemomis bei rūpesčiais.

Reikia atsiminti, kad mintis materiali ir viskas prasideda nuo jos. Žmogus moka kontroliuoti savo mintis ir tai jis daro pastoviai. Ignoruojant blogas mintis, žmogus yra gėrio ir pozityvo bangoje. Visi mes gyvename pasaulyje, kuriame visada galima suteikti kam nors pagalbą. Šiltas žodis, užuojauta, geras poelgis gali išprovokuoti ištisą grandinę gerų įvykių, dėkingų šypsenų, kitų žmonių džiaugsmo. Padarykime šį pasaulį kiek geresniu.

Atsibudai, nusijuok pasauliui. Esantis pakilioje nuotaikoje tuo gali užkrėsti ir visus kitus su kuo tu susidursi, o jie savo ruoštu nuneš tokią bangą toliau. Tai labai paprasta ir svarbiausia labai veiksminga. Viskas pasaulyje tarpusavyje susiję ir viskas prasideda būtent nuo tavęs.

Kaip sakoma Allat Ra knygoje: “Tikra auka Dievui – kada žmogus ant gyvenimo altoriaus paaukoja savo Gyvulišką pradą, tai yra, atsisako nuo daugybės savo norų, ketinimų, minčių, greitai prabėgančių ir laikinų iliuzijų, tuo pačiu atveriant savyje dvasinį kelią į Tikrą Amžinybę – į Dievo pasaulį.”

Gėris – tai kokybė, būdinga ne tik saujelei atskirų žmonių, tai kiekvieno žmogaus savybė. Verta susimastyti, ar dažnai mes jaučiame panašius ketinimus, savo žodžiu, darbais atnešti džiaugsmą kam nors? Gėris, tarsi varpelis, kuris yra kiekvieno žmogaus viduje. Tokio varpelio skleidžiamos garso vibracijos – geros žmogaus mintys. O dėmesys yra tai, kas tokio varpelio garsą daro stipresniu, tai yra, daro stipresnėmis geras mintis. Kuo dažniau ir daugiau jūs įsiklausysite į tą užburianti sielą garsą, tuo dažniau atliksite gerus darbus, kurie keis ne tik jus bet ir aplinkinius į gerąją pusę. Tik geri darbai liks mūsų atmintyje, suprantant kad būtent tas savo gyvenimo minutes mes pragyvenome ne veltui. Būkite dėmesingi savo vidiniam šauksmui.

Kada žmogus kuria su geromis mintimis, gerus darbus, jis yra išplėstoje sąmonės būsenoje, gali jausti nematomą pagalbos efektą, dvasinį pakylėjimą. Tokiais momentais tarsi prasiveria vidinės durys į Dvasinį pasaulį ir pradedi kurti tarsi iš ten. Tai nuostabi patirtis, tikra kūrimo paslaptis. Žinoma, kad po to, atliekant dvasines praktikas, jų kokybė daugelį kart padidėja. Galima sakyti, kad pastoviai, be klastos kažką kuriant dėl žmonių, žmogus įdirba teigiamą įprotį pastoviai būti išplėstoje sąmonės būsenoje, jausti ryšį su dvasiniu pasauliu per savo giluminius jausmus, įprotį pastoviai būti Dvasinio pasaulio palydovu. Tam yra senovinė patarlė: “Pasėsi poelgį – nupjausi įprotį, pasėsi įprotį – nupjausi charakterį, pasėsi charakterį – nupjausi likimą”.

 “Bet kuris kelias prasideda nuo mažo žingsnelio ir noro eiti pirmyn. Bet kartais žmogus sau net neįsivaizduoja, koks yra svarbus jam kiekvienas žingsnis, priartinantis jo Asmenybę prie susiliejimo su Siela.”

Kaip rašoma Allat Ra knygoje: “Dvasinė patirtis – tai gyvenimo, kuriame turi pasireikšti tavo dvasingumas, rezultatas ir pirmiausia pagalboje žmonėms, gėrio labui, kadangi tai ir yra pats artimiausias kelias pas Dievą. Žmogaus meilė ne beprasmė, ji apvalo Sielą ir dovanoja jėgą kūrybingumui. Maldos ir meditacijos irgi ne beprasmės, kadangi jos yra toks pat gėris žmogui, kaip maistinės medžiagos sirpstančiam vaisiui. Tikėjimas Dievu ne klaidingas, kadangi jame užslėpta esmė, kas mus su Juo riša. Taigi, kad būti tikru Žmogumi ir iš tikro artėti prie Dievo – reiškia su lyg kiekviena sekančia diena vis daugiau išlieti savo Sielos šviesos į pasaulį ir pasiekti to, jog toje šviesoje nebūtų net užsiminimo apie kokį nors šešėlį. Tik tada jūs galėsite praeiti vidinį Sargybinį ir apsijungti su tikru Šviesos šaltiniu.”

Tokias amžinas tiesas galima aptikti ir daugelyje senovės Mokymų. Tame tarpe ir viduramžių persijos traktate “Senovės išminčių išrinktieji patarimai” (taip pat, vadinamu “Zaratuštros patarimų knyga”):

“Aš neleidžiu sau abejonių tame, kad nuo gerų darbų yra pelnas, o praradimai – nuo nuodėmių....ir kad yra tik vienas kelias – tikėjimo kelias. Ir tas vienintelis kelias, tai gerų minčių, žodžių ir darbų kelias, tai Dangiškas kelias, šviesos ir švaros kelias, beribio Chormazdos kelias, kuris buvo, yra ir bus visada.

...būk nepasotinamas geriems darbams, kadangi gerų darbų vertingumas ant tiek didelis ir beribis, kad griovimo Dvasia pastoviai stengsis padaryti viską, kas jos jėgose, jog nuslėpti tą tiesą, bei paversti mus visus nelaimingais, tuo tarpu, kai Chormazda daro viską, jog atskleisti mums tiesą...”

Iš A. Novih knygų mes jau žinome, kuo iš tikro buvo tas zoroastrizmo Aruchas Mazda, atnešęs į pasaulį šį mokymą (Rigdenas Džappo, Šambalos valdovas).  Taigi, kaip ir prieš tūkstančius metų, taip ir dabar žmonija gauna pirmaprades Žinias iš švaraus Šaltinio. O priešprieša tai Tiesai, kaip buvo žmonių galvose tada, taip ji išliko ir dabar. Niekas beveik nepasikeitė. Tačiau nepamirškit ir to, kad nuo kiekvieno žmogaus pasirinkimo “čia ir dabar” priklausys ir visos žmonijos likimas. Viskas mūsų pačių rankose gerbiamieji, nereikia ieškoti atpirkimo ožių, ar pasiteisinimo priežasčių. Visa tai tik Gyvuliško prado išdaigos...

Pranašo Zaratuštros ir Arucho Mazdos dialoge, aprašytame zoroastrizmo religinėje literatūroje, atmetus visus tuos pelus, prilipdytus žmonių, transformuojant Arucho Mazdos mokymą į religiją, galima aptikti ir pastebėti vertingus Tiesos grūdus. Kaip ir pavyzdžiui, Arucho Mazdos atsakas į klausimą, ką jis labiausiai vertina, net daugiau už dievus: “Aš vertinu, pritariu darančiam gėrį ir visiškai nepriimu darančio blogį. Kadangi labai jau didelė kaina to, ką daro geri darbai.”

Kartais žmonės užsiduoda sau klausimą, o kas iš tikro laikoma gerais darbais? Žinoma, kad kiekvienas iš mūsų žiūri į gyvenimą pro savo pasaulėžiūros prizmę ir pas kiekvieną yra savo gėrio kriterijai. Tačiau yra ir kažkas bendra, kas apjungia visus žmones – Siela ir per ją ryšys su dvasiniu pasauliu, Dievo pasauliu. Juk ramybę ir džiaugsmą žmogus randa ne išorės kažkokiose tai aplinkybėse, o esant jam pastoviame dialoge su savo dvasine prigimtimi. Tik Sieloje Tikra žmogaus ramybė.  Todėl ta prasme, tikra pagalba žmogui yra būtent tokie žodžiai, veiksmai ir poelgiai, kurie suteikia kitam žmogui galimybę atlikti savo nuosavą pasirinkimą, vedantį prie Sielos prabudimo. Tai yra, geri darbai, tokie darbai – kurie naudingi kito žmogaus Sielai.

Žinoma, neverta atmesti ir paprastą pagalba žmonėms kokiose tai sudėtingose gyvenimiškose situacijose. Tai irgi svarbu ir būtina, kadangi be tokių tarpusavio santykių visuomenė negali apsieiti. Tačiau išorinės aplinkybės labai greitai keičiasi, jos kaip dekoracijos teatro scenoje ir visos jos iliuzija, laikinos. Na o dvasinės vertybės – Amžinos. Nors kartą pajutęs savyje didelės dvasinės jėgos šaltinį, žmogus įgyja Šansą tai pilnai išskleisti savo siekiuose, pažinti savo Sielą ir taip tapti pilnaverčiu Dvasinio pasaulio gyventoju.

Žmonėms, periodiškai prarandant pirmaprades žinias, kartas nuo karto vyksta pirmapradžių žinių atnaujinimas, tame tarpe ir informacijos apie dualią žmogaus prigimtį, jo konstrukciją nematomame pasaulyje, Visatos sandaros daugiamątiškumą, apie Sielą ir Asmenybę, gyvenimą ir mirtį, apie fundamentalias dvasines praktikas, ženklus ir simbolius, įtakojančius į visuomenės gyvenimą, unikalias mokslines žinias ir tt. Tai ir yra būtent tokios žinios, kurios padaro žmogų laisvu nuo materialaus pasaulio iliuzijų, pažadina jame paieškos dvasią, dovanoja Asmenybei Šansą susilieti su savo Siela dar esant gyvam. Mūsų dienomis tokia informacija pateikta A. Novih knygose. Na o tokių žinių nešėjais visada buvo ir bus paprasti žmonės, priėmę tą Tiesą kaip Nuorodą aktyviam veiksmui.

“Rigdenas: Visi mes, esantys kūne, dalyvaujame materijos teatre. Spektaklis šokiruojantis, bet jis tuo pačiu pamokantis. Vienų žmonių žvilgsniui atsiveria Tiesa, kiti gi lieka giliai pasinėrę tame kaukių baliuje. Skirtumas čia tik tame, kieno pusėje yra tavo sąmonė.

Nuo pačių žmonių priklauso ar greitai sklis tokia informacija visuomenėje. Ir kuo daugiau bus tokių žmonių, kurie įsigilino į Tiesą, tuo daugiau bus tų, kurie pradės keisti situaciją pasaulinėje visuomenėje, pasinaudojant savo galimybėmis vietose....Jei kiekvienas savo tokiems ketinimams pridės ranką, protą ir jausmus, tada tokia pirmapradė informacija labai greitai pasklis po visą pasaulį ir per trumpą laiką ši puiki idėja apims daugumą. O daugumoje – reali jėga.  Kada žmonės gaus ir įsigilins į tokią informaciją, jie patys supras, kaip pagerinti visuomenės gyvenimą, pasinaudojant  savo galimybėmis, taip ir nuvilnys per pasaulį visaliaudinė apsijungimo banga. Taigi,  kad ir nuo vieno žmogaus labai daug kas šiandiena priklauso, svarbiausia ne sėdėti susidėjus rankų ir nelaukti galimos malonės iš Archontų.”

Šiandiena praktiškai visos masinės informacinės priemonės yra privačiose rankose. Atitinkamai ir informacija, pateikiama tokių priemonių atfiltruota ir reikiamu būdu pakeista. Iš vienos pusės, masinės informacijos priemonės, jų šeimininkų rankose, geras instrumentas masių sąmonės manipuliavimui, o iš kitos pusės –  tai ir pakankamai pelningas verslas. Masinės informacinės priemonės dirba pagal vartotojų visuomenės principus  – “kas moka, tas ir muziką užsisako”. Žmogus nori žinoti tiesą, nori žinoti kas darosi jo šalyje, visame pasaulyje, o vietoje to, jam pakiša ant lėkštutės kažką tai “tokio”, kas nelabai sutelpa sveiko žmogaus galvoje.

Ir patys žurnalistai puikiai supranta. Kad dažnai kalba ar rašo gryną melą, kartais profesionaliai iškreipiant tiesą taip, kad žiūrovui tampa labai sunku išsirinkti kur Tiesa, o kur klastingas Melas. Bet argi savo viduje tokie tie žurnalistai nėra kaip ir kiti žmonės? Argi tai jiems pataria daryti jų Sąžinė?

Visi mes žmonės ir vaizdžiai sakant, plaukiame vienoje valtyje šio pasaulio upe.  O tokie žurnalistų ir jų užsakovų veiksmai nukreipti į tai, kad užplanuotai primesti visuomenei destruktyvią informaciją, nukreiptą į vartotojiškų santykių tarp žmonių dominavimą, dvasinių vertybių užslopinimą... Ir tai būtų tas pats, kad jie pavyzdžiui, toje pačioje valtyje esantys, pradėtu gręžti skyles joje ir sąmoningai bandyti skandinti ją kartu su savimi, net nežiūrint į tai, jok joje yra ir jų pačių vaikai.

Kaip jiems galima kitaip elgtis, jei jie pasirinko tokią profesiją ir kada viskas privačiose rankose? Atsakas gana paprastas – bet kurioje situacijoje reikia išlikti Tikru žmogumi. Juk išoriniai santykiai ir sąlygos, kuriose gyvena žmogus – tik laikinas vidinių jo kokybių patikrinimas. Kas iš esmės priverčia eiti žmogų prieš savo valią? Baimė. Baimė prarasti darbą, gerbiamus kolegas žurnalistus, gal būt finansinę gerovę, o kartais ir gyvybę... Bet už tos baimės – tuštuma, tai iliuzija, suformuota žmogaus galvoje, sumaniai manipuliuojant jo sąmonę. Iš esmės, pagal savo prigimtį, žmonės – imitatoriai, pamėgdžioja. Jie pamėgdžioja vienas kitą. Ir kaip jie elgsis, jei pastoviai mato tik gyvenimo negatyvų poelgio stilių, kaip jūs galvojate? Žmonių dėmesys sąmoningai perjungiamas nuo pagrindinio tikslo į trečiarūšį. Visiškai aišku, kad šiandiena vyksta informacinis karas už mūsų su jumis sąmonę, karas už ateitį be mūsų ir mūsų vaikų. Juk jei tarp žmonių masių pastoviai aktyvuojama agresija, tai aišku prie ko tai anksčiau ar vėliau prives. Kur yra stumiama mūsų civilizacija, gali išanalizavus suprasti ir patys žmonės. Kokie tikslai ir užduotys pas valdančius didžiąją kapitalo dalį, nesunku pastebėti.

Taigi, mielieji žurnalistai, nuo jūsų sąmoningumo ir pabudimo priklausys milijonai kitų žmonių likimų, o tai dešimteriopai didesnė atsakomybė, nei paprasto, eilinio žmogaus. Pagalvokit apie tai, prieš rašant eilinį  brutalų melą ir toliau bauginant žmones, tipo “rusai puola”, “Putinas – monstras, trokštantis kraujo”. Juk jūs puikiai žinote, kad tai kruopščiai surežisuotas ir užsakovo pageidaujamas naivus, o kartais net vaikiškai juokingas melas, nors dar ir užkabinantis nemastančias “avių” mases. Uždirbti ant melo pinigai – kruvini pinigai ir tas kraujas taip lengvai nenusiplaus nuo jūsų rankų gerbiamieji. Aš kreipiuosi ne į jūsų kupiną puikybės “gyvuliuką”, ne į raguotąjį  Ego, bandantį save visur ir visada pateisinti, apginti, o į jūsų Sąžinę gerbiamieji, jei jos dar neužrakinote giliame rūsyje, kaip kiniečių sakmėje apie Sąžinę. Kiekvienam iš jūsų, anksčiau ar vėliau ateis lemtinga valanda, kada reikės stotis akistatoje pačiam su savimi ir atsakyti už visa tai, ką pats “sukūrei”. Nuo šito niekas nepasislėps, nes toks jau visuotinas dėsnis, kuriam paklūsta visa kas gyva, nepriklausomai nuo to, sutinki su tuo ar ne, žinai apie tai ar ne.

Mes gyvename lemtingu laiku, kada nuo kiekvieno žmogaus veiksmų, nesvarbu kokie jie būtų ir kas jis būtų, priklauso visos civilizacijos likimas, o tuo labiau, nuo žurnalistų, kurių pateiktą informaciją skaito ir analizuoja didžioji dauguma žmonijos.

Tai Sankirtos laikai, artėjančių globalių permainų, kurias pranašavo labai senai, laikai. Nuo kiekvieno žmogaus darbo su savimi kokybės, jo dvasinio persiformavimo ir priklauso būsimos ateities atsakomybės bei klausimų spektras, kurį kiekvienas žmogus gali pasiimti asmeniškai sau, pagal savo pasirinkimą ir norą. Kuo daugiau pasaulyje bus atvirų Tiesai, dvasiškai švarių žmonių, tuo didesnis tampa šansas žmonijai į sėkmingą ateitį, artėjančių įvykių fone. Kiekviena tavo mintis, žodis ir veiksmas šiandiena svariai gulasi ant žmonijos likimo svarstyklių lėkštės... Parašau tavęs mielas žmogau, nepamirš to niekada. Gėris visada ten, kur Tu...Tai svarbiausia

 

Taikos ir ramybės Sielai

Peržiūrų: 1551 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/3
Viso komentarų: 2
1 4   (18.08.2015 16:44)
SEKTA!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

0  
2 virgis   (18.08.2015 17:43)
Nesunku paveikti žmogaus psichiką – įdiegti šablonus ir tikėjimus, sukurti apribojimus, dezorientuoti, blokuoti gamtos dovanotą kūrybinį potencialą, primesti absurdiškas taisykles ir padaryti žmogų silpnu, patogiu ir paklusniu. Taip paveiktas žmogus kurį laiką net bus įsitikinęs, kad jis laimingas, kol vieną dieną neatsidurs akis į akį su savimi.. Bet kaip sunku nurodyti žmogui jo tikrąją prigimtį, jo dvasinį potencialą, jo kūrybinę jėgą ir meilės, laisvės bei vienybės galią!

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugpiutis 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0