„Tyrinėjimai, apie kuriuos pasakojama dr. R.Moody knygoje, įlieja naujos šviesos į nūdienį mokslą ir patvirtina stebėjimus, kurie vienaip ar kitaip išliko žmonijos atmintyje bent per pastaruosius du tūkstančius metų – kad yra gyvenimas po gyvenimo”, – taip parašė medicinos mokslų daktarė Elisabeth Kubler-Ross R.Moo’dy knygos leidime anglų kalba.

O štai ką pasakė Richard Bach, novelės „Johnatan Livingston Žuvėdra” autorius: „Su džiaugsmu ir nuostaba perskaičiau pirmą sąžiningą traktatą apie paslapčių paslaptį ir iš kartos į kartą persiduodančią baimę dėl tos nežinomybės”.

Pasak žurnalo „Amerika”, devintajame dešimtmetyje dr. R.Moo­dy knyga JAV buvo pripažinta pirmąja bestselerių sąraše. Argi neįdo­mu ir mums susipažinti su liudininkais, teigiančiais, jog „palikę savo kūniškąjį apvalkalą, buvo pavirtę neregima dvasia”? Juk tokia ateitis, anot jų ir paties autoriaus, laukia kiekvieno iš mūsų!

Į KĄ PANAŠI MIRTIS?

„Visi kentėjimai išblėsta”.„Judėjau didžiuliu greičiu juodame vakuume”.„Tai – visiškos ramybės jausmas. Nebuvo jokios baimės”. „Atsidūriau labai tamsiame ir giliame slėnyje. Vėliau vis pagalvodavau: "Štai tik dabar suvokiu, ką reiškia Šventojo Rašto žodžiai mirties šešėlių slėnis. Juk aš ten buvau! Ten!” „Grįžęs verkiau visą savaitę vien todėl, kad turiu vėl gyventi šiame pasaulyje, gyventi po to, kai pabuvau aname”.„Tenai man atsivėrė ištisas naujas pasaulis! Dargi pagalvojau: „Kaip praturtėjo mano protas! Kiek nauja įgijau!”„Girdėjau balsą, sakantį man, jog turiu grįžti. Ir nė kiek nebijojau…”

Nepaisant įvairiausių aplinkybių, dėl kurių įvyksta artima pažin­tis su mirtimi, nors skiriasi žmonių amžius, charakteriai, tempera­mentai, išsilavinimas, religiniai įsitikinimai, vis dėlto pergyvenimai superkritiškuoju momentu stebėtinai panašūs. Iš esmės visus pra­nešimus „iš anapus” ar nuo šio pasaulio barjero galima sugrupuoti į 15 atskirų elementų, kurie vėl ir vėl paliudijami naujų duomenų, kuriuos nuolat renku.

Žmogus miršta. Tą momentą, kai jo fiziniai kentėjimai pasiekia ribą, jis girdi, kaip gydytojai jį pripažįsta mirusiu. Girdi nemalonų triukšmą, itin garsų zvimbimą arba dūzgimą ir tuo pačiu metu jaučia judąs didžiuliu greičiu ilgu tuneliu. Nelauktai supranta esąs savojo kūno išorėje, nors jaučia jo fizinį artumą. Mato savo kūną iš tam tikro nuotolio. Stebi jis ir gydytojų bandymus atgaivinti jo nejudantį kūną. Nors yra ištiktas emocinio šoko, jis junta tam tikrą pranašumą prieš savo – jau ne savo kūną.

Po kiek laiko jis susitaiko su mintimis apie naują būseną ir pamažu prie jos pripranta. Pastebi vėl valdąs kūną, kuris tikriausiai jam priklau­so, bet šis visai kitos prigimties ir kitokių savybių negu anas, fizinis, kurį neseniai paliko. Netrukus jo laukia kiti svarbūs dalykai. Iš kažkur atsiranda kitų žmonių sielos, matyt, tam, kad jį sutiktų ir jam padėtų. Tarp jų atpažįsta mirusius giminaičius ir bičiulius, kuriuos pats seniau ar visai neseniai apraudojo. Pagaliau pasirodo Šviečiančiojį Būtybė (rašau didžiąja raide, nes Ją mačiusiems tik Ji viena tokiu pavidalu pasirodė - vert.), iš kurios spinduliuoja tokia meilė ir dvasinė šiluma, kokių jis, mirštantysis, ligi šiol nebuvo patyręs. Ši Būtybė be žodžių pateikia jam klausimą, siūlydama įvertinti visą gyvenimą. Pro jo akis praslenka visas gyvenimas iki mažiausių smulkmenų, kurias buvo primiršęs ir apie kurias tik jis vienas (bent taip manė!) turėjo žinoti. Jis pasijunta besiartinąs prie kažkokios linijos, barjero ar ribos (sunku tai apibūdinti), kuri, atrodo, skiria žemiškąjį ir vėlesnįjį gyvenimus. Vis dėlto jis suvokia, kad šią akimirką dar gali grįžti į Žemę, kad jo mirtis prieša­kyje. Bet jis jau priešinasi grįžimui, nes pasijunta kupinas džiaugsmo, meilės ir ramybės. Tačiau, nepaisant nenoro grįžti atgal, kažkokiu būdu jis susijungia su buvusiu savo kūnu. Vėliau apie tai, ką matė, jautė ir išgyveno, bandys papasakoti kitiems žmonėms, bet vargiai ar pavyks. Pirmiausia, žmonių kalboje, kokia ji bebūtų, neras adekvačių žodžių bei sąvokų nežemiškiems reiškiniams tiksliau perteikti. Pasakotoją neretai lydės pašaipos, ironiškos šypsenėlės, ir tuomet jis užsisklęs savyje. Tačiau tai, ką išgyveno itin kritišką akimirką, paliks vėlesniam gyvenimui, koks jis bebūtų ilgas, neišdildomą pėdsaką. Tai ypač atsilieps jo pažiūroms į mirtį ir jos santykį su gyvenimu.

 „NEGALIU APSAKYTI…”

Kad susikalbėtume, reikia mokėti ne tik bendrą abiem pašnekovams kalbą, bet ir turėti gyvenimo toje pačioje ar artimoje aplinkoje patyrimą, stebėti tuos pačius reiškinius, žinoti daiktų ar reiškinių paskirtį ir pan. įvykiai, išgyventi tų, kurie buvo priartėję prie mirties, yra tiek atsieti nuo bendražmogiškosios patirties, kad norėdami visa tai apsakyti neišvengiame lingvistinių keblumų. Žmonės, grįžę nuo mirties barjero, charakterizuoja „ką matę, ką jautę” kaip nepasiduodantį žemiškiems apibūdinimams.

Būtent šitai daugelis pabrėžia. Trūksta žodžių ir sąvokų tam, ką jie nori pasakyti. Paprasčiausiai stinga būdvardžių, ypač aukštesnių formų negu aukščiausia. Viena moteris, tikriausiai gerai išmananti matematiką, apibūdino man aiškiai ir glaustai: „Na, egzistuoja trys dimensijos – ilgis, plotis ir aukštis. Ir aš tuo tikėjau. Tai – netiesa! Matavimų yra daugiau”. Taip, be jokios abejonės, pasaulis, kuriame gyvename, yra trimatis, kitaip nebūtų mūsų fizinio kūno. Bet anas kitas, kurio slenkstyje atsiduriame po klinikinės mirties, turi daugiau matavimų (gal keturis?) ir yra kur kas sudėtingesnis, kaip kad trimatis pasaulis sudėtingesnis negu dvimatis, teturintis ilgį ir plotį. Dvima­čiame kūnai neįmanomi, nes jie šiame pasaulyje perdaug sudėtingi: čia – plokštumų viešpatija.

Sudėtingesniame negu trimatis pasaulyje yra dalykų, kurių mes nematėme ir jų negalime matyti mūsų sąlygomis. Yra jutimų ir reiškinių, kurių negalėdami su kuo nors palyginti negalime suvokti. Štai kodėl nepajėgiame viso to ir perpasakoti. O jei ką ir pasakoja­me, perteikiame trimačio pasaulio vaizdais, reiškiniais ir sąvokomis, tuo pačiu surasdami labai tolimus, supaprastintus palyginimus. Mano supratimu, šiuo atveju dera prisiminti žinomą alegoriją apie dramblį ir keturis neregius. Šių paprašė apibūdinti dramblį. Pirma­sis, palietęs dramblio pilvą, pasakė: „Dramblys – tai aukštai padėta cisterna”. Antrasis, apkabinęs dramblio koją, neginčijamu žinovo balsu tarė: „Dramblys – tai storas medis”. Trečiasis, palietęs strau­blį: „Dramblys panašus į smauglį”. O ketvirtasis tarėsi esąs suma­niausias ir gudriausias: „Ką jūs čia prasimanote?! Dramblys – tai gyvas, krutantis kopūstas!” Bet ne, ir šis palyginimas ne visai tiko. Alegorijoje bent visos dramblio kūno dalys realios, tad ir palyginimai realūs, nors ir neišsamūs. O čia nėra su kuo nė palyginti! Šiuo atveju jau geriau tiktų pavyzdys, kai aklas negras, visą laiką gyvenęs atogrąžų Afrikoje, bandytų aprašinėti Grenlandijos sniegą. O man jau krebžda dar viena mintelė: pabuvę ties mūsiško gyvenimo ir mirties riba tikriausiai negalėjo suvokti to, kito pasaulio, pilnatvės. Jie tik pajuto, kad aname pasaulyje yra tas, ko pas mus nėra, ir nėra to, kas yra pas mus. Beje, pasakojome apie mirusių sielas, kurias nuklydusieji ten atpažino. Ne, jie nebuvo visai tokie pat, nes ir atpažįstami neturėjo žemiškojo (fizinio) kūno. Bet gal jie sugeba laikinai „pasisavinti” žemiškąjį pavidalą, kad galėtų atpažinti naujai atvykę tamsiuoju tuneliu? Klausimai, klausimai… Jų be galo daug. Gyvenimo tęstinumo po fizinio kūno mirties fenomenalūs tyrinėjimai dar tik įpusėję. Ne, dar tik pradedami. Vargu ar tam užteks vieno žmogaus, dešimties ar šimto kartų amžiaus?

Grįžkime į tai, kuo pradėjome.

Daugelis pacientų prisipažįsta girdėję, kaip gydytojai ar kiti žmonės, stovėję prie lovų, teigdavę, jog jie jau mirę. Viena moteris liudijo: „Ligoninėje negalėjo nustatyti, kokia liga sergu. Gydantis daktaras mane siuntė pas rentgenologą, kad padarytų kepenų nuotrauką ir išaiškintų kas kaip. Prieš rentgenoskopiją reikėjo sulei- sti preparatą, kuris gali sukelti alergiją, todėl mažytę jo dozę išbandė ant mano rankos. Buvau linkusi j alergiją, bet šj kartą jokios reakcijos nebuvo. Preparatą ėmė leisti j mano kūną reikalingu kiekiu. Vis dėlto visų nuostabai mano širdelė neištvėrė. Pajutau, kaip rentgenologas pribėgo prie telefono, stovėjusio ant palangės, ir surinko numerj. Girdėjau, kaip jis pasakė: "Daktare James, aš nužudžiau jūsų ligo­nę. Taip, misis Martin!” Betgi aš žinojau esanti dar gyva! Bandžiau pasijudinti ar kitaip duoti ženklą. Bet negalėjau nė mažojo pirštelio pakrutinti, nė mimika išreikšti… Kai subėgę medikai bandė mane gaivinti, suvokiau, kaip jie tarėsi, kiek ir kokių vaistų suleisti (taip ir šnekėjo profesionaliu žargonu: "kubikų”), bet nejaučiau, kai jie mane liesdavo. Net kai dūrė adata…”

Jaunuolis, ištrauktas iš automobilio nuolaužų ir greitosios pa­galbos medikų pripažintas mirusiu, netikėtai atgaivintas, pasakojo: „Girdėjau, kaip moteriškas balsas avarijos vietoje tarė "jis miręs”, o vyriškas balsas patvirtino "su juo mums nebėr ką veikti”.

Panašaus pobūdžio pranešimai, pasiekiantys mane iš toliau ir labiau oficialūs, derinasi su kolegų, dirbančių su manimi ar tame pačiame mieste, pastebėjimais. Pavyzdžiui, vienas gydytojas prisi­minė: „Vienai mano pacientei sustojo širdis, kai su anesteziologu ruošėmės ją operuoti. Stovėjau prie ligonės galvos ir pamačiau, kaip išsiplėtė jos akių vyzdžiai. Kurį laiką dar bandėme grąžinti moterį gyvenimui, bet nesėkmingai. Tada pasakiau: "Na, dar kartelį!” Širdis tarsi išsigandusi pradėjo pamažu spurdėti, plakti. Ligonė atsigavo. Po kurio laiko jos paklausiau, ką jautusi. Moteriškė atsakė, jog ničnieko, išskyrus žodžius: "Na, dar kartelį! Ir užteks”.

RAMYBĖ IR ATILSIS

Daugelis žmonių junta tik malonius pojūčius. Po sunkios trau­mos vienas vyriškis neberodė jokių gyvybės ženklų. Papasakojo jis štai ką: „Gavęs traumą po akimirkos pajutau staigų nepakeliamą skausmą, kuris apėmė visą mane. Tarytumei ištirpau tame skausme. Liko keistas jausmas: rodos, sklandau tamsioje erdvėje. Diena pasitaikė labai šalta, bet ir to šalčio nebejutau. Buvo šilta ir jauku kaip niekad. Atsimenu, dar pagalvojau: "Ar tik nesu miręs?"

Moteriškė, kurią pavyko išplėšti iš mirties po širdies priepuolio, aiškino: „Pajutau visiškai neįprastą būseną. Kitaip tariant, nejaučiau nieko, išskyrus ramybę ir palengvėjimą. Nebeslėgė žemiški rūpesčiai. Nerimas, kurį gyvendama nuolat jausdavau, irgi atlėgo. Tad tariau sau: "Kaip gera ir ramu! Kad taip amžinai…” Ir stebėjausi: "O kur neatlyžtantis skausmas, kuris mane nuolat kamuodavo?”

Kitas žmogus: „Pažinau palaimingos vienatvės, didelės ramy­bės ir atilsio jausmą. Taip buvo puiku sieloj!”

Žmogus, miręs nuo žaizdų, gautų Vietname, pasakojo, jog po sunkaus sužeidimo patyrė didžiulį palengvėjimą. Mirties bai­mės nejuto, nes nesuvokė ją prisiartinus. „Skausmo visai nebuvo, ir aš niekad iki tol nebuvau toks laisvas. Man lengva ir – viskas o’key!”

triukšmas

Daugelyje pranešimų minimi įvairiausi, neįprasti pojūčiai mirš­tant ir net priešmirtinėje būsenoje. Kartais aidėdavo garsai – nepa­keliami, itin nemalonūs. Štai vieno vyriškio vėliau padiktuotas pojūčių aprašymas. Klinikinė mirtis jį ištiko per pilvo ertmės operaciją: „Labai nemalonus zvimbiantis garsas ėjo tiesiog iš mano galvos. Jis pasiu­tusiai dirgino, tiesiog varė iš proto… Niekada, niekada nepamiršiu šio triukšmo!”

Kita moteris pasakoja, jog netekusi sąmonės tik ji viena (ir niekas iš aplinkinių) išgirdo garsų gaudimą, ne – zvimbimą, o gal viena ir kita. O ji tarytumei sukosi aplink save, kažkur lėkdama… Įdomu, kad daugelis pasakojusių visa tai apibūdina kaip riaumojimą, staugimą, šniokštimą, medžių ošimą, ūžimą, beldimą, žvangėjimą, čežėjimą, braškėjimą… Kartais garso efektai būna patrauklūs. Pa­vyzdžiui, žmogus, laikytas mirusiu, bet atgaivintas, prisipažino: „Gir­dėjau kažką panašaus j varpų skambesį tolumoje, jam atplaukiant per laukus ir pievas. Tarytumei tuos garsus atneštų vėjas – čia gaudžia stipriau, čia vėl nutolsta. O kartais skambėjo nelyginant japonų varpeliai…” Kaip skamba japonų varpeliai, retas esame pa­tyrę. Užtat galime įsivaizduoti, kaip skamba kaimo bažnytėlės varpai. Jie, turbūt, visur panašūs – ir šiaurės Prancūzijos lygumose, ir Len­kijoje (ir be abejo, Lietuvoje - vert.). Reanimuotasis pasakotojas knygos autoriui pridūrė: „Tai buvo vieninteliai garsai, tuokart pasiekę mane. Iš kur jie? Neturiu supratimo”.

Jauna moteris, vos nenumirusi nuo vidinio kraujavimo, prasi­dėjusio dėl kraujo krešėjimo sutrikimų, pasakojo, jog kolapso metu ji pradėjusi girdėti „kažkokią muziką – didingą, puikią”.

tamsus tunelis

Dažnai vienu metu su garso efektais žmonės pasijunta labai greitai lekią kažkokioje erdvėje. Ją nusakant vartojami įvairiausi apibūdinimai. Man, liudijimų rinkėjui, teko girdėti, jog vieni ją įsivaizdavę kaip ilgą, tamsų tunelį, kiti – kaip urvą, treti – šulinį, ketvirti – dūmtraukį, penkti – nutekamąjį vamzdį, šešti – tamsų slėnį su blyškiais šešėliais, septinti – tarpeklį, aštunti – kažką panašaus į cilindrą, devinti – uždarą erdvę, dešimti – tiesiog kiaurymę… Žodžiu, vartojamos skirtingos sąvokos, bet tai netrukdo pastebėti, kad visi pasakotojai skirtingais palyginimais stengėsi išreikšti tą patį.

Susipažinkime su dviem pasakojimais, kuriuose ryški tamsaus tunelio idėja.

„Tai atsitiko, kai buvau vos dešimties metų. Dabar jau įžengiau į 37-uosius. O atrodo, kad viskas buvo vakar. Atmintin tas nutikimas įsirėžė be galo ryškiai, su visomis smulkmenomis. Niekad, jau niekad to nepamiršiu! Pavasarį taip sunkiai susirgau, jog mane paskubom atvežė į artimiausią ligoninę. Daktarai iškart griebėsi narkozės. Kodėl – nežinau, nes buvau pernelyg mažas. O vėliau persirgtomis ligomis nebesidomėjau.

Buvo tie laikai, kai ligoninėse dar naudodavo eterį. Prie mano nosies prispaudė aštriai kvepiantį tamponą ir – o, Dieve! – (man vėliau apie tai prasitarė) mano širdelė liovėsi plakusi. Nors ir buvau narkozės būklėje, manyje išliko kai kurie jutiminiai pojūčiai, gal kiek ir prislopinti. Pirmiausia mane pasiekė skambantis, itin ritmingas triukšmas: brrrnung-brrnng-brrrnung! Po to pajudėjau ir ėmiau vis greičiau skrieti ilga, tamsia erdve. Nelyginant, – atsiprašau, ką dabar pasakysiu, – būčiau atsidūręs tuščiame kanalizacijos vamzdyje ar į jį panašaus daikto viduje. Judėjau, lėkiau į nežinią ir visąlaik girdėjau: brrrnung-brrnng…„

Kitas žmogus, sunkiai sirgdamas, irgi buvo taip arti mirties, kad jo akių lėliukės išsiplėtė. Atsigavęs ir sustiprėjęs jis pasakojo:

„Atsidūriau nepaprastai tamsioje, tiesiog juodoje tuštumoje. Tuštumą, kurią jutau, sunku žodžiais išreikšti. Ir ne tik todėl, kad tai tuštuma. Ji kažkuo keista. Jaučiausi judąs vakuume pirmyn per tamsą. Kur – nežinau, kokiu tikslu – juo labiau. Tiktai suprantu, kad judu. Rodos, skrieju tuščiaviduriame, beoriame cilindre. Šitai jausti yra keisčiau negu keista. Ir cilindre esi, ir dar kažkur. Perpus!”

Trečias žmogus, atsidūręs ant mirties slenksčio, savo pasako­jimą grindžia religiniais motyvais:

„Netikėtai atsidūriau labai tyliame ir tamsiame slėnyje. Panašu, jog jo dugnu driekėsi kiek pilkšvesnis, pelenų spalvos takas, o gal kelias. Ir aš juo ėjau… Vėliau, kai pasveikau, man toptelėjo mintis: Šventajame Rašte yra posakis mirties šešėlių slėnis. Vadinasi, aš ten jau buvau! Ten!”

• be kūno

Daugelis mūsų tapatiname save su kūnu. Pripažįstame, jog yra ir protas, tačiau tai – kažkas efemeriška, t.y. laikina, nepatvaru. Pagaliau, protas gali būti ne kas kita, kaip elektros dalelių ir cheminių procesų rezultatas. Daugybė žmonių tiesiog negali savęs įsivaiz­duoti egzistuojant kitokiame būvyje kaip fizinis kūnas arba šalia jo, šalia kūno, prie kurio taip pripratome.

Žmonės, kuriems buvo lemta (ar nelemta) pajusti mirties artu­mą ir su kuriais man pavyko pasišnekėti, niekuo nesiskiria nuo paprasto vidutinio žmogaus, būtent nuo žmogaus, tapatinančio save su kūnu. Todėl dažnas mirštantysis būna be galo nustebintas po to, kai perėjęs tamsųjį tunelį ar slėnį, pajunta, jog gali j savo kūną žiūrėti iš šalies, kai tampa tarsi pašaliniu stebėtoju, kai mato save, kitus žmones ir įvykius nelyginant scenoje ar kino juostoje.

Susipažinkime su keletu pasakojimų, kuriuose aprašomi pa­našūs antgamtiniai buvimai šalia fizinio kūno.

Vidutinio amžiaus moteris pasakoja:

„Mane į ligoninę paguldė dėl širdies ligos. Kitądien nustojau kvėpavusi, sustojo širdis. Išgirdau, kaip seselės ėmė kažką šaukti, tikriausiai gydytojus. Bet aš, jų nesulaukdama, atsiskyriau nuo kūno. Gal tapau mažu kamuolėliu, bet nesu tuo tikra. Tiktai žinau, jog prašliaužiau plyšeliu tarp čiužinio ir antklodės iki lovos krašto (o gal skersai čiužinio ir lovos vielinio tinklelio) ir atsidūriau ant palatos grindų. Po to pradėjau lėtai kilti aukštyn. Kildama mačiau, kaip dar keletas seselių įbėgo į palatą, jų prisirinko koks tuzinas. Mano gydytojas kaip tik lankė ligonius (rytinė vizitacija ar panašiai) ir įėjo skubriais žingsniais. Mačiau, kaip jis įėjo! Ne, iš lovos nebūčiau mačiusi, nes ją supo seselės. O man regėti, kas darosi palatos tarpduryje, niekas netrukdė. Pamenu, pagavau save mąstant: "Įdo­mu, ką darys gydytojas?,, Susiradau patogią vietelę palubėje už šviestuvo. Kvailutė, mat dar vyliausi, jog mane pamatys ir kils visuo­tinis išgąstis, sumišimas! Prisimenu, palyginau save su lengvu popierėliu, pakibusiu ore, vėjeliui dvelktelėjus.

Mačiau, kaip gydytojas, padedant gailestingosioms sese­lėms, bandė gaivinti mano kūną. O jis, maniškis pakankamai stambios kompleksijos kūnelis, gulėjo išsikėtojęs ir nejudrus. Vie­na seselė šūktelėjo: „O, Viešpatie! Ji mirė!” O antroji dar kartą pasilenkė prie manojo kūno ir vėl bandė gaivinti metodu „iš burnos – j burną”. Žiūrėjau j jos pakaušį, o ji, vargšelė, vis triūsė. O, Madona, niekada nepamiršiu jos trumpai kirptų plaukų nei jų spalvos. Tai buvo mano gelbėtoja! Po to pamačiau, kaip į palatą įstūmė kažkokį aparatą ir pabandė elektros šoku paveikti krūtinės ląstą. Girdėjau, kaip procedūros metu subraškėjo ir sutraškėjo mano kaulai. Tiesiog baisu! Tik aš nejaučiau nei elektros purtymo, nei kitokio skausmo. Matau, kaip jie masažuoja mano krūtinę, trina rankas ir kojas, matau ir stebiuosi: „Kodėl jie taip jaudinasi? Man juk dabar taip gera!"

Lengvai galima įsivaizduoti, kokios mintys ir jausmai kyla žmonėms, patekusiems į tokią situaciją! Daugelis mano, jog galimybė nebūti savo kūne yra visai neįtikėtina, ir netgi visa tai išgyvenę pasijunta sutrikę ir bando tuos išgyvenimus kaip nors atsieti nuo mirties. Stebisi, kodėl visa tai įvyko būtent jiems, kodėl jie galėjo į save pažvelgti iš šalies.

Reakcija į šią būseną gan nevienoda. Vieni (o tokių dauguma) superkritiškuoju momentu bandė žūtbūtinai grįžti į savo kūną, tik nežinojo, kaip tai padaryti. Kiti pasakojo jutę panišką baimę. Dar kiti (jų, tiesa, nedaug) patyrė, galima sakyti, teigiamą reakciją. Pavyzdžiu gali būti šis pasakojimas:

„Iš pat ryto mane apgobė tiršta, pilka migla… Tarytum plaukiu ore… Jaučiu – jau jau palieku kūną, sunkų, lyg. būtų svarstis ant krūtinės ar prie kojų… Na, štai, ir juo atsikračiau… Žvilgteliu atgal… Apačioje matau lovą, joje – save… Kas tai? Jokios baimės nepatiriu… Su nauja būsena – pats savo nuostabai! – susitaikęs… Kas bus – tebūnie… Tiesiog ramu… Nė kiek nesukrėstas ir neišgąsdintas ne-  paprasto įvykio…

Atrodo, nebuvo ir nėra ko jaudintis… Tiesa, supratau, kad  mirštu, kad ta situacija, kurioje atsidūriau, yra mirtis. Tik kažkas viduje man sakė, kartojo: jeigu dabar, neatidėliodamas nė akimirkai, ne­grįšiu j savo kūną, mirsiu galutinai

Visiškai skirtingi žmonių požiūriai j jų paliktuosius kūnus. Jauna mergina, kuri mokėsi ketindama tapti gailestingąja seserimi, nupa­sakoja savo būseną, kai ligos metu atsidūrė klinikinės mirties būklė­je. Vėliau ji aprašė savo baimę, manau, suprantamą kiekvienam:

„Mums, besimokančioms, nuolat kaldavo j galvą, kad savo kūnus po lemtingos valandos paaukotume mokslui. Ir štai tada, kai man darė dirbtinį kvėpavimą, įtemptai galvojau: "Ne, nenoriu, kad mane pjaustinėtų kaip eksperimentinį lavoną!”

Girdėjau dar kitų dviejų ligonių pasakojimus, kad jie, atsiskyrę nuo savo kūnų, jautę tą patį, ką ir ši mergina, [domu, jog abu buvo medikai: vienas – gydytojas, antras – gailestingoji seselė. Sutapimas?

Kartais požiūris į savo kūną esti susietas su gailesčiu. Statybų darbininkas, kurio kūnas, krisdamas iš didelio aukščio, buvo žiauriai sužalotas, o širdis kurį laiką nebeplakė, po savaitės pasakojo:

„Nors žinojau begulįs lovoje, kažkuriuo metu pamačiau lovą iš šalies ir gydytojus, susibūrusius aplink ją. Niekaip negalėjau supra­sti, kaip gi pajėgiu žiūrėti j save ir geležinę lovelę. Ūmai pasidarė skaudu matyti save tokioje apverktinoje būklėje ir taip išdarkytą”.

Keletas atgaivintųjų po klinikinės mirties teigė jautę abejingumą buvusiems savo kūnams. Štai kad ir toks ligonės aprašytas fragmen­tas:

„Ligi tol nė nežinojau, kaip atrodau. Buvau įpratusi matyti save tik veidrodyje ir nuotraukoje. Abiem atvejais buvau plokščia. Be to, veidrodyje stovėjau keistai išvirkščia: kur dešinė, ten buvo kairė. Kaip čia paaiškinti? Na, kai dešine ranka imu šukas, veidrodyje mano antrininkė tą patį daro kaire ranka. Ant mano kairiojo skruosto mažytis apgamėlis, mano antrininkės – ant dešiniojo. Dabar paste­bėjau, jog tikrasis "aš” (tiksliau – mano kūnas) kiek kitoks negu jį matydavau. Prireikė keleto minučių, kad save pažinčiau!”

Minėtas abejingumas savo kūnui kartais įgyja itin raiškią formą, netgi su tam tikra komizmo gaidele. Vienas vyriškis jį gydžiusiai daktarei prisipažino: „Savo – ne kieno nors kito – mirties metu atsidūriau prie lovos, kurioje miriau. Žiūriu, mano kūnas jau įgavęs būdingą lavonams pelenų atspalvį. Puolęs į neviltį, karštligiškai ėmiau puldinėti nuo minties prie minties. Ką čia padarius? Kokią rasti išeitį? Nusprendžiau, jog pirmiausia turiu palikti patalpą, kurioje guli lavonas. Juk čia taip nejauku! Vaikystėje iš senelio girdėdavau istorijas apie vaiduoklius ir numirėlius, jų bijodavau, tad ir dabar, kaip bebūtų paradoksalu, nenorėjau likti šalia mirusiojo, nors tas miręs kūnas buvo mano”

Šiame pasakojime daugiau susvetimėjimo negu abejingumo. Čia dar savo kūnas neapeinamas kaip rąstas ar akmuo. Čia dar patiriama, nors ir neigiama, reakcija j kūną kaip nuosavybę, nors ir nebesutapatinama su savuoju „aš”. O būna atvejų, kai savojo „aš” požiūrį į kūną užvaldo visiškas, pabrėžiu, visiškas abejingumas. Jeigu tikėtume viena moterimi (beje, apie nutikimus ant gyvenimo ir mirties ribos mažai kas išdrįs meluoti), štai kaip ji sureagavo ant tos ribos pabuvojusi: „Visai neatsisukau atgal. Ten žinojau esant mano kūną. Nejutau jokio noro į jį žvilgtelėti. Žemiškąjį gyvenimą baigiu, ir jis man nebereikalingas. Visas mano dėmesys buvo sutelktas į būsimą pasaulį, į kurį tikėjausi jau įkėlusi koją… Žiūrėti į savo kūną – tas pat, kas žiūrėti į praeitį…”

Ir antgamtiškoje būklėje žmogui reikia kažkiek laiko, kad jo sąmonė priprastų prie to, kas su juo vyksta. Kurį laiką jis bando suvokti, kas su juo vyksta, užplūsta įvairiausios, net ir keisčiausios mintys, kurių, jei ramiai galvotų, nė nebūtų, kol suvokia – jis miršta, o gal jau numiręs.

Vienu ar dviem atvejais, su kurių aprašymais susipažinau, mirštantieji, kurių siela, protas, sąmonė (galite visa tai pavadinti kitaip) atsiskyrę nuo kūnų, vėliau kalbėjo po išėjimo iš kūnų apskritai pamiršę juos turėję, buvę fiziniame kūno apvalkale. Jie save laikė „gryna sąmone”. Pasak vieno jų, buvęs jausmas, jog „jis mato viską aplink save, neišskiriant net pakaušio, apie kurį neturi supratimo. O pats neužima jokios vietos, žinoma, savajam "aš” nepriskirdamas savo kūno. Kas jis pats? Sąmonės krešulys? Tirštis? Koncentratas? Supraskite, ką čia norįs pasakyti…”

Dar keletas teigė, jog „taip buvo įsitraukę į aplinką, kurioje atsidūrė, kad net nepagalvojo – tebeturį kūną ar likę visai be jo”.

Vis dėlto, dauguma mano pašnekovų neabejojo, kad „išėjus iš fizinio kūno tuoj pat atsidūrė kitame”. Čia, deja, įžengiame į sritį, kurią labai sunku aptarti. Tas „naujasis kūnas” nepasiduoda apibūdinamas neadekvačiomis žmogiškos kalbos sąvokomis. Beveik kiekvienas, bandęs pasakoti man apie nežemiškąjį kūną, kalbėdamas sutrikdavo ir teisindavosi: „Nerandu žodžių…” arba „Ką aš čia šneku? Pabandysiu aiškiau, tiksliau”. Ir vėl: „Ne, visai ne taip!”

Tuo pačiu „nežemiškojo kūno” aprašymai vienas kitą papildo. Vartodami skirtingus žodžius, sąvokas, o pasakojimus iliustruodami skirtingomis alegorijomis, jie kreipia mintis į tą patj. (Beje, pastebė­jote, kad čia ir vėliau vartoju tuos pačius posakius: „vieną ir tą patj”, „kažkuriuo metu”, „pasijutau” ir panašiai; bet tai tik pabrėžia pasa­kojimų vienovę.)

Ir dar pastaba. Ilgokai svarstęs išrinkau mokslinį terminą iki šiol mano vadintajam „nežemiškajam kūnui”. Mat šis netinka. Mėnulio akmuo – irgi kūnas, meteoritas – juo labiau. Taigi, reikia tikslesnio, apibūdinančio fenomeną, su kuriuo šiuose liudijimuose susiduria­me. Apsistojau ties vardu, kurį nejučiom pasufleravo du mano pa­šnekovai, buvę pašnekovai, buvę pacientai. Tas terminas – „dvasinis kūnas”.

Mirštantieji, rodos, iš pradžių nejaučia savo naujojo apvalkalo, t.y. dvasinio kūno. Tikriausiai dėl jo fizinių galimybių neturėjimo. Nebeturintys fizinio kūno, nors ir įgiję naująjį, bergždžiai bando balsu ar ženklais pranešti artimiesiems apie save – jų niekas nemato ir negirdi. Šauk, rėk, stumdykis – kūno nebevaldai, o dvasinio kūno riksmas ir judesiai gyviesiems begarsiai ir neregimi. Tampi tylesnis už virpantį lapelį.

Tai gali paliudyti viena iš mano pacienčių:

„Mačiau, kaip mane, nustojusią kvėpuoti, pernešė į kitą patalpą ir ėmė reanimuoti. Keistų keisčiausia: kam visas tas vargas?! Man juk neblogai įsitaisius maždaug pjedestalo aukštyje, gal net kiek žemiau. Viską matau per žmonių galvas. Bandžiau juos užkalbinti, bet niekas neatsakė. Kalbinau už nugaros, kad neišsigąstų, kai pamatys, jog ten, iš kur sklinda balsas, nieko nėra. Vadinasi, ir mano balso nėra?!”

Kitas žmogus:

„Gydytojai ir seserys masažavo mano kūną, o aš bandžiau juos pamokyti. "Palikite mane ramybėje!” Ir jau piktokai: "Palikite! Tai mano kūnas. Argi aš negaliu su juo elgtis savo nuožiūra? Nustokite mane badę! Nors skausmo nebejaučiu, man ši betikslė procedūra nemaloni”. Gelbstintiems mane medikams netgi bandžiau trukdyti. Vienam storuliui daktarui, prisipažinsiu savo gėdai, taikiausi įspirti į nepadorią vietą. Tik nieko iš to neišėjo. Ničnieko! Gydytojų anei seserų rankos nejautė mano prisilietimų. O aš nejutau jų pirštų, adatų dūrių. Ar jų rankos prasismelkdavo pro manąsias, o gal atvirkščiai – nepasakysiu. Gal buvo taip, o gal ne – nepastebėjau… Sakau sąžiningai”.

Arba:

„Iš visų pusių žmonės bėgo, skubėjo į avarijos vietą. Stovė­jau siaurame, tuščiame praėjime, kurį subėgusi minia paliko at­skubėsiantiems pareigūnams. Iš ten mačiau atokiau nuo manęs gulintį savo kūną. Gulėjo jis ant grindinio nenatūralioje pozoje, po juo vis telkėsi, didėjo kraujo klanas. Staiga nuo šaligatvio metėsi j minią mano žmona. Kaip šiandien matau – vilkinti oranži­niu lietpalčiu, kurį jai padovanojo mano brolis. Bėgo ji tiesiai į mane. Jau norėjau Magdą apglėbti: "Nieko nebijok. Tai, kas atsitiko, netrukus paaiškinsiu. Tik nusiramink. Tik neišsigąsk”. Bet Magda praėjo per mane… kiaurai. O, Viešpatie! Ji manęs nematė! Aš jai nebeegzistavau! Ji sukniubo prie mano lavono. Taip, taip, tik dabar supratau: tai buvo mano lavonas. Nebe kūnas…”

Dažname pasakojime būtinai pabrėžiama: dvasinis kūnas – besvoris. Daugelis pasipasakojusiųjų iš pradžių, atsiskyrę nuo kūno, pakildavo į patalpų palubę arba kybodavo ore. Ne vienas aprašė skridimo pojūtį, nesvarumo jausmą. Tik skrisdavo nemojuodami rankomis, o jei plaukdavo – tai nesiirdami.

Mums, turintiems fizinius kūnus, regėjimas ir pusiausvyros jutimas padeda nustatyti savo vietą erdvėje arba kuria kryptimi judame ir ar apskritai judame. Yra dar vienas orientavimosi būdas: tai – kinestezija. Medikai ją dar apibūdins kaip sausgyslių įtampą. Beje, mes nejaučiame kinestezijos impulsų. Vis dėlto, spėju, kad be šio pojūčio iš karto pajustume jo netektį. Turintieji dvasinius kūnus nebeturi nė vieno šio pojūčio, tad jie praranda svorio jausmą, judėjimo ir buvimo erdvėje suvokimą.

Dvasinio kūno savybės atrodo kaip galimybių suvaržymas. Betgi remdamiesi tomis pačiomis nuostatomis, tai galime įvertinti ir kaip suvaržymų nebuvimą. Įsivaizduokime save, turinčius ne įprastą mums, o dvasinį kūną. Ar ne privilegijuota padėtis, kai gali kitus matyti, klausytis jų kalbų, o pats likti nematomas ir negirdimas? O, kad tuo galėtų pasinaudoti šnipai! Minėta padėtis jiems pasirodytų ideali!

Be to, bejėgis dvasinis kūnas šiame pasaulyje tikriausiai kitame, sudėtingesniame turi tik jam, anam pasauliui, ypač reikalingų savybių, apie kurias nenutuokiame.