Gyvenimo vertybės
Kam aš rašau šitas eiles?
Tikriausiai sau ir dėl savęs.
Tik pradedu suprast esmes,
Jog aklas, kurčias buvęs.
Kad protas - ne akmuo kely,
Uola, ar kalnas,
Kurį apeit tu būtinai turi,
Nors ir esi ne jaunas.
Į kalną laisvės lipt ir nusirist,
Vėl kopt aukštyn - sunku.
Gali suklupt, paslyst,
Ant beprasmybės akmenų.
Galva kaip visada pilna minčių,
Per jas sunku pasiekt ramybės.
Paklydę tarp atsiminimų ir vilčių,
Nejaučiame tikros Vienybės.
Iliuzijų tau visada paduota.
Tas pats, ko panorėtum,
Šlovės, valdžios, gal turtų, puotą.
Svarbiausia kad Esmės nepastebėtum.
Nubust kad negalėtum,
Vilčių ir norų glūdumoj.
Kad dėl idėjos "aš" drebėtum,
Beprasmiškų koncepcijų gausoj.
Šiandien pakaks religinės miglos,
Jog nesat dar dvasingas.
Nebus galvoj Tylos,
Beskaitant ezoterikas madingas.
Taip Laimės neatrast,
Nėra tam galimybės.
Svarbiausia tau pačiam suprast,
Jog mes visi iš vien - Gyvybė.
Palik akimirkai puikybę,
Tame nėra prasmės.
Juk tu ir taip - Esybė,
Tikra Gyvybinė Versmė.
Praverk vartus į Realybę,
Tai nesudils ir nesuplyš.
Tokia yra tikra Teisybė
Ir Amžinybės Šulinys...
Taikos ir ramybės.
|