Pirmadienis, 21.08.2017, 10:31
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2017 » Birželis » 6 » Ieškok to, kas negimsta...4
09:27
Ieškok to, kas negimsta...4

Kad ir ką nedarytumėte gyvenime, teisinga yra tik tai, kas daro jus laimingais. Jei esate laimingi, viskas gerai, o kas vyksta dar, antraeiliai dalykai. Jei gyvenimo įvykiai džiugina, jau yra gerai. Ir jei kas nors daro laimingu, būk tame. Buvimas tai esamas momentas, gyvas, nejudantis. Esi ir viskas, laiko jautimas dingsta. Gyvenimas paprasčiausiai yra, jis nejuda, tarsi stovi. Jame viskas juda, bet pats jis stovi vietoje. Visa tai atveria naują pasaulį. Šiame pasaulyje egzistuoja du skirtingi reiškiniai, tačiau kaip viena tuo pačiu metu. Ir judėjimas ir nejudrumas egzistuoja kaip viena. Negalima pasakyti kad pasaulis nejudrus. Pažvelkite aplinkui ir pamatysite, kad viskas jame juda, bet negalima sakyti kad pats pasaulis kur tai juda. Jis niekur nejuda.

Pavyzdžiui jūrą. Ji tarsi visą laiką juda, bangos ošia ir tt., bet tuo pačiu niekur nejuda, lieka vienoje ir toje pačioje vietoje. Taip ir Gyvenimas. Buvimas čia ir dabar duoda jautimą be laiko. Nėra tokio kaip laiko ir kokių tai siekių, yra judėjimas. Viskas juda, gyvena. Jauti iš gyvenimo džiaugsmą ir be priežasčių. Gyvenimas tampa džiaugsmu. Tai ir yra buvimas čia ir dabar. Tada, kada tai atsiveria, nesvarbu kas vyksta dabar, viskas būna tinkama. Tai gal nėra ko nori, bet kas tave džiugina. Esant momente čia nėra ko norėti, nėra norų.

Kada atsiveria buvimas dabarties momentu, nukrenta rūpesčiai dėl šeimos, vaikų, nesieki ko tai gauti. Nesi prieš ką nors gauti, bet ir nesieki to.

Nesi prieš pinigus, bet nesivaikai jų. Nesi prieš tarpusavio santykius, bet specialiai neieškai ir nesieki. Kada atsiveria dabarties momentas realybė nereikalauja supratimo kas ir kaip. Paprasčiausiai kaip vyksta taip vyksta. Dabarties momentas suteikia visas galimybes. Esmė sulaukti kol tai atsiveria. Kada atsiveria paprasčiausiai įeikite į tai.

Tylėjimas galvoje tai kaip durys. Žengti niekur nereikia, tik suvokti, kad protas ramus, kad šis pasaulis egzistuoja be komentarų. Suvok šį pasaulį be paaiškinimų, be pavadinimų, paprasčiausiai priimk. Tai nėra ta vieta kurios sieki, tačiau tai, kas veda į ten, kaip durys. Proto tylėjimas kaip durys. Tai lengvai pasiekiama, paprasčiausiai iš to nereikia niekur išeiti. Kai pastebi, jog protas nutilo, žiūrėk į tą tylėjimą, suvok tylėjimą ir Realybė pati įtrauks.

Visa esmė tame, sulaukti to, kada protas nustoja kalbėti. Atsiranda tarpas, pauzė. Tada ir žiūrėkite į ta tarpą. Lygiai taip pat, kaip ir tarp bet kokių daiktų gali būti tarpas. Ir tada žiuri į pasaulį tarp tų daiktų. Kada viena mintis išėjo, o antroji dar neatsirado, pasaulis lieka tuščias, be žodžių. Jis yra, bet jame nėra žodžių, neužpildytas mintimis. Gali atsirasti kokia nors mintis ir išeiti vėl. Tai leidžia pamatyti pasaulį be svarstymų, tokį koks yra.

Gal ne iš karto pamatysite tai, gal prireiks kelių akimirkų kad nutiltų protas ir tik po to uždanga krenta. Bet tai būtinai atsitiks, jei to nori ir sieki.

Jei audros metu buvot miške, tikriausiai pastebėjote, kad visi medžiai pradeda stipriai siūbuoti ir atrodo, jog jie arba tuojau pat nuskris, išraus su šaknimis, ar jie nuvirs. Ir ką tada lieka daryti? Paprasčiausiai stebėti visa tai. Todėl kad ir kas neįvyktų, visada yra tik vienas variantas – stebėti. O toliau veiksmai vyks priklausomai nuo situacijos. Jei reikia sureaguosi pavyzdžiui į krintantį medį ir tt. Bet be šito paprasčiausiai eini ir stebi.

Taigi, kad ir kas nevyktų su kūnu, paprasčiausiai stebėkite. Baimė – mintis, palyginamoji mintis. Audros atveju baimė bus mintis apie savo likimą kieno tai atžvilgiu. Kaip ir situacijoje miške audros metu, gali galvoti apie savo likimą ir patirti baimę, lygiai taip pat gali bijoti ir dėl kūno permainų.

Yra tokia būsena, kada negalvoji, o sulygini. Pavyzdžiui, kai matai šunį ir jis urzgia, negalvoji, jog tas šuo įkas, tik sulygini jo dantis ir savo kojas. Jautimas atskiru nuo pasaulio ir yra tas baubas kuris baugina. Iš esmės tai vienintelė egzistuojanti žmogaus baimė. Jausmas atskiro pasaulyje. Tai sukelia pavoju, nes pasaulis didelis, o tas “tu” – mažiukas. Po to visa tai yra išsireiškia mintyse. Tas baimės jausmas visada sulyginime. Tai faktų palyginimas protu.

Geriau ne bandyti atsikratyti tokio jausmo, o pamatyti jo netikrumą, kad tai tik sulyginimas. Kad baimės atskaitos taškas visada yra tas “aš”. “Aš” ir “Pasaulis”. Jeigu suvoktum, kad tu ir esi tas pasaulis, žengtum į tą supratimą, kad “aš esu dabarties momentas ir be manęs dabarties momento neegzistuoja”, baimė dingtų. Dabarties momentas – tai bet kokiu atveju esi tu. Viskas kas egzistuoja dabar –  tai tu. Tai dar vadinama Sąmone, Gyvenimu, Dievu, tai –  Tu.  Ir esamu atveju tai atrodo būtent taip, kaip yra tiesiog dabar. “Aš esu pasaulis, dabarties momentas. Aš ne žmogus, egzistuojantis dabarties momente,  pasaulyje, o aš ir esu – Pasaulis” Ir to pasaulio viduje egzistuoja visa kita, kūnai, tame tarpe ir šis, daiktai aplinka ir tt. Tam nereikia daug laiko, prie tokios būsenos pripranti ir ji prisidės prie kitų žinių ir mokėjimų buvusių iki tol.

Galima palyginti su vaiko įgūdžiais, kai prie buvusių mokėjimų, pavyzdžiui rėkti, stumdyti ir tt. prisidėjo dar vienas – kalbos sugebėjimas. Dabar jis gali pasakyti: “aš noriu gerti” ir dėl to nebereikia stumti ką nors, ar rėkti.  Tiesiog prisideda dar vienas visą  gyvenimą palengvinantis mokėjimas. Tai dar vienas turtas, tūnojęs užslėptas viduje ir atsivėręs.

Blogai žmogui būna tik vienu vieninteliu atveju, kada yra koks nors tikslas ar noras. Ir visiškai neturi reikšmės koks tai tikslas ar noras. Nors bus kas tai gero, ar dvasinio, toks tikslas irgi darys blogai. Blogai būna tik tada, kada atsiranda tikslas, kitų priežasčių tam blogai – neegzistuoja.

 Pačiuose tiksluose nėra nieko blogo. Iš esmės, daugiausia jie pateisinami, bet tai – iliuzija. Galime norėti visuotinai būtinų, gerų dalykų, gal netgi minimalaus komforto sau ir tt. Tačiau šiuo atveju visiškai nesvarbu ko norėti, ar 1000 eurų, ar milijono, geriau tada milijono, nes abiem atvejais kančia bus vienoda.

Esmė tame, jog protas už to užkliūna ir tai sukuria nelaimę. Kada užsinori ko tai ateityje, palaipsniui nustoja patikti dabartis. Kančia tame, jog nori ko tai tokio, ko dar nėra. Jei to nėra, dabartis vis daugiau ir daugiau netenkina. Ir visa tai vadinama gyvenimo rutina. Jei neatleisite visų tikslų be išimties – kentėsite.

 O ar mes galime ką nors daryti be tikslo, juk tai neįmanoma?

Aibes judesių darote be jokio tikslo, kurių net nepastebite. Tuo momentu, kada tvirtinate, jog nieko nedarote be tikslo, daugybe judesių ir mimikų atliekate be jokio tikslo. Esate nelaimingi tik palyginimuose su kuo tai, nejaučiant, nepastebint savęs. Gal tame pastebėjime ir yra jūsų laimė? Kartais žmonės ieško kokių tai didingų dalykų toli, bet kas vyksta tiesiog dabar net nepastebi. Jo tada tiesiog nėra savyje. Kaip galima būti laimingu, jeigu visu savo dėmesiu esi kažkur tai ten tolumoje?

Buvimas savyje kaip namai, iš kurių nereikia niekur bėgti, kaip miestas kuriame gimei. Galima tiesiog likti tame ir būti laimingu. Jeigu sugebi būti laimingu ten kur esi, būsi laimingu bet kurioje vietoje ir bet kada. O jei dėmesys kur tai ten, tai čia visada ko tai trūks. Kokia gali būti laimė be jūsų pačių? Be dėmesio ir suvokimo kūnas negali būti laimingas.

Visa tai tik todėl, jog dėmesys ne čia. Jis nubėgo. Ieškoti žinoma jo nereikia. Geriau ieškokite to, kas ieško. Kas ieško kitokio gyvenimo? Kaip minimum, kad jausti pasitenkinimą tuo kas yra, nebūtina kalbėti apie džiaugsmą ar laimę. Paprasčiausiai reikia, kad dėmesys liktų čia, suvokti kas yra dabar. Po kiek laiko pajausite, viskas absoliučiai gerai taip kaip yra.Tai dar nebus nei laimė, nei džiaugsmas, tačiau nemažai to linkme. Be dėmesio čia, būti gerai negali.

Būti nelaimingu negerai, bet visa tai tik nedėmesingumas sau ir ne daugiau. Tai nereiškia, jog jums ko tai trūksta. Tereikia atlikti vieną vienintelį teisingą sprendimą – nukreipti protą į savęs pačio suvokimą, tiesiog į save, tiesiog į tą, kas dabar suvokia. Jungiklis – stebėk savo stebėjimą.

Gali būti skaudu gyvenime, bet ar esate tuo skausmu? Jei nesi skausmas, matai kaip jis ateina ir kaip išeina. Nebūti santykiuose žinoma saugu, niekada neišsiskirsi, nes su niekuo ir nesusiliejai. Bet jei su kuo tai susiliejai, susijungei, visa tai daro tave pažeidžiamu išsiskiriant.

Buvimas čia pagyvina gyvenimą, bet išsiskyrimo skausmas vis viena gali nutikti. Gal nepyksite, nereikalausite kažko, bet kas tai viduje vis viena sureaguos. Viskas kas vyksta gyvenime – normalu. Jei norite nekentėti, tai net pati tokios nekančios idėja suteiks kančią. Žinoma, santykiai gali tapti ant tiek gilūs, jog jie nesukels skausmo, kadangi skausmas visada tik paviršiuje. Skausmui svarbūs tik paviršutiniai gyvenimo aspektai.

Būkite gelmėse, kokie esat savyje, mintims, emocijoms leidžiant atsirasti ir išeiti, nesikabinti jų. Skausmas tada, kada griebiesi veina iš minčių ir pradedi tai apgalvoti. Nesikabinkit nei už laimės, nei už nelaimės.

Jei atsiranda atstumai tarp minčių stebėk tai. Dažniausiai save suvokia žmogus tik kaip mintį. Pavyzdžiui tokią: “aš atskiras žmogus” – mintis, būsena, kada nesimato, jog emocijos ir mintys yra ateinančios ir išeinančios bangos ir ne daugiau.

Gyvenimas žymiai nuostabesnis kada paleidžiama bet kokia mintis. Gal ką apgalvoti ir įdomu, bet neapgalvoti nieko – tiesiog nuostabu. Eikite ten kur visada lengva. Nesvarbu ar tai karjeros augimas, ar jos kritimas. Laimė ten, kur lengva ir jokios reikšmės neturi kokį padarysi pasirinkimą. Kitokių laimės požymių tiesiog nėra ir būti negali. Juos žinoma galima prisigalvoti, tačiau jų nėra.

Kada matai tai, kas tikra, be proto interpretacijų, matai, jog pasaulis yra nejudamas ir nedalomas, kaip kosmosas ir nuo tokio momento gali matyti tai pastoviai. Matai, kad tu ir esi tas Nejudrumas, ta Erdve, kurios viduje vyksta visos kitos peripetijos, judėjimai.

Kosmosas didžiulis, jo viduje sukasi planetos, galaktikos ir tt., bet pats kosmosas visada išlieka nejudamas. Jis niekur nejuda. Kosmosas neturi ribų. Kaip Sąmonė, Tu irgi neturi ribų. Visi tie jautimai, emocijos, kuriais laikei save, tampa labai mažomis, arba visai dingsta. Tai dar vadinama samatchi – bet koks savęs jautimo dingimas. Lieka amžinybė, beribis suvokimas. Jei pavyzdžiui išimsime iš kosmoso visas planetas, jis vis viena liks. Sąmonė – kaip kosmosas, Ji visada ir visur. Joje vyksta visi suvokimai, jautimai ir mintys. Jei suvokei visa tai, jauti savo beribiškumą.

Kaip nustoti sekti mintis?

Mintys kyla tik tada, kada joms atiduodi dėmesį. Protas –  tai tavo žaidimas, kol žiūri į tai, jis yra ir tu jo klausaisi. Emocijos – tai tavo žaidimas su pačiu savimi.

Gyvenimas pats teka kur jam reikia, be jokių variantų. Tik protui atsiranda variantai ir pasirinkimai kurių iš tikro nėra. Jei gyveni  į viską žiūrėdamas tik per proto prizmę, matai labai siaurą, nerealų pasaulį, jo paties ir sukurtą. Prabudimas – tai toks momentas, kada dėmesys nuslysta nuo to mažyčio fragmento, nuo minties į realybę ir ji skiriasi nuo to, ką iki tol laikei realybe.

Bet koks atsirandantis klausimas “kaip?”, proto klausimas. Tam, kad tiesiog būti, nereikalingas joks klausimas “kaip?”. Tai mūsų duotybė visada. Dabar tiesiog esi ir viskas, bet tam tik neskiri dėmesio.

Kaip gyventi tarp žmonių po tokio prabudimo, gal tai dezorientuoja, ar dar kažkas panašaus?

 Atsiranda absoliutus lengvumas. Tik mąstymas, apmąstymas padaro problemomis bet kokias egzistuojančias situacijas. Būtent mąstymas iš bet kokios situacijos padaro problemą. Kas yra tas “AŠ”? Mintis apie kūną ir tt. Be tokios minties, “aš” – nėra. Kada protas nutyla – nebėra “aš”. Be “aš” nėra ir baimės, nėra ko prarasti. Yra kūnas ir tai viskas kas yra. Bet kas tai yra – nėra jokio supratimo. O mintys apie kūną, tik mintys apie kūną. Tai tik šio kūno atitinkamos vibracija. Mintys – kūno vibracija. Protas – tik kūno vibracija ir ne daugiau. Emocijos – kūno vibracijos. Ir kur tame yra “aš”? Jei mintys tai ne tu, jei jausmai ne tu, nes jausmai tik kūno vibracija, lieka tik viena – kūnas.

Būk kūnu pirmiausia, tirk save, jausk save. Jis žiūri, girdi ir tt. Tada, anksčiau ar vėliau, išgirsi Tylą, kurioje tas kūnas tiesiog egzistuoja. Tą Tylą, kurioje šis kūnas sėdi ir kvėpuoja. Kas tai vyksta su kūnu, tačiau ta Tyla išlieka nekintama. Tai tarsi Erdvė, kas nesikeičia. Kūnas gali pavargti, prigulti, nustoti kvėpuoti, bet su ta erdve niekas nevyksta. Kūnas gali bėgti, dažnai kvėpuoti, bet su ta Erdve niekas nevyksta. Ta Tyla visada pasilieka Tyla.

Įvairūs dvasiniai mokymai sako jums apie tai, jog tu – ne kūnas. Jūs išmokstate tą frazę ir kartojate ją kaip papūgos. Bet tai nėra jūsų patirtis. Tai tik skambanti galvoje vibracija “aš ne kūnas”. Bet kas iš tikro – žinoma? Žinoma, kad tu kūnas. Ir nuo tokio žinojimo niekur nepabėgsi. Šis žinojimas visada su tavimi. Tu kūnas, štai kame tiesa tau. Ir tai nereiškia, kad iš tikro tai realybė. Bet kol kas, tai tavo tiesa. Kodėl taip? Kadangi visi tavo veiksmai ir darbai skirti kūnui. Viskas ko ieškote, gražių daiktų, komforto, patogumo, ramybės, viskas kūnui. Todėl pirminiu yra kūnas. Tu kūnas ir toks tavo gyvenimas. Nereikia bėgti nuo to, reikia būti su tuo ir būti ant tiek, kiek įmanoma, gal būt tada atsivers kas tai daugiau apie tave. Gal būt tada sužinosi, kad tu – ne kūnas. Bet pradžioje reikia būti kūnu.

O jei nuo pat pradžios atmeti kūną ir sakai “aš ne kūnas”, kelias prasideda nuo melo. Nuo pat pradžių apgaudinėji pats save sakydamas “aš ne kūnas, o dvasia”. Tai melas, o kas prasideda nuo melo, melu ir baigiasi. Jei žinai save kaip kūną tai ir būk pirmiausia kūnu. Dėl to egzistuoja įvairios praktikos. Ir netgi dėl to žmogus priverstas naudotis praktikomis. Priverstas užsiiminėti kokiais tai metodais, kad grįžti į suvokimą kad “aš kūnas”. Ne mintis, ne emocija, o kūnas. Tokias praktikas mes vadiname joga. Metodai susiję su kūno jutimu, klaidingai vadinami meditacijomis. Tai ne meditacija. Todėl pirmiausia ką jūs galite padaryti dėl savęs, pripažinti tiesą: “Aš kūnas, gyvūnas ir gyvenu kaip gyvūnas” Tai pirmiausia ką galite padaryti ir kas labai stipriai palengvins gyvenimą. Bet jeigu pradėsite kelią nuo Ramanos išsireiškimo: “Aš nesu kūnas”, bus labai sudėtinga. Jis žinoma sako tiesą, bet tai jo tiesa, jo atradimas. Tai gali būti ir tavo atradimu, bet tai turi būti būtent atradimu, o ne žiniomis, kurias kartoji paskui kitą, mėgdžioji.

Tokiu būdu skaitote Ramanos, ar dar kokių nors mokytojų knygas ir kartojate jų žodžius: “Aš ne kūnas, aš ne kūnas... aš tik sąmonė ir tt.”. Bet tai kol kas ne jūsų patirtis ir tada tai žinoma neveikia. Nes gyveni kaip kūnas, kaip gyvūnas, sakai “aš dvasia, sąmonė” ir tai sukelia nemažai sunkumų.

Kas tai yra pripažinimas, kad aš esu kūnas? Tai neturi būti vien tik mintis. Tokio intelektualaus sutikimo, kad esi kūnas – nepakanka. Nes tai bus toks pats kartojimas, kaip ir “aš esu dvasia”. Tačiau galite pabandyti, pajausti tai kuo jau esate, pirmiausia kūnu. Ir būti kūnu, paprasčiausiai būti, pajausti kvėpavimą, vėją, šilumą ir tt., kadangi visa tai vyksta su tavimi kaip su kūnu, o ne dvasia. Sužinai kad karšta tik todėl, jog kūnas jaučia karštį. Būti kūnu, tai didelis pasitenkinimas, bet tai ir skausmas. Todėl visa joga duali, tai skausmas ir pasitenkinimas. Joga geras būtas sutikti su tuo, kad tu kūnas.

Ir tai nepaneigia Ramanos, ar kitų dvasinių mokytojų išsireiškimus “aš nesu kūnas”. Bet yra tai, kas tau jau dabar pažįstama. Tai ta vieta kurioje dabar esi.

Bet koks tvirtinimas, kuris yra pas jus, sutiks priešingybes. Todėl ir pradėkite nuo tvirtinimo “aš esu kūnas” ir tada Gyvenimas parodys ir įrodys, jog nesate kūnas. O jei tvirtinate “aš nesu kūnas” Gyvenimas privers jus jausti save kūnu. Todėl pradėkite nuo to, o visa kita duos Gyvenimas. Darykite tai, ką galite, būkite kūnu, jums duota būti kūnu. Būkite kūnu ir priešingas žinias duos jums pats Gyvenimas. Gyvenimas viską visada atveda į pusiausvyrą.

Jei darote pastangas būti kūnu, Gyvenimas pradeda kutenti, tada atsipalaiduojate ir sužinote, kad esate ne tik kūnas. Viskas suvedama į pusiausvyrą, harmoniją. Tai labai paprasta ir natūralu pradėti nuo pačios pradžios, tada nieko nereikia atmetinėti, prarasti ir nieko nepraleidžiate. Nėra ko jaudintis, negalima pamesti savęs. Visada remkitės į tai kas žinoma, kas jau yra, į tiesą ir tada baimė dingsta.

Remiantis savo pojūčiais gal būt pradėsite kitaip gyventi, miegoti, bendrauti ir tt., gyvenime vyks permainos. Ir tai bus jūsų kūno gyvenimo permainos, nes visa tai bazuosis ant tiesos, jausmų, o ne ant kažkieno tai minčių.

Reikalinga sava patirtis, tam atėjo laikas, pasitenkinti savimi. Ar sėdi, ar stovi, guli ar eini – būk kūne, užpildyk jį pilnai ir gyvenimo kokybė pasikeis 100 procentų. Gyvenimas virs kelione ir tai nebe darbas ir ne vergovė. Tavo kūnas daugiau ne kalėjimas, tada tai namai. Šventykla, kaip sakė Jėzus. Užpildyk ją, prajausk.

Pradėk nuo to, tai bazė, pagrindas. Tada nebereiks kieno tai minčių. Šis gyvenimas nuostabus, o gyvenimas mintyse – vienos problemos. Gyvenimas kūne – pasitenkinimas. Gyvenimas kūne pilnas prasmės, jausmų. O gyvenimas mintyse, svajonėse, tik jaudina ir viskas. Gausis, nesigaus, suspėsiu, nesuspėsiu, galėsiu, negalėsiu, atsitiks, neatsitiks ir tt. – visa tai gyvenimas mintyse. O gyvenimas kūne atsitiko, jau gali, jau esi ir visi tokie klausimai nusiima iš karto. Visi klausimai sudarantys problemas nusiima iš karto. Įeik į vidų, juk tai taip paprasta.

Tačiau “labai protingas, išmintingas” žmogus ieško savęs kur tai ten, aukštumose. Kvailystė, nes tikru gali tapti tik čia, savyje. Štai kur pirmas Realizacijos žingsnis, pats teisingiausias žingsnis, nes tai paverčia gyvenimą į rojų tuojau pat, ne po to. Tą pačią akimirką kai tik grįžti į kūną. Budizme tai yra vadinama kaip Vipasa – grįžimas į kūną, grįžimas į save.

Ką tai reiškia? Reiškia kūno jautimą, užpildant jį suvokimu, visas dėmesys pasineria į kūno pojūtį. Daugiau niekas nebereikalingas, niekas nereikalingas apart paties savęs. Tame nėra jokio prisirišimo, pakanka savęs. Jūs laisvi nuo kitų. “Aš esu kūnas” – ne mintis. Jei tai tik mintis, labai kvaila. Tai jausmas, pergyvenimas, nesibaigiantys pergyvenimai ir tai yra dabar, tiesiog dabar. Tame nėra nieko priešingo, nei su kuo nesiginčijate.

O kada sakoma, “Aš nesu kūnas”, ginčijatės su pojūčiais kurie sako: “o kaip kūnas?” Ginčijatės su alkiu, komforto noru, su miegu, su seksu, pastoviai ginčijatės, 24 valandas konfliktuojate, mintyje “aš nesu kūnas”. Jie paleidžiate tokią idėją ir liekate tik su pojūčiais, konfliktai baigiasi. Baigiasi visos mintys, tokia būsena ir yra meditacija.

Jokios tuštumos neegzistuoja, yra tik pilnumas. Net vakuumo neegzistuoja. Dabar mokslas žino, kad kosmosas tai ne vakuumas. Tuštuma tik prielaida, įsivaizdavimas. Fizinis pojūtis tuo pačiu yra ir dvasinis. Gyvenimo pabaigoje Buda sakė: “Nirvana yra sansara” Jo mokiniams tai buvo sunku suprasti, nes daugelį metų juos kvietė į Nirvaną. Ir tai iš tikro nuostabu. Bet jeigu tai tik mintis, tada bus kančia. Ta patirtis, kurią jau turite, atmetus ir šituos teisingus žodžius, taps dar laisvesne. Paleisk Nirvaną ir nebeliks sansaros.

Pavyzdžiui, kada žiūrite į gėlę, matote ją atskirą nuo žemės, bet ta gėlė irgi žemė.  Galima sakyti tai žemės žydėjimas. Bet kuri gėlė yra žemės žydėjimas. Viso gėlės, visi medžiai yra žemė, gyva žemė. Tačiau žmogus protu atskiria gėlę nuo žemės. Sako: “gėlė nuostabi, o žemė tai purvas. Žemė negyva, o gėlė gyva.” Bet iš tikro viskas gyva ir yra viena. Buda ir Nirvana išauga iš sansaros, iš žmogaus. Nirvana yra sansaros žydėjimas. Buda – žmogaus žydėjimas. Todėl gėlė ir žemė ne kas tai atskiro, Buda ir žmogus ne atskiri. Nirvana ir sansara ne atskiri. Dangus ir žemė ne atskiri. Dangų dangišku daro žemė. Neegzistuoja Nirvanos be sansaros, lygiai taip pat kaip nėra dangaus be žemės, kaip nėra viršaus be apačios ir visa tai yra viena.

Proto tyla yra išėjimas už minčių ribos. Kada nukrenta sansara ir Nirvana, kančios ir pasiekimai – esate būtyje. Kai prasiskverbiate į proto tylą visos priešingybės dingsta akimirksniu. Nirvana ir sansara, kairė ir dešinė, visa tai – Tu.

Viskas ką galite čia, paprasčiausiai išlikti savimi. Kartais, kada pradedate žaisti kokius tai žaidimus, būnate nelaimingi, nepatenkinti kuo nors, tada suprantat, jog kažkas ne taip. Tada įvyksta grįžimas į save. Tai toks atsibudimo etapas. Čia jau nebereikalingas darbas su savimi. Prašviesėjimas gali įvykti bet be jūsų pastangų. Ištikimybėje, meilėje, be kokių nors pastangų. Tai vyksta savaime, momentu, kada to visiškai nelauki ir kurio negali pavadinti kokiu tai ypatingu.

Prašviesėjimas – retas reiškinys, labai retas. Jis susijęs su tuo, kad prabudęs žmogus jau laimingas. Viskas jau vyksta gerai ir tada supranti kad prašviešėjimui reikalinga atsisakyti net tik nelaimių, bet ir laimės, o tai labai sudėtinga. Palikti nelaimes nėra sudėtinga, o štai palikti laimę labai, labai sudėtinga. Nesupranti dėl ko, tuo labiau kad visas pasaulis dovanoja tau daug pasitenkinimo. Būna taip, jog jauti kad yra kažkas didingo, kas dar nepasiekta, tačiau bendrai viskas gerai. Gyvenimas ant tiek geras, kad abejoji ar verta laukti ko tai daugiau. To negali nuspręsti ir tai  būtų beprasmiška, kadangi toks sprendimas jau priklauso asmenybei. O asmenybė niekada nežino ir nesužinos prašviesėjimo.

Bet koks noras, kryptis priklauso asmenybei, todėl neįmanoma norėti pažinti Dievą, susilieti su Dievu ir tt. Todėl, kad ir kaip benorėsi, ne pagal jėgas įveikti tokį barjerą. Ir čia pagrindiniu aspektu yra būtent tai, kad būti patenkintu tuo, kaip yra dabar. Atsibudai ir gyvenimas tampa realus, nors ne visada, kol vėl užmiegi. Bet vis tik jis realus, suvoki kas esi dabar ir daugiau nebėra ko ieškoti. Būk patenkintas tuo ir dėkok gyvenimą už tai kad viskas taip. Būtent dėkingumas ir susitaikymas, meilė, gėris, tai tos savybės iš kurių gal būt nusities tiltas į neištirtą. Nors jokio tilto į Ten nėra. Tai greičiau tramplynas. Trys būsenos: satari (žybsnis), atsibudimas, realizacija. Atmano realizacija – Atma-samatchi ir prašviesėjimas arba Brachma-samatchi. Prie pirmos žybsnio būsenos atveda kančios. Prie atsibudimo atveda darbas, o nuo prabudimo prie prašviesėjimo veda tik dėkingumas ir kelių į Tai nėra.

Meilė ir dėkingumas, vieninteliai kriterijai kurie kaupiasi, pripildant gyvenimą, veiksmus, žodžius. Tai atsitinka tada, kada esi pilnai švarus. Švarus nuo norų ir pripildytas dėkingumu viskam. Kad ir kas neįvyktų gyvenime, neteiskite savęs, netgi už tai, kad teisi kitą. Savęs teisimas – labiausiai paplitusi klaida. Klaidos gali įvykti, labai daug klaidų. Be klaidų negali nieko išmokti. Jei bent kartą atsivėrė Tyla, vadinasi jūs pakankamai subrendę tam, verti to. Tačiau ir čia gali įvykti daug klaidų. Neteiskite savęs, taip turi būti. Nors ir dažnai grįšite prie senų įpročių, tai nėra pretekstas teisti save už tas klaidas.

Ašaros reikalingos tik kada džiaugiesi ir matai gyvenimo grožį. Džiaugsmo, susitikimo su Dievu, su gyvenimo nuostabumu ašaros. Ašaros reiškia, jog jus perpildo emocijos, kūnas sujaudintas, nes per jį teka labai daug energijos, todėl akys prisipildo ašaromis. Ir tai meilė. Ieškoti grožio nereikia, viskas gražu.

Kartais satori (dvasinius žybsnius) žmogus atsimena kaip kažką didingo. Tai taip ir yra ir tada daugelis pradeda ieškoti būtent tokias savybes, pradeda ieškoti laimės, laimės, nepaaiškinamo grožio dabarties momente, ką tada pamatė. Žmogus pradeda laukti ko tai nuostabaus, stebuklo ir tada to negali ilgai rasti, kadangi ieškai ko tai nepaprasto. Tokiu būdu niekada nesurasti.

Atsimenate savo emocijas, būsena, bet neatsimenate tos būsenos šaltinį. Reikia ieškoti tokios būsenos šaltinio, o ne pačią būseną. Reikia judėti į proto pusę, judėti ten kur prasideda protas, mintis. Kada prasideda mintis, stebėk kaip atsiranda ir dingsta. Stebėk tą erdvę kurioje ji atsiranda ir dings, tą nejudamą tuštumą, nekreipiant dėmesio į mintis. Tai tylos erdvė, kur gimsta mintis. Visada ieško būsenos, tačiau atsibudimas ar prašviesėjimas ne būsenose. Mintis tai paprasčiausiai garsas atsirandantis ir dingstantis. “Aš esu”.

Atsikratyti nuo minčių neįmanoma. Galima tik pastebėti proto tuštybę ir tada mintys daugiau nebejaudina. Jos tampa neįdomiomis, tuščiomis. Jei pradėsite stebėti proto tuštumą, pamatysite mastymo tuštybę, nerealumą. Kovoti su mintimis nereikia, tai beprasmiška. Būkit ištikimi sau. Jei žinai kas esi, žinai kad esi šia suvokimo erdve, būtimi, būk savimi. Ši erdvė nėra prieš mintis.

Sustabdyti mintis neįmanoma ir tai dar niekam nepavyko. Bandant tampi įsitempęs, suirzęs ir jei priversi mintis sustoti, būsi labai įsitempęs ir tai darys tavo Ego dar stipresniu.

Prašviesėjimas ir meilė – tai vienas ir tas pats. “Aš” neegzistuoja iš tikro, yra tik meilė. “Aš” tik kalba apie  kokį tai kūną, kurį galima įvardinti. Ir vietoje “Aš” galite panaudoti ką tik norit. Kai kurie praktikuoja niekada nesakyti “Aš” ir mano, jog taip atsikratys Ego. Bet “Aš” tai ne žodis ir žodis “aš” naudingas dalykas. Aš – tai savęs jautimas, atskirumo jausmas ir tai ne žodis. Susikoncentruokite į savęs, aš jautimą. Tai labai malonu, kartais skausminga. Kai pilnai susikoncentruosi į save, pajausi meilę sau, pasitenkinimą, pasilikite su tuo. Per tokį jausmą yra galimybė pamatyti tikrąjį “AŠ” – Būtį. Pamatysite tai, ką Ramana vadino Atmanu. Likite savimi ir pasitenkinkite savimi, savuoju aš. Ir tame nėra gėdos ar nuodėmės. Per tą melagingą “aš” gali pamatyti tikrąjį “AŠ”. Į save yra daug kelių ir tai vienas iš jų. Kiekvienam savo ir jis priklauso nuo tos vietos kurioje esi dabar.

Taikos ir ramybės

Peržiūrų: 923 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.3/3
Viso komentarų: 3
1 laume   (25.06.2017 14:07)
Na ,vytautai, matai pervedimas ėjo per mane......
Diktuoju Vytauto koda ---- bartulis

DOREMI, ŠMEKLOS YRA ŠMĖKLOS ir tai yra pabaiga. GABRIEN

norinčių paprašyti išmaldos , t.y. gyvenimo-----------------rašykite į gmail........................
rEVIZORIŲ IŠVADA......QUIT QUOT QUIT

2 Violeta   (25.06.2017 19:04)
https://www.youtube.com/watch?v=ho2Oltyr8w0&feature=youtu.be
dekoju.už.visus.vertingus.laiškus,siunčiu.savo.dukros..kūrybos.dainą

3 laume   (25.06.2017 21:12)
ačiū ir tau už kitą atsibuskite...... kūrybos dainos nepakartojamos, jose radau save

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Birželis 2017  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0