Penktadienis, 22.09.2017, 13:47
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2017 » Sausis » 16 » Išminčių patarimai
18:31
Išminčių patarimai

Tobulybė nepalieka pėdsakų. Nesistenk pakeisti tokios situacijos. Palik viską taip, kaip yra. Neapsigauk tuo, kad tu gali surasti geresnę alternatyvą visam tam, kas vyksta aplinkui. Viskas vyksta savaime ir tu negali savo įsikišimu tam kaip nors pamaišyti ar pagerinti.

Nei koks nors tavo vertinimas, teisimas, nei emocijos, nei dar kas nors negali pakeisti tai, kaip juda šis pasaulis. Viskas kas vyksta – jau tobula. Tobulas kiekvienas lietaus lašas, kiekvienas lapelis ir kiekvienas tavo rankos judesys. Tobulos dulkės kelyje ir net  stugsantis pamiškėje apgriuvęs kluonas. Ir  prašančios išmaldos senutės šypsena tobula.

Viskas, kas yra – absoliučiai tobula ir tam nereikia nei tavo įsikišimo, nei tavo vertinimo ar teisimo. Ar tu sukūrei šį kūną ir viską, kas vyksta aplinkui jį? Tai kam jaudintis ir nerimauti dėl viso to? Tokį rūpestį pasauliu palik Tam, Kas jį sukūrė. Juk be Vienio valios nenukris nė vienas plaukelis nuo tavo galvos.

Tavo reikalas tik priimti viską taip, kaip yra ir pasilikti tokiame priėmime, stebėjime visam laikui. Savo likimu plaukti į begalybę kartu su visomis permainomis ir nesirūpinti niekuo, nemaišyti. Tavo džiaugsmas turi būti nesibaigiančioje Laisvėje, prasismelkiančioj į esamą. Tavo Laimė – vidinės Saulės spindesys, kuriame visam laikui ištirpsta visi nusivylimai ir nerymai. Palik viską taip, kaip yra ir išmok stebėti tai.

Ką gi daryti su savimi ir savo gyvenimu?

Save ir visa kita kas aplink, paprasčiausiai reikia palikti tokiu, koks yra. Neturi reikšmės ant kiek pagerinsime miego kokybę. Juk dėl to, tai nenustos būti miegu. Nereikia keisti ir sapnų turinio, o geriau atsibusti iš jų iš vis.

Nustoti stengtis tapti išmintingesniu, gražesniu, turtingesniu, geresniu nei mes esam iš tikro. Nutraukti beprasmius bandymus tapti protingu, stipriu, prašviesėjusiu. Paprasčiausiai, reikia palikti save ramybėje. Pilnai atsipalaiduoti.Priimti save tokį, koks esi ir pasilikti tame priėmime. Priimti savo likimą ir pagaliau įvykdyti savo paskirtį. Tai yra trumpiausias kelias į Laisvę.

Reikia pilnai nustoti nervintis ir pergyventi dėl to, kas bus su tavimi rytoj. Neatsiminti praeities ir nesuteikti reikšmingumo dabarčiai. Visam laikui atsisakyti rūpesčių sveikata, santykiais su kitais, pinigais, supratimo buvimu. Pagaliau pilnai, giliai ir iš tikro nurimti. Nurimti taip, kad ateityje dėl bet kokios priežasties neatsirastų nei mažiausio jaudulio šešėlio. Tiesiog dabar, šią sekundę, pradėti visko, kas mumyse yra, totalaus paleidimo procesą. Ištirpdyti savo nerimą ir rūpestį, daugybe kitų dalykų. Atsipalaiduoti net nuo to, jog nesigauna atsipalaidavimas ir gal būt niekada nesigaus.

Ar suprantate ką tai reiškia ir apie ką kalbu? Kad ir kokia nebūtų atrodanti svarbi priežastis, nustokite beprasmiai muistytis. Stebėkite proto ramumą, stebėkite tylą aplink. Pastoviai ir nenutrūkstamai stebėkite tą erdvę, kurią galima pavadinti tuštuma. Nepalik viso to po to, nebandyk tapti kažkuo tai aukštesniu nei esi. Tu jau esi tuo kuo reikia. Nepalik nė lašo po to, nei vieno lašelio.... Suvok tik šią pasiektą tylą ir ramybę. Pilnai pasinerk į tai ir nė lašo nepalik po to. Leisk tai tylai ir tylėjimui apglėbti visą tavo kūną. Tegul suvokimas pilnai paskęsta toje tuštumoje, paleidžiant visus daiktus, formas, reiškinius, viską pilnai. Tegul būna suvokiama tik ši tyla vis giliau ir giliau, iki pat galo, kaip tik galima giliau į tą tylą, pilnai be likučių. Nėra ko jos bijoti, nes tai ir yra, ką vadina dvasiniais Namais...

Nuostabus gyvenimas prasideda nuo pasirinktų nuostabių minčių. Reikia sudeginti save savo pačio liepsnoje. Nes kaip gi gali atsinaujinti, pirma netapus seno savęs pelenais?

Šiame laikiname pasaulyje viskas įvykdyta Dievo, kuris ir yra kiekvieno ir visų tikrąją Esme. Todėl į viską reikia žiūrėti su dėkingumu Jam ir palaima, neišbandant nei puikybės, nei noro kuo nors valdyti. Kadangi viskas šiame pasaulyje priklauso Dievui ir niekam daugiau, apart Dievo.

Laisvė – reiškia paleisti viską. Žmonės paprasčiausiai nenori paleisti visko, Jie nežino, jog galutinė viso to kaina – begalybė, lygiai taip pat, kaip ir mirtis –nemirtingumo kaina. Dvasinis brandumas – tai pasiruošimas paleisti viską. Atsisakymas – tai pirmas  dvasinis žingsnis. Bet tikras atsisakymas įvyksta tada, kada suvokiama, jog atsisakyti iš tikro nėra ko, nes ir taip mums čia niekas nepriklauso.

Išmintis ateina kartu su sugebėjimu išlikti bet kada ramiu. Paprasčiausiai stebėk viską ir atidžiai klausyk. Daugiau nieko daryti čia ir nereikia.

Niekas tau ne draugas ir niekas tau ne priešas. Tačiau, kiekvienas kitas žmogus tau mokytojas. Kada pagaliau suvoksi, su kokia didele meile tavimi rūpinasi pats gyvenimas, tą pačia akimirką tave paliks visos kančios, ašaros ir nusivylimai. Liks tik padėka, beribė padėka, kurioje tu ir ištirpsi.

Šis pasaulis – kaip veidrodis. Jūs negalite pakeisti savo atvaizdo, nepakeitę pirmiausia savo veido. Pradžioje supraskite, jog išorinis pasaulis, tik atspindys jūsų pačių vidaus ir nustokite ieškoti trūkumų savo atspindyje. Kreipkitės pirmiausia į save, savo vidų. Ištaisykite pirmiausia save, mentaliai, emociniai ir tt.  Na o fiziniai pasikeitimai automatiškai seks paskui.

Kaip tavo atžvilgiu elgiasi kiti žmonės, tai jau jų asmeninė karma, jų bėdos, jū reikalas. Tačiau kaip tu reaguosi į visa tai – jau tavo reikalas ir esmė, tavo pamokos. Reikia išreikšti padėką Jam net už kitų niekšybes ir sukeltus nemalonumus, juk tai irgi pamokos ir labai svarbios pamokos.

 Juk kada jūsų kambarys yra prikimštas iki viršaus šiukšlių, ką nors pakeisti jame pasidaro neįmanoma.  Todėl pirmiausia išsivaduokit nuo praeities tam, kad sulaukti geresnį rytoj. Atsilaisvinkit nuo baimės, neleidžiančios atsikratyti daiktų, dalykų, kurie jau neatitinka savo funkcijų. Juk gyvenimas pastoviai keičiasi. Kada kas nors naujo atsiranda jūsų gyvenime, nuo to įgaukite pasitenkinimą, o kada ateis laikas, laisvai paleiskite tai.

Supantis pasaulis nėra nei piktas, nei geras. Jam absoliučiai tas pats, ar tu esi, ar tavęs jau nėra. Jis siūlo, o tu renkiesi. Pasistenk džiaugtis iš kiekvieno įvykio kiekviena minute. Visada atsimink, kad kito gyvenimo čia  tau daugiau nebus. Atsimink ir tai, kad tu niekam nieko nesi skolingas ir tau niekas nieko nėra skolingas.

Niekada negailėk nei pinigų, nei laiko dėl pasitenkinimo iš pasaulio pažinimo. Bet visada remkis tik savimi, savo jausmais. Jeigu pas tave bloga nuotaika, tai pagalvok, jog kada numirsi kaip kūnas, tai pas tave ir šito nebus. Gyvenk šiandiena, kadangi vakar jau nebėra, o rytojaus gal jau ir nebus.

Kartą vienas išminčius, mokantis gyvenimo išminties, atsinešė du tuščius ir vienodus indus.  Ir pradėjo juos pildyti mokinių akivaizdoje. Pirmą indą pradžioje užpildė dideliais, vos telpančiai į jį akmenimis, po to smulkesniais akmenukais, o visą likusią erdvę inde užpildė smėliu.

Kitą indą užpildė tik smėliu iki pat viršaus. Po to paklausė tai stebėjusių mokinių. “Kaip jūs manote, ar į antrą indą dar įtilps bent vienas didesnis akmuo?” Mokiniai nedvejodami atsakė: “Žinoma ne mokytojau, nes juk jis ir taip iki pat viršaus pripiltas smėlio”. Meistras tarė: “Štai taip ir gyvenime vyksta.

Stambūs akmenys tai svarbiausia kas turi būti mūsų gyvenime. Tie akmenukai, kurie smulkesni, tai kasdieniai būties dalykai. O smėlis, tik beprasmis kuitimasis dėl nieko ir visa tai, kas neverta jūsų dėmesio.”- tarė mokytojas.

“Štai jums išmintis. Jeigu jūs visą savo gyvenimą išeikvosite smulkmenoms ir beprasmiam kuitimuisi, trypčiojimui vietoje, toliau sėdėsit ir tik filosofuosit, tai jis bus panašus į indą su smėliu, kuriame dideliems prasmingiems akmenys, svarbiems dalykams jau ir vietos visai nebeliks.

Pirmiausia savo gyvenimus užpildykite stambiais akmenimis, svarbiais, esminiais dalykais. O visa kitą ir taip prisidės savaime...”

Vienas mokinys kreipėsi pas mokytoją: “Pasakyk man prašau mokytojau,  kas tai yra Laisvė? “

“Kokia laisvė?” – paklausė jo mokytojas.“Pirmoji laisvė – tai kvailystė. Ji panaši į nejodinėtą arklį, kuris žvengdamas visada numeta savo nepatyrusį jojiką. Antroji laisvė – tai apgailestavimas. Ji panaši į laivo kapitoną, kuris sudužus laivui lieka skęsti ant jo nuolaužų, vietoje to, kad sėstis į gelbėjimo valtį ir plaukti į krantą.

Trečioji laisvė – tai supratimas. Ir ji ateina po kvailystės, apgailestavimo. Tai panašu į laibą daigą, kuris linksta vėjuje, nes nusileidžia jam ten, kur jis silpnas.

Mokinys išklausęs vėl paklausė: “Ir tai viskas?”

Mokytojas tęsė toliau: “Kai kurie žmonės mano, jog ieško savo dvasios esmės patys. Tačiau, per juos tai daro pati didi dvasia.  Ji kaip gamta, gali leisti sau labai daug ir klysti, kadangi ji be poilsio ir pastoviai keičia blogus teatro aktorius naujais. Ir žmogų, kuris suteikia daugiau erdvės, neša ji kaip srauni upė, prie begalinės laimės kranto...”

Kartą mokinys paklausė dervišo: “Mokytojau, ar pasaulis žmogui yra piktybiškas, ar jis vis tik jam neša gėrį?”

Aš papasakosiu sakmę, kaip pasaulis elgiasi su žmogumi – tarė senas dervišas.

Senų senovėje gyveno vienas Šachas, kuris pastatė nuostabius rūmus. Ir vienas iš kambarių buvo pilnai įrengtas iš veidrodžių, sienos, grindys, lubos, viskas iš veidrodžių. Veidrodžiai buvo nepaprastai švarūs, skaidrūs, nes ne kiekvienas lankytojas iš karto suprasdavo, jog prieš jį stovi veidrodis, ant tiek tiksliai jie atspindėjo visus daiktus. Be to, tos salės sienos buvo išdėstytos taip, jog susidarytų galingas aidas.

Kartą į tą salę įbėgo šuo ir jis iš nuostabos nustėro vidurį tos salės. Kaip jam atrodė, ištisa gauja šunų apsupo jį iš visų pusių, iš viršaus ir net iš apačios. Šuo dėl viso pikto parodė jiems dantis ir visi atspindžiai atsakė jam tuo pačiu. Ne juokais išsigandęs šuo pradėjo triukšmingai loti. Aidas tiksliai atkartojo jo lojimą ir dar garsiau. Šuo lojo vis daugiau ir garsiau. Aidas neatsiliko. Šuo stebėdamas atvaizdus šokinėjo tai šen, tai ten, beprasmiai kandžiodamas orą.  Tačiau ir jo visi atspindžiai darė tą patį, kaukšėdami dantimis ir skalydami.

Kitą rytą atėję į salę rūmų tarnai nelaimingą šunelį rado be gyvybės ženklų, kaip ir šimtus nudvėsusio šuns atspindžių aplinkui. Nors iš tikro, salėje nebuvo nieko, kas būtų galėjęs jam padaryti ką nors blogo ar kaip nors pakenkti. Šuo žuvo kovodamas su savo paties atspindžiais.

Ar dabar tu matai atsakymą?” – paklausė mokinio dervišas.  “Pats pasaulis kaip toks, neneša žmonėms nei gėrio, nei blogio. Viskas kas vyksta aplink mus, tėra tik mūsų pačių minčių, emocijų, jausmų, norų, poelgių išorės atspindys. Mūsų pasaulis – tai didžiulis veidrodis, atspindintis vidų. Ką tu į jį pasiūsi iš vidaus, tą visada ir gausi išorėje...”

Kartą vienas jaunas vienuolis po rytinio pamokslo plovė salotų lapus pusryčiams. Tuo metu prie jo priėjo kitas, “labiau patyręs” vienuolis ir norėdamas jį  išbandyti paklausė:

-“Ar tu gali man atkartoti tai, ką šiandiena ryto pamoksle sakė mūsų vienuolyno gerbiamas senolis?”

-“Aš neatsimenu” – prisipažino jaunas vienuolis.

-“Tai kam tu iš vis klauseisi to pamokslo, jei tu jo jau neatsimeni?” – dar kartą paklausė patyręs vienuolis.

“Pažvelk brolau” –   tarė jaunėlis. “Vanduo švariai nuplauna salotas, bet ant lapų po to jo juk nelieka. Tačiau lapai lieka visiškai švarūs...”

Du vienuoliai vaikščiojo po vienuolyno sodą. Staiga vienas iš jų pamatė sraigę ir tuojau pat sutraiškė ją. Kitas iš jų pasipiktino tuo, nusprendęs, jog pakeleivis yra neteisus. O kad išspręsti savo ginčą abu jie kreipėsi pas vyresnįjį vienuolį.

Vyresnysis pirmiausia iškausė pirmojo vienuolio. O tas jam paaiškino: “Aš sutraiškiau sraigę, nes tai yra kenkėjas, kuris ėda visų mūsų kartu auginamus vienuolyno kopūstus.”

“Taip, tu teisu.” – tarė vyresnysis.

“Bet juk sraigė gyvas padaras, užmušti kurį nuodėmė” – nesutiko su tuo kitas vienuolis.

“Taip, tu teisus” – atsakė vyresnysis. Čia priėjo trečiasis vienuolis, girdėjęs visą šį pokalbį. Ir jis kreipėsi į vyresnįjį:

“Kaip gi taip gerbiamas tėve? Juk vienam ir kitam sakote tą patį, jog jie abu yra teisūs. Bet juk taip negali būti, kad abu būtų teisūs?”

“Taip ir tu esi teisus” –  vėl tarė vyresnysis vienuolis...

Dalai Lamos kartą paklausė: “Kas labiausiai stebina pasaulyje?” Ji atsakė: “Žmogus. Pradžioje jis aukoja savo sveikatą tam, kad užsidirbti pinigų. Po to tuos pinigus išnaudoja sveikatos pataisymui. Prie to paties, jis ant tiek rūpinasi savo ateitimi, kad niekada nepasitenkina dabartimi. To rezultate jis negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Gyvena taip, tarsi niekada nenumirs, o miršta visada apgailestauja, jog taip ir negyveno iš tikro...”

Vienas iš pačių svarbiausių dalykų, kurį reikia suprasti apie žmogų, yra tai, jog žmogus miega. Jis neatsibunda net tada, kada galvoja jog yra atsibudęs. Jo prabudimas labai trapus. Prabudimas ant tie trumpas ir nežymus, kad į jį neverta kreipti dėmesio. Budrumas tampa tik gražus, visiškai tuščias pavadinimas.

Tu miegi naktį, tu miegi dieną, visą laiką miegi. Tu nuo gimimo iki mirties tik tęsi perėjimus nuo vienos miego formos į kitą. Tačiau iš tikro, taip niekada ir neatsibundi. Nekvailink savęs tuo, jog tu atsibundi atmerkus akis. Kol neatsivėrė vidinės akys, kol tu netapai pilnas šviesos, kol neišmokai matyti pats save, matyti kas tu esi iš tikro, negalvok kad esi budrus.

Tai viena iš didžiausių iliuzijų, kurioje gyvena žmogus. Jeigu tu klaidingai manai, jog jau atsibudai, tada nebus nei kalbos apie tai, jog pridėsi pastangų iš tikro prabusti. Pirmiausia, kas turi giliai prasiskverbti į vidų – Jūs miegate, giliai miegate. Diena iš dienos miegate ir matote sapnus. Kartais sapnuojate su užvertomis akimis, kartais su atvertomis. Bet jums visą laiką sapnuojasi.

Tu dabar ir esi sapnas. Tu dar jokia ne realybė. Ir žinoma, ką tu bedarytum šiame sapne – beprasmiška, ką tu jame negalvotum – be naudos. Ką tu jame neprojektuotum, tai liks tik dalimi tavo sapno ir niekada neleidžia pamatyti tai, kas yra iš tikro. Todėl visi didieji mokytojai prašė tik vieno – atsibusti.

Daugelio amžių visas jų mokymas galima lengvai sutalpinti vienoje vienintelėje frazėje – tapk atsibudusiu. Tam jie išrasdavo įvairius metodus, strategijas, kūrė kontekstus, energetinius laukus, kurių pagalba galima būtų atvesti jus į tikrą savęs suvokimą. Ir jei su visu tuo nepatiri šoko iki pat savo pagrindų –  tu nenubusi.

Daugelio sapnas tęsiasi ant tiek ilgai, kad pasiekė esybės šaknis. Tu esi persisunkęs tuo kiaurai. Kiekviena tavo kūno ląstelė, kiekvienas tavo proto impulsas pripildytas sapno. Tai nemažas reiškinys. Todėl reikia didžiulių pastangų, kad tapti pastabiu ir dėmesingu, kad tapti liudininku, stebėtoju, bet ne sapno dalyviu.

Jeigu visi pasaulio išminčiai sutiktu su kuo tai vienu, būtų tai, jog – Žmogus, koks jis yra dabar, miega, o turi būti – atsibudęs. Atsibudimas – tai tikslas. Atsibudimas – visų mokytojų mokymas: Zaratustros, Lao-dzi, Jėzaus, Budos, Kali-Avataro, Arucho Mazdos ir tt. – visi atsibudę, kad ir skirtingomis kalbomis, skirtingomis metaforomis, tačiau mokė vieno ir to paties. Jų daina išlieka viena ir ta pati. Jų mokymai, kaip ir jūrų vandenys vienodi pagal skonį. Ar tu paragausi vienos jūros vandens, ar kitos, jis bus to paties sūraus skonio. Taip ir dvasiniai mokymai – visi atsibudimo skonio.

Tačiau, jeigu tikėsi, jog tu jau esi atsibudęs, tai jokių pastangų daugiau nepridėsi. Tai daugelio esminė klaida. Taip, iš sapnų prikurta religijų, dievų, maldų, ritualų, tačiau tie dievai ir lieka sapnų dalimi, kaip ir visa kita.  Jūsų politika, religija, poezija, tapyba, menas –  tai tik gilaus sapno dalis.

Kadangi dauguma dar miegate ir ką nedarytumėte, darote atitinkamai savo proto būsenos. Todėl tie sukurti dievai negali skirtis nuo jūsų pačių. Juk kas juos sukuria, suteikia formas, spalvas ir atvaizdus? Juos kuriate jūs patys sapnuose. Todėl pas juos tokios pat akys, nosys ir lygiai tokie pat protai. Šventame rašte sakoma: “Aš esu labai pavydus Dievas...” Kas gi galėjo sukurti tokį dievą, kuris – pavydus?

Dievas negali būti pavydus. O jei ir dievas pavydus, tai kas tada blogo tame? Jei netgi dievas pavydus, kodėl jūs turite manyti, jog darote kažką tai blogo, jeigu jaučiate savyje pavydą? Ten pat rašoma: “Aš labai rūstus dievas, jei nesilaikysite mano įsakymų, aš jus nubausiu. Būsite amžiams ištremti į pragarą. Ir kadangi aš labai pavydus - sako dievas -  nebūkite nuolankūs niekam kitam. Aš nepakęsiu šito...” Normaliam žmogui tai atrodo absurdas, tačiau, kas sukūrė tokį dievą despotą? Iš nuosavo pavydo ir pykčio tokį personažą sukūrėte patys. Tai tik jūsų pačių projekcija – jūsų šešėlis. Tai jūsų ir nieko kito atspindys. Ir lygiai tas pats su visų religijų dievais be išimties. Būtent todėl Buda niekuomet nekalbėjo apie Dievą. Jis sakydavo: “Kokia prasmė kalbėti apie Dievą su žmonėmis, kurie dar miega? Jie klausysis sapne. Jie toliau matys sapnus apie viską, tame tarpe ir apie tai, kas jiems sakoma. Sapne sukurs nuosavus dievus, kurie netikri, bejėgiai, pikti ir visiškai beprasmiai. Tada geriau, jog tokių dievų iš vis nebūtų.” Būtent todėl Buda nebuvo suinteresuotas kalbėti apie dievus. Jį daugiausia domino tik viena - pažadinti jus iš miego.

Istorija apie budizmo meistrą.

Kartą vakare budizmo meistras sėdėjo ant upės kranto, klausydamas vandens čiurlenimo, vėjo šnaresio tarp medžių šakų. Tuo tarpu prie jo priėjo žmogus ir paklausė: “Ar negalėtumėt vienu žodžiu perteikti man jūsų religijos esmę?” Tačiau Meistras ir toliau liko tylėjime, visiškame tylėjime. Tarsi negirdėjęs klausimo.

Žmogus dar kartą paklausė: “Tu ką, visai kurčias ar ką?”

“Tavo klausimą aš puikiai girdėjau ir jau atsakiau į jį. Mano atsakymas –  tylėjime. Aš likau tylėti. Ši pauzė ir buvo mano atsakymas tau.”

Žmogus tarė: “Aš negaliu suprasti tokio paslaptingo atsako. Ar negalėtum išsireikšti kiek suprantamiau man?”

Tada Meistras ant smėlio pirštu, mažomis raidėmis užrašė žodį - meditacija.

Žmogus vėl tarė: “Dabar aš bent jau galiu perskaityti kažką. Tai truputį geriau, nei praeitą sykį. Pas mane yra bent jau žodis ir aš pie jį galiu svarstyti, vertinti. Tačiau ar negalėtum išsireikšti dar truputį aiškiau?”

Meistras vėl užrašė – meditacija. Tačiau dabar tai užrašė didesnėmis raidėmis nei pirmą syk. Žmogus pasijautė kiek pasimetęs, įsižeidęs ir supykęs dėl tokio atsakymo ir tarė: “Vėl tu užrašei meditacija. Nejaugi negali man pasakyti ko nors aiškiau nei tas žodis?” Tada žodį – meditacija Meistras užrašė didžiosiomis raidėmis.

“Atrodo tu esi pamišęs, dvasios skurdžius ir “pilnas puikybės” – tarė įpykęs žmogus.

“Aš ir taip jau pakankamai toli nuėjau nuo Tiesos” – atsakė Meistras. “Pats teisingiausias buvo pirmasis mano atsakymas. Antrasis jau ne visai teisingas. Trečiasis dar labiau neteisingas. O ketvirtas - visiškai klaidingas. Kadangi užrašius žodį didžiosiomis raidėmis, sudievini tai. Būtent todėl Dievas rašomas iš didžiosios raidės. Kiekvieną kart, kada nori pasakyti apie ką nors aukštesnio, beribio, rašai tai iš didžiosios raidės. Todėl aš jau kaip ir atlikau nuodėmę.”

Jis nutrynė visus parašytus smėlyje žodžius ir tarė: “Prašau, aš būsiu labai dėkingas tau, jei įsiklausysi į pirmąjį mano atsakymą. Tik ten aš buvau visiškai teisus...”

Tyla, tai tokia vieta, kurioje kiekvienas atsibunda. Tuo tarpu proto chaosas, visada panardina žmogų į sapną. Ir jeigu protas vis dar užduoda klausimus – vadinasi miegi. Be žodžių, kada protas nutyla, gali išgirsti daug ką. Jokio proto darbo, visiška tyla. Vidinė ramybė leidžia atsibusti. Tai neateina iš išorės, o išauga, subręsta iš vidaus. Kitu atveju atsimink – tu dar miegi...

Kartą Meistras mokiniams bandė paaiškinti apie šiuolaikinės konkurencijos žalą ir ta tema sulaukė klausimo:

“O argi ne konkurencija išryškina tai, kas yra pas mus geriausio, vertingiausia?”

“Ji jumyse išryškina tai, kas yra blogiausia, nes moko nekęsti ir lipti dėl tikslo per galvas kitiems” – tarė Meistras.

“Nekęsti ką?” – vėl paklausė jo.

“Pirmiausia patį save, kadangi gyvenimo kontrolę atiduodate ne savo esminiams siekiams, o konkurencijai. Taip pat, ji moko nekęsti kitų, kadangi moko išsiveržti į priekį kitų nesėkmės sąskaita” – atsakė Meistras.

“Tačiau, juk be konkurencijos nebus jokio augimo, sustos progresas” – paprieštaravo klausytojas.

“Egzistuoja tik vienintelis tikras progresas – tai Meilės progresas. Egzistuoja tik vienintelis vertas dėmesio augimas ir vystymasis – tai dvasinis vystymasis...”

“Kodėl daugeliui žmonių nepavyksta pasiekti prašviesėjimo?” – paklausė Meistro.

“Kadangi praradimais jie laiko tai, kas iš tikro yra atradimai. Vienas žmogus bijojo palikti savo pėdsakų, todėl nusprendė bėgioti visur kur tik įmanoma, tačiau tuo palikdavo tik dar daugiau pėdsakų. O jam tereikėjo viena – sustoti. Sustoti šiose žiurkių lenktynėse. Na o filosofija – liga, kurią gali išgydyti tik dvasinis prašviesėjimas. Ir tada ji užleis savo vietą sakmėms ir beribei Tylai.”

“Ką reikia daryti, kad pasiekti Dievą?”- klausia Meistro.

“Dieviška nepasiekiamas kokiais nors veiksmais. Tam tereikia išmokti matyti, atsibusti.”- atsakė jis

“Kame tada veiksmo prasmė?”

“Tame, kad išreikšti tai, kas Dieviška, o ne kaip nors bandyti pasiekti tai.”

“Kodėl aš kartais tveriu blogį?”

“Todėl kad tu esi užburtas.” – atsakė jam.

“Kieno?”

“Tavo paties iliuzinio aš, kuriuo tu save klaidingai laikai.” – atsakė jam meistras.

“Tai kaip to liautis, kaip atsikratyti šito?”- vėl klausia.

“Pirmiausia suprasti, kad joks "aš" neegzistuoja, o tai reiškia, jog jo tada nereikia ir ginti. Tame ir yra visas blogis.”

“O kas tada yra tokio blogio priežastimi?”

 “Žmonių nemokšiškumas, žinių trūkumas.”- atsakė jam.

“O kaip šito atsikratyti?”

“Ne kokiomis nors pastangomis, o pirmiausia Šviesa. Ne veiksmu, o pirmiausia supratimu. Prašviesėjimo požymis – ramybė. Tu paprasčiausiai atjungi emocijas, kada suvoki, jog tave persekioja tik fantazijos, nupintos iš baimės. Juk kas tai yra tamsa? Tai - kada nėra Šviesos. Kas tai yra blogis? Tai - kada nėra Meilės...”

Kartą Meistrui pasigyrė vienas teisėjas: “Aš didžiuojuosi tuo, jok esu nešališkas ir vertinamas kitų geras teisėjas”.

“O ar tuo aplamai didžiuojamasi ir ar galima tuo didžiuotis?” – paklausė Meistras.

“O kodėl gi ir ne? “- klausė teisėjas.

“Todėl, kad pas visus be išimties teisėjus yra vienas ir pats didžiausias trūkumas – visi jie ką nors teisia.”

Kai kartą vienas iš Meistro mokinių, nusižengė ašramo taisyklėms, kiti mokiniai laukė ir tikėjosi iš Meistro pusės bausmės jam. Tačiau laikas bėgo, o bausmės taip ir nebuvo. Tada mokiniai nusprendė paklausti Meistro kodėl:

“Mokytojau, kodėl tu niekaip nebaudi nusižengusio mokinio. Mes negalime taip lengvai praleisti to pro akis ir nepastebėti. Juk pagaliau tam Dievas mums ir davė akis?”

Teisingai – tarė Meistras – tačiau Dievas dar davė jums ir akių vokus...

“Mokytojau, kodėl žmonės dažnai ginčijasi?” – paklausė mokiniai.

“Todėl, kad klausosi ne dėl to, kad ką tai naujo sužinoti, o tik tam, kad surasti patvirtinimą jau pasirinktoms mintims. Ginčijasi ne dėl to, kad taip rasti Tiesą, esmę, o dėl to, kad apginti savo įsitikinimus” – tarė Meistras. Ir papasakojo jiems sakmę apie karalių, kuris pravažiuodamas nedidelę gyvenvietę, pamatė stebuklingai taiklaus šaudymo iš lanko rezultatus.

Ant sandėlių, medžių, ar tvorų nupiešti taikiniai buvo pažeisti į pačius centrus. Karalius įsakė surasti ir atvesti pas jį tokį taiklų šaulį. Visų nuostabai juo buvo 10 metų berniūkštis.

“Negali būti?” – sušuko karalius -  Kaip tai tau gaunasi?

“Elementariai” – atrėžė berniukas. “Pradžioje aš šaunu iš lanko, o po to nupiešiu taikinį ten, kur pataikau...”

Meistras pridūrė: “Taip ir tu, pradžioje darai išvadas, suformuoji įsitikinimus, o po to aplink tai statai įvairias gynybines sienas. Būtent tokiu būdu tu ir laikaisi įsikibęs savo ideologijos, ar religijos, kurią uoliai gini...”

Krikščioniškos sakmės

Kartą vienas atsiskyrėlis atėjo pasiskusti vienuolyno senoliui, jog nuo to momento, kai atsiskyrė vienatvėje, kiekvieną rytą jis jaučia keistą ir nenumaldomą alkį, ko nebūdavo anksčiau, kada dar gyveno vienuolyne. Jam tada pakankamai lengvai pavydavo be maisto pragyventi trejetą dienų ir daugiau.

“Nesistebėk tuo sūnau mano” – tarė senolis. – “Juk dykumoje, kur tu būni dabar, nėra nieko, kas būtų šitokių tavo pasninkų liudininkais. Nėra nieko, kas tave palaikytų ir maitintų pagyromis. Vienuolyne kuriame gyvenai, maistu tau tarnavo puikybės pasitenkinimas kurį jausdavai tada, kada už savo susilaikymą nuo maisto buvai dosniai ir kas diena giriamas kitų.  Ir tai buvo saldžiau nei bet kokie sotūs vienuoliški pietūs...”

Kartą vieno išminčiaus senolio užklausė:

“Ar gerai yra girti artimą ir ar to reikėtų?”

 "Nutylėti tokiu atveju – būtų dar geriau” – nedvejodamas atsakė senolis.

Vieną senolį išminčių pakvietė į vienuolyno tarybą, kad padėtų nuspręsti kaip nubausti nusidėjusį vienuolį. Tačiau senolis griežtai atsisakė eiti į tokią tarybą. Broliai vienuoliai ilgai patys ginčijosi kaip nubausti nusižengusį vienuolį, tačiau taip ir nesuradę sprendimo nusprendė patys keliauti pas išminčių senolį gauti atsakymo.

 Tai prajautęs senolis, užsimetė ant pečių kiaurą maišą su smėliu ir išėjo jų pasitikti pats.

“Kur tu eini išminčiau?” – klausia senolio einantys pas jį sutikti vienuoliai.

“Einu pas jus į tarybą” –  trumpai atrėžė jis jiems.

“O kam tada tą maišą su smėliu pasiėmei?”

“O iš kur jūs žinote, kad mano maiše yra smėlis?” – paklausė išminčius.

“Tai atsigręžk ir pažvelk pats atgal” – tarė jam vienuoliai. “Tavo maišas prakiuro ir iš jo visą laiką byra smėlis.”

“Tai ne smėlis. Taip byra nuodėmės man iš paskos” – tarė senolis. “Nors aš į tai net neatsigręžiu, tačiau einu teisti kitų už nuodėmes.”

Vienuoliai supratę, apie ką norėjo tuo pasakyti senolis, atleido savo nuodėmingam broliui vienuoliui be jokio teisimo.

Vienas šventasis senolis ne kartą gavęs matymus nuo Dievo, kitų buvo laikomas išminčiumi. Ir kartą broliai vienuoliai paprašė jo papasakoti apie kokį nors vieną iš jo matymų.

“Jūs norite turėti nuostabų matymą? Aš jums nurodysiu vieną iš jų. Jeigu jūs pamatysite, sąžiningą, kuklų, švarų širdimi žmogų – štai tai ir bus  pats nuostabiausias iš matymų. Nes tokiame žmoguje jūs galite pamatyti nematomą Dievą. Ir nebeklauskite manęs apie kitus matymus, kurie galėtų būti aukščiau šito...”

Kartą vienam senoliui jo keljoje pasigirdo balsas.

“Eik paskui, aš tau parodysiu darbus žmogiškus.” Senolis atsikėlė ir nuėjo. Balsas atvedė jį į nepažįstamą vietą ir parodė žmogų, kuris kapojo malkas, dėdamas jas į didelį padėklą. Jo jau nebegalima buvo pakelti nuo žemės ar pajudinti iš vietos. Tačiau  žmogus ir toliau kapojo malkas tik dar daugiau didindamas nepakeliamą krūvą.

Po to balsas parodė senoliui kitą žmogų, stovinti prie šulinio ir semiantį vandenį su ąsočiu be dugno, dėl ko visas vanduo išbėgdavo atgal. Dar vėliau balsas pakvietė eiti toliau.

Senolis pamatė šventyklą ir du žmones ant arklių. Raiteliai laikė rastą iš abiejų jo pusių ir bandė su juo įjoti pro vartus. Tačiau, kadangi nė vienas iš jų nenorėjo praleisti į priekį kito, tai rastas užtverdavo jiems kelią ir abu likdavo visada už vartų.

“Štai žmonės, tarsi nešantys Tiesą,” - tarė balsas, “bet su didžiule puikybe. Tarsi nenorintys eiti susitaikymo keliu, todėl jie visada lieka už vartų, ne Dievo karalystėje.” – paaiškino balsas.

“Skaldantis malkas, reiškia žmogų, apsuptą neteisėtumu, kuris, vietoje to kad tai pripažintų, atgailautų, prie buvusių nuodėmių prideda dar daugiau naujų.

O tas, kuris semia vandenį su bedugniu ąsočiu, reiškią ta, kuris nors ir daro gerus darbus, bet prie jų  visada primaišo ir blogus, taip naikindamas viską ką padarė gero.

Reikia dėmesingai save sekti, kad darbas nenueitu veltui...”

Vienas atsiskyrėlis pasiekė tokio šventumo, jog ramiai gyveno tarp žvėrių ir jie jo nebelietė. Jis net galėjo šerti jų vaikelius ir žvėrys jam nedarė nieko blogo.

Kada jį pastebėjo vienas iš vienuolyno tėvų, jis patarė. “Jeigu tu nori pasiekti dar didesnio tobulumo, eik į vienuolyną ir pabandyk taip pat sugyventi su broliais vienuoliais...”

Kartą per dykumą ėjo išminčius senolis ir jo mokinys. Netikėtai jie pamatė drakoną. Ir abu bėgo nuo jo kuo toliau.

“Nejaugi ir tu mokytojau išsigandai drakono?” – paklausė senolio mokinys.

“Ne sūnau mano, aš galėčiau lengvai malda įveikti drakoną, tačiau po to man tektų kovoti su žymiai pavojingesne - puikybės chydra. Todėl man naudingiau buvo pasitraukti...”

Kai vieno senolio paklausė kodėl jis išėjo iš pasauliečių, šis atsakė:

“Kol žodis neištartas, jis kalinys to, kas ruošiasi jį ištarti. Kada žodis jau ištartas, jo kaliniu tampa tas, kas jį ištaria. Aš dažnai atgailauju dėl to, ką kartais ištariu. Bet niekada nesigailėjau dėl to, kad laiku nutylėdavau...Gyvenimas be žodžio neša daugiau naudos, nei žodis be gyvybės. Kadangi gyvenimas moko ir tyloje, o žodžiai be gyvybės, nežiūrint į gražius ir grakščius garsus, visada tik apsunkina.”

Kartą gyveno vienas išminčius, kuris labai puikavosi savo išmintimi. Ir vieną dieną jis netikėtai sužinojo, jog kažkur tai dykumoje gyvena atsiskyrėlis senolis, kuris žino kažką tokio, ko netgi jis dar nežino. Tada išminčius atkeliavo pas atsiskyrėlį kad sužinoti, kodėl visi apie jį kalba. Kadangi kelias pas jį buvo gana ilgas, keliautoją iškankino troškulys. Todėl pirmiausia išminčius paprašė pas senolį atsigerti vandens.

Atsiskyrėlis pradėjo pilti vandenį į molinį puodelį. Vanduo jau bėgo per indo viršų, o senolis vis pylė ir pylė.

“Ką tu darai?” – sušuko išminčius. – “Juk puodelis daugiau nebegali sutalpinti į save vandens.”

“Kaip ir tu išminčiau, esi persipildęs puikybės ir negalėsi suprasti to, ką aš tau dabar be pasakyčiau” – atsakė atsiskyrėlis. “Juk Puikybė daro žmogų aklu ir kurčiu...”

Vieno senolio paklausė: “Kaip tau užtenka kantrybės būti vienatvėje tokiame visų užmirštame žemės kampe?”

“O aš niekada nesu vienatvėje” – atsakė senolis. Pas mane visada yra pašnekovas – Viešpats. Kada Jis nori, pasikalbėti su manimi, skaitau šventą raštą. O kada pats noriu pasikalbėti su Juo – meldžiuosi...”

Gyveno trys darbštūs vienuoliai. Vienas pasišventė taikyti žmones. Antrasis lankyti sergančius. O trečiasis - tylėjimą dykumoje.

Pirmasis, besistengdamas sutaikyti žmones, niekaip negalėjo įveikti jų tarpusavio pykčius ir ne už ilgo įkrito į neviltį. Atėjęs pas antrąjį vienuolį, lankantį ligonius, rado jį taip pat nusivylusi ir nusilpusi. Tada abu jie nusprendė eiti pas trečiąjį vienuolį atsiskyrusį dykumoje. Papasakojo savo nesėkmes ir paprašė paaiškinti, kodėl jam taip gerai gyvenasi dykumoje.

Patylėjęs atsiskyrėlis įpylė vandens į taurę ir pasakė: “Pažiūrėkit mano broliai į vandenį”. Tačiau tuo metu vanduo buvo drumzlinas ir jame nieko nebuvo matyti. Po kiek laiko jis vėl jiems tarė: “Pažiūrėkite į vandenį dar kartą dabar.” Vanduo jau nusistovėjo ir praskaidrėjo. Vienuoliai žvilgtelėjo į vandenį ir pamatė jame savo veidus kaip veidrodyje.

Tada atsiskyrėlis tarė: “Taip būna ir su vienuoliais. Kada gyvena tarp žmonių, tai dėl pastovaus nusivylimo jiems sunku pastebėti savo pačių nuodėmes. O kada pagyvena dykumoje be žodžių,. Pradeda matyti ką reikia ištaisyti pirmiausia savyje...”

Vienas senolis savo mokiniams sakė taip: “Prabuskim iš miego broliai. Juk šviestuvas, jeigu jame bus aliejaus, neužges tamsoje ir kol jis degs prie jo nepriartės nė viena žiurkė, kad suėsti jo degiklį. Bet kada aliejaus trūksta ir šviestuvas gęsta, žiurkės drąsiai priartėja prie jo. Matant jog aplinkui tamsu jos drąsiai suėda degiklio virvę, o patį šviestuvą numeta nuo tos vietos žemyn. Jeigu šviestuvas buvo molinis, jis visiškai sudužta. O jei varinis, tai sulinksta. Ir tokį sulankstytą dar galima pataisyti.

Taip atsitinka ir su miegančiomis dvasiomis, kurios nesimaitina Dieviškais žodžiais iš Sielos. Šventos Dvasios palaima, kurią žmogus gauna gimdamas, tada atsitraukia nuo jo. Ir vidinės ugnies karštis prigęsta ant tiek, kad tada tas dvasinis “šviestuvas” bus sudaužytas mūsų ydomis, kurios nebijodamos Sielos karščio vis artės ir artės, kaip tos žiurkės prie šveistuvo...

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 1466 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.7/3
Viso komentarų: 2
0  
1 virgis   (18.01.2017 17:32)
Sausio 19 d. keletui valandų visas Žemės vanduo taps stebuklingas. Manoma, kad toks vanduo gali išgydyti ir sunkiausias ligas. Tai teigė kaunietis technikos mokslų daktaras ir Lietuvos parapsichologų draugijos narys docentas Jonas DAINAUSKAS. Veikiamas energetinių Visatos srautų, ypatingos galios vanduo įgauna tris kartus per metus: sausio 19-osios, vasario 15-osios ir birželio 24-osios naktimis. Savo spėjimus apie daugelio manymu menkai įtikėtiną faktą, mokslininkas pagrindė trejų metų tyrinėjimų rezultatais
"Šiuo metu vanduo, paimtas iš čiaupo, gamtos šaltinio - upės, ežero, šaltinėlio, stovintis ant stalo, - pasikrauna fantastiškomis energijomis. Jis tampa gyvas, - teigia Dainauskas.
Gyvasis vanduo negenda, išsilaiko metus ir daugiau. Maža to, net skiestas vanduo išsaugo tas pačias savybes, kurios neįtikėtinai veikia visus gyvus organizmus

2 PlejadieteLina   (19.01.2017 15:18)
As irgi is seniau zinau, kad butent siomis metu datomis, - vanduo kelias valandas igauna stebuklingas savybes. Manau, kad tai yra tiesa. 

Geras straipsnis, lb geros mintys. Tik... reikia ne tik imfo imti, o ir savuose Gyvenimuose tai apmastyti ir butent igyvendinti savuose gyvenimuose! (o ne tik, paskaiciau, ir viskas).

Keliatas manuju minciu:  savo Meile Kurejas Kuria, ta didziule jega Meile, mes kiekvienas turime savyje, tad Mylekime.
Tikra Laime tada, kada jauti savo Siela, gyveni Meile ir dvasiniu pasauliu, Meile Dievui ir viskam aplink, tam didziuliam Vandenynui.

...Kurie norit tapti Laimingi, patariu perskaityti S. N. LAZAREV ''TEVU AUKLEJIMAS'' antra dalis (yra ir pirma) ir DARIAUS VALSIO knygas. Lazarevo knygas gauna bibliotekos, yra ju pirkti Internete, o Dariaus knygu yra Internete. 

Kas domisi NSO ir Ateiviu ziniomis, tai yra Fb psl.: VASHTA NARADAS GALACTIC ART, rasit Ateiviu paveikslu, ziniu, ir ivairiu nuorodu i straipsnius. Jotubej iveskit VASHTA NARADA, ir ismes tai, kas sios mediumes yra ikelta.

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Sausis 2017  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0