“Juk už baimės nėra nieko, už jos – Gyvuliško prado iškreipta iki neatpažinimo tuštuma. Materijos gyvenimas – akimirksnis, bet sielai tas akimirksnis, kiek jis besitęstų – tai realus šansas išeiti į tikrą pasaulį – Amžiną Dievo realybę.” Rigdenas
Mūsų visuomenėje daugiau priimta vienpusiškai reaguoti į artimo žmogaus išėjimą iš gyvenimo. Žinoma, kad mirtis mirčiai yra nelygi, tačiau dabar kalbėsime apie išėjimą iš gyvenimo dėl natūralių priežasčių. Tokiais atvejais giminaičiai negatyviai priima tą situaciją ir tokia savo būsena užkrečia kitus žmones. O kaip žinoma, per didelė nervinė emocinė įtampa nieko gero nežada gyviems. Tačiau kiekviena gyvenimiška situacija – savotiška pamoka, galimybė tapti geresniu, švaresniu vidumi, geriau suprasti aplink vykstančius procesus, o tuo pačiu ir patį save...
Daugelį klausimų, susijusių su žmogaus vidiniu pasauliu labai sunku aprašyti žodžiais, nes tai daugiau yra jausminiai pojūčiai, potyriai. Todėl, tokiais atvejais bet kokie žodžiai – tik alegorijos ir įvaizdžiai, kurie yra gal kiek geriau suprantami mūsų materialioms smegenims. Ieškodami Dievo, mes pernelyg daug galvojame, pernelyg daug kalbame. Net matydami šį šokį, kurį mes vadiname Kūrinija, mes nuolat galvojame, kalbame (su kitais ar savimi), svarstome, analizuojame, filosofuojame. Žodžiai. Triukšmas…
Kad ir kokia vis tik neišdygtų gyvenimiška situacija, lemiamu veiksniu visada yra mūsų požiūris į ją. Juk ne kartą jau pastebėjote tikriausiai, kad į vienas ir tas pačias situacijas, skirtingi žmonės reaguoja skirtingai. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad visi mes turime skirtingą savo pasaulėžiūrą ir skirtingą žinių bagažą. Būtent žinios ir suteikia žmogui šansą išeiti iš bet kokios situacijos su vidine pergale prieš patį save. Kad ir paimti tą patį žmonių požiūrį į mirtį. Pasaulyje egzistuoja tautos, nuo seno kurių kultūrose yra tradicijos verkti, kada gimsta kūdikis ir džiaugtis, kada žmogus miršta. Šiuolaikinei visuomenei, kaip minimum, tai atrodo nenormalu, tačiau žmogus išaugęs tokiose tautose irgi nustebtų, sužinojęs, jog mūsų visuomenėje vyksta visiškai priešingas požiūris į tokius natūralius procesus. Viso to pagrindas – žinios, kurios išlaisvina žmogų iš susiaurėjusios dabarties suvokimo nišos ir suteikia galimybę pamatyti situaciją platesniu kampu.
“Senovės žmonių įsivaizdavimai apie mirtį žymiai skyrėsi nuo šiandieninių žmonių. Pagal juos, mirtis – nėra galutinis žmogaus sunaikinimas. Gyvenimas ir mirtis tampriai susiję vienas su kitu. Sakmėse mirtis vertinama kaip perėjimas į kitokią egzistavimo formą. Bet tas klausimas priklauso nuo žmogaus dvasinių gyvenimo kokybių, todėl ir sakoma, jog gyvenimas pagimdo mirtį, o mirtis – gyvenimą. Mirti – reiškia gimti vėl pagal savo nuopelnus arba išeiti į geresnį pasaulį. Be to, tą perėjimą į geresnį pasaulį sieja būtent su žmogaus dvasiniu persiformavimu, o taip pat su “perkėla per kosminius vandenis” (pagal įvairias legendas tai: valtimi, paukščiu, arkliu, ant gyvatės ar fantastinės būtybės)” Iš Allat Ra knygos.
“Pasitikėjimas Dievu” – tai vidinis mūsų susitaikymas su Jo Valia, be kokios tai priešpriešos. Ir jei pažvelgti į mūsų gyvenimą iš šalies, tai pastebėsime iš tikro, kad žmogus savo vidumi priešpastato save Dievui kas dieną, nuolat pasirenkant materialią sferą ir jos vertybes. Žmogui galima padėti išoriškai kiek įmanoma, kad palengvinti jam kančias, bet savo vidumi reikia visada likti šališko stebėtojo pozicijoje, priimant tik Dievo valią, pasitikint tik Juo.
Taigi, išeina taip, kad bet kokia žmogaus mirtis, nežiūrint į tolimesnį tos Asmenybės likimą – tai jo Sielos vystymosi kūrybinis procesas. Ir tokia Viešpaties globa dėl mūsų Sielų dabar jaučiama kažkaip naujai, kokiame tai giluminiame lygyje. Ir dabar toks supratimas atrodo labai paprastas, bet labai gilus, pagal savo esmę ir vidinius pergyvenimus. Toks Jo Rūpestis nesulyginamas nei su kuo šiame iliuziniame materialiame pasaulyje.
Pradedi visiškai naujai vertinti ir suprasti ką reiškia tau tikras gyvenimas. Tokia patirtis duoda kitokio pasaulio realumo ir šio pasaulio iliuziškumo pojūtį. Duoda naują kiekvienos pragyventos akimirkos vertybės supratimą. Juk žmogus išeina už šio gyvenimo ribos, taip ir nieko nepasiimant su savimi iš to, ką vertingo materialaus susikūrė šiame pasaulyje. Nes ten yra svarbios ir vertingos tik geros mintys, jausmai bei darbai. Visa kita – laikina ir nereikšminga, kas liečia Siela. Žiūrint į save šiandieną iš šalies, supranti, kad anksčiau laikiausi iš išorės primesto kažkieno mirties supratimo, tipo tokio “stručio principo”: “tai įvyks su kuo tik nori, bet ne su manim ir jeigu bus, tai neaišku kada ir tt.” Tačiau, tai tik buvo mano Gyvuliško prado šabloninės mintys ir daugiau nieko, kurių nekontroliavau, o kaip tik, stengiausi jas apginti, pateisinti “kaip visi”. Tai tik buvo mano “gyvuliuko” apgaulė. O ką gi apie tai manyje sako Dvasinis pradas? “Vertink kiekvieną savo gyvenimo akimirksnį, nes net pats ilgiausias gyvenimas pralekia labai greitai. O už ribos tampa svarbu tik mano dvasingumo laipsnis ir žmonių naudai atlikti darbai.”
“Paprastas žmogus visada gimsta vienas ir miršta vienas. O pasiekęs savo Asmenybės susiliejimo su Siela, taip pat gimė vienas, bet išeina jau dviese – Asmenybė ir Siela, dviese vienumoje.” Rigdenas Džiappo
Taigi, tas supratimas “miršta vienas” – tapo man savotišku nauju atradimu. Juk paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis, sekundėmis, žmogus visada lieka vienas prieš vieną, su pačiu savimi, su savo vidiniu pasauliu, lieka su tuo, ką jis išaugino savyje per daugelį metų. Ir tada visiškai nesvarbu, kiek tuo momentu jo giminių jį supa, visa tai tik išoriška butaforija. Tada, tokiu momentu kiekvienam ateina supratimas, kaip yra svarbu dar gyvenant pastoviai mokytis būti dialoge su Dievu, kurti savyje Meilę ir atverti savo Sielos gyvenimo šaltinį, tverti gerus darbus, todėl kad tik:
Trumpam gyvenimo teptuką tau Jis patikėjo,
Gali daryt ką nori, tau niekas nieko nesakis.
Tačiau gali nepastebėt, kaip ta akimirka praėjo.
Po to, būk pasiruošęs, pažvelgt garbingai tu į Jo akis...
Būtent tokie sąlyčiai su amžinybe ir yra tikro gyvenimo, kurio visada siekia Siela, akimirkos. Ir jei kiekvienas iš mūsų bandytų susumuoti visus tokius dvasinius žybsnius, tas akimirkas per savo žemišką gyvenimą, tai tik tada pamatysime realiai vertingą savo gyvenimo laiką. Ir kiek pas mus jo gausis? Minutės, ar sekundės? Štai kur klausimas – būti ar nebūti? Stovėdamas ant ribos, tarp gyvenimo ir mirties, žmogus atlieka žingsnį į nežinomybę. Ir tik per gyvenimo eigą suformuota jo Meilė Dievui, kaip patvari atrama, suteikia šansą, atlikti tą žingsnį į Tikrą Gyvenimą.
Mūsų gyvenimas materialiame pasaulyje – didžiulė suteikta dovana ir kurios kiekvienas lašas, kiekviena akimirka gulasi ant vienos ar kitos savo likimo svarstyklių lėkštės, pagal savo pasirinkimą pripildome vieną ar kitą iš jų. Brandinantys savyje vidinę Meilę, dar esantys gyvi mes turime šansą būti priimtais į Dvasinį Pasaulį, kaip visaverčiais jo gyventojais. Puoselėdami negatyvą – kasame sau likimo duobę, kad pasilaidoti subasmenybės kančiose.
“Kada meilė Dievui žmoguje prevoliuoja, savo pastatyto tikslo pasiekimo kelyje, pas jį dingsta bet kokios baimės. Pateiksiu pavyzdį. Įsivaizduok, kad žmogus yra kare ir gina savo mylimą Tėvynę. Jis ant tiek karštai ir giliai ją myli, kad pasiruošęs kovoti už ją iš visų jėgų ir padaryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, dėl savo tikslo – savo Tėvynės išlaisvinimo. Dėl tokios Meilės Tėvynei jis pasiryžęs net nedvejodamas mirti už ją. Ir jam tada visiškai tas pats kas bus su jo kūnu. Svarbiausia – jausmas, kurį jis jaučia, kuris ir veda jį į kovą, priverčia pergalingai kovoti. Ir tas meilės jausmas nepalieka jo ir tada, kada jis papuola į priešo nelaisvę, žinant, kad jam ten lemta žūti didelėse kančiose. Tai yra todėl, kad jis perpildytas Tikros Meilės jausmu, dėl kurio jis gyveno ir dėl kurio jis mirs. Taigi, viskas priklauso nuo žmogaus. Ir jeigu jis prisipildęs Tikra Meile Dievui, kurioje jis gyvena kas dieną, tai jame nebėra vietos jokioms abejonėms ir baimėms, kad kažko nespės. Pas jį yra tik vienas tikslas – pergalė dėl Sielos išlaisvinimo.” Iš Allat Ra knygos.
Žmonės dažnai jaučia, kada jiems yra sako tiesą, o kada meluojama. Bet net žinodami tiesą, dažnai bijo ją garsiai ištarti, dėl tos pačios baimės, kurią jiems pastoviai įteigia. Iš esmės, jei žmogus atmestų tą baimę, atsibustų nuo tų primestų iliuzijų ir suprastų, kad materija – tai tik laikinos dulkės, o gyvenimo laikas yra duodamas tik dėl dvasinių tikslų pasiekimo.
“... suvokti mirties neišvengiamumą, tai nereiškia įgriūti į depresiją ir laukti savo gyvenimo pabaigos. “Numirti” – vadinasi atsiskirti nuo savo Gyvuliško prado savo viduje, prajausti, kas tu esi iš tikro. Miršta tik Gyvuliško valdžia tau, daugelis tavo Gyvuliško norų. Paprasčiausiai, tu pasišalini nuo visos tos daugumos ir savo viduje pagimdai vienintelį nenumaldomą norą, vienintelį tikslą – pagarbiai ateiti pas Dievą. Kad ir kaip tu tik nebandytum prisotint, patenkinti savo kūno materialiais norais, anksčiau ar vėliau vis tiek jis virs palaikais, dulkėmis, kurios gulės po kojomis sekančio žemės keliautojo kelyje. Pastoviai savęs besigailintys žmonės, yra užsiciklinę savo Gyvuliško niekuomet nesibaigiančiuose noruose, užmiršta apie savo Sielą ir apie tai, kam jiems bendrai buvo duotas tas gyvenimas. Kitaip sakant, žemutiniai jų norai pilnai užgožia globalius Esybės siekius.
Todėl reikia gyventi taip, kad niekada nepamesti iš akiračio savo globalaus Esybės tikslo, tai yra, savo Sielos tikslo. Tik kada miršta egoizmas, tik tada žmogus iš tikro pradeda tarnauti Dievui ir gyvena padedant kitiems žmonėms.” Iš knygos “Sensėjus”
Manau tokiame fone bus įdomu sužinoti, ką apie mirtį galvoja jauni žmonės. Kad ir pavyzdžiui Rusijoje, kurią šiandiena taip mėgsta piešti juodomis spalvomis “kišeniniai žurnalistai”. Apklausoje, pravestoje Tverės universitete, dalyvavo 90 vaikinų ir 60 merginų nuo 18-20 metų amžiaus. Į klausimą, “Kas jūsų nuomone yra mirtis?” Jaunimas dažniausiai atsakydavo taip: “tai perėjimas į labiau tobulą pasaulį” – taip atsakė apie 19% respondentų. “Tai – Sielos atsiskyrimo nuo kūno procesas” – atsakė apie 18% respondentų. “ tai – biologinio egzistavimo pabaiga” – taip atsakė apie 12% respondentų. “ Mirtis – tai viso gyvenimo rezultatų suvedimas” – apie 7,3%. Kiti atsakymų variantai likusiems procentams: “tai – amžino gyvenimo pradžia” , “tai – gyvenimas po gyvenimo”, “ mirtis – tai laisvė”.
Taip pat, manau palyginimui būtu įdomu pažvelgti kaip į tai atsakė taip liaupsinamų žiniasklaidos JAV studentai (rezultatai paimti iš specializuotos literatūros). Dažniausiai atsakydavo taip: “Mirtis – tai žmogiško kūno funkcijų sustojimas”, “Tai – egzistavimo pabaiga”. “Mirtis – tai visko pabaiga”. “tai pradžia ir pabaiga vienu metu”.
Taigi, kaip matosi iš apklausų, skirtumas akivaizdus. Kas ir kaip yra auklėjama, kokios pagrindinės vertybės, kriterijai ir prioritetai vyrauja vienoje bei kitoje pusėje. O visa kita, kaip sakoma, tik propagandos “makaronai, ant nuolankių ausų”.
Tokias iliuzines-vartotojiškas vertybes bandoma įpiršti ir mums gerbiamieji. Vis tik, laiku pakišta ideologija yra gaji žmonių protuose ir taip paprastai, “lydekai paliepus, man panorėjus”, ji neišeina. Tam reikalingas didelis vidinis darbas su savimi, bet daugeliui tai yra nepakeliamai sunku, o svarbiausia – siaubingai tingisi. Žymiai patogiau yra save įtikinti, kad primesti stereotipai – teisingi, nes taip “daro ir gyvena beveik visi kiti”. O kad tie kiti, vaikšto su purvinomis kojinėmus, užmaukšlintomis ant akių, per kurių purvus viskas matosi iškreiptai – nepastebi, ar bent jau apsimeta kad nepastebi. Tačiau nuo savęs, kaip sakoma, nepabėgsi ir savęs niekada neapgausi, vis tiek kada nors viskas išlys, kaip ta aštri yla visada išlenda iš maišo. Tai gal vis tik geriau patiems pabandyti nusiimti tas stereotipines kojines, kol neprasidėjo visa tai, kas bus vėliau nepataisoma ir negrįžtama...
Todėl, branginkite savo laiką, juk gyvenimas turi tokią ypatingą savybę – baigtis netikėtai. O Meilė yra visada stipresnė už baimę mielieji. Ten kur pražysta nuostabus vidinis Mielės žiedas – baimė iškeliauja visiems laikams negrįžtamai. Taip kad stebėkite, galvokite ir elkitės visada taip, kaip tikras Žmogus, kaip dvasinė Asmenybė, o ne kaip beveidis vergas, “kaip dauguma”. Tačiau, tu išrinktas – kaip ir Buda, Kristus ar Krišna. Jų darbas atliktas, jie įnešė savo indėlį į būtį. Dabar tu čia, kad įneštum savo indėlį. Pažiūrėk į save. Tu gali būti tik savimi… neįmanoma, kad tu taptum kažkuo kitu. Tu gali džiaugtis ir žydėti, arba gali nuvysti, jeigu tu nepriimi tikro savęs.
Taikos ir ramybės Sielai. |