Kaip beždžionėlės įsileidžia blusų,

Kad dėmesio kitų sulaukt.

Taip ir valdžia vis bijo puolant rusų

Kad šeimininko pagyrimą gaut.

Kad tarp avių sukelt siaubus,

Manipuliuot jomis lengvai toliau,

Išsigalvot tereikia išorės baubus,

Kaimyną viskuo kaltinti dažniau.

Nereikia tam įrodymų jokių,

Pakanka sąžinę užslėpt giliai

Ir skatint baimę tarp žmonių,

Tiesos kad negirdėtų jie visai.

Geriausias aptvaras vergams,

Kurio visai neįtaria, nemato.

Nepastebėt bailiams,

Valdžios klastos ir melo rato.

Prasta politika šalies tokios,

Kuri toliau nesantaika brandina.

Nors žodžiais siekianti Taikos,

Kaimyną demonu toliau vadina.

Kaip dviprasmybės sustabdyt mašiną,

Kad vėl pavirstume žmonėm?

Prote kaip išravėti baimės dilgėlyną

Ir apsodint Taikos gėlėm?

Ne beždžionėlės esam

Ir tuo labiau ne avinai.

Kiekvienas Taiką Sieloj nešam,

Tik miegam sąmonėj senai.

Tas jausmas iš vidaus,

Pašalins neapykantą ir pyktį.

Jis niekad mūsų neapgaus,

Prasmės padės išspręsti lygtį.

Nesantaiką įšsivalyt, pavydą,

Kaimyne Žmogų tikrą pamatyt.

Ir nusimetus tankų melo šydą,

Kartu Draugystės Namą pastatyt.

Ar tai sunku mums padaryt?

Ar tai blogai saugumui ir valstybei?

Tik demonas tai nori sustabdyt,

Neleis jis niekad dominuot Teisybei.

Sistema visad – skiria,

Junges – patys Žmonės.

Nors Taiką ji klastingai giria,

Neverta laukt iš jos malonės.

Padėkim patys pamatus Taikos,

Kurių nebeįveiktų proto baimės.

Kaip Dieviškos nariai šeimos,

Sukurkim Žemėj Rojų Laimės...

Taikos ir ramybės Dvasiai