Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 10 - 15 Декабря 2013 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:48
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2013 » Gruodis » 15 » Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 10
20:14
Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 10

A. Taip, pakeitimai dabar vyksta globaliu mastu, pakanka pažvelgti kokios būtent psichotechnikos propaguojamos visuomenėje ir populiarinamos pasaulinėmis informacijos priemonėmis. Juk tai, iš esmės, archontiniai pratimai, taip sakant, "meditacijos masėms” kad pritraukti materialias gėrybes.

R. Gaila, kad daugelis žmonių net neužsiduoda sau klausimo, kodėl būtent kultivuojama tokia materiali kryptis? Kodėl tokių idėjų populiarinimui negailima pinigų, perkant būtinas "autoritetų”, visam pasaulyje žinomų žmonių nuomones? Kodėl tos idėjos sukasi apie savo mylimo kūno palepinimą, sudarant aplink save komfortą ir egoistinį savo pasaulėjį? Atsakymas paprastas: kad žmogus pamėgdžiotų tokiam poelgiui, tam eikvotų savo gyvenimo laiką ir jėgas. Tačiau, kaip ir kiekvienoje apgaulėje, niekas nepasakoja, kas žmogaus laukia po to, kada jis savo gyvenimą išeikvos, kaip kvaila bezdžionė, skanaus banano paieškoms, o jos mylimas kūnas, kaip ir bet kas gyva, paprasčiausiai mirs. O štai jis, kaip asmenybė, neišeis niekur, nuo savo kančių ir jam labai brangiai teks užmokėti, už tuščiai pragyventą gyvenimą.

O kas yra kasdieninis darbas su savimi? Pirmoje eilėje, tai įprotis kontroliuoti savo mintis, o ne teisti svetimas. Žmogus, kaip taisyklė, dažnai pastebi Gyvuliško prado pasireiškimą kitame žmoguje. Bet neapsunkina tokiu žvilgsniu pažvelgti pačiam į save, nebandant išsirinkti savo reakcijose, į išorines ir vidines Gyvuliško prado provokacijas, neskaito būtinybe kas diena dirbti su savimi.

Tik keičiant save viduje, dirbant su savimi, galima suprasti matomo ir nematomo pasaulio procesus, sąmoningai eiti dvasiniu keliu. Kitaip sakant, vidinės permainos, pirmiausia, turi būti pačiame žmoguje, tame yra jo dvasinio vystymosi prasmė. Visa kita, pagal svarbumą, yra žemiau. Neabejotinai, kūnu, kaip ir mašina, reikia rūpintis, stebėti, bet tik tam, kad su ta mašina atvažiuoti iki tikslo. Bet ne daugiau. Reikia žinoti ir nepamesti savo gyvenimo tikro tikslo, kurį sudaro dvasinis išsilaisvinimas. Tai svarbiausia kiekvienam žmogui. Kai žmogus pradeda pažinti save, jis pradeda pažinti ir daugiasluoksnę savo struktūrą, jos paskirtį. Galima sakyti, kad viskas palanku tam, kad žmogus padarytų savo pagrindinį pasirinkimą, taptų nauja Dvasine Būtybe. Tokiame persitvarkyme, svarbų vaidmenį vaidina ir keturios  pagrindinės žmogaus Būtybės.

A. Kiekviena tauta išdėsto tas Būtybes, orientuojant Priekinę būtybę, į atitinkamą pasaulio dalį. Ar negalėtumėte paaiškinti tokio momento. Kodėl pas žmones gyvenusiems įvairiuose pasaulio kampuose, buvo savas tokios orientacijos supratimas?

R. Jei kalbėti bendrai, tai Būtybių orientacija, pagal pasaulio dalis, spalvos suteikimas, priklauso nuo vietinių tradicijų ir pirmenybės suteikimo, vienos ar kitos tautos tikėjimo, kurie susidėliojo per amžius, šventų sakmių nuo protėvių pagrindu. Pavyzdžiui, pas kiniečius pietūs buvo laikoma pačia garbingiausia pasaulio puse, todėl į pietų pusę jie ir išdėstydavo simbolius, žyminčius Priekinę būtybę. Šiaurės tautų (Sibiro) šamanams, kaip taisyklė, buvo šiaurinė pasaulio pusė, kur jie ir nukreipdavo savo veidą (Priekinę būtybę) atliekant ritualus. O štai pietų ir rytų Azijos šamanams – Pietūs arba Rytai. Mezoamerikos indėnams – Rytai, arba Vakarai, priklausomai nuo vietinių tradicijų. Bendrai, kur žmogus tradiciškai pasisukdavo veidu, atlikdamas dvasinę praktiką, religinį ritualą, apeigas ir taip toliau, ten ir jo Priekinė būtybė. Žinoma, skaitant mitologiją reikėtų suprasti, kur liaudies folkloras, o kur realios žinios, kadangi bėgant laikui, dėjosi vis daugiau sluoksnių, nuo žmogiško proto maišaties, iš esmės, dės asociacinių pavyzdžių tiesioginio supratimo. Bet vis tik ir šiandiena galima rasti pakankamai įdomių paminėjimų, tame tarpe ir tų, kas liečia slaptas žinias apie keturias žmogaus Būtybes.

Daugeliu atveju, mažos tautelės, gyvenančios viename ar kitame kontinente, dėl savo pakankamai ilgos izoliacijos, nuo kontakto su "civilizuotos” visuomenės atstovais, sugebėjo išsaugoti savo protėvių žinias. Tai, taip sakant, ir išgelbėjo tas žinias, kadangi "civilizacija” net neįsivaizdavo, apie tokių tautelių egzistavimą ir jų žinias, kultūrą. Atitinkamai, jų unikalios žinios nebuvo totaliai sunaikintos "ugnimi ir kalaviju”, eilinės  naujos valstybinės "pasaulinės religijos”, kaip tai įvyko su senovės žiniomis kitų tautų. 

A. Juk bet koks atnaujintas dvasinis Mokymas, iš esmės, formavosi atsižvelgiant pagrindinių slaptų žinių, kurios praeityje buvo duodamos įvairioms tautoms. Ir tik tada, kada Žyniai perdarė tuos mokymus ir apvilko juos vadovaujančios religijos uniforma, štai tada ir pasikeitė ideologija. Iš esmės, jie susiaurino tautoms pasaulio suvokimą, net iki fanatizmo provokavimo masėse, žinoma, jų protėvių paveldėto palikimo ir viso to, kas neatitiko naujos religijos kanonams, sunaikinama.

R. Teisingai. Bet ką aš noriu pažymėti. Nežiūrint viso to Žynių darbo, naikinant tautų paveldėtas dvasines žinias įvairiose vietose, įteigiant naujoms tautoms, kad viskas, kas iš praeities, "erezija ir nusisukimas nuo tikėjimo”, bazinės žinios, apie keturias Būtybes, egzistuoja beveik visų dabartinių pasaulinių religijų slaptose žiniose. Tai galima atsekti, pagal šalutinius požymius to, kas šiandiena siūloma masėms mokymuose, filosofijose, vienos ar kitos religijos ideologijoje. Reikia atsiminti, kad bet kokios religijos Žyniai bandys įteigti masėms tik tai, kas jiems naudinga, kas stiprins jų valdžią žmonių tarpe, o ne visas tas žinias, kurias jų pirmtakai kažkada patys pasiskolino iš kitų populiarių religijų. Tuo labiau, Žyniai tarp masių niekada neplatins pirmapradį dvasinį Mokymą, nepriklausomai vedantį žmogų į dvasinį išsilaisvinimą. To Mokymo, patrauklių dvasinių grūdelių pagrindu, jie ir formuoja vienas ar kitas religijas. Formuojant pačią religiją, kaip valdžios institutą, daug kas iš pirmapradžio Mokymo perdaroma tinkamai Žynių religinei valdžiai.

Pavyzdžiui, paimkime budizmą. Iš pirmo žvilgsnio, skaitant bendrą budizmo filosofiją, atrodo kad ši pasaulinė religija deda akcentą būtent ant savęs ir pasaulio savarankiško žmogaus pažinimo. Juk joje masėms pateikta pačios įvairiausios praktikos, "vedančios į prašviesėjimą”, kurios buvo suformuotos iš žymiai senesnių Indijos religijų. Bet toks pojūtis tęsiasi tol, kol tu nesusiduri su šiandienos realijomis šioje religijoje, o taip pat su Žynių struktūra, suteikta tai religijai. Jeigu žmogus neatskiria savo Gyvuliško prado, nuo Dvasinio prado, jei nemato pakaitos, nuo Gyvuliško proto pusės, jam sunku suprasti, kur glūdi pakeitimas ir esminis skirtumas, tarp pirminio mokymo, to paties Budos ir budizmo religijos, kuri, taip sakant, tą mokymą pasisavino.

Tai štai, apie keturias žmogaus Būtybes minima bendrose Indiškose sakralinėse tradicijose, budizmo religinėje Budos mokymo traktuotėje. Prie aukščiausių žinių religiniuose mokymuose apie meditacines praktikas induizme ir budizme priskiriama: intuityvių žinių įgijimas – viršsąmonė (sanskrite "abhidžnia”), pasaulio pažinimas per ypatingą pakeistą sąmonės būseną, vientisumo būsena, apsijungimas ("samathi”). Intuityvių žinių įgijimas, traktuojamas kaip Tiesos pažinimas, pasaulio vienybės, penkių kategorijų pasiekimas: aiškiaregystė, aiškiaklausos, antgamtinių sugebėjimų valdymas, svetimų minčių skaitymas, atmintis, apie praeitus gyvenimus. Minima, kad šiuolaikinis žmogus sugeba įtakoti į visą tą materialų pasaulį, iki pat septinto išmatavimo, arba kaip užrašyta senovės Indijos traktatuose, "iki pat Brahmos Dangaus”, nes kelias į "Brahmos Dangų” prasideda nuo atsižadėjimo prisirišimui prie Šešių Aistrų Pasaulių "būties rato”.

A. Iš esmės, kaip suprantu, čia kalbama apie penkių kategorijų pasiekimą, kaip apie darbo su keturiomis pagrindinėmis Būtybėmis ir centru (Asmenybe) užbaigimą. Stebimas žmogaus dvasinio darbo atitinkamas rezultatas, kada tos Būtybės jau yra jo kontrolėje, o žmogus artėja prie išėjimo iš šešių išmatavimų išėjimo būsenos.

R. Visiškai teisingai. Žmogus, dirbdamas su savimi, keičiant ir tobulinant save dvasine kryptimi, pasiekia atitinkamų efektų, kurie duoda jam papildomas galimybes pasaulio pažinime.

A. Pavyzdžiui, centras (Asmenybė) savo dvasinių praktikų procese, įgauna "aiškiaregystės” gebėjimus, tai yra, vidinį regėjimą, iš Dvasinio prado stebėtojo pozicijos, bet kokias formas, nepriklausomai nuo laiko ir atstumo, o taip pat įvykio ar reiškinio realią esmę, ar prasmę. Tokia aiškiaregystė duoda galimybes vienu metu matyti objektą įvairiuose išmatavimuose, jo atsiradimo pirmapriežasties supratimas, transformacijos ir taip toliau. Pasiekus tokią intuityvaus žinojimo būseną, žmogus suvokia, kaip valdyti Priekinę būtybę, kas savo ruoštu, išreiškia jame sugebėjimą suprasti, intuityviai jausti bet kokią būtybę, iš stebėtojo nuo Dvasinio prado pozicijos, o taip pat, kontaktuoti su juo, nepriklausomai nuo atstumo ir laiko.

R. Teisingai, religiniame budizmo traktavime, tai pažymėta kaip dieviškos klausos įgijimas (aiškiaklausos), leidžiantis suprasti žmones, kalbančius nesuprantama kalba, girdėti pasaulio garsus netgi didžiuliu atstumu. Reikalas tame, kad garsas, pagal Indijos mitologijas, yra savotiškas simbolis, susijęs su kosminiais ritmais, "Priimantis pasaulio garsus” – tas, kas žino juos ir moka išgauti kosminius ritmus. Skaitoma, kad viskas susiję ir su subtiliomis kosminėmis vibracijomis. Keičiant save, savo mažąją sferą, žmogus įneša pasikeitimus ir į didžiąją sferą.

A. Aš akivaizdžiai pamačiau, kaip Dešinės būtybės pažabojimas, griežta savo minčių kontrole ir atitinkamomis meditacinėmis praktikomis, atveda prie pasaulio grubių struktūrų įtakojimo, atsiveria atitinkami "antgamtiniai” sugebėjimai, kurie iš esmės, yra kaip šalutinis rezultatas, kuris įgyjamas dvasinio vystymosi eigoje.

R. Iš esmės, praeinant Dešinės ir Kairės būtybių pažinimo etapą, žmogus, vietoje jų kontrolės, rizikuoja pats papulti į tų gana protingų Būtybių kontrolę, susigundęs noru valdyti nematoma jėga ir valdžia, kitiems ir kaip pasekmė, iššvaistoma savo energija, išėjimo iš persikūnijo rato galimybę. Tai savotiška gaudyklė žmonėms, svyruojantiems savo pasirinkime. Tuo atžvilgiu, yra viena žinoma sakmė. "Vieną kart, vienas išminčius ėjo šalia gyvenvietės ir pranešė žmonėms, kad ties jų centrine aikšte, po žeme, yra neapsakomos brangenybės. Kas jas suras, tas ne tik įgis turtus, bet ir niekada nebebus toks pats, kaip dabar. Žmonės apsidžiaugė tokia naujiena ir nusprendė kartu iškasti tas brangenybes. Jie apsiginklavo instrumentais ir pradėjo kasti. Bet praėjus kažkuriam tai laikui, rezultatų nuo savo darbo nebuvo matyti ir gyventojų entuziazmas pradėjo kristi. Pirmieji paliko kasyklą tie, kas daug kalbėjo, bet pasirodo nieko nedarė patys, kad surasti brangenybes, o tik bandė nurodinėti kitiems, kaip jiems derėtų dirbti. Po jų sekė tų žmonių išėjimas, kuriuos nualino sunkus darbas. Jie nusprendė, kad šios brangenybės nevertos tiek pastangų. Kiti žmonės pradėjo rasti, senovines monetas, įvairių indų liekanas, šukes. Jie slėpė savo radinius nuo kitų, galvojant, kad tai ir yra tikros brangenybės ir taip pat, greitai paliko kasyklą. Tretieji gi, paprasčiausiai mėgavosi paieškos darbu, manant, kad tame paieškos džiaugsme ir yra tos brangenybės, paminėtos Išminčiaus. Bet praėjo laikas, o aplink juos buvo tik krūvos akmenų. Džiaugsmas jų irgi baigėsi, jie metė savo paieškas, kadangi pasirodė dvasiškai silpnais.

Ėjo laikas, daugelis, iš likusių žmonių, pradėjo abejoti paieškų sėkme ir galvoti, kad jie tapo išsigalvojimų ir kliedesių aukomis. Vienas po kito gyventojai pradėjo palikinėti paieškos vietą. Ir tik tie nedaugelis, kurie buvo susikoncentravę į tikslą, intensyviai dirbo, pagaliau rado savo brangenybes. Bet po to, kai jie rado savo brangenybes, daugiau jų toje gyvenvietėje niekas nebematė. O tie gyventojai, kurie dalyvavo brangenybių paieškoje, bet jų nerado, iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų buvo susirūpinę savęs pateisinimu, savo poelgio paaiškinimu, kodėl jie tada neliko su visais. Juk tai buvo šansas pakeisti savo apgailėtiną gyvenimą į geresnį. Kai kurie iš jų pašventė likusį savo gyvenimą kelionėms, ieškant to Išminčiaus, kuris atskleidė jiems tą paslaptį, kad sužinoti, kaip gi atrodė tos brangenybės, kur jos dabar yra ir kaip jas galima užvaldyti”.

Tai štai, tomis brangenybėmis yra žmogaus dvasinis persiformavimas. Bet kad jas pasiekti, reikalingas nuoseklus darbas su savimi kas dieną. Ne visi, susivilioję tuo keliu, praeina jį iki pabaigos, kadangi kelias numato vidinius pasikeitimus. Pirmieji palieka kelią tie, kas daug kalba, bet nieko nedaro, kad performuoti save. Po jų seka tie, kurie ieško lengvų pergalių. Po to nuklysta nuo dvasinio kelio ir tie, kurie susižavi atsivėrusiais pas juos sugebėjimais, kad užtvirtinti savo reikšmingumą šiame pasaulyje. Vėliau tie – kas suranda malonumą pačiame tame procese gyvenimo prasmėje, bet nesupranta savęs ir kaip rezultatas, nieko neranda. Pasuka nuo dvasinio kelio ir tie, kas abejoja savimi ir tuo Išminčiumi, kuris atvėrė jiems tą Dvasinę Tiesą, tuo pačiu ir pačia ta Tiesa. Visi tie žmonės išaiškina dvasinį kelią taip, kaip jiems naudinga sau, šiame materialiame pasaulyje. (Virgio trigrašis: apie ką mes ir diskutavome po paskutiniu straipsniu. Taigi, kuriai grupei, iš čia paminėtų, priskiriate save Jūs? Ir tą grupę dar nevėlu pakeisti į perspektyvesnę, jei turite noro.) Ir tik tas, kas eina su švariais ir nuoširdžiai ketinimais iki pabaigos, pridedant užsispyrimą savo dvasiniame darbe, performuojant save kas dieną, tik tas gyvenime randa savo dvasines brangenybes, kurios duoda galimybę išeiti į kitą pasaulį. Tos sakmės prasmė tokia: einantys dvasiniu keliu žmonės, dažnai ieško asmeninės sėkmės šiame laikiname jiems pasaulyje, vietoje savo dvasinių brangenybių, kurios atveria jiems kelią į Amžinybę.

Taip, kad praktika – tai rimtas išbandymas. Vienas reikalas skaityti religines sakmes ir svajoti apie tai, kad tu tapsi tokiu pat "dvasiniu žmogumi” kaip jų didvyriai ir visiškai kitas reikalas, realiai dirbti su savimi kas dieną, užsiimti dvasinėmis praktikomis, kontroliuoti savo mintis. To pačio budizmo traktatuose, žmogaus mokėjimas valdyti paronormalius sugebėjimus, vadinamas "stebuklingų jėgų valdymu”. Formuojant budizmo religiją, per amžius ten vis buvo įnešama pakeitimų. Kitaip sakant, reikia atsižvelgti į tai, kad ten jau ne pirminė informacija, o tik interpretacija, susidariusi per amžius, nuo daugelio žmogiškų protų. Jei žmogus nežino dvasinio darbo subtilybių, tolimas nuo praktinės meditacinės patirties, tai akivaizdu, perdavinės kitiems žmonėms, vers į kitas kalbas tokią informaciją, vadovaujantis išskirtinai savo pasaulėžiūra ir savo samprotavimais ta tema, taip sakant, iš trimačio pasaulio pozicijos.

O iš tikro, viskas pakankamai paprasta. Energetinis kūnas, išsidėstęs šešiuose išmatavimuose, pas žmones beveik vienodas – turi keturių briaunų, nupjautos piramidės formą su atskirta viršūne. Tik daugelis žmonių jo nemato ir netgi nežino apie jo egzistavimą. Bet tai nereiškia, kad jis neveikia jų gyvenimo, likimo, veiklos. Kaip sakoma liaudyje: "kol kepenys neskauda, apie jas ir neatsimeni, jeigu žinoma žinai, apie jų egzistavimą”. Kada žmogus dirba su savimi, užsiima dvasinėmis praktikomis ir kas diena rūpinasi savo Sielos išlaisvinimu, jo energetinė konstrukcija keičiasi, palaipsniui transformuojasi į kokybiškai kitokią struktūrą, apie kurią aš jau pasakojau. O kada Asmenybė susilieja su Siela, susidaro nauja Dvasinė Būtybė, kuriai jau nebereikia materialaus apvalkalo. Kitaip sakant, to dėka, trimačio pasaulio "gyventojas” tampa septynmačio išmatavimo "gyventoju”.

A. Iš patirtos dvasinės patirties pozicijos, suprantant tų Amžinų žinių, kurias jūs duodate esmę, tampa juokinga, apie ką ginčijasi visi tie žmonės-teoretikai. Kartais "diskusijos”, aprašytos tuose traktatuose, primena situaciją su dviem studentais, kurie išmoko mintinai skirtingas teorijas ir iki užkimimo ginčijasi, apie gamybos praktinio proceso esmę. Tačiau nė vienas iš jų neturi asmeninės praktinės patirties tame, tai yra, neturi supratimo, kas tai yra gamybinis procesas realybėje. Juk asmeninės praktinės patirties įgijimas leidžia pajausti ir kaip sakoma, be nereikalingų žodžių, suprasti tuos, iš tikro išmintingus žmones, kurie paliko savo įrašus per amžius, realiai dirbdami su savimi, savo dvasinio kelio procese.

R. Besąlygiškai, tame klausime nėra ribų ir skirstymų, laiko, materialios erdvės. Buda savo mokymuose įspėjo žmones, einančius dvasiniu keliu, kad jie nesusigundytų panaudoti tas "stebuklingas jėgas” klastingiems tikslams. Nes tada žmogus nusimuš nuo dvasinio kelio, savo gyvenime – vidinio persiformavimo, susijungimo su Absoliutu, su Sielos pasauliu.

Kodėl Buda akcentavo dėmesį ties tuo klausimu? Pas Buda, buvo mokinių grupė, kuri įsisavino, taip sakant jų kalba, "Aukštą Meną”, o mūsiškai – Geliariškumą. O tai yra sunkus dvasinio vystymosi kelias ir skirtas jis toli gražu ne visiems. Tai, vaizdžiai sakant, kaip žvalgyboje: ima ne visus norinčius, o išskirtinai pagal asmenines savybes, sugebėjimus ir jau turinčius profesionalių įgūdžių. Bet apie šią Budos grupę žinojo ir kiti žmonės, kaip sakoma norintys, bet nedalyvaujantys. Pamėgdžiotojų, iškreipiančių žinias, visada užteko. Reikia pažymėti, kad Budos laikais, taip pat, kaip ir dabar, daugelis žmonių buvo susidomėję magijomis, įvairiais mistiniais menais, savo egoistinių norų patenkinimui, turėti nematomą valdžią žmonėms. Bet vienas reikalas yra valdyti antgamtiniais sugebėjimais, dėl egoistinių tikslų,  išdidumo, ir visiškai kitas reikalas išnaudoti tuos sugebėjimus tarnaujant dvasiniam pasauliui. Tai štai, Buda įspėjo savo mokinius, kad praeinant vidinio persiformavimo etapus, reikia tvirtai laikytis savo pagrindinio dvasinio tikslo, kaip vienintelės žmogaus egzistavimo prasmės – dvasinio išsilaisvinimo, tai yra, išėjimo į Nirvaną. Kitu atveju galima įkristi į iliuziją, klaidingai priimti laikiną už amžiną.

Iš tikro, daugelyje religinių koncepcijų, minima apie tai, kad nuoseklumas, galutiniame rezultate, žengiant pasiūlytu religiniu keliu, gali išmokyti valdyti vienokius ar kitokius antgamtinius sugebėjimus. Daugelį žmonių, iš Gyvuliško prado pusės, būtent tai ir traukia, be to, traukia žymiai daugiau, nei ten esantys dvasiniai grūdeliai. Bet kas liūdina, kad daugelis tam paaukoja visą savo gyvenimą (antgamtinių sugebėjimų įgijimui), eikvojant savo jėgas tuščiai. O juk valdyti antgamtiniais sugebėjimais – tai dar nėra tobulėjimo pikas. Yra senovinė išmintis: "Kada žmogus nežino savo Sieloje Dievo, jis pasiruošęs patikėti į ką tik nori”.

Išmokti kokių nors antgamtinių sugebėjimų – tai nereiškia dvasinio išsivadavimo pasiekimo. Juk tai gali ir žmonės, pavyzdžiui, užsiimantys ir juodąja magija, tai yra tie, kurie yra Gyvuliško prado palydovai. Bet koks rezultatas? Tapti subasmenybe  po to ir dar daugiau kankintis? Juk už viską padarytą, kaip matomame, taip ir nematomame pasaulyje teks atsakyti dvigubai. Antgamtinių sugebėjimų išvystymas pateisinamas tik tada, kada pats žmogus nekreipia didelio dėmesio į tą procesą, kada jis susikoncentravęs į savo dvasinį kelią ir dvasinį išsilaisvinimą, o prie to, ima sau atsakomybę, sakysime taip, nešti "šviesos kario”, nuo Dvasinio pasaulio, atsakomybę. Bet tai vienetų kelias. O iš esmės, žmonėms nereikia koncentruotis į antgamtinių sugebėjimų įgijimą. Žmonėms svarbiausia jų gyvenime – tai savo jėgų sukoncentravimą į dvasinį išsilaisvinimą, o tai reiškia, dvasiniam kasdieniniam darbui su savimi. Štai svarbiausia. Ne prieš žmones reikia įrodinėti, kad tu kažkuo geresnis už kitus, o prieš Dievą, kad tu vertas būti priimtu į dvasinį pasaulį, kad tu nusipelnęs to, kad tavo Asmenybė būtų Amžinai, kaip subrendusi Dvasinė Būtybė.

A. Taip, daugelis religijų nurodo į tai, kad šios galimybės atsiveria tik paskutiniame Tiesos pažinimo etape, kai gauta, iš principo, jau nebereikalinga žemiškiems tikslams.

R. Visiškai teisingai. Juk kada įvyksta Asmenybės susiliejimas su Siela ir žmogui tampa pasiekiamas septintas išmatavimas, jis jau sąmonėje gyvena jame ir yra dvasiniame pasaulyje. Pas jį dingsta koks nors interesas trečiame išmatavime, kadangi viską kas įdomiausia, jis pradeda tirti dvasiniame pasaulyje.

Bendrai, visas žmogaus dvasinis kelias – tai jo vidinių suvokiamų pokyčių kelias, kardinaliai keičiantis jį. Kada Asmenybė pradeda savo dvasinį kelią, ji daug ko nesupranta ir daugiau eina intuityviai. Kiekvienas susiduria su savo kliūtimis dvasinio judėjimo procese ir mokosi jas įveikti. Pažindamas save, žmogus pradeda suprasti nematomą savo gyvenimo pusę, iki tol nekontroliuojamą savo Būtybių veiklą, kurios gimdė jo gyvenime ne pačius geriausius įvykius. Taip asmenybė suvokia savo kančių šaknis. Kada žmogus pradeda suprasti daugiau, nei naudinga jo Gyvuliškam pradui, jis ignoruoja savo egoistinio egzistavimo poreikius ir išdirba įprotį, pasiruošimą kas minutę atremti jo atakas. Su laiku toks darbas su savimi atneša dvasinius vaisius. Ne veltui yra sakoma: „tavo saugoma mintis atveda prie laimės".

Asmeninis pasirinkimas vaidina didelį vaidmenį žmogaus gyvenime. Mintyse visada dominuoja tai, kam žmogus neabejingas. Jam reikėtų dažniau sekti situacijas savyje, apie ką jis galvoja ir klausti savęs, ką jis pasirenka čia ir dabar: šio pasaulio kančias ar Amžinybę sau ir savo sielai? Juk svarbiausia gyvenime – savo sielos išgelbėjimas. Gelbėdamas savo sielą, žmogus gelbėja ir pats save. Netgi ir pats ilgiausias gyvenimas greitai baigiasi ir baigiasi jis netikėtai. Kiekvieną jo akimirką negailestingai ryja laikas. Šis materialus pasaulis, senovės žmonių, buvo laikomas kaip tik ta vieta, ką dabartinės religijos vadina pragaru ir buvo vaizduojamas kaip siaubūnas, ėdantis žmones, jų likimus ir Sielas. Bet jei žmogus ir dieną ir naktį trokšta išgelbėti savo Sielą, kas diena dirba su savimi, tai jam duoda šansą išeiti už materialaus pasaulio, už kančių ir pastovių persikūnijimų ribos visam laikui.

Tam, kad išgelbėti savo Sielą, reikia gyventi tuo noru. Tai turi būti vieninteliu svarbiausiu tikslu gyvenime, nepriklausomai nuo likimo aplinkybių. Bet kaip taisyklė, netgi dvasiniu keliu einantis žmogus, eina juo su daugelio banalių žemiškų norų svoriu, jam labai sunku išlaikyti tą vienintelį, nuo Dvasinio prado išeinančio norą. Todėl jo klausimai, dažniausiai liejasi nuo proto.

Ta prasme yra gera sakmė. 

„Vienas jaunuolis atėjo pas Išminčių, kuris sėdėjo lotoso pozoje, ant upės kranto. Ir jis nusprendė pademonstruoti savo pagarbą, visa savo išvaizda ir protu parodyti, kad jis pasiruošęs tapti jo mokiniu. Jaunuolis nusprendė, kad jam būtina užduoti jam klausimą, į kurį, jo nuomone, Išminčius būtinai atsakys ir tuo pačiu, atkreips į jį savo dėmesį. Jaunuolis paklausė: Ką man reikia padaryti, kad tapti Išmintingu ir išgelbėti savo Sielą? Bet priešingai spėlionėms, Išminčius nieko į tai neatsakė, lygiai taip pat, kaip ir kitiems žmonėms, kurie kas dieną ateidavo prie jo ir klausdavo panašiomis temomis. Jaunuolis pabandė pakartoti klausimą, bet Išminčius tylėjo.

Atsitiko taip, kad pavakarį, prie Išminčiaus, sėdinčio lotoso pozoje, priėjo varguolis ir paklausė, kokiu keliu jam reikia eiti, kad pasiekti artimiausia miestą. Išminčius greitai atsistojo, užsidėjo sau varguolio nešulį, išvedė jį į kelią, nurodė krypti ir smulkiai išaiškino, kaip pasiekti miestą. Po to, jis sugrįžo ir vėl atsisėdo į meditaciją. Jaunuolis ant tiek buvo nustebintas vykstančiu veiksmu, kad iš nusivylimo pradėjo klausti Išminčiaus: Kodėl taip? Kodėl jūs atsakėte tam žmogui, į jo pasaulietišką klausimą ir skyrėte jam tiek laiko, o aš visą dieną jums uždavinėju žymiai svarbesnį klausimą, apie Sielos išgelbėjimą, o jūs nieko neatsakote.

Išminčius atsikėlė ir griežtai pakvietė jaunuolį sekti paskui jį upės link. Jis užėjo į vandenį. Jaunuolis nenorėdamas sekė paskui jį, nors vanduo buvo šaltas, o vėjas žvarbus. Išminčius užėjo į pakankamą gylį. Jis atsisuko į jaunuolį ir netikėtai sučiupo jį už pečių, o po to greitai jį panardino po vandeniu, nežiūrint į jaunuolio bandymą ištrūkti, iš jo kiblių rankų. Pagaliau Išminčius paleido jį ir tas skubomis išniro, pradėjo greitai kvėpuoti ir niekaip negalėjo prisisotinti oru. Išminčius gi ramiai paklausė: Kada tu buvai po vandeniu, ko labiausiai savo gyvenime norėjai? Šis be abejonių išrėžė: Oro. Aš norėjau tik oro. Išminčius pasitikslino: Tik oro? Bet gal tuo metu tu norėjai turtų, šlovės, pasitenkinimų, reikšmingumo žmonių tarpe ir valdžios jiems? Jaunuolis beveik suriko: Ką? Aš troškau tiktai oro, be jo, aš juk būčiau žuvęs. Išminčius patenkintai jam palinksėjo ir atsakė: Tai štai, tam kad tapti Išmintingu, tu turi taip pat stipriai norėti išgelbėti savo Sielą, kaip ką tik norėjai oro, kad išgelbėti savo gyvybę. Tai turi būti tavo vienintelis tikslas, už kurį tu turi kovoti savo gyvenime. Tai turi būti vienintelis tavo siekis ir dieną ir naktį. Jei tu dirbsi su savimi dėl sielos išgelbėjimo, su tokiu pat veržlumu, kaip tu kovojai po vandeniu, tu būtinai tapsi Išmintingu ir Išsigelbėsi. Tai pasakę Išminčius išėjo iš vandens, kuriame vis dar liko praregėjęs, nuo Išminčiaus žodžių, jaunuolis, nepastebintis jau nei šalčio, nei žvarbaus vėjo. Išlipęs iš vandens Išminčius atsigręžė ir tarė: O žmogui, su sunkia našta, aš padėjau tik todėl, kad šiandiena tai buvo vienintelis žmogus, iš visų, kas iš tikro ieškojo būtent to, ko klausė".

Kelias laisvės įgijimui visada prasideda nuo pirmo žingsnio. Pradinėse žmogaus pažinimo pakopose, visada egzistuoja daug banalių, žemiškų norų, kurių gundymuose, neturint praktinės dvasinės patirties, jam sunku išlaikyti tą vienintelį norą, einantį nuo Dvasinio prado. Daugelio klaida tame, kad pirminiuose etapuose, netgi nepastebi, kad priima dvasingumą ne kaip savo pagrindinį kelią, o kaip kokį papildymą, prie savo gyvenimo, kuris, kokia tai prasme, jau susiklostęs pagal įpratimus, mąstymo šablonus ir taip toliau.

Tame yra didžiulis skirtumas, vienas dalykas realiai keisti save ir savo įpročius, kitas reikalas, nekeičiant savęs, įgauti didelį reikšmingumą šiame pasaulyje, tų žinių pagalba.

Kada žmogus nežino apie savo dvasingumą, jis kas dieną, lašas po lašo, tarsi ąsotis, prisipildo piktomis mintimis, nuostolingais jausmais, tuščiais norais. To pasekoje, ta masė materialaus „purvo" nulemia tolimesnį jo likimą. O kai žmogus eina dvasiniu keliu, jis seka, vaizdžiai tariant, savo minčių švarą, kuriomis jis kas dieną pripildo savo sąmonę, skiriant joms savo dėmesį ir patvirtinant pasirinkimą. Su laiku, jo sąmonei tampa įpročiu koncentruotis tik į geras mintis ir jausmus.

Savo dvasinių instrumentų dėka žmogus mokosi kontroliuoti savo mintis ir valdyti savo keturiomis Būtybėmis. Dvasiškai vystantis, jis per giluminius jausmus, pradeda suprasti nematomus pasaulius, jau ne nuo savo proto pozicijos, apriboto materijoje, o iš Dvasinės, intuityvių žinių pozicijos, kurios apima plačiausią spektrą informacijos, apie pasaulį, leidžia pastoviai palaikyti ryšį su Siela – portalu su Dievo pasauliu. Žmogaus ketinimas, dvasinio kelio pažinime, tampa tvirtas, kaip uola, kuri negali būti pajudinama abejonių vėjo.

Peržiūrų: 1523 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.6/5
Viso komentarų: 261 2 3 »
1 Gėlė   (16.12.2013 11:05)
— Dabar tiesiai į saulę lėksiu!— tarė liepsna; ir tuos pat žodžius atkartojo tūkstančiai balsų. Liepsna šoko pro kaminą ir iškilo aukštyn. Po orą ėmė skraidyti mažutyčiai krisleliai, nematomi ir lengvesni už pačią liepsną, iš kurios jie gimė. Jų buvo tiek pat daug, kiek linų žiedelių. Užgesus liepsnai, jie dar pašoko ant juodų pelenų ir kur prisilietė, ten blikstelėjo aukso kibirkštis. „Vaikai pagrįžo iš mokyklos, ir mokytojas išėjo paskutinis!" Tai buvo džiaugsmo! Ir vaikai, apstoję užgesusius pelenus, sudainavo:
Saulės šviesą vos išvysi,
Ir tuojau tau galas!
Bet nematomieji krisleliai atsiliepė:
— Ne, galo niekuomet nebus, ir tai yra nuostabiausias pasaulio daiktas! Mes tai žinom, ir todėl mes laimingi!
Bet vaikai negirdėjo nei vieno žodžio, o kad ir būtų išgirdę — vis tiek nebūtų supratę. Antra vertus, ir nereikėjo! Ne viskas vaikams naudinga žinoti!
is: http://www.vaikams.lt/pasakos/linai.html

2 virku   (16.12.2013 15:18)
Manau, kad vis dar priklausau abejojančiųjų grupei smile

3 Gėlė   (16.12.2013 16:08)
http://lt.wikiquote.org/wiki/Abejon%C4%97

4 Gėlė   (16.12.2013 16:27)
http://www.homosanitus.lt/lt/homo_sanitus/turinys/Mamoms_ir_teciams

http://www.homosanitus.lt/lt/kambarys_9/turinys/Kartais_saves_klausiu

5 Braske   (16.12.2013 20:16)
kad ir tada. juk as nemokejau Tau pionigu uz vaiko prieziura. mokejo uosviai mano. jiem prasau pretenzijas, galiu duot numerius

6 virgis   (16.12.2013 22:06)
Atverkite savo širdį ir pasistenkite pažadinti joje meilę. Kad tai pavyktų, turite nustoti matyti kituose žmonėse ir savyje tik trūkumus ir klaidas

7 Doremi   (16.12.2013 22:19)
šiuo metu jai reikia išsakyti,nes skauda senokai ir vis labiau, todėl geriau teišsisako
o jūs tai irgi geri-bent žodeliu pasmerktumėt apsimetėlės elgesį, pasakytumėt-niu,niu,niu,begėde,taip nesielk

8 virku   (16.12.2013 22:42)
kažkas mane mokino: "jei sutinkam piktą žmogų, jis parodo mūsų vidaus problemas, nes mes patys jų pritraukiame ir pamatome tik tai, ką turime savo viduje. Auklėti kitą žmogų tai pykti ant veidrodžio, reikia nusileisti ir viskas pasikeis, reikia leisti kitamelgtis taip, kaip nori ir jis pasikeis į gerą pusę. Reikia leisti tiek sau, tiek kitam būti savimi..."

9 spurgelis   (16.12.2013 23:18)
Braške,atsipaipaliok,kokius pinigus kas man mokėjo,tai tavo vaikui uošviai duoda tuos pinigus. Gal pasisavinau nors litą???? Kokias tau dar pretenzijas aš reiškiu,a???? Pasakyk man į akis ar tave apvaginau,ar apvalgiau? ir baik teršti Virgio tinklapį tom asmeninėm "razborkėm". Tikrai reikėjo vaikų teisėm perduot tą vaiką,teisingai kai kas sakė,kad prisidirbsiu bėdos atsiliepdama į vaiko prašymą pagalbos.

10 spurgelis   (16.12.2013 23:42)
Be abejo,nebūčiau taip pasielgus, nors ne vienas,tas kuris dabar vadina save silpnųjų užtarėju, primygtinai patarinėjo būtent taip pasielgti,bet gali nebepergyvent ir nekurti naujų praeities intrigų. Kaip sakiau,gyvenk taikoje ir ramybėje su savimi.

1-10 11-20 21-22
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gruodis 2013  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0