R.Dvasinį pasaulį neįmanoma aprašyti tiksliai, tai visiškai kitoks pasaulis, skirtingas nuo materialaus. Bet dvasinį pasaulį galima realiai pajausti, užsiimant dvasinėmis praktikomis, nugalint savo egocentrizmą ir atveriant savyje kelią, į Amžinybės pasaulį.

A.Tai iš tikro taip. Jūsų pasakyto esmę, ypatingai supranti tiktai po to, kai pradedi disciplinuotai elgtis su savimi, užsiimi kasdieninėmis dvasinėmis praktikoms... Nugalėti savo Gyvulišką pradą ir dvasiškai išsilaisvinti – tai faktiškai, yra visų dvasinių mokymų tikslas, pradedant nuo paleolito laikų. Visai kas kita, yra tai,  kaip žmonės fiksavo tas žinias, skirtingai nuo šiandieninio informacijos perdavimo supratimo. Vėl gi, toje pačioje Harapijos civilizacijoje rado dar ir tokį įdomų antspaudą. Vienoje lentelės pusėje – pavaizduotas žmogus, sėdintis lotoso pozoje,(Stebėtojas), su atitinkamu meditaciniu simboliu virš galvos. O šalia jo – žmogus užmušantis buivolą,(nugalintis savo Gyvulišką pradą). Virš buivolo yra driežas, su šešiais spygliais uodegoje. Žinoma, mokslinėse knygose manoma, kad tai medžioklė, aukojimas ir tt...

Vaizdinys simbolizuojantis pergalę prieš Gyvulišką pradą. (Harapijos civilizacija III-II tūkstantmetis iki mūsų eros; Indos lyguma; Pietų Azija)

R. Tiesa pasakius, driežas – tai irgi yra tradicinis senovės, atitinkamų dvasinių žinių, simbolinis  žymėjimas. Jį laikė mistiniu padaru, lygiai taip pat, kaip ir gyvatę, bet vėlgi, tik dėl to, kad anksčiau asociatyviai to roplio gyvenimą sulygindavo su atitinkamais dvasiniais procesais. Pavyzdžiui, jo vaizdinį asocijuodavo su gilia senove, su senovinėmis galvos smegenų struktūromis, o taip pat, ryšiu su vandeniu (kitokiu pasauliu), atsibudimo faktu (tuneliavimu, Užpakalinės būtybės simboliu). Driežo vaizdinį taip pat vaizdavo kaip išminties simbolį, įspėjimo, apie pavojų, permainų, simbolį.

O kas liečia duotąjį konkretų piešinį, tai driežo uodegoje pažymėta visiškai ne dyglia, o tai tik simbolinis kalnų pavaizdavimas. Tai šiandiena mes galime tiesiogiai kalbėtis apie išmatavimus, daugiamatį pasaulį, keičiamas sąmonės būsenas. O senovėje, praeityje, tas žinias išreikšdavo asociatyviai kiek kitaip. Nelengvas savęs tobulinimo kelias, atsisakymas Gyvuliško prado (žemiškų materialių norų, savo egocentrizmo), žmonėms, kurių didžioji gyvenimo dalis prabėgdavo kalnų apsuptyje, suprantamiausiu to sulyginimu buvo pakilimas į kalno viršūnę (savęs įveikimu). O perėjimas į kitus išmatavimus, dvasinių praktikų metu - prilygsta pirmo kalno įveikimą, o po to - antrojo ir tt. Daugelyje pasaulio tautų, kalnas - dvasinio pakylėjimo, ryšio su aukštesniu pasauliu simbolis, įvairių skirtingų pasaulių asociacija (pavyzdžiui, žemės ir dangaus, požeminio pasaulio ir paviršiaus). Pasiekti tą "kitą pasaulį" įmanoma tik įveikiant save. Tačiau, kai prasidėjo dvasingumo smukimas įvairiose tautose, prasidėjo ir tuščias pamėgdžiojimas.  Kalnu asociatyviai žymėdavo aukojimo vietas, nes kaip buvo tuomet manoma,  tai yra artimesnė vieta prie Dievo.

A. Piešinys yra įdomus dar ir kitoje tos formos pusėje. Čia pavaizduota besijuokianti moteris, kuri sugriebė už gerklės du "tigrus” (savo šonines Būtybes) ir stovi ji ant dramblio (savo Užpakalinės būtybės). Jos plaukai, kaip simbolinis  pavaizdavimas 12 spindulių. O virš jos galvos – paversto kryžiaus, esančio rate, su išbrauktomis šoninėmis Būtybėmis ženklas, o tai yra, pilnos jų kontrolės simbolis. Tyrinėtojai nebežino, kaip komentuoti tokį vaizdinį, kadangi tai vienintelis "Inda rankraštis”, jų manymu, vaizduojantis tik "ratą, su stipinais, virš dieviškos moters galvos”.

Vaizdinys, ant terakotinės formos; senovės simbolis virš besijuokiančios moters galvos, kuri laiko už gerklės du "tigrus” (Harapijos civilizacija III-II tūkstantmetis iki mūsų eros; Indos lyguma; Pietų Azija)

Na įskaitant ir kitus istorinius artefaktus,"už gerklės” savo šonines būtybes laikė taip stipriai ne tik pro indiškos civilizacijos geriausieji atstovai, kurie kažkada gyveno Azijoje. Tai yra taip pat ir senovės egiptiečių šventoje simbolikoje (Afrika); senovės indėnų, Peru (Pietų Amerika); skifai, slavai (Europa); taip pat turi analoginius simbolius. Tiesa, vėliau, tokio asociatyvaus Šoninių Būtybių simbolio  stebima transformacija, į valdžios lazdą.

  Šoninių būtybių kontrolės simboliai įvairiose tautose:

t

skifų deivės Artimpasa atvaizdas, kuri įėjo į septynių skifų dievų pantioną (VII- III amžius prieš mūsų erą. Juodosios jūros Šiaurė)

pavaizduotas senovės Egipto ženklas "anh”, laikantis du mistinius gyvūnus su kanopomis (Sebeko ir Haroeriso šventykla; reljefas; 80 metai iki mūsų eros; Kom-Ombo miestas Egiptas)

senovinis auksinis pakabas, iš Pietų Amerikos, kubinė struktūra, stovinti virš dvigalvės gyvatės.

Dievo Perūno ženklas, buvo skaitomas aukščiausiu dievu, iki krikščionybės, Kijevo rusės pantione, IX mūsų eros amžius (Virgio trigrašis: lietuviškos dievybės Perkūno, skiriasi tik viena raidė). Pagal legendą, po Perūno pergalės, prieš mistinį priešą, išlaisvinami vandenys, pasipila lietus, išlaisvinama dieviška moteris (Makoš).

balto akmens pjaustinys, ant Dmitrijaus soboro (pastatytas 1194 –1197; Suzdalės muziejus, Vladimiro miestas)

Piešinys ant uolos (apie IV-III tūkstančiai metų iki mūsų eros; Baltosios jūros pakrantė; Karelijos respublika)

mantijos fragmentas indėniškos kultūros Parakas (V-III amžius iki mūsų eros, Peru)

skifų deivės vaizdinys, ant papuošalo, auksiniame arklio antkaktyje (IV amžius iki mūsų eros Zaporožė, Ukraina, ermitažo muziejus Peterburge)

skarda su deivės atvaizdu (VII-VIII amžius, Permės sritis)

senovės Egipto skeptras "Uas”, kaip valdžios lazda su išlenkta viršūne ir su padvigubėjusia apačia (gyvulio galva ir kanopos); senovės egipto dievų atributas, reiškiantys kontrolę ir valdžią virš Gyvuliško prado.

 drakoniškos gyvatės simbolinis, pavaizdavimas šiaurės indėnų mitologijose, mituose minima, kad tai simbolizavo audras, įveikti tokį drakoną galėjo tik Didis Didvyris, kuris buvo morališkai švarus ir turėjo didelę dvasios jėgą.

vandens ir žemės dieviškumas, demiurgas inkų religijoje – Virakočia (rankose laiko dvi gyvates; XI –XVI mūsų amžius; Pietų Amerika)

 Stela: "Goras ant krokodilų”; (senovės Egiptas III amžius iki mūsų eros) Goras pavaizduotas nuogas, kaip švaros simbolis, neapsunkintas materialiniais norais, einant per šį pasaulį (nurodyta savo Būtybių kontrolės svarba, ne materialinių vertybių pirmenybė).

R. Taip, kas tada galėjo pagalvoti, ant kiek bus tokios informacijos stipri "transformacija”, nuo žmogiško proto... Simbolis, kažkada vaizduojantis žmogaus dvasinę kontrolę, savo šoninių būtybių, po to, kai prarasta dvasinė tų žinių sudedamoji dalis, dėl kvailo žmogiško pamėgdžiojimo, pradėtas naudoti kaip valdžios žmonėms, simbolis. Įvairių religijų Žyniai, magai, karaliai, monarchai, padarė lazdą, skeptrą, daiktiniu, savo valdžios tautoms, simboliu. Tiesa, graikiškas žodis "sceptron”, lotyniškas "sceptrum”  ir reiškia "lazdą”, "atramą”.

Jau niekas ir neatsimena, kodėl, iš išvaizdos tas paprastas pagalys, dėl kurio užvaldymo, dažnai žmonės užmušinėjo vienas kitą, siekiant valdžios, buvo apdovanotas tokiu simbolizmu, kaip pavyzdžiui, "dangaus Dievų”, tarpininko, tarp Dievų ir žmonių (karalių ir jų pavaldinių), taikos ir teisingumo garanto atributu ? Kodėl laikė jį   kaip papildomų garantijų simboliu, mirties ir prisikėlimo simboliu, dangiškos globos simboliu, Bodhisatvos atributu, kelio nuoroda? Kodėl gilioje senovėje dvasinį autoritetą turėjo tie protėviai, pas kuriuos šalia buvo vaizduojamas šis simbolis?

A.Tai tiesa. O Senovės Egipte, žmonės atrodo dar žinojo simbolių reikšmę. Tas pats Egipto trigubas skeptras sudarytas iš bizūno, simbolizuojančio valdžią virš materijos (Kairioji Būtybė), žezlo, su kabliu – jausmų kontrolė (Dešinioji Būtybė) ir žiedo – savo minčių valdymas. Žinoma, su laiku ir Egipte tas supratimas buvo prarastas, bet vis tik informacija apie simbolius, fiksuojančius buvusias žinias, dalinai atėjo ir iki šių dienų.

Senovės Egipto artefaktai ir šiandiena stebina savo informatyvumu dvasiniame plane. Ten vien ta gyvatė, su 72 žvyneliais, kandanti savo uodegą, ko verta. Tiesa, harapijos civilizacijos archeologiniuose radiniuose irgi yra nemažai žiedų ir apyrankių, vaizduojančių gyvatę, kandančią savo uodegą, kas irgi liudija, apie to simbolio senumą.

Be to, buvo rastas dar vienas įdomus daikčiukas –  ritualinis diržas, ar tai karoliai, ne ant tiek svarbu. Bet įdomus to aprašymas: jis sudarytas iš 42 brangaus akmens serdolito karoliukų, 72 sferinių bronzinių karoliukų, šešių bronzinių karoliukų, 2 bronzinių užbaigimų, pusmėnulio formoje ir 2 pilnų cilindrinių užbaigimų, taip pat iš bronzos. 42 pailgi karoliai iš serdolito, jei atsiminus, kad pas senovės egiptiečius yra būtent 42 moralinės priesakos, , judėjų Žyniai iš kurių pasiėmė tik 10 savo religijos sudarymui, tai gaunasi gana įdomūs sulyginimai. Akivaizdu, kad tokios žinios buvo išplitusios ir po visą senovės pasaulį, tik kiekviena tauta tas priesakas paprasčiausiai priskirdavo savo dievams.

Matyt neatsitiktinai tie 42 pailgi karoliukai pagaminti būtent iš serdolino.  Neolito epochoje tas brangakmenis buvo plačiai naudojamas gaminiams. Jis buvo gerai žinomas Dviejų upių, Senovės Indijos, Egipto valstybėse, o taip pat, senovės Europos, Azijos ir Amerikos tautose. Žmonėms,  buvo žinomos ir to akmens gydomosios savybės.

Bet kas įdomiausia, Harapijos ritualiniame papuošale, kad ten nei daugiau, nei mažiau, o būtent 72 sferiniai karoliukai, 6 bronziniai ir 2 pusmėnuliai. Įskaitant Žinias, apie 72 Visatos išmatavimus,  šešiamatį materialų pasaulį, kuriame išsidėsčiusi žmogaus energetinė konstrukcija, o taip pat pagrindinius Allato ženklus, pusmėnulio formoje, galima pažymėti, kad egzistavo gana įdomus informacijos fiksavimo ir perdavimo būdas, netgi ir per panašius ritualinius papuošalus.

Turint Dvasinių Žinių, žiuri į pasaulį kitokiu, žymiai globaliu žvilgsniu, iš tikro supranti daugiau, nei pateikia materialinė vertybių sistema. Juk jei užsiduoti sau klausimą, kam žmogui reikalinga tokia sudėtinga konstrukcija, su daugybe adaptacijų mechanizmų, tarpusavio ryšių, nuostabia bangine struktūra ir unikaliomis galvos smegenimis, sugebančiomis dirbti įvairiuose režimuose ir pakeistose sąmonės būsenose? Atsakymas  gana paprastas, kaip ir kiekviena Tiesa: todėl kad pas žmogų yra dvasinio vystymosi perspektyva, kitaip jis niekuo nesiskirtų nuo bet kokio kito gyvūno.

R. Pačiomis didžiausiomis vertybėmis yra ne materialus ko nors įsigijimas, o būtent dvasinės Žinios, kurių dėka gali tobulėti, kaip pats žmogus, taip ir visuomenė, bendrai vystantis. Dvasinės žinios, jau pirmapradžiai buvo žmonių visuomenėje. Paprasčiausiai, kaip ir dabar, išsisaugojo žmogiško pasirinkimo laisvė: kažkas įsigilindavo į tokias žinias daugiau, kadangi jį domino Sielos išlaisvinimas, kažkas mažiau, kadangi negalėjo susitvarkyti su savo Gyvulišku pradu ir pasirinkdavo laikiną, vietoje amžino. Natūralu, kad laikas, nuo laiko reikėjo tas Žinias atnaujinti žmonijoje ir adaptuoti vienoms, ar kitoms tautoms suprantamomis jiems asociacijomis. Iš kur ir kilo tokia legendų variacija, turinčių vienas ir tas pačias pirmaprades Žinias. Bet pasikartosiu, Žinios apie žmogaus dvasinio tobulėjimo instrumentus, buvo pirmapradžiai. Tai yra gan paprastai atsekama pagal seniausius simbolius ir ženklus.

Norėčiau ypatingai atkreipti šiuolaikinio žmogaus dėmesį į ženklą – Allat Ra. Jo pirmapradis vaizdavimas – tuščias ratas, kuris iš apačios aprėmintas pusmėnuliu, su rageliais į viršų. Tai yra vienas iš 18 pirmapradžių darbinių ženklų. Šio ženklo pavadinimas – Allat Ra, sako apie jo jėgos kokybę. Reikalas tame, kad žmonijos apyaušryje, pirmapradžių Žinių dėka, žmonės žinojo apie Vienį (apie Tai, Kas žinojo Viską), pažymint Jį garsu Ra. Kūrybinę Ra  jėgą – dievišką, moterišką pradą, visa ko esamo Promotina, pirmapradžiai ir vadino Allat. Iš čia, tarp Dvasines Žinias žinančių ir kilo to ženklo pavadinimas "Allat Ra”, kaip kūrybinės jėgos pažymėjimas TO, KURIS žino viską. Tiesa, senovėje tokias žinias, apie šventą Pirmapradį garsą, žmonės priskirdavo sakralinėms žinioms apie Visatos sudarymą, žinių apie žmogaus, kaip sudėtingo ir nestabilaus pasirinkime, šio pasaulio subjekto, kontekste. O štai jau pas šiuolaikinius žmones garsas Ra, geriausiu atveju asocijuojasi su senovės Egipto mitais, apie dievą Ra.

Vis tik ženklą "Allat Ra”, kaip Dievo kūrybinės jėgos palydovą, žmonės naudojo jau nuo senovės. Jis yra pastoviai aktyvus ir veikia į matomą ir nematomą pasaulį, daro įtaką žmogaus energetinei konstrukcijai, nepriklausomai, ar žmogus tai supranta, ar ne. Bet vis tik pagrindinis ženklo poveikis priklauso nuo žmogiško pasirinkimo. Jeigu žmoguje dominuoja Dvasinis pradas, tas ženklas jį veikia papildomos dvasinės jėgos kokybėje. Tai yra, ženklas įeina tarsi į rezonansą ir sustiprina kūrybinę, dvasinę žmogaus jėgą. O jeigu žmoguje dominuoja Gyvuliškas pradas, tai tas ženklas jo atžvilgiu išlieka neutralus. Negatyvų žmogų, kaip taisyklė, maitina visiškai kitokie ženklai, dirbantys į materialaus, Gyvuliško prado aktyvavimą. "Allat Ra” ženklas labiausiai išreiškia savo poveikį (kūrybinę dvasinę jėgą) žmonių grupėje, kuri, iš tikro, kas diena dirba su savimi, suvienija savo jėgas bendrose dvasinėse praktikose (maldose, meditacijose ir tt).

Geliarai, arba kaip juos dar vadino, pavyzdžiui, viduramžiais – "tikrieji Dievo kariuomenės Šviesos kariai”, visada bandė įdiegti tą ženklą masėse, tuo pačiu, atlikdami pagalbą tiems naujos kartos žmonėms, kurie nuoširdžiai sekė dvasiniu keliu. Geriausia to ženklo populiarinimo priemone senovėje buvo kaip tik religija. Nors, iš tikro, tai žinoma buvo išgalvotas Žynių valdžios institutas, bet ruseno jis, būtent ant tikrų dvasinių Žinių (kurios kažkada tai, pilna apimtimi, buvo duodamos visiems) likusių smiltelių, liekanų, o taip pat, ant  sąžiningai einančių dvasiniu keliu žmonių. O jų buvo ne tiek ir daug, bet būtent jie į vienokių, ar kitokių Dievų vaizdinius, ar atributiką, įdiegdavo tikrus dvasinius simbolius ir aktyvius darbinius ženklus. Tačiau, su tokia pačia sėkme, per religiją, įdiegė ir neigiamus ženklus (aktyvavusius materialumą), tuos kurie tarnauja Gyvuliškam protui.

Aš jau pasakojau, jog ratas – yra Sielos simbolis, o taip pat, vienas, iš Dievo pasaulio Dvasinės Būtybės pasireiškimo, simbolių. O pusmėnulio su rageliais į viršų simbolika – žmogaus, kuris dar būdamas gyvenime, dvasiškai jau išsilaisvino, simbolis. Taip pat, "Allat Ra” ženklas buvo naudojamas ir kaip pažymėjimas to, kas atėjo iš dvasinio pasaulio (kitokio pasaulio) į šį materialų pasaulį, atnaujinant prarastas pirmaprades dvasines žinias.

Sielos simbolis     Allat Ra ženklas   Simbolibis Allat žn

Allato ženklo simbolis

Noriu atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad "Allat Ra” ženklas yra darbinis (švarus), būtent tik tokioje išvaizdoje, tai yra, tuščias ratas virš tuščio pusmėnulio, su rageliais į viršų. Jeigu į ratą, ar pusmėnulį patalpindavo kokius nors vaizdinius, ar sąlyginius žymėjimus, tai ženklas nustoja būti darbiniu (švariu) ir tampa, viso labo, tik informatyviu simboliu, kaip bet kokia knyga, kurioje skaitai tik bendras žinias. Kodėl tokiu atveju ženklas nustoja buvęs darbiniu? Čia švari fizika. Paprasčiausiai, užpildant kuo nors, kokiu nors vaizdiniu, ženklo Tuštumas, pažeidžiamas, sakysime taip, kvantinis ženklo poveikis su pasauliu. O būtent, ženklas, su užpildytu ratu ar pusmėnuliu, sąveikauja su kitu išmatavimu, iš savo antro išmatavimo, pereinant per ezosmosą, sąveikaus su kitais išmatavimais, tame tarpe ir su trečiu, šiuo atveju ne daugiau, kaip nešantis informaciją paveikslėlis – simbolis.

A. Kitaip sakant, šiuo atveju, jis tarnaus tik kaip simbolis, o ne kaip darbinis ženklas?

R. Teisingai. Pasistengsiu paaiškinti žmonėms skirtumą tarp darbinio ženklo ir simbolio. Darbinis ženklas, vaizdžiai sakant, galima palyginti su tuščiu kibiru, kurį Stebėtojas nuleidžia į šulinį (aktyvuoja ženklą) ir su juo į paviršių  ištraukia vandenį (jėgą), o po to geria jį pats (pasipildo), arba girdo kitus (apdalina jėga), arba laisto savo sodą (aktyvuoja konkrečią geografinę vietą), kuri ateityje atneš atitinkamus vaisius (Asmenybių, esančių duotose vietose, netgi tolimoje ateityje, dvasinį aktyvavimą). Bet jeigu kibiras, kurį jis nuleidžia į šulinį nėra tuščias, o pripildytas (informaciniu simboliu), tai jis tampa beprasmiu, kadangi vandens su juo tu nepaimsi. Aš netgi dar patikslinčiau: tai lygu tam, kad pas tokį kibirą iš vis nėra dugno, tai yra, ką nuleidai, tą ir ištraukei – be jokių rezultatų...

A.Tikriausiai. Taip pat, reikėtų pažymėti, kad "Allat Ra” ženklas – vienas iš pačių stipriausių ženklų, jis dažnai buvo naudojamas dvasiniu keliu einančių žmonių. Ir kas įdomiausia, nuo jo negalima gauti jėgos, jei Asmenybė nėra Stebėtojas, nuo Dvasinio Prado pozicijos, skirtingai, pavyzdžiui, nuo žvaigždės ženklo.

R. "Allat Ra” ženklas dirba aukštesniuose nei šeštas išmatavimuose ir tai jį pastato į eilę su tais, vienais iš nedaugeliu unikalių ženklų, kurie prieinami žmogui ir šiame pasaulyje...Taigi "Allat Ra” ženklas, iš tikro, stiprus ženklas, kuris leidžia sukaupti ir padauginti savyje Allat kūrybinės jėgos, tos jėgos, kuri eina nuo pačio Dievo ir nukreipiama tiesiogiai į sąmonę, tai yra, į Jo plano įgyvendinimą. Todėl sakraline prasme, tas ženklas ir buvo skaitomas, kaip Dievo jėgos pasireiškimas per Allat.

A. Allat Ra ženklas kaip darbinis ir kaip informacinis simbolis buvo naudojamas įvairiose pasaulio tautose,  įvairiu istoriniu laikotarpiu.  Pavyzdžius galima rasti Harapijos, Tripolio, Šumerų, Senovės Egipto  civilizacijų, Sibiro tautų paliktuose artefaktuose. Tuos simbolius archeologai randa ir užrašuose ant uolų, senovės antspauduose, stelose, molinėse lentelėse, amuletuose, ritualiniuose induose, aprangoje, senovės šventyklų apipavidalinime.

(Ukraina; rytų Europa)

Balkanų-Dunojaus regionas ;Plovdevas; Bulgarija

Minojaus kultūra Kretos sala III tūkstantmetis iki mūsų eros

senovės Egipto siužetai

 Hadžilar kultūros artefaktas V tūkstantmetis iki mūsų eros

 Apeninų kultūros II tūkstantmetis iki mūsų eros

 Romos imperijos tautų kultūra 200 metų mūsų eroje

semitų Dievybės Bal atvaizdas Finikija, Palestina, Sirija

 Tutatchamono kapavietėje rasti papuošalai; senovė Egiptas II tūkstančiai iki mūsų eros

Aravijos pusiasalis friza, iš Maribo (V- IV amžius iki mūsų eros) Veneros diskas

Asirijos antspaudas ir paveikslas

Aukštutinė Galija (dabar Izraelio šiaurė) Mėnulio šventyklos griuvėsių radinys

 senovės Egipto Dangaus deivės tradicinis vaizdavimas

Sasanidų epocha (Persija; VII mūsų amžius) karališkos medžioklės pavaizdavimas

viršutinės čakros "tūkstančialapio lotoso” (Sahasraras), esančio viršugalvyje, pavaizdavimas, naudojamas induizmo, budizmo ir kitose Indijos dvasinėse mokyklose, meditacijos metu.

R. Tai paprasčiausiai nurodo tik į tai, kad visais laikais buvo žmonės, valdantys sakralinėmis dvasinėmis žiniomis, apie pirmapradžius darbinius ženklus.

Buvo, taip pat, įvairūs simboliai, "Allat Ra” ženklo pagrindu. Vieni iš jų reiškė ko nors, ką suprasdavo pašvęstieji į tas Žinias žmonės, papildomą paaiškinimą, kiti simboliai –  tik variacijos nuo žmonių, kurie bandė sustiprinti ir taip stiprų ženklo poveikį, papildomai akcentuoti dėmesį į kokius tai momentus. Pavyzdžiu, kam tarnauja virš pusmėnulio pavaizduotas ratas, su kryžiumi viduje, arba su žvaigžde, virš pusmėnulio ragelių ir tt.

Žmonės neturintys tikros tų simbolių reikšmės, juos susiedavo su Saule arba Mėnuliu, žiūrėjo į tai, kaip į paprasčiausius kokios nors dievybės atributus. O žmonėms, turintiems tikras Žinias, tie simboliai buvo tarsi sufleravimas, atviras siuntinys iš praeities, apie tuos, kas uždėjo duotąją simboliką. Pavyzdžiui, paimti pusmėnulio simbolį, su rageliais į viršų, virš kurio mažas ratas įrašytas į didelį, o mažame rate stovi kryžius, su apskritimu per centrą.

Tai Būtybės, iš Dieviško pasaulio, atnešusios dvasinį mokymą į Žemę, simbolinis žymėjimas. Būtybės simboliu, kaip tik ir yra pats Allat Ra ženklas. Mažasis ratas, apsuptas dideliu – simbolizuoja tuo mokymu apsijungusius žmones (pasekėjų ratas). Lygiašonis kryžius – žmogaus simbolis, o štai tuščias ratas to kryžiaus centre, duotuoju atveju nurodo ne šiaip sau į Asmenybę. Tai liudija apie žmogų, to Mokymo pagalba pasiekusio dvasinio išsilaisvinimo (asmenybės susiliejimo su Siela), tačiau pasilikusio su kitais žmonėmis, kad padėti jiems eiti dvasiniu keliu.

A.Taip, tai iš tikro tikras dvasinis žygdarbis – pasiekti dvasinį išsilaisvinimą, bet turėti valios pasilikti čia, šiame grubiame materialiame pasaulyje, kad tarnauti Allato jėgų Palydovu... Yra dar vienas įdomus momentas, susijęs su šiuo ženklu. Allat Ra simbolis, kaip taisyklė, buvo moteriškų deivių simboliu. Vienas iš žinomiausių Deivės Al-Lat ("Dievų Motinos”), puoselėjamas pas senovės arabus iki islamo laikų.

R. Nenuostabu, kad būtent su "Allat Ra” simboliu susiedavo būtent moteriškas Deives. Reikalas tame, kad per visą žmonijos istoriją tokiais dvasiniais Allat Palydovais, kol kas tapdavo tik moterys, gal būt ir dėl to, kad pas jas yra tas motiniškas instinktas, davinio rūpesčio ir meilės žmonėms prasme. Nors Palydovais gali tapti tiek moterys, tiek ir vyrai. Paprasčiausiai, vyrai, kai tik pasiekdavo dvasinio išsilaisvinimo ir jiems atsiverdavo aukštesnės sferos, labai greitai palikdavo šį materialų pasaulį, kaip sakoma, be jokio užsilaikymo jame ir pergyvenimų, apie kitų žmonių likusių čia likimus.

A.Jūs anksčiau pasakojote apie fundamentalią Allat laiko reikšmę, sudarančią 12 minučių, tiksliau 11 minučių ir 56,74 sekundės. Aš atsitiktinai radau informaciją, apie faraono Ramzeso II epochos šventyklą, kuri buvo iškirsta oloje, prie Nilo upės. XX amžiaus apie 6 metus, ryšium su užtvankos statymu, jį pernešė į naują vietą, 65  metrais aukščiau, nei buvo prieš tai. Tai štai, ten du kartus per metus galime stebėti šviesos reiškinį 22 vasario ir 22 spalio, lygiai 6 valandą ryto pirmasis saulės spindulys patenka per bendrą įėjimą į šventyklą, prie kultinės nišos. Po to, spindulys 6 minutes užsilaiko ant dievo Amon-Ra statulos ir ištisas 12 minučių apšviečia Ramzeso II statulą. Be to, vasario 22, šviesa krenta jam ant krutinės, o spalio 22 dieną, apšviečia jo karūną.

R. Žmonės mėgsta fiksuoti savo reikšmingumą, netgi akmens gabale ir dvasines Žinias dažnai išnaudoja tik savo išdidumo patenkinimui.

A. Deja taip... Tai štai, kas liečia simbolius. Dažnai pusmėnulį, kaip jūs minėjote, piešdavo ne su ratu, o su žvaigžde, vietoje jo. O žvaigždė galėjo būti ir penkiakampė ir septyniakampė, arba aštuoniakampė, kuri buvo vaizduojama, arba kaip geometrinė figūra, su aštriai kampais, arba paprasčiausiai su spinduliais, einančiais nuo centro.

R. Iš esmės, žvaigždė virš pusmėnulio – tai tarsi sustiprinimas jau ir taip stipraus – Allato Allate. Tačiau, tokie vaizdiniai panaudojami ir kaip papildomas nurodymas į vieną iš Allato jėgų. Įvairių spindulių žvaigždės taip pat, nuo senovės turi savo ypatumus tų simbolių traktavimuose. Septyniakampė žvaigždė yra septinto išmatavimo simboliu. Aštuoniakampė yra to pačio rombo simboliu (kubo, pastatyto ant vieno iš jo kampų, kaip žmogaus transformacijos, į dvasinę Būtybę simbolis, išėjimo į dvasinį pasaulį). O štai penkiakampė žvaigždė, yra darbinis ženklas, susijęs su Allato jėgomis (pasireiškiančiomis penkto išmatavimo lygyje) ir priklauso pozityviai veikiančių ženklų grupei. Bet tokiose subtilybėse išsirenka tik žmonės, kurie dirba su ženklais nematomame pasaulyje.

Penkiakampės žvaigždės simbolis aktyvuoja žmoguje (pasąmoniniame lygyje) teisingumo jausmą, vilties į ateitį jausmą, o taip pat, padeda žmonių apsijungimui. Bet deja, tokias unikalias to ženklo kokybes naudojo ir toliau naudoja žmonės, tarnaujantys Gyvuliškam protui. Tai žinoma silpna jėga, palyginus su Allat Ra ženklo poveikiu, bet vis tik, naudojant jį masiškai, jis duoda savo rezultatus, susijusius su atitinkama įtaka į žmones ir įvykių trimačiame pasaulyje pakeitimu. Atvejų su penkiakampe žvaigžde, kaip ją nevartyk, nors viršūne į viršų, nors viršūne į apačią, tai vis tiek bus vienas iš Allat kūrybinių jėgų ženklų. Klausimas tik tas, kam išnaudojama, tiksliau, kur nukreipiama ta papildo jėga, žmonėms ją gavus.

A. Tiesa, penkiakampė žvaigždė buvo naudojama nuo senovės, įvairiose jos pasukimo formose. Seniausias jos atvaizdas (jei kalbėti apie artefaktus, žinomus šiandiena) turi 9 tūkstančių metų amžių ir buvo aptiktas Mažojoje Azijoje. Penkiakampės žvaigždės ženklą neolite, patalpindavo virš Didžios deivės galvos, kaip jos simbolį. O pas kitus senovės egiptiečius, penkiakampė žvaigždė reiškė "dievybę”. Žinomi tokios žvaigždės pavaizdavimai virš jaučio galvos, kai kuriuose tikėjimuose, kaip švento gyvūno. Be to, tas ženklas buvo naudojamas ir su viršūne žemyn, kaip pozityvus dvasinis simbolis, turintis Allat ženklo elementų,(centrinis trikampis su viršūne žemyn, kaip kūrybinio dieviško moteriško prado pažymėjimas) ir su viršūne į viršų, su tokiu pačiu prasmės traktavimu.

Nuo senovės, žvaigždė tarnavo kaip dvasinio prado pergalės, virš materijos, simboliu. Mitologijose ja žymėjo sąjungą, tarp Žemės ir Dangaus. Tas ženklas buvo populiarus senovės Europos, Azijos tautose (ypatingai pas šumerus, persus), Amerikoje (pas indėnus) ir pas kitus. Be to, sprendžiant pagal magiškus ritualus, vienos ar kitos tautos, tai buvo vienas iš dažniausiai naudojamų simbolių. Jį statė amuletuose, apsaugai nuo blogio jėgų. Graikų kalbos dėka, tas ženklas šiandiena žinomas kaip "pentagrama”. Šiuolaikiniame pasaulyje penkiakampė žvaigždė yra daugelio šalių simboliu. Akivaizdu, kad dėl žinių praradimo, jos pavaizdavimą ezoterikoje pradėjo traktuoti nuo žmogiško proto ir skaityti žvaigždę su viršūne į viršų "Baltojo Mago” žvaigžde, o su viršūne į apačią – "Juodojo Mago”.

R. Toks skirstimas tai jau tikrai nuo "žmogiško” proto. Bet atsirado jis, dėl prieinamo per šį ženklą Allat kūrybinių jėgų panaudojimą, neigiamiems tikslams. Žvaigždės ženklas, viso labo, duoda tik pozityvų postūmį, kokiam tai pasikeitimui, energijos žybsnį. Na o kur po to ją žmonės nukreipia, tai jau žmogiško pasirinkimo klausimas. Paprastas pavyzdys, dažniausiai istorijoje penkiakampės žvaigždės ženklas buvo naudojamas revoliucijų, perversmų įvykdymui. Žvaigždė masėse pažadindavo pozityvų žybsnį, ji duodavo siekį geresniam, vidiniame jų pasaulio jautimo supratime. Todėl žmonės ėjo į tuos persitvarkymus visuomenėje su tikėjimu, pozityviu nusiteikimu, viltimi į geresnį gyvenimą ateityje, su noru įgyti ilgai lauktą Laisvę. Tai ir yra duotojo ženklo pasireiškimo efektas masėms. Bet kur ir kokių nuostatų pagalba, tokių perversmų vadovų, būdavo nukreipiama ta jėga? Žinoma, kad į Gyvuliško prado valdžią, kuri pakeičia žmonių dvasinių siekių supratimą į savo materialių programų realizaciją. Štai ir išeina, kad revoliucijose ir perversmuose žmonės ėjo su viltimi įgyti nuosavą Laisvę, eina nuversti vieno tirono, o vietoje jo "išsirenka” kitą tironą, nesuprantant, kad niekas jų gyvenime nepasikeis, iš to, ko jie tikisi ir nebus tos Laisvės, apie kurią svajoja kiekviena Siela. Duotus pakeitimus, nuo Gyvuliško prado, nesupranta net tie, kurie ir surengia tokius masinius "šou”, išnaudojant kolosalius žmogiškus resursus (jėgą). Žmonės praranda savo unikalią dėmesio jėgą, laiką, ko pasekoje, sustiprinti Gyvuliško proto valdžią materialiame pasaulyje, kuriame jiems, nors ir trumpam, bet reiks toliau gyventi. O kuo didesnė Gyvuliško prado valdžia, tuo daugiau jie užmiršta apie savo dvasinį pradą, prarandant tikrą savo gyvenimo prasmės ir laisvės supratimą.

Žmonėms vertėtų įdėmiau įsižiūrėti į savo istoriją ir supantį pasaulį. Pirmiausia tam, kad suprasti savo praeities ir dabarties klaidas, o tai reiškia nedaryti jų ateityje, prie to klausimo priartėti su savęs ir visuomenės, kurioje gyvena, giluminiu supratimu.