Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 20 - 10 Февраля 2014 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:10
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Vasaris » 10 » Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 20
22:08
Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 20

R....Taigi, krikščioniškame mokyme, kaip ir kituose religiniuose mokymuose, akcentuojama tai, kad ne tik sulaikyti save nuo "nuodėmių”(išdidumo, pykčio, savimeilės, liūdesio ir tt.) bet ir neleisti savyje vystytis ne dvasinės prigimties mintims, kas yra dvasinio kelio pasiekimo pagrindas.

A.Taip, tai esminis momentas žmogui pažįstant save, tie patys pagrindai, kaip ir kitose religijose. Mes jau kalbėjome, kad pas stačiatikius atlikti išpažintį pradeda nuo 7 metų amžiaus. Kitaip sakant, kaip tik tada, kada baigiasi pirmasis Asmenybės formavimosi etapas, kai žmogus pradeda nešti sąmoningą atsakomybę už savo poelgius. Su šiuo amžiumi žinomas toks įdomus faktas, nesusijęs su religija, pavyzdžiui Japonijoje tradiciškai vaikams iki 5-7 metų tėvai leidžia elgtis taip, kaip jie nori. Bet po šio, "viska leidžiamo” periodo, seka atitinkamai griežtas, disciplinuotas auklėjimo procesas. Tai yra, visas tas auklėjimas vyksta kaip tik tada, kai pasibaigia pirmasis Asmenybės formavimosi periodas. Galvojama, kad būtent nuo tokio amžiaus vaikas jau turi nešti sąmoningą atsakomybę už savo poelgius.

R. Buvusių panašių žinių atgarsiai fiksuojami įvairiose tautose. Jeigu žmogus iš tikro dėl savęs nusprendė gyventi kitaip ir tiesiogiai užsiimti savęs auklėjimu dvasine kryptimi ir tai vykdo, tada jis, iš tikro, pradeda realiai keistis. Tame tarpe keičiasi ir jo santykis su praeitimi, gyvenimo permąstymo dėka, atsiranda tikrų dvasinių poelgių ir minčių įdirbiai.

A. Taip, budizme – tai tobulumas nuoširdume, minčių nukreiptų į prašviesėjimą akcentavimas, kova su savo egocentriniais norais. Pas musulmonus-sufijus – tai etapas, kada ieškantis Dievo turi galutinai atsisveikinti su savo priklausomybėmis ir norais...

R. Teisingai. O jei išnagrinėti krikščioniškas paslaptis – Euchoristija (nuo graikiško žodžio "eucharistia”: "eu” – gerai; "charis”- atjauta, padėka) taip pat galima pamatyti  vieno iš dvasinio savęs tobulinimo etapų simbolinį atspindį, kuris būdingas ir kitoms religijoms. Euchoristija yra pagrindine dievo tarnystės apeiga krikščionybėje (Dieviška Liturgija), kurios metu tikintį simboliškai "išvalo” su duona ir vynu. Krikščionybėje tai simbolizuoja bendravimą su dievu, padėką, vientisumo su Aukščiausiuoju įgijimą, su Dieviška Meile. Ne veltui ankstyvoje krikščionybėje euchoristija buvo vadinama "gyvybės vaistais”, "nemirtingumo”. Skaitoma, kad giliai tikintys, tarnystės Dievui metu (skaitant maldas), gali "mintimis pasiekti dangišką tarnystę”, tai yra, kitaip sakant, giliai įeiti į pasikeitusią būseną, maldų dėka.

A. Na jei remtis pagrindiniu, bet kurios apeigos veiksmu – tikinčiojo giluminius jausmus, tai gaunasi, kad vyksta tas pats procesas, kaip įėjimas į pakeistą sąmonės būseną ir kitose tradicinėse religijose. Tiktai žmonės tai vadina skirtingai, pavyzdžiui, pas sufijus – Tikros šviesos suvokimas, pasaulio Vienio suvokimas ir pasinėrimas, pas budistus – visa apimanti meditacija. O juk visa tai, iš esmės, prasiskverbimas į dvasines sferas pakeistoje sąmonės būsenoje, žmogaus giluminių jausmų pagalba.

R. Žinoma. Tikrasis žmogaus kelias pas Dievą vienas – per vidinius giluminius jausmus, o šio kelio žmogiškų interpretacijų – daug. Todėl ir vyksta nesutarimai nuo žmogiško proto tame, kas pagal dvasią turi būti viena.

A.Taip. Dar daug dvasinių klausimų sprendžiama nuo žmogiško proto. Kad ir paimti krikščioniškas sutuoktuvių apeigas, sąjungos tarp moters ir vyro sudarymo momentu (atliekant karūnų uždėjimus ant sutuoktinių galvų). Tos simbolinės apeigos senovėje buvo vykdomos karūnuojant monarchus. Daugelis nesupranta tos apeigos simbolizmo, kuris dvasinėje interpretacijoje slepia savyje visą žmogaus tobulėjimo etapą, jo kaip Asmenybės persiformavimą.

R. Tu teisi, visuomenėje tų dvasinių klausimų sprendimas daugumoje įsisavinama iš materialaus mastymo pozicijos. Todėl daugelis šeimyninių porų pasaulyje nori žinoti atsakymą į klausimą: "Kokį savęs tobulinimo etapą simbolizuoja sužieduotuvės?” Kaip pajuokavo vienas anglų filosofas, rašytojas: "Sužieduotuvės – labai tobula būsena, netobulam žmogui.” O jei rimtai, tai harmoningi santykiai, ant nuoširdžios meilės pagrindo –  nuostabu. Tai gali tapti kiekviename iš jų užuomazga, pastūmėjimu vystyti aukščiausią jausmų kokybę – dvasinę Meilę, tą pačią, kurią vadina amžina, švaria, pernešančią visus gyvenimiškus sunkumus ir nuoskaudas, įkvepiančią, priduodančią jėgų. Bet tokios dvasinės būsenos pasiekimas – tai išskirtinai žmogaus darbo su savimi rezultatas (ar tai būtų vyrai, ar moterys). Tai kasdienis dvasinis darbas, nuoširdūs įpročiai, Dieviško prado pozicijos dominavimas ir savo Gyvuliško prado laikymas "ant grandinės”, minčių disciplina. Dvasinę Meilę reikia pirmiausia auginti savyje, o ne laukti kol kas nors, kada nors ją atneš iš išorės. O kada žmogus išmoksta išjausti dvasinę Meilę savyje, jis išmoks suprasti ir aplinkinių  dvasinę Meilę.

Nors žmonės, kaip taisyklė, nenori dirbti su savimi, tramdyti savo Gyvulišką pradą, vaizdžiai sakant nenori pašalinti " medienos rasto” iš savo akies, bet savo partnerio akyje pastebi ir "dulkelę”, pastoviai bandant ką nors valdyti ir dominuoti virš ko nors. Dažniausiai santykiai šeimoje pastatyti toli gražu ne ant meilės, o ant abiejų sutuoktinių egoizmo. Tarpusavio nesutarimai ir kaltinimai vyksta dėl abiejų sutuoktinių Gyvuliškų pradų laisvės. Štai ir gaunasi, kad vietoje laukiamų "laimingo gyvenimo santuokoje” vilčių, gaunamas pilnas nusivylimas. Visa tai sena, kaip pasaulis, kaip pasaulis nenauja...

Vienam kūnui – viena Siela ir jai turi būti jūsų pagrindinis rūpestis. Su kūno gyvenimu ji ateina, su kūno mirtimi ji išeina. Visa kita – šablonai, sugalvoti žmonių savo gyvenimo ir savo nuosavo pasirinkimų pateisinimui. Dvasinio kelio neverta ieškoti išoriniame gyvenime, jis – žmogaus viduje, jo jausmuose, mintyse, žodžiuose ir veikloje. Tai ir yra jo kelias į aukštumas – į dvasinę aukštumą, kuri yra jo gyvenimo kulminacija, apogėjumi, aukščiausiu laipteliu, aukščiausiu tašku savęs tobulinime.

A.Vadinasi, sužieduotuvės dvasinėje interpretacijoje – tai etapas, kuris numato giluminių Meilės jausmų auginimą, Asmenybės susiliejimo su Dievu jausmo, kas nepriklauso nuo išorinių sąlygų ar aplinkinių, o yra išskirtinai žmogaus darbo su savimi rezultatas, jo mokėjimo pastoviai būti Dvasinio prado dominavimo būsenoje. Tai liečia kaip moteris, taip ir vyrus.

Dar norėtus pakalbėti apie kitas krikščioniškas apeigas, kai atliekami patepimai aliejumi, sergantiems ar mirštantiems žmonėms prieš mirtį. Tai vykdoma paprašius pačiam žmogui ar jo giminėms. Susideda tai iš nuodėmių atleidimo, patepant aliejumi, arba kvietimo ligoniui gerovės.

R.Na kas liečia gydoviškas apeigas, tai nėra nauja, panašūs veiksmai buvo išplitę žinių magiškose apeigose senovės Egipte, Babilone ir tt.... Bendrai tai, visos tos magiškos gydoviškos praktikos visada buvo masinėse religijose, kitaip pastarosios nebūtų patrauklios daugeliui žmonių. O kas liečia pačios apeigos esmę, tai savotiškas pamėgdžiojimas to, kas kažkada tai turėjo dvasinį pagrindą. Pastebėk, kad šioje krikščionybės apeigoje (soboravimo) yra skaičius 7. Pavyzdžiui septyni šventikai atlieka apeigas, skaitomi septyni evangelijos posmai, septynios maldos, ligonio patepimas septynis kartus ir taip toliau. Iš esmė, tai bandymas kiekiu pasiekti kokybę. Iš kur kilo toks pamėgdžiojimas?

Senovinėse Rytų sakmėse minima, jog Bodhisatva, kaip Būtybė, iš Dvasinio pasaulio (krikščionybėje tą lygi pažymi, kaip Arkangelo) per prisilietimą (rankų uždėjimą) prie rankų arba per energijos-informacines sistemas (tokiais, kaip augalinis aliejus, kristalai, vanduo ir tt.) galėjo suteikti žmogui papildomų dvasinių jėgų. Bendrai tai, Bodhisatva darė žmogui (jeigu žinoma, tas užsitarnavo) tokią savotišką dvasinę dovaną. O jau žmogus išnaudodavo duotąją jėgą savo nuožiūra, pagal savo pasirinkimą ir tikėjimą. Pagal šiuolaikinį supratimą, vaizdžiai sakant, tai tarsi papildoma benzino porcija, užpilta į automobilį. Jis neabejotinai prailgina duotos mašinos važiuojamą atstumą. O štai su kokiu greičiu ir kokia kryptimi važiuos tas automobilis, tai jau priklauso nuo vairuotojo (Asmenybės).

Žinoma, kad duotoji jėga veikdavo trumpalaikiai. Bet to dėka, žmogus pavyzdžiui, savo dvasinės praktikos atlikimo metu galėjo toliau prasiskverbi į dvasinę sferą, nei savo asmeniniais sugebėjimais. Įgyti kitokio pasaulio suvokimo praktiką, buvimo jame, vertingą patirtį. O tai reiškia ir gauti dvasinį postūmį (ezoosmosą) savo vystymesi, naują sąmoningumą, pasaulėžiūrą, kuri iš pagrindų keitė jo santykį su iliuziniu trimačiu pasauliu. Tai duodavo galimybę susiliesti su septintu išmatavimu,(Nirvana, Septintu Dangumi, rojumi), suprasti, kas tai yra Aukščiausia Laisvė, arba kaip sakydavo seniau "Išjausti Amžinybės kvėpavimą”. Tai iš tikro labai vertinga dvasinė dovana, kuri nesulyginama ne su kuo žemišku.

Ir tai jau nekalbant apie tos jėgos įtaką fiziniam kūnui. Kada žmogui suteikiama tokia dvasinė jėga, natūralu, kad jo organizmas, papildomas kūrybinės energijos, pagerinus pačio darbo su savimi kokybę. To pasekoje, įvyksta energetinis žybsnis, kuris teigiamai įtakoja į daugelio gyvybinių sistemų darbą, pakelia imuninę sistemą ir tt. Todėl, sakmėse ir sakoma, kad tai dvasinei jėgai įveikiamos visos ligos, netgi pačios sunkiausios. Bet visi tie fiziniai efektai – ne svarbiausia, o svarbiausia – dvasinė pagalba Asmenybei, taip sakant "dvasinis išgydimas”, galimybė susiliesti su savo gimtu – dvasiniu pasauliu. Todėl, pavyzdžiui, Jėzų Kristų ir vadino vieninteliu tikru "kūno ir sielos” Gydovu. Kadangi jis, kaip Aukščiausia Būtybė, atėjęs iš Dvasinio pasaulio, kartais apdovanodavo žmones tokia jėga.

Panašius veiksmus (bet žinoma su mažesne jėga) galėjo atlikti ir dvasiškai atsilaisvinęs nuo žemiškų reinkarnacijų žmogus, tai yra, dar esant gyvam pasiekęs septintą išmatavimą (iš kur ir kilo prisirišimas prie skaičiaus 7). Prieš tokią Asmenybę, susiliejusia su savo Siela, tapus jau kokybiškai kitokiu – nauja Dvasine Būtybe, atsiveria visiškai kitokios galimybės.

Bet žmonės yra žmonės. Daugumai paprasčiausia būdinga pavydas ir pamėgdžiojimas, nuo žmogiško proto. Jie net nesupranta, kodėl Kristus sakė "pagal jūsų tikėjimą tebūna jums”, kada žmonės prašė jo išgydyti savo laikinus kūnus, kai turėjo galimybę Jo prašyti ir Amžinybės, pagalbą savo Sielos išgelbėjimui...

A. Na, įskaitant kokia tada ideologija vyravo masėse, nenuostabu. Nors ir šiandiena nedidelis skirtumas. Jeigu šiuolaikiniam žmogui pasakyti, kad jam bus duota viskas, tai ko jis pirmiausia paprašys...?

R. Taip... amžiai bėga, o žmonės nesikeičia. O kas liečia soboravimo apeigas, atsirado krikščionybėje   tai, žinių pagrindu, apie panašias apeigas įvairiose tautose (pavyzdžiui, apie "Gydomuosius užkeikimus, maldas”) ankstesnėse religijose. Kaip taisyklė, tai būdavo pravedama paprastų medicininių priemonių pagalba (pavyzdžiui tokių, kaip eglės derva), kurias naudojo senovėje. Tai yra, viskas tas pats, tik pateikiant visa tai, su krikščioniškos ideologijos koncepcija.

Kame tokio  gydoviško "užkeikimo” esmė? Šventikai, praktikuojantys maldas, stiprūs šamanai, ekstarsensai ir panašūs žmonės, gali trumpalaikiai daryti žmogui įtaką. Bet visa tai Gyvuliško proto sferos ribose, tai yra, geriausiu atveju, jie gali daryti įtaką iš šešto išmatavimo pozicijos. Žinoma, tai net nesulyginama su dvasiškai išsivadavusiu žmogumi, kuriam atsivėręs septintas išmatavimas, tuo labiau su Bodhisatvos jėga. Visus tuos veiksmus ir šiuolaikines žmonių apeigas, žmogaus supratime, galima priskirti savotiškai "pagalbai” vienas kitam. Tai buvo praktikuojama visuomenėje nuo paleolito laikų. Bet labai svarbus tų veiksmų momentas seniai praleistas: jei žmogus, kuriam padeda nepasikeis vidiniai, toliau nedirbs su savimi, savo Dvasinio prado sustiprinimui ir savo egoizmo, išdidumo sutramdymui (tai yra, Gyvuliško prado), ta pagalba neatneš naudos. Niekas už žmogų neatliks jo pagrindinio dvasinio darbo, apart jo paties. Netgi jei ir visas pasaulis vienu metu melsis už to žmogaus išgelbėjimą, bet pats jis, pagal savo asmeninį pasirinkimą, nepanorės keistis, visi tie žmonių veiksmai taps beprasmiai. Tikra dvasinio gydymo paslaptis yra žodžiuose: "Pagal tikėjimą jūsų, tebūna jums”. Žmogus pats pasirenka kokiam pradui atiduoti savo dėmesio jėgą: ar Gyvuliškam, ar Dvasiniam pradui. Todėl ir žmoniški norai tokie skirtingi: kažkas maldauja sveikatos savo mirtingam kūnui, o kažkas amžino gyvenimo Asmenybei, tikruose Sielos namuose.

A. Taip, ką ir kalbėti. Šiuolaikinėje visuomenėje vyksta tik formų pamėgdžiojimas, be esmės žinojimo. Tokią dvasinę jėgą nepakeisi, septynetu, apsirengusiais šventikų rūbais ir natūralu, jog dvasinio išsilaisvinimo nenusipirksi.

R. Teisingai, reikia daug dirbti su savimi, kad pasiekti dvasinio išsilaisvinimo. Be to, nesvarbu ar priklausai tu kokiai nors religijai, ar ne, tai kiekvieno žmogaus asmeninis dvasinis darbas, nepriklausomai nuo to.

A.Problema tame, kad tos žinios, apie žmonių savarankiško dvasinio vystymosi galimybes, patys Žyniai slepia nuo visuomenės. Netgi tie iš žmonių, kurie ieško tokių Žinių, pradeda savo paieškas vadovaujantis materialiomis, visuotinai priimtinomis pasaulėžiūromis, atitinkamai randa tokios pat pasaulėžiūros žmones. Štai ir gaunasi pas juos dvasinis pažinimas, kaip biblijoje: "jei aklas veda aklą, tai abu įkris į duobę”

R. Visiškai teisingai. Kaip taisyklė, tokie žmonės ieško sau mokytojų, iš dalies tam, kad perkelti jiems savo atsakomybę už dvasinį vystymąsi, vietoje to, kad vystytis savarankiškai. Bet jei pažvelgti į visuomenę bendrai, tai daugeliu atveju, taip vadinami "mokytojai”, praktiškai niekuo nesiskiria dvasiniame vystymesi nuo savo "mokinių”. Pamėgdžiotųjų (nuo žmogiško proto), pasiskelbiančių save tarpininkais, tarp žmonių ir Dievo, pakankamai ir šiandieną visame pasaulyje, ne tik įvairiose religijose, sektose, bet ir šiaip visuomenėje. Visi jie nori ką nors mokyti, bet tik ne performuoti save pačiam dvasiškai. Su tokią, visokio plauko "mokytojų” "napoleoniška armija”, žinančių Tiesą – vienetai. Kodėl toks paradoksas? Todėl, kad kur tik nepažvelk, visur dvasinės pasaulėžiūros pakeitimai į materialinę, politika, valdžios ir pinigų troškimais. Šiandiena jau ne paslaptis, kad daugelyje religijų perka pareigas, kaip saulėgrąžas  turguje. Daugumai visa tai tik žaidimas politika, galimybė valdyti į save panašius. O iš esmės, visi lieka paprastais žmonėmis, užimant skirtingas, kad ir labai aukštas pareigas.

A. Na taip, liaudžiai dirbtinai sudaro savo šventumo iliuziją. Kai pradėjau gilintis į panašius vaizdinius, kaip sukuriama įvaizdžiai, aptikau nemažai įdomių faktų, tame tarpe ir apie tai, kaip žmones masiškai lenkia prie vienokio ar kitokio pasaulėdaros supratimo, naudingo valdžią turintiems, kaip ir kodėl vyksta kova už ištisų tautų sąmonės užvaldymus, atskirų šalių ir net pasaulinio viešpatavimo.

R. Taip, bet gauti informacija – tai tik puse reikalo. Žymiai svarbiau – tai jos suvokimo kokybė. Kad ir paimti kaip pavyzdį krikščionybės šventikų pareigų paskyrimo apeigas, juk jos tik formalumas, tradicija, nes viskas jau senei žinoma iki to, viskas nupirkta ir parduota. Niekas su laiku nepasikeitė, nes panašiai buvo ir kitose religijose visais laikais, tik kitaip vadinosi. Bet esmė liko ta pati. Žinoma, tarp viso to valdžios trokštančių pulko, pasitaiko nuoširdžiai tikintys žmonės, koncentruojantys savo dėmesį ne į išorinę butaforiją, o į savo dvasinius jausmus Dievui. Bet tokių deja, labai ir labai mažai.

Žinoma, žmonės, sekantys dvasiniu kevliu, per darbą su savimi, nepriklausomai nuo to, priklauso jie kokiai nors religijai ar ne, iš tikro, praeina vienus ir tuos pačius etapus savęs tobulinime. Jei atsekti to pačio supratimo "šventikas” užgimimą, tai gilioje senovėje reiškė "žmogų, stovintį prieš Dievą”. Iš esmės, tai išėjimas į septintą išmatavimą, tikro šventumo pasiekimas, kokybiškai dvasinis jo persiformavimas dar esant gyvam. Štai šiame savo vystymosi etape žmogus iš tikro pažįsta tokią jėgą nuo Dievo, kurios dėka jis palieka reinkarnacijos ratą ir išsilaisvina, išeina į rojų, Nirvaną, kaip bevadintų žmonės Dvasinį pasaulį, bet esmė nuo to nesikeičia. Taip kad visi tie dvasinio žmogaus vystymosi etapai buvo ir yra visose religijose, vienodi savo esme, nepriklausomai nuo jų pavadinimų skirtumo. Bet ką aš norėčiau pasakyti. Dvasinės žinios nepriklauso nė vienai religijai, kad ir kaip kiekviena iš jų nesistengtų priskirti jas sau, interpretuojant atitinkamiems savo kanonams ir tradicijoms.

A. Taip ir tai labai aiškiai atsekama atidžiai tiriant ir sulyginant skirtingas įvairių tautų religines kultūras.

R. Tiesa, jei kalbėti apie tuos pačius krikščioniškus patepimus, tai senovėje, kai žmonės žinojo tokios apeigos esmę, vykdė patepimą ne pačių ausų, o tų taškų virš ausų, apie kuriuos aš jau minėjau, pasakojant apie meditaciją keturioms Būtybėms "ketvirtinė”. Tai yra, tas pačias sritis virš ausų, kuriose yra struktūros, dalyvaujančios žmogaus suvokimo orientacijos procesuose, įvairių išmatavimų erdvėse ir sąmonės būsenose.

A.Taip gaunasi, kad viskas kažkada buvo su reikalo žinojimu...Nežiūrint į krikščioniškas filosofijas pats patepimo procesas vyksta per visus pagrindinius žmogaus čakranus.

R. Be abejo, jei susipažinti su informacija apie ritualus, susijusius su patepimu aliejumi įvairiose tautose, nuo senovės iki mūsų dienų, tai galima aptikti nuostabų sutapimą, užnešant "užkalbėtą maldomis” aliejų, praktiškai ant vienų ir tų pačių kūno vietų, tai yra, suaktyvinant atitinkamas žmogaus energetines zonas – čakranus. Tokie ritualai buvo ir senovės Egipte ir Indijoje, tautose gyvenusiose senovės Europoje, Urale, Sibire. Dar daugiau, pakanka žmogui įdėmiau žvilgtelėti, kaip įvairiuose pasaulio dalyse žmonės vaizdavo Dievus, šventuosius, kokia naudojosi simbolika pas juos pažymint pagrindinius čakranus, kaip sujungti jų rankų pirštai į atitinkamas kombinacijas. Visa tai, dėl nepažinusių žmonių paaiškinti bendrai suprantamomis kategorijomis prasmines reikšmes, kaip ryšius tarp Dangaus ir Žemės, kūrimo būdus ir tt. O iš tikro, nurodo į dvasinius simbolius ir praktinius užsiėmimus, žmogaus savęs tobulinimui.

Pavyzdžiui, paimkime kad ir jums artimesnę stačiatikių krikščionišką religiją ir panagrinėkime vieną iš XIV-XV amžiaus ikonų, vaizduojančią Jėzų Kristų. Tai štai, duotoji ikona išsiskiria įdomia simbolika.

                 A.Rubliovo 1408 metų ikona

Joje Jėzus Kristus pavaizduotas sėdintis soste. Kaire ranka jis laiko atverstą knygą, o dešine – šventina, sudėjus pirštus specialiu gestu, kur bevardžio ir didžiojo pirštų falangos (pagalvėlės) sujungtos vienos su kitomis. Tu jau žinai, kad tokia pirštų padėtis naudojama atitinkamose dvasinėse praktikose ir kaip tokiu būdu vyksta žmogaus energetinių meridianų užrakinimas į žiedą.

A. Taip,duotame geste vaizdžiai demonstruojama, kokiu būtent dvasiniu instrumentu naudojosi Asmenybė meditaciniam darbui, ties savo energetine konstrukcija, asmenine erdve ir ryšiu su dvasiniu pasauliu.

R. Aš jau kažkada pasakojau, kad slaptuose gestuose ir sakraliniuose senovės Rytų žymėjimuose, bevardis pirštas, apart tos savo funkcijos dvasinėse praktikose atlikimo, sąlyginiai nurodo į epifizo aktyvavimą, (kankorėžinės liaukos, "Trečios akies” čakrano). Priminsiu, kad čakra verčiant iš sanskrito, reiškia "ratą” (anksčiau "apskritimas” ,”diskas”) Čakranai – savotiški energetiniai centrai, nematomoje žmogaus konstrukcijos dalyje, per kuriuos vyksta energijų judėjimas (energetiniai sukūriai). 

Taip pat, Rytuose vietoje žodžio čiakranas naudojamas žodis "Lotosas”("padma”) septynių žmogaus energetinių centrų pažymėjimui. Tiesa, tame pačiame sufizme analogiškai praktikuojamas dvasinis darbas su pagrindiniais (šešiais) subtiliais centrais energetiniame žmogaus kūne ("lataif”). "Trečioji akis” iki šiol įvairiuose mokymuose skaitoma "dvasine akimi”, aiškiaregystės čakranu. Apie ją minima ir traktatuose, jei aktyvuoti viršjausminį suvokimą, tai "trečioji akis” padeda "anapusinių žinių gavimui”. Tai skaitoma galingo poveikio palydovu, padedančiu "kūrybos ir įtakos kam nors aktui”, atveriantis praeities, dabarties ir ateities įvykių stebėjimo galimybes. Taip pat tai dar Rytuose vadino "ne aistros ir virš gamtinių sugebėjimų čakranu”. Šį čakraną sąlyginiai žymėdavo mėlyna (žydra) spalva.

A. Neabejotinai, senovinė bevardžio piršto simbolika ne tokia jau ir paprasta kaip iš pirmo žvilgsnio. Taigi, jūs pasidalinkite žiniomis, iš kur pas žmones kilo tradicija nešioti žiedus ant bevardžio kairės, ar dešinės rankos piršto.

R. Tai iš tikro senovinė istorija. Pradžioje toks žiedo, ant bevardžio piršto nešiojimas, buvo slaptas, grynai sąlyginis simbolis tarp žmonių, vidutiniškai prašviestiems į sakralines žinias. Pats sau žiedas reiškė judėjimą ratu, tiksliau spiralės vija. Ir buvo simbolikos suskirstymas į dešinės pusės judėjimą (kaip pavyzdžiui, teisinga svastika) ir kairės pusės judėjimą (neteisinga svastika). Jeigu žmogus nešiojo žiedą ant bevardžio dešinės rankos piršto, tai reiškė šviesių jėgų pasekėją, žmogaus judėjimą prie vieno Dievo, prie Amžinybės. Šis simbolius sąlyginiai liudijo, kad žmogus pasirinko tik dvasinį kelią ir turėjo Žinias. Jeigu žmogus nešiojo žiedą ant bevardžio kairės rankos tai reiškė jo judėjimą į priešingą pusę (į materialaus proto pusę) tamsos jėgų pasekėją (turinčio atitinkamas žinias) ir jo tarnystę Gyvuliško proto valiai. Tai yra, nešiojimas žiedo ant atitinkamos rankos bevardžio piršto nurodė pašvęstiems žmonėms į tai, kokioms būtent jėgos ir kieno valiai tarnauja jo savininkas.

Dar ir pats pavadinimas "bevardis pirštas” (pirštas be vardo) neatsitiktinis ir eina jis nuo jau minėtos terpės. Kaip gilioje senovėje, taip ir dabar, Dievo Vardas lieka paslaptimi žmonėms. Tikrasis Dievo vardas iki šiol neatvertas žmonėms, nežiūrint į visas daugkartines įvairių religijų Žynių spekuliacijas. Kodėl? Išliko legendos, kad su neištariamu Dievo vardu galima valdyti visas gamtos jėgas, visus išmatavimus ("lygius”) Visatoje. Na o prie šios informacijos, kaip taisyklė, pateikiamas prierašas, nuo religinių Žynių sudarytos legendos, apie Pirmapradį garsą pagrindu, kurį skirtingu metu vadino įvairiai, tame tarpe ir Graaliu. Tai štai, tas prierašas skelbia: kad atsieit tas, kas moka teisingai ištarti "Dievo Vardą”(nors pirmapradžiai legendose buvo "Pirmapradis garsas”) tas "galės prašyti Dievą apie viską, ko panorės”. Iki šiol išliko sakmės, kad jeigu kas pakvies Dievą slaptu vardu, tas gali atkreipti į save Jo dėmesį. Bet paprastai, tokiu noru užsidega dvasiškai nesubrendę žmonės. Tiems gi, kas savo viduje gyvena su Dievu, nėra tame reikalo: jie rado jį savo Sieloje ir jau yra Jame. O dvasiškai nesubrendę žmonės – trokšta sužinoti jo Vardą, be to, trokšta dėl savo gyvuliškos valdžios kam nors, ar viskam. Bet nesupranta, kad jiems, kaip nesunokusiems vaisiams – tai žalinga.

Susiaurintas žmogaus suvokimas, dėl gyvuliško prado dominavimo, suveda Dievo supratimą iki kokio tai materialaus subjekto, be to, tokio pat, kaip žmogus mato save trimačiame išmatavime. Žyniai pavadino Dievą įvairiais "vardais”, sukuriant sau vienokias ar kitokias religijas. Dar daugiau, jie iki šiol verčia žmones kariauti vieniems prieš kitus, kelia nesantaiką tarpusavyje, dėl savo religijos pirmenybės ir Dievo "vardo”, už savo viršenybę prieš konkuruojančią religiją ir atitinkamai, vienareikšmę teisę, kalbėti nuo Dievo "vardo”. Dėl pas Žynius išgirstų įvairių epitetų, traktavimų, žmonės klaidingai mano, kad yra skirtingi aukščiausieji dievai. Bet visi šiandiena skirtingi Dievo "vardai” – tai iš esmės, viso labo tik epitetai to, kurie gilioje senovėje žymėdavo Vienį, vietoje uždrausto Dievo vardo.

A. Jūs teisus ir tuo gali įsitikinti kiekvienas, pakanka tik pasekti žodžių reikšmės etimologiją, reiškiančių Dievo vardą atskirose religijose.

R. Be abejo, bet kuris protingas žmogus, susidėlios, supras, kad skirtingi dievo "vardai” religijose – viso labo tik Vienio epitetai. Pavyzdžiui, panagrinėkime kad ir senovės Egipto Dievą Ozyrį. Šis "vardas” graikizuotas egiptietiškas Usir vardas. Tai yra graikiškas žodis "Osiris” kilo iš egiptietiško "U, sir”, kas reiškia "Tas, kuris yra viršūnėje”.

Bendrai tai, žmonės pamiršo vieną paprastą tiesą, kas iš tikro yra Išmintis. Tai visai ne įgytos knyginės žinios, gyvenimiška patirtis, spindintis protas ir nuostabi mastymo logika. Seniausiose tradicijose skirtingose tautose "Išmintis” pirmapradžiai – tai dangaus dovana (jausminė nušvitimo euforija) žmogaus dvasinio augimo metu, dovana, kurios pagalba pasiekiama aukščiausio prašviesėjimo, visa ko supratimas, visa ko žinojimas. Ne atsitiktinai zoroastrizme minima, kad Ahura Mazda (verčiamas kaip "išmintingas Dievas”; "asura – valdovas; "mazda”, "mēdhā” – išmintis, supratimas) atsivėrė pranašui Zaratuštai, dėka "Dorybės norų”, tik po to, kai jis išbuvo daugelį metų dvasiniuose ieškojimuose.

Taip kad būtent iš epitetų Žyniai formavo Vieno Dievo "vardą”. Ir taip kiekvienoje religijoje, kokią tik be paimtum, visi Dievo "vardai” – epitetai, "Dievas gelbėtojas”, "Žinomas Dievas”, "Viską apimantis”, "Visur Esantis”, "Atsibudęs”,”Šventa jėga”, "Nešantis laimę”, "Tas kas nematomas” ir tt. Taip aš vadinu tas žodžių reikšmes, kuriais išreikšdavo "vardą” (iš esmės, epitetus) Dievo, kas šiandiena žinoma daugeliui žmonių, priklausantiems vienoms ar kitoms populiarioms religijoms. Kitaip sakant, tai tos žinios, kurios šiandiena guli paviršiuje ir prieinamos kiekvienam norinčiam. Aš jau nekalbu apie žymiai senesnes šaknis, pasiimtas tų religijų iš panašių praeities religijų epitetų, apie kurias šiandiena jau niekas net neatsimena, netgi turint rankose tai liudijančius artefaktus. Bet galutiniam rezultate, visi tie "istoriniai epitetai”, kaip laipteliai, atves prie pirmapradžio Vienio žymėjimo, toje bendroje visoms tautoms pirmapradėje kalboje, prie kurios tik dabar teoriškai bando prisikasti mokslininkai-lingvistai.

A. Tai, liūdna ir tuo pačiu juokinga, gaunasi kad žmonės visuomenėje pykstasi, kariauja vienas su kitu, ginčijasi dėl vieno ir to paties visiems Vienio epitetų.

R. Ir net nesuprantant vienio dvasinės esmės visoms tautoms, visai žmonijai bendrai. Todėl, žinant žmogišką prigimtį, pirmapradžiai, kaip ir sakiau Vienio žymėjimas buvo duotas ne jo vardu, o garsu "Ra”, kuris ir simbolizavo "Vienio, Amžino (Aukščiausio)” supratimą. Štai todėl, netgi sąlyginis Dievo žymėjimas pašvęstiems į tas žinias žmonėms, nuo senovės buvo be Jo vardo nurodymo (tiesa, tas liečia ir bevardį pirštą). Tai jau žymiai vėliau, kai visuomenėje prasidėjo nesutarimai tarp žmonių, kurstomi Žynių, atsirado įvairios interpretacijos, skirstymas į "savus” ir "svetimus”, dievus ir tt., ko pasekoje žinios buvo prarastos.

Taigi, grįžkime prie žiedo temos. Pirmieji žiedai buvo lygūs ir paprasti. Tokie žiedai, kuriuos anksčiau naudojo pašvęstieji, gaminosi išskirtinai tik iš kristalo, kaip energijos-informacijos kaupėjo...

A.Tai yra iš gamtinės medžiagos, kurioje elementarios dalelės (atomai, molekulės, jonai) išsidėstę pagal geometrinius erdvės dėsnius, kristalines gardeles, iš esmės, turinčias teisingas formas ir struktūras (tie patys daugiabriauniai, apie kuriuos jau kalbėjom). Bendrai tai galima sakyti, kad tas pats ženklas tik ne dvimatis, o trimatėje erdvėje, kur išorinė forma atspindi vidinę elementarių dalelių simetriją ir atitinkamai, energijų pasiskirstymą.

R. Žinoma. O vėliau, kai žmonės pradėjo prarasti žinias, tokių žiedų gamybai pradėjo naudoti kietų uolienų akmenis, medį ar kaulą. Žymiai vėliau, iš metalo, plieno. Tai štai pradžioje visi žiedai buvo paprasti ir beveik vienodi, skirtumas tik buvo tame, ant kurios rankos bevardžio piršto jis buvo nešiojamas. Bet po to, kaip sakoma, gavosi informacijos nutekėjimas ir prasidėjo pamėgdžiojimas tarp paprastų žmonių, žiedus visuomenėje pradėjo nešioti masiškai, be esmės supratimo, ant skirtingų pirštų, gamino iš įvairių metalų, papuošiant juos brangakmeniais ir tt. tada prašviesėję pradėjo ant žiedų vaizduoti atitinkamus ženklus, simbolius, kurie buvo suprantami jų visuomenės ratui. Pavyzdžiui, tas, kuris priklausė prie Šviesos jėgų, nešiojo žiedą ant dešinės rankos bevardžio piršto, gyvatuko, kandančio savo uodegą formos, kurio galva išsidėsčiusi pagal laikrodžio rodyklę. O Tamsos jėgų gerbėjas, atvirkščiai, ant bevardžio kairės rankos piršto ir gyvatuko galva, kandančio uodegą, išdėstyta prieš laikrodžio rodyklę. Bet ir tai tesėsi palyginus neilgai.

Greitai, dėl žmogiško pamėgdžiojimo ir žinių iškreipimo toks sąlygojimas, kaip žiedo nešiojimas, prarado savo reikšmę pas tuos, kas buvo susijęs su pradinėmis žiniomis. Tačiau tradicija nešioti žiedus pas žmones išliko, siekiant parodyti savo reikšmingumą ar privilegijas. Bendrai tai, kaip visada, žmogaus puikybė tuščioje vietoje...

 

 

 

Peržiūrų: 1314 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.2/4
Viso komentarų: 9
1 Gėlė   (10.02.2014 23:40)
Nežinočiau ko prašyti Dievo, amžinybę turime, esame jame....kuriozas savotiškas išeina...dėl pasaulio būtų ko prašyti, o daugiau...
Žiedai nesinešioja jau gerus penkerius metus, apie apyrankes ant riešų ir kojų riešų manau būtų panašios išvados, ten irgi svarbūs taškai... Bet auskarai dar nešiojasi ir labai smagiai (gal už nenešiotą laikotarpį), kaip jums su tuom?

2 Doremi   (11.02.2014 10:39)
man nerūpi kaip interpretuos nušvitusieji mano sutuoktuvių žiedą,kurio nenusiimu, ir grandinėlę ant kaklo,šiuo metu aukso,nes tai mano vaiko dovana kuris yra toli, vasarą sidabro,nes saulės man ir taip užtenka
turiu savo sumetimų ir apyrankėms, jos irgi kasdienis papuošalas-tai vario,medžio karoliukų,kartais tailandiečių dirbinį nešioju 
tai mano asmeninis reikalas su kuo aš sieju savo papuošalus ir joks "mokytojas"man tikrai nepadiktuos kas tinka,kas ne,svarbu kad netrukdytų dirbti įprastus darbus

3 Gėlė   (11.02.2014 17:17)
Smuiko mėgėjams Andre Rieu:
http://www.youtube.com/watch?v=2apa5uCOjQA

4 Gėlė   (13.02.2014 12:26)
Chūn Tiān - Kalnų istorijos
...Šlaito žaluma ir besileidžiantis rūkas pridavė paslapties tam momentui. Momentui kai sustoji atsikvėpti prieš eidamas toliau.
Žaliosios arbatos aromatas puikiai derėjo su mane supančia žaluma, o ir saulė pro tą lengvą besileidžiantį rūką atrodė tarytum išsidūkęs vaikas kuriam iki pilnatvės betrūksta tik porcijos vanilinių ledų.
Siurbteliu gurkšnelį karštos aromatingos arbatos. Tas karštis nusirita mano vidumi tarytum šilto dušo srovė vakare. Jaučiu kaip aplanko ramybė ir pilnatvė.
Pažvelgus į viršukalnes galvoje iškilo vaizdiniai: Kas yra mūsų gyvenimo pagrindas ? Šeima, automobilis, namas, sodas, pinigai, darbas ? Kur slypi atsakymai ?
Mano mintį nutraukė lengvų besiartinančių žingsnių garsas. Man nespėjus atsisukti šalia manęs jau stovėjo slėnio dvasia.
Nieko nelaukdama ji tarė: - Tu esi tai kas yra tavo sąmonė. Nera nieko kito išskyrus tavąją sąmonę. Tavo gyvenimo pagrindas ir yra tavo sąmonė. Tavo gyvenimas vyksta tol kol tu turi sąmonę. Kai jos nėra tu arba miegi, arba nualpęs arba miręs. Sąmonėje nėra nei "gero" nei "blogo". Joje viskas gimsta ir miršta tuo pačiu momentu, jausmai ateina iš niekur ir išeina į niekur. Sąmonėje nėra nei pradžios nei pabaigos. Tik neleisk protui valdyti savosios sąmonės ir tavo gyvenimas taps nuolatine palaima.
Aš trumpam pažvelgiu į savosios arbatos puodelį kuris vis dar garuoja manojoje rankoje. Pakėlęs akis aš nebepamatau slėnio dvasios, ji tarytum nematomas paukštis nuskrido katu su mano žaliosios arbatos aromatu. Gurkšteliu dar kartelį arbatos ir kartu su šiluma po mano kūną pasklinda suvokimas " ... SĄMONĖ ... PALAIMA ... "

5 Violeta   (13.02.2014 14:30)
http://www.youtube.com/watch?v=VYkcWK4p4qc
Gyvata . O jau mano mielas .

6 Braske   (13.02.2014 19:32)
ant desines nesiojau savo ziedus, kol  nepardaviau. tai gal ne visai blogis esu ir tamsa.
Prasyciau Dievo labai konkretaus dalyko ir jau daug metu zinau butent kokio. Kad niekada nebejausciau nerimo. Visa kita yra pakeliama.

7 Doremi   (13.02.2014 21:11)
ramynės tau braški ir palaimos dievo

(o tu dabar parašyk"amen"ir pildysis stipriai)

8 Doremi   (13.02.2014 21:13)
tfu.............
ramybės

9 Braske   (13.02.2014 22:22)
Amen! smile

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Vasaris 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
2425262728
Statistika

Tinkle viso: 4
Svečių: 4
Vartotojų: 0