R....Tai akivaizdu, Gyvuliškas protas bandys įvairiai gudrauti, kad grąžinti dvasiškai bundantį žmogų į seną Gyvuliško prado dominavimo vagą, susigrąžinti atsisukančiam "varžteliui” savo materialios sistemos buvusią valdžią. Jo užduotis pabudinti žmoguje gyvulišką baimę, priversti jį patikėti materijos viršenybe, jos jėga ir dėsniais, kad žmogus dvasiškai pasiduotų. Bet iš tikro, pasirinkimas visada lieka tik Asmenybei. Dvasinio vystymosi proceso dėka, žmogus pažįsta ne tik save, bet ir nematomą supančio pasaulio pusę. Jis pradeda skirti realybę nuo tos iliuzijos, kurią anksčiau laikė tikrove. Žmogus pajunta savo tikrąją dvasinę prigimtį, praranda pripirštas Gyvuliško prado baimes. Jis pradeda jausti savo Sielą ir jos pasaulį, kada pats yra Stebėtojas nuo Dvasinio prado, tai jam, iš esmės, nebėra kliūčių materialiame pasaulyje. Todėl, kada žmogus yra tokioje aiškioje išplėstoje sąmonės būsenoje, Gyvuliškam protui, norint grąžinti buvusią valdžią Asmenybei, lieka tik patruliouti ir laukti, kada ta Asmenybė susilpnins savo dvasinę kontrolę, pasiduos emocijoms, kokių nors minčių pagundai, norams nuo Gyvuliško prado. Tai paprasčiausiai reikia suprasti ir nepakliūti į jo spąstus. Bet svarbiausia, visame tame Gyvuliško proto aktyvume, dvasiškai prabudus žmogui, yra tai, kad pats žmogus, esantis Stebėtojo nuo Dvasinio prado pozicijoje, įgyja praktinę patirtį ir supratimą to, prieš ką bejėgis yra Gyvuliškas protas.

Prieš ką negali atsilaikyti Gyvuliškas protas – tai Dvasinė jėga. Tai yra, kada žmogus jau sąmoningai pasirenka dvasinį kelią ir gyvena savo vidiniu dvasiniu pasauliu, savo giluminiu jausminiu tarpusavio ryšiu, per savo Sielą, su Dievo pasauliu, kada jis moka ne tik pristabdyti bet ir kontroliuoti savo Gyvulišką pradą, jo daugkartinius pasireiškimus, per įvairias emocijas ir norus. Žinoma, kokia tai prasme, tokia "kovinė” patirtis įgyjama atakų nuo Gyvuliško proto metu, kurias nukreipia į save dvasingai atsibundantis žmogus. Mūšio lauku tokiu atveju tampa žmogaus sąmonė. Bet pergalė verta to, juk žmogus pažadina savyje dvasines jėgas, įsitvirtina jose, giliau pažįsta realybę ir savo egzistavimo prasmę, pradeda sąmoningai siekti Dievo, Dvasinio pasaulio, tai yra Amžinybės.

Žmogui duota Dvasinė jėga yra didžiulė. Jei daugumas šiuolaikinės visuomenės žmonių sugebės suvokti šią Tiesą, supras savo laikinumą, supančioje juos materijoje, pradės dvasiškai busti, tai būtinai atsilieps visai žmogiškai visuomenei bendrai ir monada pasisuks. Štai tada ir prasidės tas auksinis tūkstantmetis, apie kurį per amžius svajoja žmonės.

A. Viskas prasideda nuo individo, kaip tos bendrijos struktūros vieneto, pirmojo žingsnio dvasine kryptimi. Todėl kiekvienam žmogui svarbu žinoti savo tikrąją prigimtį, žinoti tai, prieš ką yra bejėgis Gyvuliškas protas, žinoti kaip atsekti jo veiksmus savyje ir neleisti jo dominavimo, prievartos savo Asmenybei.

R. Visiškai teisingai. Tai žymiai paprasčiau nei gali atrodyti žmonėms, jiems esant dvasiškai neveiklioje būsenoje. Paprasčiausiai, žmogui reikia neleisti Gyvuliškam protui tapti jo realybe.

Bet grįžkime prie aukojimo temos. Žinios apie kolektyvinį ir individualų protą senais laikais buvo neatskiriama visuomenės dvasinių žinių dalimi. Savo dualios prigimties supratimas leisdavo žmogui atlikti sąmoningą pasirinkimą, kokiam nors pradui (Dvasiniam ar Gyvuliškam), kam paskirti savo gyvenimą ir kieno Valiai tarnauti. Tiesa, pirmapradžių žinių pagrindu, apie kolektyvinį ir individualų protą, vėliau ir pradėjo vystytis tie archajiški tikėjimai: totemizmas, animizmas, fetišizmas, animatizmas, šamanizmas. Pavyzdžiui, totemizmas. Pirmapradžiai, totemas reiškė atitinkamą ženklą, per kurį žmogus, valdantis atitinkamomis dvasinėmis žiniomis, galėjo paveikti gamtos stichijas, procesus, gyvūnų pasaulį, tai yra materiją. Žymiai vėliau, dėl žmonių susigundymo magiškomis praktikomis, augant visuomenėje Gyvuliško prado dominavimui, norui įgyti materialią gausą, visa tai žmonės pervertė į totemo kultą, ištisą tikėjimų kompleksą į antgamtinius "giminingumus”, tarp atskirų genčių ir atitinkamų totemų (gyvūnais, augalais, gamtos reiškiniais, negyvais daiktais). Ir vėl gi, kam daromas akcentas? Žmonių prašymui, jog Gyvuliškas protas "pasidalintu” su jais jėga, tai yra, antgamtine jėga, kokių nors žemiškų tikslų įgyvendinimui, apdalintų juos valdžia kitiems ir tt. Kaip žinoma, toks pritraukia tokį.

Taip pat atsirado magija ir animizmas (tikėjimas į dvasias ir kitą-puses būtybes), fetišizmas (nedvasinių daiktų garbinimas – fetišams, žmonių nuomone apdalintiems antgamtinėmis jėgomis). Taip pat atsirado ir animatizmas (beveidės, antgamtinės jėgos garbinimo kultas, pagal žmonių nuomone lemiančiai gyvybinius procesus, pavyzdžiui, sėkmę medžioklėje, kare, geresnį derlių ir tt.), šamanizmas (dvasių kulto pagrindu, tikėjimu į antgamtinį kulto tarno bendravimą – šamano – su dvasiomis). Kažkada tai, tie visi kultais susiformavo dvasinių žinių pagrindu, po to, kai prasidėjo pakeitimai nuo Gyvuliško prado, užgimstant Žynių sistemai, kovai dėl valdžios, Žinios apie materijos dėsnius pradėta naudoti Gyvuliško proto sistemos naudai. Tai yra, tarp žmonių prasidėjo "stipriausio” garbinimas ir pamėgdžiojimas, jo sudievinimas, neliečiamumo aureolės sudarymas. O atskirais atvejais, netgi to "stipriausiojo” suvalgymas, nes kai kuriuose kultuose buvo galvojama, kad tokiu atveju įgyjama jo jėgą. Dar daugiau, panašių tikėjimų atstovams buvo būdingas agresyvus elgesys kitatikių atžvilgiu, "priešų” (žmonių, pripažįstančių kitus kultus) puolimas ir sunaikinimas buvo visaip skatinamas. Na o panašių apeigų tikslai kalba patys už save: praturtėjimas, tai yra, materialinių gėrybių padidinimas, žemės ir žmonių derlingumo garantavimas, stichijų nuolankumas, kas buvo pasiekiama sutartimi, tarp "antgamtinių” jėgų ir žmogaus, užtvirtinto (dažniausiai krauju) aukojimu.

A. Kitaip sakant, visa tai, tie patys veiksmai, kurie charakteringi materialiai būtybei (ar jų masei), esant Gyvuliško proto Valios įtakoje.

R. Ir visa tai veikė: stichijos apeidavo šonu gyvenvietes, gamta dovanojo gerą derlių, žmonės, prašantys savo "maldose” jėgos ir vikrumo materialiame pasaulyje, gaudavo tokias kokybes. Bendrai tai, daugeliu atveju, žmonės gaudavo nuo materijos tai, ko jie prašydavo pakaitom, už savo "maldas”, pagal tikėjimą (vadovaujančio pasirinkimo) ir materialios aukos tai vietai, kurioje jie gyveno.

Bet koks iš tikto buvo Asmenybių mokestis, už jų mirtingiems kūnams suteiktas žemiškas gėrybes, nuo Gyvuliško proto Valios? Atliekant net patį nekalčiausią "šventą ritualą”, žmonės išeikvodavo savo tikėjimo jėgą, savo vidinius kūrybinius giluminius jausmus, kurie pirmapradžiai yra skirti Asmenybės susiliejimui su Siela, išsilaisvinimui iš materijos nelaisvės. Kitaip jokio efekto materialiame pasaulyje neįvyktų. Panašūs žmoniški materialūs norai, kartu su komforto padidinimu ir būties sąlygų pagerinimu, turtų sukaupimui, padėjo tik Gyvuliško prado sustiprėjimui žmoguje, dideliam jo norui valdyti "antgamtinėmis jėgomis” susiskirstymui ir nesantaikai tarp žmonių, politikų ir žynių valdžios institutų užgimimui. Juk tokios jėgos valdymas suskirstė žmones į atskirus klanus, kėlė konfliktus, vedančius žmones prie beprasmių vienas kito žudymų, kai tėvai ėjo prieš vaikus, dėl savo tikėjimo į kaimyninės genties totemo didesnę jėgą.

Bet reiktų pabrėžti, kad nežiūrint į tokio Gyvuliško proto materijos garbinimą ir aukojimo jam, vis tik prasimušdavo ir dvasiniai daigeliai, tai yra, buvo žmonės intuityviai ieškoję dvasinių žinių savo tikėjimuose, trokštantys taikos, gėrio ir apsijungimo. Juk kartu su kultais, pas kiekvieną tautą egzistavo dar ir mitologija, apie pasaulio ir žmogaus atsiradimą, kuri taip pat pirmapradžiai, rėmėsi visoms tautoms vienu pirminių dvasinių žinių grūdu.

Žinoma, buvo ir taikios gentys, kurie, iš esmės,  dvasines žinias naudojo savo dvasiniam vystymuisi, tai yra, pagal paskirtį. Jie gyveno kukliai, suprantant savo gyvenimo laikinumą ir greitumą, kad jis duotas žmogaus dvasiniam persiformavimui, "pasiruošimui kitokiam, amžinam gyvenimui”. Tie žmonės būtiną prasimaitinimą savo gentims gaudavo fiziniu darbu, neeikvojant tam daug savo brangios jėgos (kas yra vidiniai giluminiai jausmai, paremti nuoširdžiu tikėjimu), skirtos dvasiniam vystymuisi. Ta unikalia jėga jie pasinaudodavo tik labai išimtinais retais atvejais, pavyzdžiui, kai grėsė realus pavojus nuo įsiaudrinusių nenumatytų gamtos stichijų, kurios galėdavo sunaikinti visą jų gentį.

O ir socialinė organizacija pas juos buvo geresnė, nei pas šiuolaikinius žmones. Jie gyveno grupėmis, tarpusavyje draugavo. Pas juos nebuvo vadų, bet buvo patyrę žmonės, kurie saugojo dvasines, magiškas, gydoviškas žinias ir perduodavo jas labiausiai talentingam dvasine prasme jaunimui. Labiausiai patyręs tuose klausimuose žmogus buvo laikomas visų pripažinta galva ir buvo renkamas su išskirtiniu visos bendrijos suderinimu. Kiekvienas galėjo kreiptis į jį dėl svarbaus patarimo. Be to, tas žmogus grupėje neturėjo ypatingų privilegijų, valdžios ir gyveno kaip visi.

Tiesa, kai kurių tokių tautų palikuonis gyvena ir šiandiena, su tokia pat socialine organizacija. Be to, jie yra žymiai blogesnėse  gyvenimo sąlygose, nei žmonės "civilizuotose”, tiksliau sakant, labiau komfortinėse, materialiai aprūpintose šalyse. Bet tai jiems nemaišo gyventi savo bendrijose žmogiškai. Būtų tik noras. Pavyzdžiui, tie patys bušmenai – Afrikos tautos, kalbančios seniausiomis koisaniškomis kalbomis. Tie patys, kurie senovėje vedė užrašus ant uolų. Žodis "koisaniškas”, kilęs nuo žodžio "Koi”(khoi) reiškiančio  "žmogus”, kas savo ruoštu buvo naudojama kaip Afrikietiškos tautos pavadinimas Khoi- Khoin (taip pat kalbančios tokia spraksėjimų kalba), kas reiškia "žmonių – žmonės”, arba "tikri žmonės”.

A. Taip, kalbantys "spraksėjimų kalba”, matyt tai "paukščių kalbos” atgarsiai, apie kurią jūs buvote kažkada tai užsiminęs, kaip apie pirmą žmonijos prokalbę. Tiktas Žmogus jis ir senovėje buvo Žmogus. Kaip sakoma, tikrieji žmonės ne tie kurie gražiai kalba, o tie, kurie teisingai gyvena.

R. Visiškai teisingai. Neseniai mūsų kalboje buvo paminėta apie Ainus, esančius seniausiais Japonijos salų gyventojais. Ta tauta, su europietiškais veido bruožais, kažkada senai senai atėjo ten iš teritorijų, kuriose dabar išsidėsčiusi šiuolaikinė Rusija.

 Tai štai, verčiant iš japonų kalbos "ainu” (žodžio rusiška transkripcija) irgi reiškia "tikras žmogus”. Žinoma, negaliu sakyti, kad šiuolaikiniai jų palikuonis išsaugojo visas tas žinias, mitologiją ir socialinę organizaciją, kokia buvo pas jų tolimus protėvius. Bet atkreipk dėmesį į jų nacionalinius rūbus ir tu pamatysi pažįstamus tau ženklus ir simbolius, kurie patys sako apie daug ką.

(Virgio trigrašis: šiuo metu likę tik apie 30 000 Ainu)

A. Įdomu...Jūs praktiškai moksle šalinate "baltas dėmes”, taip sakant, archajinių tikėjimų genezės klausimuose. Juk tuo klausimu tarp mokslininkų vyksta nesibaigianti polemika jau ne vieną šimtmetį. Ir daugelis vis tik linksta prie nuomonės, kad tai buvo "laukinių nesusipratimai”, susiję su pirmaprade žmonių proto veikla. Bet supranta ir tai, kad būtent šioje "užuomazgoje” praktiškai yra visi svarbiausi būsimų pasaulinių religijų elementai (veikia žmonių mases, dėl nežinomos jiems priežasties), tame tarpe ir dėl aukojimo ritualo.

R. "Laukinių nesusipratimu”? Taip, šiuolaikinis žmogus niekuo nesiskiria nuo "pirminių žmonių”: nei smegenų sandara, nei savo daugybe norų, nuo Gyvuliško prado, nei Dvasinio prado proveržiais jame. Kaip viskas budo, taip viskas ir liko dabar, ant žmogaus Pasirinkimo ribos.

A. Jūs teisus. Žmogui pažinti Tiesą visada maišo nuosavas išdidumas. Kiekviename amžiuje galima aptikti "mokytų vyrų”, kurie iki dangaus iškeldavo tik savo amžininkų pasiekimus, kritikuojant prieš tai buvusių kartų pasiekimus. Nors sekančiame amžiuje tuos garsius pareiškimus jau kritikavo sekanti atėjusi karta. Mažai kas tame nešališkai atkreipdavo dėmesį į patrauklius dvasinio vystymosi faktus, iš tolimos praeities.

O kas liečia taikių genčių socialines organizacijas, apie kurias buvo paminėta, tai čia tikrai yra ko pasimokyti šiuolaikiniams žmonėms. Ypatingai to, kaip visi gyveno draugiškai ir  kaip labiausiai patyręs aktyviai padėdavo kitiems, be jokios klastos, ar naudos sau, gyvenant pagal Gėrio ideologiją, neturint bendrijoje nei privilegijų, nei valdžios. Geras pavyzdys tiems žmonėms, kurie šiandiena laiko save vadais ir Žyniais, Mokytojais, tai yra politikams ir religiniams tarnams. Ne gana to, jog gyvena kitų sąskaita, šiuolaikiniai politikai ir žyniai, dar bando sustiprinti savo valdžią, įvairių pažadų dėka, per masines nuotaikas. Nors, pagal faktą, jei pasekti netgi tūkstantmečių senumo pavyzdžius, niekas  niekada jokių pažadų praktiškai nevykdė. Tai viso labo, Žyniams ir politikams tik senas žaidimas, besiremiantis žmonių pasitikėjimu.

R. Reiktų suprasti, kodėl taip vyksta ir kodėl visuomenė pati palaiko tokius procesus, kas kartą vis užlipant ant vieno ir to paties grėblio. Visa tai yra veiksmai, kurie nusakomi dominuojant visuomenėje vartotojo mastymo formatui. Kas tai yra politikų ir Žynių pažadai? Valdžią turintiesiems – viso labo tai tik manipuliavimo masėmis priemonė, metodas, tai yra, manipuliavimas visuomenine nuotaika. Žaidimas su norais ir nuotaikomis, siekiais, pabrėžiu, masės didumos, mastymo šablonus, kurie kaip tik ir formuojami masinių informacijos priemonių, kurios priklauso valdžią turintiems, dėka. Politikų pažadai ir garantavimas masėms – tai garsiai išreikštas vartotojo formatas, kuris neturi nieko bendro ne tik su tikru dvasingumu, bet ir su banaliu tų pačių pažadų įvykdymu. Tai ką masėms pažadėjo "neatlyginamai duoti, ar pateikti” politikai, mintyse žmonės jau  skaito savu ir tokiose vilties iliuzijose gyvena. O kalba čia eina išskirtinai tik apie asmeninę naudą, kas liečia jų materialius interesus. Žinodami tokius žmonių vartotojų norus, Žyniai ir politikai paprasčiausiai manipuliuoja masių nuotaikomis.

Pavyzdžiui, kol žmonės gyvena savo vilčių iliuzijose, jog Žyniai ir politikai kada nors įvykdys savo pažadus, pastarieji tuo metu, gali ramiai užsiimti savo reikalais. Kai tik liaudyje kyla nepasitenkinimas ir pas žmones baigiasi kantrybė, tuojau pat užverda politinis veiksmų teatras. Visuomenėje pradedamos kurstyti negatyvios nuotaikos, tų pačių Žynių ir politikų pagalba. Iš jų rato paleidžiamos įvairios nuogirdos apie tai, kas būtent apgaudinėja tautą ir yra kaltas visose bėdose (be to, tautos dėmesį fokusuoja į kokį nors eilinį politikos pėstininką), kuris atsieit nevykdo savo pažadų ir pas kurį žodžiai nesutampa su jo darbais (o tai visada yra vertinama žmonių kaip jų poreikių išdavystė). To pasekoje, valdžią turintieji, masinių informacijos priemonių pagalba, greitai atveda mases iki kritinio taško, įvyksta emocinis sprogimas. Žyniai ir politikai nuima vieną savo pėstininką ir jo vietoje pastato kitą, kuris lygiai taip pat pradeda mėtytis pažadais ir garantavimais liaudžiai, tuo pačiu įgija sau populiarumą, per žmonių tikėjimą. Ir vėl čia gaunasi tas pats minčių sukimasis ratu, nuo Gyvuliško prado ir pas žmones pasideda naujas jų ratas.(Virgio trigrašis: kad būtų dar labiau suteiktas populiarumas būsimam eiliniam pėstininkui, valdžią turintieji, dažnai patupdo tokį būsimą pretendentą į cypę, ilgesniam ar trumpesniam laikui, kaip kovotoją už "teisybę”. Bet viso labo tai dažniausiai būna gerai surežisuotas spektaklis, naiviems žiūrovams, kuriuose dominuoja siauras Gyvuliško prado mastymas.Taip buvo daroma ir anksčiau, pavyzdžiui, kad ir Adolfo Hitlerio atžvilgiu ir kitų, dar senesnių laikų "didvyrių” atvejais. Panašus scenarijus vyksta ir dabar, kad ir Ukrainoje)

A. Iš esmės, gaunasi, jog bet kokios pasaulio šalies vadovybė, atitinka savo tautos vartotojų matymus ir mastymus. Kitaip sakant, kada priešrinkiminėje kompanijoje koks nors kandidatas ar organizacija pareiškia, jog padės įgyvendinti masių siekius, panaikins apribojimus, tai žmonės ir skuba nubalsuoti būtent už savo norų, nuo Gyvuliško prado, įgyvendinimą. O po rinkimų, masinių informacijos priemonių pagalba, paprasčiausiai  masėse palaikoma iliuzija, kad jų norai vykdomi arba bus greitai įvykdyti, "artimiausiu laiku”. Tai yra, masėse vyksta vilčių palaikymas iki atitinkamo laiko. Ir toks Gyvuliško proto žaidimas vyksta iš kartos į kartą, per amžius. Tokiu būdu, žmonės nukreipia savo energiją ir jėgą tik vartotojiškiems poreikiams, vietoje to, kad panaudoti ją savo Sielos ir Asmenybės apsijungimui ir dvasiniam tobulėjimui, kitaip sakant, panaudoja tai į niekur. O po to, paprasčiausiai sėdi ir laukia, kad kažkas už juos kurs jų materialų ir dvasinį gyvenimą.(Virgio trigrašis: laukia "burtininko su žydru malunsparniu, kuris nemokamai parodys filmą”, gero gyvenimo...) Va tai iš tikro yra realus pakeitimas nuo Gyvuliško proto.

R. Visiškai teisingai. Ir toks, žmogaus veikimo į neveikimą pakeitimas, pirmiausia dvasiniuose klausimuose, prasidėjo būtent nuo tada, kai buvo sukurtos religijos, kaip tokios. Su Žynių instituto vystymusi, kada dvasiniai pagrindai buvo keičiami materialiais. Žyniai išnaudojo tą aplinkybę, jog žmonės, užsiimantys dvasiniu savęs tobulinimu, gyveno dvasinio išsivadavimo, būsimos palaimos kitokiame pasaulyje laukimu. To pagrindu, Žyniai sukūrė religijų sistemą, kas vėliau, savo sistemos sudarymui, pasiimta ir politikų. Tai yra, Žyniai pradžioje, įtikinimų ir įtaigos pagalba, pas žmones formavo stabilią nuomonę, kad žmogus pats sau yra pakankamai silpnas, "nuodėmingas” ir be Žynių pagalbos neturi galimybės pasiekti dvasinės laisvės. Jie įteigė masėms, jog dvasinę laisvę žmogus gali gauti tik tokiu atveju, kai paklusniai vykdys Žynių Valią, jų ritualus ir visą savo sąmoningą gyvenimą sponseriuos juos. Kitaip sakant, įteigiama tai, kad žmonės negali pasiekti dvasinės laisvės savarankiškai, dirbant dvasiškai su savimi, o tik per tarpininkus – Žynius. Tačiau, paleidžiant masėms įtakos mechanizmą, Žyniai žmonėms tuoj pat įteigdavo idėją, apie jų dvasinių norų "atidėjimą”  neapibrėžtam laiko tarpui. Pavyzdžiui, tam, kad pririšti žmones būtent prie savo religijos, Žyniai panaudojo informaciją apie paskutinę "Atpildo dieną”, apie kitokio pasaulio egzistavimą, pasiimtą iš kitų religijų. Tačiau tikintiesiems, apie tokius paminėjimus kitose religijose, nieko nesakydavo, o tik buvo įteigiama tai, jog tik šioje religijoje, visą savo gyvenimą besąlygiškai tarnaujant jos Žyniams, žmonės būtinai kada nors išsigelbės. Tokiu būdu, Žyniai tokiais pažadais palaikė savo valdžią, įteigiant žmonėms mintį, apie pomirtinę palaimą, kas faktiškai, yra tuščia iliuzija, kadangi be realaus dvasinio darbo su savimi pas Asmenybę nėra ateities.

Politinėje sistemoje tas pats, tik pažadus apie žmonių dvasinius siekius pakeitė į žmonių materialių norų tenkinimą, vietoje amžinybės iliuzijos "kada tai ateityje” įgyvendinti dvasinius norus, pakeitė iliuzija "Kada nors” patenkinti visus materialius  norus. Politikai, kaip ir Žyniai, pastoviai įteigia, jog be jų pagalbos žmonės nesugebės pastatyti iš tikro laisvą ir saugią visuomenę, su pakankamomis materialiomis atsargomis ir lygiateisiškumu. Jie pas žmones formuoja tikėjimą į gerą valdovą, "karalių” (politiką), (Virgio trigrašis: "burtininko, su žydru malunsparniu”), kuris sukurs jiems laimingą ateitį ir pastoviai neigia tokį gyvenimo būdą, kuriame žmonės patys gali susitvarkyti savo buitį, be Žynių ir politikų. Todėl Žyniai ir politikai yra labai suinteresuoti vartotojiškos visuomenės vystymusi, kad neprarasti savo valdžios. Priešingu atveju, pasaulinė visuomenė gali konsoliduotis ir pasirinkti kitokį savo vystymosi vektoriaus kryptį į tikrą dvasinį išsivadavimą, kas natūraliu būdu atmestų Žynių ir politikų sukurtą sistemą, kaip visiškai nereikalingą.

A. Žiūrint į šiuolaikinį pasaulį, kyla klausimas, o su kokiu dominavimu sąmonėje žmonės sugalvoja politines, religines teorijas ir jas įdiegia masėse?

R. Tiems kas nori rasti atsakymą į tai, reikėtų įdėmiau įsižiūrėti į šiuolaikinę visuomenę, į jos dominuojančias vertybes. Aukojimas Vienam Gyvuliškam Protui kaip buvo, taip ir yra. Žmones suryja jų išdidumas, juose dominuoja ir lengvai jais valdo Gyvuliškas pradas (kaip Gyvuliško proto vienetas, įeinantis į jo struktūrą), įteigiant išdidumą, vietoje "individualaus proto”. Ir kas liūdniausia, kad šiuolaikiniai žmonės ant tiek pripildyti norais nuo Gyvuliško prado, jog nepastebi akivaizdaus, vienas kitą įtikinėjant vienu ir tuo pačiu (sukantis mintims ratu), kad dvasinio pasaulio nėra, yra tik materialus matomas pasaulis, tik "rojus kūne”. Tai yra, žmonės priima kaip tiesą tai, kas svetima jų dvasinei prigimčiai, tiražuojant tą informaciją, kuri palaikoma Žynių ir politikų.

Ko pasekoje, daugumas pasirinko gyventi visuomenėje pagal Gyvuliško proto dėsnius: garbinimas, pamėgdžiojimas stipresnio šiame materialiame pasaulyje (nesvarbu, ar tai žmonės, valstybės, slaptos organizacijos, Žyniai, politikai, kovojantys dėl didesnės valdžios), siekiant išskirtinai tik materialių tikslų. Pakanka atsekti, ant kiek pasaulyje žmonės tarpusavyje išsiskirstę, pasidalinę, kaip politikai ir Žyniai kursto karus, dėl savo pelno ir valdžios, sudarant "sutartis krauju” ir atnešant milijonus žmogiškų gyvybių, kaip auką savo nuosavai naudai, sėkmei ir savo palikuonių gerovei. Kaip greitai didžiulės žmonių minios užvedamos agresijai ir  yra valdomos kolektyviniu Gyvulišku protu, lygiai taip pat, kaip gyvulių bandoje. Kaip žmonės bando įsitvirtinti gyvenime "nusilenkiant” aukščiau stovinčiam valdininkui, jog gauti sau kažkiek daugiau, geriau, duoda kyšius, eina į sandėrius su savo sąžine, dėl materialios naudos, savo biznio sėkmės garantijų, savo palikuonių geresnio materialinio aprūpinimo. O senatvėje pasiruošę atnešti "bet kokią auką”, kad gauti sau sveikatą ir buvusią valdžią kam nors. Gyvena pagal griežtus materijos ir Vieno Gyvuliško Proto dėsnius.

Juk tam, kad ką nors gauti materialiame pasaulyje, reikia atiduoti kažką vertingo – tame ir yra aukojimo, Gyvuliško proto sferoje, esmė. Tai štai, žmogus dažniausia ir atiduoda tai, kas pas jį yra vertingiausia, dėl ko  jis gimė šiame pasaulyje. Jis išeikvoja savo energiją, skirtą Amžinybės pasiekimui, tuščiai –  tam kad pasiekti trumpalaikes, greitai praeinančias iliuzijas, tam kas rytoj taps tik palaikais, o jam pačiam, kaip Asmenybei – krachu. Jis gyvenimo eigoje iššvaisto savo dėmesio jėgą, gilius savo vidinio tikėjimo jausmus, skirtus dvasiniam vystymuisi, jo Asmenybės susiliejimui su Siela. Išsigelbėjimą Amžinybėje iškeičia į laikinas, kvailas valdžios, sveikatos ir sėkmės materialiame pasaulyje svajones, siekius. Iš esmės, tuo pačiu savo ir Sielos atžvilgiu žmogus įvykdo nusikaltimą, kuris ilgam jį apsunkins ir po jo fizinio kūno mirties. Juk negali nieko būti blogiau už tai. Nuo to, savo gyvenimo eigoje ir kenčia žmogus, net nesuprasdamas tikros savo Sielos kankinimosi priežasties, visa tai nurašant į aplinką ir išorinius faktorius. Bet pasirinkimas ir yra pasirinkimas. Kam žmogus atiduoda pirmenybę savo gyvenime, tą ir gauna.

Kaip jau sakiau Jėzus Kristus sakė: "Pagal tikėjimą jūsų tebūna jums...”, žinoma, Žyniai iš jo pasidarė sau vienetinę prekę, "žmonių nuodėmių išpirkimo auką”. Bet Jėzus Kristus buvo ir yra išskirtinė Dvasinė Būtybė, vienas iš tų, kas turėjo didžiulę Dvasinio pasaulio (Dievo pasaulio) jėgą, sugebančią performuoti bet kokią materiją. Kuriant kokį nors stebuklą, kurio prašydavo žmonės, Jis sakė: "Pagal tikėjimą jūsų tebūna jums”.O žmonės maldavo jo sveikatos (ligų išgydymo) ir gaudavo tai, kiti – maisto, treti – laimikių medžioklėje ar žūklėje, ketvirti – fizinio kūno prisikėlimo. O štai plėšikas, kuris kabėjo šalia Jėzaus ant kryžiaus, kankinamas alkio, išdarkytas, esantis priešmirtinėse savo kūno kančiose, konvulsijose, paprašė Kristaus tik vieno, savo Sielos išgelbėjimo. Ir tam žmogui buvo dovanotas dvasinis išsilaisvinimas. Tapo tuo, kas tikrai artimas Dievui amžiname jo pasaulyje. Tik Žyniai savo kanoninėse evangelijose šią tiesą pateikė kitaip, savo parapijiečiams įvedant prisikėlimą kūne sąvoką ir praleidžiant reinkarnacijos, bei Dvasinio išsilaisvinimo ypatumus, apie ką ir pasakojo žmonėms Jėzus, savo Mokyme. Todėl, tikrieji Jėzaus pasekėjai, tie, kurie priešingai Žynių religijoms, atsiminė ir saugojo Jo mokymą dvasinėje švaroje, Žynių ir buvo naikinami. Pavyzdžiui, pakanka paminėti apie gnostikus (I-III mūsų eros amžiuose), katarus (XI – XIII amžiuose),

 (Virgio trigrašis: Monsegiuro pilis, paskutinė katarų tvirtovė, kurios visi gyventojai nuo senelių iki naujagimių buvo sudeginti gyvi)

negailestingą naikinimą kalaviju ir ugnimi, nes jie saugojo žinias apie sielos reinkarnaciją, apie dualinę žmogaus prigimtį, apie jo Būtybes ir apie Gyvuliško prado vaidmenį kuriant pasaulį, apie ženklų ir simbolių jėgą ir dar daug ką, kas buvo bandoma nuslėpti Žynių ir ištrinti iš žmonių atminties.

Ir šiandiena eidami į šventyklas, ko gi prašo žmonės, dėl ko meldžiasi? Dėl tos pačios sveikatos, gerovės, turtų, sėkmės, materialinių gerovių sau ir savo artimiesiems. Vyksta vis tas pats aukojimas Vienam Gyvuliškam protui. Juk šiandiena, praktiškai kiekvienoje religijoje, yra maldos, kreipimaisi į šventuosius, dievus, dvasias, kurios atsieit padeda gydant vienokias ar kitokias ligas, atliekant žmogiškus darbus materialiame pasaulyje, atneša sėkmę vienuose ar kituose buitiniuose reikaluose. Ko reikia iš žmogaus dėl viso to? Tik pasimelsti (tai yra, aktyvuoti savo giluminius tikėjimo jausmus), dėl savo problemų šiame materialiame pasaulyje, materialinių poreikių, paaukoti lėšas duotajai šventyklai (tiksliau tiems, kieno valdoje yra tos šventyklos). Žyniai netgi sudarė panašių norų patenkinimo veiksmų sąrašą, ką tikintiems reikia daryti ir kaip, dėl žemiškų norų kam melstis. Ir tik pačiame to sąrašo gale galima rasti mažą prierašą, kad žinoma, galima pasimelsti ir už dvasinių jėgų antplūdį ir Sielos išgelbėjimą. Na bet kam žmogus skirs savo dėmesį, žiūrint į tokį ilgą, jo užpakalinės ir šoninių Būtybių, norų sąrašą?

A. Taip matyt ne veltui, kad ir tame pačiame "Ozyrio pomirtiniame Teise” pavaizduotame papiruse, visos Būtybės išstatytos atitinkama tvarka, o Priekinė būtybė (su sakalo galva) stovi paskutinė  toje "eilėje”, žmogiškų norų ir prašymų gyvenime.

R. Deja, bėgant amžiams nieko šiuo klausimu nesikeičia, kaip individo atžvilgiu taip ir visuomenės bendrai. Šiuolaikiniam žmogui reikia suprasti, kad kokiai religijai jis priklausytų, ar iš vis save nepriskirtu religijoms, savarankiškai einant dvasiniu keliu, visada reikia melstis tik dėl savo Sielos išsigelbėjimo ir kas dieną realiai dirbti su savimi. Ant savo gyvenimo altoriaus reikia padėti savo Gyvulišką pradą, atsisakant nuo daugelio jo norų ir iliuzinių siekių. Kadangi tai yra vienintelė tinkanti Dievui (kad ir kokiais epitetais žmonės jį nevadintų) auka tam, kad atsivertų kelias į Jo pasaulį.

A. Sprendžiant iš skaitytojų laiškų, kurie priklauso įvairioms religijoms, žmones jaudina klausimas dėl Sielos išgelbėjimo. Juk daugelis iš jų nuoširdžiai meldžiasi ne tik dėl savo sveikatos, ar savo artimųjų išgijimo, bet ir dėl visų žmonių Sielų išgelbėjimo, skaito, kad galvoti tik apie savo Sielos išgelbėjimą yra egoistiška. Ar tai teisinga, ar ne?

R. Žmogus visada linkęs save sulyginti su kažkuo tai, kas jam yra pamėgdžiojimo pavyzdžiu. Jis linkęs pasiduoti išdidumui, jog taip pat gali melsti ir už ką nors, nors pats yra dar dvasiškai nesubrendusi būtybė. Ir tokių žmonių yra daug. Aš juos, vaizdžiai sakant, pavadinčiau žvejais, kurie dėl savo nesupratimo, nuėjo į upės vidurį ir pralūžo po ledu. Skęstantys žvejai – tai būsena, kurioje yra šiuolaikinė žmonija. Ir daugelis, patiems grimztant į dugną, neatliekant net menkiausio bandymo tobulinti save, asmeniniam išsigelbėjimui, savo laiką ir jėgas kvailai eikvoja svarstymams apie tai, kaip jie išgelbės kitus. Bet kaip gali išgelbėti kitus tas, kuris pats skęsta? Juk tam, kad ką nors išgelbėti, pradžioje reikėtų pačiam bent jau užsiropšti ant stipraus ledo, o dar geriau, išlipti į krantą ir tik po to jau gelbėti kitus.Tiesos esmė yra paprasta: išsigelbėk pradžioje pats, prieš pradedant gelbėti kitus. (Virgio trigrašis: arba kaip čia buvo kažkieno išsireikšta: "Išsigelbėk pats ir aplink tave išsigelbės tūkstančiai”, bent jau bandant pamėgdžioti...)

Netgi jei ir visi žmonės melsis už vieno žmogaus išsigelbėjimą, o jis pats tam neatliks jokių veiksmų, tai kitų žmonių pastangos bus visiškai beprasmės. Asmenybės ir subasmenybių sukauptų "nuodėmių” niekas niekada neatmels, kad ir kiek melstus. Tik pats žmogus, vidiniai pasikeitus ir pradėjus dirbti su savimi, realiais veiksmais sugebės pasiekti savo Asmenybės ir Sielos susiliejimo, taps Dvasine Būtybe ir įgis tikrą išsigelbėjimą Amžinybėje.

Išmelsti kam nors sveikatos, žmonės žinoma gali, kaip ir turtų ar sėkmę, bet tuo pačiu, jie mažina savo šansus išgelbėti save ir savo Sielą, iš esmės, neprotinga atlikti Amžinybės mainus į palaikus. Juk kam atidavei savo dėmesį, tą ir gausi. Arba tu aukoji dvasingumą (amžinybę), arba Gyvulį (trumpalaikiu) – tokie yra Asmenybės pasirinkimai gyvenime. Jei žmogus yra maldoje ir iškelia atleidimą Dievui, už žemiškus darbus (nuo kūno sveikatos iki turtų ir šlovės), tai tuo pačiu, jis žlugdo savo Asmenybę ir savo Sielą. Netgi meldžiantis su gerais kėslais, už savo artimųjų sveikatą, argi jis atneša naudą jų Sieloms ir tuo labiau savo Sielai?  Negalima prašyti pas Dievą ko nors materialaus, kadangi, iš tikro, tu įdėsi į tai savo dvasinę jėgą, prašant materialumo. O duos visa tai tie, kas šeimininkauja šiame pasaulyje, pastoviai tau šnibždant norus, nuo Gyvuliško prado. Tau visko duos, to duos mažo, ko tu ir prašai, bet atims iš tavęs už tai žymiai daugiau. Ir Dievas čia visai ne prie ko. Juk tu pats darai pasirinkimą materijos naudai ir savo pasirinkimu žlugdai savo dvasinę esmę, iškeičiant Amžinybę į mirtingus akimirkos malonumus.

A. Daugumoje žmonės meldžiasi būtent dėl sveikatos, paprasčiausiai nežinant, teisinant save tuo, jog taip darė jų protėviai, taip daro kiti, dauguma, bet daugiau dėl baimės, prieš nežinomybę, gyvybės praradimą. Aš ir pati, kažkada tai jaunystėje pergyvenau tą panišką siaubą, nuo Gyvuliško prado ir puikiai suprantu tokią tų žmonių būseną. Bet iš tikro, jei nepriklausomai pažvelgti į tų dienų įvykius, kai turėjau problemų su sveikata, tai tuo momentu man padėjo iš šaknų pakeisti savo požiūrį į gyvenimą. Tai pastūmėjo mane ieškoti alternatyvių sprendimų, kas galutiniame rezultate, atvedė pas jus ir dvasinio pasaulio atvėrimo, jūsų žinių dėka.Tas susitikimas įtakojo visą tolimesnį mano likimą, pakeitė gyvenimą ir sprendžiant iš skaitytojų laiškų, ne tik mano. Bet aš sutikau savo gyvenime jus, o kaip kitiems žmonėms?

R. Iš tikro, visos aplinkybės žmogaus gyvenime (ir geros ir blogos), duodamos pagal jo jėgas ir duodamos jos tam, jog žmogus ką nors iš to suprastų, įveiktų save, vienaip ar kitaip susidurtų su dvasinėmis žiniomis. O jau su kokia dominacija savo sąmonėje jis priims tas aplinkybes – tai jau priklauso nuo asmeninio pasirinkimo, nuo kurio ateityje (po fizinio kūno mirties) ir priklauso jo Asmenybės likimas.

Gyvenime atsitinka skirtingos situacijos. Būna, kad pas žmogų, dar pilnas gyvybinių jėgų ir energijos, o jį netikėtai paliečia mirtina liga. Kaip taisyklė, sužinojęs apie tai, iš vienos pusės žmogus pradeda pervertinti savo gyvenimą, iš kitos pusės – puola į neviltį, pasiduodant minčių, nuo Gyvuliško prado, provokacijoms. Juk Gyvuliškas pradas žmogui visada piešia vieną ir tą pačią iliuziją, kad jis gyvens ilgai – ilgai. Iš esmės, žmonės nesuvokia laiko greitumo, dvasinio darbo su savimi svarbos ir būtinumo. Bet gyvenimo tiesa tame, jog žmogus ne tik kad mirtingas, jis dažnai netikėtai mirtingas. Iš tikro, pas jį nėra laiko "po to”, pas jį yra tik "čia ir dabar”, šiame besikeičiančiame materialiame pasaulyje.

Jei žmogaus išėjimas akivaizdu ir nėra jau jokių šansų, net ir tokiais atvejais neverta nusiminti. Reikia nepasiduoti ir toliau kovoti už gyvenimą. Bet svarbiausiai, pridėti dvigubai jėgų savo dvasiniam darbui ir rūpesčiu savo Siela, pagalbai kitiems žmonėms ir tikrų gyvenimo vertybių supratime, skirtame gyvenimo laike. Jei sugebėjai tai suvokti pats – padėk kitam. Juk padedant kitiems žmonėms, dvasine prasme, tu padedi pats sau. Tokiu būdu tu gali padėti sau žymiai daugiau, nei daktaras, laikinai gelbstintis tavo materialų kūną. O mirtis ji ir yra mirtimi, vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau, bet ji bus neišvengiama kiekvienam žmogui. Svarbu ne pragyventų metų kiekis, o pragyvento gyvenimo kokybė dvasine prasme. Vienas gali pragyventi nereikšmingo egoisto gyvenimą ir šimtą dvidešimt metų, o kitas, tik dvidešimt metų, bet kokybišką dvasinį gyvenimą, tikro Žmogaus gyvenimą. O skirtumas jų pomirtiniame likime bus didžiulis. Juk su kūno mirtimi gyvenimas nesibaigia. Žmogui, kuriam visai nebeliko gyvenimiško laiko, svarbu užsitarnauti, jei jau ne savo Asmenybės ir Sielos išgelbėjimo, tai bent jau Ramybės.