Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 28 - 16 Марта 2014 - Šviesos keliu
Sekmadienis, 04.12.2016, 14:15
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Kovas » 16 » Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 28
14:14
Kalbos angelo, žmogaus apvalkale 28

A. Taip, daugumos tikinčiųjų problema tame, kad darydami paaukojimus religijai, iš esmės, žmonės tarsi atsiperka nuo dvasinio darbo su savimi, nurašant savo Sąžinės reikalus Žyniams. Vietoj to, kad patiems kurti gėrį pasaulyje, jiems lengviau nunešti pinigus "altoriaus tarnams”. O Žynyja tuo nebaudžiamai naudojasi.

R. Dėje, tai taip. Bet ne visiškai nebaudžiamai, juk dar niekam nepasisekė ir nepasiseks ateityje išvengti asmeninio Teismo, kiekvienam bus duota pagal darbus jo, ketinimus. O kas liečia pačius žmones, kurie duoklių dėka bando atsipirkti, nuo dvasinio darbo su savimi, tai jų klaidžiojimai. Iš esmės, tai savęs apgaulė, juk kokį sau materialų atsipirkimą žmogus nesugalvotų, dvasinį darbą už jį niekas neįvykdys. Juk svarbu ne jo pinigai šventyklai, o jo asmeninis dalyvavimas kūrybiniuose visuomenės reikaluose ir su tuo susiję asmeniniai dvasiniai pasikeitimai. O kas liečia paaukojimus ir šventyklas, tai protingam žmogui pakanka pažvelgti į šios dienos realijas. Šiandiena bažnyčių pastatymus mieste pavertė į biznio-projektus. Žiūri ne į kokybę, bet į kiekybę, ne kiek žmonių iš tikro gali prisijungti prie dvasingumo, o koks bus ekonominis rentabilumas ir politinė nauda. Be to, kiekviena religinė organizacija, ypatingai stambiuose miestuose, stengiasi nugriebti sau dalį žemės arčiau masinių žmonių susibūrimo vietų, kad apsirūpinti kuo didesniu parapijiečių srautu.

Religijų susiskaldymas į sektas ir kova tarpusavyje – viso labo tik kova dėl valdžios, kur žmogaus svarbumas vertinamas pagal jo piniginę, o valdžia eiliniais tikinčiais vertinama kaip politinė valdžia elektoratui. Viskas apversta aukštyn kojomis. Ištaisyti tai galima tik tada, kada patys žmonės visuomenėje taps dvasiniais klausimais raštingesni, pradės plėsti savo Žinių akiratį, pasaulio suvokimą, pakankamai dalyvaus visuomeniniame gyvenime, gyvens viduje su Dievu, kurs gerus darbus. Tada ir atkris prekybinių tarpininkų tarp Dievo ir žmonių "būtinumas”.

A. Ryšium su tuo, iškyla sekantis ne mažiau svarbus klausimas. Žynių "armijoje” žinoma yra normalių žmonių, kurie pasirinko tarnystę vienai ar kitai religijai, turint vilčių taip išgelbėti savo sielą, net neįtariant apie tikrą reikalų padėtį sistemos viduje iki tol, kol jie į ją papuolė. Bet netgi esant joje ir stebint tai, kas tikinčiųjų masėms neafišuojama, jie neprarado tokiame politiniame purve savo tikėjimo švarumo ir nuoširdžių ketinimų tarnauti tik Dievui, o ne žynių klanams. Kažkada jūs sakėte, kad ant tokių žmonių nuoširdaus dvasingumo, iš esmės, "dvasiškų žmonių”, kurių pasaulyje labai mažai, kaip ant pamatų polių ir laikosi daugelis pasaulinių religijų, tikėjimų. Jei kaip tokia religijų sistema, bus supaprastinta, tai kaip reikės būti tiems žmonėms, kurie nuoširdžiai eina link Dievo, užsiimant dvasiniu platinimu ir be to, be atlygio padeda kitiems žmonėms?

R. Na pirmiausia, šiai dienai labai mažai tokių žmonių, kurie turi nuoširdų norą tarnauti Dievui, o ne savo išdidumui, rūpinantis žmonių Sielomis, be to neimat už tai atlygį. Iš tikro, tokių tik vienetai iš  tarnaujančių įvairių religijų "armijoje” milijonų. Esminė dauguma religinių tarnautojų –  žmonės atėję, susigundžius materialine nauda ir tikslais, o ne dvasinių išsigelbėjimu. O antra, pas tikrus "dieviškus žmones”, vidinio  jų dvasinio proceso nesustabdys jokie išoriniai dalykai gyvenime. Jei jie net pakeistų profesiją ir dirbtų, kaip visi, visuomenės labui, vis tiek toliau tęs savo dvasinį vystymąsi, savo laisvalaikį  skiriant kitų žmonių pagalbai. Kadangi tai ir yra dvasinis reiklumas, jų vidinis gyvenimas, kuris dominuoja aukščiau šio pasaulio aplinkybių. Taip kad bet kokie išoriniai dalykai jų nesustabdys, greičiau net pradžiugins, įskaitant tai, su kuo jiems tenka šiandiena susidurti ir ką tenka matyti vidiniame religinių bendruomenių gyvenime, o taip pat savo "bendradarbių” elgesyje ir darbuose.

Kad pasiekti  visuomenės kokybinius pakitimus, viena iš būtinų sąlygų yra pačių žmonių dvasinio vystymosi prasmės supratimas, o taip pat, nustoti gundytis valdžia ir materialiomis vertybėmis, priklausančiomis Žynių "armijai”. Neduoti jiems pinigų (paaukojimų), jokių duoklių, nelepinti jų išdidumo nuolankumu, klaupimais ant kelių prieš juos ir jų rankų bučiavimais, paklusnumu, prašymais ir panašiomis Gyvuliškam pradui pagundomis. Kitais žodžiais, tai yra nereikia pačiam "nuodėmiauti” ir kitą tam provokuoti. Juk tas žmogus toks pats, kaip ir tu. Nieko jis (aukojimo kulto tarnautojas) nesiskiria nuo paprasto žmogaus, jei jo Siela yra kūne, šiame materialiame pasaulyje. Čia niekas negali būti nei aukščiau, nei žemiau, kadangi visos žmonijos Sielos kenčia nuo tos materialios nelaisvės.

Pas žmogų tik vienas išsivadavimas, iš tų materialių žnyplių -  dvasiškai vystytis ir išlaisvinti savo Sielą, išeiti į Dievo pasaulį. Nėra žmonių, kurie bent kartą gyvenime nebūtų pajautę tokio poreikio, einančio nuo Sielos ir pasireiškiančiu  tikros, dvasinės laisvės siekiu. Kitas reikalas, jog žmogaus Gyvuliškas pradas tą  Sielos siekį interpretuoja savaip, iškreipiant patį "laisvės” supratimą, apdalinant jį svetimomis Dvasiniam pradui  materialiomis kokybėmis. Visi žmonės tikintieji, tik kiekvienas išnaudoja savo tikėjimo jėgą pagal savo pasirinkimą. Tiesa, tie, kas save priskiria prie labai aiškių ateistų, iš tikro, vienumoje, patys su savimi, pasiduoda toms pačioms baimėms, kaip ir tikintis žmogus. Iš esmė, tie žmonės visuomenėje yra tais pačiais Žyniais, tik "mažesniame” matmenyje, skirtingai nuo jų, atvirai  garbina savo Gyvuliško prado kokybę (savimeilę, išdidumą, šlovę ir tt.)

A. Kai bus supaprastintas Žynių institutas visuomenėje, kaip tada žmonėms reiktų ateityje išvengti panašių klaidų? Aš turiu omenyje platinant dvasines žinias ir nepasiduoti išdidumui, šlovei, neužsinorėti valdžios ir tt. Tai yra susilaikyti prieš Gyvuliško prado pagundas.

R. Jei civilizacija judės dvasine kryptimi, tai tą klausymą galima išspręsti labai paprastai. Tereikia suprasti, kad žmogus turi dualią prigimtį ir jame vyksta pastovūs svyravimai, tarp Gyvuliško ir Dvasinio pradų. Iš čia ir seka, kad reikia padaryti taip, jog dvasinis pažinimas, pirmapradžių dvasinių žinių platinimas, būtų nenaudingas Gyvuliškam pradui, kaip Gyvuliško proto palydovui žmoguje, atstovaujančiam materialų pasaulį ir jo interesus, bet būtų absoliučiai priimtinas, naudingas Dvasiniam pradui, kaip Dvasinio pasaulio palydovui žmoguje. Svarbu dvasines pirmaprades žinias padaryti prieinamas bendrai visiems žmonėms ir pašalinti bet kokį žmogaus suinteresuotumą, pagundą ir stimuliavimą, nuo Gyvuliško prado, platinant tas žinias.

A. Tai yra, reikia kad žmonės patys sudarytų tokias sąlygas visuomenėje, prie kurių, žmogui, užsiimančiam kitų žmonių dvasiniu švietimu, tai būtų materialiai nenaudinga.

R. Taip, šio klausimo sprendime reikia palydovams, nuo Gyvuliško proto, išimti bet kokias galimybes manipuliuoti žmonių sąmonę, gauti kam nors nuo to pelną, politinę naudą ir tuo labiau leisti tos informacijos iškraipymą, manipuliavimą ja savo naudai.

A. Bet tai iš tikro įmanoma tik tada, kada daugumas žmonių sužinos tikras pirmaprades dvasines žinias. O kada pasaulinė visuomenė tokias žinias turės, tai daugelis žmonių aiškiai atskirs grūdus nuo pelų ir nepasiduos žmonių, su blogais kėtimais, sumanymui. Jie galės savyje ignoruoti Gyvuliško prado pasireiškimus ir kolektyvuose puoselėti savo Dvasinio prado pasireiškimus.

R. Visiškai teisingai. Pirmiausia, žmonės turi dvasiškai atsibusti, visuomenėje tada patys savaime atkris tie kolonijinio mastymo rudimentai ir tuo pačiu nuo dvasinio atkris visa armija veltėdžių, gyvenančių liaudies išlaikymo dėka. Kol sėdi ant žmonių sprando, jie sugalvos ką tik nori, kad  taip ir pragyventi savo socialinio parazito gyvenimą, toliau išlikti veltėdžiu, ant visuomenės sprando ir dar kad tauta jiems už tai bučiuotu rankas, laikytų juos pagarboje.

Žmonėms reiktų išmokti pagaliau savo dvasinio likimo šeimininkais tapti patiems ir nelaukti kol gyvybiškai svarbų dvasinį darbą kas nors padarys už juos, o patiems tobulintis, dirbti su savimi, plėsti savo pasaulio pažinimo akiratį. Nelaukti malonės nuo Žynių ir politikų, nepasiduoti iliuzijoms ir neleisti manipuliuoti savimi, o reiktų tapti labiau subrendusia Asmenybe, visuomeniškai aktyviu ir dvasiškai atsakingu Žmogumi. O kad nekartoti praeities klaidų ir ateityje išvengti priklausomybės, nuo Gyvuliško proto Valios, dvasinių žinių iškraipymo, grįžimo prie Žynių valdymo sistemos schemų, reikia, jog tie, kas nusprendė padėti kitiems žmonėms dvasiniais klausimais, tuo užsiiminėtu nuostolingai savo paties išdidumui, materialiems interesams. Kadangi, kaip aš jau sakiau, ten kur pasireiškia finansinis suinteresuotumas, išdidumo patenkinimo galimybė, kokios nors naudos ir privilegijų ar valdžios įgijimo galimybės, ten, anksčiau ar vėliau, būtinai atsiras pagunda ir pasireikš žmogiškos dvasios silpnybė.

Kaip tai atrodo praktiškai? Jei tobulėja pats žmogus, turi dvasinę patirtį ir pas jį yra vidinis poreikis platinti dvasines Žinias, jis savo laisvalaikiu padeda žmonėms, o tie mokosi ir savo ruoštu, taip pat tais klausimais suteikia pagalba kitiems žmonėms, o tie dar sekantiems, bet visi jie turi dirbti ir visuomenės labui, turint kokią nors pilietinę profesiją, uždirbant ant duonos savo sąžiningu darbu. O laisvu nuo darbo metu, mokytis, dalintis patirtimis ir pažinimais su kitais žmonėmis lygiateisiai, kaip su gerais draugais, prie to paties, užslopinant ir savo Gyvulišką pradą, savo veikloje vadovaujantis  Dvasiniu pradu. Tai reali pagalba žmonėms ir tuo pat metu darbas su savimi: Gyvuliško ir Dvasinio prado atpažinimas savyje, budri savo minčių kontrolė, savo prigimties, dvasinio vystymosi nagrinėjimas. Tame ir yra prasmė: augi pats ir padedi tai daryti kitiems.

Ar supranti kame tokio dvasinių žinių platinimo ypatumas? Žmogus eina dalintis žiniomis apie Dievą su žmonėmis, aukoja tam savo asmeninį laiką, savo jėgas, savo lėšas, nieko negaunant mainais materialaus, jokios pagundos ir jokio savo Gyvuliško prado patenkinimo. Ką jis už tai gauna, akivaizdu – savo dvasingumo padauginimas, neaistringame bendravime su tokiais pat keliaujančiais ta kryptimi, kaip ir jis. Ką pasėsi sau, tą, galutiniame rezultate ir gausi. Dvasiniam – dvasinga, materialiam – materialumas. Tai yra, tas žmogus, ant savo gyvenimo altoriaus, pastato savo įžemintą esybę – auką, savo Gyvuliško prado išraiškoje, o taip pat, nuo bendravimo su žmonėmis, padaugina savo dvasines "dovanas”. Be to, tos dovanos nėra materialios (daiktais, pinigais, maistu, nei žmoniškomis ambicijomis, nuo išdidumo),  o tai yra ta dvasinė sudedamoji, kurią žmogus perduoda kitiems žmonėms, per dvasines Žinias. Juk platinant pirmaprades dvasines Žinias, žmogus, tuo pačiu, priešpastato save Gyvuliškam protui ir padeda nors truputį pažinti, pajausti ir suprasti tą dievišką būtybę kitiems žmonėms, užslėptą juose, nepriklausoma nuo materialaus pasaulio. Materija – mirtinga, o Siela – amžina. O Asmenybė gi, turi pasirinkimo laisvę: tapti mirtinga, arba išeiti į Amžinybę. Štai tame ir yra visa prasmė, štai nuo čia ir turi viskas augti į viršų.

Reikia atsiminti, jog Gyvuliškas protas yra labai stiprus, o žmogus, pagal savo dualumo esmę, dėl savo svyravimų, tarp dviejų pradų, yra silpnas. Netgi tvirtai einantys dvasiniu keliu, būna kad puola į Gyvuliško prado pinkles. Tam pakanka žmogui tik atsipalaiduoti, nukreipti dėmesį, lengvai susigundyti materialumu, kai Gyvuliškas protas tuojau pat užvaldys jo sąmonę ir laimi tais gyvenimiškais momentais, kurie yra ypatingai svarbūs Asmenybės pasirinkimuose. Todėl ir rekomenduojama pastoviai būti budriam, pastoviai dirbti su savimi, savo Gyvuliškam pradui neduoti laisvės. Jei jau kartą užlipai ant to grėblio, tai sekantį kart sugebėk jį apeiti. Dvasinių žinių platinime visada yra susigundymas išdidumu, nuo Gyvuliško prado, save prilyginant aukščiausioms būtybėms, noru tas žinias priskirti sau, arba pokalbyje su kitais žmonėmis  savaip jas interpretuoti, nuo savo proto. Taip paprastai, pirmapradžių žinių pametimo pasekoje ir vyksta iškraipymų, pakeitimai materialumu, nuo Gyvuliško prado. Žmogui vertėtų suprasti, jog pirmapradės dvasinės žinios yra duotos visiems. Žmogus ne Dievas, ne Angelas, ne chiruvimas, nei Šventa Dvasia. Jis viso labo tik žmogus, toks pat, kaip ir visi kiti žmonės, jei jo Siela tebėra įkalinta daugiamatėje energetinėje konstrukcijoje, priklausančioje materialiam pasauliui.

A. Yra dar vienas svarbus klausimas, ar gali žmogus kam nors atleisti "nuodėmes”, dvasine prasme, ką nors atleisti kam nors, Aukščiausių Dvasinių jėgų vardu?

R. Žmogus negali niekam atleisti jokių "nuodėmių”, melstis už ką nors, kadangi pats netobulas. Ir niekam Žemėje neduota tokia valdžia atleisti aukščiausių Dvasinių būtybių vardu ir tuo labiau Dievo vardu.

"Nuodėmių” atleidimas susijęs su išpažintimi, apie kurią jau minėjome. Reikia suprasti tokio reiškinio, kaip išpažintis religijoje, psichologinį pagrindą. Apie taip vadinamą katarsiso efektą (nuo graikiško žodžio "katharsis” – "apsivalymas”), gerai žinomą ne vien religijos tarnams, bet ir psicho analitikams, psicho terapiautams. Jis buvo žinomas ir gilioje senovėje. Tai terapinis metodas, kurio eigoje žmogus atsimena jaudinančius savo gyvenimo momentus, pasitarnavusiais postūmiu vidiniams konfliktams. Iš esmės, žmogui – tai psichologinė iškrova. Kaip sakoma liaudyje: "pasidalintas džiaugsmas – dvigubas džiaugsmas, pasidalinta nelaimė – pusė nelaimės”. Kuo žmoguje daugiau vyrauja puikybė, tuo sunkiau prisipažinti pačiam sau, ką tai padarius ne taip. Ta praktika religijos tarnų buvo pasiimta savo apsiginklavimui. Prisipažinimas kažką padarius, tapo pateikiamas kaip savotiška auka, už kurią būtinai bus apdovanota – "atleidimas už neteisingus elgesius”, "nuodėmių atleidimas”. Iš esmės, tai atpratino žmones dirbti su savimi ir pripratino prie minties, jog jei žmogus gerokai paprašys, tai jis būtinai gaus tą atleidimą. Pasikartosiu, jog tai švarus psichologinis pratimas, besiremiantis žmogaus tikėjimu.

Bet ką aš noriu pasakyti ta prasme. Nuoširdus bendravimas – tai žinoma yra gerai. Bet tai tik laikinai padeda žmogui, pergyventi vieną, iš paskutinių vidinių konfliktų, bet neišsprendžia svarbiausio – konflikto priežasties pašalinimo. Kieno šaknys slepiasi kasdieniniame mastymo įprotyje, didžiąja dalimi susijusio su Asmenybės dėmesio koncentracija į Gyvuliško prado mintis ir norus. Panašių konfliktų užgimimo priežastis gali pašalinti savyje tik pats žmogus ir niekas kitas už jį tai neatliks.Tik jis pats savo pasirinkimu, vidiniais pasikeitimais, savo gerų darbų padauginimu ir rimtu darbu su savimi gali dvasiškai apsivalyti, išsivystyti kaip subrendusi Būtybė ir pagaliau ištrūkti iš materialios nelaisvės, išlaisvinti savo Sielą. Tik jis pats, savo darbo dėka, gali savarankiškai išeiti į septintą išmatavimą, tai yra nutiesti sau dvasinį kelią į Dievo pasaulį. Bet kuris žmogus, nuoširdžiai einantis dvasiniu keliu, dirbantis su savimi, kurio gyvenime dominuoja asmeninis bendravimas su Dievu, Meilė, ryšys su Dvasiniu pradu, anksčiau ar vėliau, pats ateina prie tokio supratimo.

Žmonėms vertėtų suprasti savo dualią prigimtį, suprasti ir atleisti vienas kitam klaidas taip, tarsi jie patys praeina tokias pamokas ir tai nutiko būtent jiems. Bet kuriam žmogui yra būdinga klysti. Tačiau dvasiškai stiprūs žmonės netik paprastai pripažįsta klaidas, bet ir moka iš jų pasisemti pamokas. Pas juos užtenka drąsos ir kantrybės susekti padarytas klaidas ir pagal galimybes jas pašalinti. Neverta nusivilti dėl to, ko jau negalima ištaisyti. Bet verta padvigubinti savo jėgas tam, kas būtinai atneš dvasinį džiaugsmą ne tik tau, bet ir kitiems žmonėms. Gyvenimas – tai tikra mokykla, kur klaidos – tai pamokos, o įgyta patirtis – vadovas, auklėtojas.

Kaip sakoma, negalima tapti patyrusiu jūrininku ramioje jūroje. Įgyjant išmintį, dvasinės patirties dėka, žmogus pradeda patikimai ir kryptingai vesti savo laivą per audringą gyvenimo okeaną, išvengiant praeities klaidų, neleidžiant praeities klaidoms mėtyti jį iš vienos pusės į kitą, tęsiant vidinius konfliktus. Kaip sakė senovės išminčiai, laivo vairalazdės išlaikymas, audringame gyvenimo okeane, pirmiausia reikalauja dvasinio darbo pačiam su savimi. Tokiam drąsiam žmogui, vedančiam savo laivą per gyvenimo stichijas, anksčiau ar vėliau ateis diena, kai jo vidiniam žvilgsniui atsivers visiškai kitoks, dvasinis, švarus pasaulis, kurio anksčiau savyje jis nežinojo. Tas pasaulis pagimdo ramybę Sieloje, leidžia Išminčiai išeiti laimėtojai, iš materijos stichijų ir prisitvirtinti prie Amžinybės kranto.

A. Iš tikro, negalima duoti galimybės ir pirmiausia pačiam sau, kad sąmonėje atsirastu ir stiprėtu skirtingų materialių pagundų mintys - tai faktas. Galvoju, jog daugumai norisi gyventi ir kurti visuomenėje, kurioje per gyvenimą šalia einantys, vienas kitą netrypia į egoistinių ambicijų purvą, ar negatyvias emocijas ir kitus Gyvuliško prado pasireiškimus, o visuomenėje stimuliuoja gėrį, pagarbiai elgiasi vienas su kitu, suprantant vienas kitą. Sprendžiant iš istorijos, tai yra labai sena žmonijos svajonė.

R. Visiškai teisingai. Taip, kada visuomenės dvasiniais klausimais užsiims pati visuomenė ir tai joje taps natūralu, taps prioritetu, tada ir bus tvarka. O tam reikia sukurti tokias sąlygas, kad daugumas žmonių, tokioje civilizacijoje, gyventų dėl dvasinių tikslų, o ne dėl materialių prioritetų, kaip dabar. Štai tada ir Žynių valdymo struktūros dings pačios, kadangi nustos egzistuoti slaptos valdžios žmonėmis struktūra, kuri laikosi tik dėka užslėptų tikrų dvasinių Žinių. Žmonės žinos Tiesą ir ji taps pasiekiama kiekvienam.

A. Taip, kokybiniams pasikeitimams visuomenėje būtinas pačių žmonių, sudarančių tą visuomenę, mastymo pakeitimas. Visa tai numato inovacinis mastymo būdas, inovacinė kultūra ir elgesys, be to, įvedama pačios visuomenės. Nors, iš esmės, viskas kas nauja – gerai užmiršta sena. Žmonės seniai svajoja apie idealios teisingos visuomenės sudarymą, kur karaliautu laisvė ir lygybė. Bet Žyniai ir politikai tą tautų siekį išnaudoja, įtraukiant jį į savo postulatus, tačiau praktikoje darant viską tam, jog to niekada neįvyktų. Todėl, ta "lygybė”, iš tikro, visada būna tik formali, net po to, kada Žyniai ir politikai išprovokuoja naudingus jiems visuomeninius bruzdėjimus, reformas, ar revoliucijas, vienos religijos, partijos, visuomeninės tvarkos pakeitimą kita. Nesunku pastebėti, kad panašių perturbacijų rezultatas visada vienodas – Žyniai ir politikai vėl sudaro valdymo struktūras ir hierarchijas (elitą su privilegijomis), tai yra, iš esmės, situacija visuomenėje globaliai nesikeičia. Keičiasi tik reklaminė iškaba, visuomeninės santvarkos, ar dominuojančios religijos pavadinimas. Gal būt taip vyksta todėl, jog žmonės seniai užmiršo, kame iš tikro yra tikra lygybė ir laisvė.

R. Žmonės žiūri į medžio viršūnę, bet nemato šaknų. O esmė yra sekanti: visi žmonės lygūs ir pirmiausia, įkalinimo šiame materialiame pasaulyje sąlygose, savo dvasinės ir gyvuliškos prigimties charakteristikose, savo gyvenimo greitume ir laikinume šiame pasaulyje. Visi žmonės gimsta ir miršta vienatvėje ir visi turi savo dvasinį likimą, kurį patys gi ir formuoja savo pasirinkimu. Visi žmonės, pagal savo Dvasinio prado prigimtį, geri, kadangi pas kiekvieną yra Siela ir ta prasme, visi yra labai artimi vienas kitam, giminingi, juk Sielos vieningos, jos iš Dievo pasaulio. Ir tai apjungia visus žmones, nepriklausomai nuo jų kūno socialinio statuso, gyvenamos vietos, tikėjimo ir tautybės. Juk žmonės (naujos Asmenybės) nekalti, kad jiems teko tokie kūnai, su atitinkamu, vienos ar kitos rasės genetiniu paveldu, kad vieni iš jų gimė kiniečiais, kiti – anglais, treti – nigeriečiai ir tt. Tai yra, kad jų biologinis, materialus apvalkalas buvo sukurtas vienokioje ar kitokioje etninėje grupėje.

Bet pastebėk, nežiūrint į kai kuriuos fiziologinius skirtumus, žmonės, nepriklausomai nuo priklausimo vienokiai ar kitokiai rasei, vertina save ir kitus, pažįstamus ir nepažįstamus jiems žmones, pagal žmoniškumo laipsnį, pas visas tautas yra Gėrio ir Blogio supratimas. Tas vertinimas pas juos vyksta pasirinkimo fone, tarp Gyvuliško ir Dvasinio pradų. Ir svarbiausia žmonėms ne tai, kaip atrodo pažįstamo kūnas, o koks yra pats žmogus, pagal savo vidines kokybes, koks jo "dvasinis grožis”.

O kūnas ir yra kūnas. Daugelio žmonių realus savo kūno pažinimas apsiriboja fraze: "Pas mane čia kažkas skauda”. Ir kūno grožio idealai taip pat yra gana sąlyginiai, reklamuojant vienus žmones ir pamėgdžiojant kitus žmones. Be to, pas kiekvieną tautą yra savas kūno grožio vertinimas: kažkas skaito gražiu, kai nuo vaikystės yra ilginamas kaklas su žiedais, o kai kam gražu – turėti paauglio formas. Bet reikalas net ne tame. Žmonių Sielos yra nekaltos, kad jas įkišo į vienokius, ar kitokius kūnus. Asmenybės kūnas, kaip ir visos išorinio egzistavimo sąlygos – pasirinktų prioritetų, dominuojančių norų ir pasirinkimų, kažkada tai atliktų dabartinio žmogaus subasmenybių veiksmų, pasekmė.

O kas taip sustiprintai skaldo vienį – žmoniją į sudedamąsias: rases, etnosus, įvairias socialines religines grupes? Politikai ir Žyniai. Jie nustato mokslo vystymosi kryptis, vienoje ar kitoje srityje, sudaro sąlygas, kad žmonės įsigilintų į vienokią ar kitokią mokslinę tematiką, jiems naudingą ir atitinkamai, viso to įdiegimas, į jaunos kartos mokymo sistemas.

Pavyzdžiui, kas tyrinėja nacijas ir nacionalizmą? Politologai. Jie gauna mokslinius laipsnius, įvairius paskatinimus už tuos "tyrinėjimus” ir savo tų įvairių proto koncepcijų sukūrimą, bendra visiems jiems kryptimi, pagal politinį užsakymą. Štai ir kasa išilgai ir skersai, sugalvojant įvairias teorijas, juk visiems iš jų norisi gerai gyventi, turėti tinkamą atlygį, pagarbą.

Nuosavos valdžios palaikymui, pasauliniai politikai suskirsto, supriešina tautas, be to, daro tai pačių jų rankomis. Pavyzdžiui, tie patys mokslo atstovai (sąmoningai, arba be globalios situacijos supratimo) už piniginius apdovanojimus vykdo jų programas ir nuorodas, įgyvendinant politinius sprendimus, faktiškai visuomenėje populiarinant valdžią turintiesiems naudingas koncepcijas. Be to, visas tas teorijas jie grindžia daugeliu istorinių faktų, demonstruoja praeities destruktyvius modelius, atsieit su visuomeninio nepritarimo lozungais "taip negalima daryti”. Tačiau faktiškai, tai nuomonės ir modelių, elgesio stereotipų žmonėms piršimas, variantų "o kaip dar galima”, kurie padeda dar didesniam susiskirstymui, tai yra visuomenės diferenciacijai. Pavyzdžiui, išbando klasinės kovos, nelygybės, rasinės diskriminacijos, socialinės nelygybės, žmonių dalinimo į "aukščiausius” ir "žemiausius”, karo kurstymo būdų idėjas ir taip toliau. Paimk bet kokios pasaulio šalies politologijos vadovėlį. Juk tai vien tik ksenofobija (nuo graikiško "ksenos” – "svetimas” ir "phobos” – "baimė”) tai yra baimės, žmonių vienas kito neapykantos, nepakantumo kam nors svetimam, nežinomam, o tai pasąmoningai  yra kenksminga žmogui. Bet nė viename vadovėlyje neparašys, kokie yra reikalai valdžios viršūnėje realybėje, iš tikro, ant kokio pagrindo stato savo valdžią politikai ir Žyniai ir kaip dėl savo interesų eksploatuoja ištisas tautas.

Taip kad visuomenės suskirstymas ir suskaldymas,dirbtinai stimuliuojamas pasaulinių politikų ir Žynių. Kam? O gi tam, kad žmogaus sąmonėje susiformuotų priešo vaizdinys ir su tuo vaizdiniu laikyti visuomenę baimėje, paklusnume. Kad su tuo pretekstu, nukreipti žmones kovai su kuo nors, kad visuomenė be mastymo pritartų didelių lėšų iš šalies biudžeto panaudojimui "saugumo priemonių sugriežtinimui”. Kitais žodžiais tariant, tokiu būdu vyriausybė sustiprina savo valdžią žmonėms. O kas tai yra valstybė? Politikų grupės – atskiri žmonės su savo interesais. Jie išnaudoja tą dirbtinai sukeltą "baimę”, o kartais pačių ir sponsoriaujama, savo valdžios sustiprinimui, banaliai išgrobstant biudžetą, slaptumo ir visuomenės saugumo užtikrinimo pretekste.

Pakanka pažvelgti, ką žmonėms rodo per televizijas – ištisus bauginimus, kaip viskas jų šalyje blogai: žudymai, sprogimai, grobimai, skandalai, stichijų aukos, tai yra, ištisai ypatingos situacijos ir įvykiai. Kokia normali psichika tai atlaikys? O kodėl visa tai rodoma? Ką, pasaulyje nėra gerų naujienų? Yra, tik jas sąmoningai mažai rodo. Juk pririšama tai, kas pagal prigimtį yra žmogui priešinga, bet už tai, sustiprintai aktyvuoja jo Gyvulišką pradą. Iš tikro, politikams ir Žyniams naudinga, kad žmogus būtų kaip užspraustas į kampą žvėrelis, kad jame dominuotu gyvuliška baimė už savo gyvybę, o masėse – neapykanta, dirbtinai sukurtam priešui. Tada tokiems užzombintiems žmonėms tampa lengva išlaikyti valdžią "elitui". Štai tada visuomenė ir turi nekintantį Gyvuliško proto valdžios rezultatą: prie daugumos žmonių lygybės, laisvės ir teisingumo norų, iš tikro, per pastoviai Žynių ir politikų  provokuojamus karus, rasinės ir religinės nesantaikos kurstymus, priešpriešas tarp žmonių.

A.Taip. Vien apgaulė. Tai prilygta tam, tarsi duoti žmonėms lopetas tam, kad patys savo rankomis kastu sau duobę palaikams, galvojant, kad kasa duobę namo statybos pamatams, savo daugiatautei šeimai. Kur tik nepažvelgsi, visur sąlyginis dirbtinas skirstymas ir žmonijos skaldymas. Bet juk visa ta apgaulė gali egzistuoti iki tol, kol patys žmonės nepakeis situacijos.

R. Visiškai teisingai, viskas žmonių rankose, tiksliau jų mastyme. Tiesa viena. Bet jei žmogus leidžia joje protu  nedidelį skirtumą, pabaigoje tai pavirsta be galo atskirta tuštuma. Žinoti Tiesą – tai nereiškia viską išdalinti, išskirstyti savo protu: "už” ar "prieš”. Žinoti Tiesą – tai reiškia savo Siela pasiekti jos vienintelę esmę ir nesibaigiančią dvasinę laisvę. Iš dvasinės žmogaus prigimties išplaukia natūralus jo poreikis gyventi lygybėje, brolijoje, vienybėje su visa žmonija, suvokimas, kad visi žmonės planetoje yra artimi vienas kitam, pagal savo dvasinę sudedamąją.

Kada žmoguje dominuoja Gyvuliškas pradas, tai iškreipia šį poreikį. Ir tada žmogus pradeda lyginti save su kitais vartotojo mastymo formate, prilyginat save tiems, kurie, jo nuomone, "aukščiau už jį” ir net neatsimenant apie tuos, kurie, pagal jo nuomonę kažkuo tai "žemiau už jį”. Ir visa tai sėkmingai išnaudoja politikai, Žyniai, įtraukiant panašias idėjas, apie lygybę ir brolybę, į savo lozungus, religinius raštus, politines koncepcijas ir įstatymus ant popieriaus.

A. Na taip, o po to žmonės stebisi, kaip gi taip, tarsi visi broliai ir seserys, tarsi visokios konstitucijos ir tarptautinės konvencijos skelbia apie tarptautinę humanitarinę teisę, apie visokių formų rasinės diskriminacijos likvidavimą, visų žmonių lygybę ir tt. O iš tikro gyvena pasaulyje toli gražu ne visiems lygiomis teisėmis.

R. Žmones suskirsto materija ir jos reikmės, tai yra, suskirsto Gyvuliškas pradas. Bet jei žmonės bus orientuoti į savo Dvasinį pradą, tai kolektyviai jie galės įveikti bet kokius nesutarimus tarpusavyje.

Aš papasakosiu jums senovinę sakmę apie du brolius, kuri kalba apie žmonių pasirinkimą ir to pasekmes. "Kažkada seniai, vienoje gyvenvietėje, pasaulyje gimė du broliai dvyniai. Ir nors skirtumas gimine sudarė tik minutes, bet visą likusį gyvenimą pirminis laikė save vyresniu, o tai reiškė ir labiau protingu.

Kai broliai paaugo, atsitiko taip, kad jų name nakvynės liko vienas keleivis. Jis buvo Išmintingas ir Dvasingas žmogus. Tuo metu tos gyvenvietės tauta kariavo su kitos gyvenvietės tauta ir tas karas jau buvo atnešęs abiems tautoms nemažai skausmo. Bet niekas nežinojo kaip išvengti karo ir mirčių. Tada broliai paklausė Išminčiaus patarimo, kaip tai padaryti.

Juos išklausęs Dvasingas žmogus papasakojo paprastas tiesas, apie gyvenimą ir mirtį. Jis papasakojo jiems kas vyksta žmonių pasaulyje, apie žmogaus dualybę, kas laiko jį nepagarbos grandinėse ir kaip išsivaduoti iš jų. Jis kalbėjo apie tai, kaip rasti teisingą kelią, išgelbėti savo Sielą, pasiekti tai, kas guli už gyvybė ir mirties ribų. O pabaiga tarė: "Tapti laisvu nuo mirties galima tik pažinus Tiesą. Tiesa – vidaus brangenybė. Ir tik praėjęs šį kelią tu pažinsi Tiesą, tapsite laisvu nuo mirties”. Bet kiekvienas iš brolių savaip suprato Išmintingo žmogaus žodžius. Ir kiekvienas pasirinko savo kelią, kad išgelbėti savo Sielą.

Vyresnysis brolis nusprendė tobulinti save dvasiniame pažinime. Jis išėjo iš savo gimtos vietos, kad išvengti dalyvavimo kare. Apkeliavo daugelį šalių, kur tyrinėjo vietinių tautų religijas ir rinkosi iš jų tai, ką skaitė geriausiu jose, tai, kas jo manymu turėjo greičiau atvesti jį į "vidinę brandą”. Ir galų gale, prisirinko pačių įvairiausių žinių, patirties ir taip save pripildė, jog palaikė tai savo Prašviesėjimu, Išrinktojo palaima. Be to, ant tiek tuo įtikėjo pats, kad daugumas taip pat patikėjo juo ir pradėjo mokytis iš jo.

O jaunesnis brolis ėjo į žmones ir pradėjo pasakoti jiems paprastas tiesas, kurias išgirdo iš Išmintingo žmogaus. Jie klausėsi jo žodžių. Kiti juokėsi, manant kad viską šiame pasaulyje sprendžia valdovai, kurie klauso dievų patarimų. Bet greitai, netgi tie kurie juokėsi, pradėjo įsiklausyti į jaunuolio kalbas, juk jo žodžiai buvo teisingi - juose buvo Tiesa. Ir žmonės sakė jiems, kad nebenori karo, nenori užmušinėti ir nenori patys mirti. Bet kaip jiems būti, juk kariauti juos verčia jų valdovai? Į tai jaunuolis atsakė: "Jei valdovai gali griauti, bet negali kurti, tai kame jų nuopelnas? Jei jie negali prikelti mirusių, tai kaip jie gali pasiusti gyvus į mirtį? Nupjauti šaką nuo medžio gali kiekvienas žmogus, bet prijungti, priauginti šaką prie medžio, gali tik Meistras. O valdovas – viso labo tik paprastas žmogus. Ir jis taip pat bijo mirties, kaip ir kiekvienas iš jūsų, todėl ir slepiasi už savo karių gyvybių, išleidžiant įsakymus. Bet jo įsakymus vykdote jūs patys. Valdovas yra vienas, o jūsų – daug. Jis jus apgaudinėja, sakydamas kad jis stiprus, kadangi jo jėga esate kaip tik jūs, vykdantys jo valią, priešingai savo valiai. Jei žmonės sudės ginklus, kariauti nebus kam. Kalno jėga ne akmenyje, gulinčiame viršūnėje, o jo monolite, vienybėje.” Ir įsigilino liaudis į tą išmintį, ir perdavė ją kaimyniniai tautai, su kurai ji kariavo. Tiesa buvo išgirsta. Ir sudėjo žmonės ginklus. Taip toje vietoje karas baigėsi ir prasidėjo taika, jaunuolio, perdavusio Išminčiaus žodžius dėka. Ir daugelį gyvenimų išgelbėjo ta Tiesa, ir daugelis surado į ją Kelią.

Bet laikas bėga greitai. Žemiški brolių metai prabėgo irgi greitai. Kaip jie vieną dieną abu gimė, taip ir mirė vieną dieną. Vyresnysis brolis, dėka nesibaigiančio proveržio, pasiekė tokių "aukštumų" savo dvasiniame tobulėjime, kad galėjo atsistoti prieš patį dangaus Sargybinį, už kurio buvo Amžinybės tiltas. Ir buvo leista jam matyt, kaip jo jaunesnysis brolis praeina tą tiltą ir kaip jam atveria Amžinybės Vartus. Ir tai pamatyta pritrenkė vyresnįjį brolį ant tiek, kad po to sekusias visas devynias savo reinkarnacijas jis tvirtai sekė savo jaunesnio brolio dvasiniu keliu, saugant pamatytą atmintyje ir pasakojant tai žmonėms.”

A. Tai tiesa, dvasingumas daugeliui lieka aukštu savęs vertinimu, o ne realiu darbu su savimi, kaip ir visuomenėje bendrai – ant popieriaus yra viskas, o gyvenime tik ėjimas per kančias.

R. Iš tikro, žmonės pasirenka kaip jiems gyventi, pradedant nuo kiekvieno atskiro žmogaus ir baigiant kolektyvais, nuo mažos iki didelės bendrijos. Pasauliniai politikai ir Žyniai įteigia žmonėms, kad būtent jie, kaip valdymo aparatas, yra apjungianti jėga, kad be jų tautos nieko nepadarys. Pastoviai įteikia ir išskiria žmones, kitokiu atveju, tautos iš tikro pradėtų veikti be jų, bendraujant. Juk viskas ir laikosi ant pačių žmonių, tai jie vykdo Žynių ir politikų planus, vykdant realius darbus, įvairias programas visuomenėje. Nėra ir negali būti politiko, ar Žynio, kurio nepalaiko patys žmonės. Kai tik politikai ar Žyniai praranda tokį palaikymą, praranda savo autoritetą ir valdžią, apie jį visi užmiršta, jis tampa eiliniu visuomenės nariu, tokiu kaip visi.

A. Prašom papasakokite, o koks turi būti visuomenės modelis? Šiandienai egzistuoja juk daug valstybinių-politinių įrankių (visuomenės valdymo) formų, politinių režimų ideologijų. Nors, kai pradedi įdėmiai nagrinėti tas formas, ideologijas, supranti, kad viskas pastatyta ant Gyvuliuko, ne žmoniškai. Jei kažkur ir gražiai parašė teoriją, tai praktikoje, sprendžiant iš istorinių įvykių, vyksta visiškai atvirkščias vaizdas.

R. Tai todėl, kad viskas, ką tu įvardinai, pastatyta ant politikos, tai yra, ant valdymo, valdžios, politikų ir Žynių viešpatavimo visuomenei. Tu nepastebėjai, jog netgi žodžiai „valstybė ir visuomenė" rašomi atskirai? Be to valstybė vertinama, kaip visuomenės antstatas, valdžios viešpatavimas tautai. Jei pažvelgti į etimologiją, žodis „valstybė" – tai valdymas „valdovo". O ar žinai nuo ko kilo žodis politika?

A. Nuo graikiško žodžio „politike (tehne)" – menas valdyti valstybę", na o toliau „poli" – „daug", tehne" – „menas", „verslas".

R. Toks atsakymas pilnai numatomas. Nes tokią informaciją  į žmonių sąmonę įdiegiama, daugelio vadovėlių ir knygų dėka. Bet įsigilinkim į detales. Iš kur Senovės Graikija gavo tokią visuomenės valdymo formą ir dar su aukščiausio pareigybinio asmens senovės Graikijos polisuose (miestuose) pavadinimu – archontas? Iš Senovės Romos – iš to, tuo metu tik besiformuojančio Žynių laisvųjų mūrininkų „lizdo", kurie kaip tik ir užsiiminėjo tuo, kad kūrė religinius kultus, visuomenės valdymo formas, savo tikslams. Iš kur pas graikus atsirado tokia valdymo forma, kaip demokratija (nuo graikiškų žodžių „demos" – „liaudis, „kratos" – „valdžia", tai yra „liaudies valdžia")? Iš ten pat, iš kur pas romėnus atsirado respublika (nuo lotyniškų žodžių „res publica" -  „visuomeninis (bendras) reikalas"). Visas tas valdymo formas įdirbo laisvieji mūrininkai, nuo Žynių (Archontai) ir išpopuliarino tarp tautų.

Ar tu galvojai kodėl, taip vadinamose „liaudies" valdymo formose, politiniuose režimuose, kokias šiandiena pasaulyje yra laikoma respublika ir demokratija, pačios tautos faktiškai atjungtos nuo savo valstybių valdymo. Nors popieriuje, viskas gražiai išrašyta, įstatymuose atsižvelgta į kolektyvinį sprendimų priėmimo metodą, apimant ir „lygias teises", „suteikimu piliečiams asmenines ir politines teises, laisves" ir tt.  O iš tikro, pati tikriausia Žynių ir politinio elito liaudies valdžios okupacija. Tas, pats save pasiskyręs, „elitas", beveik atvirai dalinasi liaudies turtus, eksploatuoja žmones, nepaiso jų interesų, išnaudoja resursus savo, ar klanų klastingiems tikslams, dėl banalaus pelno. O mases, kaip visada, jie maitina pažadais, nuo rinkimų iki rinkimų. Praktikoje gi vyksta nuožmi politinių-finansinių grupių, pusiau feodalinių „grafelių" ir „pilkųjų kardinolų"  paprasčiausia kova, dėl įtakos sferų išplėtimo, tai yra, dėl savo „lesyklos" padidinimo. Tai vyksta visame pasaulyje ir pirmiausia „civilizuotose valstybėse". Tas pats liečia ir ideologinius politinės valdžios modelius, pavyzdžiu, tas pats liberalizmas (nuo lotyniško žodžio „liberalis" – „laisvas" ), sukurtas viešų socialinio teisingumo pagrindu, laisvės, lygybės ir tt. Aš jau neliečiu agresyvių ideologijų, politinių režimų, valdžios formų, besiremiančių vienvaldžiu valdymu – tironijos (monarchijos), ar mažumos valdžios – oligarchijos (aristokratijos).

Tai kodėl toks reiškinys turi vietos šiuolaikiniame pasaulyje? O gi todėl, kad visa tai buvo iš anksto sukurta ir įdirbta, ant dviejų pagrindinių stimulų – tikėjimo ir baimės, pagal materializmo dėsnius, o tiksliau Gyvuliško proto, žmogaus žemų instinktų patenkinimui, jo žemiškai esybei, kur ant popieriaus išreikšti dvasiniai tikslai tarnavo (tarnauja ir dabar) faktiškai tik kaip priedanga, nedalomai Žynių ir politikų valdžiai. Todėl ir šiandiena visi tik kalba apie humanišką, žmonišką visuomenę. Bet ar kas nors kuria ją realiai, praktikoje? Na ir pats tokio klausimo pastatymas susijęs ne su visuomene, kaip tokia, o su tuo, kokia būtent bus valstybinės valdžios forma, tai pačiai visuomenei, išsaugant tą pačią tautų valdymo sistemą, vis tų pačių Žynių ir politikų.

A. Tai tikrai. Bet kuri valdžia žmonėms – tai pastovus pasirinkimas tarp dviejų blogybių. 

 

Peržiūrų: 2036 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.7/3
Viso komentarų: 431 2 3 4 5 »
1 Gėlė   (16.03.2014 19:19)
Taigi: "Visi žmonės, pagal savo Dvasinio prado prigimtį, geri, kadangi pas kiekvieną yra Siela ir ta prasme, visi yra labai artimi vienas kitam, giminingi, juk Sielos vieningos, jos iš Dievo pasaulio."

2 Doremi   (17.03.2014 15:12)
koks kieno reikalas apie mano tikėjimą?
tai mano kelias į dievą ir neturi teisės niekas man piešt kitaip
čia aš einu,ir tik aš, nieko su savimi nekviečiu
pagrindiniai tikėjimo pamatų kertiniai akmenys yra tikėjimas ir viltis, 
meluoja šiame straipsnyje, 
tik tikėjimas ir viltis,jokių ten baimių ir gyvuliškų pradų
gaila jūsų,save laikančių gyvuliais

3 virgis   (17.03.2014 17:52)
Žmogui nuolat nurodo – ką daryti, o ko – ne; ką galima, o ko negalima; kas gerai, o kas – ne ir t.t.. Visi atsakymai ir nurodymai duodami iš išorės – ruošiniais iš standartų, ir kiekvienas čia atlieka jau paruoštą vaidmenį.
Ką gi daryti? Atkreipti dėmesį į savo minčių šaltinį – sąmonę: iš kur jos, kodėl taip galvojate, kaip mintys veikia jūsų nuotaiką ir emocijas? Tokiu būdu galima atsekti visas šablonines įdiegtas mintis, kurios sukelia standartines reakcijas.
Kai ryškėja Tiesa, gali pasirodyti, kad situacija vis blogėja, nes iškyla į paviršių (apšviečiama) vis daugiau ilgai slėpto melo, apgaulės, slaptų intrigų. Tai sunkus, bet laikinas – išlaisvinantis nuo melo, susitikimo akis į akį su realybe – periodas.

4 Doremi   (17.03.2014 18:12)
kai ryškėja šviesa-laisvėja žmogus, jokios nuosėdos nekyla
tas pats pavyzdys praktikoje
jei vaistas tiko-sunkiausias ligonis trečią parą pradeda jausti gijimą,bet ne blogėjimą
iš išorės vadovavimas nepriimtinas,niekas nenueis mano kelio už mane
kitiems gal būt reikia vedlio ir vadovavimo, 
niekieno nepramintais takais noriu surasti tai,ko noriu

5 virgis   (17.03.2014 22:26)
TAU NEREIKALINGAS “PAPRASTAS” KELIAS, TU NORI EITI S-A-V-O KELIU! SAVO! Net jei jis bus sudėtingas.Ir net jei tame kelyje tavęs laukia sunkumai, melas, išdavystė, skurdas ir skausmas.Tai TAVO KELIAS. Ir tu nueisi jį iki pat galo, koks sunkus jis bebūtų.Juk geriau eiti SAVO KELIU, eiti nepramintais takais, padaryti atradimus, kurie laukia būtent tavęs, aptikti vertybes, kurias galima surasti tik neištirtose erdvėse ir galiausiai patirti SAVO PERGALĘ, nei nuobodžiai slinkti steriliu, asfaltuotu, monotonišku ir nykiai-tuščiu keliu, kuriuo kartu su tavimi paskui svetimas svajones ritmingai slenka dar milijonai tokių pačių beveidžių zombių-vergų.

6 Doremi   (18.03.2014 09:14)
mjo...šį sykį niekap neprieštarausiu

7 aha   (18.03.2014 22:03)
Į straipsnio temą - apie tuos, kurie išlaikė tikėjimo švarumą ir nuoširdžius ketinimus tarnauti tik Dievui
Mane žavi paprastas šios moters dvasingumas

http://www.youtube.com/watch?v=xZo45jLQsdM

8 Gėlė   (19.03.2014 10:41)
http://www.delfi.lt/news/daily/health/zolininku-patarimai-norite-greitai-atsigauti-po-ziemos-valgykite-medziu-pumpurus- ir-piktzoles.d?id=64254778

9 Aivanhova   (19.03.2014 11:28)
Aciu, Gele, idomu apie zoleles:)

10 Gėlė   (19.03.2014 14:54)
kaip tik diskutavome-pamirkote žoles prieš vartojimą vandenyje, ar nuplaunat ir burnon ?:)

1-10 11-20 21-30 31-40 41-43
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Kovas 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31
Statistika

Tinkle viso: 2
Svečių: 2
Vartotojų: 0