Kam reikalinga piešti priešus išorėje? - 17 Января 2015 - Šviesos keliu
Sekmadienis, 04.12.2016, 14:13
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Sausis » 17 » Kam reikalinga piešti priešus išorėje?
13:15
Kam reikalinga piešti priešus išorėje?

Kadangi vis dar verda aistros tuo klausimu ir jai jau skyrėme tris straipsnius religiniams reikalams, tai ir politikams skirkime tris. Nors čia daugiau stengiausi paliesti būtent giluminius dalykus, nei išorinius viso to veiksnius, pasekmes.

Susiklosto toks įspūdis, jog žmonės susirūpinę tik kasdieninėmis problemomis, kažkur pastoviai bėga. Ir tokiose absurdiškose žiurkių lenktynėse, praktiškai nebesimato nieko žmogiško. Kiek šiandiena gatvėse galima pamatyti džiaugsmingų žmonių veidų? Praktiškai, veiduose nuskaitysime tik rūpestį, nuovargį, susirūpinimą, piktumą tiek ant savęs, tiek ant aplinkinių. Ir įtakoja tai tas, jog žmonės prarado tikėjimą, pasitikėjimą, dvasingumą ir dorovinius orientyrus.

Kas turi tam įtakos, į tokią šiandienos žmogaus susiformavusią  būseną, pasaulėžiūrą? Pirmiausia, tai auklėjimas, žinoma visos tos vertybės ir supratimai, kuriuos nuo vaikystės mums įskiepija tėvai, seneliai, auklėtojai, mokytojai, dėstytojai. Taip pat, ne mažiau svarbų vaidmenį vaidina tame ir masinės informacinės priemonės, knygos.

Dabartiniais laikais tapome liudininkais to, kaip pasaulyje kardinaliai keičiasi visuomenės prioritetai.  Per paskutinius dešimtmečius, destruktyvūs elementai bando aktyviai ir pakankamai agresyviai performatuoti žmonių visuomenės sąmonę. Taip, jie mums pasiūlo pasirinkimą, bet tas siūlomas pasirinkimas yra ne tarp Tiesos ir melo, o tarp melo ir kito, gražesnio melo. Žinoma, neužmirštant išvesti į pirmą planą būtent materialias vertybės, nes taip yra žymiai lengviau valdyti žmonių sąmonę. Šiandien atėjo “Auksinio veršio” laikai, bent jau mus priverčia taip galvoti ir su tuo susitaikyti. Mus verčia susitaikyti su mintimi, jog visuomenėje neegzistuoja dvasingumas, arba jei jis yra, tai tik iškreiptoje religinėje formoje.

Tokie supratimai kaip “kultūra”, “sąžinė”, “siela”, “dorovė”, jaunimui specialiai daromi nesuprantamais, užvualiuojami, kadangi tai jau nebeįsipiešė į destruktorišką parduodamą ir perkamą pasaulio paveikslą, nes to negalima parduoti.

Tokiai iškreiptai pasaulėžiūrai ir visuomenės sąmonės formavimui yra pajungta ištisa destruktorių propagandos mašina. Štai todėl tarp jaunimo šiandiena ir atsiranda panašaus tipo komentarai, nors ir pakankamai naivūs, bet atspindintys tai, kokia situacija vyrauja daugumos sąmonėje: “...Aš esu linkęs matyti visą spektrą ir klausyti visų bangų diapazone.Aš tikrai nesu avis,kuri staigiai metasi ten kur piemuo varo.Man visiškai nesvarbu kokią legendą sukūrė KGB.Ką moka,tą moka jie.Ir Gorbačiovo (žmogus su žyme ant kaktos) atėjimą jie išpranašavo. Kodėl jie taip daro?Todėl ,kad rusų tautai patinka legendos ir pranašystės”. Ką čia be pridurti, kai žmogus visur ir viską matuoja tik vienu matu, kai nesigilina, kodėl pas jį galvoje atsirado ir dominuoja būtent tokios mintys, iš kur jos, ir dar drįsta tai vadinti ne kaip nors kitaip, o būtent “...visu bangų diapazonu...”, tai tik nurodo mums, jog žmogus lengvai manipuliuojamas, greitai pasiduoda bet kokiam išoriniam dirgikliui. Ir po dienos jau gali rašyti ir visiškai priešingai: "...Va,paskui tą išminčių aš galėčiau eiti,...", pamiršo visas kaukes ir visus "plačius spektrus", su KGB štampais.

Kodėl žmonės taip nesusimasto, kokius vaisius duoda tokia specialiai jiems įdiegta propaganda, baimė ir toks pastovus priešų ieškojimas išorėje? Bet jeigu jūs bijote, jokia pažanga neįmanoma. Baimė yra pati nedvasingiausia proto būsena. Baimė yra didžiausia nuodėmė prieš patį save. Tai iš tikrųjų yra didžiausias akmuo, kabantis ant mūsų kaklo, kuris traukia pastoviai žemyn.

Juk daugeliu atveju, masinės informacijos priemonės akivaizdžiai veda prie žmonių visuomenės degradacijos, silpnina pozityvų nusiteikimą, pakerta pasitikėjimą, žmonių moralę, dorovines vertybes. To pasekoje, visas tas pastoviai propaguojamas purvas ir tampa daugelių gyvenimo norma.

Civilizuotas žmogus visiškai nustoja juoktis, jis taip pat nustoja verkti. Vargu, ar yra kokie nors jausmai, kuriuos jis patiria giliai. Jis bet kokioje situacijoje visuomet stovi išorėje; jo būsena visuomet yra pragariška. Jis bijo, kaip atrodo, kai jis juokiasi. Jis bijo, kaip atrodo, kai jis verkia. Iš viso kiek tai susiję su vyrais, jie visiškai nustojo verkti. Jie net nežino, kad verkimas yra viena iš gyvenimo dimensijų, reikšminga gyvenimo dalis.

Ir sakyti, kad tokios programos neveikia, ar neįtakoja, jog jis “...linkęs matyti visą spektrą ir klausyti visų bangų diapazone...” tėra tik pačio savęs apgaudinėjimas, einantis nuo proto. Ir jis tau nupieš ką tik nori, kad tik nesigilintum į save ir nebandytum jo kontroliuoti.

Žinoma, kad vyresnio amžiaus žmonės, nuo tokio informacinio viruso, turi nors kokį tai imunitetą ir tai pakankamai dažnai pakimba ant tokio kabliuko. O ką tada kalbėti apie jaunimą, juk jis iš vis lieka vienas prieš vieną, su tokiu informaciniu purvo srautu. Juk jiems net nėra visa tai su kuo nors palyginti, bet už tai puikybė išpūsta pakankamai. Paprasčiausiai, pas juos dar nėra gyvenimiškos patirties. Todėl, su tokiu jaunatvišku entuziazmu jie ir kopijuoja viską, kas siūloma per TV, kitas informacines priemones. Tik retas iš jų šiandiena tam sugeba atsispirti. Juk tai tikri nuodai iš tikro, kurie veikia jaunimą, esantį po tokia informacine narkoze. Tokiu negatyviu programavimu gali būti ne tik kasdienės negatyvios naujienos, įvairios laidos, bauginančios išoriniu priešu, kas yra daugiau nei akivaizdu, bet ir filmai, propaguojantys prievartą, materialinių vertybių svarbą.  Pastoviai rodomi įvairūs istorijos persukimai, iškraipymai ir pakeitimai, istorinių asmenybių tikrų charakterio kokybių pakeitimai. Na kad ir pavyzdžiui: Imchotepo, Jėzaus, Tamplierių Rasputino, Lenino ir dabar jau formuojamas negatyvus Putino įvaizdis, esant dar jam gyvam.

Kad ir paimti šiandiena gerai žinomą, mėgstamą jaunimo filmą “Mumija”. Iš pirmo žvilgsnio, tarsi nieko blogo ten nerodo, nėra nereikalingų kruvinų prievartos scenų, su jumoru ir fantastikos elementais. Bet... pagrindinis antiherojus ten – Imchotepas. Pagal filmo siužetą, tai senovės Egipto faraono aukščiausias žynys, kuris atsieit jį išdavė ir užmušė, panaudojant juodąją magiją. O vėliau atgimė iš mumijos. Atrodytų, na ir kas? Tačiau, po tokios filmo peržiūros, vargu ar kas nueis į biblioteką, jog sužinoti, kas iš tikro buvo tas neeilinis žmogus, istorinis veikėjas palikęs žymų pėdsaką žmonijos istorijoje. O paklausus šiandiena gatvėje ką nors, ką žino apie jį, tai geriausiu atveju pasakys: “na tai tas labai piktas ir blogas žynys, iš filmo “Mumija”. Nors iš tikro, tai buvo nuostabus gydovas, faraono vizyrius, jam vadovaujant, pastatyta Džosero pirma laiptuota piramidė, o pagal jo planus ir brėžinius, visos kitos trys didžiosios Gyzos piramidės. Jau nekalbant apie jo gautas ir perduotas, išplatintas žinias iš Šambalos, nekalbant to, kad tris šimtus metų po jo, destruktoriai niekaip negalėjo įveikti tai, ką jis buvo sukūręs, nes mokiniai ir pasekėjai, gerai įvaldė tai, kas jiems buvo pateikta. Negalėjo sunaikinti šviesios visuomenės struktūros, ar performuoti žmonių sąmonės dar ilgą laiką. Juk Imchotepas, galima sakyti, buvo visiška priešingybė sukurtam filmo personažui. Tai didis mokslininkas visais atžvilgiais ir visose srityse, kaip ir didžiai dvasingas žmogus, įvaldęs “Beliado Dzi” (baltojo lotoso) mokslą ir tt. O gal tai irgi yra “KGB sukurta legenda”, nes neįsipaišo į materialaus proto sistemos rėmus? Juk ten irgi “liejosi kraujas”? Tačiau, juk kraują lieja ne Dievas ir ne Šambala tai liepia daryti, o patys žmonės tai daro, jei tai pasirenka. Kada gi jūs pagaliau tai suprasite, jog viskas slypi pačiame žmoguje ir jo pasirinkime?  Daugiau apie tai galite pasiskaityti knygoje “Sensėjus”, kurios vertimas pateiktas šiame puslapyje.

Taigi, štai taip, atrodytų iš tokio visiškai nekalto filmuko, gaunasi toli einantys destruktorių tikslai ir kyšo žymei rimtesnės ir globalesnės ausys, nei niekingai klijuojamos “KGB” etiketės. Ir tai vyksta praktiškai kiekviename žingsnyje. Šiandiena galima gana nesunkiai apmulkinti daugelį žmonių, įvelti juos į abejones, tik su atitinkamų primestų nuorodų pagalba, pakanka tai pateikti per masines informacines priemones, o toliau viską padarys pačių žmonių baimė ir nenoras, tinginystė ką nors pačiam sužinoti, jei žmonės visiškai nebegirdi savo vidinio mokytojo ir patarėjo.

Ir ypatingai tai veikia būtent jaunimą, kurie ir taip nelabai mėgsta skaityti, kuo nors papildomai domėtis. Jų sąmonėje yra dirbtinai blokuojami svarbūs dvasiniai momentai istorijoje. Todėl, visiškai suprantama, kodėl jaunas žmogus gali išsireikšti: “...suformuota KGB...”, nes tai buvo piešiama ir brukama, kartu su motinos pienu.

Tokiu pat būdu yra formuojamos nuomonės ir apie kitas istorines asmenybe, kas netinka destruktoriams ar sistemai, visada nuspalvinama juodai, pakeičiant vertybes, o kas tinka, nors ir buvo juodas, atvirkščiai –  kruopščiai išbalinamas. Juk tas “avinas” vis tiek nieko neskaitys, meluok išsijuosęs, sako jie. Ir, šiuo atveju, kaip nebūtų liūdna, jie yra teisūs. Žmogus tingi pats domėtis ir su malonumu praryja visa tai, kas jam pakišama jau sukramtyta, su atitinkamais vertinimais “nepriklausomų” politologų, formuojant išankstinį žmonių nusistatymą. Paprastas žmogus pasitiki jam pateikta nuomone, argumentuojant tuo, jog tai daro “specialistai”: “juk žirafas aukštesnis, jam geriau matosi”, sako jie, arba “manau kaip dauguma”, “kaip visi”. Tačiau, tas žirafas senei prijaukintas ir mato būtent taip ir būtent tą, kas jam šeimininkų liepta matyti, o “dauguma”, kaip visada saldžiai miega mėgaudamasi tokiomis “pasakaitėmis”.

Ką gi daryti, tokiu atveju? Kaip apsaugoti save, nuo tokio pateikiamos informacijos griaunančio poveikio? Išeitis yra žinoma, nors daugeliui zombuotų, kurie save laiko absoliučiai “laisvais” gal ir nelabai nepatiks.

Pirmiausia, būtina sąmoningai pakeisti savo išankstinius nusistatymus, atmesti tuos dažniausiai specialiai suformuotus barjerus, šablonus, nuslopinus puikybę, jog “viską aš žinau ir esu pats protingiausias, bei neklystantis”, pačiam sau pripažinti, jog gal būt buvote klaidinamas, arba įtakojamas, o svarbiausia, savo sąmonėje perjungti dominaciją į kitą diapazoną. Kaip jau ir sakiau, būtina analizuoti visa tai, kas jums pasiūloma, ypatingai, nuo taip vadinamų “oficialių šaltinių”, o tiksliau, pilnai priklausomų ir pabandyti išgryninti tas nuorodas. Kodėl tai jums yra siūloma, kokiu tikslu ir ar viso to žiūrėjimas duos jums naudos? Ar tai pakels jūsų dvasingumą, ar naudinga bus Sielai? Būtina, kad patys žmonės prabustų, plėstų savo akiratį, aktyviai dalyvautų pasaulinės visuomenės valdymo reikaluose, draugautų tarpusavyje, nepriklausomai nuo tautybės, rasės, gyvenamos šalies, apjungtų savo jėgas, tai yra, reikia daryti priešingai, nei siūlo šiandiena destruktoriai, bandantys išlaikyti valdžią. Tada žmonija ir prieis prie to teisingo visuomenės modelio, apie kurį taip ilgai svajojo.

O kai viso to išmoksite patys, galėsite išmokyti ir kitus. Ir jei nesigauna blaiviai analizuoti informacijos, atmetant išankstines nuostatas, tai geriau iš viso jos nežiūrėti ir neskaityti. Juk daugumoje informacija, kaip ir prekė, šiandiena yra pateikiama pagal vartotojų poreikius. Ir iš principo, jei vartotojai panorės ir sieks kitokių laidų - apie gėrį, džiaugsmą, meilę, mokslą, tai tam atsiras daugiau ir pasiūlos. Panaudojant tuos pačius metodus, galima ir per TV į visuomenę įdiegti kūrybines nuostatas, kurti programas, kurios derina žmones į pozityvą, o ne kasdienio negatyvo demonstravimas ir to priminimas.Tačiau, taip sakant, tai tik viena medalio pusė. Yra ir žymiai gilesnė, vidinė viso to priežastis.

Taigi, žmonėms šiandiena situacijos dažnai susiklosto visai ne taip, kaip jiems norisi, nors ir kiekvienas iš musų yra apdalintas pačiu vertingiausiu, tai yra – pasirinkimo teise. Ir anksčiau, ar vėliau, kiekvienam teks atsakyti už tokį savo pasirinkimą, netgi tiems, kurie galvoja, jog jie jokio pasirinkimo ir nedaro.

Dažniausiai žmonės pasirenka tai, kas jiems suformuojama ir vaizdingai susukama į viliojantį išorinį popieriuką. Mes tik pasirenkame, kas pasiūloma. Ir kai kuriais atvejais, dėl tokių skirtingų informacijos pasirinkimų iš išorės, žmonės šiandiena yra pasiruošę net sunaikinti vienas kitą, remiantis tik ta informacija, kuri atėjusi šiandiena jiems į Protą. Kas gi atsitinka tuo metu, kodėl žmonės nori užmušti vienas kitą?

Dažnai kitam žmogui mes iš anksto dedame vertinimo štampą, iš esmės, jo visiškai net nežinant, neklausant ir nematant. Prote matome tik savo įsivaizduojamą, kieno tai jau suformuotą išankstinį paveikslą apie tą žmogų, neturint apie jį realių žinių, o jei jos ir yra pateikiamos, tai nebegalime jų priimti, perlipant per savo puikybę.

Sistemos yra padaryta taip, jog politikoje dirbtų daug žmonių, tai yra, kad tam būtų įtrauktas žymus žmonijos potencialas. Pasaulinis mokslas irgi yra finansuojamas ir kontroliuojamas destruktorių sukurtomis organizacijomis ir fondais. Dar daugiau, jų inicijuota įvairių mokslų, tyrinėjančių liaudies valdymo formas, kuriančių masių valdymo metodus. Padaryta taip, kad žmonės patys sau susigalvotų, kaip geriau juos galima įvaryti į vergo grandines.

Sociologija neužsiima vidiniu žmogaus gyvenimu. Valdžią turintieji spaudžia psichologiją taip, kad augantis egoizmas taptų visuomenės vystymosi pagrindinis prioritetas. O dvasiniai klausimai, iš vis būtų atiduoti religiniams tarnams, besimaitinantiems nuo religijos. Viskas padalinta ir apsunkinta specialiai tam, kad pas žmogų atmušti net norą prisikasti iki esmės: kur jo gyvenimo prasmė, kuo iš tikro jis yra, kokiomis kolosaliomis galimybėmis jis apdalintas.

Tai štai, sociologija ir nagrinėja būtent žmonių masių elgesį, o taip pat, įvairius tarpusavio santykius mažose grupėse. Kitaip sakant, tie mokslininkai stebi, kaip elgiasi Gyvuliškas protas individualiai ir grupėse, kolektyve. Ir kas panaudoja tokių tyrimų rezultatus, kokiais tikslais tai daro aplamai, kaip jūs galvojate? Tie patys politikai ir religiniai Žyniai, kad būtų paprasčiau jiems valdyti žmones, spausti jiems ant reikiamų klavišų sąmonėje, tuo tik dar daugiau aktyvuojant Gyvulišką pradą.

Bet kada mes atmetame tokius “paveiksliukus” ir “štampus”, suformuotus mūsų prote, kai nuraminame savo mintis ir kreipiamės į žymiai gilesnį, jausminį pasaulio supratimą, mes tiesiogiai nusistatome į tą žmogų, kurį norime priimti. Tarp mūsų neiškyla jokių kliūčių ir mes tada iš tikro pradedame justi žmogų tokį, koks jis yra. Tokio džiaugsmo ir laimės jausmo, padedančio pajausti kitą, šiandiena ir trūksta daugeliui.

O pasaulis juk irgi gyvas, jis irgi jautriai reaguoja į mūsų santykius su juo. Kada jūs pradedate priimti pasaulį tokį koks jis yra iš tikro, o ne tokiu, kokiu nupiešia mūsų protas, tai harmonijos banga, kuria jis pirmapradžiai prisipildęs, pagriebs ir jus, nes jūs su juo susiderinsite. Juk kiekvienas iš mūsų yra visumos dalis, visi mes susiję, visi mes vieno didelio organizmo ląstelės.

Visi žmonės geri, mieli ir  ten geri ir čia geri – visur jie geri, iš principo. Kai jų paklausai, visi irgi nori vieno ir to paties, taikos ir laimės. Bet pas juos šiandiena yra “šeimininkai”, kurie turi valdžią – politikai ir religiniai tarnai, su amžinu savo devizu – “skaldyk ir valdyk” ir kol žmonės patys jiems tai leidžia, “šeimininkai” turi valdžią. Šeimininkams visada yra lengviau valdyti žmonėmis, kada jiems yra nupiešiamas koks nors išorinis priešas ir į tai sukoncentruojant žmonių pagrindinį dėmesį. Būtent todėl, per patiems “šeimininkams” ir priklausančias informacines priemones, jie dažnai pamaitina žmones kokia nors provokacine informacija, kad ten ir ten, atsitiko tas ir anas. Svarbiausia jiems – aktyvuoti žmonėse Gyvulišką pradą, tiksliau kolektyvinį Gyvulišką protą. Bet jie tik parašo atitinkamą scenarijų ir finansuoja savo politikus, o jų bendras pasaulinės politikos voratinklis yra visuomenės poveikio aktyviu instrumentu. Juk kas toks iš principo yra politikas? Aktorius, kuris atlieka jam parašytą vaidmenį, pagal bendrą valdančių scenarijų. Jo užduotis – dažnai matytis, pastoviai šmėsčioti TV ekranuose, spaudoje, gražiai įtikinamai kalbėti ir įteikti žmonėms atitinkamas idėjas. Politika – melo menas. Tik retas, būdamas sistemoje, tuo pačiu dar ir išlieka tikru žmogumi, tai yra tikras žygdarbis, išlikti žmogumi, gyvenant tarp vilkų, kurie pasiruošę sugraužti vienas kitą, dėl gardesnio kąsnio.

Publika, klausanti tokių  daugumos“aktorių” pasisakymus, galvoja, jog viskas, kas pasakyta ir yra  pačių politikų “didi idėja”, jog jie tam įtikinamai ir kviečia karui, ar nacionalinei nesantaikai, atsieit tik dėl “laimingos tautos ateities”. Bet niekas iš jų net neprimena tuo metu žmonėms, kad karas neša mirtis, o bet kokia nesantaika – nestabilumą ir ekonominį nuosmukį visuomenėje. Minia klauso ir susigundo tokiomis iliuzijomis, užsikrečia tokiomis idėjomis.

Koks normalus žmogus nori sunaikinti savo taiką ir ramybę? Kas tai yra karas daugumai žmonių? Tai mirtis, griovimai, nelaimės. Juk abi, viena priešais kitą kariaujančios pusės, ne tik išsekina savo resursus. Po karo baigties išlikę žmonės ir toliau gyvena baimėje, o pačios valstybės – politinėje ir ekonominėje priklausomybės, nuo “pasaulio stipriausiųjų”. Viena kitos atžvilgiu tautos ir toliau bijo, jaučia neapykantą, net po karo naujai gimusios kartos tai toliau jaučia, tai ir patvirtina aukščiau paminėti jaunuolio komentarai. Kitaip sakant, masės gyvena pastovioje įskiepytoje baimėje dėl naujo karo grėsmės ir jei tokia baimė išblėstų, tai būtinai bus nupiešta nauja, tai niekada nesibaigs, kol pagaliau žmonės nepersijungs į kitą sąmonės dominantę. Pripildo buteliuką nuodingu pienu ir per Proto soskę, žmogus tai pasigardžiuodamas sugeria, tuo pačiu, vėl atgaivina negatyvų informacinį klasterį, suteikiant jam papildomą savo dėmesio gyvybinę jėgą. Gyvenimas, viso labo tėra tik informacinis apsikeitimas, kuriame Protas yra nepertraukiamai maitinamas informacija iš supančios mus aplinkos. Mes išskiriame vienokią ar kitokią informaciją ir apdalinant ją savo dėmesiu, o po to paleidžia visa tai į materialų planą.

Konfliktai šiuolaikiniame pasaulyje pirmiausia prasideda būtent kaip informaciniai, jie įvyksta žmonių galvose, o po to visa tai, jau pernešama ir į tikrovę, tų pačių žmonių rankomis. Kadangi, pradžioje eina informacija, pasirinkimas, sąmonės pasikeitimas ir tik po to, viso to pasekoje, vyksta veiksmas.

Tokiu būdu, tokie pat žmonės, kaip ir jie, pradeda nekęsti vieni kitų, kiti irgi atsako tuo pačiu, įvardindami vieni kitus nežmogiais, fašistais ir priešais. Nors, iš esmės, vieni ir kiti yra normalūs, geranoriški žmonės. Kad ir su savo keistenybėmis, skirtumais tačiau – mylintys ir geranoriški, auginantys vaikus ir tveriantys, savo konglomerato ribose.

Na o toliau, prasideda grandininė reakcija, kaip kokia jūros banga, vienas nekenčiantis susitinką tokį pat kitą, antrą, trečią panašiai apsikrėtusį ir jie pradeda mokytis kariauti, vyksta į karą ir kaip taisyklė, tampa arba lavonais, arba žmogžudžiais. Juk brolžudiškame kare, kuris dabar vyksta Ukrainoje, didvyrių negali būti iš esmės.

Nuo to nukenčia visi, ne tik kareiviai, bet ir visiškai nekalti, niekuo dėti žmonės, atsidūrę ne vietoje ir ne laiku. Kodėl visada taip yra, kame to priežastis? Tai vyksta todėl, kad visada yra ne tik Ta, vadinama trečioji pusė (“šeimininkai”), kuri visada sukiršina žmones, bet dar yra ir Ketvirta pusė – nors ji nematoma, esanti už kadro ir apie kurią daugelis net neįtaria, bet ji pati svarbiausia.

Žinoma, galima eilinį kartą pakeisti tą trečią pusę, – pakeisti politikus ir religinius žynius, nes faktiškai, būtent jie visų žmonių konfliktų pirminė priežastis – nes jų esmė visada yra supuvusi ir melaginga, pastoviai kovojanti už dominavimą prieš silpnesnį. Nors, iš esmės, didžioji dauguma žmonių šiandiena jau ir neįsivaizduoja, kaip jiems būtų galima gyventi be tokio “piemens”, be šeimininko. Juk jei šuo, nuo pat mažų dienų pririšamas prie būdos, pasodinamas ant grandinės, tai jis net neįsivaizduoja, kad yra ir kitoks gyvenimas, jog galima gyventi ir be grandinės, be šeimininko, kad yra laukai, miškai, kur gali laisvai bėgioti. Tokiam šuniui, bet koks grandinės pailginimas, asocijuojasi su ilgai laukta “laisve”. Taip ir žmonės, žaidžia su ta grandine, reikalauja pas savo šeimininkus jos pailginimo ir vadina tai “demokratija”, “laisve” ir “žmonių teisėmis”.

Tačiau politikai, su visomis jų masinės informacijos priemonėmis kartu sudėjus, vis tik nėra pagrindine nesantaikos priežastimi, dėl kurios žmogus gali pavirsti į į tokį nežmogį, kuris be jokios priežasties gali apšaukti kitą žmogų “fašistu”, “teroristu”,  nepagrįstai apkaltinti kuo nors, o dažniausiai savo bėdomis ir baimėmis, pagaliau fiziškai sunaikinti, susidoroti.

Pateikiant žmogiškam protui įvairias informacines pagundas, tuo pačiu yra suteikiama eilinė negatyvumo nuodų porcija. Bet politikai tik vykdo valią To, kas stovi už kadro. O ar žmogus priims, ar ne – spręsti  žinoma visada paliekama jam pačiam, kaip asmenybei.

Tai kas gi yra ta Ketvirtoji pusė, stovinti už kadro? Kur yra tas tikrasis mūsų priešas? Kas iš tikro yra stresų, pergyvenimų ir nemalonumų priežastimi? Kas dešimt kart per dieną primena apie problemas ir skolas? Kas pastoviai piešia naujas galimas problemas? Kas tiesioginiu tekstu sako, kas jūs? Kas gana dažnai paverčia gyvenimą į pragarą? Ir kas aplamai vyksta? Kas vyksta už matomo ribos, kur užgimsta visų nelaimių pagrindinės priežastys? Ir kodėl atsitiktinumai tampa ne atsitiktiniais? Ar kas iš tų dviejų kariaujančių pusių susimąstė bent kartą apie tai? Ką reiškia frazė, kuri mums atnešta iš amžių gilumos: “Užmušk drakoną savyje”? 

Kada žmogus, anksčiau ar vėliau, gauna pirmaprades Žinias, apie save, savo sandarą, viskas tada tampa pakankamai aišku, ką mūsų protėviai turėjo omenyje taip sakydami. Jog tai yra amžina asmenybės kovą, su savo Gyvulišku pradu (Protu, šoninėmis būtybėmis ir tt)... Kodėl amžina? O gi todėl, kad žmogus taip jau sukurtas Kūrėjo, arba Dievo, kam kaip bus patogiau. Nes žmogaus prigimtis yra duali. Todėl, būtent pačio žmogaus viduje yra durys ir į rojų, pas Dievą, ir į pragarą.

Taigi, priešas yra aiškus, jis realus ir net kartais per daug realus. Netikintiems materialistams yra sunku sulaužyti savo suformuotus, bendrai priimtus stereotipus, apie žmogaus tamsiąją pusę.

Taigi, kas jis? Velnias, Šėtonas, Abraksas, Arimanas, pikta dvasia?... ir šiuolaikiškiau – Gyvuliškas pradas, Ego, Protas? Pas jį daug vardų ir jis struktūrizuotas, bet esmė yra viena – kovojantis prieš viską kas Dieviška ir pozityvu, priešpastatantis save Šviesai. Taigi, Velnias –  joks ne mitas, jis egzistuoja kiekviename Žemėje gyvenančiame žmoguje. Nors, kas tik apie tai nebandė kalbėti žmonėms: šventieji, pranašai ir šventikai, kiti žmonės, prisilietę prie Tiesos ir paprasti liaudies išminčiai, tačiau situacija nuo to negerėjo.

Priešas yra ir jis labai realus būtent šiandiena. Velnias yra viskame kas mus supa, kadangi pati materijos esybė – Jo pasaulio pasireiškimas, čia jo įsčios. Žinoma, yra ir kita, šviesioji mūsų pusė – Dievo dalelė – Siela, pasireiškianti per pozityvius jausmus ir nuotaikas, meilę.

Todėl, viskas paprasta, žmogus atlieka tik pasirinkimą tarp vienos ar kitos jėgos ir tai daro kiekvieną gyvenimo minutę. Atitinkamai, taip jis ir nusprendžia, kam skiria savo dėmesį – tam jis ir tarnauja duotuoju metu.

Todėl, šiandiena ir galima stebėti tokį reiškinį, kaip čia kažkas rašė savo komentare, jog draugai nustoja būti draugais, nustoja girdėti kitokią nuomonę, nutrūksta net giminingi ryšiai, žmonės pradeda nekęsti vieni kitų ir net žudyti vienas kitą tik dėl to, jog Kažkas jų Prote užima kitokią, skirtingą nei kitų poziciją. Ir šiandiena visa tai stebint, su gailesčiu pradedi suvoki, jog Gyvuliško proto valdžia žmonėse, kaip sakoma, jau pradeda lipti per viršų, pasiekė savo kulminacija. Ir aplink daugumoje vaikšto materialaus proto zombiai, gyvi lavonai, užsidėję “protingo” žmogaus kaukes. Kol kas, Jis šiandiena ima viršų daugelyje iš mūsų ir laimi, kaip nebūtų gaila. Kadangi, kas dieną, kas valandą, kas minutę, kas sekundę šito Priešo agentai papuola į tave ir ne tik per pravertas duris, langą, laikraščius, TV, radijo, bet ir per draugą, pažįstamą ir nepažįstamą, vaikus ir žmoną, tėvus... Visa tai papuola į tave per blogas naujienas, provokacines mintis ir primetamas svetimas idėjas. Ir visa tai prasiskverbia iki Jo, to kuris gyvena tavo galvoje.

Taigi – pagrindinis priešas yra tavo Protas. Juk jis visada įtikins ir pertikins, papasakos ar pasufleruos, parodys, apdovanos ir nubaus, įkvėps ir įbaugins, nuramins ir pralinksmins, supainios ir išpainios, padainuos ir sugros, pagirs ir papeiks, nuves, užves ir išves, šiandiena viena – rytoj kas nors kita ir tt.. Ir atrodo, jog jis visada vienu žingsniu priekyje, tarsi jis pastoviai rodo tau kelią. Visiškai taip pat, kaip ir vienoje kiniečių sakmėje, apie piktą dvasią “Gui”, jei dar atsimenate. Jis padarys viską, kad tik tu ir toliau tarnautum Jam. Kad tik tu liktum ant jo pavadėlio, kad taip ir liktum tas kvailys, įsivaizduojantis save Protingu, kad visada liktum įbaugintas triušis, kurio likimas nulemtas ir kurio nevalia keisti. Protas padarys viską, kad tu taip ir išliktum nieko nežinančiu jo vergu. “Drakonas nugalėtas – šlovė naujam Drakonui. O ką, jis jau yra? Taip. Apsidairyk aplinkui, mielas skaitytojau ir tu jį išvysi. Jis jau yra.” Argi mes su jumis ne Jo vergai mielieji? Ir netrukus galėsite įsitikinti tuo patys komentaruose, neabejoju, nes drakoniukai nemėgsta kai juos mini ir judina...

Mes – vergai, materialaus kolektyvinio proto, kuris mus maitina informacija, primeta savo modelius, elgesio rėmus, kaip apribojančius, taip ir stumiančius į nehumaniškus ir antižmogiškus veiksmus. Mes vergai Jo įstatymų, kurie sugalvoti mūsų kontrolei. Vergai įsipareigojimų, duotų savo Protu. Jo paimtų kreditų, primestų minčių, įpročių ir stereotipų vergai. Jo įgytų daiktų, užaugintų silpnybių ir ydų vergai.  Mes vergai, kurie prirakinti Proto prie vilčių, norų, svajonių. Na ir tt. Kodėl?

Todėl, kad daugelis net nežinome, kas mes tokie iš tikro esame, kodėl ir dėl ko mes čia? Nežino kaip sudarytas pasaulis, kuriame gyvename. Nežino net kaip sudarytas kūnas, kurį laikinai arenduoja. Nežino žaidimo taisyklių, kuriame žaidžia.

Tačiau, ačiu Dievui, šiandiena yra duota Pirmapradės Žinios, kurias, vykdydamas Dievo Valią, perdavė mums pats Šambalos valdovas Rigdenas Džappo. Ir kurių dėka daugelis sužinojo, apie savo Sielos egzistavimą, o tai reiškia, jog dar ne viskas šiandiena taip beviltiška ir ne viskas prarasta mielieji.

Esmė yra viena, jos apraiškos yra begalinės. Tiesa yra viena, jos formų yra daugybė. Egzistencija yra viena; jos veidų ir gestų yra miriadai.

Bet jūs to nesuprasite, jei jūsų nuostata bus panaši į filosofo. Jūs galite suprasti tik tuomet, jei jūsų nuostata yra patyriminė, jei jūs tai patyrėte pats. Visa tai, tai tik paaiškina; šis paaiškinimas negali tapti jūsų žinojimu, jūsų potyriu. Jūs tai turite patirti patys savyje.

Juk mintis yra labai mažas plyšys prote, per kurį mes galime bandyti rasti tiesą. Per mintį tiesa yra matoma fragmentais; tiesa fragmentuojama.

Ar verta skirti daug dėmesio materijai jos dalybų niuansams ir kaupimui, tame materialiame pasaulyje, kuriame neišvengiamai musų laukia mirtis?

Šiandiena dažnai yra kviečiama daugelį mirti anksčiau laiko ir beprasmiai. Už ką yra siūloma žmonėms mirti? Už kokio tai žemės gabalo teritorinį vientisumą? Ar už kažkokią tai teritorinę įsivaizduojamą “nepriklausomybę”? Ir viena ir kita – tai kelias į niekur, kadangi po savimi neturi jokio dvasinio pagrindo. Kvaila kariauti už kažkokį žemės lopinėlį, kai pas žmones šiandiena prapuola žymiai brangiau ir svarbiau - prapuola Sielos.

Ir žmogus, paėmęs į rankas automatą – negali būti ir niekada nebus dvasinio pasaulio palydovu, nes jis vadovaujasi tik destruktyviais motyvais ir laikinomis emocijomis. O tai reiškia, jog jis tuo metu vykdo savo Priešo valią ir pagal viską, jau yra save pasmerkęs nebūčiai. Ir tokie trumparegiai žmonės, bandantys apginti sistemos nuostatas, nesvarbu ar ginklu, ar dar tik negatyviais pasireiškimais, komentarais, bandant apginti savo puikybę, visada yra vedami jiems nematomo savo vidinio Priešo. Ar verta mums apie tai susimastyti? Manau verta gerbiamieji, kol dar ne vėlu ir dar turim tam galimybių...

Ir čia jau iškyla kitas, visiškai natūralus klausimas. Ar tokie žmonės dar gali šiandiena apsijungti bendrai, dėl išgyvenimo planetoje, kosminių ciklų Sankirtos akivaizdoje? Ar vis tik jie taip ir suės vienas kitą, dėl asmeninio, kad laikino išgyvenimo? Aišku tik viena, artėja pasaulio atsinaujinimas ir tie, kurie nepriima dvasinio pasaulio pasiustos geros žinios, greičiausiai nusiplaus, kaip sunkus nereikalingas dumblas, kurio kas dieną vis daugėja ir kuris maišo šviesos lotosų prasiskverbimui į paviršių. Toks jau yra gamtos dėsnis, norime mes to ar ne, nes šiandiena jau esame ant permainų slenksčio. 

Taigi, tikrasis priešas mums tapo žinomas, jis įvardytas. Todėl, kiekvienas gali pasirinkti, kam toliau tarnauti, o priėmimas, ar nepriėmimas viso to, nuo atsakomybės ir nuo dėsnių veikimo neatleidžia.

Žinoma, kad nugalėti tokį vidinį nematomą priešą yra žymiai sunkiau, nei pasistengti prikabinti kam nors “fašisto, ar KGB-isto etiketę” išorėje, ar paėmus į rankas ginklą eiti tratinti visus tuos, kitaip mastančius ar gyvenančius, nes jie neatitinka tam, kas dominuoja tavo Prote. Žinoma, jog tai kvaila ir beprasmiška, stebint iš Dvasinio prado pozicijos, tačiau tokia jau šiandiena, per įvairias baimes išoriniam priešui ir toliau  mums formuojama triušio politika šalyje.

Taigi, žmonės laikas atsipeikėti, ar yra prasmės toliau ginkluotis ir ieškoti išorinių priešų, tikėti kažkieno įkyriai primetama pozicija? Ar iš tikro mūsų valdžia yra tokia jau “niekada neklystanti” ir priimanti sprendimus “nepriklausomai”, tik dėl žmonių “gerovės”?

Pabandom pirmiausia atsekti Priešą savo viduje, juk būtent ten vyksta pagrindinis ir lemiamas mūšis, dėl gyvenimo ir mirties, dėl būties ir nebūties ir aplamai dėl žmonijos išlikimo.

Kaip tai padaryti? Tam, jums ir yra pateiktos žinios, instrumentai, imkite ir naudokitės, visiškai nemokamai, be jokios klastos ir naudos, kad tik būtų noro pas jus. Jums pateikta visi Priešo pažinimo ir neutralizavimo receptai.

Manęs klausia, ar neatsibodo kas dieną tą pati sakyti ir tvirtinti, ką tu tuo nori pasieksi? Ne mielieji, neatsibodo ir niekada neatsibos, nes nėra nieko svarbiau gyvenime, kaip padėti išsigelbėti sieloms, kurios gal būt dar sunkesnėje Proto vergijoje, nei mes patys. Ir jei visa tai padės išsigelbėti bent vienai Sielai, vadinasi visos tos pastangos yra vertos ir bent lašeliu gėrio pasaulyje padaugės, bent truputį nušvis šioje neapykantos vienas kitam erdvėje.

Žmonės turi ne tik tai suprasti, bet ir pagal savo galimybes neleisti vystytis jokiems karams, ypatingai visuomeninės nuomonės paruošimo etape internete ir kitose masinėse informacijos priemonėse, nesvarbu ar tai atitinka “neklystančią” vyriausybės politiką, ar ne. Kitu atveju ir toliau destruktoriai naudosis minios baimės “užsikrėtimo” efektu. Per savo politikų ir religinių Žynių armijas ir toliau demonstruos viešus politinius spektaklius, bauginant milijardus TV žiūrovų, laikant jų sąmonę baimėje, materialios sistemos paklusnume.

Ir būtina, kad tokie pasikeitimai įvyktų ne tik atskirai paimtoje šalyje, o visur, visoje pasaulio visuomenėje. Tada tokį procesą bus sunku jau sustabdyti. Dauguma pasaulyje turi suprasti tokią idėją, jog patys žmonės turi tapti labiau subrendę, pasinaudojant Žiniomis. Žmonės turi būti visų visuomenės sferų pozityvaus vystymosi pusėje, pradedant nuo savo šalies ir užbaigiant pasauline visuomene. Žmonijai būtina susivienyti. Tik apjungę savo jėgas, žmonės sugebės sukurti iš principo naują visuomenę, kur viešpataus Tiesa ir nebus vietos bet kokiai valdžiai, kaip engimo priemonei. Tokioje apsijungusioje bendrijoje nebebus nei religinių Žynių, nei politikų, nei prezidentų, tai yra, nebus tų žmonių, kurie valdo liaudį.

Kad padaryti pasaulį geresniu, kiekvienas iš mūsų turime galimybių. Sukurkime jį tokį, kuriame taps madinga gerai elgtis, kuriame bus gėda užsiciklinti tik ant savo reikmių, savo problemų. Juk taip nuostabu, kai be klastos žmonės padeda vienas kitam, dirba bendram labui, juk viskas mūsų pasaulyje viena, egzistuoja vienu dvasiniu pagrindu. Todėl, jei pasikeis bent mažytė viso to dalis, pamažu pasikeis ir visuma. Argi ne taip mielieji? Gyvenime visada yra vietos žygdarbiui, bet pagrindinis žygdarbis yra tai, kada žmogus pradeda dirbti pats su savimi, kas dieną siekiant išlikti Žmogumi ir dvasiškai tobulėjant. Tada, lemiamu momentu, jis tikrai atliks tinkamą pasirinkimą visų labui, paaukojant ant to meilės aukuro savo “aš”, ir tai atitiks jo prigimčiai, švariai sąžinei. Kai žmogus tai atlieka, tik tada ir tampa iš tikro laisvas, pilna to žodžio prasme. Kad geriau suprasti visa tai, leiskite jums pateikti vieną istoriją iš Aleksandro Makedoniečio gyvenimo:

„Kai Aleksandras keliavo iš Indijos, jis norėjo pasiimti su savimi sanjasiną tam, kad galėtų parodyti Graikijos žmonėms, kaip atrodo indų sanjasinas. Tuo metu buvo daug sanjasinų, kurie buvo pasiruošę ir troško vykti. Kas nenorės vykti, kai Aleksandras kvietė ir sveikino su karališka pagarba? Bet Aleksandras nenorėjo paimti bet kurio, kuris troško, nes tas, kuris troško, nebuvo tikras sanjasinas. Jis ieškojo tikro sanjasino.

Kirtęs srities sieną, Aleksandras sužinojo apie vieną ypatingą sanjasiną. Žmonės jam sakė: „Čia yra sanjasinas, kuris gyvena miške ant upės kranto. Jūs turėtumėte su savimi paimti būtent jį.“

Jis nuėjo ten. Pradžioje pasiuntė kareivius, kad jam atvestų tą sanjasiną. Kareiviai nuėjo pas sanjasiną ir pasakė: „Tau pasisekė! Tūkstančiai kitų sanjasinų prašė Aleksandrą pasiimti su savimi, bet jis jų neišsirinko. Dabar Aleksandras Didysis apipylė malone tave, nes jis nori, kad tu vyktum su juo. Tave karališkai pasiims į Graikiją.“

Sanjasinas tarė: „Niekas neturi jėgų ir drąsos priversti sanjasiną kur nors vykti.“

Kareiviai buvo šokiruoti. Jie - galingojo Aleksandro kareiviai, ir šis nuogas sanjasinas meta jiems tokį iššūkį? Jie sušuko: „Daugiau to nekartok arba prarasi gyvybę.“

Bet sanjasinas atsakė: „Niekas negali atimti iš manęs gyvenimo, kurį pats jau palikau. Eikite ir pasakykite savo Aleksandrui, kad savo jėga jis gali užkariauti viską, bet negali užkariauti to, kuris jau nugalėjo patį save.“

Aleksandras buvo nustebintas! Žodžiai buvo keisti, bet reikšmingi, nes jis jautė, kad rado tokį sanjasiną, kokio ieškojo. Pats Aleksandras nuėjo su nuogu kardu rankoje ir pasakė sanjasinui: „Jei tu nevyksi, aš tau nukirsiu galvą.“

O sanjasinas atsakė: „Padaryk tai! Tuo metu, kai tu pamatysi, kad nukirtai šio kūno galvą, aš taip pat matysiu, kad šito kūno galva nukirsta. Aš taip pat matysiu, aš taip pat stebėsiu šį įvykį. Bet tu negalėsi užmušti manęs, kadangi aš esu tik stebėtojas. “ Paskui jis tęsė: „Aš taip pat matysiu, kad galva buvo nukirsta - todėl palik klaidingą įspūdį, kad tu mane kokiu nors būdu sužalojai. Aš esu anapus taško, kai kas nors gali mane sužaloti.“

Kas gi maišo peržengti tas ribas, nupieštas mūsų Gyvuliško prado, kad išgelbėti savo Sielą? Nustokit pagaliau bėgę ir bijoję, bent kartelį pažvelkit į savo vidų. Kam šiandiena eikvojat labai brangų ir greitai bėgantį gyvenimo laiką? Netgi tūkstantis knygų, sakančių kad Dievas yra, visiškai bevertės. Kol atsakymas, kad Dievas yra, neateina iš vidinės būties, visi atsakymai, ateinantys iš kitų, nieko nereiškia. Skolinti atsakymai neveikia. Visi atsakymai yra mumyse, jei tik mes žinome, kaip teisingai klausti, jei mes žinome teisingo klausinėjimo meną. Jei mes nežinome, kaip teisingai paklausti, nors ir eisime klausinėdami per visą pasaulį, tai bus visiškai nenaudinga.

Kaukės, kurios dengia veidą, nėra tikras mūsų veidas; štai kodėl mes apimti baimės. Jei asmuo yra padengęs savo veidą kremu, grimu ir pudra, jis labai bijo, kad visa kosmetika nukris. Ir jei jis bus tikru veidu, kuris yra piktas ir bjaurus, jis parodys save. Jis bijo, kad kiti gali pamatyti jo tikrąjį veidą. Žmogus stengsis tai išsaugoti bet kokia kaina. Visi mūsų veidai yra dirbtiniai; jie nėra realūs. Yra įvairios kaukių rūšys, o kai kurios rūšys yra tokios subtilios, kad nereikalauja kosmetikos.

Visi mes, esantys kūne, dalyvaujame materijos teatre. Spektaklis kartais šokiruoja, bet jis pakeičiamas. Vienų žmonių žvilgsniui atsiveria Tiesa, kiti gi yra susižavėję kaukių mainais. Skirtumas tik tame, kieno pusėje yra tavo sąmonė, tokioje iliuzinių vaizdinių vietoje.

Kas dieną išlikite sąžiningi pirmiausia patys sau, peržengiant puikybę ir pasipūtimą, tuo pačiu neužmirškite, jog jūs niekada nebūsite vienišas tokiame dvasinio persitvarkymo kelyje – Dievas visada bus su jumis, Jis visada šalia, jei darydamas gerus darbus, žmogus pasirenka tarnystę Jam.

Mes gyvename pirmajame gyvenimo kopėčių laiptelyje. Bet juk yra ir kiti laipteliai, didingesni laipteliai, tie, kurie veda į Dievą. Jeigu vidinė energija bus pažadinta, numirsite toks, koks esate dabar, ir jumyse gims visiškai naujas individas – individas, kokio iki tol niekuomet nebuvo.

Nors ir tūkstančiai išorinių balsų pastoviai kviečia mus nusukti kur nors į šoną ir tik vienas vidinis, kad ir silpnas sąžinės balsas, tegali būti mūsų patikimu vadovu. Kiekvienas žmogus unikalus savaip, kiekvienas turi savo gabumų, kiekvienas kažką moka daryti geriausiai. Todėl ir tu žmogau gali daryti gėrį ten, kur esi dabar, juk Gėris - Tai Tu Pats. Pas tave tam yra viskas, nes tu – Žmogus. Nesvarbu, mokaisi, ar dirbi, ar tau tik 18 ar jau 68, svarbu tik tai, kad tu Žmogus. Ir tu gali tverti tą gėrį, jei nustosi pagaliau bijoti ir skleisti negatyvą, pyktį.

Nedidelis praktinis patarimas, kaip susitvarkyti su jau pasireiškusiu pykčiu. Kai protas yra perpildytas pykčiu ar kitu kokiu nors geidulingu troškimu, sumažinkite kvėpavimo tempą, atpalaiduokite jį ir aptiksite, jog pyktis ar dar kas nors, kas yra jumyse, jus paliks. Tai tiesiog negali ilgiau tęstis, nes energija, kuri tai palaiko, ateina būtent per kvėpavimą. Jei tai nestimuliuoja kvėpavimas, energija pati negali veikti. Todėl nė vienas negali būti piktas, jei kvėpavimas yra lėtas, vienodas ir atpalaiduotas. Kuo daugiau bus tokių, kurie įsigilino į Tiesą, tuo ir daugiau bus tokių, kurie pradės keisti situaciją pasaulinėje visuomenėje praktiškai, priklausomai nuo savo galimybių vietose.

Gyvenimas keičiasi, jis nėra pastovus ir stabilus, bet svarbiausia atsiminti, jog mes patys esame savęs šeimininkais, ne koks trečias, ar ketvirtas faktorius, o būtent mes, kaip asmenybės, atliekančios pasirinkimus, mums už viską ir teks atsakyti. Ir mes šiandiena turime būtent tai, ko ir nusipelnome. Kada žmonės gaus ir įsigilins į tą informaciją, jie patys viską supras, kaip pagerinti visuomenės gyvenimą, išeinant iš savo realių galimybių, tada per pasaulį suvilnys apsijungimo banga. Taigi, kad ir nuo vieno žmogaus dabar labai daug kas priklauso, svarbiausia ne sėdėti ir nelaukti išmaldos.

Nešant gėrį į pasaulį, jis grįžta sielos šiluma, svarbu tai suprasti ir daryti teisingą pasirinkimą. Neieškokite blogio ten, kur jo nėra, kad ir kas tai jums nupiešė. O Gėris visada ten, kur Tu.

Taikos ir ramybės Sielai.

Peržiūrų: 1761 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.3/7
Viso komentarų: 6
+1  
1 virgis   (18.01.2015 11:02)
Neužmirškite prisipilti gyvo vandens, kuris tokias savybes įgaus šią naktį. Plačiau apie tai rasite čia http://atsibudimas.ucoz.com/news....-19-432

0  
2 virgis   (23.01.2015 20:05)

0  
3 virgis   (23.01.2015 20:29)

0  
4 virgis   (23.01.2015 20:38)

0  
5 virgis   (23.01.2015 21:39)

6 Vytautas   (24.01.2015 17:51)
Čia pasakojimas apie Daniją iš vidaus http://poznavatelnoe.tv/lykkerask_denmark_2

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Sausis 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Statistika

Tinkle viso: 2
Svečių: 2
Vartotojų: 0