Aš nežinau dėl ko jūs čia atėjote. Tikriausiai jūs ir patys to nežinote. Daugelis šiandiena gyvena tokiu būdu, visiškai nesąmoningai, nes nesuvokia, kodėl mes gyvename, kur mes einame ir kodėl. Mes gyvename, vaikštome žiūrime, klausome, tarsi mieguistoje būsenoje, kadangi pražiopsome Tą, kuris yra šalia...

Komentaras: „suvokiu as pasauli savija,suvokiu savo kuna,suvokiu kad as nesu kunas ir ,t,t :D:D:D bet velgi :D kam save valdyti,bekti nuo savo tamsos.Jei ja gali apsviest ir pamatyt savo gyvuliskus pradus,kurie kila is baimes nezinios nesupratimo.Suvokus juos ---jie atkrenta jie taves nebegazdina ir nereik saves valdyt,nes nebelenda is taves pyktos dvasios :D:DTu eini ten kur reikia ir ispaskos nesivelka pykta uodega :D Sakai reik apsviest zmonija,bet po savim palieki nugrusta tamsa ir ji bando islist tu ja nugrudi ji stipreja ji vistiek tavija nepazinta.Ir kaip bandai pakilt i dangu plasnuodamas savo angeliskais sparnais--pasirodo kad kaskas laiko uz kojos ir neleidzia pakilt .Ei kur skrendi cia juk as nepalik manes as tavojo pasaulio nepazinta ir neatsiejama dalis“

 „..bėgti nuo savo tamsos...“. Tame ir esmė mielas žmogau, kad “tamsa”(negatyvios mintys), taip pat, kaip ir “šviesa”, ne tavo pirmiausia. Taip kad ir bėgti nėra nuo ko, nes mes, kaip asmenybės, galime tik rinktis, arba viena arba kitą mintį, energijos rūšį, vieną ar kitą jėgą, jos pasireiškimą, tarp tų dviejų srautų ir tokį pasirinkimą atlieki kiekvieną minutę, kiekvieną gyvenimo sekundę. Pasirenkame, kieno Valiai paklusti, kam tarnauti, kieno Valios palydovais būti čia žemėje. Tą mes ir tegalime, kaip asmenybė – rinktis. Žmogiškos natūros dėsnis sako: žinių nebūvimas gimdo baimę, o baimė įjungia individualią vaizduotę. Žinoma, tai labai užgauna daugelio didenybę, išdidumą – tokį pasaulio ir gamtos “karalių”. Bet tas “karalius”, ta puikybė – tai „nuogas“. Patys žmonės kaip tokie, nė vienas nėra “tamsus” ar blogas, tik paprasčiausiai, kartais, o šiandiena vis dažniau, pasirenka tarnystę būtent blogio jėgai, arba pilnai atsiduoda materialaus proto Valiai, vietoje tarnystės Dievo Valiai. Visi žmonės, iš prigimties yra geri, sukurti gėriui, bet susigundo ir paklūsta skleidžiamoms ir siūlomoms išorinėms iliuzijoms, nuo Gyvuliško prado, pasiduoda materialaus proto apgaulei, papuola į jo suregztus tinklus, iš kurių taip dažniausiai ir nebeišsikapanoja iki pat mirties. Taip kad nėra nuo ko “bėgti” žmogau, jei tu to nepasirenki ir neįsileidi. Mūsų pasąmonė neskiria mintis į blogas ar geras. Tai supranta tik kaip duotą įsakymą-mintį. Nuo mūsų minčių-įsakymų priklauso ne tik jūsų vidinio pasaulio formavimasis, bet ir saugumas nuo išorinio. Todėl, labai svarbu išmokti kontroliuoti savo mintis, kad paskui nepapulti į kvailas situacijas.

„...Jei ja gali apsviest ir pamatyt savo gyvuliskus pradus, kurie kila is baimes nezinios nesupratimo...“ Pirmiausia, Gyvuliškas pradas yra vienintelis ir nedalomas. Antra, pamatyti jo niekada nepamatysi, nes tai yra tavo pačio konstrukcijos materiali dalis, kūnas, smegenys, sąmonė ir tt. Iš čia seka ir trečia, kad Gyvuliškas pradas nekyla „iš baimės, nežinios, nesupratimo“, ar dar iš ko nors, jis iš vis nei kyla iš kur nors, nei leidžiasi kur nors. Jis paprasčiausiai yra, visada buvo ir visada bus iki pat mirties, kad ir kaip tu jį „švitinsi“ žmogau, tu jo nenusikratysi, kol gyvas žinoma. Jei gali susitraukti, susikoncentruoti, tai gali nors šiek tiek ir išsiplėsti, atsipalaiduoti. Jeigu gali judėti išorėn, tai gali judėti ir vidun. Abi šios kryptys, abi pusės yra papildančios. Viena be kitos negali egzistuoti. Iki šiol žiūrėjai išorėn, klausei, ką sako kiti, bandei pajausti, sekti kitus, tai dabar žvilgtelk vidun, įsijausk, įsiklausyk į vidų ir iš vidinio pojūčio ženk žingsnį.

„Suvokus juos ---jie atkrenta jie taves nebegazdina..“  Pasirodo, kad materiali žmogaus dalis dar ir atkrenta, kai tik ją tinkamai suvoki? Suvokei rankas – nukrito. Suvokei kojas - pradingo ir tt. Atsiprašau už tokį jumorą, bet jis tikrai nuoširdus ir mane labai pralinksmino. Pirma, atrask fizinius, psichologinius, dvasinius žingsnius iš savo vidaus, iš savo prigimties, po to galėsi įskaityti ir kitus, kitų pateiktas mintis. Kas tinka žolei, kopūstui – netinka zuikiui, ir kas tinka zuikiui – netinka vilkui. Vilkas paruošia žolei vietą žemėje. Bet žolei nereikia klausyti zuikio, o zuikiui – vilko. Kiekvienas turi rasti savo egzistavimo ir veikos būdą. Ir jis turi ateiti iš mūsų vidaus. Tuomet viskas pradės stotis į savo vietas. Jėzus ne kartą sakė, kad „Žmonės turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi. Akli, kurti yra ir tie, kurie turi  akis, ausis.“ Todėl žmonės ir nemato, negirdi, nejaučia To, kas yra arti. Kaip sėkla gali patikėti, kad didelis medis yra joje? Bet tai yra faktas, kad medis kažkada buvo tik sėkla, o kiekviename iš mūsų yra paslėptos begalinės galimybės.

„...ir nereik saves valdyt,nes nebelenda is taves pyktos dvasios...“ Kad ir plonytis dulkių sluoksnis gali aptemdyti akis. Tai mums užtemdo realybę. Dėl šios mažos kliūties, visa gyvenimo tiesa kartais paslėpta nuo mūsų. Jeigu tu nevaldysi save, tai visada atsiras toje vietoje kitas, tas kuris „raguotas“ ir kuris mielai perims iš tamstos šią funkciją. Šito mėšlo, norinčio ką nors valdyti, ar dominuoti kam nors, išorėje taip pat, nors vagonais vežk, na ne, galima sakyti didžioji dauguma.

Taigi - savęs valdymas, pirmutinė būtinybė, šiame permainingame, nestabiliame, trapiame pasaulyje. Suvokus tokią aštriausią būtinybę, būsime ištikimi sau tikram, tam amžinam, kas yra kiekviename iš mūsų, tik taip tapsime pilnaverčiais Šviesos palydovais tame patamsėjusiame nuo pykčio pasaulyje. Kiekviename iš mūsų yra centras (epifizas), per kurį pažįstame Dievą. Bet dėl to, kad gyvenimo energija (nuo Sielos) jo nepasiekia, net jei ir akys atvertos, jos gali būti nematančios, jei gyvenimo energija jų neaktyvina.

Pasaulis piktas, todėl, kad mes pikti, pasirinkę pyktį.  Taip jau yra šiandiena, kad ir kokius "šviesius laikus" mums piešia tie, kurie suinteresuoti mūsų tokia neveika. O „piktos dvasios“, kaip čia pavadinta, (negatyvias mintys), tai jos lenda ir visada lys, kol būsi gyvas, kol būsi kūne, nes tai materialaus proto pasaulis, jo veiklos zona ir materijos dėsnių veikimo zona. Taip, kad niekur taip ir nedingsi nuo to, nes tai, per ką tas yra skleidžiama, tavo dalis – tavo Gyvuliškas pradas, kuris visada transliuos tik vieną bangą, „aš“, „mano“, „man ir dėl manęs“, „pamink, sutrypk silpnesnį, nes būsi sutryptas tu“. Na o vidinė Meilė primena tarsi gėlę, sodą. Žiūrėdami į tolį, neapsižiūrėję gėlę tiesiog galite nulaužti. Ji gali būti graži, didelė, tai čia, tai ten blykstelėti, sužydėti, skleisti ypatingą aromatą. Bet ir gėlė, ir sodas reikalauja nuolatinio palaikymo, priežiūros, dėmesio ir neduoda jokių garantijų. Jeigu sodas garantuotų, jog jis visuomet žydės, skleis aromatą ir bus gražus – būtų sunku jį prižiūrėti. O meditacija duoda vidui akis, sielai – ramybę. Ta vidinė mūsų lemputė visada bus pasyvi tol, kol jos nepasieks elektros srovė  einanti nuo Sielos. Elektros srovė negali nušvisti savaime, nors ji tekės per laidus, tam jai reikalinga lemputė. Abu ir lemputė ir elektros srovė yra reikalingi tam, kad pasirodytų šviesa. Mumyse yra gyvenimo jėga, bet ji negali pati pasirodyti, kol nepasiekė to centro.

O nugalėti Gyvulišką pradą - reiškia išmokti ignoruoti tai, ką per jį siunčia tas blogis, kas kaip tik ir neleidžia tai elektrai tekėti iki centro, iki lemputės, nukreipia tą elektrą kažkur į materiją, į laikiną, į nieką. Tik tiek, bet tai nėra taip lengva, nes šiuo metu blogis laimi pasaulyje, nes daugelio žmonių elektra išnaudojama tik materialaus proto sušildymui.
„...DTu eini ten kur reikia ir ispaskos nesivelka pykta uodega...“ Pradėk nuo savęs, nuo savo poreikių, norų, nuo savo netobulumo. Ar gerai žinai kur reikia eiti? Mes gyvi dažniausia tik žodžiais. Ar jūs manote, kad kvėpavimas, valgymas, virškinimas, miegas ir yra gyvenimas? Ar gyvenimas yra tai, kad vaikas auga ir pasenęs miršta? Argi tikras gyvenimas susideda tik iš gimimo ir mirties? Argi gyvenimas yra tai, kad po savęs paliekame kelis vaikus?

Visa tai, ką mes paprastai vadiname gyvenimu, tėra tik mechaninis būvimas, egzistavimas. Gyvenimas yra visiškai kitas dalykas. Jei mirštanti lemputė, taip ir nesužinojo elektros srovės, ji žinoma manys, jog tai ir yra gyvenimas. Kai vėjo gūsis ją judina ji sako: "Aš esu gyva, nes judu". Tokia lemputė tai priims kaip gyvenimą. Bet ką ji pasakys, kai elektros srovė pasieks ją pirmą kart? "Visai neseniai buvau pilna tamsos, o dabar pilna šviesos, sklindančios visomis kryptimi." Ką pasakys sėkla ta dieną, kai ji išaugs į medį? "Aš buvau tik maža sėkla, o kas dabar nutiko nežinau".

Na, o “pykta” uodega, (negatyvios mintys), nemanau kad “nesivilks”, kaip ir sakiau, atakuojama nuolatos, kol gyvas, arba kol netapsi medžiu, kol lemputė nenušvis. Tik viena yra, tokias mintis priimti, suteikti joms dėmesį,  ir visiškai kita - ne, jei žinai per ką tai eina, kaip pateikiama, turi atitinkamas žinias, tai yra,  turi instrumentus ir moki jais pasinaudoti, žinai ką daryti kad laidai nenupūtų, nerūdytų. Tačiau, tam reikia vėl pridėti darbo,  nusivalyti rūdis nuo laidų, pastovai tikrinti izoliaciją, ar jos kur nepramušė, išpurenti dirvą sėklai ir kas dieną laistyti, kaip ir kiekvienam darbe, reikia pastangų ir kasdieninio triūso, kas kai kam yra dar baisiau už mirtį. Bet tik taip toks darbas taps įpročiu, na sakysite tokiu pat, kaip ir kvėpuoti. Štai tada būsite apsisaugoję, kad ir nuolatos atakuojamas rūdžių ir kirminų. Kitaip niekaip neatsiginsi nuo jų, kad ir kaip tu jas „suvoksi“, ar nesuvoksi, nuo to jų kiekis nesikeis, o keisis tik nuo tavo dėmesio suteikimo dydžio. Jeigu išorinis elgesys yra suderintas su vidumi, su amžinu ir nemirtingu vidumi, tai kiekviena nauja akimirka bus papildanti ir pilnatviška, auginanti ir brandinanti. Net medis ir gyvūnas žino, nuo ko pradėti, kaip augti. Kas atsitiko žmogui, jog jis nežino net pirmo žingsnio? Jis pametė savo vidų. Jis tarp vidaus ir išorės, tarp sielos ir kūno prisikišo sau tiek visokių normų, tikėjimų, dievų, įsivaizdavimų ir sąlygų, jog pamiršo ir nebežino, ko jam reikia ir kas jį papildo. Tačiau, ši nelaimė, ši liga, gali būti išgydyta. Tereikia vėl susirasti savo vidų.

„...Sakai reik apsviest zmonija,bet po savim palieki nugrusta tamsa ir ji bando islist tu ja nugrudi ji stipreja ji vistiek tavija nepazinta...“  Taip jau, sakau reikia apšviesti žmoniją ir suteikti jiems teisę rinktis, kad to gėrio bent lašeliu padaugėtų, kad tos tamsos būtų nors kiek mažiau, kad netaptų tos sėklos tik maistu žemės kirminams. Štai šito tai tikrai noriu, visada norėjau, tik nežinojau pradžioje pats, kaip tai padaryti ir kur jos ieškoti, tos šviesos, tos tiesos. Dabar tvirtai žinau, todėl galiu patart kur surasti tai ir kitiems ieškantiems, norintiems pasiekti tuos stabilius  amžinybės krantus, norintiems tapti medžiais, šviečiančiomis lemputėmis.

 Ir tos „tamsos“ (negatyvias mintis), tai tu niekur „nenugrūsi“,  „nenustumsi“, kad ir kaip norėsi. Tik viena čia svarbu, arba tu jas priimi, tai yra, įsileidi tokias „tamsias“ mintis, tas rūdis, suteikdamas joms dėmesį, o tuo pačiu jėgą ir sustiprini tai, arba tu jas ignoruoji, tai yra nesuteiki dėmesio. O stiprėja tas blogis tik nuo tavo suteikto dėmesio, suteiktos jėgos dydžio, kuo ilgiau būsi tokiame negatyvo sraute, tuo jis tik dar daugiau stiprės. Ir kai tokias mintis įsileidi, suteiki dėmesį, jos sukelia negatyvias emocijas, jausmus, kas tik dar daugiau visa tai stiprina. Kaip užburtas ratas, jei visa tai stebi iš Gyvuliško prado materialios pozicijos, taip ir kankinsiesi, net kai kuriais atvejais iki depresijos. Vienintelis būdas nutraukti tai, kaip tik persijungti į stebėtojo, nuo Dvasinio prado poziciją ir tuo pačiu nesuteikiant tam blogiui dėmesio, nebemaitinant jo savo "energiją", persijungiant į gėrį, tarnystę Dieviškam pasauliui. Ir jos pačios dingsta, išnyks kaip dūmas nebemaitinamos. Mus pastoviai supa daiktai ir mintys. Įsižiūrėję giliau, aptiksite, jog mums savirealizacijos kelyje kliudo ne tai, kad esame apsupti daiktų, bet tai, kad esame minčių apsuptyje. Visų pirma, daiktai negali apsupti sielos – materija gali apsupti tik materiją. O štai mintys apsupa sielą. Matymo, sąmonės srovė teka tada link minčių. Mintys ir vien tik mintys tėra prieš mus; jos uždengia visą mūsų tikrą matymą. Viskas paprasta kaip visada.
O štai „pažint“ reikia būtent blogio minčių atsiradimo prigimtį, tai yra, kas skleidžia tai, per ką tai daro tavyje ir kodėl, kokiu tikslu? O kaip galima pažint patį blogį? Gal pabūti blogu, truputį patarnauti velniui, gal ką nors užmušt, ar pavogt, kad suprast jog tai yra blogai? O gal reikia suteikt savo jėgą, savo dėmesį, blogiui kuris jau išseko, nes tu jo nebedarai, neįsileidi į save, bet kurį atsimeni ir kuris išalko, be jūsų dėmesio ir dabar bando "išlysti", gal greičiau sakyti vėl “įlysti”, kad pasimaitinti? O aš jam dėmesio nesuteikiau, tai jau visai nesigailiu jo, juk jis toks vargšas, toks alkanas, be mano dėmesio. Taigi neprašau naikinti mintis, kviečiu jus suprasti jų pradėjimo procesą ir jį nutraukti. Tas, kuris supranta, kaip prasideda minčių procesas, lengvai randa būdą, kaip nuo jo išsivaduoti. Tačiau tas, kuris nesupranta šio proceso, toliau priima, pasirenka naujas mintis ir tuo pačiu metu kovoja su jomis. Todėl mintys nepasibaigia, o tas asmuo, kuris su jomis kovoja, sužlunga pats.

Nesigilindami – kame blogio priežastys, iš kur jos atsiranda ir kas jas skleidžia, niekada jų nepašalinę, žmonės šioje vietoje visada kovoja tik su blogio pasekmėmis, tai yra, baudžia asmenybę, žmogų izoliuoja, net nužudo, už neteisingą pasirinkimą, minčių įvykdymą, o kova tokia yra tik prievarta asmenybei, vėl gi toks pat blogis, už kurį ateina ir negatyvus atpildas. Blogis gimdo tik kitą blogį. Tai – užburtas ratas: blogis pašalinamas tik pažinus jo prigimtį, nustačius šaltinį ir jį blokuojant, persijungiant į gėrio šaltinį. Blogiu kovojant prieš blogį, mes tampame patys blogio palydovais ir tik dar daugiau jį didiname.
Taigi, vietoje fizinių bausmių, žmones derėtų mokyti savo konstrukcijos ypatumų, supažindinti su technikomis, padedančiomis apsisaugoti nuo blogų minčių, o tuo pačiu ir veiksmų. Tai būtų žymiai efektingiau, nei bausti fizinėmis bausmėmis, po kurių žmogus ne tik kad nesusitvarko su savo tokia problema, bet ji dar daugiau paaštrėja, nes taip tik dar labiau stimuliuojama prievarta, pyktis, dominavimas ir tt. Po tokių izoliavimo įstaigų žmogus išeina "pilnai pažinęs" blogį, bet ne jo prigimtį, išeina tik dar didesniu monstru. Jis tik dar daugiau paklūsta materialiam protui ir visiškai nebejaučia sielos.
Išmintis – tai ne žinių suma. Išmintis – tai pagrindinių kūrinijos dėsnių suvokimas ir jų taikymas kasdieniniame gyvenime. Jei žmogus sugeba skleisti gėrį pačiose sudėtingiausiose situacijose – jis turi šansą ir negriauti šį pasaulį. Kada suvokia kas jis toks, kodėl kildavo ir kyla pas jį tokios mintys, per ką jos ateina, kokiu tikslu ir ką jis praranda pasirinkęs, tai tada padarys viską, kad tokių minčių daugiau nepriimti, nes mes visi pirmapradžiai turime tą gėrio potencialą, sutverti tam, kad jo taptų žemėje tik daugiau. Todėl ir pats sunkiausias nusikaltėlis yra vertas atjautos, vien todėl, kad jis vis dar turi šansą atlikti teisingą pasirinkimą ir pasikeisti. Mes visi esame dvasiniai broliai ir seserys, tik apsijungę kartu mes galime pakeisti civilizacijos vektorių, visi esam visuma, tame tarpe ir tas pats "nusikaltėlis" taip pat.

“...Ei kur skrendi cia juk as nepalik manes as tavojo pasaulio nepazinta ir neatsiejama dalis.“

Paukštis pirmiausia turi pramušti kiaušinio kevalą ir kiaušinis pirmiausia turi dingti kaip kiaušinis. Kai pirmą kart viščiukas išlenda iš kiaušinio kevalo, jis net negali įsivaizduoti, kad gali skristi. Žiūrėdamas į paukščio sparnus, jis negali patikėti, kad gali skristi. Netgi jei motina skrenda ir ragina jį tai daryti. Kaip gali tas, kuris niekada nepažino, kas yra skrydis, patikėti tuo, kad jis taip gali tęsti kelionę? Kaip gali paukštis, kuris niekada nemojavo sparnais, patikėti tuo, kad gali skristi? Kito kelio nėra, tik atlikti kokybinį šuolį tamsoje. Tie, kurie žino sakys, kad Dievo pažinimas, tėra tik atsiminimas. Tai nėra kažkas naujo, ko mes turime išmokti šiandiena.

Argi blogis yra mūsų dalis ir dar „neatsiejama“? Gali puikiai apsieiti ir visiškai be jo, paprasčiausiai kontroliuojant savo dėmesį ir neįsileidžiant to blogio. Teisingai pragyventa viena akimirka atneš kitą pilnatvišką akimirką. Ir jeigu išorinis elgesys yra suderintas su vidumi, su amžinu ir nemirtingu vidumi, tai kiekviena nauja akimirka bus papildanti ir pilnatviška, auginanti ir brandinanti.

O karas, kurio kai kurie taip įkyriai baidosi, nenori pripažinti ir aišku kodėl, jis visada vyko ir vyks, kiekvieną sekundę, visada ir ne kur nors padebesiais, tarp blogų ir gerų angelų, o būtent čia, tavo sąmonėje, tavo prote, dėl tavo sielos, nepriklausomai nuo to, ar tai supranti, priimi ar nepriimi. Kaip sakoma, nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Kiekvienas atsakome už tai, ką pasirenkame ir niekas kitas to už mus nepadarys, kad ir kaip norėtų. Kiekvienas gaus tai, ką užsitarnavo, ką pasirinko. Tarnaudamas egoizmui - žmogus niekada nepamatys Dievo pasaulio, tai jam taip ir liks utopija. Jis niekada to nesupras, niekada neatras to takelio, kuris veda į Sielos gelmes. Tačiau viskas pataisoma ir visada išlieka šansas, kad ir kiek blogio buvai pasirinkęs, visada gali atlikti ir kitokį pasirinkimą. Dievas niekada nieko nebaudžia, suteikia visada šansą pasikeisti, pasitaisyti, pasirinkti kitaip, bet baudžiame save mes patys, pasirenkant toliau tarnauti kelnėms ir tame bandome prasmę rast, patys įsileidžiame blogį ir tada patys nuo to kenčiame. Dievas visus mus myli ir laukia, kada mes atliksime pasirinkimą, kada grįšime pas Jį, kaip jo vaikai, sąmoningi, subrendę, nebežaidžiantys su degtukais, kad jis galės mums padovanoti viską ką ir pats turi, suteikt galimybę tikrai kurti, o ne tik rinktis. Štai kame prasmė, o ne bandymuose suprasti "išlendanti" iš kažkur, neaišku iš kur, “savaime”, blogį. Tai tik alternatyvi jėga tam, kad galėtume rinktis, nebūtina ją suprasti, pakanka tik laiku atskirti ir nepriimti, neskleisti, nebūti jos palydovais, nesuteikti savo jėgos.

Geriau būkime gėrio palydovais, tarnystė dvasiniam pasauliui, apsaugos jus nuo bet kokių blogio atakų, kokios jos bebūtų, visada išliksi švarus ir tyras, kaip rasos lašas, jei rasi Dievą savyje. Atrask tu tą meilės židinį - tai svarbiausia, dėl to verta ir ego pririšti, kad ir kaip jis sakys jog nebūtina, kad „reikia tą blogį suprasti“, pamaitinti. 

Dar vienas panašaus tipo komentaras: „...nes būtent dėka tos dalies-žemiškos,gyvuliškos asmenybė geba siekti to švytinčio tikslo-tapti angelu. Esame žemėje ne tam,kad užslopinti savo gyvuliuką,o tam kad jį įvaldyti ir tinkamai juo naudotis,ego mums reikalingas būtent tam aukščiausiajam tikslui pasiekti. O tik apleistas gyvuliukas tampa žvėriu,tampa nevaldomu demonu. O suvaldymas tai tikrai nėra užrakinimas.“

“Gyvuliška, žemiška dalis” materiali ir yra tik gyvuliška. Ji niekada ir nebus kitokią, nes ji tik ir skirta gyvenimui materialiame pasaulyje, tam specialiai pritaikyta, sukurta tam, kad tas, kas jos viduje, galėtų išgyventi materijoje, tarp materijos dėsnių. Skirta grynai tik tam, kad išgyventi, gauti papildomai energijos. Todėl, su asmenybės tobulėjimu dvasiniame plane, tai visiškai neturi jokio ryšio. Kaip kokonas drugeliui, kaip kiaušinis paukščiui, jis tėra reikalingas tik subrandinimui To, kas jame.  Jums atrodo, kad tai toks pat pavojus, kurį patiria kiaušinis, kai paukštis auga ir kevalas sutrūksta. Tuomet jis turi mirti kaip kiaušinis tam, kad taptų paukščiu. Tokiu būdu mes esame pradinėje būklėje kažko, kas turi gimti. Mes esame lyg kiaušinis, kuris dar taps paukščiu. Bet mes laikome kiaušinį esančiu visu kuo ir dar patogiau jame įsitaisome.

Tu niekada netapsi dvasingesnis, jog tavo kūnas bus tris kartus didesnis, ar stipresnis už kitų žmonių. Tu netapsi dvasingesnis, jei sugebėsi nardyti, ar šokinėti iš parašiuto. Tu netapsi dvasingesnis, jei daugiau suvalgai už kitus, ar dažniau geri vandenį. Tu netapsi dvasingesnis, jei greičiau bėgi, ar aukščiau šokinėji. Visa tai tėra tik fiziniai sugebėjimai, skirti egzistavimui materialiame pasaulyje. Tame ir yra Gyvuliško prado visa esmė ir nė nė kiek ne daugiau. Netapsi dvasingesnis, jei ir sugebėsi įvaldyti ekstrasensoriniais sugebėjimais ar magija. Tapsi stipresnis materialiame pasaulyje, bet ne dvasingesnis. Jeigu jūsų vidinė energija bus pažadinta, jūs numirsite toks, koks esate dabar, ir jumyse gims visiškai naujas individas – individas, kokio iki tol niekuomet nebuvo. Ir tas, kuris bijo nuskęsti, žinoma, išgyvens, bet jis išgyvens tik kaip kiaušinis; jis niekad netaps skraidančiu paukščiu. Tas, kuris bijo nuskęsti, žinoma, išgyvens, bet jis išgyvens tik kaip sėkla; jis niekad netaps medžiu, kurio pavėsyje tūkstančiai keliautojų gali pailsėti. Ar verta išlikti sėklai? Tai bus blogiau negu tikra mirtis.

“...ego mums reikalingas būtent tam aukščiausiajam tikslui pasiekti...”. Ego, tai būties būsena. Jis neateina ir neišeina, jis visą laiką veikia visus veiksmus. Tai būsena. Daugelis dalykų ateina dėl jo, o pats ego visuomet yra ten. Pyktis pasirenkamas dėl ego. Jeigu esate egoistas, jūs tik dar labiau pyksite. Jeigu esate egoistas, jūs godžiau sieksite šlovės, godžiau trokšite jėgos. Jeigu esate egoistas, šie dalykai jumyse atsiras dėl ego, nes tai pasirinksite. Ego yra sąmonės būsena ir ji bus tol, kol yra nemokšiškumas, tol jis bus. Kai atsiranda supratimas, teisingas pasirinkimas, ego dingsta, o vietoj jo patiriame savo tikrą būtį.

Ego tai tarsi nematomas būties apvalkalas. Ego tai būties uždanga.  Bet tai ne energija, tai nemokšiškumas. Daug energijos rūšių atsiranda dėl šio nemokšiškumo ir jeigu naudosite jas destruktyviai, ego būsena taps tik dar stipresnė. Bet jei naudosite šias atsirandančias energijos rūšis gėriui, tada ego silpnės, ego būsena silpnės. Jei visos  energijos rūšys yra naudojamos gėriui, vieną dieną ego visiškai dings. Kai ego dūmai dingsta, už jų surasite savo būties vidinę liepsną. Nes ego dūmai supa Sielos liepsną. Kai pasąmonė išsivalo, tai yra, kai ego dūmai išsisklaido, kai visi tie „aš“ sluoksniai dingsta ir „aš esu“ idėja taip pat dingsta, tuomet ir patirsite vidinį gylį, dvasingumą.

Yra tokia sakmė: “Kartą iš druskos padaryta statula nuėjo pažiūrėti į mugę ant vandenyno kranto. Ten ji pamatė, kad vandenynas yra begalinis. Pakeliui jos kažkas buvo paklausęs: Koks jo gylis? Statula atsakė: Aš įbrisiu ir išsiaiškinsiu. Taigi ji įšoko į vandenį. Praėjo daug dienų, praėjo daugelis metų, o statula taip niekad ir nesugrįžo. Ji buvo pasakiusi: „Aš nueisiu ir išsiaiškinsiu“, bet statula buvo padaryta iš druskos. Tuo momentu, kai ji įšoko į vandenyną, druska ištirpo ir dingo, o statula taip niekada ir nesurado vandenyno dugno.”

Tas „aš“, kuris ieškojo dieviškumo okeano gylyje, dingsta tame ieškojime. Nes tai ne energija, o tik statula iš druskos. Kai išeinate ieškoti dieviškumo, pradedate tai su idėja: „Aš einu ieškoti dieviškumo.“ Bet kai ieškote, aptinkate, kad dieviškumo niekur negalima surasti, o ieškotojas irgi dingsta. Ateina momentas, kai „aš“ lieka visiškai tuščias, o suvokiate, kad radote dieviškumą.

Tai reiškia, kad „aš“ niekuomet nesutinka dieviškumo. Kai „aš“nėra, tik tada atsiranda dieviškumas. Bet tol, kol „aš“ yra mumyse, dieviškumas niekuomet nebus rastas. Štai kodėl ir yra sakoma: „Meilės kelias yra labai siauras – jame negali būti dviese.“

Jame gali būti arba jūs, arba dieviškumas. O tol, kol jūs esate, negali būti dieviškumo. Kai jūs dingstate, atsiranda tikras dieviškumas.

Tas ego tėra tik nemokšiškumas. Daugelis gyvenimo energijos rūšių naudojamos dėl šio nemokšiškumo netinkamai. Jeigu jas naudosite tinkamai, tada ego nebegaus maitinimo ir iš lėto, iš lėto dings.

Kai ego dingsta, nelieka jokio jo pėdsako, to nemokšiškumo. Šiuo atveju negalima kalbėti apie jo transformavimą: nes tai buvo tik iliuzija. Visa tai primena kaip klaidą, kai kas nors pamano, jog tamsoje esanti virvė yra gyvatė, bet priėjęs arčiau pamato, kad tai iš tikrųjų tik virvė. Jeigu jo paklausite, kuo tapo ta gyvatė, atsakys: „Gyvatė niekuo netapo, nes ten niekuomet ir nebuvo gyvatės.“ Šiuo atveju negali kilti klausimas apie jos transformavimąsi į ką nors.

Ta pačia prasme ego yra pačių būties nesupratimo pasekmė. Tai klaidingas būties supratimas. Galvoti, kad ego ir yra būtis, yra tas pats, kaip galvoti, jog virvė ir yra gyvatė. Kai prieinate nors truputėlį arčiau savo būties, tada ir aptinkate, kad ego neegzistuoja. Buvo tik iliuzija, kai atrodė, jog kažkas yra. Ego yra ne energija, o nemokšiškumas, bet jei jis yra, tai dėl jo atsiranda netinkamas energijos panaudojimas. Esant nemokšiškumui, visos energijos rūšys naudojamos netinkamai.

Ego egzistuoti reikalingas kitas. Ego negali gyventi, jei nėra kito. Ego reikalingas kitas; jis negali gyventi pats savaime. Kai jūs žiūrite į kito akis su pasipūtimu, jūsų ego pradeda gyventi. Jei kito nėra, ką jūs galite daryti su savo reikšmingumu, su savo išdidumu? Kaip jūs jį galite jausti? Kam jūs sakysite: „Aš esu“? Taip pasakyti reikalingas „tu“, reikalingas kitas. Įtvirtinti savo „aš“, kuris yra netikras, reikalinga kita esybė; reikalingas „tu“. Be kito, ego negali egzistuoti. Melo tinklui reikalingas pirminis melas, kuris turi gyventi ir augti. Tiesa stovi vienatvėje; ji nesiremia į nieką. Melas negali būti vienas, jam reikalinga kiekvieno melo atskirai ir visų melų kartu paėmus, parama. Tam, kad sutvirtintumėte „aš“ melą, jums reikia daugelio kitų melo, tokių kaip „jūs“, „jis“ ir „jie“. Tik tuomet melas gali būti išlaikomas. Dievas beldžiasi į kiekvienas duris. Jo malonė aplanko visus namus. Bet mūsų durys yra užtrenktos. Netgi tuomet, kai mes girdime beldžiant, mes tai išsiaiškiname savaip ir vejame svečią tolyn.

Taigi, ar reikalingas ego „..būtent tam aukščiausiam tikslui pasiekti...“?

„...O suvaldymas tai tikrai nėra užrakinimas.“ Kaip galima kitaip suvaldyti gyvulį, be virvės ir pririšimo, neuždėjus jam antsnukio, jei jis visą laiką nori tik vieno, kandžiotis ir ką nors graužti, kad ir ką jūs jam besakytumėte? Paklauskit bet kurio gero šeimininko, ką jis daro, kai nori, jog ožka negraužtų visko iš eilės, neįlystų į kaimyno daržą? Ar jis ją įkalba gražiais žodeliais, kurių ji vis tiek nesupranta, ar jis bando ją “suvokti, kaip blogį”? O gal vis tik ją pririša, prirakina. Materialumo dėsniai pasireiškia vienodai visai materijai, kur ji bebūtų, tame tarpe ir žmoguje. Ir nieko čia neprigalvosi su tuo Gyvulišku pradu, arba jis tave pririša, arba tu jį. Štai ir viskas. Taip jau yra, kad su tokiu “nelengvu bagažu”, su ego ir nepažabotu Gyvulišku pradu, tik vienas rezultatas – tapti tuo, kuo ir buvai – niekuo, palaikais. Tai nėra smulki rizika. Tas laimės viską, kuris rizikuos viskuo. Jeigu jūs sulaikysite bent truputį, jūs prarasite viską.
Neįmanoma sėklai išsaugoti dalį savęs ir leisti likusiai daliai tapti medžiu. Jei sėkla miršta, ji miršta totaliai, ir jeigu ji išlieka, tai išlieka totaliai. Negali būti dalinės mirties. Jei jūs sulaikote bent truputį savęs, jūsų visas darbas nueis niekais. Daug kartų yra atsitikę, kad ignoruojant kurią nors dalį, viskas yra prarandama.

Kaip sakė išminčiai: "Ieškantis žemiškos šlovės - niekada nepasieks dangiškos palaimos". Kai tik tu be mažiausios abejonės suvoki, kad pasaulis yra tavyje, o ne tu pasaulyje - tampi laisvu nuo jo. Tai sudėtinga, nes kūnas su savo ego, savo gyvulišku pradu, priešinasi tam. Ir tai kaip hidra turi daugelį galvų, bet pati didžiausia, stipriausia ir pagrindinė iš jų - Puikybė. Puikybė - tai tokie visa apimantys nuodai, kurie prasiskverbia ir apnuodija visas mintis, emocijas ir jausmus. Bet kaip sako išminčiai: "Viešpatis tam davė mums nuolankumą, kad nugalėti savo Puikybę". Kad nugalėti puikybę ir leisti laisviau šviesti vidinei šviesai į šį miglotą pasaulį, būtina užmiršti apie savo "aš", atmesti senus nereikalingus įpročius ir šablonus, nuo Gyvuliško prado. Tai sudėtingas ir ilgas procesas, bet tikrai vertas to, ką gali jo dėka pasiekti. Jei tai pasiekiama, žmogus tampa tarsi saulė, pradeda leisti Sielos šviesą ir ja sušildo visus kitus. Taip jis ir tampa Šviesos kariu.
Šviesos karys - tai ir yra tas nuolankusis, kuris pilnai save perduoda Dievo Valiai, tampa  Aukščiausiojo Teisingumo ginklu žemėje. Šviesos karys - tai Dievo Tiesos atstatymo, materialiame pasaulyje, ginklas. Ir kad visa tai taptų įmanoma, pirmiausia ką reikia ir būtina atlikti, tai savęs valdymas, kitaip visi sekantys  geri darbeliai praras savo efektyvumą.

Pradedant pirmiausia nuo savęs, apšvieskime  šiandiena kiekvieną pasaulio kampelį tokiomis Žiniomis ir tada nebeliks ištroškusių, nelaimingų, pasiklydusių. Be ryšio su Aukščiausiuoju, kiekvienas iš mūsų yra pakankamai silpnas ir bevalis žmogus. Ir tik esant Dvasioje kiekvienas gali tapti tikrai Laisvu, savo Laimės ir Geros Valios kalviu. Tik esant Dvasioje žmogus, iš dvikojo politinio gyvulio, kovojančio dėl būvio, pavirsta į Dieviškos Šviesos šaltinį. Tik esant Dvasioje žmogus, kaip pasaulio gėrybių vartotojas, gauna tą šansą tapti Bendra-kūrėju. O būvimas Dvasioje - tai ir yra ne kas kita, o savęs valdymas, pergalė prieš savo Gyvulišką pradą, tai yra aukščiausias žmogiškos Laimės ir Laisvės laipsnis. Viskas paprasta, kaip visada...

Joks kitas gyvas padaras Žemėje neturi tokių problemų - nerimo, įtampos, ligų, negalių, kaip žmogus. Tuo pat metu visos šios problemos suteikė žmogui ir augimo, evoliucijos galimybes, nes šios “negalios” reiškia, kad jis negali būti laimingas toks, koks yra; negali priimti to, kas jis yra. Šios negalios pačios savaime pažadino žmogaus dinamiškumą, nenustygstamumą, bet tuo pat metu tai jo nelaimė, nes jis krutinamas, nelaimingas ir kenčiantis.

Joks kitas gyvas padaras, išskyrus žmogų, negali tapti pamišusiu. Nebent pats žmogus išvaro jį iš proto, padaro jį neurotišką; pats savaime jis neišprotėja. Gyvūnai neišprotėja džiunglėse, jie pakvaišta cirke. Džiunglėse gyvūnų elgesys neiškrypsta, iškrypėliais jie tampa zoologijos soduose. Joks gyvūnas nesižudo, tik žmogus gali nusižudyti.

Žmonėms pastoviai reikia tobulinti save dvasiniame plane, dėl to mes ir esame čia, nes tik taip vyksta evoliucija ne tik mūsų, kaip asmenybių, bet ir visos civilizacijos bendrai. Ir visa tai, visas tas planas, viskas kas aplink mus supa, egzistuoja būtent tik tam, kad iš paprastos asmenybės, tos  paprastos energetinės-informacinės substancijos, turinčios pasirinkimo teisę, paprasto pasirinkimo dėka, jai apsijungus su Siela, gimtų - Naujas Angelas. Argi tai ne nuostabu žmogau? Argi ne tame ir yra prabudimas, jei ne viso to sumanymo supratime, supratime to, kas tu esi iš tikro ir dėl ko tu čia? O kai žmogus tai supranta, "suvokia" jam tampa aišku ką jam reikia daryti ir kaip to galima pasiekti. Ir jokia "Kitų" nuomonė daugiau jau jo nesulaikys. Tačiau žmogus, dėl savo tingėjimo, dėl nenoro keistis, dažniausia atmeta tokias žinias, priskiria jas kokiam tai “bėgimui nuo savęs”, pasiteisina sau trumpalaikias paskaitinėjimais dvasine tema, išreiškia savo nepasitenkinimą, arba tik pasitenkinimą vienokiu, ar kitokiu tekstu ir tai jau laiko savo dvasingumu, dvasiniu tobulėji. O iš tikro nedarant nieko su savimi, nebandant pasikeisti.
Juk visų tokių žinių priėmimas ir kas svarbiausia, jų pritaikymas, nėra joks “bėgimas nuo savęs”, o būtent atvirkščiai - tikro savęs atradimas, įvedant tvarką savo galvoje. Tai yra tapimas tuo, kas esi iš tikro, atsisakius, nuo visų primestų nuorodų ir šablonų, "išsivalius", tas visas šiukšles, nusimetus kaukes dėl “kitų nuomonės”.

Kol tu klausysiesi ne to balso ir kol manysi kad jis "tavo"  ir yra vienintelis. Tai ir toliau girdėsi vienas ir tas pačias šablonines nuorodas - "mano, man ir dėl manęs" ir jis visada tvirtins, kad tau nieko nereikia su juo daryti, kad esi ir taip pakankamai geras, dvasingas, tobulas ir išmintingiausias, palyginus su kitais, visada jis tvirtins, kad būtinai reikia apginti savo nuomonę, nes tai "žeidžia puikybę", be kurios negali dar apsieit.
Visi mes laikini svečiai šiame pasaulyje. Kaip ateiname į jį nuogi, tuščiomis rankomis, taip ir išeiname. Tačiau, mums pastoviai primeta, kad reikia rūpintis tik savimi, savo kūnu, gyvenimišku šurmuliu ir kitokiais nereikšmingais reikalais. Ir taip, visais būdais atitolina mus visus vienus nuo kitų, tarp mūsų sudarant dirbtinai barjerus ir problemas. Nors iš tikro, pas visus mus yra tik viena problema, pamiršome, kad visi mes, nepriklausomai nuo odos spalvos, ar priklausymo kokiai nors religijai, esame broliai ir sesės. Mes privalome atsiminti tai, kas mes esame iš tikro. Suprantu, kad sudėtinga atsisakyti jau iš įprastų mastymo ir gyvenimo modelių, bet tam, kas nuoširdžiai nori Tikros Laisvės, visi tie sunkumai tik džiaugsmas, kadangi tokios Laisvės vertė labai aukšta ir tai yra kelias, kuris veda pas Kūrėją, veda namo.

Reikia neužmiršti, kad žmonių smegenys – tai irgi materija, o tai reiškia, jog jei žmogus panaudos tik jų galimybes, jis taip ir liks apribotas siaurame pasaulio suvokimo diapazone. Materija ir sąmonė yra ne du skirtingi dalykai. Tai, ką mes vadiname materija, yra mieganti sąmonė, ir tai, ką mes pažįstame kaip sąmonę, yra pabudusi materija. Realybėje medžiaga ir protas nėra atskirti; jie yra skirtingi to paties dalyko pasireiškimai. Egzistencija yra viena, ir ta vienovė yra Dievas jūs tai galite vadinti kaip norite. Kai tai miega, tai pasireiškia kaip materija, kai tai pabunda, yra protas ar sąmoningumas. Taigi nelaikykite materijos ir proto skirtingomis esmėmis; jie yra tik utilitarūs terminai. Jie realybėje neatskirti. Kiekvienas gauna būtent tiek informacijos kiek gali priimti, savo dvasinio vystymosi dabartiniame etape, nei mažiau, nei daugiau. Ir už tai nereikia teisti nei savęs, nei kitų, tačiau savo galimybes visada gali praplėsti. Jeigu patinka materijos kalba, jūs galite sakyti, kad viskas yra tik materija. Jeigu jūs mėgstate proto ar sąmoningumo kalbą, jūs galite sakyti, kad viskas yra sąmoningumas. Aš suteikiu prioritetą sąmoningumo kalbai. Kodėl taip darau? Kadangi, mano požiūriu, kiekvienas turėtų suteikti prioritetą aukštesnei kalbai, kurios galimybės didesnės; žmogus neturėtų pasirinkti žemesnio lygio kalbą, kurios galimybės yra mažesnės...

Šiandiena didelis žmonių kiekis, savo nugyventoje dienoje išskiria labai daug negatyvo – pykčio, neapykantos, keršto troškimo, puikybės ir tt. O tai yra ne šiaip sau psichinė emocija – pirmiausia tai, griaunanti, sunki energija. Bet viskas pačių žmonių rankose, ypatingai dabar.

Bundančiojo sąmonėje šiandiena pasirodo naujas horizontas, tarsi kas nors pabustų iš sapno, tarsi vidus prisipildytų tyros šviesos ir begalinės ramybės. Šiame vakuume ir yra patiriama tiesa...

Tačiau, tai galite suprasti tik tuomet, jei jūsų nuostata yra potyriminė, jei jūs tai patyrėte pats. Visa tai, ką sakau, tai tik tėra bandymas paaiškinti; šis paaiškinimas negali tapti jūsų žinojimu, jūsų potyriu. Jūs tai turite patirti savyje patys. Ir kai atsitinka, kada žmogus esti toje vienovėje ir sužino, jis gali pareikšti: „O Dieve, tai, ką aš pažinau kaip kūną, esi tu, tai, ką aš žinojau kaip protą, esi tu ir tai, ką aš pažinau kaip Sielą, taip pat esi tu“. Tačiau, patiriantysis taip pat tuo metu liaujasi buvęs. Visi atstumai, visi tarpai, visi susiskaidymai tiesiog dingsta. Viskas vėl priklauso nuo tarnystės Dievui laipsnio, ant kiek pasiryžęs tam?

Mintis negali egzistuoti nekurdama tarpų ir atstumų. Mintis kuria intervalus visada. Ji visada sakys: čia yra kūnas, čia yra protas, čia yra siela ir ten yra Dievas. Ji visada skirstys į kūną ir protą, į sielą ir Dievą. Mintis atneš tarpus ir skirstymus, kurių iš tikro nėra. Kodėl? Kadangi mintis negali apimti ir talpinti savyje visumą, totalumą vienoj daly. Tai yra labai maža banga ir per kurią dalykai gali būti matomi tik gabalais. Per mažą angą patalpa gali būti matoma tik fragmentais, niekuomet visa iš karto, kadangi anga yra labai maža. Bet jei pralaužiu sieną ir įeinu į patalpą, tai dabar ją visą pamatysiu iš karto.

Mintis yra labai mažas plyšys prote, per kurį mes galime bandyti rasti tiesą. Per mintį tiesa yra matoma fragmentais; tiesa fragmentuojama. Bet jei jūs atmetate mintis ir įeinate į bemintę erdvę, kuri ir yra tikra meditacija, tuomet matoma visuma. Tačiau, tai yra įmanoma tik per asmeninį potyrį ir niekaip kitaip...

Esmė yra viena, bet jos apraiškos yra begalinės. Tiesa yra viena, jos formų yra daugybė. Egzistencija yra viena; jos veidų ir gestų yra milijardai...

Tai ar verta ginčytis ir ginti tai, kas tėra tik jūsų apraiška, jūsų tiesos dabartinė forma, dabartinės egzistencijos veidas, kuris rytoj gal jau bus kitoks? Tai, kuo pasidalinau, tėra mano egzistencijos veidas, kuris visiškai neturi sutapti su kieno nors dar. Kiekvienas žmogus turi vidinį matą; todėl kiekvienas galvoja, kad jis yra teisus, o kiti klystantys. Netgi jeigu kitas asmuo nesijuoks prie jūsų, jis bendraus su jumis nepasitikėdamas, kadangi jis nepatyrė ko nors panašaus kaip jūs. Todėl, gal vis tik geriau skirti tą laiką gilesnei savianalizei, bandyti surasti tokio puikybės noro kirminą, kol jis nesugraužė dar daugiau dvasingumo šaknų?

Vieną vakarą kažkas Jėzaus paklausė: „Ką aš turėčiau daryti, kad rasčiau Dievą, apie kurį jūs kalbate?“ Jėzus pasakė: „Jūs nieko neturite daryti, tik prarasti save. Nesaugokite savęs.“ Žmogus pasakė: „Apie ką jūs kalbate? Ką aš laimėsiu, jei prarasiu save?“ Ir Jėzus atsakė: „Tas, kuris praranda, randa save, ir tas, kuris saugosi, praranda save amžiams.“

Dvasingumas yra absoliučiai asmeninis dalykas. Tai kaip meilė. Jeigu kas nors iš meilės pasako ką nors savo mylimajam, tai nereikia to transliuoti į viešumą. Tai visiškai intymus ir asmeninis dalykas. Jei jūs atiduodate tai miniai, tai praranda visą savo reikšmę. Taigi tiesos yra išimtinai asmeniškos, jos yra perteikiamos vieno individo kitam; jos nėra kažkas išmetamo pavėjui...

Esu dėkingas, kad jūs skaitėte su tokia ramybe ir meile, aš žemai lenkiuosi Dievui, kuris yra kiekviename iš jūsų...

Taikos ir ramybės Sielai