Ketvirtadienis, 17.08.2017, 05:39
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Rugsėjis » 14 » Kas esu aš? 1
20:31
Kas esu aš? 1

Kaip jau mes šiandiena esame įpratę ir žinome, kūnus gydo gydytojai, o Sielas tarsi gydo, ar turėtų tai daryti – religiniai šventikai. Tačiau šioje vietoje iškyla kitas toks pakankamai natūralus klausimas. Ar Sielos aplamai kada nors serga ir ar jas reikia gydyti? Jei jos serga, tai ar jos mums tokios netobulos yra reikalingos? Juk dvasinis pasaulis tobulas ar ne?

Mes iš tiesų šiandiena gyvename iliuzijų pasaulyje, kur daugybė problemų iškyla tik todėl, kad jos yra mums primetamos ir dėl to mes praradome tikrą realybės pojūtį, pasitikėjimą savimi, orumo jausmą ir tikėjimą ateitimi.

Žinios apie žmogaus esybės struktūras senovės laikais buvo žymiai gilesnės nei vyrauja šiandiena. Ir žinoma, į žmogų  pirmiausia buvo žiūrima kaip į vieną bendrą daugialypę, daugiasluoksnę energetinę Esybę. O patį žmogaus kūną priimdavo tik kaip kokį indą, kuriame yra Siela, bei Dvasia.

Labai jau yra abejotinas toks tvirtinimas, jog Siela gali kaip nors sirgti. Ir štai tokios religinių šventikų daromos klaidingos prielaidos, kad žmogaus Siela reikia būtinai gydyti – daugiau nei abejotinos dvasiniu keliu tikrai einančiam. Taip, pats žmogaus kūnas žinoma gali sirgti, bet ne jo Siela, ji kaip ir dvasia sirgti – negali.

Faktiškai, kūnas yra ne tik tai, ką mes žinome ar ką fiziologas žino; tai žymiai daugiau ir plačiau, nei kas gali įsivaizduoti. Pavyzdžiui, veikia koks tai įjungtas ventiliatorius. Jei mes išjungsime ventiliatorių, išardysime jį į mažiausias dalis ir ištirsime, tarp jų niekur elektros taip ir nerasime. Galbūt koks nors labai protingas žmogus tyrimo pabaigoje pasakys, jog ventiliatoriaus mechanizme tokio dalyko, kaip elektra, aplamai nėra ir būti negali.

Žmogus niekada neras elektros jokioje ventiliatoriaus dalyje. Bet faktas yra toks, kad kai jis sukosi, jį suko būtent elektra. Ventiliatorius nustos suktis tuo momentu, kai elektros srovė nepasieks jo. Fiziologai studijuoja žmogaus kūną, skrosdami jį ir niekur neranda jį varančios energijos. Jie niekad jos ten ir neras. Bet visas kūnas juda dėl gyvybinės energijos, panašiai kaip ventiliatorius sukasi nuo elektros energijos. Ši energija negali būti aptikta analizuojant iš išorės, nes analizės procese energija dezintegruojama ir dingsta. Tai gali būti pažįstama tik per vidinį pergyvenimą, per jausmus.

Kad mūsų kūnas yra savotiškas energijos mazgas, akivaizdu; tai nereikalauja jokių papildomų įrodymo. Tai tarsi energijos stulpas, kuris kyla ir leidžiasi, juda, sustoja ir miega. Nėra taip, kad ši energija visą laiką funkcionuotų vienodai; kartais ji yra aktyvi ir energinga, o kitais kartais – mieguista, lėta ir nesąmoninga. Kai esate piktas pavyzdžiu, jūs sviedžiate į ką nors didelį akmenį, kurį vos galite pajudinti, būdamas normalioje būsenoje. Kai esate labai  išsigandęs, bėgate tokiu greičiu, kurio pavydėtų bėgikas olimpinėje trasoje. Taigi jūsų energija ne visuomet vienodoje būsenoje; ji svyruoja, priklausomai nuo sąlygų jumyse ir aplink jus. Kiekviename iš mūsų yra centras, kuriame yra visa energija – paslėpta ir mieganti. Galėtume pasakyti, kad ji yra savotiškos sėklos būvyje – atitverta ir paslėpta; bet ji gali pasireikšti.

Energija, kurią naudoja genijus, yra ta pati kaip ir įprastų žmonių, kurie jos nenaudoja. Paprastas žmogus yra tas, kuris niekada neiškviečia tos energijos į gyvenimą; jis niekad neišprovokuoja jos, nesusitinka su ja akis į akį. Jis pasitenkina labai maža tos energijos, kurią turi, dalele, pačiu jos paviršiumi, kuri, kaip jis mano, yra jo maksimumas. Jis gyvena minimumu ir palieka milžinišką potencialą visai nepaliestą, neišnaudotą. Tačiau krizių momentais netgi labai paprasti asmenys parodo ekstraordinarią jėgą ir galimybes.

Štai kodėl gali būti taip, kad mes būtent dėl to nežinome, kas yra mūsų viduje. Mes galime sužinoti tik tą dalį, kuri yra pabudusi ir aktyvi mumyse. Tik aktyvi energijos dalis pateks į jūsų sąmonę. Pasyvi jos dalis liks mieganti pasąmonėje. Dėl to netgi didingiausi žmonės tol, kol jie nepasiekė aukščiausios pakopos, lieka nesąmoningi savo energijų atžvilgiu.

Toliau, kas liečia dar vieną mūsų Esybės sudedamąją – dvasią. Dvasios auklėjimas – tai savęs, kaip Asmenybės auklėjimas. Kokios yra pas žmogų mintys, toks žmogus ir bus, tokia bus jo sveikata, visa kita. Jei žmogus visą laiką praleidžia galvodamas tik apie “save mylimą”, tik apie savo sveikatą, tik apie savo materiją, tai sveikatos nuo to nepadaugės ir geru žmogumi nuo to jis taip pat netaps, kas svarbiausia.

Na o Siela – tai jau tobula Dievo dalelė – yra Tai, ką Jis įpūtė kurdamas Žmogų. Kaip ta, materijos atžvilgiu tobula, Dieviška dalis gali sirgti? Kaip rašo biblijoje ir daugelyje kitų religijų knygų, žmogus yra sukurtas būtent taip. Tai kodėl gi tada daugelis įvairių religijų tarnautojų vis tik vartoja tokius žodžių derinius kaip Siela serga”? Pagal juos išeina, jog Dievas nėra tobulas ir Jis turi galimybę sirgti, taip pat, kaip ir mūsų kūnas? Kaip ir visi kiti materialūs laikini kūnai, juk nebūna taip, kad pragyvenus gyvenimą, bet koks kūnas niekada nesirgtų. Tokio paprasčiausiai nebūna niekada. Jei žmogus mano, kad jis visiškai sveikas, vadinasi jis meluoja ar klysta, nebuvo pas gydytojus nuodugniems tyrimams atlikti.

Tačiau Dvasia sirgti neturi ir negali, serga žmogaus kūnas ir žmogiškasis “Aš” – Ego. Na o jei žmogiškas Ego serga, vadinasi jis priešpastatytas – Dvasiai. Dvasia ir Siela – sirgti negali, o serga tik kūnai, Ego ir visos kitos žmogaus konstrukcijos, visa nervinė sistema, sąmonė, pasąmonė ir tt. Serga tai, kas yra materialu ir laikina, netobula.

Ego ir ne-ego yra visiškai skirtingi dalykai; tai yra visiškai skirtingos būsenos. Tai neturi nieko bendro su laipsniais, su kiekybe. Tai nėra karščio ar ne-karščio būsenos; tai negali būti išmatuojama devyniasdešimt aštuoniais ar devyniasdešimt devyniais laipsniais.

Faktiškai tik mirusio žmogaus atžvilgiu mes galime sakyti, kad jis neturi karščio. Iki tol, kol kūnas yra šiltas, normalus ar nenormalus, bet jis turi karščio. Karštis yra, tačiau su tuo skirtumu, kad devyniasdešimt aštuoni laipsniai yra normalu, o devyniasdešimt devyni laipsniai yra nenormalu. Nenormalus karštis sukelia fizines problemas; mes sergame.

Žinomas ir kitas požiūris į ego. Jei kažkas erzina mūsų ego, mes galvojame, kad jis yra egoistas. Jei kieno nors ego paguodžia mūsų ego, meilikauja, įsiteikinėja mūsų ego, mes sakome, kad jis yra neegoistiškas. Bet koks naudojamas matas, kriterijus tam sužinoti? Jei asmuo ateina išdidus, norėdamas padaryti ypatingą įspūdį, tokį žmogų vadiname egoistu. Bet jei tas pats asmuo ateina ir paliečia mano kojas, mes sakysime, kad jis yra nuolankus, geras. Koks yra kriterijus tam išbandyti? Mes turime tik vieną matą ego ištirti: mūsų atžvilgiu ego yra tas, kuris ardo mūsų pačių ego. Jei kas nors žaloja mūsų ego, jis yra egoistas ir jei jis įsiteikinėja mūsų ego, jis yra šventasis, nuolankus žmogus. Bet visuomet matu tarnauja mūsų pačių ego. Savo pačių ego mes teisiame, ar kitas yra egoistas, ar ne. Štai kodėl mes nesužinome tikros ne-ego būsenos. Kaip mes galime sužinoti tai? Mes tik žinome, kaip išmatuoti didesnius ar mažesnius ego laipsnius. Bet ten, kur laipsnių nėra iš viso, mums kyla problema, kaip tai išsiaiškinti, kaip pažinti ne-ego. Ego yra vienintelė užtvara kopimo kelyje. Toks užkopimas atveria aukščiausią būseną, po kurios daugiau nelieka ko pasiekti.

Jei mes koncentruojamės į kokį nors skaudulį, skausmą, tai jis tik didėja. Kodėl taip vyksta? Todėl, kad žmogiškas dėmesys turi atitinkamą jėgą ir kur mes ją nukreipiame, tokį rezultatą gauname. Gaunasi, jei žmogus gyvena materialiu pasauliu, rūpinasi ir galvoja tik apie materiją, tai iš jo tas ir gausis, kas būna su bet kokia materija, vyks jos irimo procesas ir tt.

Na o jeigu didžiąją gyvenimo dalį žmogus skiria vis tik savo Dvasiniai sudedamajai, jis jau neieško problemų materijoje, neieško ir kūno ligų. Jis ieško tik Dvasinio ir kokio nors susilietimo su tuo momento. Vykdo tai, ko iš jo reikalauja toks supratimas kaip Sąžinė. Jis dvasiškai nesirgs, tačiau fiziškai vis tiek sirgs,kad ir koks dvasingas būtų, kadangi kūnas yra tik kūnas, kieno jis nebūtų, nesvarbu.

Tam yra pakankamai įrodymų mėgstantiems tai. Galite paskaityti bet kokio šventojo gyvenimo istoriją, ar jo gyvenimo veiklą ir patys atrasite, kad visi jie be išimties kuo nors bet sirgo. Visi kankinosi, kentė, sirgo kūnu. Kodėl? Todėl, kad jie visi buvo tik žmonės su fiziniu kūnu. O kai kurie religiniai atstovai, ypatingai Rytuose, tvirtinama, jog jeigu žmogus yra šventas – jis neturi sirgti aplamai. Bet jis neturi sirgti tik dvasiška prasme, tačiau fiziniu kūnu sirgs, tame skirtumas.

Jėzus gydydamas žmones visada sakydavo tokią frazę: “Tebūnie tau atseikėta, pagal norus ir tikėjimą tavo”. O žmonės,  tuo metu turintys galimybę prašyti amžinybės – Sielos išgelbėjimo, pas tokį Dievo Sūnų, dažniausiai prašydavo tik banalaus laikino kūno išgydimo. Šiandiena ateina į bažnyčias prašyti irgi dažniausia tik savo kūno ar artimųjų išgelbėjimo nuo kančių.

 Šiuo atveju, niekada neičiau pas ubagą, ar alkaną, kad prašyti iš jo kąsnelio maisto. Neičiau prašyti sveikatos pas nepagydomą ligonį. Neičiau pas beraštį, kad išmokytų mane rašybos. Kaip galiu eiti prašyti to, kas šito iš tikro neturi, prašyti to, ko pas jį nėra ir niekada nebuvo? Taip ir su šventikais, prašo pas juos to, ko jie patys neturi.

Įsivaizduokite tokią situaciją. Jūs esate daktaras ir priimate pacientus. Ateina pas jus žmogus ir primygtinai reikalauja, jog jūs jam parodytumėte jo Dvasinį kelią, klausia kur jam eiti. Kokias reikia jam naudoti žoleles, kad taptų dvasiškai labiau išprusęs? Prašo, kad patartų, kaip nustoti daryti nuodėmes, reikalauja stebuklingos piliulės, kad pradėtų mylėti žmones, pajustų, jog pas jį irgi yra Dvasia, Siela ir kad kaip žmogus jis turi kokį tai ryšį su dvasiniu pasauliu. Ar galite tai sau įsivaizduoti?

Tai štai, krikščioniškiems kunigams ir kitų religijų tarnams su tokiu reiškiniu tenka susidurti praktiškai kas dieną. Vietoje to, kad ateitų ieškoti dvasingumo, į tuos taip vadinamus “Dievo namus”, ateina kaip pas gydytoją ar parduotuvę – dėl sveikatos, dėl biznio,  dėl kieno tai nemeilės ir tt. Klausia kokią maldą tam reikia pasakyti, jog jį pamiltų. Tai yra, ateina ten tik dėl paprasčiausios magijos ir materijos apdalinimo.

Kokį santykį turi žmogus su Siela?  Tai yra, ar žmogus ir yra Siela? Ar tai vienas ir tas pats, ar vis tik ne? Ar žmogaus Siela – tai žmogus? Ar Siela priklauso žmogui, ar ne?

Nuo to viskas ir prasideda, kaip save suvoki. Ateina kartais žmonės ir sako, “pas mane Siela ko tai šiandien maudžia, skauda, gal serga”. Tačiau juk Siela kaip tobula negali skaudėti. Skaudėti gali, dantis, kepenys, koja ir tt. Tačiau Siela – Dievo dalis. O Dievas – tobulas, sirgti negali.

Kūnas negali priklausyti Sielai, taip pat, kaip ir Siela negali priklausyti kūnui. Jeigu dvasiškam priklausytų materialus pasaulis, tai jis būtų irgi toks pat tobulas. Dvasinis ir materialus pasauliai egzistuoja atskirai ir nepriklauso vienas kitam. Tačiau, kai gimsta žmogus, tai Dievo dalis – Siela, ateina į kūną ir jame užgimsta, vystosi žmogiška Asmenybė-Dvasia. Ir kada ji pasiekia atitinkamą dvasinį lygi, pakelia vibracijas – rezonuoja, susijungia su Siela, palieka šį nesvetingą materialų pasaulį, tampant Amžina Dvasine būtybe - Angelu.

Sakoma:“Nieko nėra amžino po šiuo materialiu Mėnuliu, kadangi ir jis pats nėra amžinas.” Kodėl apie Dievo pasaulį žmonės atsimena tik tada, kada jis yra visai užspraudžiamas į kampą ligos, arba dar kokių nors nepalankių aplinkybių?

Norisi paklausti tada? O kur tokie žmonės buvo anksčiau, juk jiems niekas nemaišė tai padaryti ir laiko dar buvo pakankamai? Ir štai ant tokio bedugnės krašto žmogus atsimena apie Dievą, apie gyvenimo neteisingumą ir tada dažniausiai kaltina visus, ką tik nori, tame tarpe ir patį Dievą, tik ne patį save. Tačiau ta tokia dvasinė neveikla ėjo nuo pačio žmogaus. Kol su sveikata viskas buvo gerai, jis neatsimena apie jokį ten Dievą.

Tokiu momentu žmogus atsimena tik asmeninį egoizmą ir mėgaujasi minutiniais gyvenimo “smagumais”, visiškai pamiršęs, dėl ko jam duotas šis trumpas egzistavimas kūne.

Net stovėdamas ant gyvenimo pabaigos krašto, žmogus ir toliau svajoja apie praeitį ir tikisi geresnės ateities, keikdamas visus ir viską aplink, tame tarpe ir patį Dievą, kad ko tai jam dar nedavė. Ir svajoja jis žinoma, apie ateitį tik materijoje. Štai kur pagrindinė problema. Jeigu pasikalbėtumėt su žmonėmis, kuriems liko gyventi tik truputėlis, sužinosite patys, jog jie ir toliau kuria grandiozinius materialius ateities planus. Taip jau dirba mūsų ta sąmonė. Tokio supratimo, kaip – mirtis – ji aplamai nepriima. Taip, teoriškai mes suprantame tai, bet nebranginame duoto trumpalaikio gyvenimo, kadangi nežinome kas iš tikro yra mirtis. Nesuvokiam, kad tai yra viskas, jog atgal jokio kelio asmenybei nebus. Argi žmogus nejaučia ir nesupranta, kad jis toks ne vienas daugumoje? Argi jis nejaučia ir nepastebi, kad prieš jį tokie pat žmonės, nežinantys gyvenimo prasmės?

Ką dažniausia mato žmogus, prie ko jis yra pripratęs? Jis mato tai, ko jį išmokė nuo mažens. Kuo gi jis susirūpinę? Kas atima iš jo dėmesį, jėgas?

Asmenybė esanti kiekvieno žmogaus gilumoje, kaip ten nebūtų žino ir supranta, kad egzistuoja dar ir dvasinis pasaulis. Net tveriantis patį paskutinį baisiausia blogį žmogus, supranta, jog anksčiau ar vėliau bus už tai nubaustas. Tačiau jam atrodo, kad tai yra taip toli ir nepasiekiama. Tačiau gyvenimas pralekia kaip viena diena. Materialaus pasaulio gyvenimas – labai greitai bėgantis gyvenimas. Žmogiškas gyvenimas – tik akimirksnis.

Jei kažkas iš jaunų, kupinų jėgų yra susirūpinęs tik materialia ateitimi, susirūpinęs tuo, kaip jam prisitaikyti toje sistemoje. Tai taip ir atrodys, jog reikia įvykdyti visus numatytus gyvenimo planus ir šablonus, kuriuos jam sudėjo tėvai – pastatyti namus, šeimą sukurti, dar ką nors atlikti. Jis blaškosi gyvenime, mėtosi siekiant įgyti materialų pagrindą ir visai negalvoja apie dvasingumą. Jam atrodo, jog gyvenimas –  pakankamai ilgas, pats ilgiausias bus būtent pas jį.

Tokiam jaunimui patarčiau susitikti su seneliais ir kartu susėdus atvirai pasikalbėti, sužinoti, kas tai yra gyvenimas ir kaip greitai jis prabėga. Aišku, susitikti ne su tokiais seneliais, kurie pradės pasakoti kokie “kieti” jie buvo jaunystėje, atsimenant gyvenimą su visomis jo bereikšmėmis smulkmenomis, taip pamaloninant  dar kartą savo puikybę, o prieiti prie tų, kurie nors šiek tiek jaučia kažką dvasingo. Jaučia, ką jie svarbaus praleido ir ko vis tik taip ir neįgijo. Žinoma, geriausia prieiti prie tų, kurie –  įgijo. Bet surasti tokių bus  labai sudėtinga. Bent jau prieikit prie tų, kurie sąžiningai jums pasakys, ką jie svarbaus praleido šiame gyvenime.

Sakoma, gydytojo ir kunigo profesija – tarnystė žmonėms. Tačiau tarnystė gali būti tik Dievui. Visiems kitiems tėra – tik pagalba. Tarnauti žmogus gali tik dvasiniam pasauliui. Visa kita – darbo, pareigos atlikimas ir tt.

Dažnai žmonės klausia, kur yra Siela ir kaip tai įtakoja į žmogaus organų persodinimą? 

Galima atsakyti klausimu. Ar kokiu skalpeliu ar kitu medicinos instrumentu gydytojas gali pažeisti Sielą? Negali, nes materijai yra materija, o dvasingumui dvasiška. Juk iš anatomijos vadovėlio žinome, kad Sielos lokalizacijos vieta mūsų kūne nėra aptikta. Todėl galvoju, kad ir kokiu instrumentu nepjaustytų žmogaus kūną, Siela vargu ar bus kaip nors užkabinta.

Galima drąsiai operuotis ir nebijoti, jog tai gali dvasiškai pakenkti. Visos tos pasakėčios apie organų persodinimo įtaką dvasingumui - nulinės.  Žinoma, psichologiškai paveikti be abejo žmogų galima. Ne kartą jau girdėjome, kai žmogui persodino širdį, ranką ar dar ką nors ir tas pasikeitė, tapo kitoks. Žinoma, po sunkios operacijos visada žmogus taps šiek tiek kitoks. O tai, kad pas jį atsieit svetimos ląstelės atneša kokią tai svetimą energetinę atmintį, tai čia reiktu pasakyti štai ką.

Taip, iš tikro ląstelės neša savyje atitinkamą atmintį, bet tik už tą  savo lokalų vaidmenį, kurį jos pačios atlieka ir ne kiek ne daugiau. Jos negali nešti žmogiškos materialios atminties, nei tuo labiau kokią nors dvasinę sudedamąją. Taip pat ir kraujas, jis absoliučiai jokio santykio su Siela neturi. Kraujas negali būti koks nors “Sielos nešėjas”, kaip tvirtindavo religiniai šventikai. Štai įvairių virusų nešėju, žinoma taip, gali, dar ir kaip gali būti, bet Sielos – tikrai ne. Todėl ir kraują galima drąsiai perpilinėti, jei ten nėra kokių nors virusų, nesiklausant visokių pasakų, apie blogą poveikį.

Kad būtų suprantamiau, galima pateikti pavyzdį. Jei vertinsime žmogaus kūną kaip automobilį ir kurį sugedus atvežė į techninio aptarnavimo servisą, kad pakeisti jam kokią tai detalę.

Taigi, jei tokios naujos detalės nėra pardavime, tai tokią detalę ima iš kitos mašinos, kuri yra išrinkime ir stato į tą, kuriai jos dabar reikia. Taigi toks klausimas. Kaip gali ta, kitos mašinos detalė, paveikti į kitos remontuojamos mašinos vairuotoją, tai yra į – dvasinę žmogaus sudedamąją? Atrodytų paprastas klausimas ar ne? O visa kita, kas žmonių prikurta – tik tuščios kalbos. Dažniausia kiekvienas lobuoja būtent tai, kas jam atrodo įdomu ir naudinga.

Jei vertinti kur yra Siela, tas toks išsidėstymo taškas, tai žmogaus kūne mes jos tikrai niekada nerasime. Juk bet koks, besidomintis fizika žmogus, žino, kad aplink kiekvieną daiktą yra biolaukai, kad mes užimame žymiai daugiau vietos erdvėje, nei tik mūsų fizinis kūnas. Na o jei dar daugiau įsigilinti, kaip pavyzdžiui Allat Ra fizikoje, pasiekus septonų lygį, tai Siela, galima sakyti yra kažkur tai už tų septonų ir dar toliau.

Ką reiškia žmogus kaip daugiamatė konstrukcija? Jei pažvelgsim iš vienos pusės, tai pamatysime tik žmogaus kūną. Jei įsigilinsim, tai pamatysim ląsteles, atomus ir tt. Visa tai savo lygiai ir kuo daugiau gilinsimės tuo daugiau suprasime. Šiandienos fizika dar toli iki esmės supratimo gilumos, bet kada nors pasieksime ir tokį lygi. Sužinosime, kad kažkur ten, toje žymiai subtilesnėje žmogaus architektūroje ir yra ta nuostabi žmogaus sudedamoji – Siela, Tai kas ne iš šio pasaulio ir kas gali mus sujungti su dvasiniu pasauliu. Pabrėžiu, gali sujungti, tik dirbant su savimi.

Šiuolaikinės visuomenės problema pirmiausia, tai – teisingos judėjimo krypties praradimas. Taip, žmogus gali ieškoti Dievo, o iš tikro eiti į visiškai priešingą Jam pusę. Jeigu dabar pažvelgi, kur mes, kaip visuomenė, bendrai judame ir tai patvirtina visi, kurie nors kiek dar sveikai masto, turintys šiek tiek sąžinės. Visuomenė juda būtent į visiškai priešingą dvasingumui pusę. Iš čia ir masė mūsų problemų -  depresijų, susirgimų, nekalbant apie tai, kad visuomenė yra bedvasė. O tai, kad ji bedvasė – faktas. Dvasingumas prarandamas, jis pakeičiamas melagingais idealais, pakeičiamas kuo tik nori.

O iš tikro, kas dar gali būti svarbiau, jei ne tos Amžinos mūsų vertybės, kuriomis turi vadovautis ir gyventi kiekvienas žmogus. Ta pati sąžinė, dvasingumas turi būti auklėjamas nuo kūdikystės. Žmogus turi augti dvasingu, apsišvietusiu, turi vystyti savo sąžinę ir pirmiausia žmogus turi būti tikru Žmogumi iš didžiosios raidės.

Paklauskit bet kurį ir kiekvienas pasakys taip – Aš žmogus. O ką tveria tokių “žmonių” visuomenė? Kodėl? Todėl, kad visur vyksta vertybių pakeitimai, gyvenam “kaip visi”. Kokios pas mus šiandiena yra pagrindinės vertybės?

Paprastas pavyzdys, nors apie tai jau daug kalbėjom. Išeikite į aikštę kalbėkite apie homoseksualizmą, bus normalu, bandom įteisinti jų santuokas – normalu. Kalbėsime apie žmogžudystes, brutalumą, neapykantą, išdavystes ir apie ką tik nori – normalu. Bet pakanka tik ką nors ištarti apie Sielą – į mus iš karto žiūri kaip į Sekta!!!!!!!!!!!!, nenormalius. Nesenai galėjote tuo patys įsitikinti komentaruose.

O kas gi yra svarbiausia žmogui? Ar žmogus nemirtingas? Ar jis tenkinasi tik tuo, kad laikinai egzistuoja? O jei jis pasitenkina tokiu egzistavimu ir tokia jo trukme, kurią čia prabūna, tai kodėl po to, taip siaubingai verkia?  Ir kodėl kyla tokios baimės prarasti savo taip vadinamą “gyvenimą”?

Bet kuris normalus žmogus turi vertinti ir žinoti egzistavimo čia vertybę, kadangi tai yra šansas gauti amžiną gyvenimą Ten. Ir prarasti tą šansą, ar iškeisti jį į ką tik norit, atrodo visiška kvailystė. O pas mus žmonija visą savo laiką skiria verslui, pramogoms ir tt. Toks jausmas, kad pasaulis tapo išprotėjęs. Apart pinigų nieko jiems neegzistuoja. Visi tik dėl to ir gyvena.

Na taip, be to negalima ir visi mes tai puikiai suprantam, savaime suprantamas faktorius. Žmogus gali užsidirbti, bet juk turi būti ir kažkokios ribos. Ir jei pažiūrėti atidžiau į šiuolaikinę visuomenę, kiek žmogui neduosi jam visada bus maža. Tą patį pinigą jis išnaudos kad padaryti iš jo du. Ir tai paverčia visuomenę į banalų  materialaus pasaulio vartotoją. Todėl čia dvasingumu net ir nekvepia.

O viskas prasideda nuo tavęs mielas žmogau. Keisiesi tu, keisis ir viskas aplink tave. Pasikeisi tu, pasikeis pasaulis. Juk kiekvienas žmogus tai savotiškas ratas, bendravimo ratas. Jei žmogus dvasiškai išsivystęs ir jis siekia kažko tai gero, šviesaus, tai aplinkui jį irgi tampa šviesiau. Ir jei tokių žmonių bus daugiau, tai aplinkui taps dar šviesiau. Juk taip?

Tokie, kokie mes visi esame šiandiena, atrodome kaip atskirtos individualybės. Pabandykime tai suprasti kitu būdu. Jei lapas ant medžio staiga taptų sąmoningas ir budrus, tuomet jam kaimyniniai lapai atrodytų svetimi. Kaip gali kabantis ant kitos medžio šakos lapas sužinoti, kad tai savas lapas? Palikime nuošaly kitos šakos lapą; jis net negali galvoti apie kitą savo šakos lapą, kad jis savas. Galbūt šis lapas yra truputį toliau nuo jo, bet netgi lapas ant tos pačios šakos pasirodys svetimas. Tai todėl, kad lapo sąmoningumas yra individualus.

Bet jei šis lapas įeitų į savo vidų, greitai aptiktų, kad kaimyninis lapas, kabantis ant tos pačios šakos, yra savas, ir kad jie abu kyla iš tų pačių gyvenimo syvų, ateinančių iš to paties šaltinio. Jei šis lapas įeis dar giliau, jis aptiks, kad ne tik jo paties šaka, bet ir kaimyninė yra to paties medžio dalis ir kad jų gyvenimo energija yra viena ir ta pati. Jei jis pasieks pačias medžio šaknis, supras, kad visos šakos ir visi lapai yra kaip ir jis pats to paties medžio dalys.

Jei šis lapas tęs kelionę ir įeis į pačią žemės širdį – žemės, iš kurios kaimyninis medis atsirado – tuomet jis supras, kad kartu su jo paties medžiu visi kiti medžiai yra vienos motinos – motinos žemės vaikai. Ir tuo atveju, jei lapas rizikuos tęsti kelionę, po kiek laiko jis atvers, kad galiausiai visas kosmosas yra ne kas kita, kaip jo paties išsivystymas, jo paties išsišakojimas. Taigi šis mažytis lapas yra tik vienas didžiulės egzistencijos galas.

Lapas yra atskira individualybė, kai jis tampa sąmoningas kaip dalis, ir liaujasi būti individualybe, kai tampa sąmoningas kaip visuma...Dabar atsipalaidavimui anekdotas:

“Kartą šventam Petrui nusibodo stovėt prie Dangaus vartų ir jis nusprendė nusileisti pagyventi į Žemę. Na pagyveno ten kiek, susidraugavo su vienu žmogeliu ir “stikliuką padarydavo” su juo vakarais. Bet po to nusprendė vėl grįžti į Dangų.

Tada jis sako savo draugui: Geras tu buvai bičiulis, žinai ką, aš esu tas pats Petras, kuris prie vartų į Dangų stovi. Jei nori ir tave po blatu, kaip gerą bičiulį galiu su savimi ten pasiimti. Dievas užsiėmęs kitais reikalais, Jis nepamatys.

O persigandęs žmogelis ir sako jam: “Tikiu kad tu gali tai padaryti ir dėkui, bet gal aš geriau vėliau, gal dar čia pagyventi man”.

Tai štai tokio anekdoto logika tokia. Kol žmonės atsisakys nuo tokių pasiūlymų – visuomenėje nieko nepasikeis.

Žinios apie dvasingumą ir Sielą anksčiau vadino “sidabriniu siūlu”. O šiandiena informacijos apie tokį “sidabrinį siūlą” ne taip jau ir paprasta rasti. O kodėl? Kam tai naudinga? Kam buvo įdomu naikinti tą “sidabrinį siūlą”? Kad būtų suprantamiau, “sidabrinis siūlas”  šiuolaikiškai – kelio navigatorius, kaip nueiti iš taško A į tašką B. Kaip iš mirtingo ateiti iki nemirtingo. Štai kas buvo tas “sidabrinis siūlas”. Dabar visa tai nuėmė, paslėpė ir davė ištisą masę visokių religijų, kurios priverčia žmones tarpusavyje muštis, dėl skirtingų Dievo epitetų. Argi ne taip?

Šiandiena einame po Dievo vėliava, net nesilaikydami to paties Dievo nurodymų. Vienas tikintis stojasi vieno Dievo epiteto pusėje, kitas - kitoje, pažeidžiant visas jo nuorodas, į kurias šventai tikime ir einame vienas kitą užmušinėti. Taip iškreipiant Žinias, brolį priverčia eiti prieš brolį. Tai tas pats, kas pasiimti  adatą ir išsidurti sau į akį.

Bet juk Tikras gyvenimas turi nešti tik pasitenkinimą. Tikras gyvenimas negali suteikti jokių nusivylimų, kadangi tai jau būtų ne gyvenimas, o tik egzistavimas. Gyvenimas negali būti blogas ir negali liūdinti. Tame ir yra gyvenimo prasmė. Gyvenimas – tai džiaugsmas, Meilė, Laimė. Tikra Meilė, o ne laikinas susižavėjimas.

Na o egzistavimas – visada yra su krūva kokių nors problemų, kadangi tai tik egzistavimas. Žmonės egzistuodami šiandiena bando dalinti tai, kas nedaloma. Negalima padalinti nedalomo ir sujungti nesujungiamo.

Problema ne tame, kad visa tai reikia mums atsiminti. Problema tame, kad žmonės net nežino iš tikro ką reikia atsiminti. Pabandykit pasakyti kam nors panašaus, apie ką kalbame čia. Žmogus jums pasakys: “pas mane ir taip visa krūva problemų, o jus čia sėdite sektantai ir kažkokias pasakas man pasakojate, prisiskaitę nesąmonių.” Juk taip daugelis pasakys, ar ne? Kodėl? Todėl, kad pas jį iš tikro “krūva problemų” ir jam skubiai reikia ruoštis mirčiai, nes gal nespės. Jam reikia išsaugoti sukauptus turtus sau ir savo palikuonims, apgauti kaimyną ar dar ką nors ir greitai išsikasti sau kapą, atsigulti jame, kad ir sliekams būtų kuo patogiau. Štai kuo pagrinde užsiėmę šiandieniniai žmonės. Apie kokį dvasingumo atsiminimą galima kalbėti? Nėra ką jiems atsiminti.

O kad ką nors sužinoti ir ką nors pažinti, tam reikia bent jau jausti ir suprasti tai, kad tu esi ne šiaip sau mirtinga būtybė.  Ir kad tu nesi tik kieno tai vergas, ar žaislas kieno nors rankose. Juk tuo žmogų pažemino, iš tikro tai yra pažeminimas, vystant jame tik materialią puikybę. O būtent taip ir yra, tas ir vyksta globaliu mastu.  Tas “Aš”, tik materijos plane – žmogaus pažeminimas. Pažeminimas iki mirtingo žemės kirmino lygio, kuris sutrūnys ir virs vėl tuo pačiu – mėšlo krūva. Juk sakoma: “Kas iš palaikų atėjo, tas į palaikus ir nueis”.

Į ką žmogus sutelkia savo dėmesį – tuo jis ir tampa. Jeigu tu manai, kad esi tik Ego – materija, tai materijos likimas vienas. Jei tu kovoji tik už materialumą ir įdedi visą savo dėmesį tik tam, tai tokį belieka tik užjausti ar pagailėti. Dėl ko pagailėti? Kadangi tas, kuris taip elgiasi, pirmiausia jis apvagia dvasinį pasaulį, kadangi tokiu elgesiu jis atima iš Jo Angelą, atima Brolį iš kitų Brolių. Jis taip užmuša Brolį - Dvasinio pasaulio Brolį. Ir žinoma tai daro sąmoningai.

Taip, jis pasidavė apgaulei, melui. O ką tai reiškia? Žmonės meluoja patys sau. Jie kas minutę užmerkia akis savo dvasingumui. Argi nemato ir nesupranta, kad jie nesibaigia tik šia materija. Argi nesupranta, kad po mirties ateis atlygis už pragyventą gyvenimą? Gali žinoma gauti ir dovaną už tą teisingą laikiną egzistavimą.

Jeigu žmonės šiandiena vykdytų visus Jėzaus Kristaus nurodymus, šiandiena gyventume kaip broliai ir seserys. Na o esame išdalinti į daugybę šeimų, tautų, šalių religijų ir kaip visose šiuolaikinėse šeimose, kiekvienas bando valdyti kitą, barasi, riejasi tarpusavyje. Bet viskas prasideda nuo pačio žmogaus. Ką jis sau pasirinko, tuo jis ir bus. Kur įdeda savo dėmesio jėgą, tą ir aktyvuoja.

Jei žmogus nori įgauti dvasinę laisvę – tai jis ją ir įgaus, nežiūrint į nieką. O jei norės ir toliau likti vergu – tai jis ir liks tik materialios sistemos vergu. Gyventi ar mirti renkasi pats žmogus.

Nesustabdys tų nieks – tikrai kas Dievo siekia

Ir trokštantiems valdžios – visi keliai atverti.

Spręsk pats, kokie toliau bus tavo siekiai.

Tau leidžia pasirinkt pačiam, toliau ką nori tverti ...

 

Na o tikėjimas tik ir yra tikėjimas. Šiandiena žmonės tiki į vieną, rytoj į kitą. Žinios - aukščiau tikėjimo. Žmogiškas tikėjimas siūbuoja kaip varpa vėjuje. Šiandiena vėjas pučia iš vienos pusės ir varpa pasvyra vienaip, rytoj papūs kitaip ir varpa pasvirs vėl kitaip. Kiek gi iš tikro šiandiena egzistuoja tokių tikėjimų – begalė.

Pavyzdys aiškumui: Sakysime, jog du kart du yra penki. Ar jūs tikite tuo, ar ne? Daugelis pasakys aišku kad ne. O kodėl? Juk kažkas gali sugalvoti tokią religiją, kurioje du kart du bus tik penki ir jūs turite tuo patikėti. Tačiau, šiuo atveju pas jus yra tvirtos įgytos nuo vaikystės žinios, kad du kart du – keturi, štai kas yra svarbiausia, o ne tikėjimas kuo nors.

Kada pas žmogų nėra tikros dvasinės patirties ir kai pas jį ateina vienas religinis tarnas pasakodamas, jog yra taip, kaip jis ir sako, žmogus patiki tuo. Po to ateina kitas, jau su pyragėliu, protingesnis, gražesnis ir pasakoja, jog yra kitaip, žmogus vėl patiki jau tuo nauju. Bet po to, gyvenimiška situacija pasikeitė ir pas žmogų ateina trečias, kuris pasakoje visiškai priešingai, tinkančiai pagal jo naujas gyvenimiškas situacijas. Matydamas tame išeitį, žmogus patiki jau tuo nauju, kadangi jam jau atrodo, jog pats Dievas atsiuntė tą paskutinį žmogų, kuris turi nurodyti kelią. Ir jam jau nusispjauti į tai, kad kelias tas gal klaidingas. Jis tiki kad bus gerai, bet nežino kuo tai viskas pasibaigs. O jei žmogus vis tik žinotų, kad du kart du – keturi, tai kiek jam nepasakotų, jog tai yra penki ar šeši, žmogus į tai niekada nepatikės, nes turi tikras žinias.

Tai yra vykdoma kryptingai, atitinkama programa. Jei pasikapstysim istorijoje, pastebėsime, kad visais laikais pas žmogų buvo problema su dvasingumu. O to esmė visada – žmogiškas egoizmas. Ir žmogus, esanti materialių laikinų norų sistemoje, išsistato sau viską, net “teisingą dvasinį”, tik savo puikybės naudai, per daug nesigilinant į tai. Jei žmogus neturi žinių, jis visada iškreipia tikrovę, su tuo jau buvo susidurta istorijoje ir toliau stebime, kaip Žinios pavirsta tik banaliu tikėjimu.

Kam tai? Tuo momentu tai yra kažkam naudinga ir patogu. O ar “kvaili” žmonės tuo patikės? Patikės, nes jie negaus žinių, o tikėjimas jau toks: Šiandiena patikėjo vienu, rytoj tikės kitu. Svarbu afišas laiku spėti keisti. Norit laisvės, bus jums laisvė, vietoje vergijos pakabinsim iškabą demokratija. Tačiau kada žmogus žino – jo niekada niekas jau neapgaus.

Ir kada žmogus yra tokiame pastoviame vidiniame dialoge su Dievu – jis niekada negali būti vienas. O kada susirūpinęs daugiau tik materialiu, savo tuo ego, puikybe, kad ir kiek jį nesuptų aplink žmonių, jis vis tiek jausis vienas ir vienišas. Jis vis tiek jaus nepakankamą dėmesį sau. Taip ir atsiranda depresija, apatija ir tt. Kodėl? Žmogus pripratęs pritraukti sau dėmesį. Nes jis nori gauti to – ką prarado savo viduje. Tačiau prarado pirmiausia ne visuomenės dėmesį sau, o – vidinį dialogą su Tuo, kas yra ne šio pasaulio dalelytė jame.

Pati mintis kaip tokia, nėra stipri. Ji tuščia, tačiau įdedamas dėmesys į tą mintį, žodį ar veiksmą – tai tikrai stipru.

Bet koks šventikas, valdantis Žiniomis, niekada nenorės išvaryti jokių “velnių” iš žmogaus. Jis tik stengsis patį žmogų išmokyti, kaip jam visada reikia būti Dievo pusėje, o ne Šėtono. Tuo ir skiriasi tikras šventikas nuo netikro. Visa kita – placebos efektas. Nors tai vyksta įvairiose medicininėse kryptyse ir skirtingose religinėse tėkmėse. Ir ten ir ten naudojamas tik placebos efektas. Kas ten pacientai dažnai ateina, kad pritraukti sau dėmesį, tas ir ten. Toks jau šiandiena gyvenimas.

Žmonės, kurie bando pritraukti sau dėmesį materialiame pasaulyje – toli nuo dvasinio pasaulio. Tai tik jų vidinio materialus pakaitalas. Pas žmogų yra poreikis susiliesti su dvasiniu pasauliu, o jis tą poreikį pakeičia išoriniu. Ir jam visada norisi daugiau. Kodėl? Kad ir kiek jis negautų dėmesio čia, materialiame, – jo nepatenkina. Kad ir ko jis nepasiektų – netenkina. Kodėl? Nes iš tikro tai tik viso labo pakeitimas. Tai dėl žinių stygiaus.

Šiandiena religijose pasakoja daug ir gal būt kartais įdomiai, bet žinių žmonėms ten neduodama. Tame visa jų problema. Kaip žmogui galima išaiškinti vidinę būseną – dialogą su Dievu, jeigu jis to nenorės? Niekaip. Tai paprasčiausiai yra beprasmiška.  Religijose nemoko kaip pasiekti dialogą su Dievu. Kodėl? Todėl, kad išmokyti kažko, reikia tuo valdyti pačiam. Reikia pačiam būti tame dialoge su Dievu, jei nori padėti surasti tai kitam.

O jei žmogus kreipiasi dvasinės pagalbos pas tokį žmogų, kuris taip pat yra toli nuo Dievo, kaip ir tas, kuris į jį kreipiasi, tai nieko gero iš to aišku ir neišeis. Kad ir kiek jis nesimelstų, nedarytų meditacijų, nekartotų mantrų, ar dar ko nors, tai nei per žingsnį  jo nepriartins prie Dievo.

Prajausti tą dvasinę būseną nėra sudėtinga. Bet žymiai sudėtingiau pasilikti joje visam laikui. O alternatyvų tam iš tikro yra daugybė aplinkui. Paimti pavyzdžiui, kad ir maldas. Žmogus ateina į bažnyčia, kurioje vyrauja bendra atitinkama būsena, maldos ir žmogus tarsi prasiskverbia į tokią dvasinę savo būseną, suteikia dėmesį laikinai. Tačiau išeidamas iš ten ką jis išsineša? Išėjo, sakysime parklupo už pirmo pasitaikiusio akmens po kojomis prie pat bažnyčios ir su pirmais keiksmažodžiais baigėsi visas jo dvasingumas, išgaravo kaip dūmas. O esmė ir yra tame, kad jeigu žmogus nors truputį susilietė su dvasiniu pasauliu, tai sugebėtų išlaikyti savyje. Tame ir yra darbo su savimi esmė. Neprarasti to – kas tau duota, pastoviai tai vystyti, tobulinti.

Sako, kad vaikai geriau ir atviriau jaučia tai, ką suaugę nebegali prajausti? Taip, todėl kad pas vaikus mažiau yra graudžios patirties. Iš principo, juk egoizmas neužgimsta didelis iš kart, jis auga ir vystosi kartu su pačiu žmogumi. Žinoma, būna ir įgimtos vaikų charakteristikos, tokios kaip gobšumas, gerumas ir panašiai. Tačiau, iš principo, vaikas neturi tokios niūrios patirties kaip suaugę. Pas juos mažiau egoizmo, ant jo sąmonės mažiau prikabinta sistemos šablonų, todėl iš tikro jie ir yra arčiau Dievo.

Tačiau, jeigu pirmapradžiai vaikus dar mokytų žinių ir supratimo, jei jiems būtų suvokiamas tas “sidabrinis siūlas” (dvasinio kelio navigacija), tai būdamas jau suaugęs jis laisvai ir be problemų išeitų į dvasinį pasaulį.

Juk tapdamas suaugęs ir dar daugiau pažinęs Dievo pasaulį jis ten ir liktų visam laikui. Ką jam veikti čia, šiame purve, tarp besikuičiančių tik dėl ėdalo, pilnų puikybės paršelių? Juk žmogus taip pats suprastų, kad sunku tik čia išlikti žmogumi, nepavirtus paršeliu, o ten gera ir lengva, jis paprasčiausiai išeitu ten nedvejodamas.

O kaip reikia priversti žmogų pasilikti tik čia, šioje kančių pelkėje? Įsivaizduokite įstaigą ir tai, kad jos visi patyrę darbuotojai, vieną kart galų gale prisikasa iki giluminių žinių, gavo tą vadinamą “kelio navigaciją” ir visi per kelerius metus pabėgo iš tos vergiškos įmonės. Iš kur daugiau paimti tokių specialistų įmonei? Sudėtinga. Todėl jos vadovas visada galvos  tik apie tai, kaip juos išlaikyti ir “kelio žemėlapį” jiems niekada neatverti. Juk taip? Bus ir toliau manipuliuojama savo interesų naudai. Štai taip viskas ir yra iškreipiama šiandiena savo interesų naudai. Tokiu principu ir egzistuoja šiuolaikinė mūsų visuomenė.

Žinoma, yra likę atgarsiai tos tikros tiesos, kas kažkada buvo prieinama visiems ir su kuo jūs susipažinote čia. Tačiau apie tai šiandiena užmiršo net tie, kurie tą didžią paslaptį kažkada kruopščiai saugojo. Visa tai senai prarasta, liko tik atgarsiai kadaise turimų žinių.

Ką gi daugiausia žmonės vis tik atsimena?  Paimkime bet kurį  vidutinį žmogų. Gal kažkas prieš kokius 30 metų jį įžeidė -  atsimena, o ką kas nors gero jam padarė, - neatsimena. Sakoma: “Blogo neatsimename, atsimename tik gera”. Tačiau  tikra bėda būtent tame, jog žmonės ir neatsimena gėrio, o tik tai kas jo atžvilgiu buvo padaryta blogo.

Taip, žinoma jis neatsimena ar nenori atsiminti to negero, ką padarė jis pats kam nors, o tą negero, ką padarė jam – atsimena. Kas padaryta gero jam – neatsimena. Tokia jau daugelio mūsų specifinė atmintis. Ir pas vaikus taip pat. Kaip sakoma, “vaikas nespėjo nuo šikpuodžio, atsiprašant atitrūkti, o jau meluoja išsijuosęs. Ir tai kaip nekeista sukelia juoką ir pasididžiavimą suaugusiems. Tai laikoma brendimo požymiu”. Kodėl? Todėl, kad kaip kalbėjome, žmogus - dualus. Ir šiame materialiame pasaulyje dominuoja tai, kas didžiąja dalimi jį valdo. O valdo materialiame pasaulyje – Materija (Šėtonas, Velnias. Gyvuliškas protas, sistema ar kaip pavadinsit). Kadangi žmogus yra to pasaulio, tos gamtos dalis ir sąmonė jo taip pat materiali, ji visada žinoma sieks tik išgyvenimo materialume. O tokiame žvėrių pasaulyje išgyvenimo procesas yra toks – nori geriau ir minkščiau miegoti, saldesnio kąsnio – apgaudinėk, panaudok klastą, laimėk, nugalėk, įveik kitą, pavok ir tt. Argi ne taip? Juk taip mielieji.

Taip ir vaikai mūsų elgiasi. Tai normalu. Ko gali norėti iš vaiko, jei jo tėvai, seserys, broliai tokie pat, jei vaiko niekas nemokė nei moralės, nei garbės, nei padorumo, žmoniškumo. O kad išmokyti viso to, pirmiausia reikia patiems būti tokiais, nekalbant jau apie dvasingumą, kas yra svarbiausia. Tai tik elementarus žmogiškas supratimas, kuris būtinas kiekvienam nesužvėrėjusiam žmogui.

 Šiandienos visuomenėje pakankamai išauklėtu žmogumi  laikomas tas, kuris mintinai žino daug knygų, nusimano muzikoje, dainuoja, šoka, moka linksmintis, pramogauti. Gerai išauklėtu žmogumi laikomas tas, kas gavo gerą išsilavinimą. Žinoma, išsilavinimas yra gerai, tačiau išsilavinimas visai neugdo sąžinės ir nesuteikia garbės jausmo tam žmogui. Štai kur didžiausia šiandienos problema.

Žmogus turi vystytis pats, norėdamas tai pasiekti. Dvasingumas pirmiausia – tai įdėtas pačio žmogaus triūsas. Juk niekas už žmogų neatmels, taip sakant jo “nuodėmių”. Tokio būti negali. Kodėl? Todėl, kad čia vėl veikia banalūs fizikos dėsniai. Už žmogų niekas negali praeiti jo dvasinio kelio, apart jo paties.

Jis pats ir daro pasirinkimą, kur jam eiti, ar į vieną pusę, ar į priešingą. Jei žmogus nedvejodamas stojasi į dvasinį kelią ir nesvyruoja dvejodamas, nestovi vietoje, o iš tikro eina į priekį, tai kur nors jis vis tiek nueis. Taip, žmogų galima išmokyti, galima jam kaip tai patarti, nurodyti, padėti, bet už žmogų nugyventi gyvenimo negali niekas. Žinias jis gali iš ko nors gauti, bet jomis dar reikia pritaikius ir pasinaudoti.

Biblijoje yra išlikę tokie žodžiai: “Nieko žemėje nevadink  Mokytoju, nes Mokytos pas mus tėra vienas – Jis Danguje”. O pats trumpiausias kelias į dvasingumą – per save, per savo vidų, per savo vidinį mokytoją. Pažinsi save, vadinasi – pažinsi pasaulį. Pažinsi pasaulį – pažinsi Dievą. Artimiausia, kas yra žmogui – Tai Dievas, nes Jis yra arčiau visų giminių, jis tavyje.

Pavyzdžiui, kad ir paimkime pačius artimiausius gimines. Vis tiek visi jie jau išskirti, atskirti nuo mūsų kokia tai materija, atstumu, laiku ir tt. O štai dvasinis pasaulis – jis pačiame žmoguje visada ir visur. Todėl visi žmonės – Vienis, kadangi pas visus juos yra ta dalis – Dievo dalis.  Mes iš tikro viena rasė – žmogiška, viena nacija – žmonių. O kokios spalvos, ar ūgio žmonės – neturi absoliučiai jokios reikšmės. Siela neturi nei spalvos, nei kvapo, ar lyties. Ji Vienis visiems.

Ir tai reiktu suprasti daugeliui, tame tarpe ir šiuolaikinės valdžios “atstovams”, kurie purtosi taip vadinamų pabėgėlių, “kaip velnias kryžiaus”. O tuos, kurie nedvejodami sutinka priimti visus, kai pavyzdžiui mano miesto Visagino merė, vadina “paleistais iš durnyno” ir tt. Pagarba jai už tai, daugiau tokių “paleistų”. Kitiems belieka tik pasakyti, jog patys kloja sau kelią ten, kur sutelkė dėmesį, ar į mirtį, tarnaujant materijai, ar į Amžinybę, nugalint savyje egoizmą.

Nereikia gyvenimą daryti sau sudėtingesniu. Nereikia važiuoti už 1000 kilometrų, kad atiduoti pagarbą kokiam nors Lamai ar šventajam. Viskas yra žymiai arčiau, nei jūs galite sau įsivaizduoti. Viskas jumyse mielieji ir jūsų dėmesio jėgoje.

Užsiduokite sau klausimą. Ar jūs dvasiška būtybė, ar vis tik žemės kirminas? Atsisėskite prieš veidrodį ir paklauskite savęs amžino klausimo. “Kas esu aš?”

„Kas esu aš?“ labai fundamentalus klausimas ir tuo pat metu labai egzistenciškas. „Kas esu aš?“ – tai klausimas, kuris įtraukia mus į egzistenciją totaliai nuo jos dugno iki aukštybių. Šis klausimas perkels ten, kur jūs buvote prieš gimimą, prieš visus savo Sielos praėjusius gyvenimus. Šis klausimas perkels ten, kur buvote pačioje pradžioje. Šio klausimo giluma yra begalinė. Todėl kelionė su juo tokia pat gili. Dėl šios priežasties šis klausimas nedelsiant smūgiuoja į bazinį centrą, į giliausią – kundalini centrą.

Ta prasme yra tokia nebloga sakmė:

“Vienas jaunas žmogus pajuto, kad jis skiriasi kažkiek nuo beždžionės ir kitų gyvūnų. Jis jaučia savo potencialą, jaučia, kad gali būti nemirtingu. Ir užsinorėjo to nemirtingumo išmokti daugiau. Jis žinojo, kad yra keletas lamų to mokantys. Nuėjo pas artimiausią iš jų, kuri visi laikė paprastu, tačiau dvasingu žmogumi.

Ateina pas jį ir sako: “Štai tu dvasingas žmogus, žinai kelią pas Dievą. Išmokyk ir mane, kaip man pas Jį nueiti?”

O tasai jam sako: “Tai labai paprasta žmogau. Štai veidrodis, sėskis priešais jį ir klausk. Kas esu aš?”

Jaunuolis klausia: “Ir tai viskas? Tik tiek?”

“Taip viskas”-  atsako Lama.”Kada tu iš tikro suprasi kas tu, suprasi ir kaip tau reikia toliau elgtis savo tikslo pasiekimui. Viskas labai paprasta. Taip tu rasi kelią pas Dievą. Tai yra pats paprasčiausias ir tiesiausias kelias pas Jį.”

Jaunuolis susimastė ir pradėjo galvoti: “Na kaip taip gali būti viskas paprasta? Atsisėsti prieš veidrodį, žiūrėti į savo atvaizdą ir klausinėti – Kas esu aš? Na kas aš vis tik? Beždžionė ar Žmogus? Angelas, ar Gyvulys? Taip, kažkas čia ne taip, negali būti taip viskas paprasta?”

Taip pagalvojęs jaunuolis suabejojo, nes jam neužgimė tikėjimas tuo žmogumi. Ir jis nusprendė eiti pas kitą, tolimesnį Lamą.

Nueina pas kitą Mokytoją ir sako: “Klausyk mielasis, jaučiu, kad manyje kažkas yra, kad egzistuoja nemirtingumas. Ar tu gali mane išmokyti kaip reikia rasti tą kelią į Ten?”

Lama tarė:“Žinoma galiu, bet tai vaikeli tau nebus taip paprasta pasiekti. Tai iš tikro yra labai sunkus, ilgas ir alinantis kelias. O pradžiai aš turiu tave patikrinti, ar tu nusipelnęs esi tokio dvasinio kelio ar ne?

Jaunuolis atsako: “Aš sutinku, išbandyk” .Ir taip praeina 7  jaunuolio sunkaus darbo metai savo Mokytojui. Jis darė sunkų darbą aptarnaujant jo poreikius, kaip pats ištikimiausias ir paklusniausia jo tarnas.

Vieną kart Mokytojas pajautė, kad jam jau greitai laikas išeiti iš šio pasaulio į anapilį, pasikvietė savo mokinį ir tarė: “Aš dabar atversiu tau labai didelę dvasinę paslaptį, nes tu ją užsitarnavai savo ištikimu ir geru darbu. Įdėmiai klausykis  dabar ką aš tau pasakysiu: Štai veidrodis. Prieik prie jo kiek galima arčiau, atsisėsk priešais jį ir klausinėk savęs. Kas esu aš?”

Žinios gali būti gaunamos lengvai, o kartais ir sunkiai, bet esmė visai ne tame, kaip jos yra gaunamos. Esmė tame, ar sugeba žmogus iš tikro atskirti “grūdus nuo pelų”, ar neieškos jis dar ko nors, gavus tokias žinias? O klausimas „Kas esu aš?“ veikia panašiai kaip kastuvas. Kuo greičiau ir stipriau mes keliame klausimą, tuo giliau atkasime šaltinį. Faktiškai kiekvienas klausimas reikalauja tinkamos situacijos, kurioje jis galėtų būti paklaustas.

Pas Dievą viskas paprasta, tik pas velnią viskas sudėtinga ir painu. Tikros žinios šiandiena yra slepiamos nuo žmogaus tam, kad padaryti iš jo dar didesnį materialumo vergą ir neleisti jam atrasti tos tikros dvasinės laisvės. Žmogaus protas, kaip tik ir nėra tame reikale pagrindinis padėjėjas. Negalima pasiekti Dievo pasaulį vien tik protu. Protas yra ribotas, visa bėda dar ir tame, kad žmogiškas protas miršta, o tikrasis Žmogus-Dvasia – ne. Visa tai, ką jis jaučia, jo jausminis suvokimas – tai ir yra pats Žmogus. Tačiau, jei žmogus neišmoko gyventi tokiais giluminiais jausmais būdamas čia, jeigu nepažino pasaulio čia, jeigu jis gyveno tik protu, tai po fizinės kūno mirties – su protu jis ir liks kartu – tik po velėna. Yra toks išsireiškimas: “Geriau būti kvailu dangaus Angelu, nei protingu žemės kirminu”...

Jei norime išsivaduoti iš iliuzijų – turime pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Ir jei kadaise tiesa apie mūsų realybę buvo pasiekiama tik pašvęstiesiems adeptams – mūsų informaciniais laikais tai tik noro ir asmeninių pastangų klausimas.

Tiesa išlaisvina, o noras augti ir tobulėti – prigimtinis kiekvienam iš mūsų. Juk iliuzijos sukausto, apriboja, nukreipia “pramintais takais” į šalį nuo įgimtų, individualių kiekvieno gebėjimų, todėl vadovaudamasis jomis, žmogus negali nei gerai jaustis, nei būti laimingas – jį tiesiog perpildo gilūs vidiniai prieštaravimai.

 

Taikos ir ramybės Sielai

Peržiūrų: 2019 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.2/4
Viso komentarų: 2
1 laume   (15.09.2015 17:21)
Naudingas straipsnis, nekantriai lauksiu pratesimo.

2 virku   (18.09.2015 09:47)
Įdomus straipsnis, ypač patiko sakmė apie "kas esu aš", čia tai geras, žmonės visur gyvenime taip elgiasi, o juk genialu tai kas kas paprastu ir visiems laisvai prieinama bei nieko nekainuoja smile

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugsėjis 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
282930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0