Kas esu aš? 5 - 15 Октября 2015 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:12
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Spalis » 15 » Kas esu aš? 5
19:43
Kas esu aš? 5

Ar pasirinkimas tarp žemės kirmino ir žmogaus, tarp materijos ir dvasingumo yra pagrindinis mūsų pasirinkimas?

 

Tai galima sakyti net ne pasirinkimas, o mūsų būtinybė. Tačiau, kad ką tai pasirinkti, pradžioje reikia bent jau žinoti iš ko rinktis. O tam pirmiausia reikia visa tai ištirti pačiam, o ne tik klausytis to, kas yra pasakojama kitų, kad ir čia dabar. Kas ką nepasakotu, tai tik bus tokio pat žmogaus, kaip ir jūs, žodžiai.O gal tai tėra tik prisiskaičiusio visokių dvasinių nesąmonių žmogaus tušti plepalai?” Juk būtent tokią situaciją ir gali nupiešti žmogaus sąmonė, skaitant visa tai. Kodėl? Todėl, kad  ir toliau žmogus neužsiimtų darbu su pačiu savimi.  Tai galima palyginti su tuo, kada žmogus nori turėti gražių gėlių, išvengęs jų auginimo kokių nors rūpesčių. Atrodo, kad jis nori gausaus derliaus, nesėjęs sėklų ir nesirūpinęs tuo derliumi.

Iš tokio tikro savęs pažinimo, ieškant atsako, ar esi mirtingas, ar ne, aplamai dėl ko mes čia, kas tai yra Dievas ir tt  susidaro darbas su pačiu savimi. Tai ir yra tas paprastas būdas, atveriantis mums vidines akis ir ausis, kurias mums sumaniai užkimšo, o daugiausiai prie to prisidėjo būtent mūsų pačių sąmonė, kaip nebūtų keista kai kam. Giliai viduje mes visada trokštame vėl susijungti su nuostabos ir džiaugsmo kupinu amžinu pasauliu.

O pilnai pasinėrus į tai, patys pažįstame, sužinome, kad būtent tam ir esame čia, įgyti tikrą gyvenimą, nemirtingumą ir nė kiek ne mažiau. Tai ir yra pagrindinė mūsų visų buvimo prasmė čia. Nieko daugiau, nei tapti Angelu, čia ir negalime nuveikti. Kas dar gali būti reikšmingiau ir  svarbiau dvasiniam pasauliui? Nieko.

Taip, žinoma yra dar toks supratimas, kaip tarnystė dvasingumui. Tada žmogus ne tik pats tampa šviesa tamsoje, bet ir uždega tuo kitus. Tai iš vis nuostabu, bet jei žmogus nesugeba suvokti, kad jis pats gali šviesti toje tamsoje, tai jam bus sunku ir ką nors kitą uždegti.

Iš tikrųjų, viskas, kas yra paprasta gyvenime ir atneša didžiulį džiaugsmą, palaimą, kai tai pats aptinki, bet dar džiaugsmingiau ir prasmingiau yra tada, kada visu tuo daliniesi su kitais. Žmogus, kuris yra apipiltas tokia dvasine palaima, ar Dievu, pavadinti galima visaip, tampa nepailstantis dalindamasis tuo su kitais. Tai kaip Lotoso žiedas, skleidžiantis savo žavesį žydėdamas, arba kaip lyjantys debesys, arba kaip riaumojanti banga, kuri išsilieja į jūros krantą, – visa panašu į tai, kai kas nors randama, kažkas iš anapus, tuomet radusio siela trokšta, kad tas žavesys pasklistų ir pasiektų kiekvieną.

Žmogus būtinai pats turi viską prajausti ir suprasti, kitaip pridarys vėl aibes klaidų nuo proto. Tačiau dažnai žmonės, turintys galimybę tapti šviesa kitiems, užsidaro savo paties problemose tamsiame kambarėlyje ir tikisi, jog kada nors jie įgis jėgų, drąsos, išeis ir štai tada uždegs kitus. Bet taip dažniausia ir prasėdi visą savo gyvenimą užsidarę tame tamsiame kambaryje.

Ateitis žmogui niekada neaiški ir ar ta ateitis iš vis bus, dar didelis klausimas. Todėl, jeigu jauti ir gali kažką padaryti dvasingumo linkme, privalai tai padaryti čia ir dabar, toliau eiti nesvyruojant tame.

O kaip gyvena mūsų jau pamėgti “keliauninkai”, nuo nieko į kažką tai? Tai yra, spermatozoidai ir kiaušialąstės. Kaip jie elgiasi ta prasme? Įsivaizduokite tokius jų neapsisprendimus ir svyravimus. Ne kartą stebėtas realus procesas, yra daug filmų ta tematika. Ten aiškiai yra pastebima, kad didžioji dalis spermatozoidų juda kažkur į kairę, kita dalis į dešinę, ten ir atgal, aplink ir tt. Nors visiems jiems reikėtų judėti tik tiesiai į tikslą, o jie juda neaišku kur, kur papuola. Tai jums tuo pačiu ir paprastas dvasinis atsakas. Jei tikrai norite tapti nemirtingais, greitai judinkite savo uodegėlę reikiama kryptimi, nei sekundei nenukrypstant į šoną.

Abejonės, įsitikinimai, tikrumas, netikrumas – visa tai sukurta tik mūsų sąmonės. Būtent ji ir sudaro mums tas nematomas užtvaras, tuos vidinius materijos sargus. Ji pati sau visada papasakos, kad niekaip negalima įveikti tų užtvarų: “Kaip taip, juk tau neužteks šitam jėgų, tu šito nesugebėsi niekada. Juk tu esi visai nevertas viso to dvasinio pasaulio. Ir aplamai netinkamas dvasingumui. Pasižiūrėk į veidrodį. Kur tu eini, nepraustaburni, paršeli tu toks.” Tačiau, kol taip žmonės patys save laikys tik nieko nevertais paršeliais, tai paršeliais jie ir bus iš tikro.

O ką savyje neša tada tikra tarnystė dvasiniam pasauliui?

Jei vienu žodžiu – atsakomybę. Kada pasiekęs vidinę ugnį žmogus palaiko ją ne tik savyje, bet dar ir dalinasi ta ugnimi su kitais tam, kad aplinkui taptų dar šviesiau visiems. Tai didžiausia palaima ir dvasinė vertybė. Tada ne tik jis vienas ateina į dvasinį pasaulį, o su visa tokių pat angelų kompanija.

Žmonių didžiausia bėda tame, kad jie vis dar pakankamai nesupranta, jog ta materialumo sistema, kuriai priskiriama ir mūsų pačių sąmonė – yra gyva, galvojanti ir realiai egzistuojanti. Ir štai tada, kai žmogus tai ištiria pats, kas dieną dirbant su savimi, tada jis supranta, jog mintys jam yra primetamos iš šalies. Ir jos dažnai būna tokios pat, kaip ir pas jūsų kaimyną pavyzdžiui. Tada supranta, kad juo ir jo kaimynu manipuliuoja viena ir ta pati materiali sistema. Ji ir išskiria juos viena su kitu, priverčia pyktis, pavydėti vienas kitam ir tt. Sistemai yra visiškai tas pats kuo būsi užsiėmęs, tačiau tai turi būti žemiški dalykai, su krūva didelių problemų, o  svarbiausia, net nemąstytum apie dvasingumą, kad tau tam niekuomet nebūtų laiko.

Begalinės dvasinės galimybės yra paslėptos kiekviename iš mūsų. Bet dėl to, kad mes sąmoningai to nesuvokiame, jokie raštai, jokie dieviški žmonės, kad ir kaip garsiai jie sakytų, negali įrodyti dvasinio pasaulio egzistavimo. Ir tai yra taip, kaip ir turi būti, kadangi yra gryna kvailystė  visu tuo, ko mes iš tikro nežinome.

 Užkrauti kaip nors mūsų smegenis beribiu dvasiniu pasauliu negalima. Pirmiausia, jos to niekada iki galo taip ir nesupras, o antra, visada sudarys trukdžius, visada tave žemins sakydamos, banalias frazes: “Tu nesuprasi to, nepadarysi, arba tau tai visai ne pagal galimybes. Ir kam tau to iš vis reikia? Tu ir taip pakankamai gerai gyveni. Pas tave viskas gražu. Dabar štai imsi ir įklimpsi į tą “sektą”, ar dar kur nors, be jokio reikalo. Tavimi po to manipuliuos, atims būtą, sodybą ar dar ką nors. Ar tau to reikia?”

Štai čia yra toks mažas niuansas.Esmė tokia, jog pati būdama pavergta sąmonė, pasakoja apie vergiją ir kaip jos reikia išvengti asmenybei. Taigi, juk sąmonė ir yra ne kas kita, kaip pačios tikriausios Asmenybės grandinės, neleidžiančios ją ištrūkti į begalybę, amžinybę. Juk ji visada baugins žmogų dvasiniu pasauliu, kaip kokiu baubu. Jums pasakos, jog tokiame kelyje susidursite su eilę problemų, prarasite visa tai, ką turite sukaupę materialaus. O ką mes turime iš tikro tokio vertingo čia sukaupę?

Daugelis šioje vietoje vardins: automobilis, namai, vaikiai ir tt. Bet ar jūs ką nors iš viso to pasiimsite išeinant iš čia? Ir ką materialaus mes galime neprarasti čia, kai net savo trumpalaikį gyvenimą prarasime? Ir dar, tai, ką mes čia vadiname gyvenimu, yra ant tiek trumpas, ant tiek greitai bėgantis, kad tokiuose materialiuose “turtuose” ir jų kaupime, nėra jokios prasmės.

Pavyzdžiui, pastatei kad ir kokį tai tiltą, jungiantį du upės krantus materialiame mūsų pasaulyje. Tai žinoma bus gerai, svarbu ir reikalinga, reikšminga, daryta dėl žmonių sakys daugelis. Tačiau reikšminga kam? Tik materialiam pasauliui. Taip, žinoma tuo palengvinome materialių kūnų judėjimą, o kaip gi šiuo atveju su dvasia? Kur dvasia? Mes tik pagerinome materijos egzistavimo sąlygas. O kaip gi dvasia? Ar jai mes pagerinome sąlygas kaip nors?

 Mūsų sąmonei, kaip materialios sistemos daliai, visiškai tas pats, kaip atitraukti mūsų dėmesį nuo dvasingumo ir kaip mus supainioti. Svarbiausia, kad pasiklystume ir liktume visam laikui čia, šiame trimačiame, tarnaujant sistemai. Demonas yra labai gudrus. To verta nepamiršti.

Vadinasi materiali sistema daro viską, negailint tam nei jėgų, nei pastangų, kad nuvilioti žmogų nuo dvasinio kelio?

Sakysime taip, sistema kaip tik yra pakankamai racionali tuo atžvilgiu. Ji kaip tik tam gaili ir laiko, ir jėgų. Kol žmogus yra pilnai pavaldus demonui, kol demonas gali grąžinti jį ar manipuliuoti juo, jis juo manipuliuoja. Bet kada žmogus įgyja dvasinę laisvę, tai sistema visai praranda interesą tokiam žmogui. Nes demonas tik laikinai čia egzistuoja ir tai puikiai supranta, todėl sistema daro vaizdą, kad tokių žmonių aplamai nėra. Ji persijungia prie kitos, dar manipuliuojamos melžiamos karvės

Kas tai yra raštiškai perduodamos dvasinės žinios?

Viso to prasmė buvo tame, kad bent truputį parodyti žmonėms, jog šioje tamsoje vis tik yra ir maža šviesa. Kad žmogus savo viduje pradėtų ieškoti tos šviesos. Todėl, tokios žinios ir yra perduodamos, kad žmonės nors šiek tiek galėtų rasti tos šviesos viduje, toje savo absoliučioje tamsoje. O visokie Tikrų Žinių iškreipimai, visada eina tik nuo materialios sistemos pusės. Pakako praeityje pranašams atnešti švarias žinias, tai yra, tą tiesioginį kelią į dvasingumą, kai tuojau pat sistemai visa tai reikėjo iškreipti. Tai ir suprantama, nes taip sakant, visi būtų atsikėlę ir išėję, jei turėtų Tikras Žinias kaip tai padaryti. Daugelis žmonių dvasinio pagrindo turinčią informaciją pradėjo naudoti kaip manipuliacijos priemones, iš paprasto kaip visada padarė sudėtingu ir tt. Gyvenantys tik sąmone ir trimatėmis vertybėmis žmonės nesupranta tikros dvasingumo prasmės.

Vienas iš Šėtono pagrindinių tikslų ir yra padaryti taip, kad žmonės niekada jo nematytų, nežinotų. Nors žmonės su juo galima sakyti kontaktuoja kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, sekunde. Kodėl taip? Todėl, kad žmonės yra integruoti į jo organizmą, į tą materialią sistemą. Tame viso to prasmė, “tupintis ant dramblio paviršiaus uodas negali suvokti, ištirti viso dramblio.”*+

Šėtoną, arba tą sistemą, pavadinkit tai kaip norit, savo dėmesio jėga mes ir maitinam. Tai ir yra būtent tas pasaulis, kuris niekuomet nebus suinteresuotas žmogaus dvasiniu išsilaisvinimu. Tai tiesa.

Perkelti atsakomybę kitam, žmogui visada yra paprasčiau, nei pačiam už ką nors atsakyti. Visada, visais laikais buvo einantys priekyje kitų dvasingumo kelyje. Toks žmogus, kuris pažindavo daugiau, visada dalinosi su tuo, kas ėjo paskui. Pagal faktą, taip ir gaunasi, kad tokie dvasiniai tyrinėtojai seniau tirdavo būtent Šėtoną (sistemą) ir tuo pačiu patys siekė, kitiems rodė kelią į dvasinį pasaulį.

O vėliau, visa tai pakeitus tik elementariu ritualu, kuris atliekamas tik pravedant kokias tai religines apeigas, nesigilinant ir nesuprantant, taip niekur ir neatveda paskui tas religijas einančius žmones. Taip ir gavosi, kad paėmė iš dvasinio pasaulio gautą Tiesą ir ją paprasčiausiai iškreipė. Kvaila aišku, bet deja tai yra daugumai nesuvokiama ir neįkandama apgaulė.

Šiandiena tiek daug kalbama apie Dievą ir palaimą: tiek daug pasaulyje yra knygų apie tai, milijonai žmonių pastoviai meldžiasi ir gieda giesmes bažnyčiose, šventyklose ir mečetėse, bet, nepaisant to, tokie žmonės neturi jokio kontakto su Dievu, nematome Jo, negirdi Jo ir negirdi būtyje Jo širdies plakimo. Tai tik ir yra nieko daugiau kaip tušti plepalai.

Galbūt ir toliau žmonės tik kalbės apie Dievą, tikėdamiesi, kad tik kalbėdami arba ras Jį, arba patirs. Bet nieko tokio tikrai neatsitiks, jeigu kurčias gyvenime kalba apie muzikines natas arba aklas – apie šviesos esmę. Visiškai įmanoma, kad jie ir liks savo iliuzijos aukos galvodami, jog jie nėra kurti ir akli. Kalbėdami apie tai, jie gali tikėti, kad žino, kas yra garsas ir kas yra šviesa.

Šventyklos, bažnyčios ir mečetės, kurios buvo pastatytos aplink visą žemę, sėkmingai sukūrė šią iliuziją ir šią didžiausią apgavystę. Žmonės, sėdintys jose ir aplink jas, yra apgauti, apsėsti iliuzijų ir, išskyrus jas, nieko nežino ir nenori žinoti. Daugiausia tokie žmonės gali tik tikėti Dievu, bet jie jo nepažįsta, o kaip tai padaryti jiems nepasakojama. Tačiau tikėjimas yra nė kiek nevertingesnis, nei tuščias kalbėjimas. Taip, galime tikėti, jei kalba yra pakankamai įtikinanti. Jei kažkas įtikinančiai argumentuoja ir įrodo Dievo egzistavimą, o kiti pralaimi įrodinėdami, kad jo nėra, tuomet pasijaučia nugalėti ir pradeda Dievą priimti. Bet tikėjimas tai nėra žinojimas. Kad ir kaip mes įtikinsime aklą, kad šviesa yra, jis jos nepažįsta, jis jos negali pamatyti.  Aišku, yra centras dvasinėms akims, ausims, kuris miega.

Kai kas nors tokio tampa madinga ir populiaru, sunku pamatyti viso to realų kvailumą. Kai tūkstančiai žmonių seka tuo, kai visa minia yra už tai, jūs neteisiate, o atvirkščiai - vertinate tai.

Kodėl taip? Todėl, kad žmonės gyvena tik sąmone ir per ją diktuojamais šablonais. Kaip gali sėkla tapti medžiu melsdamasi jam? Ir upė negali tapti vandenynu, kad ir kaip ji melstųsi vandenynui. Kad ir kaip kiaušinis melstųsi paukščiui, jis negali išskleisti savo sparnų danguje. Paukštis turi pramušti kiaušinio kevalą; kiaušinis pirmiausia turi dingti kaip kiaušinis. Kai pirmą kartą viščiukas išlenda iš kiaušinio kevalo, jis negali įsivaizduoti, kad gali skristi.

Pirmieji Jėzaus Mokiniai, kaip ir minėjom, gnostikai ir katarai, eidami dvasiniu keliu, pirmiausia tyrė savo pagrindinį priešą tokiame kelyje. Pirmiausia jį aptikdavo patys savyje ir atsikratydavo tuo.

Dvasiniame supratime sąmonė visada viską sudėlioja tokiu būdu, kad galima būtų tuo ką nors išnaudoti, pasinaudoti. Elgiasi kaip ir bet kokia kita materija šiame pasaulyje, bando dominuoti. Ji sakys tau: “Jei tu tiki į Dievą, tai jis būtinai tau turi ką nors už tai duoti. Kam tau Dievas, kuris tau nieko neduoda?” Jeigu mes paskaitysime įvairias senovės legendas, pasakojimus ir visa kita, kur minima, jog šventieji kažką tvėrė, tai pamatysime, jog tvėrė jie būtent materialiame pasaulyje, dėka dvasinių jėgų ir tik tam, kad gauti kokius tai materialius gėrius, naudas. Taigi, dalis žmonių naudojosi dvasinėmis jėgomis tik tam, jog gauti materialią naudą: gauti magijos ar dar ko nors, kokių nors sugebėjimų, kas leistų jiems dominuoti, patenkintų puikybę. Žinoma, kad tokiu materialiu būdu nusiteikęs žmogus ir liks ten kur ir buvo: “Jeigu aš tikiu Dievu, jeigu meldžiuosi Jam, vadinasi Jis man turi už tai ką nors duoti. Ir jeigu man nieko neduoda, vadinasi tai blogas Dievas, arba ne į tą religiją aš papuoliau greičiausiai.” Kaip sakoma, dvasingumu čia  net ir nekvepia, apart kvailumo dėl nepatyrimo.

Dvasinių jėgų, arba sakysime taip, dėmesio jėgų panaudojimas tam, kad gauti ką nors materialaus žinoma yra įmanomas. Daugelis deja taip ir elgiasi, bet kaina už tai ką gauna yra labai neadekvati. Gaudamas laikiną, žmogus už tai susimoka savo amžinu.

Tai būtų tas pats, kaip įdėjai į savo biznį penkias kapeikas, o praradai dešimtinę. Blogas biznis sakys verslininkas.

Žmogus tarsi ir sukaupia kartais visą savo dėmesio jėgą kam tai dvasiškam, bet po to, tarsi vėl atsibunda iš to, jau su kokia tai pašaline mintimi. Kodėl taip būna?

Žmogus nepastebi, kaip jis praranda tą kelią kuriuo ėjo, vėl atsibunda ten, kur ir buvo, tame pačiame pirminiame kelio į Dievą taške. Kodėl taip vyksta? Todėl, kad daugiau dėmesio žmogus vis dar tebeskiria materialiam pasauliui. Jis dar nepasiruošęs išlikti dvasingume.

Tokiu atveju žmogus sakys: “Na kaip taip galima pastoviai jausti dvasinį? Juk aš vis tik esu šiame materialiame pasaulyje, gyvenu čia su visais jo rūpesčiais”  Visiškai lengvai. Todėl, kad tikrai dvasingas tokiu dvasiniu pasauliu ir gyvena, na o čia jis tik laikinai egzistuoja kaip kūnas, kaip indas. Ir visiškai nieko baisaus tame nėra. Tokie dėmesio atitraukimai, tokie vadinami grįžimai atgal būna tik pas tuos, kurie trypčioja vietoje, taip niekur iš tikro ir neinant, tik galvojant kad eina. Žmogus tarsi ir užsiiminėjo kokiomis tai dvasinėmis praktikomis, maldomis, ar dar kuo nors, o po to sakysime taip, grįžta ten iš kur ir išėjo. Vadinasi jis iš tikro niekur ir nebuvo išėjęs. Nes jis dar negyveno tikrais jausmais, iš tikro nebuvo susilietęs su dvasiniu pasauliu, jo nepriėmė ir nesuprato. Tiksliau, jo dar nepatyrė, jei patirtų – tai tikrai ir suprastų be jokių papildomų paaiškinimų. Tokie paaiškinimai ir reikalingi tik tiems, kurie tik bando pradėti eiti, daugiau jų įtikinimui, jog tai yra būtina.

Kada liekantis įprastoje būsenoje, gal šiek tiek pakeistoje sąmonės būsenoje, žmogus gauna tik atitinkamas haliucinacijas, jog jau kažką tai svarbaus pasiekė, po to nepastebėjo, kaip grįžo atgal, nurodo tik tai, jog iš tikro toks žmogus dar nieko ir nebuvo pasiekęs. Toliau tebesėdi savo sąmonės spąstuose, kuri jam vaizdingai čiulba apie pasiektas dvasines aukštumas. 

Vaizdumui ir paprastumui palyginimas. Dabar jūs kur nors sėdite, esate normalioje būsenoje ir skaitote šį tekstą. Taigi, įsivaizduokite kaip įkišate savo basas kojas į ką tik užplikytą vandenį. Ar jūs tai pastebėsite ir pajusite? Taip pasakys daugelis. O kodėl?  Todėl kad skausmas, matuojant tai fiziniais trimačio pasaulio matais.

Tai štai, kai asmenybė iš tikro susiliečia su dvasiniu pasauliu ir po to grįžta čia atgal, ji papuola į tokį pat savotišką verdantį vandenį. Tai žinoma neteisingas asociacinis palyginimas, bet, panašiai taip ir jaučiamasi. Basomis kojomis atsistojus ant dyglių, neįmanoma nepajausti jų. Savo dėmesio jėgą toks žmogus daugiau įdeda ne į dvasingumą, o į materialius interesus. Kadangi žmogus iš tikro dar neatliko savo svarbiausio pasirinkimo, jam dar vis vertingas šis pasaulis. Jis už jo laikosi įsikibęs abiem rankom, nes nori, jog jam būtų gerai ir čia ir ten. Toks žmogus nesupranta to laikino egzistavimo esmės, dėl ko jis čia.  Nesupranta to, jog kad ir kaip gerai suorganizuosi fizinį egzistavimą čia, tai nė kiek nepagerins tavo padėties dvasinio pasaulio atžvilgiu. Bet dvasiškai vystantis ir iš tikro susiliečiant su dvasiniu, žinoma kad tuo pačiu gali pagerinti gyvenimą ir čia. Kodėl taip? Todėl, kad tai kas buvo vertinga čia iki to dvasinio nušvitimo, vėliau nustoja būti vertinga, nes tai tampa antraeiliu dalyku. Nes iš tikro, šiame pasaulyje viskas laikina, kaip ir mūsų kūnas. Taigi, dingus toms “žemiškoms vertybėms”, žmogus tampa laisvesnis nuo materialios priklausomybės. Tada jį patenkina ir tai kas pas jį yra dabar, nepanaudojant tam savo dėmesio jėgos.

Pirmiausia reikia būti absoliučiai sąžiningu pačiam sau. Ir čia niekada nesumeluosi. Apgauti galima ką nori kitą, pasakoti jam pasakas, apie pasiekimus dvasingume, gerus darbus kitiems ir tt. Tačiau, taip apgaudinėti galima tik trimačiame lygyje, jausminiame lygyje, kaip besistengtume apgauti ką nors, vis tiek bus žinoma kad apgaudinėja. Kodėl? Todėl, kad bus kitas visumos suvokimas. Ir tai atspindės visada pačią Tiesą, nepagražina realybės įvairiomis iliuzijomis.

“Nebandykite apsaugoti savo ego visokiais niekais. Nesakykite, kad esate stiprūs, stipriavaliai ir kad esate intelektualai, nes tada taip ir liksite šalia prašvitimo.

Kad to negalite padaryti – žinos daug kas, todėl neieškokite beprasmio pasiteisinimo tam, ko nedarote ir nepagražinkite savo silpnumo tik gražiais žodžiais. Jeigu garbinsite savo silpnumą, tai taps pastoviu pasimėgavimu. Tiesiog žinokite, kad tai neatsitinka su jumis. Jei tai neatsitinka, tai tiesiog reiškia, kad jūs esate per silpnas ir kad jumyse kažko dar trūksta. Pabandykite surasti ir suprasti savo silpnumą ir ištaisykite tai. Ir nevadinkite savo silpnumo stiprumu; nesuteikite jam gero vardo”. Ošo

Kaip žmogui būti sąžiningu pačiam su savimi, kaip to išmokti?

Paprastai, reikia tik būti tokiu. Kam jam reikia to mokytis? Tai juk yra mūsų įgimtos savybės. Tai dovana kurią žmonės turi, tik kad jie ja nesinaudoja.

O nesąžiningumo momentais veikia būtent mūsų sąmonė?

Taip, pirmiausiai tai yra mūsų sąmonės darbas. Kad tuose savo noruose nesipainioti, reikia iš tikro suprasti kaip veikia ta sistema ir jos esanti dalis mumyse, mūsų sąmonė, Gyvuliškas pradas, protas, ar pavadinkite tai kaip patinka...

Kaip Šėtono pasaulis bando mus sulaikyti? Sakysime taip, kaip jis bando išlaikyti pretendentą į Angelus šiame savo pragare? Nes bet kuris gyvenantis žemėje žmogus yra potencialus pretendentas į Angelus, pretendentas į Tikrą Gyvenimą. Juk tas egzistavimas čia jam ir duodamas tik tam, kad pasiekti Amžiną Gyvenimą.

Bet per smegenis tai pažinti tikriausiai yra neįmanoma?

O kam tai iš vis reikia daryti? Kokia tame prasmė? Juk smegenys priims tik tolimus, dalinius, nepilnus vaizdelius, daugiau jos ir nesugeba. Kam smegenimis bandyti pažinti Tai, ką jos ir nesugeba priimti? Tai būtų tas pats, jeigu mes pavyzdžiui cheminių bandymų mėgintuvėliu bandysime išmatuoti okeaną. Kodėl to mes nedarysime čia? Nes tai žinoma yra nerealu, gyvenimo nepakaks tam. Taip ir su smegenimis, bus tas pats. Kaip galima laikinai egzistuojančiomis ribotomis mažytėmis smegenimis apimti beribį ir amžiną? Tame ir problema, kad žmonės būtent ir yra įpratę pasitikėti tik smegenimis. Teisingiau sakant, pasitikėti net ne smegenims, o būtent sąmone. Smegenys tai tik ir yra smegenys – fizinis organas. O sąmonė – antstatas virš smegenų ir tai tarnauja materialiai sistemai, kaip jos dalis.

O kaip galima kokį nors žmogų pavyzdžiui perjungti į tą jausminį suvokimą?

Jei tas žmogus to nenorės, perjungti neįmanoma. Netiesa, kad tam reikia pastoviai būti meditacijoje ar maldoje, atsiskyrus, jog niekas nemaišytų. Iš tikro, tam niekas žmogui ir nemaišo. Galima būti aktyvių veikėju, gyventi laisvai tarp žmonių, sunkiai fiziškai arba protiškai dirbti ir tuo pačiu būti dvasingu, būti visada su Juo. Tačiau, kai virš asmenybės dominuoja smegenys, tada taip, problemų visada bus masė. O kada asmenybė tampa laisva, pirmiausia nuo materialaus pasaulio diktatūros, viskas stojasi į savo vietas.

Čia kaip tame anekdote: “Susitinka du pažįstami, senai vienas kito nematę ir klausia vienas iš jų: Kaip tu gali visą laiką išlikti toks ramus, džiaugsmingas, patenkintas gyvenimu, kai aplinkui taip siaubinga ir tiek melo? Juk aplink tiek problemų ir panašiai, visokių rūpesčių pilna. Žmogus atsako: Na kaip kaip, paprasčiausiai aš niekada nesiginčiju su kvailiais ir tiek. Pirmasis vėl klausia: Na juk taip yra neįmanoma. Juk šiandiena taip negalima gyventi? Žmogus atsakė: Na jei negalima tai ir negalima, kas gi ginčysis su...”

Tam, kad atsikratyti šablonų, pirmiausia juos reikia pastebėti ir ištirti. Ištirti kas tavyje tai diktuoja? Kas tavimi manipuliuoja ne iš išorės, ne iš televizoriaus, ar dar iš kur nors, o būtent tavyje? Kas priverčia tave įdėti dėmesio jėgą į tuščią, tau nereikalinga? Kas priverčia tave domėtis tuo, kas iš tikro nereikalinga? Kas tave priverčia galvoti ir pergyventi apie tai, su kuo neturi jokio sąlyčio? Kam tai?

Kai savyje tiri ir supranti tai smegenimis, viskas keičiasi. Kaip tik tai ir yra tiriama smegenimis. Taip sakant, jos pačios save pažįsta ir tokiu būdu pačios save įsivaro į aklavietę, O esant aklavietėje, jos ir duoda laisvę Asmenybei. Labai paprasta, tik nereikia tingėti. Smegenims užduodant klausimus į kuriuos joms nežinomas atsakas, vis toliau ir toliau galima nueiti nuo jų valdžios, įgauti didesnę laisvę.

O kaip žmogui pažinti tą dvasinę būseną kasdieniniame gyvenime, šeimoje, darbe, buityje, nesvarbu kur? Sako kad buitis neleidžia žmogui dvasiškai vystytis, trukdo visa tai?

To negali būti. Nėra tokių kliūčių kurios galėtų pamaišyti žmogui pasiekti Dievo pasaulį. Taip sako tik mūsų sąmonė, mūsų smegenys. Nes jos visada bando ir bandys nuvesti mus į šoną. Kad ir kuo neužsiimtų žmogus, jis privalo jausti dvasinį pasaulį visada. Juk pirmiausia ir reikia mums pastoviai būti su Dievo pasauliu. Tai turi būti nepertraukiamas dialogas. Ir dėl to nereikia sėdėti kur nors atsiskyrus olose, kalno viršūnėje ar dar kur nors, kad tavęs niekas netrukdytų. O netrukdytų šiuo atveju ką? Būtent smegenis. Tai nurodo mums, kad tie kurie atsiskiria, dvasingumą bando pasiekti smegenimis. Juk mes jau kalbėjome, kaip galima į tą mažyti cheminį mėgintuvėlį įgrūsti ištisą okeaną? Niekaip.

Bet tokios atsiskyrusios ir paslaptingos žmonių grupės dažnai traukia kitų žmonių neeilinį dėmesį. Kodėl?

Nes daugiau žmones traukia tokių atsiskyrėlių magija, kokia tai jėga, sugebėjimai, kad tuo tipo jie yra arčiau Dievo. Koks skirtumas kas kaip ir kur gyvena? Jei žmogus gyvena dvasia, tai nėra jokio skirtumo, ar jis miesto centre ar viduryje miško sibire. Išorinės sąlygos neturi jokios įtakos dvasiniam vystymuisi. Nei žmogaus buvimo vieta, nei jo sveikatos būsena, nei išorinės sąlygos neturi tam reikšmės. Praktiškai pasaulyje nėra jokių trukdžių tam, kad tapti Žmogumi iš didžiosios raidės, Dvasiškai laisvu žmogumi.

Dažnai žmogaus baimė nepažintam dvasiniam pasauliui stabdo žmogų tolimesniame dvasiniame kelyje. Kaip tokiam žmogui reikia elgtis?

Pirmiausia reikia ištirti kas jame iššaukia tas baimes ir kam tai naudinga, jog Asmenybė bijotų ir netaptų laisva. Taigi, vėl grįžtame prie to paties, kad reikia dirbti su savimi. Nieko neįvyks pas mus ir veltui nieko negausime, prašyk neprašęs. Kartais taip žinoma būna, tik labai išimtinais atvejais, kai pasaulyje yra kas nors iš Kito pasaulio ir Jis suteikia tokią teisę žmogui, už ypatingus nuopelnus dvasiniam pasauliui, žmonėms. Tačiau, tai vienetiniai atvejai, vykstantys kartą per tūkstantmetį. Galima laukti, gal ir pasiseks. Tačiau dar reikia atpažinsi tokį dvasinio pasaulio pasiuntinį, kas irgi pakankamai svarbu. Juk problema dar tame, kad daugumoje žmonės yra dvasiškai akli, nes jie nemato, nejaučia kas prieš juos. Pasitikėsite smegenimis, o jos papasakos viską tiksliai taip pat, tik visiškai atvirkščiai. Todėl geriau pačiam dirbti su savimi, nelaukiant pranašų, nepriklausomai nuo to, kur tu šiandiena esi ir kuo užsiimi.

Jei žmogus vystosi dvasiškai, tai gerus darbus atlieka jau ne dėl to, kad jam taip norisi, ar kad jis nori atrodyti kitiems geru, dėl puikybės, o todėl, jog toks tapo jo gyvenimo būdas. Tačiau, mūsų trimačio supratimo rėmuose, toks žmogus gali elgtis ir gan kietai. Pranašai istorijoje ne visada buvo geradariai, kartais ir su lazda užvažiuodavo, kad žmogus visai neatbuktų. Ir tai kartais padėdavo.

Atliekant dvasines praktikas, kaip žmogui išeiti, atsikratyti nuo minčių? Kas tam gali padėti?

Kur įdedi savo dėmesį, tai tą ir aktyvuoji. Jei daugiau traukia materialumas, tai tas mintis ir aktyvuosi. Sako sistema tam nepagailės nieko. Atvirkščiai, sistema labai racionali. Jeigu tu jai nesuteiki daug dėmesio jėgos, tai ji irgi nepanaudos tau daug jėgos. Kartą, du pabando, neįdedi į tai dėmesio ir ji atslūgsta, jai tampi neįdomus. Vadinasi erzins tuo ką nors kitą. O jei žmogus tik nori atrodyti, bet ne būti iš tikro dvasingu, tai jis niekur ir nenueis.

Paprasčiausiai jis tik sėdės ir galvos apie tai. Tai tas pats, kaip ir su tais trimis kambariais, kuriuos reikia praeiti, bet mes tik sėdime ir galvojame apie tai, vietoje to, kad atsikelti ir eiti. Galvojant kad einame, iš tikro tik sėdime. Ir kol taip mes sėdėsime, tai pas mus bus visada įvairios mintys, trukdys. O jei mes atsikelsime ir tvirtu žingsniu ryžtingai eisime prie išėjimo, tai mums bus tas pats kokios mintys ateina ir išeina be atsako.

Dėl giluminių jausmų. Daugelis žmonių, netgi tie, kurie sakosi susilietę su žiniomis, bandantys stotis į dvasinį kelią, užsiduoda klausimą, kaip suprasti ir pažinti, pasiekti tuos giluminius jausmus?

Žmonės nesugeba suprasti kas tai yra mintis, jie tik mato minčių rezultatą, kai įdeda į jas savo dėmesio jėgą. Lygiai taip pat negali suprasti, kas yra giluminiai jausmai, net jei įdeda savo dėmesio jėgą tam, tuo iššaukiant kūne paviršutines kokias tai emocijas, pakankamai tolimas nuo giluminių jausmų.

Giluminiai jausmai užgimsta mūsų viduje, ne materijoje žinoma, iš vidinio beribio šulinio, kaip tyri, neišsenkantys vandenys. Kad susiliesti su tais giluminiais jausmais, pakanka tik atverti savo vidinius vartus. Tai nuostabi sudedamoji, kurią mūsų supratime nesinori vadinti nei emocijomis, nei mintimis, nei dar kuo nors. Tai beribiai jausmai, kaip ir beribis tas pasaulis, iš kurio jie ateina. Tai ir yra susilietimas su Dievo pasauliu. Galima tai pavadinti kad ir vidine šviesa ar dar kaip nors. Tai ir yra tikra  mūsų realybė. Jie yra, bet fiziškai juos prajausti negalima niekaip. Problema kaip tik tame ir yra, jog žmonės dažniausia tuos giluminius jausmus bando priimti būtent kaip nors fiziškai, bando juos pajusti, prajausti.

O ar galite pajusti pavyzdžiui mintį kaip nors fiziškai? Daugelis sakys ne. Bet juk jos jus atitraukia nuo jausminio suvokimo, maišo, pastoviai atakuoja, jų nesuskaičiuojama daugybė? Tai kodėl negalite pajusti tų minčių fiziškai? Ar jūs jas kaip nors jaučiate, ar vis tik ne? Sakysime nejaučiame, bet daugiau stebime. Taip pat ir giluminius jausmus, tik stebime. Bet dažnai jų šviesą mums užstoja sąmonė savo iliuzijomis. Giluminiai jausmai, tai kaip “sidabrinis siūlas” , rišantis Asmenybę su beribiu pasauliu.

Giluminiai jausmai už vidinių vartų? O kaip žmogui atverti savyje tuos vidinius vartus?

Tai geriau yra pabandytu pačiam kartą prajausti, nei pasakoti. Atsipalaiduoti, atsiverti ir paprasčiausiai prajausti tai, būtent dabar, skaitant šias eilutes, neatidėliojant šiuo momentu.

Paprastas ir gal ne visai teisingas pavyzdys, kad būtų suprantamiau.  Užsimerkite ir užsidenkite delnu akis. Ar jūs matysite šviesą? Ne. Dabar nuimkite delną, bet akys lieka užmerktos. Šviesa matoma, nors akys užmerktos. Tiesa. Taigi nors sąmonė dar ir aktyvi, pakanka nusiraminti, baigti meluoti pačiam sau, nuimti nuo savęs įvairias negalias, negandas, pykčius, mintis kurias leidžia jums, tiesiog dabar. Ir savo dėmesio jėga paprasčiausiai pasinerti į tą savo vidinę begalybę, kuri yra mumyse. Kiekvienas žmogus jaučia, kad kažkur tai jo viduje yra ta begalybė. Susikoncentruokite būtent į savo beribiškumą ir pamatysite, kad ta begalybė pilna, tai nėra tuščias šulinys. Tai gyvų vandenų neišsenkantis šaltinis. Tai lengva, tuo labiau šiuo momentu, dabar tiems, kas jaučia ir supranta apie ką čia rašoma. Būtent daugiau jaučia nei supranta.

 Ar visi prieš tai buvę žemiški klausimėliai nustoja būti svarbūs, palyginus juos su dvasiniu pasauliu?

 Taip, bet kada vėl lieki su savo sąmone, jie vėl grįžta. Kodėl? Pas jus ką tik buvo jausmai, tai kam vėl kažkam atiduodate  savo dėmesį? Neatiduokite dėmesio ir kontakto neprarasite. Nebusite akli ir kurti. Girdėsite ir jausite. Argi tai labai sudėtinga? Tačiau, pakanka tik nukreipti dėmesį į kokią tai smulkmeną ir sąmonė vėl pritrauks asmenybės dėmesį, priversdama įdėti jį vėl į laikiną. Tai ir yra pasirinkimas, kur įdedi dėmesio jėgą, tą ir pasirenki. Viskas paprasta, labai paprasta. Tik išlaikykite tai, ką gavote dabar kuo ilgiau, o geriausia visam laikui.

Ar galima tokius jausmus išlaikyti ir kaip?

Jų negalima išlaikyti sąmone, tame ir yra bėda. Daugelis žmonių tikriausi prajautė kažką ir kiek kartų tai neskaitys, esant dvasioje ir atsiveriant tam, tai visada jaus. Bet tuojau pat stengsis išeiti nuo to jausmo. Kodėl? Todėl, kad bandant tai išlaikyti sąmone, net įdedant dėmesio jėgą, kai tik uždirba smegenys, jausmas tuojau pat krenta. Nes asmenybės dėmesio jėga įjungė smegenis ir jos pradeda analizuoti įvairius žodžius. Tame ir problema. Gal dar lieka malonu, bet jau ne taip. Ką reikia daryti? Likti ten kur buvote, nesvarbu kas yra aplinkui. Juk  neprarandame sugebėjimo girdėti, matyti ir sąmonė sugeba analizuoti, bet tuo pačiu, ji jau neberyja tavo, kaip Asmenybės, dėmesio. Tam, kad ką nors gauti iš dvasinio pasaulio, reikia ir atiduoti. Kada atiduodate savo dėmesio jėgą į jausminį pasaulį, į tą dvasinį pasaulį, tai atsakomoji banga vėl sugrįžta tik dvigubai didesnė.

Kuo daugiau įdedate dėmesio į meilę tuo daugiau ir gaunate jos atgal. Juk meilė negali būti vienašalė, vienpusė, kaip ir jausmai. Tai turi būti abipusis veiksmas. Šiuo atveju su Beribiu Pasauliu. Taip ir atsiveria tie platūs mūsų vidiniai vartai, jei pilnai pasitikite vienas kitu.

Tas pasaulis visada yra geranoriškas, visada džiaugsis ir visada priims bet kokią asmenybę. Tik pati asmenybė nuo Jo dažnai atsitveria, atsiriboja kreivais septonų veidrodžiais. Tame ir  problema. Kodėl? Todėl, kad asmenybės to neišmokė, kad ji yra tingi. Ji nesupranta tokios esminės vertybės.

Juk mūsų asmenybė yra kaip mažas vaikas ir tai yra dar viena Tiesa. Mūsų sąmonė gali būti kas tik nori, nesvarbu kuo, ar profesoriais, akademikais, dar kuo nors, tačiau asmenybė visada išlieka kūdikiu. Tai dar viena uždrausta tema. Bet uždrausta ne mūsų, uždrausta valdžią uzurpavusių Žynių, kadangi žinant tai, lengva valdyti ir manipuliuoti žmonių masėmis. Ką mes šiandiena ir matome sėkmingai vykdant. Bet valdyti galima tik žmonių sąmones, tačiau ne dvasią. Kad ir kiek žmogus nesiveržtų į valdžia, visa tai yra tuščia. Nėra prasmės išnaudoti likusius jėgos lašus į tuščią ir laikiną. Tai kvaila ir tas pats, kas statyti smėlio pilis jūros krante. Viskas kas šiame gyvenime yra statoma, tai net ne smėlio pilys – tik iliuzija, kurią nupūs bet koks menkiausias vėjelis žymiai greičiau, nei smėlį nuplaus jūros bangos.

Dažnai sakoma, kad yra “povandeniniai akmenys” kurie gali maišyti Asmenybei eiti dvasiniu keliu. Ar taip yra iš tikro?

Iš tikro Asmenybei niekas nemaišo. O taip vadinami “povandeniniai sąmonės akmenys”, tai tas sąmonės melas, kurį bijo net pačiam sau pripažinti kiekvienas. Taip, žmogus gal nori puikiai atrodyti prieš kitus tokius pat dar miegančius. Jam ego  visada taip pasakoja, tačiau tai tik jo. Kokia prasme? Ego, tai yra – jo sąmonė, pasakoja asmenybei. Pastebėkite, sąmonė pasakoja asmenybei. Jau tokiuose supratimuose yra asmenybės atskyrimas nuo sąmonės ir taip yra iš tikro.

Tai štai, sąmonė pasakoja asmenybei: “Tu juk ir taip labai geras žmogus. Gali daug ką ir panašiai, o iš tikro elgiesi ne taip, tik dėl kažkokių tai konkrečių priežasčių.” Tai nėra jokie “povandeniniai akmenys”, o tik banalus sąmonės melas. Nes tas demonų, tas Šėtono, arba sakant paprasčiau, mūsų  šis trimatis pasaulis, daugeliui labai mylimas, yra vienintelis žinomas pasaulis ir tai tiesa. Bet jis visada yra pilnas melo. Nors daugelis pranašų savo laikais sakydavo, kad ateis laikas, kai žmonės pradės vienas kitam meluoti, kada tiesą pakeis visur melu ir tada ateis paskutinieji laikai.

Bet iš tikro, juk sąmonė visada tokia buvo, visais laikais. Sąmonė - tai materialaus pasaulio dalis, todėl jau pirmapradžiai pasmerkta būti tokia. O Tai, kas yra žmogaus viduje – niekada nemeluoja. Tas dvasinis vidinis žmogaus potencialas iš tikro yra didžiulis. Ir Asmenybė turi kolosalias dvasines galias, kurios sugeba įveikti visus sąmonės bandymus kokiu tai būdu pavergti Asmenybę.

Bet vėl gi, jei tam bus pačios Asmenybės toks tikros laisvės siekis. Jei ji nebus užlaikoma sąmonės iliuzijomis, užsikabinus už šio trimačio pasaulio. Tikrame dvasingume viskas paprasta kaip visada. Ir tam nereikia jokių įmantrių bei sudėtingų šventųjų raštų.

Šiek tiek pakalbėjome ir tie, kurie gal ir buvo prieš tai pajutę vidinį žybsnį, patys pastebėjo, kad jis dalinai nuslūgo. Kodėl? Įvyko tas pats, kaip ir anksčiau būdavo, prarastas dėmesys. Kai tik įsijungia sąmonė ir pradeda analizuoti žodžius, dėmesys į giluminis jausmas prarandamas. O kas maišė ir toliau išlaikyti dėmesį tam? Tarsi ir niekas.

Štai todėl ir yra sakoma, jog žmogus kas diena turi dirbti su savimi, treniruotis, mokytis kaip išlaikyti dėmesį giluminiuose jausmuose, nenukreipti dėmesio į iliuzijas.

Tai nereiškia, kad reikia negalvoti, nejudėti, ar dar ko nors nedaryti, ką žmonės yra įpratę. Jokiu būdu ne, reikia būti tokiu pat aktyviu, daryti tai ką ir turi, ką darei iki tol. Bet tuo pat metu, sakysime taip, ištiestą tau kartą ranką iš anapus, neatstumti, o dar stipriau suspausti dėmesio galia.

Ką pirmiausiai žmogus jaučia, kada yra jausminėje būsenoje, kada Asmenybė yra glaudžiame kontakte su dvasiniu pasauliu?  Jaučia žemiško pasaulio norų savotišką nebūvimą. O štai kada žmogus dar yra sąmonės dominavimo įtakoje, tai jis niekada negali įgyti pilnos ramybę, kad ir kaip norėtų, nesistengtų. Jam atrodo, kad ramybę įgija tik tada, kai užmiega, ar snaudžia. Bet tai irgi tik ramybės savotiška iliuzija. Kodėl? Todėl, kad vis tiek visi procesai tęsiasi toliau, o ramybės kaip nebuvo, taip ir toliau nėra. Netgi kada žmogui gerai ir jis nori atsipalaiduoti, vis tiek priverstas galvoti apie tai, kad jis atsipalaiduoja ir jam gerai. Juk iš tikro taip ir yra, jei pastebėsite kartais save atidžiau tokiais momentais.

Pavyzdžiui, atrodo guli žmogus pliaže, ilsisi ir galvoja apie tai, kaip man gerai, kad guliu pliaže ir ilsiuosi. Bet su tokia pačia sėkme gali gulėti ir namuose ant kokio nors Kuznecovo aplikatoriaus ir galvoti kad guli ant nuostabaus smėlio, kad tau malonu ir šviečia saulė. O tuo metų tu guli namuose po užklotu su temperatūra. Juk tai nieko iš tikro nekeičia, ar ten ar ten, vis tiek visa tai tik laikina iliuzija.

Dvasinėse praktikose daugelis susiduria su kova, pačio su savimi. Kaip vis tik ir kas ištraukia iš realių jausmų į tokią vidinę kovą?

Žmogaus niekas iš tikro neištraukia į tokią kovą, paprasčiausiai Asmenybė, kas ir yra žmogus, tik suteikia dėmesį savo sąmonei. Žmogaus sąmonė pradeda kuistis tavyje, atsieit ji kovoja už tave, kaip Asmenybę. Tai yra, kaip geras politinis pratimas. Kada sąmonė kovoja už tave, su pačia savimi, dėl tavo laisvės. Tam mes skiriame savo dėmesio jėgą, nes mes, kaip sąmonė, juk gėrio pusėje.

Kas tavo sąmonėje yra tas geras? Kas kovoja už tavo asmenybę, už tavo būsimą gyvenimą, tavo laikinoje ir mirtingoje sąmonėje? Su kuo ji gali ten dar kovoti? Tai tik sąmonės sukurti iliuziniai paveikslėliai, kad ji su kažkuo tai kovoja. Iš tikro ji ne su niekuo nekovoja. Ji tik rodo įvairius iliuzinius vaizdelius, kaip ji kovoja už tai, kad išlaikytum dėmesio jėgą jausminiam-dvasiniam pasaulyje. Taip suteikiam savo dėmesį tam, kas tarsi kovoja su blogiu. Bet juk kovoja žmogus pats su savimi, savyje.

Tai ką reikia tokiu atveju mums daryti?

Jei mes jau esame jausminiame pasaulyje, tai kam jums už tai dar kovoti su kažkuo, neaišku su kuo? O sąmonė melaginga ir ji visada darys tai, kad išvesti iš tokios jausminės-dvasinės būsenos. Tačiau, priešas negali kovoti už mūsų gerą ateitį.Tai neįmanoma.

O jei mes eisime prie dvasinio ir materialaus pasaulio tikro supratimo, tai sąmonė bus visada – dvasinio pasaulio priešas. Ir tai yra Tiesa. Čia negali būti jokių dar abejonių ir dvejybių.

Todėl, ką ji be darytų, kaip ji bekovotų už Asmenybę, tai bus tik  paprasčiausia iliuzija. Tai būtų tas pats, kaip ir žemiau pateiktame pavyzdyje. Gal jis ne visiškai teisingas, bet duoda paprastą supratimą visiems norintiems.

Tai tas pats, kai kalėjimo prižiūrėtojai kovotų už prižiūrimų kalinių laisvę. Juk kol bus kaliniai, tol bus darbas pas prižiūrėtoją, ar ne taip? O jeigu jie kovos už kalinių laisvę ir visus juos išvarys, ką jie rytoj valgys? Kas jiems mokės už tai, jog saugos tuščias kameras?

Kaip jau ne kartą sakėme, žmogui pastoviai norisi kad būtu kas nors atsakingas, uždėti jam savo atsakomybės naštą. Kodėl? Juk Asmenybė kaip sakėme – vaikas, o vaikui visada reikia suaugusio. Tuo deja naudojasi valdančių grupelė, kaip senovėje, taip ir dabar. Kai kurie žmonės tai suprato pirmieji, ir tokias žinias pradėjo naudoti savo naudai. Bet juk vaikas gali ir subręsti, jei jam suteikti tokią galimybę.

Mūsų dėmesys iš tikro turi didžiulę jėgą, nes išeina iš Asmenybės, iš dvasios. Nes Asmenybė-dvasia, ima jėgą iš Amžinybės, iš Dievo pasaulio. Ir štai čia gaunasi toks paradoksas. Jeigu mes galvojame apie mirtį, ją sau ir formuojame, tampame ne kuo kitu, o būtent laikina ir mirtinga būtybe, pasmerkta ateityje į ilgą kankinimąsi, kaip subasmenybė naujame Sielos kūne po jos persikūnijimo.

Bet kada mes tas savo jėgas įdedame į amžinybę, tai tada judame tikrai reikiama kryptimi, pačiu trumpiausiu keliu pas Dievą. Niekada nereikia galvoti apie mirtį, jei iš tikro nori gyventi. Ir visai nesvarbu kiek liko, sekundė, metai, du, ar daugiau. Paprasčiausiai, dvasinio darbo negalima atidėti į “po to”. Jei atidėsi į sekančią akimirką, tai to dvasinio judėjimo taip niekada ir nebus. Tame ir problema.

Yra tik ši akimirka, arba dabar. Kas praleido dabar – tam rytojus gali neišaušti. Nes rytoj vėl bus tas pats ir po ryt tas pats. Tikra Laisvė taps tokia tolima, kaip ir horizontas. Kad ir kiek jūs nebėgsite, jis vis bus toliau ir toliau, vis tols ir tols. Jei ir toliau taip sėdėsite, svajosite, apie tai, kad “atsikelsite ir eisite”, toliau sielvartausite, kad įėjimas į dvasinį pasaulį  - neartėja, tai taip ir liksite prie tos suskilusios senos geldos. O reikėjo paprasčiausiai atsikelti ir eiti prie to, ne sėdint. Tame nėra jokio sudėtingumo ir nereikia jokių vedlių, atsikėlei ir eini pats ten, kur reikia, ten kur visada norėjai.

“Kartą per džiungles tigras vijosi žmogų . Bėgdamas nuo jo, žmogus nepastebėjo tarpeklio ir įkrito į jį. Bet krisdamas užsitvėrė už augalo šaknies tarpeklio viduryje. Tada jis pasižiūri į viršų ir mato, kad ten negali išlipti, nes viršuje laukia alkanas tigras.

Bet kas siaubingiausia jam nutiko, jog išgirdo, kad ir tarpeklio apačioje laukia tigras, kuris riaumoja, laukia savo grobio, kol tas nukris jam į nasrus. Taigi žmogui nėra jokios išeities. Ar jis nukris žemyn – suės tigras, ar jis išlips į viršų – suės tigras.

Ir kada jis tai suprato, jog jo kūnas vis tiek mirtingas, pamatė šalia augančią nuostabią uogą. Pagalvojo, o kodėl gi man ją nenusiskinti? Nusiskynė ir suvalgė tą uogą. Tada jis suprato, jog Tikras gyvenimas nuostabus...”

Taip ir mes, bėgame tose beprasmėse žiurkių lenktynėse, kol kartą sustoję suprantame, jog mes ne žiurkės ir Tikras Gyvenimas nuostabus, nuostabiau ir būti nieko negali. Pasinerkit į Tai, kas visada buvo mumyse, Kas neturi ribų... Gyvenimas nuostabus, tereikia tik sustoti ir nusiskinti nuostabią uogą...

 

Taikos ir ramybės Sielai

Peržiūrų: 1274 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 1
1 Gėlė   (17.10.2015 21:28)
http://buktaspokytis.lt/wp-content/uploads/2014/01/kabintis.jpg

Apie mirtį
Daug ką galima palikti, ir kiekvienąsyk turi viską pamiršti, kai žengi pasitikti mirties, prieš ją visuomet stoji nuogas, o kai sugrįžti, visa, ką buvai palikęs, turi įgyti iš naujo.
Galimas daiktas, kad mirtį mes vadiname visai ne tuo vardu. Juk visada matome ją tiktai iš vienos pusės. Galbūt mirtis yra tobula meilė tarp dievo ir mūsų.
Jie vis dar rašė ir kalbėjo, o mes jau matėme ligonines ir mirštančiuosius; jie vis dar kalė, kad tarnauti valstybei yra kilniausia pareiga, o mes jau žinojome, kad mirties baimė yra stipresnė. Nuo to mes netapome nei maištininkais, nei dezertyrais, nei bailiais, – jie taip lengvai svaidydavosi visais šiais žodžiais, – mes mylėjome savo tėvynę ne mažiau kaip jie ir drąsiai ėjome į kiekvieną ataką; bet dabar jau šį tą supratome, tartum mums iš karto būtų atsivėrusios akys. Ir matėme, kad iš jų pasaulio nieko nebeliko. Staiga pasijutome baisiausiai vieniši ir išeitį iš tos vienatvės turėjome susirasti patys.
Kvailam gimti ne sarmata. Tik mirti kvailam gėda.
Miręs pasidarai labai reikšmingas, o gyvas Tu niekam nerūpi.
Mirti paprasčiau negu gyventi.
Negirdimais žingsniais mirtis vėl įsėlino į kambarį, kur ką tik buvo padvelkę nemirtingumu – įsėlino negirdimai ir tylomis, kaip kūrinijos priekaištas viską valgančiam žudikui žmogui, kuris, postringaudamas apie taiką ir meilę, pjauna gerkles ėriukams ir dusina žuvis, kad sukauptų jėgų toliau postringauti apie taiką ir meilę.
Reikia gerbti mirtį.
Apie pasaulį
Niekas yra veidrodis, kuriame gali pamatyti pasaulį.
Pasaulis juokingas – tu gali pavirsti į arkangelą, kvailį ar nusikaltėlį – niekas nepamatys! Bet jei tau trūksta sagos, tai pamato kiekvienas.
Šiandien pasaulis pilnas nuotykių prieš žmogaus valią.
is: https://lt.wikiquote.org/wiki/Erichas_Marija_Remarkas

Moon linkėjimai ;)

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Spalis 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0