Kas esu aš? 6 - 28 Октября 2015 - Šviesos keliu
Sekmadienis, 04.12.2016, 14:13
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Spalis » 28 » Kas esu aš? 6
19:22
Kas esu aš? 6

 Šį kart pradėsim nuo sakmės:

“Vieną kartą vidurį nakties ėjo dervišas ir išgirdo  šauksmą. Prieina prie gilios duobės šalia kelio, žiūri ir mato, kad joje sėdi nusiminęs, negalintis išlipti žmogus. Jis klausia jo: “Kaip tu ten papuolei žmogau?”. Ir tas jam pradeda pasakoti, kad eidamas tamsią naktį nusimušė nuo kelio ir įkrito į tą duobę. Tada dervišas ir sako žmogeliui: “Tu nepergyvenk, nesielvartauk. Aš tuojau nubėgsiu į gyvenvietę pasiimsiu iš ko nors kopėčias, virvę ir tave iš čia ištrauksiu.” O žmogus išgirdęs tuos paprastus, kaimiškus dervišo žodžius, tarė jam: “Tu neteisingai išsireiški tai ir tari žodžius neteisingai, taip sakyti negalima man. Aš puikiai žinau, kaip reikia taisyklingai išsireikšti, kalbėti nes esu žymus filologas ir man gėda tai girdėti iš tavo lūpų praeivi.Tavo sakiniai neteisingai sustatyti, tarmė kažkokia neteisinga. Negalima taip negražiai elgtis.”

Išgirdęs tokius priekabius priekaištus, dervišas nepasimetė ir tarė: “Na gerai žmogau, jei jau negalima, tai negalima, tebūnie taip kaip pats nori. Jei svarbiausia tau žodžių tarmė, nei jų esmės, svarbiau už tai, ką norėjau dėl tavęs padaryti, tai tada geriau dar čia, toje duobėje pasėdėk ir palauk, kol išmoksiu taisyklingai visa tai ištarti.” Su tais žodžiais dervišas apsisuko ir nuėjo sau nuo duobės, taip ir palikęs besėdintį joje ir pagaliau susimasčiusį dėl savo priekabų filologą.”

Prasmė tokia, jog nėra skirtumo kas ir kaip atrodo, arba kas ir kaip kalba, kokia kalba, ar kokiai religijai, tautai priklauso. Svarbu tik to sakomo esmė ir prasmė, o ne išorės atributai.  Bet liūdniausia tai, jog išorei iš tikro žmonės skiria daugiausiai savo dėmesio. Nori tik atrodyti išoriškai tikinčiais, tačiau nebūti tikrai dvasingais. Tai todėl, kad tokiems kokia tai išorinė forma yra žymiai svarbiau nei esmė. Todėl, kad priima tik rega ir klausa, tik fizinėmis akimis, ausimis. Bet kodėl žmogui neatsiverti plačiau ir nepažiūrėti pilnai, kaip brolis kalbasi su broliu, ar draugas su draugu.

Taip vadinamas civilizuotas žmogus visiškai nustoja juoktis, jis taip pat nustoja verkti. Vargu, ar yra kokie nors jausmai, kuriuos jis patiria giliai. Bet kokioje situacijoje jis visuomet stovi tik išorėje; jo būsena visuomet yra pragariška. Jis pastoviai bijo, kaip atrodo, kai jis juokiasi. Jis bijo, kaip atrodo, kai jis verkia. Iš viso, kiek tai susiję su vyrais, jie visiškai nustojo verkti. Jie net nežino, kad verkimas yra viena iš gyvenimo dimensijų, reikšminga gyvenimo dalis.

Kiekvienas mūsų yra užslopintas. Mes neleidžiame sau verkti ir juoktis, mes netgi neleidžiame sau bėgti, žaisti ar šokti kada to norisi. Mes viską užslopiname, užsidedame grimasų kaukę. Mes uždarėme visas duris iš vidaus, tapome sau ir kaliniais ir prižiūrėtojais vienu metu. Mes turime atidaryti visas duris ir langus, jei norime išeiti ir sutikti Dievą. Bet tuomet mus vėl užgrius baimės, kadangi tai, ką mes slopinome, iškils į paviršių. Jei slopinate ašaras, jos iškils, jei slopinate juoką, jis iškils į paviršių. Leiskite jiems išsiveržti ir leiskite jiems palikti jus, jūs niekada neliksite vienas.

Iš tikro, žmogus niekada nebūna vienas, net jeigu jam atrodo jog jis vienas, nebūna vienas. Su juo visada kas nors yra, kam nors tarnauja. Klausimas tik tame, kas tuo metu su juo? Ar Angelas, ar Demonas, vienas iš dviejų?

Kaip taip žmogus gali pats save ir savo sielą išgelbėti? Juk šventuose raštuose rašoma visai kitaip? Ten rašoma, kad žmogų gali išgelbėti tik pats Dievas. Evangelija nuo Morkaus 19 skyrius 25 posmas.

Nereikia bandyti ką nors suprasti iš bendro konteksto paimtos vienos nedidelės ištraukos. Pradžioje reikėtų atidžiau perskaityti kas buvo rašoma prieš tai, bent jau tos pačios evangelijos 16 skyrių.

Ten pasakojama apie tai, kaip kartą prie Jėzaus priėjo jaunas žmogus ir uždavė klausimą: “Kaip jam reikia išsigelbėti? O Jėzus liepė laikytis visų tų nuostatų, kurios duotos žmonėms nuo Dievo: nežudyk, nevok, nemeluok ir tt. Jaunuolis atrėžė, kad nuo vaikystės to visada laikosi. Bet ko dar jam trūksta iki išsigelbėjimo? Tada Jėzus pasakė: išdalink savo turtus elgetoms ir eik su manimi. O jaunuolis tai išgirdęs susigūžė ir tyliai pasitraukė į šalį, daugiau nieko taip ir neklausęs. Savo mokiniams Jėzus paaiškino, kad lengviau jau kupranugarį prakišti per adatos skylutę, nei žmogų priversti atsisakyti savo turtų tam, kad jis galėtų įeiti į rojų.”

Čia  buvo kalbama visai ne apie tai, jog į Dangų negali patekti turtingas žmogus. O turima omenyje būtent tai, kad žmogus visada yra įsikibęs ir laikosi abejomis rankomis viso to, kas žemiška, materialu. Tam jis daugiausiai ir skiria savo dėmesį. Štai tokia to pamokslo tikroji prasmė.

O religinio fundamentalisto pateiktoje ištraukoje, tos pačios evangelijos 19 skyriuje 25 posme, būtent ir yra kalbama apie tokį žmogų, kuris nors dar ir yra stipriai užsikabinęs, laikosi už žemiško, bet tuo pačiu, daro daug gero dvasingumui, kartais net pats to nesuvokdamas, bet iš visos širdies, vedamas vidinio jausmo. Tačiau, toks žmogus pats dar negali įeiti į taip vadinamą rojų, o štai Dievui viskas galima. Ir tada, taip sakant, už dideles pastangas, bei nuopelnus prieš žmones ir prieš Dvasinį Pasaulį, Dievas gali jį įvesti į rojų, kas ir nutinka iš tikro, tik labai retai. Apie tokius galimus momentus, jau kalbėjome prieš tai buvusiame tekste.

Žinoma, kad iš esmės žmogus pats tai turi atlikti. Jam nereikia laukti tokios malonės, kurios gal niekada ir nesulauks. Tame ir yra tikro dvasingumo prasmė. Ir jei pats žmogus neateis prie tų vidinių savo vartų, tai niekas greičiausiai tame jam ir nepadės. Jei žmogus nepriima Dievo, tai kaip Dievas gali priimti jį? Jei mes pastatėme tam barikadas, kuriose nėra jokių angų, pro kurias Dievas galėtų grįžti į šį pasaulį? O gi niekaip.  Ir neverta priimti religinių tarnų, esančių pilnai sąmonės vergijoje, klaidingų ištraukų interpretacijų ir paaiškinimų: “Tarnaukit bažnyčiai (turima omenyje mums) ir Dievas už tai jus pasiims į rojų, nes tik Jis tai gali. Patys jūs to nesugebėsite. Tik tarnyste Jam per mus.” Tai paprasčiausias absurdas, nes iš tikro –  visiškai priešingai. Vietoje realaus Dievo patyrimo yra sukuriama dirbtina iliuzija, kad mes jį pažįstame. Kiekvienas pradeda galvoti, kad jis pažįsta Dievą.

Čia tiks toks anekdotas kaip velnias darbo neteko:

“Vieną vakarą velnias grįžo namo prislėgtas, nuliūdęs ir pasakė savo žmonai: „Man atsilyginta absoliučiu bedarbiškumu; aš neturiu, ką daryti.“ Jo žmona nustebo kaip ir visos žmonos, kurių vyrai praranda darbą, ir paklausė: „Tu bedarbis? Kaip tai gali būti? Kaip galima šalia šių žmonių prarasti darbą? Tai tiesiog neįmanoma, kadangi tavo darbas yra amžinas. Žmonių papirkinėjimas ir klaidinimas tęsis amžiais. Tai kažkas tokio, kas niekad nesibaigia. Kaip tu gali tai prarasti? Kas tas nekadėjas, kuris paliko tave be darbo?“ Velnias pasakė: „Aš praradau darbą labai paslaptingu būdu. Mano darbą paėmė šventyklų, mečečių šventikai ir panditai. Aš iš viso tapau niekam nereikalingas. Ką aš galiu daryti, išskyrus tai, kad moku tik nukreipti žmones nuo tikro kelio į Dievą? Dabar niekas ir neina tuo tikru keliu; šventyklos ir mečetės yra tam, kad nukreiptų juos nuo to kelio. Taigi aš nebegaliu vesti jų klaidingu keliu, kaip aš tą darydavau ilgą laiką.”

Žmonės naiviai kabinasi už tokių šventųjų raštų  klaidingų interpretacijų, arba kokių tai viešai demonstruojamų apeiginių, ritualinių religinių reiškinių, neturint supratimo kam tai yra daroma aplamai. Nes jiems tik ir tereikia to, kas patogu, ko norisi sąmonei, o tai tik ir būna – kas išoriška, materialu. Norisi kokio tai įspūdingo stebuklo, kokio nors fizinio dieviškumo patvirtinimo. Norisi kad juos kažkas įvestų į tą įsivaizduojamą Dangaus Rojų.

Bet toks, išorinio stebuklo laukimas, žmoguje tik dar labiau sustiprina Šėtono pozicijas.  Ir jei kartais netikėtai Dievo troškimas iškyla – tam, kad apsisaugotume nuo šio pavojaus – mes savo namuose sukūrėme netikrus dievus, akmeninius stabus ir meldžiamės būtent jiems. Tad troškimas jau nėra tiesiai nukreiptas į realų Dievą. Mes visur pakeitėme Dievą kitais dievais. Tai parodo didžiausią žmogaus apgaulę ir didžiausią jo sąmokslą prieš Dievą, kuris kada nors yra buvęs. Šie žmogaus sukurti dievai simbolizuoja grėsmingiausią sąmokslą prieš Dievą.

O štai tikri stebuklai įvyksta tik dvasiniame lygyje ir tuo sustiprinama būtent žmogaus dvasią. Nes kas nors, nesvarbu kas, kas yra išoriška, negali sustiprinti vidinio ir tai yra faktas.

Aiškumo dėlei, truputėlį pafantazuokime. Kad žmonės sustiprėtų dvasiškai ir iš tikro atsitrauktų nuo žemiško, atsitrauktų nuo materialaus, truputį pagalvotų apie savo jausminę sudedamąją, ateitį, ar dėl to reikia sukurti kokį tai bendrą rimtą ir įspūdingą visiems stebuklą? Juk daugelis tikinčių būtent to tik ir laukia, ar gi ne taip?

Taigi, įsivaizduokite, jei pažadinsiu tokią liepsną, kuri apims didžią žemės dalį, ar tai pabudins kaip nors žmonių vidinį dvasingumą? Ne. Jeigu prabudinsiu miegančius kalnus ir jie pradės galingai drebinti žemę, ar tai sustiprins žmonių dvasingumą? Ne. O jeigu iškelsiu dalį okeano į sausumą ir jis nuplaus daug krantų, bei miestų, ar tai sustiprins žmonių dvasingumą? Ne. O kas gali sustiprinti tai žmoguje?  Žinoma, tik vidinis žmogaus pasirinkimas ir priimtas teisingas sprendimas, dėmesio jėgos perskirstymas. Tikras Dievo išgyvenimas yra labai giliai, anapus pojūčių ir jo toks potyris transcendentuos visus kitus pojūčius. Tai aukščiausias patyrimas; nieko daugiau anapus jo nėra.

Kad suprasti kas žmoguje dominuoja duotuoju metu, yra toks paprastas senovinis būdas, ar testas, pavadinkit tai kaip norit, esmės nekeičia. Žiūrint pačiam į save veidrodyje, žmogus klausia savęs ir stengiasi tai suvokti. Ką jis duotuoju momentu mato ten? Angelą, ar Demoną? Nes kaip jau minėjome, niekada asmenybė nebūna viena, arba su vienu, arba su kitu. Tik jei norite tikros Tiesos, o ne sąmonės išvedžiojimų ir apgaulės, prieš atlikdami tai, neskaitykite sekančios pastraipos, kurioje yra atsakas ir paaiškinimas. Būkite sąžiningi patys sau.

Taigi, jeigu žiūrėdamas į veidrodį žmogus save mato kaip Angelą, vadinasi duotuoju momentu jame dar pilnai dominuoja ne kas kitas, o būtent Demonas. Nes bet kuris toks, taip sakant, laikinai nuklydęs, visada save veidrodyje matys tik kaip Angelą. Nes Demonas visada save matys Angelu, tokia jau sąmonės prigimtis, paremta puikybe. Ir atvirkščiai, Angelas niekada nematys savęs veidrodyje kaip Angelą, visada bus sau savikritiškas ir matys save tik kaip demoną, savo tobulėjimo gaires, nes tam niekada nėra ribų. Taigi, jei veidrodyje matėte Angelą, o daugeliui, kurie tai pabandė atlikti, matyt taip ir nutiko, vadinasi dar reikia stipriai padirbėti su savimi. Bet kaip sakoma, niekada ne per vėlu, visada belskitės ir jums bus atverta...

Juk yra duotos pagrindinės Dievo nuostatos, įsakymai, principai ir tai yra visose pasaulinėse religijose, bet žmonėms vis tiek nesigauna atsistoti į teisingą savo dvasinio vystymosi kelią. Kodėl?

Taip yra todėl, kad žmonės praleidžia, arba galima sakyti, pažeidžia pačią pagrindinę, pačią pirmą tokią  Dievo nuostatą: “Pamilk Dievą savo. Jis – Vienis ir vienas” To principo žmonės kaip tik sau ir nepasiima.

Nors visi tikri pranašai visada sakė vieną ir tą patį, kad Viešpats Dievas yra visur ir pas Jį nėra kokių nors bendraautorių, nėra nieko aukščiau Jo. Skirtingose kalbose skirtingai, bet esmė visur išliko ta pati. Ar mes atsiversime bibliją, ar koraną, nors ką iš religinių tikėjimų, apie tai kalbama visur. Nėra nieko aukščiau, Jis Vienas. O žmonės dažnai patys save priskiria prie Jo bendraautorių.

Juk nė vienas pranašas niekada nesakė, kad aš esu lygus Dievui. Nė vienas žmogus negali to pasakyti. Jis tik žmogus. Taip, pranašas gal ir skirsis nuo kitų, nes pagal Dievo valią jis skirsis į jo kūną įsikūnijusia Šventąja Dvasia. Kodėl viskas  taip yra iškreipta ieškančiam dvasingumo pažinimo kelyje?

Juk iš tikro, nė vienas tikras pranašas niekada nieko nerašė. Nė vieno žodžio nėra jų ranka parašyta. Visa tai, ką mes šiandiena aptinkame parašyta, yra parašyta kitų žmonių, nes pranašui yra uždrausta ką nors rašyti savo ranka. O antra, Šventos Dvasios pagalba, per pranašo kūno sąmonę, kalba pats Dievas. Ir ką Šventoji Dvasia, esanti pranašo kūne, gauna nuo Dievo, prie to ji niekada nei prideda, nei atimama nė vieno žodžio. Kas duota, tą ir perduoda pilnai, be jokių pridėjimų ar pagražinimų. Taip yra todėl, kad ji vykdo tik Dievo valią ir nieko daugiau.

Kodėl toliau įvyksta tokia melo grandinė tarp žmonių? Juk po to, kai gaunamos žinios, yra sekamos visokios išsigalvotos pasakos. Kad ir tokios, jog jei aplankė Šventoji Dvasia, tokiems žmonėms būtinai reikia perduoti tas suteiktas žinias kitomis kalbomis ir tt. Visa tai tik ir yra pasakos.

Išoriškai pranašas niekuo nesiskirdavo nuo kitų žmonių ir pas jį taip pat yra sąmonė, kaip ir pas kitus. Bet Tas, kas buvo pranašu čia, galėjo visa tai sulaikyti ir valdyti, jis buvo pilnai tos sąmonės šeimininku, be jokių išlygų, skirtingai nei paprastas žmogus, esantis sistemos vergas, sąmonės grandinių dėka. Šventai Dvasiai, esančiai pranašo kūne, sąmonė tapdavo tokia pat bendravimo su išoriniu pasauliu priemone, kaip mums šiandiena pavyzdžiui kompiuteris, nes toks žmogus viduje gyvena visiškai ne tuo. Ir žymiai svarbiau yra tai, kas vyksta  tokio žmogaus viduje, nei kaip jis atrodo išorėje, ar yra pas jį šviečiantis limbas, aura virš galvos, ar ne.

Taigi, Dievas su visais ir visada kalba tik viena kalba. Ir tai vyksta tik Gyva Kalba (giluminių jausmų kalba). Dievas negali kalbėti negyvėlių kalba (verbaliai). Šventa Dvasia, kuri irgi kalba Gyva Kalba, įeina į pranašo kūną būtent tam, kad sąmonės pagalba, žinias nuo Dievo galima būtų perduoti negyvėlių kalba, laikinai egzistuojantiems, kitaip sakant, kol kas dar negyvėliams. Ir tai yra labai svarbus momentas, dvasinių žinių perdavimo esmės supratime.

Kas vyksta su žmonėmis toliau? Juk nė vienas tikras pranašas niekada su niekuo savęs nelygino ir nesusilygino, niekada savęs neaukštino ir nekėlė. Niekada nekėlė savęs aukščiau To, kas jam suteikė tas žinias, kas apdalino tokia dovana ir tuo labiau - aukščiau Dievo.

Visa tai daro patys žmonės, savo niekada nesibaigiančiuose religiniuose ginčuose apie Dievą. Buvo išrasti Dievo pakaitalai, prasidėjo įrodinėjimai kieno pranašas-dievas yra aukštesnis, svarbesnis, teisingesnis. Kitaip sakant, iš tikro ginčijamasi už vieno ir to paties Dievo skirtingų epitetų reikšmingumą. Čia ir prasideda išsigalvojimai to, ko iš tikro nėra. Taip ir kuriamos paprasčiausios pasakos religiniams fundamentalistams, akliems ir kurtiems fanatikams. Jie užsikemša ausis taip, kad negirdėtų, jog nieko nerado sekiodami paskui savo ambicijas. Mūsų sąmonės daro viską, kas įmanoma, kad Dievo troškimas neiškiltų niekada. Kitaip ateitų ta diena, kai mūsų vaikai gimtų šiame pasaulyje su Dievo troškimu taip pat, kaip jie gimsta su alkiu, gėrimo ir sekso troškimu. Toks pasaulis gali būti sukurtas, jį verta sukurti. Ir kas tai padarys, jei ne mes patys?

Tačiau žmonės ir toliau patys rašo religines pasakas, po to patys į jas įtiki ir kitus tuo dar bando įtikinti, priverčiant net vykdyti jas. Kodėl taip yra? Todėl, kad tokie, “dievo tarnams” paklusnūs tikintieji, gyvena grynai tik protu ir nežino tikros Tiesos, dažnai net neįtaria apie jos egzistavimą. Toliau aklai remiasi tik šventųjų raštų ištraukų žmogiškomis interpretacijomis, patiems vidiniai net nebandant atsiverti.

O kas vyksta toliau su tokiu žmogumi, kuris prisiskaito įvairių pasakų? Kažkas tampa garsenybe, bet vis tiek jaučia viduje tuštumą. Kitas sukaupia turtus, bet vis tiek kažką praleidžia, kažkas lieka nepasiekta. Kitas įsimyli ir vis dar atrodo, kad kažkas lieka, kas turi būti surasta, kas lieka neužpildyta. Bet jis tikės ir lauks tik kokių nors pripasakotų stebuklų išorėje: “Štai tegul Jis nusileidžia ant žemės ir kada aš Jį pamatysiu savo akimis, tada aš į Jį tikrai patikėsiu. Juk aš vis tik irgi esu Dievo sūnus, kaip ne kaip ir ne mažiau. Turiu į tai teisę”

Dėl to, pakeliančio žmogaus puikybę ir labai mėgstamo ezoterikos platybėse posakio - “Dievo sūnus”. Gal kai kam būs ir skaudu tai išgirsti, gal ir ne visiškai teisingas tas palyginimas, bet už tai toks paprastas, duodantis supratimą bet kam, nepriklausomai nuo intelekto.

Taigi, grįžkime prie mūsų jau pamėgtų “keliautojų”. Atsakykite prašome patys sau. Ar jūs labai rūpinatės savo kiaušialąstėmis, jei esate moteris, arba savo spermatozoidais, jei esate vyras? Ar jūs tikrai žinote kiekvieno iš jų vardus ir kaip jiems ten gyvenasi, kaip jiems ten sunku, kaip jie ten kankinasi ar kenčia ir tt? Greičiausiai pasakys, kad ne. O kodėl taip nedarote, juk tai pagal jus turi būti svarbu? Juk tai potencialūs jūsų vaikai. Tai štai, šiame momente svarbiausias žodis ir yra būtent potencialūs. Ir čia būtų tas pats, jeigu koks nors vienas iš mūsų spermatozoidų šiandieną pareikštų: “aš netikiu kad yra kažkoks tai dar Žmogus ir nepatikėsiu juo tol, kol jis man nepasirodys, nusileidęs į mano pasaulėlį, juk aš vis tik esu “Žmogaus sūnus”. Bet pamiršo pridurti – tik potencialus, gal būt būsimas, kas ir yra svarbiausia.

Taip, galima sakyti kad pirmas žingsnelis to mūsų konkretaus spermatozoido jau žengtas, jis tikslą pasiekė ir susijungė, žmonės jau yra žmonės su kūnais, jis neišdžiuvo kaip kiti spermatozoidai. Žmonės jau gavo savo mažytį ir labai  trumpą gyvenimo, sakysime taip, “mėginėlį” (laikiną egzistenciją), nesąmoningai susijungus spermatozoidui su kiaušialąste. Tačiau, tai dar nėra tikras gyvenimas, tik laikinas egzistavimas, kuris žmogui yra suteiktas tam, jog jis pats jau sąmoningai užsitarnautų Tikrą Gyvenimą Ten.

Pirminė gyvybė gauta nesąmoningai, o štai dabar sąmoningai turime tapti tuo, kas gyvens Amžinai. Žmogus turi tapti lygus visiems Tiems, kas Gyvena Amžinai ir visa tai jis turi užsitarnauti būtent pats. O tam jis ir turi egzistuoti dvasia, nes kaip sakoma, kuo gyveni, tą ir gauni, to ir nusipelnai galų gale. Tame ir yra prasmė.

Ar vis tik manote, kad dvasingumo prasmė yra tame, kieno pranašas buvo stipresnis fiziškai, kas daugiau stebuklų sukūrė?

O kokius stebuklus tie pranašai iš tikro kūrė? Jokių, nes to jie ir negali. Stebuklus kuria tik vienintelis Dievas. Tik Jam tai duota. Ar Šventoji Dvasia yra sukūrus kokį nors stebuklą? Ne. Ar bent vienas Angelas sukūrė kokį nors stebuklą? Ne. Stebuklus kuria tik Dievas ir jam lygių nebuvo, nėra ir niekada nebus. O žmonės vis bando save sulyginti su Tuo.

Ir kas tai daro žmoguje, kaip jūs manote? Ar Angelas, ar Demonas ir kodėl? Žinoma kad demonas. Nes demonas mumyse kaip tik ir yra ne kas kita, kaip mūsų pačių sąmonė. Kiek egzistuoja planetoje žmonių, su savo sąmonėmis, tiek ir yra Demonų žemėje.

Pasiekti Dievą su sąmone – neįmanoma. Žmonės patys rašo šventuosius raštus ir patys juose perkelia kablelius būtent ten, kur jiems reikia, kur jiems patogiau, tiksliau, patogiau jų sąmonei, o po to patys įtiki į tuos kablelius, priverčia tuo patikėti ir kitus.

Pranašas ateina ir savo sąmonės pagalba, negyvėlių kalba perduoda Tikras žinias mums. Tegul ir negyvėlių kalba, nes ir kalba dar negyviems, tik laikinai egzistuojantiems, kol netapome iš tikro gyvais. Ir taip jis daro tik tam, kad tie laikinai egzistuojantys, bent jau taip išgirstų Gyvą Dievo Balsą. Ir kada jie Tai išgirsta savo vidumi, tada bando, siekia ir tampa iš tikro gyvais.

Bet ką žmonės daugiausia daro su tokiomis gautomis Tikromis žiniomis?  Dažniausia Jų pagalba bando susidaryti komfortišką gyvenimą sau čia. Štai taip ir atsiranda visokie ne vietoje sustatyti “kableliai” šventuose raštuose, kuriuos patys ir prigalvoja.

O kada apie Gyvą, pranašas išsireiškia negyvėlių kalba – tai kartais tampa pakankamai sudėtinga.  Nes egzistuojantiems negyvėliams Tai būdavo perteikiama tik įprastais materialiais vaizdiniais, kad tie žmonės nors ką nors iš to suprastų, jei patys dar neišmoko jausti vidumi. Jei dar nemoka atverti vidinių akių, tai kaip jam kitaip galima parodyti, kas tai yra šviesa? Todėl ir išsireiškia būtent taip, kad bent per savo tą demoną, bent per savo tą sąmonę žmogus truputį suprastų, prajaustų tai pirmapradžiai, bent žinotų kur jam reikia judėti, ko siekti, bent jau turėtų pasirinkimą.

Įvairūs įrodymai pranašų žodžiuose yra tokie, kurie dažnai įvaro žmonių sąmonę į aklavietę, bandant nors kiek atleisti jos vadeles Asmenybei. Tačiau, žinant tai, jog demonas yra gudrus, sumanus, jis pradeda viską perversti, pateikti taip, kaip jam yra naudinga.

O kada žmogus sustiprina savo dvasią, savo asmenybę, dėmesio jėga, visos tos nesupratimo sienos jame lūžta ir griūna, kaip kortų namelis. Tačiau, kas vis tik tą dvasią sustiprina? Argi tai gali atlikti bet koks pranašas iš išorės? Kas kitas gali praeiti už žmogų jo dvasinį kelią? Žinoma kad niekas, tik pats žmogus tai daro savo dėmesio jėga, nukreipta reikiama linkme.

Išgirdę Tikrą žodį žmonės priima jį. Žinoma, jei tuo metu tam nemaišo jų puikybė. O kas yra ta puikybė?  Atsakas vienas ir paprastas – Demonas. Sąmonė niekada nieko dar neatvedė ir niekada nieko neatves iki Dievo, nes taip ir būti negali.

Nors daugelis sako, “įrodykite tai logiškai, pagrįskite ir tt. Ir jei esi ten “kažkas tai tokio”, “prašvitęs”, tai tada turi žinoti visus religinius šventus raštus mintinai.”

Bet kaip gali Tai, kas Gyva, žinoti apie visus negyvėlių sukurtus raštus? Žinoma, esmę, kuri ten yra įdėtą ir perduota kažkada pranašų, Tiesos likusius grūdelius – toks žmogus žino ir to jam pakanka. O visokie tie šventieji religiniai raštai, su prigalvotais “kableliais”, tėra tik pačių žmonių ginčų objektas ir problema, koks Dievo epitetas jiems gražesnis ir vertingesnis.

Ir jei bandydamas priimti tuos, bet kokios religijos šventus raštus, žmogus ir toliau žiūrės tik fizinėmis akimis, tai daug ko taip ir nesupras, o tiksliau neprajaus kas ten parašyta. Kaip dažniausiai tokiais atvejais nutinka, sąmonės viskas bus suvesta į įvairius ginčus, kokius tai įrodinėjimus ir tt.

O kodėl taip buvo padaryta su tais šventaisiais raštais? Kodėl pridėjo tų nereikalingų “kablelių”?

Tam, kad žmogų paprasčiausiai apdurninti. Demonas gudresnis, jis klastingesnis, priverčiantis klausytis kvailesnį už jį kitą tokį pat demoną, dominuojantį kito žmogaus galvoje. Bet demonų pasaulis, tai tėra tik savo mažumo ir nereikšmingumo veidrodinis atspindys. Tačiau, visi tokie individualūs demonai, ar velniūkščiai – taip pat yra vieno dalis. Kaip sakoma, bet koks mažytis velniūkštis yra vieno didelio bendro Šėtono, arba vienos materialios sistemos, kaip kam bus patogiau, dalis. Ir klausydami savo šeimininko, visi jie ir sujungti tarpusavyje atitinkamu būdu.

Yra keturi pagrindiniai demonai. Jei žmogui užduoti elementarų klausimą, tai iš principo, per atitinkamą laiko tarpą, ateis keturi skirtingi atsakymai. Kad ir skirtingiems žmonėms, skirtingoje formoje, priklausomai nuo intelektualaus išsivystymo ir kito, bet visada keturi atsakymai. Kodėl būtent keturi?

Kodėl tik keturi principiniai atsakymai į tokį klausimą, kuris gali turėti ir tūkstantį skirtingų atsakymų? Todėl kad pagrindas yra vienas ir tas pats. Kaip ir pavyzdžiui su muzikos natomis. Jos yra tik 7, o kiek sukuriama melodijų ir simfonijų su jomis. Taip ir demonas žaidžia su mumis. Jis kartais užgroja tokias sudėtingas simfonijas, kad žmonės lengvai patiki tomis maloniomis, paglostančiomis puikybę pasakomis.

O kas tada yra Dievo pasaulis?

Daugelis einančių tuo dvasingumo keliu jaučia Tai, bet ne visada patys supranta ką jaučia. Galima būtų išreikšti Tai vienu žodžiu – Laimė. Pastovi Laimė, ar palaima, esmės nekeičia koks žodis.  Juk mes čia tam ir esame, kad tai patirti, ne dėl kančių, pykčio ar rūstybės demonstravimo, o būtent, dėl Laimės potyrio. Sakoma, kad viskas šiame pasaulyje gali nusibosti – Tikra Laimė – negali. Ir Laimė negali būti laikina, kaip ir negali būti laikinas gyvenimas. Tai ir yra Dievo pasaulis. To ir turi siekti kiekvienas žmogus. Tame ir yra viso jo egzistavimo prasmė, o visa kita, kas čia yra, tėra tik tam, kad mus išskirstyti ir vadovauti, valdyti, manipuliuoti.

O kodėl būtent taip yra dabar?

Todėl, kad šis pasaulis valdomas būtent demonų. Todėl, kad žmonės yra žmonės, su savo demonais, puikybėmis. Bet klausimas čia ne apie tuos kurie valdo ir aklai veda paskui save kitus, tokius pat. Su tais, taip vadinamais religiniais vedliais-demonais viskas ir taip yra aišku. Jų nėra ir niekada nebuvo šalia Dievo. Klausimas bus tiems, kas eina paskui tokius vedlius-demonus, bandant surasti kelią į dvasingumą. Klausimas tiems, kas jų nuolankiai klauso ir bučiuoja jiems rankas.

Taigi, prašome paaiškinkite gerbiamieji, kaip galima eiti į dvasingumą paskui tuos, kuriuose nėra ir niekada nebuvo Dievo? Ir kaip galima susikurti sau kokį nors vietinį patogų dievuką? Kas yra aukščiau? Ar Dievas, ar tas žmogus, kuris tipo veda pas Jį?  Jei žmogus į kitą tokį pat laikinai egzistuojantį, žiuri kaip į šventesnį, nei yra jis pats, manantis, jog tokio reikia klausytis, tai jis – klysta.  Visiškai taip pat klysta ir tas žmogus, kuris dėlioja “kablelius” šventuosiuose raštuose, vedamas savo puikybės, savo demono vietininko.

Kas duota pranašų kaip Tiesa, niekam nevalia išskirstyti ir išskaidyti. Bet tame šiandiena ir yra didžiulė problema, nes taip darydami žmonės remiasi būtent Velniu, o ne Dievu. Velnio esmė kaip tik ir yra žmonių skirstyme, išskyrime. Net savo sąmonėje žmonės yra suskirstyti. Net ir patys artimiausi vienas kitam žmonės, giminės išskirti, išskirstyti.

O štai esantys su Dievu žmonės – neišskirstyti. Ir  Dievas yra žymiai arčiau, nei mūsų miego arterija. Būtent apie tai visada ir kalbėjo tikrieji pranašai. Žmonės žinoma tai jaučia. Jei to nejaustų, tai būtų visai kas kita, bet juk daugelis jaučia, ieško To, nors ir klaidingai, bet ieško. Netgi tie, kurie save laiko visų religijų rūšių priešininkais, vadinantys save ateistais, jaučia, kad jų viduje yra kažkas tai Tokio Didelio ir Beribio. Ir koks skirtumas kaip tai užvardinsi šiandiena, Dievu, Absoliutu, ar dar kitaip nors? Tarpusavyje žmonės taip susitarė ir Tai vadina Dievu. O jeigu mes Tai pavadinsime kitaip, ar nuo to pasikeis esmė? Žinoma kad ne. Pasaulių yra daug, tačiau Dievas tik – Vienas.

Ir kas gali būti svarbiau už Jo žodžius? Tuos žodžius, kurie veržiasi iš vidaus kaip paukščiai. Tuos žodžius, kurie priverčia žmogų kaip drugelį skristi, kai juos išgirsta. Tuos žodžius, kurie atsiliepia net į mažiausius žmogaus virpesius dvasinio pasaulio linkme. Kas dar gali būti svarbiau už tai?

Todėl, kad ir kiek religinių pasakų šiandiena nesiklausytumėte, taip vadinamuose Dievo Namuose, kad ir pusdienį prastovėsite ant vienos kojos, kieno tai prikalbinti, ar priversti, tai jus tikrai nepadarys labiau dvasingais. Kodėl?

Todėl, kad visa tai nemoko dirbti pačiam su savimi ir jūs to žinoma nedarote ir nedarysite, toliau pasinėrę į iliuzijų pasaulį. Pažinti Tą nematomą dievišką pasaulį yra neįmanoma tol, kol nesuprasite, jog būtent jūsų sąmonė jumis ir manipuliuoja. Iš to niekada negalėsite išsivaduoti, nes vergas, nežinantis kad virš jo yra sąmonė – niekada netaps laisvas. Jei vergas galvoja, jog jis laisvas ir viską gali, tai jis taip ir liks vergu visam laikui. Taip, gal jis ir ieškos tos laisvės visur kur papuola išorėje, kaip jam sąmonė siūlys, bet jis jos niekada, iki egzistavimo pabaigos taip ir neras. Taigi, tiesiai šviesiai, žmogiška asmenybė – vergijoje. Ir taip yra iš tikro.

Dažnai religinėje literatūroje rašoma kaip tik toks atvirkščias išsireiškimas “Dievo Vergas”. Kaip tai suprasti?

Iš tikro tokio supratimo ir nėra. Kai kurie pranašai vartojo anksčiau tokį išsireiškimą, taip bandant žmonėms negyvėlių kalba paaiškinti, kad turi būti paklusnus duotoms dieviškoms nuostatoms, kaip vergas. Tačiau tai buvo skirta tiems, kas pats visiškai nejaučia ir nesupranta viso to. Kad tokie žmonės bent jau pirmapradžiai pradėtų vykdyti tas nuorodas iš dvasinio pasaulio. Ir tai buvo daroma tik dėl to, kad žmonės bent jau žmonėmis išliktų. O netaptų vilkais, plėšriais žvėrimis vienas kitam. Kad jie pagaliau nustotų ėsti vienas kitą. Tame ir buvo tų žodžių tikroji prasmė. O ką iš jų dabar padarė?

Sakysime taip, jei žmogus iš tikro yra negrįžtamai prarastas dvasiniam pasauliui, tai jis tampa agresyvus, kaip pasiutęs šuo ir neša grėsmę kitiems. Taip yra iš tikro. Todėl ir buvo sakoma, kad bent jau laikytus tų nuorodų, jog pilnai nesužvėrėtų, kovojant dėl geresnių egzistavimo sąlygų.

Paskutinis tikrasis, atėjęs į šį pasaulį pranašas - Muchamedas. Tiesa, po jo dar buvo apie 30 pranašų-melagių. Protingas supras kas pasakyta, o kitiems ir nereikia. Tai iš tikro buvo paskutinis tikras pranašas, nešęs žinias, kaip dar vieną Dievo malonę, suteikiamą žmonėms dar vieną šansą. Daugiau pranašų nebuvo ir nebus, ateina tik vertintojas (Rygdenas Džappo, Šambalos valdovas, Maitrėja, Imamas Machdi, Aruchas Mazda, Ozyris, Agapitas, Kali Avataras, Arkangelas Gabrielius, Šventoji Dvasia, kaip vadino Jį Jėzus ir dar daug turintis vardų. Tas kuris dabar jau yra tarp mūsų).

O kas tai yra ta Gyva kalba? Kaip ją galima išgirsti?

Giluminiai jausmai. Kitokios tikros kalbos žmogui ir žmogiškam supratimui nėra. Sunku tai aprašyti ir paaiškinti tam, kas to negirdi pats. Kas skaitė paskutinį tekstą pilnai atsivėręs, prajautė tą kažką, pajuto  virpesius,  energijas ir gal suvokė tai vidumi. Tai ir yra Gyva Kalba, kalba be žodžių. Giluminiai jausmai ne žodžiai, tačiau duodantys pilną supratimą to kas sakoma. Žmonės jaučia ir supranta, kad kažkas vyksta juose pačiuose tuo metu. Kad kažkas juose iš tikro, realiai yra tokio beribio. Ir daugelis tai jaučia ne fiziniame lygyje. Dvasingumas  ir pasireiškia per dvasingumą.

Bet kodėl dažnai jaučiama ir fiziniame lygyje kokie tai reiškiniai?

Lik ir prieštaravimas? Dažnai būna taip, jog kada pasireiškia dvasiška, tai materialumas, taip sakant, atsiliepia, atsišaukia į tuos pasireiškimus. Kaip ir aprašyta biblijoje, pasireiškiant Šventai Dvasiai, vyksta įvairūs “stebuklai”. Atsiranda arba koks nors triukšmas, vėjas, arba dar kas nors, pavyzdžiui ugnis, daug panašių dalykų įvyksta tuo metu. Tada ir sakoma, kad Šventoji Dvasia nusileido iš Dangaus ir tveria tuos stebuklus. Bet Šventoji Dvasia to tikrai nedaro, pas ją ir teisių tokių nėra. Visa tai deleguoja pati materiali sistema, reaguodama į Šventosios Dvasios artėjimą. Kartais net technika lūžta ir panašiai. Iš giedro dangaus pradeda kristi kruša, pakyla stiprus vėjas ir tt. Bet Šventoji Dvasia tai nėra vėjas, ar dar kas nors. Nei vėju, nei ugnimi ji negali būti, nes ji yra žymiai daugiau už visa tai – tai Gyva, o ne iliuzija. Tačiau, čia ji gali būti taip pat, kaip ir bet kuris kitas čia esantis fizinis faktorius.

Ar gali Šventa Dvasia būti kaip Asmenybė kūne?

Žinoma gali. Pagal islamą, vienas iš pirmųjų Angelų yra Džabrailas (Arkangelas Gabrielius). Jis iš tikro vyriausias Angelas. Kodėl vyriausias ir kodėl jį taip vadina? Ir kas tai yra Angelas jūsų supratime aplamai? Tai ir yra Šventoji Dvasia. Ar gali būti Šventa Dvasia žmogaus kūne? Žinoma gali ir kartas nuo karto jei net būtina ten būti.

Nors kaip nebūtų keista kai kam, turint omenyje tai, jog Dievas turi žinoti ir matyti viską Pats tiesiogiai. Žinoma Jis mato ir žino. Kodėl? Sakysime taip, todėl, kad pas Jį yra tokia galimybė. Bet iš Ten matoma kas vyksta ir visuose kituose pasauliuose, ne tik tame mažyčiame mūsų. Ir kieno pagalba tai įvyksta? Vėl tos pačios Šventosios Dvasios dėka.

Ar Šventą Dvasią galima prilyginti dievybei, jos daliai, pastatyti ją į vieną eilę su Dievu?

Žinoma kad ne. Dievas tik vienas, o visi kiti tik jam tarnaujantys. Kas tarnauja daugiau, kas tai daro mažiau, priklausomai nuo galimybių. O Šventoji Dvasia įsikūnija tam, kad suprasti, ar žmonėms yra kokių nors neįveikiamų kliūčių siekiant dvasingumo. Tam, kad taip sakant, viska pamatytų savo akimis, pagyvenus čia. Ir pas tokį žmogų yra tokia pati sąmonė, kaip ir pas visus kitus, kuri taip pat yra tingi, daug norinti, pilna puikybės ir panašiai.

O kodėl Šventajai Dvasiai visa tai yra duodama?

Tam, kad Šventoji Dvasia pati viską prajaustų, pamatytų, kaip ir paprastas žmogus. Sužinotų, ar žmogiška Asmenybė gali dvasiškai vystytis, ar ne?  Ar jei maišo kas nors tame, ar ne? Ant kiek yra šiai dienai stipri sąmonės, demono įtaka Asmenybei?

O kas tai yra Asmenybė?

Kiekvieno žmogaus Asmenybė – tai Šventosios Dvasios dalis. O štai Siela tai jau – Dvasinio Pasaulio, Dievo pasaulio dalis. Ar Siela gali turėti savyje kokį tai savarankišką individualų charakterį, kaip kokia tai protinga būtybė?  Žinoma ne, negali. O Asmenybė, tai kaip tik jau ir yra individuali būtybė, kuri protinga, nes pagal Dievo valią, tuo yra apdalinta tik Šventoji Dvasia.  Todėl, Jos dalis yra visur, kiekviename žmoguje. Todėl visi žmonės ir yra broliai bei seserys, atskiros to vienio dalelės.

O ką daro žmonės? Jie visiškai nevysto tą savo  Šventosios Dvasios dalelę – Asmenybę. Atvirkščiai, vysto sąmonę. Ir kas gaunasi kada klausoma tik demono? Juk mūsų sąmonė nėra Asmenybės dalimi. Taigi, klausydama tik sąmonės, visiškai be jausminės sudedamosios ir be ryšio su Siela, Asmenybė tampa grubia ir materialia. Ji taip stipriai integruojasi į sąmonę, arba sąmonė integruojasi į asmenybę, esmės tai nekeičia. Po fizinio kūno mirties, tai ir tampa įkalinta prie Sielos, kaip apvalkalas. Tokia būtybė ir numirti negali, nes joje yra dalis nemirtingo, bet tuo pačiu ir materijoje būti nebegali. Kodėl?

Kai kūnas, taip sakant, savo atgyvena, Asmenybei jį reikia palikti kartu su Siela. Tam išreikšti naudojamas toks šiuolaikiškas terminas, kaip subasmenybė. Nei rankų nei kojų ji neturi. O kas pas ją yra? Emocijos, atmintis, jausmai, visa tai išlieka ir nedingsta.

Pavyzdžiui, tai būtų tas pats, kaip žmogus išgyvenęs insultą. Kai kūnas jau nejuda, tampa nepavaldus, o visa kita yra: emocijos, atmintis ir tt. Toks žmogus gyvena kaip uždarame kalėjime. Tai ir yra taip vadinamo pragaro būsena. Turint omenyje tai, jog Asmenybė ir toliau lieka netoliese nuo Šaltinio (Sielos), tai jos reinkarnacijos metu labai kenčia. Taip sakant, jos būsena yra nei gyvo, nei mirusio. Ji viską mato, jaučia, bet ką nors pakeisti, ar padaryti jau negali. Tai tas pats kaip laižyti ledus per stiklą, visą laiką jaučiant alkį.

Ar Angelas ir Šventa Dvasia, tai vienas ir tas pats?

Sakysime taip, Angelas – viena iš Šventos Dvasios Asmenybių, arba tankesnių pasireiškimo formų, jei taip aiškiau. Daugeliui tai sukels nesupratimą, nes taip nėra parašyta šventuosiuose raštuose. “Parašyta, kad Šventa Dvasia, tai viena, o Angelas tai jau kas kita”. Bet taip gali sakyti tik tie žmonės, kurie skaito tik tai, kas jiems pateikta, pakišta. Tiems, kurie iš tikro ieško, reiktų ieškoti žodžių prasmės ne protu, ne savo sąmone, nes kaip žinome, sąmonė yra melaginga, apgaulinga. Reikia ieškoti per vidinį supratimą, per giluminius jausmus. Ir ieškoti atsako visuose šventuosiuose raštuose, ne tik tuose raštuose, kurie labiau prieinami ir labiau patinkantys, priimtinesni. Čia atėję pranašai nešė Tiesą nuo Dievo. Ir jeigu pavyzdžiui paimti paskutinio iš jų Muchamedo atneštą koraną, 5 sura 110 ajatas, tai ten rasime tai, jog Šventoji Dvasia ir Angelas Džabrailas (Arkangelas Gabrielius) – tai yra vienas ir tas pats.

O kas gali kaip nors aprašyti Angelo veidą? Ar kas nors tai aplamai gali? Žinoma ne. Nes Angelas niekada neateina su kokiu nors veidu. Kada žmonės mato Angelą tai tik vienas iš silpniausių Šventosios Dvasios pasireiškimų. Bet tai turi sukelti rimtą tokį materialų susijaudinimą. Tai kaip ir silpnas atsivėrimas išrinktiesiems šiame pasaulyje. Daromas tam, kad žmogus neišsigąstų ir tai netaptu jam mirtina, kaip materialiai egzistuojančiam. Nes galingas, labiau koncentruotas Šventosios Dvasios pasireiškimas šiame pasaulyje daromas tam, kad padaryti įspūdį, ar kad įbauginti žmoguje esantį demoną. Tokios situacijos žinoma dvasiniame darbe būna su tais, kas turi tapti ateityje pranašais, kad prabustų. Taigi, toks lengvas pasireiškimas ir yra žmonėms matomas kaip Angelas, kaip kažkas atskiriamo nuo bendro, net šiame pasaulyje matomo. Iš principo, bet koks To pasaulio pasireiškimas šiame, kai tai yra niekuo neapsaugota, jokiais materialiais apvalkalais, veikia griaunančiai šiam pasauliui. Tai paprasčiausiai  yra nesuderinama.

Tai tas pats,  kaip antimaterijos pasireiškimas realybėje.  Ir pagrindinė antimaterija ir yra – dvasia, kuri kiekviename iš mūsų. Todėl, ji šiek tiek ir apsaugota nuo fizinio kūno. Kodėl kūne negalima rasti nei sąmonės, nei Sielos? Ir tuo labiau, niekada nesugausi dvasios, turima omenyje Asmenybę.

Kai to pasaulio pasireiškimas atvirai įvyksta čia, tai griauna šį pasaulį. Įsivaizduokite, kaip gali tas, kas beribis, įeiti į tai, kas ribota? Juk tai momentaliai suardytu visas ribas visą tokį pasaulį.

Korane ta prasme rašoma: “kad jeigu Allachas parodytų savo veidą, kalnai ištirptų.” Bet kame to prasmė? Kokia tame prasmė būtų žmonėms, jei visas pasaulis žlugtų?  Ar tik tam, atsiprašant, kad kaži koks kilbukas patikėtų Jo buvimu? Ar tas kilbukas yra, ar jo nėra, kaip ir tas spermatozoidas. Ar jis buvo, ar nebuvo, jokio skirtumo, jei neišnaudojo tai, kas jam duota, neišnaudojo potencialo. Juk jis tampa gyviu tik tada, kada pasireiškia apvaisindamas, tada mes juo rūpinsimės kaip tėvai ir tt.

Krikščionybėje yra toks skirstymas į Šventą Dvasią, Tėvą ir Sūnų. Taip vadinama šventa trejybė, kuri tuo pat metu yra ir viena. Kaip iš tikro tai suprasti?

Čia vėl viską skirsto ir sujungia tik žmonių sąmonė. Taigi, žmonės vėl bando išaukštinti būtent savo kokį tai pranašą.  Ką jie bando prilyginti Dievui?  Pas juos tarsi daugiadieviškumas ir vienas Dievas, ir kitas ir trečias. Ką be pridursi, žmonės yra žmonės, valdomi sąmonės. Pagal juos ir Šventoji Dvasia – Dievas. Bet kaip Ji gali būti Dievas? Arba kaip koks nors pranašas, kad ir Jėzus Kristus, gali būti Dievu?

Perskaitykime atidžiai, bent jau tuos žodžius, kurie išliko iš tikro panašų mokymo. Jėzus sakė: “Tėve mano” ir jis taip pat sakė, kad “visi vaikai Jo” Taip yra iš tikro. Kaip tie spermatozoidai ir kiaušialąstės, juk visa tai mūsų. Tačiau, tik kada susijungia, tik tada tampa tikrais vaikais, o iki tol tik potencialūs vaikai. Taip ir Asmenybės, kol neapsijungia su dvasinio pasaulio dalimi – Siela, tik potencialūs Dievo vaikai, spermatozoidai. Kada tos dvi dalys, spermatozoidas ir kiaušialąstė susijungia, tik tada mes jiems ir duodame vardus, atkreipiame dėmesį. Taip ir čia. Tikrais Dievo vaikais gal būt tik tapsime tada, kai apsijungsime su Jo dalimi - Siela. Visi vaikai Jo, bet tik tada, kada tokiais tampama iš tikro. Žinoma, tokios žinios pažeidžia daugelio puikybę, kuri širs kaip įmanydama, bet tokia Tiesa ir gražbyliauti čia ne vieta, kad sąmonei (demonui) būtu patogu.

Šventuose raštuose rašoma, kad Šventa Dvasia gali nusileisti tik į tikrai tikinčių, arba pranašų, arba į carų kūnus. Ar taip yra?

Vėl ta pati žmogiška interpretacija, einanti nuo sąmonės. Juk kiekviename žmoguje, kuriame yra Siela, o žmogus negali būti be Sielos, yra ir Asmenybė. O Asmenybė, kaip jau sakėme ir yra Šventosios Dvasios dalis. Todėl, ji save ir identifikuoja kaip Asmenybė. Visas tas skirstymas į kokius tai tinkamus, išrinktus, nusipelniusius ir tt., vyksta nuo pačių žmonių.

Pavyzdžiui, jei vieną žmogų paskyrė kokios tai religijos vadovu, kaip mano daugelis tos religijos adeptų, tai tos Šventos Dvasios pas jį žymiai daugiau, nei kituose. Visa tai žinoma kvaila ir juokinga, kai supranti. Dvasiniame pasaulyje nėra jokios dalybos į šventyklas ir konfesijas. Tai skirsto tik žmonės.

O štai mes, kaip Asmenybės, kaip dvasinio pasaulio dalis, sugebame kaupti tokią jėgą, kuri ir veda prie to, jog žmoguje įvyksta susiliejimas su tuo pasauliu, per vidinius Jo vartus mumyse - Sielą. Ir štai čia užgimsta nauja dvasinė būtybė, kurią mes vadiname Angelu, kuris ir keliauja į Tą pasaulį. Bet ji iškeliauja ne tada, kai miršta kūnas, o tol, kol dar jis yra gyvas.

Paprastas pavyzdys, vėl su mūsų pagrindiniais “keliautojais”. Spermatozoidas gali apvaisinti kiaušialąstę tik tada, kada ji dar gyva. Ar gali jis apvaisinti mirusią kiaušialąstę? Ne. Tame ir prasmė. Negyva atskirti nuo gyvo ir yra Šventos Dvasios esmė. Tam Ji čia ir ateina. Ir tik vienam Dievui įmanoma negyvą padaryti vėl gyvu. Ir daro Jis tai per Šventą Dvasią, nes ji tarnauja tik Jam.

Na o žmonės kaip visada, mėgsta visa tai išversti ir apversti aukštyn kojomis, kaip sakoma, supainioti taip, kad po to patys nesupranta ir galų neatsirenka.

Daugelis masto tik matomais paveiksliukais. Bet visi jie - negyvi, tik iliuzija, septonų veidrodžių atspindys. O Tai, kas eina iš vidaus – Gyva. Tai neįprasta mūsų sąmonei, nes ji to ir negali suvokti. Iš čia ir visokie nesupratimai ir tt. Visa tai eina nuo žmogiško egoizmo, nuo puikybės. Tai yra pati pirmoji, pati pagrindinė ir pati sunkiausia “nuodėmė”, kadangi ant jos, demonų statomos kitos nuodėmės. Taip žmogus ir įsipainioja savo nuodėmėse, kaip žuvis tinkle. Po to jam atrodo sunku iš tokio tinklo ištrūkti. Kodėl? Todėl, kad  jam atrodo sunku. Taip visą gyvenimą žmogui ir atrodo: “nevertas, silpnas, negaliu, štai tas gali, jis vienuolis, jis šventas ir gali, aš negaliu”.

O ką žmonės apdalina šventumu? Tokius pat žmones kaip ir jie patys, nė kiek nei geresnius, nei protingesnius, gal kiek apsukresnius. O kam ir už ką tai reikia aukštinti? Visi lygūs iš tikro. Yra tik vienas aukštesnis virš mūsų –  Dievas. Štai Jis Didis, o bet kokie žmonės tik ir lieka žmonėmis, kad ir kaip juos kas nors stengsis išaukštinti. Tokios nuorodos eina nuo demono tam, kad išskirti ir suskirstyti. Juokinga tiems, kurie supranta apie ką čia kalbama. Bet tiems, kurie to nesuprato, nelabai juokinga duotuoju atveju. Tokia yra Tiesa be jokių baltų sparnelių su plunksnomis.

Prie ko veda ta žmogiška puikybė ir jos dėka esantis susiskirstymas?

Juk po Jėzaus, kuris atnešė žinias, susikūrė daug įvairių religinių krypčių ir tėkmių. Viskas išskirstyta ir uždengta tik žmogiškomis prielaidomis ir niekuo nepagrįstais išsimanymais. Viskas aprašyta šventuosiuose raštuose taip, kad būtų kai kam patogiau. Ir kad tuos žmones, kurie ieško, kurie nors šiek tiek siekia Dievo, nuvesti įvairiais kreivais keliais į skirtingas puses.

Tokia priežastis ir pasitarnavo tam, kad ateitų pranašai, kai pasaulis stovi ant išlikimo ribos. Štai tokiais momentais ir iškyla tas klausimas: “Būti, ar nebūti?”

Dievas pasaulius kuria, bet Jis juos ir naikina. Dievas siunčia pabaigą, bet Jis daro ir pradžią. Daugeliui sąmonės vergų tai atrodo kaip ir gerai. Taip moko daugelis ezoterinių melo šaltinių.

"Atėjo pabaiga, o po to seks nauja pradžia", pagal juos, nes taip patogu. Bet vėl, patogu kam? Sąmonei – demonui, laikinai egzistuojančiam, kad pateisinti savo laikinumą. Tačiau pradžia bus jau ne tau, mielas drauge, o kitoms Asmenybėms ir štai tai reikia jums pagaliau suprasti. Asmenybė turi tik vieną šansą ir jį turi tik tol, kol dar egzistuoja gyvame kūne. Kito šanso Asmenybei daugiau nebebus duota. Ir tai yra karti Tiesa, ko daugelis taip ir nenori išgirsti, bėga į gražias religines pasakas ar naujus guodžiančius pranašavimus, tiki visokiais ateiviais ir čenelingais.

Siela iš tikro, kaip ir kalbėjome, reinkarnuosis ir gal dar daugelį kart, kol pagaliau ją "apvaisins" kokia nors eilinė Asmenybė, apdovanos ją savo individualumu. Ir štai kada Asmenybė paleidžia tą šansą, kelio atgal jau nėra. Tai ir yra ta didžioji ir pagrindinė paslaptis, kurią slepia visos religijos.

Žmogiškame sąmonės supratime, Dievas kuria pasaulius ir Dievas juos griauna. Aišku, demonas visada pridės dar savo, jog po to Dievas pasaulį atkurs dar geresnį, tobulesnį, kad tame nėra nieko baisaus ir blogo, tereikia tik kantriai laukti to. Taip sakant, iš nevilties skęsdamas pats, tempiasi ir mus su savimi, kad būtų linksmiau.

Verta suprasti tai, kad naujas pasaulis bus sukurtas jau ne dėl tavęs ir ne tau mielas drauge.Tame ir yra esmė. Laiko nedaug, branginkite jį kaip patį vertingiausią deimantą.

Religiniuose raštuose buvo rašoma: ateis laikai, kai viskas bus sugriauta ir po to ateis geresni laikai. Bus rojus žemėje. Ir jeigu buvai nuodėmingas, mes tave ir po mirties atmelsim, tada papulsite į rojų, tik dabar tikėk mumis ir tarnauk.  Eidami paskui tokius, žinoma papulsite, tik deja ne į rojų…

Dvasiniame pasaulyje viskas paprasta, netgi labai paprasta, ant tiek paprasta, jog sąmonei sunku tuo patikėti. Ten nėra jokių paslapčių ar ko nors panašaus. Paslapčių pas Dievą nėra ir tai Tiesa. Pas Jį viskas paprasta, o paslaptis kuria tik žmonės, kadangi egzistuoja vadovaujami ir valdomi demonų. Na o demonas visada mėgo ir mėgsta visokias paslaptis, magiją, iš paprasto mėgsta padaryti sudėtinga.

Jei pasigilinti į pranašų žodžius, užrašytus žmonių, ten mes aptiksime daug sudėtingo pasakyta apie paprastą. Žmogui būtinai norisi paprastą padaryti sudėtinga, kaip ir tam filologui, sėdinčiam duobėje.

Taigi, kai žinios buvo išskirstytos į įvairias religines tėkmes Ir žmonių dvasingumas eilinį kartą pasiekė aklavietę. Tada ir iškilo klausimas, ar žmonija toliau egzistuos, ar ne? Kadangi tuo metu Tikrai tikinčių, ne aklų, buvo pakankamai daug, jiems buvo atsiustas, sakysime taip, žinių atnaujinimas. Arba kaip šiandiena madinga sakyti, perkrovimas. Dievas tada į Žemę atsiuntė paskutinį pranašą – Muchamedą ir koraną su juo. Jis pasiuntė pasauliui Islamą.

O kas įvyko toliau? Ir kas aplamai yra Islamas?  Kaip teisingai suprasti tokio žodžio vertimą? Islamas, pirmiausia – tai susitaikymas. Tai žmogaus susitaikymas su Dievu ir žmogaus su žmogumi. Islamas kaip tik ir turėjo sutaikyti visus žmones. Koranas buvo atsiustas tiems, kas buvo tikri tikintys. Jis nebuvo atsiustas kažkokioms “laukinėms gentims”,  kaip dabar dažnai tai pateikia. Pasakojama, jog buvo kažkokios laukinės tautos ir kad jas padaryti “civilizuotomis”, tam buvo duotas koranas.

Pirmiausia, tai nebuvo jokios laukinės tautos, nes žmonės visur vienodi. Ir Islamas buvo pasiustas kaip tik tik Tikrai tikintiems žmonėms, tikrai ištikimiems Dievui. Ir jis turėjo būtent apjungti visus žmones. Islamas turėto tapti viena religija visiems. Tai pati taikiausia pasaulyje religija. Suprantu, kad kai kurie dėl tokio išsireiškimo labai pasišiauš. Jei iš korano, ištraukinėsime  atskiras ištraukas, galima vėl nesuprasti esmės. Tuo labiau, reikia turėti omenyje ir tai, kad pats pranašas korano nerašė. Jis tik sakė pranašystes, sakė tai, ką jam pasakojo Šventoji Dvasia.

O Šventoji Dvasia, tai ne kas kita, kaip – Dievo Balsas. Kitaip sakant, su pranašu kalbėjo Dievas, per Šventą Dvasią, esančia jame. Šiandiena dėl to yra daug ginčų, kas būtent davė koraną, kodėl davė ir tt. Tokie skirstymai ir susiskirstymai vėl eina nuo nežinojimo ir nuo proto.

Pavyzdžiui, vieni tvirtina, kad koraną Muchamedui davė Arkangelas Džabrailas, kiti tvirtina, kad tai jam davė pats Allachas – Dievas. Bet jei įsigilinti, abu besiginčijantys yra teisūs. Nes iš tikro, per Šventą Dvasią su Muchamedu kalbėjo pats Dievas. Ir kad žmogus pradžioje suprastų, kad tas įsitikinimas įsitvirtintų, Šventoji Dvasia ir pasireiškė Muchamedui kaip Arkangelas Gabrielius (Džabrailas).

Paskutinio pranašo atėjimo esmė ir buvo tame, kad koranas duotų žmonėms tarpusavio taikos būtinybės supratimą. Tai pati taikiausia religija, nukreipta į susivienijimą.

Ir kas įvyko po to? Vėl žmogiška puikybė ne tik kad ką nors apjungė, bet dar daugiau išskirstė, išdalino ji ir patį Islamą. Tai neteisinga, pas Dievą nėra nei mėgstamiausių, nei nemėgstamiausių religijų. Dievo santykiai su žmonėmis paprasti.  Tik patys žmonės daro juos sudėtingais. Ir tie, kurie iš tikro žengia į santykius su Dievu, pajaučia, jog jie iš tikro labai paprasti.

Daugelis žinoma pasakys, kad: “tai rašo kaži koks neaiškus tipelis, susipykęs su protu, neturintis nei autoriteto, nei dvasinio laipsnio.” Taip, jie teisūs savo sąmonės atžvilgiu, nes jiems ir svarbu tik tai, ką jie mato, ką gali pačiupinėti, kas pagrįsta autoritetais, kitaip sakant mato tik išore, nekreipiant dėmesio į esmę.

Tačiau taip yra tiems, kurie dar giliai miega. Gerbiamieji, nėra prasmės purkštauti ir grėsmingai būkštauti, niekas jus nebudins ir informacija ši skirta ne jums, jei tai nesukelia jausmo. Gyvenkite kaip gyvenote, jei jūs tai vadinate gyvenimu. Rašoma tiems, kurie nors truputį prabudo, nors truputį suvirpa jų viduje, tai skaitant. Jaučius jus kaip brolius ir seses. Ir jūs patys pajausite kur yra tiesa, o kur tik pasakos, kur gyva, o kur mirę.

Tiesa visada paprasta. Kaip sakoma, savęs Tikro neapgausi, kad ir koks apsukrus demonas būtų. O kas nori autoritetų, tegul susiranda visa tai patys, kad ir tame pačiame korane: 13 sura, 43 ajatas. Ir jei kam yra dar kas nors autoritetingesnio nei visa tai, vadinasi visos tos mūsų kalbos, buvo kaip žodžiai į tuščią ąsotį.

Taikos ir ramybės Sielai

Peržiūrų: 1134 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.7/3
Viso komentarų: 5
1 virku   (29.10.2015 14:06)
Įdomus straipsnis, be jokios abejonės daug šventų tiesų čia parašyta, bet dėl vieno norėčiau paklausti, negi iš tiesų žiūrint į veidrodį reikia manyti, kad matai demoną ar tai nėra programavimas :)?

0  
2 virgis   (29.10.2015 20:06)
Reikia, propagavimas, tai jau sako jūsų sąmonė. Nėra jokio reikia. Matai ką matai, o tiksliau gal daugiau nujauti, be jokių išankstinių nuorodų. Tai sunku kažkaip išreikšti, arba dar kitaip pasakyti. Nereikia ieškoti logikos keliaujant į dvasingumą. Tai visai kitoks pasaulis...O žodžiai tik gali užvesti ant tokio kelio, bent jau pradžioj kad ieškotų reikiama linkme. Tik tiek, arba jie rezonuoja, arba dar ne

3 Remis   (03.11.2015 12:05)
Virgi
manė taip pat įkvepia tas pats šaltinis, kurio dėka atsirado šie tavo tekstai. Gal yra poreikis susiburti į grupę kartu su kitais, dirbančiais su savimi ?

0  
4 virgis   (03.11.2015 17:34)
Šaltinis visada vienas ir tas pats, tik kelių ir klystkelių daug bei skirtingų. Na o susiburti parašom, pirmyn, visada už.Išorinė informacija arba kito žmogaus pavyzdys gali įkvėpti, “atrakinti” vidinį žmogaus žinojimą, paskatinti tobulėti, bet augti dvasiškai, t.y., taikyti žinias praktikoje ir daryti iš to išvadas turi pats žmogus. Kito kelio tiesiog nėra.

0  
5 virgis   (03.11.2015 18:12)

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Spalis 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Statistika

Tinkle viso: 2
Svečių: 2
Vartotojų: 0