Kas esu aš? 8 - 20 Ноября 2015 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:11
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2015 » Lapkritis » 20 » Kas esu aš? 8
19:17
Kas esu aš? 8

Kam žmonėms buvo duodami taip vadinami Dievo įsakymai?

Tai labai svarbu kiek anksčiau tiek ir dabar. Viso to esmė yra tame, jog žmogus nors kiek galėtų suvaldyti savo protą. Juk kas žmonėms yra duodama tose nuorodose: “Nežudyk, nevok, nemeluok, neminėm blogu Dievo ir tt.” Jų pagalba žmogus tampa labiau disciplinuotas, labiau žmoniškas ir tai yra svarbu kiek asmeniškai, tiek visai žmonijai aplamai. Tai pristabdo visišką žmogaus sugyvulėjimą, sužvėrėjimą.

Įvairios meditacijos ir maldos moko žmogų kontroliuoti save, sutelkti dėmesį į šviesias mintis, nusiraminti, pajusti kažką tai tokio, kas yra jame Gyvo. Tai žinoma tėra tik pirminės darbo su savimi stadijos, kurios padeda įeiti į žymiai rimtesnes dvasines praktikas, į jausmines jų sudedamąsias. Žinoma, jeigu maldose ar meditacijose žmogus siekia ir prašo materialaus, deja tai išgirs tik Šėtonas. Jis gali jums ir suteikti,  tai, tik kaina teks susimokėti neadekvačią. Užsimokėsit tuo, kas pas jus yra brangiausio, savo amžinybe. Ta prasme yra toks anekdotas:

“Prie vieno sunkiai besiverčiančio verslininko prieina kartą Šėtonas ir sako jam: “Žinau kad pas tave blogi šiandiena verslo reikalai. Bet aš galiu pasiūlyti tau sudaryti mums abipusiai naudingą sutartį. Aš tau duosiu viską, ko tik paprašysi manęs, o tu man už tai tik vieną vienintelę Siela. Tu juk To vis tiek nejauti, nesuvoki, nežinai, neapčiuopi ir nesinaudoji. Kam Tai tau?Geriau keičiam į realius dalykus...” O verslininkas tai išgirdę klausia Šėtono: “Ir ką gi tu man gali duoti už tai mainais, jeigu aš sutikčiau?”. “ O gi viską, ką tik tamsta šiandiena panorėsi” – atsakė džiugus Šėtonas. “Na o pavyzdžiui, benzino vagonų pilną sąstatą gali? – klausia verslininkas.” “Galiu” – atsakė Šėtonas. “O ar porą tokių benzino vagonų sąstatų gali?” “Galiu ir tris, jei tik to tu nori”. Verslininkas tada dar rimčiau pagalvojo, pasikrapštė pakaušį ir sako jam: “Nujaučiu, jog tu mane nori apgauti, bet vis tiek paimsiu visa tai ką tu man siūlai, nes labai jau viliojantis tavo pasiūlymas ir negaliu tam atsispirti nors tu ką.”

Taip ir žmonės, kad ir nujaučia ką jie praranda, ko netenka, bet vis tiek lengvai pasiduoda materialumo pagundoms, iškeičiant amžina į laikiną, Gyvą į negyva. “Nedera prašyti to kas yra laikina, nes gali nespėsi paprašyti To, kas yra amžina.” Juk tai daroma per sąmone, vadinasi sandėris yra sudaromas su materijos pasauliu, sistema (Šėtonu).

Ar gi ne apie tai šnekėjo žmonėms tikrieji pranašai visais laikais?  Tačiau žmonės praleidžia pro ausis nesigilinant, nes dėmesys atiduodamas kitam. Šiandiena kas kam brangu, kas kuo gyvena, tas to ir prašo maldose, meditacijose. O brangu ir gyvena tik materialiais poreikiais, pilnai esant sąmonės (demono) vergijoje. Ir kada pabandai atskleisti, jog yra ir kita, kas žymiai svarbiau ir vertingiau, nei kas laikina, tai išgirsti:

“To materialaus juk taip labai norisi, nes visi aplinkui taip gyvena. Visi bando sukaupt to kuo daugiau ateičiai. Ir kam man tas jūsų dvasingumas, iš kurio košės neišvirsi? Kurio nesimato, nepačiupinėsi ir tuo niekam nepasigirsi, nepasipuikuosi. Jokios naudos, atvirkščiai, tik kvailu aplinkiniai palaikys ar sektantu...

O kam “labai norisi materialaus”?  Būtent sąmonei ir norisi. Tačiau, kiek tai sąmonei neduotum, visada jai bus mažai. Tai niekada nepasotinama, tokia jau materijos prigimtis ir esmė. Todėl žmonės daugumoje ir trokšta tik kuo daugiau materialaus, pamirštant apie svarbiausią savo buvimo žemėje tikslą. Kai vairuotojas užmiršta, kad jis ne mašina, tai jis tik ir nori kuo daugiau “kuro”.

“ Kartą vienos mečetės mula prarado savo asilą. Vaikšto jis po kalnus vienas, ieško savo dingusio asilo ir tuo pačiu metu garbina Dievą, Jam nuolankiai dėkoja. Taip jį bevaikštantį sutinka velnias ir išgirdęs mulos padėkas Dievui, klausia jo iš smalsumo: “Klausyk mielasis žmogau, juk tu ką tik praradai savo vienintelį asilą ir dabar už tai dėkoji Dievą? Nesuprantu, kodėl taip neprotingai elgiesi?”  O mula jam ir atrėžia: “Aš dėkingas Dievui už tai, jog tuo momentu ant to asilo nesėdėjau ir aš pats, nes tada kartu su juo bučiau praradęs ir save...Štai tada tai tikrai būtų labai blogai, tikra nelaimė. O asilas, jis ir yra tik asilas. Nerasiu šio, nusipirksiu kitą, jei ne šiandiena tai rytoj. Esmė ne asilas o aš pats kaip žmogus. Pametus dėl to galvą svarbiausia yra pačiam netapti asilu. Kas kuo gyvena, tas tuo ir tampa...”

Štai tokia pamokanti senovinė išmintis, jog ką žmogus nedarytų, visada svarbiausia išlikti dvasioje ir su dvasia, svarbiausia niekada nepamesti tikro savęs, ne integruotis į sąmonę ir nepasiduoti jos pančiams.

Ką tai reiškia velnio išvarymas iš žmogaus Šventa Dvasia?

Kada žmogus prisipildo Šventa Dvasia, tai tada jo sąmonė nutyla. Pirmoje eilėje taip vadinamas “velnio išvarymas” vyksta iš sąmonės. Tai jos savotiškas pažabojimas, štai tada ir įvyksta taip vadinamas apsivalymas nuo demono, o tiksliau jo sutramdymas. Tačiau įvyksta tai tik tada, kada patys žmonės yra tam pilnai pasiruošę, kai dėl to jie pakankamai dirbo su savimi, pastoviai siekė to, kad Šventa Dvasia pripildytų. Kada atidavė savo dėmesio jėgą dvasiškam, kada tai tampa pagrindiniu tikslu.  O užpildžiusi žmogų Šventa Dvasia ir atstumia tuos vidinius demonus į antrą planą, nes jis pradeda gyventi dėl dvasios, dėl laisvės.

Kai kurie, save vadinantys šventikais, kartais pareiškia, jog jie gali savo Šventos Dvasios dalį perduoti kitam asmeniui. Ar taip įmanoma?

Pirmiausia, kaip galima ką nors perduoti, ko pats neturi? O antra, kas toks yra tas žmogus, kad galėtų valdyti Šventą Dvasią? Dievui taip, viskas galima. Žmogui – ne, kol dar nėra To pasaulio dalimi.

Apdalinti papildoma dvasine jėga žinoma galima. Kai žmogus, sakysime taip, užsipildo Šventa Dvasia, tai jis iš tikro įgyja atitinkamą papildomą dvasinę jėgą. Tačiau jis negali perduoti tos dvasios, tuo labiau, uždedant savo rankas, kojas, ar dar ką nors, kaip kai kurie šiandiena įsigudrina demonstruoti. Tai tik juokingas ir pigus cirkas dvasiškai aklo, akliems. Visa tai eina tik nuo proto ir dėl proto. Jeigu jau ir yra kas nors iš tikro dvasiško perduodama, tai yra nematoma ir sustiprina tik Asmenybę (dvasią), esančią pas kiekvieną iš žmonių.

Viskas paprasta kaip visada. Nėra nieko paprasčiau ir arčiau žmogui, nei jo gimtasis dvasinis pasaulis. Ir nėra žmogui nieko geriau, džiaugsmingiau už tai, nėra jam didesnės palaimos. Dėl to žmonės ir yra čia, šiame pasaulyje.

Tačiau problema, jog sąmonė pasakoja visai ką kitą, kuria mums kitokius planus. Smegenys pastoviai primeta kasdienius ir niekada nesibaigiančius rūpesčius, buitį. Žmonės daugumoje tik tuo nuo ryto iki vakaro ir užsiima. Taip diena iš dienos ir ropinėja kaip vabalas po mėšlyną, nepakeliant galvos, net nežiūrint į Dangų. Dėmesį suteikiant tik buičiai. Jei atidžiau pažvelgti, tai iš tikro kuo mes daugiausia užsiimame, kam daugiausia skiriame savo dėmesio jėgą?

Jeigu egzistuotų ne kokia nors religija kaip dabar, o tik vieninga dvasinė bendrija, gyvenanti tik dėl dvasinio pasaulio pažinimo, pasiekti dvasingumo žmonėms būtų žymiai paprasčiau. O dabar sąmonės yra viskas sustatoma būtent tokiu būdu, jog žmogus būtų užsiėmęs visą dieną, tuo labiau, jog laiko lieka vis mažiau ir mažiau, silpnėjant Allat. Tarsi diena iš dienos žmogus ir skuba, triūsia kaip įmanydamas, bet suspėja vis mažiau ir mažiau. Rūpesčių ne mažėja, o tik daugėja. Tokiam žmogui atrodo, jeigu pas jį atsirastų kada nors papildomo “laisvo laiko”, tai jis tikrai nuvažiuotų kur nors, pavyzdžiui, į kokią nors šventą vietą ir štai tada jis tikrai prisisotintų. Tik klausimas, kuo prisisotintų iš tikro? Arba jeigu jam atsirastų laiko pasimelsti, meditacijoms, tai tikrai darytų. Bet dabar jis “negali”, nes nespėja su kasdiene buitimi. Ir taip deja šiandiena galvoja dauguma. Žmogus atrėžia: “Be pigu ten visokiems vienuoliams, atsiskyrėliams ir tt, juk jie nieko daugiau ten ir neveikia, tik pastoviai meldžiasi Dievui.” Tačiau nėra jokio skirtumo, ar žmogus per diena bėgioja su rūpesčiais, dirba svajodamas, kaip vakare išlenks stikliuką, ar besimeldžiantis diena iš dienos vienuolis, galvojantis apie tuos pačius žemiškus dalykus. Ir vienas ir kitas dvasingumo prasme vienodi, masto tik apie žemišką. Ir vienas ir kitas paklūsta tik sąmonei, kad ir kuo užsiimtų išorėje.

Žinoma, yra ir išimčių. Kada žmogus pastoviai su Dievu, kada jis iš tikro vidiniai siekia Jo, tai tam ir laiko bus visada pakankamai, niekas nebemaišo, nenukreipia dėmesio į šalį, kad ir kas vyktų, kad ir kur būtų ir kuo užsiimtų. Jis visada bus laisvas, nesupančiotas materialiais sąmonės pančiais. Net gi atvirkščiai, tai sąmonė nuolankiai vykdys Asmenybės nurodymus, bus nuolanki Dievui. Taigi, jei būtų tokia dvasingumo siekiančių vieno tikslo žmonių vieninga bendruomenė, tai ir laiko būtų tam žmonėms žymiai daugiau.

Ir ką gi šiandiena iš tikro žmonėms reikia dalintis? Juk pas juos yra tik Šėtono pateiktas iliuzinis sapnas ir viskas. Nėra prasmės plėšytis dėl to, kas laikina, ką vis tiek anksčiau ar vėliau prarasi, ko nepasiimsi išeinat iš čia.

Jei pažvelgti, tai ką mes šiandiena stebime aplinkui? Ką mes matome per tas pačias TV programas? Diena iš dienos pagrinde yra propaguojamas vien tik blogis, prievarta, smurtas, materialių vertybių dominavimas. Visa tai įkyriai yra primetama žmogui, kad tik kartais nebandytų atsibusti, kad tik nepanorėtų ištrūkti iš tų iliuzijų pasaulio...

Kodėl pastoviai matome tik blogį, kuris eina nuo žmonių? Kodėl nepropaguojamas gėris? Atsakas gana paprastas – nes demonai tikrai nesnaudžia ir aktyviai dirba savo sistemos naudai. Jie tikrai netingi supranta, kad nuo tokio darbo priklauso tolimesnis jų egzistavimas. 

Daugelis giriasi ir net didžiuojasi prieš kitus tokius pat, jog nėra demonas ir jam netarnauja. Kitaip sakant, veidrodyje visada save mato tik Angelu. Tačiau klausimas, kas juose taip sako ir kas tą Angelą piešia? Kas jiems primeta kvailą mintį, jog gyvens ilgai ir dar turi daug laiko, tame tarpe ir dvasingumui? Kas primeta tas tokias naivias iliuzijas, jog mirtis – “tai yra visiškai nieko baisaus, kaip miegas, užmigai ir viskas, dar bus sekantis gyvenimas po reinkarnacijos ir viską ištaisysiu, suspėsiu”.

Mirtis – kaip tik miego praradimas asmenybei. Žmogus miega tik čia. Ten jis tikrai jau nebemiega. Subasmenybė kaip dvasia nemiega niekada. Tai reikia suprasti, jei ruošiatės tuo tapti. Sapnai ir miegas reikalingi tik čia, kaip susitaikymo su pačiu savimi laikas. Asmenybė niekada nemiega, ji nemoka miegoti ir jai to iš vis nereikia. Dvasiai nereikia to, nes ji nepavargsta niekada. Kūnas žinoma taip, jis pavargsta, nes vyksta įvairios cheminės reakcijos, todėl tuo momentu vyksta asmenybės laikinas atotrūkis nuo sąmonės. Tokiu momentui smegenys turi atsijungti, jos turi persijungti į kitus kūno reikalus ir tt. Taip jau viskas šiame pasaulyje yra sukurta, jog Dievas žmogui duoda trumpalaikį atokvėpį net nuo pačio Šėtono, kad nors kiek nuo to Asmenybė atsilaisvintų. Kodėl žmonės tuo dėkingu momentu nepasinaudoja daugiau? Tai jau jų pačių toks pasirinkimas.

Kai dėmesio jėga stiprinamas Šėtonas, tai su kiekviena diena jis tampa stipresnis ir stipresnis. Tačiau toks yra šiandiena žmonių pasirinkimas. Juk tam galima priešintis, tapti Šviesos kariu, tarnauti dvasiniam pasauliui, gėriui. Dievas prieš Šėtoną niekada nekovos ir šito jam nereikia, to ir laukti neverta. Sako vyksta pastovi šviesos ir tamsos kova. Tačiau tai nėra kova Dievo prieš Šėtoną. Kas tai yra Šėtonas ir kas yra Dievas, sulyginus juos? Tai juokinga. Jei palyginti juos sporto kalba, būtų tas pats, kai bokso pasaulio čempioną (Dievą) sulyginti su žindančiu krūtį kūdikiu (Šėtonu). Būtų nesąžininga. Todėl Gyva nesikiša į negyva niekada. O kova tarp šviesos ir tamsos vyksta ne kur nors debesyse, o kiekvieno galvoje, atliekant pasirinkimą ir suteikiant dėmesį. Kiekvienas žmogus yra kovotojas, arba Šėtono, arba Dievo pusėje.

Demonstruodami įvairius religinius spektaklius, žmonės naiviai tikisi, jog ištarti iš šventų raštų žodžiai yra apdalinti kokia tai dvasine jėga. Žmogaus žodžiai nėra apdalinti jokia dvasine jėga. Žodžiai turi jėgą tik čia, materijoje ir tik materijai. Taip, žinoma žodžiais gali viršininkas nubausti savo pavaldinį, įžeisti kitą žmogų, žodžiu galima įskaudinti, arba atvirkščiai, ką nors palaikyti sunkią minutę, paguosti, bet ne daugiau. Tačiau žodžiu įsakyti Šventai Dvasiai, kad ji įeiti į kieno nors kūną – nerealu. Tikrieji Apaštalai to tikrai niekada nedarė. Na o tokiems, gerai žinomiems apsišaukėliams, kaip šv. Pertas ar Povilas, tai tarsi ir “ buvo galima”. Nes rašomos tokios kvailystės, jog “kada jis praeidavo pro šalį, tai net jo šešėlis žmones gydė nuo ligų”. Tai tik tėra negyvo bandymas prisilyginti prie tikrai Gyvo ir nė kiek ne daugiau.

Taip, tikrieji Apaštalai turėjo dvasinę jėgą, juose iš tikro buvo Šventa Dvasia ir jie turėdavo teisę paprašyti, kad ta jėga būtų apdalinti ir kiti žmonės. Tai yra, apdalinti tuo, kas ir yra vadinama Allat jėga. Ir šioje vietoje rankų ar dar ko nors uždėjimas ant kito žmogaus – visiškai beprasmis. Nes Tai yra perduodama tiesiogiai Asmenybei, tik jos kaip dvasios sustiprinimui. Čia negalioja ir nevaidina jokios rolės nei atstumai, nei laikas, nei erdvė, nei dar kas nors. Tam tikslui visiškai nereikia sudaryti kokį nors išorišką įspūdį, kad ir sušokant šamanų šokį. Visa tai vyksta tik nematomame dvasiniame lygyje. Na o tiems, kas to iš tikro neturi, bet nori prisilyginti, siekiant įgauti šlovės tarp žmonių, akių dūmimui reikalingi demonstratyvūs veiksmai. Kodėl? Todėl kad pas juos tėra tik vienintelis siekis – puikybė. Ir jei iš tikro ką nors tokio turėtų, tai tokių kvailysčių daugiau nebedarytų. Tačiau dabar jų sąmonė nori tik vieno, o būtent šlovės. Kadangi patys dvasinės jėgos neturi, bet norisi, jog žmonės jiems rankas bučiuotų, tai ir vaidina tokius pigius spektaklius susirinkusiems. Uždeda rankas, o kažkas net ir kojas ant galvos įsigudrina uždėti, tarsi sumurma kokias tai mantras, ar maldas, dar ką nors daro ir tvirtina, kad tuo metu į žmogų kažkas turi nusileisti, įeiti. Žinoma, kai kurie patiklūs ir naivūs patiki tuo spektakliu kokiam tai laikui, net “pajaučia”. Toliau kreipiasi į savo vidinį demoną, o tas žinoma patenkintas ir piešia jiems visokias vaizdžias fantazijas dar labiau. Taip nutinka patikliems ir pasikliaujantiems tik sąmone. Juk Šėtonas jis ir yra tam, toks jo darbas kasdienis, toks jo tas pasaulėlis. Kitaip jis ir negali egzistuoti.

Nors demonams kaip nors įsakyti pasitraukti paprastas žmogus negali, tačiau atėję pranašai tokią galimybę turėjo. Jie turėjo tokią galimybę,  nes jiems suteikta teisė prašyti Dievą, kad už didelius nuopelnus dvasingumui Jis apdalintų žmones Šventa Dvasia. Pastebėkite skirtumą, prašyti Dievo, kad apdalintų ta dovana kitą žmogų, o ne dalinasi savo Šventa Dvasia su kitais, kaip klaidingai piešiama religijose.

Po kiek tai laiko iš viso to mes tik ir matome sąmonės išdaigas. Kad kažkas nuo kažko kažką tai dvasinio gavo ir tuo dar gali dalintis. Juk taip pripasakota?

Bet jei pavyzdžiui, kas nors, nesvarbu kas, nors ir popiežius, ar imamas uždės jums ranką ant pakaušio, ar ant peties, pasimels, sukalbės maldą, ar nuo to tapsite protingesniais, dvasingesniais? Juk tai daroma negyvo su negyvu per negyvą, palaikais per palaikus, materija per materija.  Ir kas iš viso to gausis?   Teisingai, tik palaikai. Na o jei Gyvu per Gyva, tada taip, kas nors ir gausis pas žmones. Ir tam nereikia nei rankų ar kojų, nieko nereikia. Nes tai yra beribės jėgos, kurios žymiai daugiau nei mūsų ribota būtis ir protas.

Taip yra todėl, kad šventraščiuose žmonės mėgsta statyti kablelius ten kur jų nereikia.  Daroma tai tik tam, kad padidinti savo religinių pranašų reikšmingumą, prilyginant juos net pačiam Dievui, darant juos lygius Jam.  Bet Viešpats yra tik vienas ir jokie padėjėjai Jam tame reikale nereikalingi. O bandymas ką nors prilyginti Jam, kad ir kas jis nebūtų, tai jau galima sakyti šventvagystė. Bet koks pranašas, be Šventos Dvasios, yra tik žmogus. Tačiau Šventoji Dvasia ateina pagal Dievo valią. Tai eina tik nuo Dievo.

Kodėl Jėzus vadino save Dievo Sūnumi? Kadangi visi Dievo vaikai, ne tik Jis vienas. Todėl, jog visi turime Šventos Dvasios dalį ir turi Sielas. Jis atėjo ir parodė Tai, pasakojo apie visa Tai. Bet esmė čia jau ne tame, ar jis tik vienintelis laikomas Dievo Sūnumi, pranašu ar dar kuo nors. Esmė yra tame, ką jis būtent kalbėjo iš tikro, Tiesos atnaujinime. Nes per Jį, Šventos Dvasios pagalba, kalbėjo pats Dievas. Ar to žmonėms dar maža? Ar dar reikia ką nors papildomai išaukštinti, prilyginti, ar ką nors pažeminti? Tačiau žmonės taip ir toliau beprasmiškai ginčijasi dėl to, kas iš tikro neturi jokios reikšmės. Kodėl taip yra? Todėl, kad kol kas gyvena tik sąmone, tik materialiu, tik svajoja kad eina, bet iš tikro niekur neina, sėdi vietoje.  Na o sąmonei, kaip ir bet kokiai materijai, visada yra reikalingi kokie nors lyderiai, viršininkai, reikalingi tarnai ir piemenys.

Paimkime bet kokią pačia geriausią ir tobuliausia šeimą. Ten visada yra kas nors viršininkas, kas nors pavaldinys. Paimkime pačią idealiausią žmonių bendriją. Visada ten kas nors viršininkas, kas nors pavaldinys. Dėl puikybės viršininkais nori būti beveik visi. Nori valdyti ir nesvarbu moka ar nemoka, bet norisi ir viskas. Toks poreikis eina nuo demono (sąmonės). Demonas visada nori būti aukščiau už kitus tokius pat. Ar gi ne taip gerbiamieji? Ir su visais šio pasaulėlio padargais, žmonės nori visa tai pernešti į dvasinio pasaulio supratimą. Tačiau Tai jau yra visai kitoks pasaulis, visiškai skirtingas nuo šio, kur veikia visiškai kiti dėsniai. Tik čia yra tokie skirtingi kūnai, kurie gali būti storesni, žemesni, aukštesni, sukrypę ar tiesūs, tik čia yra skirstymai ir dalybos. Tik pas demoną taip viskas yra sutvarkyta ir sustatyta.

Pas Dievą viskas visada savo vietose. Ten visada viskas stabilu ir tokių žiurkių lenktynių kai kad čia – nėra. Todėl taip grubiai suvokti Dievo pasaulio paprasčiausiai negalima. Nors žmogui ir norisi palyginti, prisilyginti, bet taip nėra iš tikro.

Taip pat kaip ir su tarnystę Dvasiniam pasauliui. Jeigu jau žmogus iš tikro tarnauja Dievui, tai jis turi tarnauti tik Dievui ir daugiau niekam. Pavyzdžiui, kad ir koks nors bet kokios religijos šventikas. Ar dar gali būti virš šventikų kokie tai viršininkai? Juk jis turi tarnauti Dievui ir pas jį gali būti tik vienas vieninteli viršininkas – Dievas. Argi ne taip?

Šiandiena yra susikūrusios įvairios religinės organizacijos ir jose egzistuoja kokia tai bažnytinė hierarchija, kokia tai pavaldumo tvarka ir tt. Tačiau tokios materialios struktūros organizacija niekada nesirūpins tuo, kaip geriau tarnauti Dievui. Ji, kaip ir bet kokia kita materiali organizacija, pirmiausia tarnaus sau. O jeigu tarnaus sau, vadinasi tarnaus žemiškam, bet ne Dievui, nors ir kaip stengsis gražiomis kalbomis tuo įtikinti žmones. Todėl aukščiau šventiko negali būti nieko, tik Dievas, jei jis iš tikro jam tarnauja, o ne tik nori sudaryti tokį įspūdį dėl kitų. Ir kada bus būtent taip, tai tikras šventikas tada ir sakys tik tai, kas eina nuo dvasios dvasiai, ne tai kas jam liepta ir kas priklauso pagal religinę hierarchiją. Nesvarbu, ar tai būtų koks nors tai Imamas, ar paprastas mula, šventikas, kunigas, popiežius ar dar kas nors, nėra skirtumo. Tačiau tai turi būti būtinai toks žmogus, kuris Šventos Dvasios pagalba pats kontaktuoja su Dievu. Jeigu šventikas savyje visai negirdi dvasios, pabrėžiu, ne sąmonės, ne demono, o būtent dvasios, tai jis negali būti šventiku aplamai ir toks aišku niekur žmonių neatves, tik prie tos pačios mėšlo krūvos, kurioje pats kapanojasi, vadinat tai tarnyste Dievui. Kad ir kaip kruopščiai jis vykdys visa tai, kas jam prirašyta religijos knygose, kas jam priklauso pagal pareigas, prie tikro dvasingumo taip niekada nepriartės.

Juk dvasingumo siekimas tai nėra kokia tai konservų gamykla, kur yra kokie tai konkretūs receptai, staklės, konvejeris, instrukcijos ir dar kažkas, o galutinis produktas – dvasingas žmogus. Taip gyventi negalima. Gyvenimas dvasia taip nesukuriamas.  Todėl, kad ir koks pagal titulus bus asmuo, Imamas, popiežius, ar vyskupas, jei viduje nejaus savo dvasios, tai jis tik toks pats kaip ir dauguma, merdintis žmogus. Ir anksčiau ar vėliau būtinai iš jo išlįs tas pats gobšumas, puikybė ir visa kita materialumo kolekcija, nes jis visiškai nevaldys to, kas tai skleidžia, per ką tai pasireiškia. Žmonijos dvasingumo ugdyme tokių netikrų šventikų, tokios apgaulės neturi būti aplamai.

Kas tai yra Imamas iš tikro – einantis dvasingumo kelyje keliais žingsniais priekyje kitų. Iš tikro tai turi būti toks žmogus, kuris savo asmenine dvasine patirtimi dalinasi su kitais, kas pats prabudo ir kitam padeda dvasiškai atsibusti. Maža to kad padeda atsibusti, bet dar ir palaiko tokį atsibudusį, kad nesvyruotų ir nenuvirstų atgal į miegą.

Žmonės šiandiena turi ne atkakliai tarpusavyje ginčytis dėl to, kieno religija geresnė, o būtent susivienyti Dievo vardan, ko Jis iš tikro ir laukia iš mūsų. Tai vienintelis teisingas kelias ir kito kelio išsigelbėjimui mums paprasčiausiai nėra. Laikas greitai bėga, todėl apie tai dar kartą verta pamąstyti visų religijų tikintiems. Nėra jums ką dalintis iš tikro, viskas yra Viena ir visų. Nėra nei mūsų, nei jų, svetimų ir savų, yra tik – Mes – Dievo žmonės.

Kai dvasinėse žiniose žmonės pridėjo savo  kablelių ir taip atliko žymius pakeitimus, žinių iškreipimus, susiklostė tokia sudėtinga situacija, jog tuo metu buvo būtinas dar vienas, paskutinis pranašas žemėje, kuris ir buvo duotas kaip žinome, Muchamedo vaidmenyje. Deja šiandiena situacija klostosi žymiai blogesnė, nei tais paskutinio pranašo Muchamedo laikais. Ir tai yra šios dienos karti Tiesa. Tai pastebės kiekvienas, jei nustos pagaliau pats sau meluoti ir apsimetinėti, jog nieko nevyksta.

Juk būtent taip ir gyvename daugumoje, kai savo dėmesio jėgą skiriame tik kokioms tai nereikšmingoms būties smulkmenoms, taip išbarstant visa tai ką turime savyje vertingiausio – dėmesio (Allat) jėgą. Juk taip?

Jeigu pavyzdžiui kokiam nors žmogui užauga sakysime spuogas ar gumbas ant nosies, tai jam taps tokia didžiulė bėda, tokia tragedija, kad didesnės ir būti tuo metu nebegali. Tai suprantama, nes gyvena tik sąmone, kuri diktuoja melagingus tikslus, jog svarbiausia yra tik išorinis įvaizdis, ką kiti apie tai pamanys ar pasakys. O jeigu sakysime žmogaus viduje visiškai tuščia, kai nėra ten šilumos ir Sielos šviesos, nes ji  jau nepramuša storus sąmonės užtvarus, daugumai bus net ne jokia problema aplamai, o tik įprasta, normali kasdienybė, kaip ir “kitų”.

Yra toks religinis supratimas, kad atėjusi Šventa Dvasia žmogų visada išvalo nuo viso to susikaupusio purvo kiek viduje, tiek išorėje. Ar reikia tik jos sulaukti meldžiantis, nuolankiai prašant to šventyklose?

Šventa Dvasia nieko niekada nevalo ir dieviškam pasauliui nieko neparuošia. Toks supratimas yra visiškai neteisingas. Kodėl? Pirmiausia, jog Šventa Dvasia ir nėra kokia nors valytoja, kuri atėjo išvalė, ar dar ką nors padarė dvasingumui pakelti. Čia reikia žymiai gilesnio ir rimtesnio viso to supratimo. 

Taigi, kada Asmenybė pradeda pati jausti, jog ji nėra tik sąmonės vergė, kad ji dvasia ir kad yra dar kitoks, dvasinis pasaulis, tai taip dirbant su savimi, ji pradeda kaupti vis daugiau ir daugiau tos dvasinės jėgas. Taip tampa dvasiškai žymiai stipresne. Ir kada taip pakankamai sustiprėja, tai ji pasiekia tokį lygį, jog gali pavergti sąmonę. Tada įvyksta tai, ką mes vadiname susiliejimas su Siela. Tam tereikia sukaupti savyje pakankamai dvasinių jėgų. Taip paprastas mirtingas žmogus transformuojasi į nemirtingą Angelą, bet ir toliau likdamas gyvame fiziniame kūne. Tai nereiškia kad jo kūnas turi mirti ir tik tada Asmenybė kaip dvasia galės išeiti į Dievo pasaulį. Jokiu būdu ne. Savotiška metamorfozė įvyksta tik žmogaus viduje, bet ne su fiziniu kūnu. Tik kol fizinis kūnas gyvas yra įmanoma tokia Dvasios ir Sielos metamorfozė į Angelą.

Ar kas nors keičiasi tada jo išoriniame žemiškame gyvenime?

Jei turima omenyje sąmonę, tai ji kaip amsėjo, taip ir toliau amsės, nes tokia yra jos funkcija, kitaip ji negali. Kaip neauklėsi, neišauklėsi vis tiek ji darys savo, tiksliau būtų, bandys daryti savo. Demonas ir yra demonas. Ir toliau stengsis primesti abejones, darys viską, kad tik grąžinti Asmenybę vėl į savo valdžią. Bet žmogus jau visam laikui taps nemirtingu. Kodėl? Todėl, kad ryšys su Dievu jau niekur niekada nebedingsta ir negali nutrūkti. Tas “sidabrinis siūlas” tampa visuma, nes nebėra atstumo tarp Sielos ir Asmenybės. Nesvarbu kas vyktų išorėje, kur toks žmogus nebūtų ir ką bedarytų su jo kūnu. Ir tokia Šviesa, bei šiluma, einanti iš Sielos bus jaučiama net ir aplinkinių. Jie prie jos artės, kaip drugeliai į Šviesą. Tokie žmonės senovėje ir buvo vadinami šventieji, nes šviesdavo patys kaip saulės.

Tik einantis pirmuosius žingsnius dvasiniu keliu žmogus dar gali suklupti, pargriūti, užkliuvęs už sąmonės statomų kliūčių, gali net sugrįžti atgal pusiaukelėje. Tačiau jau susiformavęs Angelas, nukristi nebegali, nes tai yra stabili Dievo dalis. O ar gali Dievas pasiekti tokios primityvios būsenos? Žinoma kad ne.

Taigi, kada pateikiami tokie neteisingi, neaiškūs dvasingumo supratimai, po to ir aiškinama viskas laisvai kas kaip nori, kaip kam patogiau. Kam patinka kad kūnas nemirtingas, kai kam patinka laukti prisikėlimo, tretiems patinka dar kažkas. Kaip sakoma, kas kaip supranta, tas taip ir kalba, kas kaip moka, tas taip ir šoka.

Taigi, o iš tikro vyksta ne koks nors fizinis apsivalymas, o tik vidinis dvasios sustiprėjimas. Kitaip sakant, vyksta išsivadavimas nuo vidinių demono grandinių. Gali kiek nori praustis su kempine išoriškai, nors kas dieną po penkis kartus, bet kokiais šampunais, ar vaikščioti aplink bažnyčią keliais, bučiuoti kam tik nori rankas, nuo to tikrai netapsi dvasingesnis. Ir jokia Šventa Dvasia kaip koks valytojas tavęs neišvalys, kad ir kiek tu to prašysi Dievą. Nors gal išoriškai ir atrodysi pakankamai švarus, bet jei viduje tuščia, jei dvasią užgožė sąmonės mėšlas, tai ir smirdės kaip nuo mėšlo krūvos... Ir šito niekada nepaslėpsi nuo tų, kas regi. Bet paradoksalu yra tai, kad net patys didžiausi materialistai, kurie keikia Dievą kaip įmanydami,  viduje vis tiek jaučia stiprų Jo ilgesį. Ir kuo daugiau jie Dievą keikia, kuo daugiau tarnauja Šėtonui, tuo tas ilgesys, tas skausmas, dėl vienatvės, tik didėja ir su lig diena tik stiprėja. Nes taip elgdamiesi jie vis tolsta nuo gimto, tolsta nuo namų, nuo Gyvo ir patys tampa demonais. Kiti taip ir miršta pilnai tapę demonais, net nesupratę iš kur ir kodėl yra tas vidinis ilgesys ir skausmas.

Na o kada žmogus bendrauja su Dievu, jis niekada nebūna vienišas ir visada Laimėje, kad ir kur nebūtų, kad ir ką veiktų. Kaip žmogus trokšta vandens, taip jis turi visada trokšti ir Šventos Dvasios užsipildymo. Tai turi būti jau net ne noras, o būtent poreikis. Apie tai ir buvo kalbama šventraščiuose, tik pasinaudojant įvairiomis alegorijomis, kalbant kaip apie vandens troškulį, o materija sulyginant su dykuma.

Kiekvienas žmogus gali pasiekti dvasingumo ir tai yra būtina jam atlikti dabar. Tam jis čia ir yra. Tai pagrindinis tikslas, nieko svarbiau už tai nėra ir būti negali. Tai nesulyginama nei su niekuo, nei su giminės pratęsimu, nei būsto pastatymu, turtais, nei dar su kuo nors materialaus. Tai yra esmių esmė, dėl kurios žmogus čia. Tik tame yra jo, kaip dvasios, kaip Asmenybės tikra Laisvė. Bet žmogus nukrypsta į šalį prarandant šansą į amžinybę.

Šventa Dvasia negali įeiti į žmogų ir užpildyti jį, jei žmogus pats to dar nenori, kai jis pats atstumia Dievą, arba kada jam įdomiau tik pafilosofuoti, pasiginčyti dvasine tema, dėl įvaizdžio.

Tačiau, kad ir kaip ten nebūtų, bet kam šiandiena nesinori gyventi tokiame pasaulyje, kuriame būtų tik tvarka, ramybė, gėris? Kur tavęs niekas niekada neįžeis, neapvogs, nesmurtaus ir iš kitų žmonių apart pagalbos tau nieko daugiau negresia. Tokiame pasaulyje, kuriame nėra jokių karų, kuriame viešpatauja tik sąžiningumas ir teisingumas. Sakykite prašom, kas to nenori, nepriklausomai ar žmogus dvasingas, ar ne? Nori visi, sakysite. Tai kodėl iki šiol mes gyvename kitokiame pasaulyje? Juk šis pasaulis turi priklausyti būtent žmonėms, o ne demonams? Ir žmonės patys visada yra savo likimo kalviais, kaip čia, taip ir po kūno mirties. Argi ne taip? Tai kodėl žmonės elgiasi visiškai priešingai, nei jiems norisi iš tikro? Kodėl vienas kitą niekina, apvagia, apgauna, smurtauja, puikuojasi, išsiaukština vienas prieš kitą? Suprantama, egzistuoja ego puikybė, vidiniai demonai ir tt. Bet kur dingo pats žmogus, kur Asmenybė su dėmesio jėga? Argi tai laibai sudėtinga įgyvendinti? Tai lengva jei tikrai to panorės žmonės. Juk kaip Danguje, taip ir čia, turi būti viskas nuostabu. Ar tai nėra pačių žmonių rankose? Ir kas yra prieš visa tai? Jeigu kas nors prieš, vadinasi tai jau ne žmogus. Jis tik pasiutęs šuo, kuris nori kandžioti kitus. Argi ne taip? Visuomenė turi kaip nors atsitverti nuo tokių jau ne žmonių. O normalus žmogus visada siekia taikos, tvarkos, laimės. Tai kodėl mes to vis tik dabar nedarome? Atrodytų paprastas klausimas, ar ne?

Nedaro, nes žmonės labai tingi. Iki šiol jie taip ir neišsirinkto galutinai, nei supančioje aplinkoje, nei savyje pačiame, todėl negali suvokti kas iš tikro vyksta ir kodėl. Tačiau tai dar yra pataisoma, dar nevėlu kol gyvas. Tereikia nusiimti puikybės kaukę ir suteikti dėmesio jėga Gyvam, esančiam kiekviename iš jūsų. Argi tai labai sunku ir sudėtinga? Ir tam nereikia perskaityti krūvas religinės literatūros, nei nusižeminti kam nors bučiuojant rankas. Tereikia nusiraminus suteikti dėmesio Gyvam savyje ir viskas.

Iš kur atsiranda toks sąmonės nuolankumas Dievui?

Kada žmogus  iš tikro nugali Šėtoną savyje, tai yra savo sąmonę, tai jis ir tą demoną priverčia būti nuolankiu Dievui. Iš čia ir atsirado tas taip vadinamas nuolankumas, nes netgi sąmonė priverčiama tai daryti, kai Asmenybė yra pakankamai dvasiškai stipri. Bet vėliau  iš to pamiršo esmę, praleido patį svarbiausią dalyką ir liko tik tai, kad nusilenkia Dievui tik materialus kūnas, beprasmiškai klaupiasi, ant kelių ar atlieka kitus religinius ritualus, nesuprantant esmės.

Jei santykyje Dievas ir žmogus mes išnagrinėsime Šventos Dvasios funkciją, tai Šventa Dvasia bus – advokatas tikrai tikintiems ir teisėjas – netikintiems. Tai ir yra pagrindinė Šventos Dvasios funkcija. Ji nėra koks nors vedlys, vedantis paskui save į “šviesų rytojų”, nei kokia nors valytoja, jokiu būdu. Nes per prievartą nieko niekur neveda ir tuo labiau nevalo ko nors. Sustiprinti dvasiškai ji gali, padėti gali, žinoma kai jos pats žmogus neneigia. Tačiau ką nors pabarus ir paėmus už ausies, kur nors nuvesti – negali.

Tokiais atvejais, kai stebėtojas (Šventa Dvasia kūne) akcentuos, jog dabartinis bičių spiečius tapo visiškai nerentabilus, neneša medaus, nors tam jam niekas nemaišo iš tikro, tai viskas sprendžiama žymiai paprasčiau ir globaliau. Todėl, neduok Dieve mums iki tokio Dieviško sprendimo išgyventi kada nors.

Visiems mums geriau dar labiau stengtis gyventi vidinėje tvarkoje, o svarbiausia Taikoje. Tie įvairūs valdžios bauginimai “priešais” tampa tiesiog juokingi ir naivūs dvasiškai reginčiam žmogui. Bet visai jie nejuokingi tiems miegantiems, kurie tiki bet kokiu melu iš valdančių pusės. Kurie iš baimės ir toliau pasiruošę vykdyti kad ir kvailus valdžios įgeidžius. Marionečių tikslai aiškūs ir visiškai suprantami. Kiek įmanoma ilgiau išlaikyti žmones baimėje. Bet kur jūs, tie praregėję žmonės? Juk jūsų irgi yra iš tikro? 

Tačiau, ar yra kas nors blogo tame, kad žmonės gyventų taikoje, nebijant vienas kito? Juk tai lengva. Tai iš tikro lengva, jei žmonės tikrai to panorės, bent jau nors dėl savęs asmeniškai apsijungs. Nekalbant dėl ko nors dar, tik dėl savęs, dėl savo paties gerovės.

Pirmiausia, neturi būti tokio supratimo, kaip sava, svetima šalis, žemė, religija mūsų, ne mūsų. Juk tai yra visų žmonių pasaulis, kam jį dar išdalinti ir išskirstyti į savus ir svetimus? Tik patys žmonės tai pavertė Šėtono pasauliu. Juk jie patys jį ir užaugino savo dėmesiu, tiesiogine to žodžio prasme. Argi sunku tapti nors šiek tiek daugiau Dievą mylinčiais? Būtent Dievą mylinčiais, o ne Dievo bijančiais, nes tai jau Šėtonas sufleruota. Argi gali kūdikis bijoti savo Tėvų? Jis turi tik juos mylėti ir gerbti, o ne bijoti. Tuo labiau, kad Dievą yra už ką mylėti ir gerbti. Jo nereikia bijoti, o visa širdimi mylėti. Kaip pretendentai gyventi Jo pasaulyje visi esame apjungti tarpusavyje ir turime tik mylėti vienas kitą, palaikyti vienas kitą, siekiant to paties tikslo. Nėra dėl ko čia mums peštis iš tikro.

Tad kodėl mes vėl sudarome tokias sąlygas, kad kiti žmonės yra priversti palikti savo namus, gelbėtis keliaujant į kitas šalis, kitas teritorijas? Ir vyksta tai šiandiena pilnu tempu, įvardinta kaip “pabėgėlių problema”. Bet problema ne pabėgėlių, o mūsų pačių. Problema mūsų galvose, mintyse, kurioms suteikiame dėmesį. Vėl skirstome į savo, svetima, pabėgėlius, savus, vietinius. Kam stiprinti skiriančias tvoras, sienas ir tt.? Manau patys žinote kam – Demonui.

Juk normalus, toks koks turi būti pasaulis iš tikro, tai ne kokia nors naivi utopija, o toks jis turi būti pagal Dievo valią ir planus. Tik tokį jį Jis nori matyti, tik taikiai nešančios medų bitės Jį tenkina, nes tam ir buvo sukurtas tas spiečius, o ne tam, kad vienas kitą bandytų suėsti. Viskas turi būti pagal teisingumą. Žmonės turi vienas kitą mylėti ir gerbti, rūpintis vienas kitu. Ir pirmiausia galvoti ne apie pelną sau, ar išsiaukštinimą, o apie savo  dvasinius brolius ir seses, esančius aplink, visoje žemėje be išimties, kokios spalvos ar religijos nebūtų išoriškai. Juk visi mes atėjome dėl vieno ir to paties pagrindinio tikslo – tapti Angelais. Ir to iš mūsų niekas niekada jau neatims, nepasisavins. Tik patys mes galime neteisingai pasirinkti kelią. Todėl ir yra sakoma, jog didžiausias žmogaus priešas - yra jis pats. Tik mes patys pasirašome sandėrį su velniu, nors niekas to daryti mūsų neverčia.

Juk gerindamas gyvenimą kitiems, tuo pačiu žmogus gerina gyvenimą ir sau. O kas vyksta dabar? Viskas apversta aukštyn kojomis. Pradžioje geriname gyvenimą sau ir taip darydami dažnai pamirštame apie tą, kuris yra šalia, kuris tai stebėdamas daro taip pat “kaip visi”.

Čia daugelis kaip visada atsakys: “O ką aš galiu, toks vienas našlaitis nuveikti, kai aplinkui tiek blogio, kai net valdžia nesusitvarko su tuo?” Sąmonė net ir tame išskirstė žmones. Kiekvienas galvoja, kad jis tik vienas to nori. Tačiau iš tikro taip nėra. To nori dauguma. Dėl geresnio pasaulio, įsivaizduojamos laimės, žmonės eina ir net miršta, dėl to atiduoda savo kad ir laikinus gyvenimus. Tik gaila, kad nesuvokia, kam taip daro? Kam reikia atiduoti savo gyvenimą, iš tikro dar ir nepradėjus gyventi? Tik dėl to noro, kad liktų taip pat kaip yra dabar, arba būtų dar blogiau, toliau liekant materijos vergijoje, toliau vykdant demonų nurodymus? Tai nereikalingos ir beprasmės aukos.

Tokia pat beprasmybė, kada pateiktas pranašų žinias išskiria savo kableliais, o vėliau patys ginčijasi, kariauja ir dėl to miršta žmonės. Nors Tiesa žinoma visada egzistavo ir egzistuoja, tik ji šiandiena yra kruopščiai pridengta demonų, vienas Tiesos žodis uždengtas dešimčia melo žodžių. Bet ji vis tik yra ir kas tikrai ieško Tiesos, tas ją ras, kad ir po tešimt užklotų, nes regintis mato kiaurai, dvasiai neegzistuoja jokios sienos ar užtvaros. Kada žmogus pilnai prasismelkia laisvės dvasia, mato ne tik žemiškomis akimis, tai ką jis neatsiverstų, kad ir kokios religijos šventą raštą, visada matys ten esančią Tiesą ir užslėptą esmę. Visada atskirs kas ten duota nuo Dievo ir ką žmonės savo prilipdė. Tada gali laisvai skaityti ką tik nori, nes visada sugebės atmesti žmogišką kvailumą. Tai nėra labai sudėtinga tam, kas iš tikro dvasiškai praregi, kas numeta savo šablonus ir puikybę.

Juk pranašų žodžiai iš tikro niekada nemiršta. Tik mes pamirštame kaip juos perskaityti ir teisingai suprasti. Žinoma, valdantys žmones demonai visada bando tuos žodžius kaip nors iškreipti, paslėpti, bet Tiesa ir yra Tiesa. Ji kaip aštri įla visada išlįs iš maišo, kad ir kaip tu ją slėpsi. Tai kaip ir rankraščiai, kurie niekada nedega, nors ir kaip juos stengiasi sudeginti.

Sakoma, jog būtent dabar yra Šventosios Dvasios epocha. Ar tai tiesa?

Taip ir yra, kadangi Šventoji Dvasia dabar yra tarp mūsų. Tačiau ji niekada garsiai nesiskelbs apie save, kaip tai darė kai kurie pranašai, nes jų tikslai buvo kitokie. Ji čia dabar yra tam, kad stebėti kas vyksta po paskutinio pranašo apsilankymo. Stebėti tai, ar šis Dievo projektas jau reikia uždaryti, taip sakant, dėl nerentabilumo, ar dar jį galima bandyti tęsti? Kadangi Šventoji Dvasia tuo pačiu yra advokatas, ir teisėjas kai kam. Tai jos funkcija, atskirti Gyva nuo Negyvo. Tame irgi yra prasmė. Ji niekada nesiskelbs viešai. Tačiau tas, kas tikrai regi, turi dvasines akis ir ausis, tas kas supranta, suvokia, tas tikrai žino kas Tai. Nors iš tikro, esmė ne tame kas Jis, bet ką jis atnešė – žiniose, toje Tiesoje kuri pateikta jums mielieji.

Kaip Danguje taip ir čia gyvenimas turi būti tik džiaugsmas, kupinas Laimės. Tereikia pašalinti liūdesį, kančias ir tai pagal pačių žmonių jėgas, to mes ir turime siekti visi kartu draugiškai padėdami vienas kitam, o ne konkuruoti dėl materijos. Tame ir yra gyvenimo prasmė. O kas to nemato, kas nejaučia Šventos Dvasios, tas jos ir toliau nematys. Toliau lauks kokio nors prisikėlimo, antro atėjimo ir tt., Šventoji Dvasia taip pat po tokių žmonių kūno mirties apsimes, kad ji jų nemato. Ir tada Ji taps jau ne advokatu, o tik teisėju.

Likimą apsprendžiame patys savo pasirinkimu. Deja dažniausiai atliekamas neteisingas pasirinkimas tik dėl savo puikybės. Niekas žmogui taip nemaišo siekti dvasingumo, kaip jo paties puikybė. Tokie žmonės sakys: “Kaip, galima priimti visa tai, kas čia pateikiama, juk tai visai kitos religijos minimos, ar tai tinka mūsų tautybei, mūsų tikėjimui? Juk mūsų tikėjimas jau tiek šimtmečių egzistuoja Ir aš “kaip visi” tikiu tuo ko nežinau ir nesuprantu.” O kas taip sako jums gerbiamieji tikintieji? Vėl gi, tai kas skirsto, ta pati jūsų sąmonė (demonas).

Dievas atsiunčia pranašus tiems, kurie matomi ir girdimi, tiems, kas nori išgirsti ir tikrai to ieško, eina tuo keliu, o ne tik galvoja kad ieško ir eina. Jei žmonės nejaučia to, tai ir atstumia visa tai, liekant su tuo kas ir buvo, kaip toje pasakoje, prie suskilusios savo geldos.

Juk mes viską visur skirstome: pagal odos spalvą, pagal kalbas, pagal statusus, pareigas, religijas, amžių ir tt. Taip darome diktuojant Šėtonui per sąmonę. Kurio pagrindinis principas ir yra – skirstyk ir valdyk. Taip net neįtardami, daugelis jam tarnauja kas dieną.

O pagal ką mes šiandiena apsijungiame? Juk pagal kažką tai kartais apsijungiame vieni su kitais tarpusavyje nors laikinai, nors trumpam? Visi tie išoriniai apsijungimai, kokie jie nebūtų, į visokias sąjungas ar profsąjungas, anksčiau ar vėliau mus vis tiek išskirsto, skiria vienus nuo kitų. Tikrą globalų apsijungimą duoda tik vidinė visų žmonių sudedamoji, dvasia, visa kita duos tik skirstymą. Argi ne taip? Išorėje visada vyks kova už savo sąjungos statusą, kovojama už tai, kas velnio ir sufleruota.

O kam? Kam mes taip kankiname pirmiausia patys save? Daugelis pasakys: “Juk viską darome dėl vaikų, dėl jų geresnės ateities, tik tam stengiamės, tame tikslas ir tt”. Bet ką mes iš tikro paliekam tiems savo vaikams? Jei ir paliekame kokį tai sukauptą turtą, dar kažką, bet jiems visiškai neduodame pačio svarbiausio, dėl ko jie čia, kaip Asmenybės. Suteikėme tik laikiną egzistavimą kūne, kad ir koks tas egzistavimas būtų, nesvarbu, turtingesnis, ar nelabai, bet tai nėra svarbiausia Asmenybei. Klausimas net ne tame, kokį pasaulį jiems paliekame, o ką galėjome jiems palikti? Galėjome padaryti pasaulį nuostabiu, kur nebūtų alkanų ir benamių, nebūtų narkomanų ir girtuoklių. Savo pavyzdžiu parodyti kaip reikia gyventi dvasia, kaip to siekti.

Kodėl žmogus aplamai geria alkoholį, vartoja narkotikus?  Pirmiausia tik dėl savo puikybės patenkinimo, kad save galėtų išaukštinti, bent jau taip, iliuziškai. Tačiau alkoholis ir narkotikai tai tik saviapgaulė ir visi tai puikiai žino, tačiau toliau daro. Nors šiek tiek dvasiškai laisvesnis žmogus niekada jau nevartos nei alkoholio, nei narkotikų. Jam to paprasčiausiai ir nereikia. Nes viskas, kas stiprina sąmonės valdžią Asmenybei, tampa nereikalinga. Kam jam reikia stiprinti tai, nuo ko jis nori išsivaduoti? Juk tai sąmonės pančiai, eilinė laikina iliuzija ir jų pilna, kur tik nepažvelgsi aplinkui.

Niekada nereikia atstumti to, ką jaučia jūsų Asmenybė. Na o sąmonė visada tam priešinsis visomis išgalėmis, nes tokia jau jos funkcija. Ir jei to žmogus nesupras, tai ir toliau klausysis tik sąmonės. Su sąmone jis ir liks.

Šiandiena žmones skirsto į dvi esmines kategorijas: vienus į tuos, kurie pripažįsta Šventą Dvasią savyje ir kitus į tuos, kurie pilnai tai atmeta. Tačiau jokių skirstimų į kategorijas neturi būti aplamai tobulame pasaulyje. Turi būti tik viena vienintelė žmonių kategorija žemėje – Dievo žmonės. Ir absoliučiai nuo kiekvieno žmogaus pasaulyje priklauso ar taip bus, ar nebus.

Ką tam reikia padaryti? Pirmiausia atsibusti pilnai pačiam ir pažadinti kitą, jei tokios šviesios ateities sieki. O jei dar vis priešiniesi tam, nepatinka tai ką skaitai dabar ir nervina, geriau pats sau sąžiningai prisipažink, kad kol kas esi tik paklusnus Šėtono tarnas, kad puikybė dar ima viršų tavyje.

Kas savo dėmesio jėgas, Allat jėgas įdeda į žemiškus, materialius dalykus, galima sakyti, jog pats save taip ištuština, išsekina. Taip ir lieka tik su tuo materialiu pasauliu, nebeturint daugiau jėgų pakilti iki amžinybės. O tas, kas savo Asmenybės Allat jėgas panaudoja tik dar didesniam dvasios sustiprinimui, tas ir pats tampa dvasia, amžinai gyvena dvasia, nes dvasia nemiršta. Viskas paprasta kaip visada.

Allat jėga, tai ir yra ta jėga kuria yra apdalintas kiekvienas žmogus. Ji išeina iš Sielos ir per taip vadinamą “sidabrinį siūlą” pasiekia Asmenybę. Jei Asmenybė nepasikrauna tokia jėga, kurios galutinis šaltinis yra pats Dievas, tai ji taip pilnai ir sumaterialėja, integruojasi į sąmonę. Iš tikro viskas paprasta, tik nereikia sau pačiam meluoti. O gavus tokius žinių raktus, dar svarbiau yra juos neprarasti, ar neiškeisti į minutinius ir trumpalaikius gyvuliškus pasitenkinimus.

Jei pasaulis taptų toks, apie kokį mes kalbėjome, įsivaizduokite kaip šį pasaulį mylėtų tada Dievas ir kaip jį išskirtų tarp kitų pasaulių. Juk verta dėl to pridėti truputį savo pastangų ir dėmesio jėgų? Iš tikro niekas kitas neateis ir nieko vietoj mūsų nepastatys, nesutvarkys. Tik mes patys tai galime ir laukti jau nėra ko, nei kokių nors gelbstinčių ateivių, nei dar kokių nors prisikėlusių Gelbėtojų, ar savaime vykstančių transformacijų, dėl kokių tai “ateinančių energijų”. Visa tai tik primesta naivi saviapgaulė, einanti nuo sąmonės, kuriai tik ir reikia to, kad žmogus nieko nedarytų tik beprasmiškai kažko tai visada lauktų.

Tačiau žmogui tam ir yra duodamos tos dvasinės jėgos ir galimybės jas panaudoti, kad tai pasirinkę patys galėtų transformuotis į Angelus, nepriklausomai nuo išorės, ar dar ko nors malonės. Tik deja daugelio panaudojama visai ne dėl to. Juk Allat jėga ir duodama žmogui tik dvasingumui pasiekti. Ir žmogus pats atsako už tai, kur tą jėgą panaudoja. Tai ir yra žmogaus pasirinkimo laisvės pagrindinė esmė. Todėl ką pats žmogus pridaro, už viską ir gauna atitinkamą atlygį. Nėra kaltų išorėje ir nėra prasmės ieškoti atpirkimo ožių už savo suformuotą likimą. Visos priežastys tik mumyse ir niekur kitur, tik mūsų pačių pasirinkime. Toks jau tas visuotinis dėsnis, kuriam paklūsta visi, nepriklausomai nuo to, ar apie tai žmogus žino, suvokia, ar ne, patinka, ar ne, nervina ar guodžia. Nežinojimas niekada neatleidžia nuo atsakomybės.

Prie ko mus atves Šėtonas, jei viskas taip ir liks kaip dabar? Tam nereikia jokių pranašų, nereikia ką nors kam nors ir įrodinėti, žmonės patys turi tai suprasti kur galų gale juos tai atves. Patys turi matyti ir suvokti, jei dar liko juose nors lašas žmoniškumo. Turi matyti kas iš tikro vyksta šiandiena už lango, pas kaimynus, pasaulyje ir kas vyksta jų pačių viduje, kas vyksta jų sąmonėje.

Asmenybė, nors ir turinti ryšį su dvasiniu pasauliu, nuo jo yra šiek tiek tarsi atskirta, atitraukta. Tas ryšys su dvasiniu pasauliu pas ją pradžioje yra labai siauras, galima sakyti plonas, todėl šventraščiuose ir minimas jis atitinkamai – “sidabrinis siūlas”. “Siūlas” pradeda storėti tik nuo Asmenybės įdėtos dėmesio jėgos, į tą atgalinį ryšį su Siela. Ir štai taip dirbant su savimi tas atgalinis ryšys su Siela kas diena vis artina pačią Asmenybę prie Jos (prie tų Dievo pasaulio vartų - Sielos). Tuo momentu, kada Asmenybė jau yra pasiruošusi susijungti, jai į pagalbą ateina Šventa Dvasia, kadangi tuo metu nuo Asmenybės eina dvasinis šauksmas. Angelą kuria žinoma pats Dievas, bet per Šventą Dvasią, tai daroma būtent jos pagalba.

Mes džiaugiamės savo vaikais, džiaugiamės jų gimimu, bet vėliau kartais ir pykstame, susipykstame tarpusavyje, baramės ir tt.  Nes velnias (sąmonė) čia vėl atlieka savo, pradeda mus skirstyti ir išskirti. Pas vaikus atsiranda vienas supratimas, pas tėvus visai kitas. Ir tai yra ne atsitiktinai. Vyksta įvairūs prieštaravimai, nesusipratimai. Ir čia, kaip ir visada materijoje, veikia vienas ir tas pats principas, kas stipresnis tas ir lieka visada teisus. O po to viskas tampa atvirkščiai, apsiverčia aukštyn kojomis, vėliau vaikiai nekenčia savo tėvų, nesirūpina jais.

O ar galima visa tai kaip nors pakeisti?

Galima. Ir ne tik kad galima, bet ir reikia. Iš dvasinio pasaulio gali sklisti tik vienas šauksmas – susitaikymui. Tačiau jis visada būna deja paskutinis, jei žmonės jo nesupranta ir negirdi. Kada žmonės prieštarauja patys sau, tai tas šauksmas iš dvasinio pasaulio gali būti taip ir neišgirstas niekieno, tai bus tada kaip šauksmas tuščioje dykumoje. Tačiau tai, kaip jau ne kartą minėjome, pačių žmonių pasirinkimas. Ar jie panorės išgirsti ar tai suvirpins juose ką nors? Ar tik taip ir išeis pro kitą ausį, kaip niekur nieko, kaip eilinis laisvalaikiui užpildyti skirtas skaitalas prieš miegą, taip ir nepramušęs to puikybės demono? Suprantu, kad miegančiam yra žymiai maloniau ir patogiau klausytis visokių gražių pasakų apie tai, kokie visi jau angeliukai pukuoti, kad ir taip pakankamai reikšmingi, kiek daug nuveikę ir nieko daugiau nebereikia, tik kantriai ir bukai laukti, paskaitinėjant, kol ateis tas “aukso amžius”, arba kas nors jį duos, laukti kol nusileis gelbstintys kokie nors ateiviai (avelės velnio kailyje), kurie jus “labai labai myli ir gerbia” (ir labiausiai gerbia už tai, kad jūs ir toliau miegate, dantimis į sieną jų pasakų besiklausydami). Tačiau tas iliuzijas atmesti ir pačiam pasirinkti kitą kelią nemaišo žmogui niekas, tokios teisės iš jo neatima ir negali atimti. Žinoma, visada galima susigundyti, suklysti, būti apgautas, apmulkintam, bet pasirinkimą visada atlieka tik pats žmogus ir niekas kitas už jį.

”Kam man iš vis reikalinga tokia nepatogi Tiesa? Nežinojau iki šiol to, tai ir toliau pragyvensiu be šio nesveiko “briedo”. Aš nesu joks sąmonės vergas, aš pats sau šeimininkas, ką noriu tą darau, kur noriu ten ir einu... Noriu nusiperku bambalį, noriu – du. Kur čia vergija?”

Pirmiausia, tokia Tiesa reikalinga pačiam žmogui, reikalinga dėl paties savęs kaip Asmenybės, dėl savo likimo, o tuo pačiu ir dėl visos žmonių civilizacijos. Žmogus, kaip visada buvo, taip ir dabar yra tokia pati laisva būtybė, tik jis turi teisę rinktis savo kelią ir tarnystę. Tame ir yra Dievo Didybė savo sprendime. Jis apdovanojo žmogų pasirinkimo laisve ir Siela, kuo ne visi Visatoje gali pasigirti.

Patiko toks posakis iš korano: “Jausdamas Sieloje Angelo šauksmą, dėkokite už tai Alachą, o išgirdę prote Šėtono kvietimą, prašykite apsaugos pas Aukščiausiąjį...”  kitaip sakant, jei  jau nesusitvarkai pats, tai prašyk visada pagalbos. Bet prašyk pagalbos tik tada, jei nesusitvarkai būtent su savo paties sąmone, o ne su svetima, nes tai jau būtų Dievo ekspluatacija, kas yra neleistina. Kitaip sakant, neteisingas Allat jėgos panaudojimas, kas irgi yra neleistina. Korane išsireikšta yra ir šitaip: “Plauti svetimą nešvarų kūną Alacho krauju - nevalia.”

Kas tai yra Šventa Dvasia? Ta prasme buvo pasiūlytas toks patikęs apibūdinimas. “Šventa Dvasia – tai Dievo kraujas” Nors Šventa Dvasia ir nėra dievybė, bet jei nuimsime viena iš tų dviejų sudedamųjų, Dievą, ar Šventą Dvasią, viskas netenka prasmės. Gaunasi tokia kaip ir neišardoma sąjunga. Ir kada žmogus prisipildo Šventa Dvasia, tai galima sakyti, jog jis tampa “vieno kraujo su Dievu”. Taip būtų galima išsireikšti mūsų žemiškame supratime.

O religijas galima apibūdinti taip, kaip mūsų rankos skirtingi pirštai, kai kiekvienas pirštas, tai skirtinga religija, ar jos atskira tėkmė. Ir kiekvienas iš tų pirštų tarpusavyje pradeda ginčytis, kieno kraujas juose yra geresnis, teisingesnis, nors visuose teka vienas ir tas pats kraujas kaip žinome. Kada tie pirštai išsiskyrę, kada jie kiekvienas yra atskirai, tai jie pakankamai silpni. Bet kas bus tada, jei mes juos sujungiame į vientisą kumštį? Įgauna tokią jėgą, su kuria galima pramušti net sienas, na o kraujas, kaip buvo vienas, taip vienas ir yra.

Pasaulį taip pat galima padaryti kitokiu, jei žmonės, visi esantys vieno Dievo kraujo, apsijungs tarpusavyje nepaisant išorės skirtumų, Juk vidumi, kaip ir pagrindiniu tikslu, visi esame vienodi, kaip broliai ir seserys. Bet taip gali įvykti tik tada, kai žmonės pagaliau nustos klausytis to balso savyje, kuris pastoviai juos skirsto ir skiria. Nereikia laukti, kad  šalių vedliai, vadai kurie dabar mus skiria ir suskirsto (valdžia, politikai, šventikai) kada nors mus ir apjungs. To neverta laukti ir tikėtis aplamai, nes demonas niekada neleis tam atsitikti.

Pirmiausia, patys žmonės gali ir turi sustiprėti Allat jėgos, Šventos Dvasios pagalba viduje ir paprasčiausiai daugiau nebeklausyti tų demonų kurie juos skirsto, skiria, dalina į savus ir svetimus.

Dažnai yra ginčijamasi, kurioje vietoje ir kada įvyks tas prognozuojamas Šventos Dvasios išsiliejimas ant žmonių globaliu mastu, kaip teigiama šventraščiuose. Ar taip įvyks iš tikro kada nors?

Argi gali  tai įvykti tik konkrečioje vienoje vietoje, tik tam tikrai žmonių grupelei, kaip labiau nusipelniusiems? Vėl tas pats ne vietoje padėtas žmogiškos sąmonės kablelis, ant kurio daugelis  dar pakimba.

Taip, tai galės įvykti, bet tik tada, kada toks pasaulis, apie kurį mes ką tik kalbėjome ir įsivaizdavome, pasireikš savo pilna egzistencija pieš Dievo pasaulį. Kiekviename iš mūsų Šventos Dvasios dalis pirmapradžiai jau yra. Tai ką mes vadiname Asmenybe. Tačiau čia kalbama būtent apie išsiliejimą globaliu mastu ant visų žmonių, apie tai, kas bus duodama virš viso to, ką jau turime. Tai yra, bus duota papildomai, kaip Dievo dovana, kaip palaima visiems. Tai reiškia, kad visi žmonės šiame pasaulyje esantys dar kūne, išbandys dvasinio pasaulio beribę Laimę. Bet tai įmanoma, kaip jau sakyta, tik vienu atveju, kada visi žmonės sugebės apsijungti tarpusavyje patys. Kada visi taps ištikimi tik Dievui, pažaboję savo sąmones ir nustoję vykdyti tuos demoniškus nurodymus. Ir tai yra įmanoma, nėra sunku. Tik tereikia pridėti pastangų. Tada ir ateis taip ilgai lauktas ir pranašų nušviestas “auksinis amžius”,  žmogaus santykio su Dievu epocha. O kad tokias perspektyvas ir galimybes sužinotų kiti, giliai miegantys, užliūliuoti sąmonės rūpesčiais ir iliuzijomis, kad prabustų, priklauso nuo kiekvieno iš jūsų mielieji. Juk ne veltui jūs čia ir ne šiaip sau tai skaitote iki šiol. Jei jūs dar čia ir tai dar neatgrasė, neatbaidė, vadinasi tame yra prasmė, vadinasi tai palietė, prisibeldė iki vidaus. Ir kiekvienas toks, kuris suvoks tai, prajaus šią esmę, gali papasakoti apie tai ir kitam dar klaidžiojančiam gyvenimo klystkeliuose. Jam taip pat suteikite šansą išsikapanoti iš liūno. Ir jei žmonės įsigilins į visa tai patys, bandys gyventi būtent taip, pagalba ir palaikymas iš Ten tikrai ateis. Svarbiausia, jog žmonės išliktų pakankamai tvirti tokiame savo pasirinkime. Tame esmė. Kiekvienas, kas jis nebūtų dabar ir kokioje vietoje negyventų, kuo neužsiimtų, gali pasitarnauti Dievui maksimaliai, kiek tai įmanoma žmogui aplamai. Kas dar gali būti svarbiau už to paties likimo seserų, brolių prabudinimą ir jų išgelbėjimą? O dovana už tai bus neįkainuojama, neišmatuojama jokiais iliuziniais matais – Grįžimas Namo Į Amžinybę. Ir tai šiandiena dar yra įmanoma kiekvienam pakeleiviui...Dievas visada laukia jūsų ir Jis žengs dešimt žingsnių į jūsų pusę, bet pirmą žingsnį link Jo turite žengti tik jūs pats...

 

Taikos ir ramybės Sieloms

 

Peržiūrų: 1299 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.4/5
Viso komentarų: 6
1 audriusgarukstis   (22.11.2015 22:10)
Virgi,darom kazka realiai - pasimeldziam ar mantra sudainuojam uz pasaulio gerove.As rimtai,gal turit kokiu minciu.

0  
2 virgis   (23.11.2015 18:21)
Kiekviena diena 9 ryte ir 21 vakare mūsų laiku, o pagal Grinviča 7 ir 19. visi geros valios žmonės ir tuo pačiu pats Rigdenas Džappo (Šambalos valdovas) atlieka meditaciją, už žmonių gerovę. Tas seansas užima ne tiek jau ir daug jūsų brangaus laiko bei dėmesio, tik vieną Allat (apie 12 minučių). Jei norite, tai galite prisidėti ir jūs prie to pozityvaus energijos srauto. Ir nebūtinai medituoti, pakanka tik geroms mintims žmonių labui suteikti dėmesio, nuoširdžiai to panorėti ir tai tą srautą sustiprins. Tuo pačiu Šventoji Dvasia jus jau žinos, jūs jai nebūsit svetimas, kai reikės stotis prieš teismą...
Taip pat, pati geriausia tarnystė Dievo pasauliui ir kas kiekvienam pagal jėgas, galimybes, kur jis nebūtų ir kas nebūtų, tai jei atsibudai pats, pažadink ir kaimyną. Tik žinoma ne purtyk grubiai, per prievartą nekelk, nes atsibus piktas, o švelniai prikelk ir prilaikyk, kad svirduliuodamas abejonėse vėl nenukristu atgal į miego būseną. O dviese lengviau pažadinsit tris, na o trise iš karto galima pažadinti du ir tt.Kuo daugiau ir greičiau žmonių prabus, tuo greičiau ateis geresni laikai.
Kad pasaulis pradėtų keistis į gerą, reikia juk tiek nedaug: būti tuo, kuo gimėme – būti ŽMONĖMIS, tikrąja to žodžio prasme, kai suvaldai gyvuliška savyje ir kada jis tau tarnauja, o ne tu jam. Kada tampame tuo, kuo ir turime būti, tada nebelieka priešų ir svetimų, niekas tada mūsų, neskiria, nei odos spalvos, nei dar kas nors. Visi tada supranta jog yra lygūs, siekiantys vieno ir to paties tikslo...Bet pirmiausia pačiam reikia tokiu tapti, būti tokiu pavyzdžiu kitiems, kad irgi norėtu tapti Žmonėmis, tai svarbiausia, tai ir yra tikras dvasingumas, na o visa kita prisidės, kaip atsakas ir dovana...

3 audriusgarukstis   (25.11.2015 20:19)
ok,prisijungsiu prei Rigdeno.

4 laume   (02.12.2015 21:44)
Labas, kaip matau cia jau yradaug idomios informacijos.Aciu  Virgi

5 Nerijus   (18.12.2015 12:20)
Sveiki,
Man kyla klausimas, iš kur jūs imate šią informaciją?
Ar tai jūsų mintys, ar jūs kažkuo remiates, kažką cituojate?
Ir dar vienas dalykas :) Puslapio viršuje užrašas "Šviesos keliu",
O puslapis tikras tamsos kelio kūrinys, net slegia skaitant.

0  
6 virgis   (19.12.2015 07:52)
Vėl kažkur nugrybavot į šalį tamsta. Ar gi tai svarbu iš kur informacija ir kokios spalvos puslapis?  juk svarbiausia kas parašyt ir ar tai jus palietė, sujaudino ar ne. Tame viso šio rašymo esmė. Tai tik nedidelė nuoroda į tai, kur einu aš, o gal kam irgi tiks. Jei  domina tik smulkmenos, vadinasi esmės taip ir liko nesuvokta deja. Bet tam dar turi laiko. Kol žmogus gyvas, tol jis ir turi šansų išsigelbėti pats ir išgelbėti Siela. Kiekvienas žmogus gauna bent kartą šansą sužinoti tikrą kelią, bet ne visi jį iš karto atskiria tarp visos eilės šunkelių. Sunku aklam išaiškinti kas yra saulė, šviesa, jei nuo gimimo jis visada buvo aklas. Jei jis neturi tokios patirties, tai pas jį atsiranda baimė ką nors prarasti. O ką iš tikro mes galime prarasti, apart materijos grandinių? Juk visa tai, ką vadinate materialiomis vertybėmis ir "realybe", iš čia nepasiimsi, kai ateis laikas išeiti?Pasiimti gali tik dvasinę patirtį, tik tai ką patirsi kaip dvasia. O kad ką nors tokio patirti, pirmiausia reikia atsipalaiduoti nuo materijos grandinių - sąmonės, nors trumpam pradžioje.
Taip, cituoju čia Šventą Dvasią, jei nuo to jums maloniau ir reikalingi tik prioritetai, ar autoritetai. Koks dar autoritetas gali būti aukščiau? Dievas. Bet per Šventą Dvasią, per sąmonę žmogaus, kuriame ji įsikūnijo ir kalba pats Dievas. Bet kalba Tai, tik Gyva kalba, nes Tai energija, ne materija. Na o dauguma supranta tik verbaliai deja, nes užmiršo gyvą jausmų kalbą, kuri duota kiekvienam nuo gimimo, kaip ir Jo paties dalis - Siela. Todėl ir reikalingas kartais toks  įsikūnijęs kūne vertėjas, kaip Šventoji Dvasia. Prie autoritetų dar galiu pridėti ir tai, kas manyje, kas mane kasdien stumia tuo keliu. Tai pats didžiausias ir svarbiausias autoritetas, kurį linkiu rasti kiekvienam geros valios žmogui. O tam tereikia tiek nedaug, skirti dėmesio Meilei, kuri kiekvieno viduje laukia kol ją paliesite, kuri kaip tyro vandens lašas nori sudrėkinti išdžiuvusias keliautojo gyvenimo dykuma lūpas. Kas gali būti dar nuostabiau už Tai? Juk to nepatirsite jokioje religijoje ir To tikrai ten nerasit.
Ir dar, jeigu visa tai, ką skaitote čia, jus slegia, pastebit tik tamsų foną ir daugiau nieko, tai  niekas ir neverčia tai skaityti, vargintis ir bereikalingai nervintis, renkatės visada patys. Čia nėra jokios prievartos ir niekas nerenka eilinės sektos, manipuliavimui. Tai tik pasidalinimas tuo kas pribrendo, nes laikyti tai tik sau neįmanoma ir neteisinga, neatitinka dėsnius. Jei gauni, tai ir atiduok, kitaip negali. Fonas tamsus todėl, kad pasaulis deja kol kas tik toks. O toks jis todėl, kad žmonės kol kas tik tokie daugumoje ir tam nereikia jokių įrodymų, matančia ir dar nors truputį pačiam mastančiam, neužzombintam šablonais, pakanka tik apsidairyti aplink. Tik reti šviesos takeliai kartkartėmis sužybsi tokiuose tamsos suregztuose materialumo labirintuose. Tokia buvo idėja ir ji atėjo iš vidaus dar tada, kai tik pradėjau busti. Keisis pasaulis, keisis ir fonas, deja kol kas tokia yra tiesa, žmonija pralaimi demonams, nes jie išsibujojo daugelio galvose. Galima sakyti dominuoja kiekviename, kas nejaučia savęs tikro ir kurį vairuoja tik materiali sąmonė. Tai ir yra jūsų vidinis demonas - tas, kuris jus riša ir daro mirtingais. Sako dvasia nemirtinga, persikūnys ir viskas. Taip, dvasia nemirtinga, persikūnys, bet mes kaip Asmenybės esame dvasia, Šventosios Dvasios dalis, kuriai duodamas tik vienas šansas - šis gyvenimas subręsti, pakilti vibracijose ir apsijungi su Jo dalimi, Jo vartais - Siela. Tačiau tuo reikia užsiimti tai neįvyks savaime ir niekas kitas už mus tai nepadarys, jokių nuodėmių neišpirks. Tai tik religinės pasakos miegantiems ir tingintiems prabusti. Tam reikia dėmesio, tos mūsų jėgos, kuria apdalinti nuo gimimo. Sako mintis tai jėga. Mintis tai niekas - tuštuma, kol mes jei nesuteikiam dėmesio, savo jėgą, tik tada ji materializuojasi. Taigi norint gauti, reikia ir atiduoti, skirtingai nuo to, ko moko materiali vartotojiška šiuolaikinė sistema, tame tarpe ir religijos tokios kaip krikščionybė. Iš Kristaus mokymo joje likę tik apgailėtini trupiniai. Iš tyro žinių šaltinio vandens liko tik srutos. Taip jų sudėtyje yra taip skysčio, tačiau tas skysti žmogaus jau negaivina, jis tik dvokia lavoniena. te atleidžia man tikintieji, bet tokia šiandiena yra tiesa. Nereikia jums su tuo būtinai sutikti ar suprasti, aš tik išsakiau savo nuomonę. Kiekvienas sužys tik tada, kada jam ateis tam skirtas laikas ir ne anksčiau. Juk pirmokas nėra blogesnis už trečioką tik dėl to, kad jis kol kas pirmokas. Suprantu kad ir tai tikriausiai užgaus puikybę, bet kitaip nemoku išsireikšti, žodžiu trūksta tam... Atsiprašau, jei kartais kaip nors tai jus užgavo, tokių tikslų senei neturiu. Norisi tik vieno, padėti prabusti kitam, kad bent vienu tokiu daugiau būtų. Pradėkit nuo pradžios nuo Allat Ra, gal net geriau nuo Sensėjaus.  Tada bus aiškiau, nei pateikti iš anksto suformuotas nuostatas, savo suformuotus šablonus.
Taikos ir ramybės Sielai

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Lapkritis 2015  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30
Statistika

Tinkle viso: 4
Svečių: 4
Vartotojų: 0