Mes matome tik 5% mus supančio pasaulio, o jaučiame  visais organais tik 10%. Visa kita šiuolaikiniai "mokslininkai' vadina juodąja materija, kuri sudaro 90% . Bet tai nereiškia kad jos nėra, jei jos nematom, nesuvokiam.

Mus supantis pasaulis (erdvė) sudarytas iš septynių skirtingų materijos formų. Visi fiziniai daiktai sudaryti iš maksimalaus materijų kiekio, susijungus visoms 7 materijos formoms kartu. Visa ką mes galim matyti ar paliesti, suvokti yra sudaryta iš šių 7 materijų formų, tik skirtingų kombinacijų, skirtingų struktūrų. Todėl ir 7-ios spektro spalvos, 7-ios natos. Septynios žmogaus "čakros". Tai tarsi savotiškos antenos skirtos pirminėms materijoms iš aplinkinės erdvės priimti, įsisavinti. Užtenka uždengti vieną iš čakrų ir sutriks energijų srautų harmonija. Atsiranda galimybė paveikti tokį žmogų, sulėtės ar visai sustos būtybės vystymasis. Daugumas žmonių be fizinio kūno turi įdirbę dar eterinį, astralinį ir mentalinį,  kuris gali būti įvairioje išsivystymo lygio stadijoje.
Už eterinio kūno išvystymą atsako oranžinė (seksualinė) čiakra. Eterinio žmogaus kūno išvystymas įtakoja žmogaus fizinę jėgą, jo aktyvumą visose veiklos srityse. Nuo eterinio kūno išvystymo laipsnio priklauso žmogaus seksualinis aktyvumas.
Už astralinio kūno išvystymą atsako geltonoji čakra (saulės rezginio). Astralinio žmogaus kūno išvystymas įtakoja žmogaus emocinį turtingumą, kūrybinius žmogaus sugebėjimus.
Už pirmo mentalinio kūno išvystymą atsako žalioji (širdies) čiakra. Pirmo mentalinio kūno išvystymas įtakoja žmogaus protinį vystymąsi.
Panagrinėsim kitus mūsų planetos erdvės lygius, kuriuos ji turi be visų matomo ir suvokiamo fizinio lygio. Sekantis materialinis planetos lygis, kuris ribojasi su fiziniu - yra eterinis. Jis sudarytas iš 6 materijos formų, o būtybių kūnai, jame esantys, susiformuoja iš vienos likusios laisvos formos. Dar sekantis mus supantis materialinis lygis, kuris ribojasi jau su eteriniu - yra astralinis. Jis sudarytas iš 5 materijų formų, o būtybių kūnai iš 2 likusių materijų formų. Reikia pasakyti kad astralinis erdvės lygis nėra vienalytis, o dalinasi į du taip vadinamus poskyrius. Tai yra žemutinį astralinį ir viršutinį astralini.
 Su astraliniu materialiniu planetos lygiu toliau ribojasi mentalinis 1-mas, sudarytas iš 4 materijų, o ten esančių būtybių kūnai iš likusių laisvų trijų. Nagrinėjant toliau su pirmu mentaliniu ribojasi dar atitinkamai mentalinis - 2-as, na o šis su mentaliniu 3-čiu  materialiniu mūsų planetos lygiu. Mus supančius materialinius sluoksnius galima palyginti su sluoksniuotu pyragu, kur vienas sluoksnis tarsi įdėtas į kitą. Žinoma tarp visų šitų sluoksnių ar lygių yra kokybiniai barjerai, kuriuos turi įveikti materija norėdama patekti iš vieno materialinio lygio į kitą.

 

 

Tarp visų šių materialinių mūsų planetos sluoksnių vyksta pirminių materijų apykaita, cirkuliacija. Fizinis kūnas - tai daugia-ląstelinis organizmas, griežta daugia-funkcinė ląstelių kolonija, priverstinė simbiozė, leidžianti joms visoms kartu išsaugoti savo gyvybiškumą.
Todėl, antrieji viso organizmo fizinių ląstelių kūnai (eteriniai), atitinkamai, antrame mūsų erdvės-visatos lygyje, sukuria griežtą koloniją - antrą fizinį žmogaus kūną, eterinį.
Tretieji mūsų organizmo ląstelių kūnai (astraliniai), sukuria griežtą koloniją trečiame erdvės - visatos lygyje - trečiąjį fizinį žmogaus kūną, astralinį.
Ir analogiškai ketvirtieji organizmo ląstelių fiziniai kūnai (mentaliniai), sukuria griežtą ląstelių sistemą ketvirtame materialiniame erdvės-visatos lygyje - ketvirtą fizinis žmogaus kūną mentalinį.
Visi kartu - antras, trečias, ketvirtas (eterinis, astralinis, mentalinis) kūnai suformuoja vientisą sistemą, kurios dalys negali egzistuoti viena be kitos - tai ir yra žmogaus siela. (Taip galvojau,ir taip teigė N.Levašovas tada, kai rašiau šį tekstą, dabar taip nebegalvoju, nes žinau, kas Siela - nematerialaus pasaulio dalelė, neturinti nieko bendro su materialumu ir materija aplamai, tai kaip tik antimaterija) 
Fizinis kūnas - tai savotiškas energijos (pirminės materijos) gavimo įrankis ar sistema. Tai jis atlieka paimdamas materiją, iš mus supančios fizinės aplinkos, erdvės (apie 90 %) čakrų pagalba ir maisto produktų skaidant juos (tai sudaro tik apie 10% mums reikalingos energijos, bet kurie mums kol kas labai svarbūs). Maisto produktus fizinis kūnas savo organizme išskaido iki pirminių materijos formų ir jas vėliau perduoda į sekančius mūsų būtybės materialinius lygius, esančius kituose mus supančios planetos erdvės materialiniuose sluoksniuose.
Tarp visų šių mūsų materialinių kūnų (fizinio, eterinio, astralinio, mentalinio), vyksta intensyvi materijos cirkuliacija. Paveiksliuke pavaizduota, kaip vyksta ta cirkuliacija, tarp skirtingų vienos ląstelės fizinių lygių (apatinis- fizinis lygis, sekantis -eterinis , sekantis - astralinis, sekantis - mentalinis).



 Mūsų organizmui išskaidžius maisto produktus fiziniam kūne iki 7 pirminių materijų, toliau jos perduodamos į kitus būtybės materialinius lygius. Tai vyksta mūsų DNR molekulės pagalba. DNR molekulė yra gana didelė ir masyvi spiralės formos, palyginus su kitomis molekulėmis, kurios patenka į jos spiralės vidų. Spiralės viduje formuojasi stovinti banga, veikianti aplink save esančią erdvę, iškreipdami ją. To iškreipimo dėka pralaužiami, atidaromi kokybiniai barjerai tarp fizinio lygio ir eterinio materialinio sluoksnio. Materija pradeda cirkuliuoti tarp šių sluoksnių. Laikui bėgant eteriniame materialiniame lygyje atsiranda materijos perteklius, kuris savo ruoštu keičia ląstelės svorį erdvės eteriniame lygyje, o tai keičia ląstelės poveikį ją supančiam mikrokosmosui. Na o tai pralaužia, atidaro kokybinį barjerą tarp eterinio ir astralinio materialinių ląstelės lygių. Materija pradeda cirkuliuoti tarp visų trijų sluoksnių, kol vėl nesusidarys materijos perteklius astraliniame ląstelės lygyje.Tada vėl susidarys galimybė atsidaryti sekančiam kokybiniam barjerui tarp astralinio ir mentalinio materialinių ląstelės lygių ir materija cirkuliuos tarp visų keturių materialinių sluoksnių. Vyksta abipusė cirkuliacija, ne tik į tuos sluoksniu bet ir iš jų atgal, iki fizinio materialinio organizmo lygio. Todėl jei įvyksta pokyčiai viename iš materialinio kūno sluoksnių, jie pasireikš ir kitame.
Visos ligos dažniausiai atsiranda kaip tik ne fiziniame kūne, o kituose būtybės materialiniuose lygiuose. Na o į  į fizinį kūną persiduoda jau tik kaip tos ligos pasekmė, programuodamos fizinius pakitimus mūsų organizme.
Pavyzdžiui vėžio ląstelės išoperuojamos, bet po 5 metų jos vėl atsiranda iš naujo.Tai paaiškinama tuo, kad visos mūsų fizinio kūno ląstelės atsinaujina per tam tikrą laiko periodą. Skirtingos rūšies ląstelėms, skirtingas atsinaujinimo laiko tarpas (greičiausiai kraujo ląstelės, kas mėnesi, ilgiausiai kaulų, kas 15 metų). Išpjovus vėžio ląsteles  pašalinama tik ligos pasekmė, bet ne priežastis tos ligos, kuri slypėjo kituose žmogaus būtybės materialiniuose lygiuose (eteriniame, astraliniame, ar mentaliniame). Nepašalinama priežastis ir po kiek laiko vėžio ląstelės atsinaujina.

Būna ir atvirkščiai, pašalinus sutrikimus kituose būtybės materialiniuose lygiuose, bet nepašalinus vėžio pažeistų ląstelių ir vietoj jų neužauginus naujų sveikų, normaliai funkcionuojančių ląstelių, rezultato nepasieksim ir žmogus mirs, dėl ligos progresavimo. Primityvios vėžio ląstelės, nekontroliuojamai dauginasi ir vis daugiau sunaudoja pirminių materijų, patenkančių į žmogaus organizmą, kurių vis mažiau tenka visam organizmui, kol visiškai nebelieka. Sutvarkius energetiką juose, pasikeis su laiku ir fizinė žmogaus būsena, audinys, po to kai periodiškai atsinaujina to audinio ląstelės.

 
Jeigu žmogus savo vystymesi nusirita, iki gyvuliško lygio, jo būtybei, atsiranda galimybė patekti, po fizinio kūno mirties, į žemiausią planetos materialinį lygį. Ten randasi ne tik  gyvenančių gyvūnų sielos, bet ir išnykusių gyvūnų sielos, kurios jau nebeturi kur sugrįžti,  fiziniame pasaulyje (kartais, tai vadinama pragaru). Tokių parazitų yra ir fiziniame planetos lygyje. (Na čia daugiau iš žmogaus proto kūrybos srities, daugiau nėra ką be pridurti)
Jeigu žmogus miršta priverstinai (nužudomas), jo siela patenka į artimiausią mūsų fiziniam lygiui, (eterinį) lygį. Tokių žmonių būtybės, gali patekti į musų fizinį lygį. Tai dažniausiai atsitinka naktį, nuo 12 iki 4 valandos nakties, nes tuo metu, kokybiniai barjerai tarp skirtingų planetos lygių, žymiai susilpnėja, o ypač per pilnatis.
Taip pat jei žmogus nusižudo, jo būtybė irgi negali pasiekti aukštesnio, kaip eterinį planetos lygį, ar lieka fiziniame lygyje šalia mūsų. Todėl dažnai tampa eterinių ir astralinių gyvūnų maistu. Bet jei tokio savižudžio siela turi gana stiprią energetinio lauko apsaugą, ji lieka egzistuoti šalia žmonių. Kai kada, tokios sielos pasireiškia save įvairiais "poltergeistai ir pan. ", kurie iki šiol stebina šiuolaikinius " mokslininkus", nesugebančius to paaiškinti. Kas svarbiausia tokios savižudžių būtybės (sielos),  Todėl egzistuoti taip jos gali, tik siurbdamos energiją iš kitų fizinių kūnų žmonių ar gyvūnų.
Žmogus fiziniame kūne turi gana stiprią energetinę apsaugą, kurios negali įveikti jokie parazitai (eteriniai, astraliniai), nei "Vaiduokliai" (sielos savižudžių ar nužudytųjų). Bet tik fiziškai sveikas žmogus. Jei žmogus vartoja alkoholį, narkotikus, serga sunkiomis ligomis, jo energetinė apsauga žymiai sumažėja, prie jo gali prisikabinti eterinė ar astralinė būtybė, kuri siurbs jo energiją. Na o toks žmogus dar labiau silps, gali atsirasti papildomos ligos. Ten kur prisikabina būtybė fiziniame kūne, dažnai atsirasti vėžio auglys.
 Atsiminsim kad kiekvienas gyvas organizmas turi apsauginį psi-lauką (energetinį), kuris užtikrina maksimaliai palankias sąlygas funkcionuoti bet kuriam daugialąsčiu organizmui, gindamas jį, nuo kitų psi-laukų. Be to apsauginis laukas leidžia maksimaliai susikaupti energetiniam potencialui, iš materijos formų, atsirandančių organizmui skaidant maisto produktus.
Energetiniai vampyrai susiranda gyvūną ar žmogų su pažeistu apsauginiu psi-lauku, per jį prasiskverbia į tokio gyvūno būtybės struktūras ir pasiima sau dalį gyvybės jėgos - energetinio potencialo, generuojamo tos aukos organizmu. To pasekoje vyksta žymiai greitesnis fizinio kūno senėjimas, tokie gyvūnai greičiau miršta. Toks energetinis įsiskverbimas gali būti laikinas ar pastovus.
Bet kad tie parazitai galėtų įsiskverbti, jie turi įveikti kokybinius barjerus, tarp fizinio ir eterinio mūsų planetos lygių, o kai kuriais atvejai netgi du tokius barjerus - eterinį, astralinį. Tam reikalingas potencialas. Skirtingu paros metu, šių barjerų storis skiriasi. Maksimaliai tankus barjeras būna dieną ir minimaliai naktį.
Tai yra todėl kad dienos metu saulės energija prisotina visus žemės lygius. Naktį šie lygiai praranda dalį energijos ir barjerai tarp lygių suplonėja. Maksimaliai suplonėja barjerai, tarp skirtingų planetos lygių, nuo 12 iki 4 valandos ryto. Barjerų tankiui ir storiui turi įtakos ir mėnulis. Iš visų mūsų planetos lygių, jas sudarančios materijos, nuteka į mėnulį, prisotindama jo  materialinius planus. Taip pat, kaip saulė pripildo visus žemės materialinius planus. Maksimalus materijų nutekėjimas iš mūsų žemės vyksta per pilnatis, kas priveda prie kokybinio barjero suplonėjimo tarp fizinio ir eterinio lygių. Prie to dar sustiprėja žmogaus negatyvus poveikis iš žemutinio astralinio planetos lygio. Neutralizuojant tą neigiamą poveikį, žmogus išnaudoja daugiau energijos, tuo silpnindamas savo apsauginį psi-lauką. Todėl per pilnatį tas apsauginis laukas tampa silpniausias, na o pas sergantį dar labiau.

Tai palankios sąlygos veikti astraliniams gyvūnams. Per pilnatis, neigiamas poveikis iš eterinio ir žemutinio astralinio planetos lygių, maksimalus, žmogaus apsauginis psi-laukas maksimaliai susilpnėjęs, o kartais ir visai išnykęs, į fizinį žmogaus kūną gali įeiti, ne tik būtybė to žmogaus, kuriam priklauso, fizinis kūnas, bet ir bet kuri kita būtybė iš eterinio ar astralinio planetos lygio.
Tuokiu būdu būtybė svetimą fizinį kūną, gali užgrobti laikinai arba visam laikui. Tada būtybė "šeimininkė" blokuojama, būtybės "užgrobikės", ji atjungiama nuo savo fizinio kūno pilnai kaip ir po mirties.
Fiziniame kūne esant svetimai būtybei, tas kūnas tampa jai priemone, kurios pagalba būtybė-užgrobėja tenkina savo poreikius. Fizinį kūną galima palyginti su rūbais, kuriuos žmogus prieš miegą nusirengia, o paskui vėl apsirengia.
Ir jeigu kažkas, kol jūs miegojote, apsivilkęs jūsų rūbais darė ką norėjo, paskui juos gražino jums, tai aišku jūs nežinosite, ką veikė tas žmogus, apsivilkęs jūsų rūbais, kol jūs miegojote. Toks dalykas dažnai paplitęs tarp žmonių su psichinėmis ligomis.
Dabar apie lunatizmą.
Taip vadinamas lunatizmo reiškinys, yra nepilno užgrobimo, fizinio kūno svetima būtybe, pavyzdys. Kada būtybė-užgrobėja, negali pilnai įsijungti, į svetimus smegenis ir valdyti visomis smegenų, fizinio kūno funkcijomis. Ji įsijungia, tik primityvių smegenų struktūrų lygyje, kas pasireiškia mechaniniais (nesuvokiamais) judesiais, lunatizmo būsenoje.
Jeigu į neapsaugotą fizinį kūną įeis astralinio lygio gyvūnas, tai kūnas ir elgsis, kaip gyvūnas. Na turbūt suprantama, kad tai vyksta laikinai, kol yra pilnatis ir susilpnėjęs apsauginis psi-laukas. Nereikia turbūt priminti, kad tą apsauginį energetinį lauką, labai susilpnina alkoholis ir narkotikai. Ne veltui alkoholikai dažnai mato, juos puolančius, eterinius ar astralinius "velniukus" (išnykusius fiziniame planetos lygyje gyvūnus).Toks žmogus muistosi, bando juos nubaidyti, nesuprasdamas kad to padaryti nepavyks. Tie parazitai, gyvena mus supančios erdvės kituose lygiuose, kuriose neveikia fizikiniai dėsniai, iš mūsų esamo fizinio sluoksnio, o veikia visiškai kiti. Kad juos pašalinti nuo fizinio kūno, reikia suprasti struktūrą ir iš kokių materijų jie sudaryti, žinoti dėsnius veikiančius tame erdvės sluoksnyje ir turėti sugebėjimus tai atlikti.
Žmonės sugeriantys energiją iš aplink esančių žmonių, kurių energetiniai apsaugos laukai yra silpni nuo gimimo, ar susilpnėję po ligos (energetiniai vampyrai). Toks žmogus iš kurio išsiurbiama energija, pasijaučia silpniau, šalia tai atliekančio parazito. Kartais eteriniai parazitai (gyvenantys tik tame erdvės sluoksnyje) panaudoja žmogaus kūną kaip tarpinę grandį, energijai išsiurbti iš kitų žmonių. Žmonės per kurių kūnus vykdomas toks materijos siurbimas, dažniausiai nieko nejaučia ir net neįtaria apie savo "šeimininkus", slapta atliekančius negerus darbus. Tokiomis aukomis vėlgi dažniausiai tampa žmonės, su silpna energetinio lauko apsauga, lengvai prieinama parazitams. Tose vietose, kur tokie parazitai prisitvirtina ir būna ten ilgą laiką, fiziniame žmogaus kūne atsiranda fiziologiniai pakitimai. Dažniausiai tai pasireiškia kenksmingais augliais, vėžinių ląstelių atsiradimu tose vietose.
Miegant žmogui, siela irgi atsiskiria nuo kūno, kad jis galėtu pailsėt nuo maisto perdirbimo ir pastoviai susidarančių toksinų kiekio, kad galėtų prasivalyti. Kartais būtybės, miego metu, patenka į tą eterinį lygį. Tada žmogus sapnuoja, kad jį persekioja siaubingi žvėrys. Jis prabunda išpiltas šalto prakaito. Žinoma būtybė grįžusi į savo fizinį kūną yra saugi, nes jis turi gana stiprų apsauginį psi-lauką, kurio negali įveikti astraliniai gyvūnai. Bet būna atvejų kada būtybė nespėja grįžti į savo fizinį kūną ir tampa astralinių parazitų auka, sakoma žmogus mirė sapne. Prieš miegą patariama mintyse sustiprinti savo energetinę apsaugą.
 Žinoma būtybė negali palikti fizinio kūno staiga, reikia tam paruošti kūną. Todėl žmogaus smegenys dalį laiko dar dirba aktyviame režime, po to prasideda taip vadinamo greito miego fazė - užmigimo fazė.
Toliau smegenys pertvarko savo darbo režimą taip, kad būtybė pradeda išeidinėti iš fizinio kūno apsauginio energetinio lauko ribų. Smegenų biopotencialo keitimosi greitis žinoma sumažėja - antroji miego fazė.
Vis toliau išeinant būtybei iš fizinio kūno, smegenų neuronuose vykstantys procesai vis lėtėja ir lėtėja - trečioji miego fazė.
 Kada būtybė (siela) išeina iš fizinio kūno pilnutinai, smegenų neuronų darbo aktyvumas krenta iki minimumo - ketvirtoji miego fazė.
Tokioje būsenoje smegenys nepasiruošę staigiam būtybės grįžimui į fizinį kūną. Kokiu būdu tai vyksta? Pilnai išėjus būtybei iš fizinio kūno, periodiškai aktyvuojasi  raumenys, kurie judina akių obuolius. Tai iššaukia nervinius signalus, kurie aktyvuoja atitinkamas galvos smegenų žievės zonas (pakaušio optines zonas). Kas leidžia smegenims neatsijungti pilnutinai. Akių raumenų judesių signalai sudaro sąlygas, esant kurioms, smegenys dalinai aktyvuojasi ir pereina į būseną, tolygią tai kuri buvo būtybei išeinant iš fizinio kūno. Smegenys yra būsenoje, kuri leidžia priimti būtybę į kūną, bet kurią akimirką, greitam atsibudimui, greitai aktyvuotis. Tokia smegenų aktyvavimas vyksta kelis kartus, miego eigoje.
 Kai būtybė pradeda grįžti į fizinį kūną, prieš prabudimą, smegenys staigiai aktyvuojasi - atsibudimo fazė. Tuo metu būtybė grįžta į fizinį kūną ir žmogaus būsena grįžta į  kuri buvo prieš užmingant, atsibunda.
Praeitis, dabartis ir ateitis, egzistuoja viename laike, bet tik dabartis turi materialinę formą, harmoninga mūsų egzistavimui. Mes, net nesusimąstome apie tai, kaip plaukiame iš praeities į ateitį, per dabartį.
Kiekviena mūsų dabarties akimirka, virsta praeitimi, o ateities - dabartimi. Mes įkvepiame orą iš mūsų ateities ir iškvepiame į praeitį. Užtenka nutrūkti šiam procesui ir nutrūks mūsų gyvenimas. Mūsų iškvepiamas oras, prisotintas angliarūkštinėmis dujomis, mums jau praeitis, bet jis niekur nedingsta, tuo metu, kai įkvepiamas oras, mūsų ateitis, kuris irgi jau yra. Netgi su šiuo paprastu pavyzdžiu, darosi aišku, kad ateitis, dabartis, praeitis, egzistuoja vienu metu ir yra materialūs, todėl kad įkvepiamas iš ateities oras jau egzistuoja, tai kaip mūsų iškvepiamas oras irgi niekur nedingsta. Įkvepiamas iš ateities ir iškvepiamas į praeitį oras, skiriasi vienas nuo kito, tik savo chemine sudėtimi. Kitaip sakant, materija iš ateities, praeidama per dabartį ir patekdama į praeitį, keičiasi, skiriasi nuo tos, kuri buvo ateityje. Toks pokytis vyksta dabartyje. Žinoma, tai tik vieno mūsų gyvenimo akimirksnio supratimas, šis procesas atspindi ne, tik kvėpavimo procesą, bet ir visą kitą, vykstantį  tuo pačiu principu, nepriklausomai nuo to, suprantame mes, ar ne. Paprasčiausiai ateičiai, pereinant per dabartį, į praeitį, vyksta žymei kardinalesni materijos pakitimai nei kvėpuojant. Jeigu nebūtų augalijos pasaulio, kuris iškvepiamas angliarūgštines dujas paverčia į biomasę ir atstato atmosferoje deguonies kiekį, pas žmogų ir ne tik, nebūtų ateities. Augmenija, mūsų iškvėptą angliarūgštinį į praeitį, perdirba ir paverčia, mūsų ateities deguonimi. Gaunasi, kad augmenija, savo dabartyje sugeria angliarūgštines dujas iš mūsų praeities ir sudaro deguonį, mūsų ateičiai. Iškvepiamas žmogaus oras prisotintas angliarūgštinėmis dujomis, jam yra praeitis, o augalams absorbuojantiems angliarūgštines dujas, ateitis. Tuo tarpu kai pagaminamas saulės šviesoje deguonis yra praeitis augalams, o ateitis žmonėms. Visi užmiršo, kad laikas tik išgalvotas vienetas, įvestas dėl patogumo žmonėms bendrauti tarpusavyje, o tikrovėje jo nėra. Yra grandinės procesų, materijos pasikeitimo. Taip ar kitai, netgi tokiame paprastame pavyzdyje matosi, kad viskas šiame pasaulyje surišta. Darosi aišku, kad daugelis vykstančių vienu metu ir ne, procesų surišti tarpusavyje ir bet kokie pakitimai viename procese, sukels pakitimus visuose kituose, vykstančiuose dabartyje, praeityje ar ateityje. Todėl, kad pakeisti praeitį, reikia pakeisti visą spektrą procesų praeityje, dabartyje, ateityje. Būtina keisti viską procesuose, vykstančiuose iš ateities į praeitį ir atvirkščiai.
 Tai padaryti gali tik žmogus pasiekęs kūrėjo lygį. Sugebėjimai ir galimybės veikti realybę planetiniame  ir aukštesniuose lygiuose, atsiveria tik tada, kai žmogus pasieks tokį evoliucinio vystymosi lygį, kuriame jis pilnai supras savo veiksmų atsakomybę. Toks apribojimas atsirado po to, kai Atlantai, naudodamiesi savo genetiniais sugebėjimais ir nepasiekę sielos vystymosi atitinkamo lygio, pridarė daug bėdos, buvo arti to, kad sunaikinti savo planetą. Būtent po to, kai buvo išgelbėta tas, kas dar buvo įmanoma, aukštieji stebėtojai nusprendė apsaugoti ateitį, nuo tokių "vaikiškų" veiksmų. Planetos viduje buvo patalpintas specialus generatorius, blokuojantis žmogaus galimybes, todėl mes ir naudojamės tik 5% smegenų, kiti 95% lieka nepanaudoti. Kaip jau sakiau, kad atsivertų daugiau smegenų veiklos ir tuo pačių galimybių, žmogus turi praeiti sielos evoliucinio vystymosi etapus. Žmogus pradeda savo vystymąsi, iškart po gimimo. Nuo gyvulio stadijos, etapais praeinant protingo gyvulio stadiją ir žmogaus sąvasties. Evoliucinio judėjimo metu nuo gyvūno prie protingo gyvūno ir nuo protingo gyvulio prie žmogaus sąvasties, vyksta paprasta evoliucinė reaktyvacija jau turimų sielos kūnų, su kuriais siela įeina į kiaušialąstę, apvaisinimo metu. Esant minimaliam sielos išsivystymui, būtybė turi tik du materialinius kūnus, antrą ir trečią (efyrinis ir astralinis ). Reaktyvuojant antrąjį materialinį kūną, žmogus pereina iš gyvulio stadijos į stadiją protingo gyvulio. Reaktyvuojant evoliuciškai trečiąjį materialinį kūną, žmogus pereina iš protingo gyvulio stadijos į žmogaus sąvasties stadiją. Šioje evoliucinio vystymosi stadijoje, kiekvienas žmogus sugeba veikti realybę tik savo fizinio kūno lygyje. Tik evoliuciškai įdirbus savo ketvirtą materialinį kūną, žmogui atsiranda galimybė aktyviai sąveikauti, su jį supančia realybe, iš pradžių žinoma gana ribotose apimtyse. Ir tik paeiliui išdirbus savo sielos penktą, šeštą, septintą materialinius kūnus, žmogus išeina į planetinį realybės poveikio lygį. Tuo baigiasi žmogaus vystymosi planetinis ciklas ir prasideda kosminis, kuris savo ruoštu, turi daug evoliucinių laiptelių. Planetinio ciklo pabaiga, leidžia žmogui išeiti iš planetinės evoliucinės nelaisvės, įveikus visus šešis planetinius kokybinius barjerus. Tai neįmanoma, jei besivystydamas žmogus negaus pašviesėjimo žiniomis ir nesupras atsakomybės už savo veiksmus. Todėl, kad  išlaisvinti iš generatoriaus blokavimo, žmogus turi įdirbti šešis savo materialinius kūnus.
Žmogus savyje suderina du evoliucinius procesus. Biologinio vieneto evoliuciją ir sielos evoliuciją. Sielos evoliucija neturi nieko bendro su religija, o parodo žmogaus būtybės vystymąsi, kuris realus ir materialus. Biologinė evoliucija prasideda nuo vaisiaus užsimezgimo momento, kada į apvaisintą kiaušialąstę įeina būtybė ir pradeda formuoti fizinį kūną. Biologinė evoliuciją galima skirstyti į :
 Vidinę vaisiaus evoliuciją, nuo vienaląstės (kiaušialąstės) iki sudėtingo daugialąsčio fizinio organizmo.
Išorinę žmogaus vystymosi evoliuciją, kurią galima suskirstyti į :
Gyvūno stadiją; Protingo gyvūno; Žmogaus sąvasties; Aukšto išsivystymo lygio žmogaus (religijoje vadinamo dievo).
Žmogus gimsta potencialiai protingas. Tai reiškia, kad kūdikis gimsta gyvūnu, su galimybe, evoliuciškai išsivystyti iki aukšto išsivystymo lygio žmogaus. Tai vyksta etapais....