Ketvirtadienis, 28.03.2024, 10:47
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Gegužis » 11 » Kas yra holografinis visatos modelis?
11:13
Kas yra holografinis visatos modelis?
Šalia Pažyžiaus atliktuose bandymuose mokslininkai nustatė, kad ne nelokalinis fizinių objektų būties principas galioja ne tik elementariosioms dalelėms bet ir makropasaulio kūnams. Kitaip tariant, tas pat daiktas gali būti keliose vietose tuo pačiu metu.

Paprasčiau kalbant, viena vienintelė elementari dalelė tam tikra prasme visuomet žino ką veikia visos kitos O jų visatoje gali būti nesuskaičiuojama daugybė. Šitas paradoksas prieštarauja klasikiniam Alberto Einšteino postulatui, nes šiuo atveju informacijos greičiai viršija šviesos greičius ir griauna mums įprastus laiko barjerus. Tačiau prancūzų mokslininkų eksperimentai, atlikti prieš 25 metus bei matematinė jų analizė byloja apie tai, kad jokios kritikos iš fundamentaliojo mokslo pusės čia negali būti. Tačiau perlipti per šviesos barjerą, mokslininkams tuomet trukdė jų pačių puoselėjama pasenusi vadinamoji mechanistinė Niutono-kartezinė paradigma ir mechanistinis požiūris į gamtą.
Kas yra holograma ?
Londono universiteto atstovas David Bohm mano, kad remiantis Aspecto atradimu, reali arba objektyvi tikrovė neegzistuoja ir, nepaisant savo kietumo ir nepaisant savo, iš pirmo žvilgsnio, objektyviai veikiančių priežastinių dėsnių, visata, kaip mes ją įpratę įsivaizduoti, iš esmės yra fikcija, gigantiška, puošni holograma, kitaip tariant, labai efektingas lazerių šou. Ir tokia mokslininkų nuomonė yra labai artima Rytų filosofijai bei tenykštėms mistinėms tradicijoms.
Tam, kad aiškiau suprasti ką norėjo pasakyti D. Bohmas, reiktų plačiau pasinagrinėti, kas gi yra holograma. Holograma – tai trimatė lazerinė fotografija.
Tam, kad padaryti lazerinę-holografine fotografija, daiktas turi būti apšviestas lazerio spinduliu ir atspindėti interferencinį vaizdą, kuris gali būti užrašomas į skaitmeninę ar magnetinę laikmeną. Tokio vaizdo fotografija atrodo kaip beprasmė tamsių ir šviesių linijų seka. Tačiau kai šią nuotrauką apšviečiame kitu lazeriu, atsiranda trimatis vaizdas. Trimatis vaizdas – išskirtinė holografinių fotografijų savybė. Bet, jeigu mes tą hologramą perkirpsime per pusę, gausime ne dvi to paties atvaizdo dalis, o du tuos pačius atvaizdus, tik mažesniu masteliu. Taip mes, pasak D. Bohmo, galime "pjaustyti” hologramą į nesuskaičiuojamą kiekį dalių, iki elektrono dydžio dalių. Ir kiekviena dalis turės tai ką turi visuma.
Holografinis visatos principas, kuris sako kad visata gali tilpti garstyčios grūde, yra artimas ir krikščioniškai tradicijai bei leidžia mums iš principo naujai pažvengti į klausimą, kodėl mūsų mąstymas apribotas ir iš kur atsiranda poreikis įvesti tvarką iš chaoso bei remtis deterministinėmis nuostatomis.
Beveik visą savo egzistavimo laiką vakarų mokslas, vystėsi vedinas idėjos, kad pats geriausias būdas ištirti ką nors, tai tą ką nors suskaidyti į atskiras dalis. Ir vieną dalį išnagrinėjus, reikia nagrinėti kitą ir taip iki tol, kol susidarys bendras vaizdas-dėlionė. Čia kaip toj pasakoj – reikia sulaužyti šluotą po vieną šaką.
Holografinis principas visa tai neigia. Jeigu mes atskirsime holografinį vaizdą per pusę, jis, kaip sako D. Bohmas, taps dviem tokiais pat vaizdais. Tačiau savaime, kiekvienas vaizdas yra savitas ir kažkuo skiriasi nuo pirminio dėl to, kad veikia, elektromagnetinės, gravitacinės, psichinės ir daugelis kitokių bangų ir veiksnių, kurios savo ruožtu kažkiek iškreipia pirminius vaizdus.
Objektyvi tikrovė - iliuzija
Eikime toliau. Šios idėjos įkvėpė D. Bohmą dar kitaip interpretuoti Aspecto atradimą. Londono fizikas įsitikinęs, kad kvantinės dalelės nelokaliai sąveikauja, ne todėl, kad jos keičiasi paslaptinga informacija apie viena kitos būsenas paslaptingu nežinomu mokslui būdu, o dėl to, kad gali būti, jog visatoje egzistuoja viena vienintelė dalelė (pavyzdžiui fotonas), kuris yra holografiškai pasidalinęs į nesuskaičiuojamą daugybę kopijų. Ir jų atskyrimas laike ir euklidinėje erdvėje tarpusavyje yra ne kas kita, o paprasčiausia iliuzija. Apie tai ir kalba Rytų mistinės tradicijos. Gali būti, kad kažkuriame labai giliame tikrovės lygyje nėra atskirų dalelių, o dalelės, tikriausiai, yra tęsinys kažko fundamentalaus, kažkokio nesuvokiamo protu pirminio šaltinio.
Kad būtų aiškiau, D. Bohmas siūlo įsivaizduoti tokį dalyką. Įsivaizduokite Akvariumą, kuriame plaukioja žuvys. Taip pat įsivaizduokite, kad jūs negalite stebėti akvariumo tiesiogiai, o tik dviejų atskirų kamerų pagalba. Žiūrėdami į du to paties akvariumo vaizdus skirtinguose monitoriuose, prijungtuose prie atskitų kamerų, mes suvokiame, kad plaukioja dvi skirtingos žuvys. Ir kai tik viena žuvis pasisuka šonu, "antra” žuvis tuoj pat apie tai "sužino” ir atitinkamai pasisuka. Atrodo, kad tarp dviejų žuvų egzistuoja nelokalus ryšys.
Kai tik paimame liniuotę ir pamatuojame vienos žuvies ilgį, žuvis išsigąsta ir sprunka, sinchroniškai elgiasi ir "kita” žuvis. Tačiau atidžiau panagrinėjus, abu vaizdai – tai tas pat vaizdas, tik iš skirtingų kampų. Gal žuvies akvariume pavyzdys ne itin tinka kvantinio pasaulio paradoksams aprašyti, tačiau parodo, kokiu principu gali veikti nelokalūs ryšiai tarp objektų tikimybinėje kvantinėje aplinkoje, kurią žmogaus sąmonė paverčia subjektyviu potyriu.
Egzistuoja gilesni tikrovės klodai
Pasak D. Bohmo, greičiau nei šviesa laike ir erdvėje sklindantys ryšiai tarp dalelių mums byloja apie tai, kad egzistuoja žymiai gilesnis tikrovės lygis, kuris nuo mūsų paslėptas. Mes matome elektronus, fotonus atskirtus tik dėl to, kad savo juslėmis apčiuopiame tik labai nedidelę dalį tikrovės. Kvantinės dalelės, anot jo, nėra atskiros dalys, bet žymiai gilesnės tikrovės pasireiškimas, kuri yra holografinė ir nematoma. Visa visata gali būti pati – holograma, didžiulė holografinė projekcija. Tokia Visata turi dar vieną unikalią savybę . Jeigu suskaidymas į daleles yra iliuzija, vadinasi kažkuriame labai giliame lygmenyje visi objektai tarpusavyje yra surišti pirmapradės priežasties. Angliavandenių atomų elektronai mūsų smegenyse surišti su elektronais bet kokio kito gyvo padaro ar kosminio kūno, kuris šviečia danguje Į VIENĄ KŪNĄ.
Viskas sąveikauja su viskuo. Kiekvienas daiktas susijęs su kitais daiktais. Tačiau žmogaus prigimtis – binarinė, skaidomoji, žmogus pripratęs viską dalinti, skirstyti, rūšiuoti į pačius įvairiausius ir mažiausius tikrovės aspektus, sudėlioti viską logikos į lentinėles. Visi tie skaidymai, pasak D. Bohmo, dirbtiniai, iliuziniai. Iš tiesų visata yra didžiulis vienų su kitu susijusių procesų voratinklis.
Holografiniame pasaulyje laikas ir erdvė neturi prasmės. Todėl, kad tokios charakteristikos neturi prasmės globaliniu Visatos mastu, kur niekas nuo nieko neatskirta. Laikas ir trimatė erdvė, kaip ir žuvies atvaizdas ekrane, turi būti vertinami tik kaip tam tikros projekcijos.
Remiantis šiuo požiūriu, paslėpta, arba neišreikšta visatos pusė - kurioje praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja vienu ir tuo pačiu metu. Mums apie tai kalba ir religijos: Dievas buvo yra ir bus. Jis amžinas, nes egzistuoja ne laike. Vadinasi, turint savo arsenale tam tikrus mechanizmus, galima prasibrauti į šios (laiko) programos vidų ir pamatyti tiek ateitį, tiek ir praeitį, keisti ją iš vidaus ir tuo pačiu keisti išorę. O tai jau aukštoji magija.
Ką dar gali ši visatos holograma, niekam nežinoma. Galima įsivaizduoti, kad holograma – tai matrica, kuri duoda pradžią viskam, kas vyksta pasaulyje Joje yra arba gali būti visos elementariosios dalelės, bet kuri materijos forma, idėja, mintis. Ten, pasak D. Bohmo, yra virtualus visatos supermarketas, kuriame yra viskas, ko tik reikia ir nereikia.
Nors Bohmas pripažįsta, kad mes neturime tinkamų būdų sužinoti, kas yra iš tiesų holograma, jis drąsiai teigia, kad holografinis lygis yra tam tikras niekad nesibaigiančios evoliucijos laiptelis.
Smegenys veikia irgi holografiniu principu
Nepriklausomai nuo Bohmo įžvalgų, 60-ųjų viduryje neorofiziologas iš Stendfordo universiteto Karl Pribram, daugelį metų tyrinėjęs smegenų darbą, taip pat priėjo prie holografinės visatos modelio. Tirdamas centrinės nervų sistemos (smegenų) veiklą, jam kilo idėja, kad žmogaus smegenys veikia taip pat holografiniu (kaip vėliau paaiškėjo holografinių asociacijų) principu.
K. Pribramas aiškinosi, kaip gyvūnų smegenyse išlieka informacija. Daugybė XX a. viduryje atliktų eksperimentų parodė, kad konkreti atmintis nėra lokali, t.y. priešingai, nei teigia šiuo klausimu oficiali mokslinė dogma. Kitaip sakant, informacija smegenyse bazuojasi ne kažkurioje vienoje vietoje, o visur tuo pat metu. Pribramas taip pat rėmėsi dar 20-aisiais metais Kalro Lashley atliktais tyrimais, kuris taip pat buvo iškėlęs hipotezę, kad nepriklausomai nuo to, kokią žiurkės smegenų dalį neišpjautum, sąlyginiai refleksai neišnykdavo. Niekas negalėjo tuomet pasakyti, kodėl taip yra ir kodėl informacija gyvo padaro neuronų tinkle yra pasklidusi vienu metu visame tinkle. Ir kodėl vienas neuronas žino tai ką žino visos smegenys ?
Vėliau, 60-aisiais K. Pribramas pradėjo domėtis hologramomis ir suprato, kad rado paaiškinimą kaip veikia žmogaus neurofiziologija. Jis įsitikinęs, kad iš tiesų atmintis talpinasi ne neuronuose ir ne grupėse neuronų, kaip teigia oficiali mokslinė paradigma, o nervinių impulsų serijose-sekose, cirkuliuojančiuose per visas smegenis, taip pat kaip ir dalelė hologramos, kuri yra tik nedidelis vaizdelis didelio vaizdo. Kitaip tariant, K. Pribramas įsitikinęs, kad smegenys ir yra holograma. Šio mokslininko teorija taip pat gali paaiškinti, kaip tokiame mažame organe, kaip žmogaus smegenys, gali tilpti tiek daug informacijos. Mokslininkai mano, kad žmogaus smegenys galį saugoti 10 milijonų bitų informacijos.
Holograma – informacijos biblioteka
Britų mokslininkai taip pat aptiko, kad holograma pasižymi dar viena unikalia savybe – dideliu informacijos tankiu. Tik pakeičiant lazerio spindulio kampą, kuriuo apšviečiama juostelė, galima užrašyti dar tiek pat informacijos papildomai. Vienas kubinis centimetras tokios juostelės gali talpinti 10 milijardų bitų informacijos.
Mūsų gebėjimas greitai savo smegenyse rasti reikiamą informaciją tampa labiau suprantamas, jei vertinsime smegenis kaip hologramą. Jeigu kas pasakytų žodį zebras, mūsų atmintyje iš karto atsirastų panašumo principu paremtos asociacijos su dryžuotu arkliu, kuris gyvena Afrikoje. Kiekviena maža dalelytė informacijos tuo pat metu koreliuojasi su bet kuriuo kitu, asociatyviai panašiu reiškiniu ar daiktu. Kadangi bet kuri hologramos dalis surišta su bet kuriuo kita, gali būti, kad smegenys yra ne kas kita, o kvantiškai koreliuojančių dalelių sistema, kuri veikia S. Bello nelygybės principu.
Atmintis viena – ne vienintelė neurofiziologinė paslaptis, kurią mokslininkai mėgina paaiškinti holografiniu principu. Kita, ne mažiau svarbi paslaptis – kokiu būdu smegenys sugeba apdoroti milžinišką įvairaus dažinio vibracijų laviną. Vibracijų ir bangų, kurias jos gauna per mūsų jutiminius organus. Pagal kinų mediciną žmogus turi 16 jutiminių organų.
Įvairiausių dažinių kodavimas ir dekodavimas gali būti taip pat atliekamas hologramų principu. Lygiai taip pat kaip holograma tarnauja tam tikra linze, perduodamuoju įrenginiu, gebančiu perdirbti beprasmį virpesių rinkinį į surištą diskretišką ir aiškų vaizdą, taip ir smegenys būdinga būtent tokia savybė, t.y. turi tokią pačią linzę ir atlieka holografinę analizę, siekdamos perdirbti virpesius, gautus mūsų 16 jutiminių organų pagalba.
Karlas Pribramas rašo, jog daugelis faktų byloja apie tai, kad smegenys dirba būtent holografiniu principu. Bribramo teorija kuo toliau, tuo labiau populiarėja įvairių šalių neurofiziologų tarpe ir dabar paplito į getetiką, neurogenetiką ir kt.
Garsas irgi holograma
Argentinos mokslininkas Hugo Zucarelli nesenai praplėtė šią teoriją, siekdamas paaiškinti akustinius reiškinius. Susirūpinęs tuo faktu, kad žmonės gali nustatyti garso šaltinį nepasukdami galvos ir ausų, netgi jeigu sveika tik viena ausis. Zucarelli priėjo išvados, kad taip vyksta irgi dėl holografinio principo. Šis mokslininkas netgi yra sukūręs holografinę garso įrašymo technologiją.
Karlo Pribramo mintis apie tai, kad mūsų smegenys sukuria-surenka kietą tikrovę, perdirbdamos į mūsų jusles ateinančius signalus buvo eksperimentiškai patikrintos keliasdešimt kartų tiek Vakarų, tiek Sovietų Sąjungos laboratorijose.
Atlikti tyrimai parodė, kad visi penki mūsų juslių organai ir dar 11 mums nežinomų, gali priimti žymai didesnio diapazono bangų spektrą, negu buvo anksčiau manyta. Mokslininkai išsiaiškino, kad mūsų regos organai gali priimti garso signalus ir, kad netgi mūsų ląstelės gali priimti labai platų bangų diapazoną. Tokie atradimai suponavo mintį, jog tai holografiniu principu veikiančių mūsų smegenų darbas, kurios stengiasi iš begalinio signalų srauto (neišreikštosios dalies, pasąmonės) atsirinkti tuos, kurie labiausiai reikalingi ir iš jų sukurti tikrovę.
Vakarų mokslas žingsnis po žingsnio priėjo prie tų pačių idėjų, kurias šešis tūkstančius metų skleidė įvairios mistinės mokyklos. Jeigu mes galvojame, kad mes turime fizinį kūną ir judame materialioje tikrovėje, tai žinokite, kad tai tik dalis tiesos. Mastant kitu požiūriu, mes panašūs į imtuvus, kurie pasiruošę priimti signalus iš įvairiausių virpesių jūros chaoso. Ir viskas, ką mes priimame iš tos virpesių jūros ir paverčiame į fizinę tikrovę yra tik labai maža dalis to, kas iš tiesų yra aplink mus.
Skeptikų aimanos
Kita dviejų mokslininkų, Vakarų pasaulio atstovų D. Bohmo ir K. Pribramo idėjų sintezė pavadinta holografine visatos paradigma. Didžioji dalis pasaulio mokslininkų į ją reaguoja vis dėl to labai skeptiškai, kitus – ji įkvėpia naujiems ieškojimams.
Bet be viso to skeptikų choro, moksliniuose sluoksniuose galutinis taškas ties šia nauja paradigma nepadėtas. Visi puikiai žino kaip vyko mokslinių paradigmų evoliucija nuo antikinio plokščios žemės modelio iki Niutono-Kartezinės paradigmos. Kiekviena nauja paradigma yra tikslesnė už anksčiau buvusią. Taigi ir holografinė paradigma turėtų būti tikslesnė už savo pirmtakes, paaiškinanti ne tik materialaus diskretiško pasaulio dėsnius, bet integruojanti į save abi puses, paaiškinamą ir paslaptingą, išreikštąją ir neišreikštąją.
Ne vieneri moksliniai tyrimai atlikti tiriant holografinius procesus, leidžia naujai pažvelgti į parapsichologiją, paranormalius reiškinius, stebuklus, netradicinius gydymo būdus. Reikėtų suklusti ne tik oficialios materialistinės paradigmos šalininkams, net ir parapsichologams. Klasikinis, korpuskuliarinis-elektromagnetinis požiūris į parapsichologija baigėsi. Magnetiniai ir elektromagnetiniai reiškiniai negali paaiškinti psi-reiškinių. Tai vienareikšmiai paskelbta paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Visatoje, kurioje atskiro individo smegenys (pačiais įvairiausiais aspektais) yra neatskiriama milžiniškos hologramos dalis, susijusi daugybinėmis koreliacijomis su visų gyvų būtybių smegenimis (mikro-sąmonėmis), telepatija atrodo visiškai suprantamas ir natūralus reiškinys. Ir čia jokia ne anomalija ir jokia ne elektromagnetika, kurios, neva negali fiksuoti klasikiniai prietaisai.
Tampa visiškai aišku, kaip ta pati infomacija per sąmonės simbolius, be jokio telefono laido, gali sujungti visiškai skirtingus žmones, esančius įvairiausiuose planetos ir net galaktikos taškuose į atskirus kūnus. Ir tai yra normalu. Mistikai tokios darinius vadina dvasiomis, agregorais arba kolektyvine pasąmone.
Už-asmeninė pasąmonė
Čekų mokslininkas, transpersonalinės psichologijos atstovas Stanislavas Grofas taip pat savo tyrinėjimuose remiasi holografiniu modeliu. S. Grofas teigia, kad holografinė paradigma gali pateikti modelius, galinčius paaiškinti įvairius paslaptingus fenomenus. Jų prigimties aiškintis net nebūtina, nes jie tampa savaime suprantama, neatsiejama savasties dalimi.
S. Grofas tyrinėjęs pakitusios sąmonės būsenas, mano, kad holografinis modelis gali padėti labiau suprasti sapnų, klinikinės mirties, astralinių kelionių paslaptis. Šešesdešimtųjų pradžioje S. Grofas lengvų haliuciogenų LZD pagalba gydė žmones nuo sunkių dvasinių susirgimų.
Savo knygoje "Už smegenų ribų” S. Grofas aprašė vienos moters atvejį, kai ji transo būsenoje suprato esanti prieš-istorinės reptilijos patelė. Haliucinacijų metu ji labai detaliai papasakojo tai ką matė, kaip atrodė priešistoriniai gyviai, miškas. Ji matė driežo patiną su baltomis dėmėmis ant kaklo labai aiškiai ir su visomis smulkmenomis nupasakojo, kaip jis atrodo. Tuomet S. Frofas kreipėsi į antropologą, kuris patvirtino, jog kažkada žemėje gyveno tokios būtybės, kaip ir pasakojo ta moteris.
Šios moters patirtis nebuvo vienintelė. S. Grofas, nagrinėdamas savo pacientų patirtį haliucinacijų metu, buvo ne karta nustebintas fakto, kad žmonės mato pasaulį įvairiais evoliucijos laikotarpiais gyvavusių žemiškų ir nežemiškų būtybių akimis. S. Grofas atrado, kad tokie zoologiniai pasakojimai autentiški, patikrinus, jie atrodo labai tikslūs.
Patekimas į gyvūnų sąmonę – ne vienintelis S. Grofo aptiktas holografinės sąmonės fenomenas. Kai kurie žmonės susitapatindavo su kolektyvine nacijos, rasės ar tautos, politinės partijos, giminės, šachmatų klubo ar baleto trupės kolektyvine pasąmone. Neišsilavinę arba vos kelias klases baigę žmonės demonstruodavo žinias apie seniau gyvenusių tautų papročius, tradicijas ir mitologiją, kiti žmonės nukeliaudavo toli į ateitį, į būsimas reinkarnacijas.
Savo vėlesniuose tyrinėjimuose S. Grofas aptiko, kad tuos pačius fenomenus jo pacientai patirdavo ir be haliucinogenų pagalbos. Praplėsti sąmone galima ir kitais būdais, pvz. intensyvaus holotroponio kvėpavimo metodu. Tokias patirtis S. Grofas pavadino transpersonalinėmis. Jo dėka šešesdešimtaisiais atsirado nauja mokslo šaka – tranpersonalinė psichologija, tyrinėjanti išplėstos, pakitusios sąmonės fenomenus.
Ilgą laiką transpersonalinė psichologija nerado tinkamo daugelio fenomenų paaiškinimo. Nauja, holografinė paradigma leido užpildyti šitą tuščią grafą.
Kaip sako pats Grofas, jeigu sąmonė yra dalis didelio labirinto, jungiančio visų gyvenusių , gyvenančių ar gyvensiančių gyvų būtybių smegenis, mintis-formas, idėjas, atomus, molekules, organizmus, agregorus ir kitokias informacines-energetines sąmonės struktūras, tad nenuostabu, kad gali susiformuoti atskiri tuneliai, jungiantys objektus net ir labai dideliais „atstumais" tiek laike, tiek erdvėje. Tačiau tai nebus klasikinis tunelis, kaip mes jį įsivaizduojame esantį prie Kauno. Tas tunelis, galima sakyti yra vieningas kūnas, jungiantis atskiras sielas per tam tikrą panašumo požymį.
Sąmonė – ne smegenų funkcija
Holografinis principas naudojamas ne tik psichologijoje ir neurofiziologijoje, bet ir biologijoje. JAV Virdžinijos koledžo psichologas Keith Floyd išreiškė hipotezę, kad jeigu priimsime, kad tikrovė yra tik holografinė iliuzija, tai tada negalima tvirtinti, kad sąmonė yra smegenų funkcija. Greičiau yra atvirkščiai – sąmonė sukuria smegenis, kaip jai pačiai reikalingą aparatą veikti trimatėje erdvėje. Lygiai taip pat kaip ir kūną, fizinę aplinką bei likusią "objektyvią” tikroivę.
Toks perversmas požiūryje į biologinę žmogaus struktūrą reikalauja peržiūrėti beveik visą mediciną. Jeigu žmogaus fizinis kūnas yra tik mūsų sąmonės holografinė projekcija arba vadinamoji „fraktalinė holografijos išraiška" laike ir erdvėje, išsidėsčiusi pagal priežasties ir pasekmės principą bei vystymosi kryptį, tampa aišku, kad kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už savo sveikatą. Tokiu atveju oficialioji medicina reikalinga nebent netikėtais, nelaimingų atsitikimų atvejais. Žmogus gali pats atgaivinti kūno audinius, jei išmoks kaip tai padaryti. Taip, tai ne stebuklas, tai tikrai įmanoma. Ir apie tai plačiau mes kalbėsime kituose šio žurnalo numeriuose.
Medicinos nebereiks
Tai ką mes dabar vadiname medikamentiniu, cheminių ar chirurginiu ligos gydymo procesu, ateityje gali tapti pasibaisėtina atgyvena. Jeigu fizinis kūnas yra tik sąmonės holografinė projekcija, tai gydant ligas jas įveikti galima mintimis arba pakeitus sąmonės būseną, kitaip tariant, pakoregavus savo paties pirminį modelį-hologramą (holografinę kopiją) neišreikštojoje visatos dalyje, arba pasąmonėje. Tuomet ląstelės dauginasi ir atauga šeimininkui joms įsakius. Komandas joms gali duoti tik vadinamasis kvantinis stebėtojas – sąmoningai ir dvasiškai gyvenantis žmogus. Kai žmogus tampa stebėtoju, jis gali viską. Jis pasakys kalnui trauktis ir kalnas pasitrauks, sako Kristus. Bet tam reikia pažinti save, abi savo puses – išreikštąją ir neišreikštąją, atlikti savyje vidinės santuokos sakramentą, panaikinant bet kokius priežastinės logikos provokuojamus prieštaravimus.
Rytų netradicinė medicina tai žinojo jau daugiau nei prieš penkis tūkstančius metų. Vizualizacijos techniką naudojo šamanai, alchemikai, ci-gun, reiki, netradicinių gydymų atstovai. Iš tiesų vizualizacija tokia pat reali, kaip ir pati "realybė”. Be to, kaip aiškinsimės kituose šio leidinio numeriuose, vizualizuotą daiktą ir "tikrą” daiktą jungia į vieną kūną tokia pati nelokalinių kvantinių koreliacijų jungtis, kaip ir tuos du, iš vieno šaltinio atskilusius fotonus, kurie aprašyti Einšteino-Podolsko-Rozeno fenomene.
Neegzistuoja jokios ribos
Biologas Lyall Watson savo knygoje "Nežinomojo dovanos” aprašo savo susitikimą su Indonezijos šamane, kuri ritualinio šokio metu sugebėdavo į tamsą panardinti kelių hektarų miškelį, o po to vėl jį iš kažkur atgaivino. Watson rašo , kad kol jis ir dar keli draugai stebėjo šamanės šokį, medžiai kelis kartus tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo.
Dabartinis mokslas negali paaiškinti tokių reiškinių. Bet jie tampa labiau suprantami, jei vadovausimės nauja paradigma, kad mūsų kieta tikrovė yra holografinė projekcija bei fraktalinė jos išraiška trimatėje materijoje ir linijiniame laike. Galų gale mes galime savyje susiformuluoti supratimą kas yra "ten” ir kas yra "čia” žymiai tiksliau, jeigu mes suprasime, kad visos "lokalios” sąmonės viena su kita yra susijusios į nesuskaičiuojamą kiekį informacinių, energetinių, virtualių kūnų, kurie galų gale – yra vienas vienintelis kūnas, kurį kabalistai vadina Adomu-Kadmonu.
Holografinėje visatoje neegzistuotoja jokios galimybių ribos. Ribas sukuriame mes patys. Tai, ką mes matome kaip tikrovę – yra tik materializavęsi per fraktalines išraiškas mūsų lūkesčiai. Mes matom tokį vaizdą, kokį norim matyti, o ne koks yra iš tiesų. Mums niekas nepasakė (o gal tyčia nutylėjo), kokio didelio mastelio tas vaizdas iš tiesų yra. Mūsų smegenyms lengviau susidoroti su mažesniu, nedideliu tikrovės kiekiu, todėl viso kito mes tiesiog nematome. Arba visa tai net nesusimąstę atmetame.
Iš tiesų didžioji dalis fundamentinių žinių apie tikrovę yra labai abejotinos, tuo aspektu, kad jomis remiantis mes pretenduojame į objektyvios visatos visažinystę. Ir jeigu kas neįsipaišo į tos visažinystės vaizdą, keliame aliarmą "dangus griūva”. Tuo tarpu holografinės paradigmos šviesoje, netgi labai atsitiktiniai sutapimai turi labai didelę prasmę. Sutapimai ir atsitiktinumai ir apskritai viskas kas vyksta gali būti traktuojama kaip metafora, kuri artima tikrovei, bet ne tikra tikrovė. Ir ne daugiau.
Holografinio modelio perspektyvos
Jeigu Bohmo ir Pribramo holografinės visatos modelis artimiausiu metu neprigis mokslo ir pramonės elite, jis virs viena bus viena iš filosofinių krypčių, kuri labai naudinga parapsichologijoje ir alternatyviojoje medicinoje.
Kita vertus, niekas iki šiol neįrodė ir nepareiškė svarių argumentų, kad toks modelis negali egzistuoti. Juo labiau, kad XX a. pabaigoje XXI a. pradžioje šioje srityje mokslas nieko naujo neatrado, o tik nuosekliai, metodiškai priėjo prie kosmogoninių idėjų, kuriomis tūkstantmetiais vadovavosi visų be išimties tautų ir pasaulio kraštų mistinės ir religinės tradicijos.
Bet kokio gyvo ir negyvo daikto holograma, kurią sukuria žmogaus smegenys yra kopija "tikro” daikto, esančio laiko ir erdvės kontinuume. Ir ši kopija turi savyje visą informaciją apie realų daiktą. Mąstantys gyviai sukuria hologramas vaizdinius smegenyse visais atvejais, tačiau ne visai tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Net nelokalių kvantinių koreliacijų atveju, keisdami hologramos informaciją savo galvoje, galime pakeisti ir informacija tikrajame "objektyviame” objekte.
Holografinis modelis padėjo suprasti, kaip vyksta ekstrasensorinis ryšys nepaisant laiko ir erdvės apribojimų.
Tokiu būdu žmogaus būties prasmę galima apibrėžti tokiu posakiu: "pažink pats save, pažinsi visus visatos dėsnius, o kai pažinsi dėsnius, panaudok juos harmonijai ir grožiui".
Pagal Michael Talbot knygą "The Holographic Universe”
 

 



Peržiūrų: 2649 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.7/3
Viso komentarų: 3
0  
1 RmXas   (12.05.2011 17:14) [medžiaga]
Geras straipsnis smile

0  
2 Pilotas   (13.05.2011 12:57) [medžiaga]
superinis.Gal bus daugiau??

0  
3 zinuoket   (03.03.2012 14:27) [medžiaga]
kam superinis, o kam nieks..

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gegužis 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031
Užrašų arhyvas
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0