Kas yra Sielos gelbėjimas?1 - 6 Июня 2016 - Šviesos keliu
Ketvirtadienis, 08.12.2016, 20:12
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Birželis » 6 » Kas yra Sielos gelbėjimas?1
17:08
Kas yra Sielos gelbėjimas?1

Taigi – kas yra Sielos išvadavimas ir kaip to galima pasiekti? Kokia iš vis žmogaus egzistavimo prasmė? Ir jei tai yra Sielos gelbėjimas, tai kodėl žmonės to nedaro?

Yra toks išsireiškimas – pasaulėžiūra. Žmogui augant ir bręstant, suteikiama atitinkama informacija. Tačiau ji deja yra nepilna, dėl tam tikros saujelės žmonių ir sistemos savanaudiškų tikslų. Būtent todėl žmogus ir suvokia save, šį pasaulį tik pakankamai siauruose materialumo rėmuose. Todėl iki šiol jis ir nežino, o tiksliau, jau nežino kaip iš tikro sudarytas pasaulis, kam jam duotas toks trumpalaikis egzistavimas. Tokios nepilnos pasaulėžiūros formavimas prasideda nuo kiekvieno ankstyvos vaikystės. Juk pirmiausia ko yra mokoma kūdikio?

Tikriausiai to, kaip užsikabinti šiame pasaulyje, kaip išgyventi jame?

Kūdikis pirmiausiai mato savo tėvų pavyzdį. Ką tik gimęs žmogus-kūdikis pradžioje tik jaučia, gyvena jausmais. Na o vėliau, augant ir bręstant jį pradeda mokyti stebėti ir analizuoti, moko kaip išgyventi, kaip dominuoti ir tt. Žinoma, tiesiogiai aišku nemoko kaip dominuoti, tačiau pakankamai aiškiai tai demonstruoja tėvai savo pavyzdžiu.

Taigi, kaip minėjome, gimęs žmogutis pradžioje dar jaučia Dvasinį pasaulį iš kurio ką tik atėjo. Vėliau tą giluminį jausmą jis perneša į sąryši su motina. Ir pirmuosius tris savo gyvenimo metus suvokia save kaip vienis su ja. Todėl vaikai ir verkia, kaprizingas, būkštauja, kada juos motina palieka vienus.

Jis savęs dar nesuvokia ko tai atskiro dalimi, asmeniu. Ir pas jį išlikę jausminiai ryšiai. Todėl jei motina palieka jį kokiam tai laikui, tai kūdikio priimama kaip koks tai sunkus atskyrimas, jo dalies atsiplėšimas.

Tai matyt nurodo viena, jog Asmenybė dar pakankamai nėra išsivysčiusi?

Taip, asmenybė, kaip ir sąmonė, dar silpnai išsivysčiusi. Juk kas tai yra sąmonė iš tikro? Atitinkamas informacijos, programų ir šablonų rinkinys, sukaupiamas egzistavimo eigoje.

Kūdikis dar jaučia save kaip vienis su motina?

Taip, jaučia save vienu organizmu su ja. Ryšys pas juos vyksta jausminiame lygyje. Tai yra jų tiesioginis kontaktas per Sielą. Todėl, iš dvasinės pusės tiesiog būtina, jog motina kiek įmanoma dažniau būtų šalia kūdikio ir nuo pat gimimo neperleistų to rūpesčio auklėms, arba kas dar blogiau, įvairioms įstaigoms.

O tam, kad kūdikis galėtų sėkmingai vystytis dvasiškai, kas ir yra esmė, pačiai motinai reikia turėti atitinkamos informacijos ir žinias. Bent jau besąlygiškai mylėti savo vaiką ir tai būtų didelis pliusas jo dvasiniame vystymesi.

Juk iš tikro jis nėra koks nors asmeninis žaisliukas jos rankose. Ir gimsta ne dėl to, jog per jį  motina galėtu išreikšti savo valdžios troškimus, dominavimo ambicijas, ar mokytis manipuliuoti. Kūdikis turi gimti planingai, pasiruošus ir apgalvotai, o ne atsitiktinai, tenkinant trumpalaikes lytines aistras ir gyvuliškus geismus. Būsimai motinai reikia nusiteikti sulaukti ateinančios į šį pasauli naujos Sielos, su savo konkrečiais tikslais ir užduotimi. Turi padėti jas atlikti...

Kai gimsta kūdikis, juk pas jį dar nėra jokių žinių apskritai?

Žinoma, tai tarsi švarus, baltas popieriaus lapas. Pas kūdikį dar yra išlikęs vienio jausmas – jis dar atsimena Dievą. Tai toks jausmas, kurio jis nemoka išreikšti, dar nėra atitinkamo žodinio rinkinio, iš vis dar nekalba, tačiau vienio jausmas yra.

Sakoma, jog vaikai yra arčiau Dievo?

Visiškai teisingai. Ir tai yra Tiesa.

O tada kodėl jie “Ten” vėl neišeina?

O gi todėl, kad pas juos dar nėra tokios patirties. Tam, kad susijungti su Dievu, pirmiausia reikalingas nuosavas sprendimas, pasirinkimas. O kūdikio Asmenybė neišsivysčiusi, ji dar nesuvokia savo pasirinkimo teisės. Pirmiausia, Asmenybė turi įgyti dvasinio bendravimo patirtį, o tai savo ruoštu ir yra bendravimas su Kūrėju. Visa tai turi būti atliekama sąmoningai, pilnai suvokiant. Ne nuo žodžio “sąmonė”, o nuo tikro pasirinkimo, kurį atlieka pati Asmenybė. Tokia patirtis yra tiesiog būtina tam, kad įvyktų Asmenybės susiliejimas su Siela ir pilnai subrendusi Dvasinė Būtybė žengtų pirmą žingsnį į Dvasinį pasaulį.

Ir vis tik, vėl grįžkime prie to paties. Dėl ko žmogus gimsta ir gyvena čia?

Pradėkime nuo to, jog žmogui reikia žinių apie savo paties prigimtį ir apie pasaulį, kuriame jis egzistuoja. Pirmiausia, jis turi pažinti pasaulį kuriame yra. O po to, pažinti ir patį save, kaip kito pasaulio dalį. Žmogus turi pažinti ne tik materialų pasaulį. Materialų pasaulį pažįsta per sąmone, protu, o štai dvasinį pasaulį jis gali suvokti tik per jausmus. Ir tam, kad to pasiekti, pas jį turi būti atitinkamas dvasinių Žinių bagažas. Kitaip sakant, turi būti įrankiai tokiam darbui atlikti ir instrukcijos kaip jais naudotis.

Bet juk tai turi būti ne kokios tai emocijos, o giluminiai jausmai?Juk jie skiriasi?

Taip, tai giluminiai jausmai – meilės, dėkingumo, džiaugsmo, laimės... Nesvarbu ar jo fizinis kūnas dar auga, ar jau subrendęs, kaip ir sąmonė, tačiau kaip Asmenybė žmogus vis tiek dažniausia taip ir lieka tik kūdikiu, neišsivysto.

Kokia pagrindinė šiuolaikinės visuomenės problema?  Tai ir yra, jog daugumos Asmenybės lieka kūdikiais iki pat senatvės, kūno mirties, toliau nesivysto. Žmogus dažniausiai tik daro įvaizdį, kad suaugęs, užsideda kokią nors gražią, ar nelabai sąmonės kaukę ir viskas. Tačiau iš tikro, jam ir toliau reikalingi tokie pat vaikiški žaislai, tik jie tampa kiek brangesni ir žaidimai žiauresni. Pasižiūrėkite į statistiškai vidutinį, paprastą žmogų ir paanalizuokite patys jo egzistavimo peripetijas...

Na žinoma taip, mašinėlės tampa didesnės ir smėlio dėžė platesnė, kurioje kiekvienas nori atsirėžti kuo didesnį gabalą rinkos, tokie patys tankai ir lėktuvai tampa tikrais, nešančiais mirtį.

Taip ir prasideda susiskirstymas bei nesibaigiančios dalybos – mano smėlio dėžės gabalas, mano verslas svarbiausias, tai mano miesto dalis, aš stipriausia ir tt... Na o Asmenybė vystosi savaime tik iki kokio tai momento, po to sustoja vystymesi. Yra atitinkamos jos savaiminio vystymosi ribos. Ir jei toliau savo Asmenybės žmogus nevysto – neatliekama esminio pasirinkimo, tai ji taip ir lieka kūdikiu, evoliucija sustoja...

Toks žmogus ieško gyvenimo prasmės išorėje ir visuomenė pateikia savo įvairias koncepcijas, šablonus, stereotipus: prikaupti materialių gėrybių, turėti sąskaitą banke, automobilį, būstą, sodą ir pilną įvairiausių aksesuarų rinkinį... Neišsivysčiusi Asmenybė, neturinti gilių dvasinių žinių, suteikia savo pagrindinę dėmesio jėgą visam tam nereikšmingam niekalui, išorės žaidimui smėlio dėžėje. Kitaip sakant, pilnai integruojasi į sąmonę, tuo pačiu pasmerkiant save kančioms...

 Ir tada pagrindiniu tikslu tampa banalus savęs aprūpinimas, dėl fizinio kūno išgyvenimo?

Kokie yra pagrindiniai Gyvuliško prado, sąmonės prioritetai? Visada dominuoti. Kuo tai remiasi? Tik išgyvenimo instinktu. Tas, kas dominuoja gyvūnijos pasaulyje, tas sėkmingiau ir išgyvena. Bet kurioje gyvulių bandoje alfa-patinas sugeba išgyventi sėkmingiau, nei kiti gentainiai, spaudžiant ir žeminant juos. Iš principo, tokia pati situacija ir tarp žmonių, jeigu dar galima juos taip pavadinti. Tik čia dar daugiau dominavimo įvairovės: kažkas spaudžia silpnesnį fizinės jėgos dėka, kažkas tai daro panaudojant klastą, gudrumu, apgaule, bet praktiškai visa tai, tik vienas ir tas pats dominavimas bet kokiu būdu, bet kokia kaina. Viskas remiasi tuo pačiu banaliu gyvulišku išgyvenimo instinktu. Kas geriausiai sugeba kontroliuoti supančią aplinką ir žmones? Dominantas, naiviai manantis, jog taip jis yra pakankamai saugus.

O kodėl čia reikalingi žodžiai “naiviai manantis”?

Todėl, kad taip ir yra iš tikro. Apie kokį saugumą čia galima kalbėti? Juk anksčiau ar vėliau kūnas vis viena mirs, kad ir koks jis nebus fiziškai stiprus, kad ir kiek žmonių apmulkinsi, kad ir kaip tu jį nesaugotum, kad ir kiek  apsaugos sienų pristatytum, tame vis tiek nėra jokios prasmės. Ir kas tai per gyvenimas toks, kuriame egzistuoja pastovi baimė už gyvybę ir konkurentų spaudimas? Subręsta vis naujos kartos, o kas tai sensta (kūnas sensta), jauni paauga – lipa senesniems ant kulnų, irgi siekia analoginio dominavimo viršūnių. Ir tas pats kartojasi vėl ir vėl šiame Samsaros rate.

Taigi, grįžkime prie pasaulėžiūros. Kada pas žmogų yra Žinios apie tai, kaip iš tikro sudarytas pasaulis ir kas jis pats yra, kada žino Kieno sukurta Kūrinija, tai ir jaučiasi visai kitaip, pasikeičia prioritetai. Netgi mokslas šiandiena daro atitinkamas išvadas, jog šis pasaulis negalėjo atsirasti pats savaime, atsitiktinumo dėka. Nes viskas veikia ant tiek tiksliai ir suderintai, jog atsitiktinumui čia visai nėra vietos. Kaip sakoma: “net plaukas nuo galvos nenukrenta šiaip sau, atsitiktinai”.

Pavyzdžiui planetarinė mechanika. Viskas suderinta taip tiksliai ir subtiliai, jog planetos niekada nesusiduria tarpusavyje. Ir tai tinka viskam, nuo makro iki mikro pasaulio. Visur tos pačios struktūros, kristalinės gardelės, kiek mikro, tiek ir makro. Ir kaip tai galėjo apsijungti savaime, dar atsitiktinai? Yra efektyviai išsireiškęs vienas mikrobiologas: “Visatos atsiradimo paaiškinimui sugalvotą ir plačiai afišuojamą “Didžiojo Sprogimo teoriją”, galima sulyginti su Enciklopedijos Žinyno atsiradimu, po “sprogimo spaudos spaustuvėje”. Kada raidės pradžioje išsilaksto į visas puses chaotiškai, o po to tvarkingai susiklijavo savaime ir štai tau paruoštas žinynas”.

Pasaulis niekaip negalėjo atsirasti iš nieko ir tuo labiau atsitiktinai. Yra kokia tai atitinkama kūrybinė jėga, energija ir mes suprantame, jog tai vis tik yra Kūrėjas, Viešpats, kuris sukūrė šią Kūriniją. Tačiau, mums neprieinamos žinios “Kaip?”,  dėl vienos paprasčiausios priežasties. Nes sąmonė nesutalpina tiek informacijos. Ir tai, kas mirtinga, negali suvokti to amžino gyvenimo. Yra įvairūs Dievo pažinimo keliai, tame tarpe vienas iš jų ir mokslinis. Taip, jis kol kas dar nėra tobulas, tačiau tai taip pat yra kelias.

Ar tai reiškia, jog apie Dievą galima sužinoti ir mokslo dėka, tai yra, per sąmonę?

Taip. Jei sąžiningai, rimtai priimti tikrą mokslą, besiremiantį argumentais ir moksliniais faktais, be jokių išvedžiojimų nuo proto. Mokslininkai po mažu prisikapsto iki esmės ir daro teisingas išvadas, jog būtent Dievas sukūrė šį pasaulį. Todėl daugelis  žymių mokslininkų buvo tikintys, nors pradžioje ir aklai, tačiau jautė, jog yra kažkas tai aukščiau. Dabar net matematikai įrodinėja Kūrėjo egzistavimą. Prie tokių išvadų anksčiau priėjo fizikai, biologai,  kurie dabar ypatingai tiria žmogaus smegenis ir visus jų pasireiškimus, daugelį funkcijų, kurių kol kas negali paaiškinti. Jie niekaip negali suprasti, kodėl į žmogų yra įdėta tokia gausybė galimybių ir sugebėjimų, kurių jis niekada neišnaudoja?

Bet juk apie tai beveik niekur praktiškai nekalbama?

Nekalbama todėl, kad tai kai kam nenaudinga. Daugelis mokslininkų yra giliai tikintys ir tai kyla iš profesinės patirties. Pavyzdžiui chirurgai, savo darbe susiduria su tokiais momentais, kurie nėra paaiškinami logika ir paprasčiausiai netelpa į jokius jų turimų medicininių žinių rėmus...

Panašią informaciją apie Kūrėjo egzistavimą oficialus mokslas žinoma atmeta, kadangi jis taip pat yra tos pačios materialios sistemos dalimi. Tačiau tikrieji mokslininkai, kuriems Tiesa, orumas ir dorovė dominuoja virš išgyvenimo dogmos nuo sistemos – apie tai kalba pakankamai daug. Juk visi žino tokią populiarią frazę, jog “tas, kas valdo informacija – valdo pasaulį.” Kodėl?  Kadangi, jeigu iš tikro būtų pateikta tokia dvasinė informacija, kokia yra, tai žmonės neabejotinai taptų laisvi. Jiems nebereiktu vedlių ir piemenų, pasakojančių kaip ir su kuo reikia gyventi, ką valgyti, kuo domėtis ir kur eiti. Žmogus pats suprastų ką jam reikia daryti, atsirastų gyvenimo tikslas ir tiesus kelias į Dvasinį Pasaulį, be jokių religinių labirintų ir tarpininkų.

O bendrai tai, ar yra pas žmogų toks dalykas kaip Siela?

Taip. Žmonių be Sielų nebūna, arba tai jau ir ne žmogus. Jei paimti matomą žmogaus sudedamąją, tai kūnas, praktiškai yra savotiška biologinė laboratorija, sugebanti sukuri viską, tai yra – bet kokį cheminį elementą.

Deja, daugelis save tik ir suvokia tokia chemine laboratorija, be dvasinės sudedamosios?

Vėl gi, informacijos nepakankamumas, tai pirmiausia. O antra, kūnas laibai įdomiai sudarytas. Jis įdirba net tik būtinus išgyvenimui įvairius cheminius elementus, bet ir įvairius vidinius opiatus.  Tai yra, įvairius cheminius junginius, suteikiančius malonumą, trumpalaikį pasitenkinimą. Tokios medžiagos įdirbamos tada, kada žmogus yra atitinkamose emocinėse būsenose. Tai gali būti euforija, baimė, pyktis ir tt. Atsiranda savotiška emocinė manija, priklausomybė. Ir daugelis žmonių už to užsikabina, tampant kūno malonumų įkaitais. Yra panašių į tai susirgimų – kavamanija, melomanija, narkomanija ir tt. Manija – neįveikiamas potraukis. Prisirišimas prie kūniško, prie to, kas suteikia pasitenkinimą. Bet tai priklausomybė nuo išorinių šaltinių. Priklausomybė nuo emocijų – vidinė priklausomybė nuo sąmonės. Kūnas – materiali-grubi žmogaus sudedamoji, o štai sąmonė – materiali-subtili (nematoma regai) sudedamoji. Jau pakankamai atlikta tyrimų ir įrodyta, jog sąmonė – sudėtinga subtilaus lauko struktūra, nesanti smegenyse.

Žmonės suvokia save tik kaip ją dažnai?

Taip, be to jos dar ir nemato, klaidingai manant, jog tai yra fizinio kūno sudedamoji, atitinkama smegenų darbo veikla. Tačiau mokslas pakankamai aiškiai įrodė, jog taip nėra iš tikro. Smegenys yra tik priimanti ir perduodanti sistema, tai nėra pati sąmonė. Smegenyse vykstantys procesai visiškai nekoreliuoja su procesais, vykstančiais sąmonėje. Kodėl taip teigiama?

Yra įdomi informacija, besiremianti praktiniais moksliniais bandymais. Atliko kelis paprastus bandymus ir gavo tiesiog šokiruojančius rezultatus. Bandymo metu, sakant žmogui ką jam reikia daryti, ką pagalvoti, tuo pat metu nuimami tomografo parodymai nuo smegenų, rodantys jų aktyvumą, vykstančius procesus. Pavyzdžiui, liepiama pajudinti kokios nors rankos atitinkamą pirštą ir tt.

Tai štai kas gaudavosi. Prieš tai, kai žmogus tik pagalvoja apie veiksmą, praeina kiek tai sekundžių nuo komandos pasiuntimo ir gavimo.  Visa tai buvo atsekama tomografo pagalba. Pagal jį pastebima, jog veiksmas atliekamas dar anksčiau, nei apie tai pagalvojo. Tai yra, iš pradžių turi eiti signalas ką daryti, po to turi atsirasti mintis kaip daryti, ir tik po to turi būti veiksmas. Tačiau taip nėra.

Bandymo rezultatai leidžia teigti, jog žmogus savo kūnu nevaldo, pas jį nėra savo nuosavo valios. Kas jame galvoja?  Žmogus net nespėja suvokti tos minties ir to veiksmo, kurį jis jau atlieka. Gaunasi taip, jog jis vykdo kažkieno tai kito valią. Išvada, žmogus neturi savo valios, o pasirenka vieną tarp dviejų esančių, priklausomai nuo to, kam skiria dėmesį. Smegenų darbas ir sąmonė dabar yra tiriama pakankamai rimtai.

Gaunasi taip, jog asocijuoti save su kūnu ir sąmone – grubi klaida?

Taip. Čia dar vertėtų pridurti, jog sąmonė –  jėgos lauko struktūra. Tai yra ir informacinė žmogaus sudedamoji, sudaryta iš žymiai subtilesnės materijos, nei fizinis kūnas. Tačiau viso tokio materialaus mechanizmo esminė judėjimo jėga – Siela.

Į fizinį kūną Siela įeina 8 dienoje po gimimo. Tai yra pakankamai tiksliai užfiksuota daugelio mokslinių tyrimų ir eksperimentų metu. Pirmiausia pasireiškia kaip staigus kūdikio svorio padidėjimas, nuo 20 iki 50 gramų ir būtent nuo 8 dienos kūdikio žvilgsnis tampa sąmoningas, daugiau asmeninis.

Bet juk Siela žmonėms asocijuojasi neaišku su kuo: ir su atitinkamais charakterio bruožais, vidiniu psichiniu pasauliu. Tai ji jiems kaip tai skauda, tai ji verkia, krauju apsipila ir tt. Kodėl susiklostė tokios įvairios asociacijos?

Vėl dėl to paties nežinojimo ir žinių trūkumo, jų slėpimo. Toks šiuolaikinis mokslas, kaip Psichologija, savo pavadinimo pagrinde turi du graikiškos kilmės žodžius. “psiche” – Siela ir “logos” – mokslas. Kažkada tai buvo konkretus mokslas apie Sielą ir su ja susijusius reiškinius. Pirmapradžiai, tokiame moksle buvo tiriama būtent žmogaus dvasinė sudedamoji. Tačiau praradus, išbarsčius esmines žinias, pakeitus kai kuriuos supratimus, šiuolaikinėje visuomenėje tai tapo mokslu tik apie žmogaus sąmonės veiklą. Kaip ir visur, įvyko esmės pakeitimas nuo proto, sistemos.

Viskas vėl apie ją, tai yra – “Sistemą”?

Žinoma taip ir ne kitaip. Nes jei žmogus tvirtai žinos, bus įsitikinęs, jog pas jį yra tokia Dvasinio pasaulio sudedamoji kaip Siela, kad su ja yra galimybė toliau evoliucionuoti ir vystytis kaip amžinai, Dvasinei būtybei, atsirastų konkretus gyvenimo tikslas kurio siektų nepaisant nieko, tame tarpe ir pačios sistemos, su visomis jos pinklėmis. Ir tai taptų ne šiaip sau trumpalaikis tikslas, bet persiformavimo būtinybė. O iš čia sektų ir gyvenimo vertybių performavimas. Egzistavimas taptų ne dėl pilvo prikimšimo ir giminės pratęsimo, vergaujant sistemai, o dėl tolimesnės Asmenybės evoliucijos. Juk žmogaus evoliucija vyksta ir toliau, už fizinio lygio ribų. Apie tai žmogus susimąsto, pradeda užduoti sąmonei nepatogius klausimus, svarsto kur jam eiti, ko siekti. O jei pradeda uždavinėti klausimus sau pačiam – vadinasi vystosi toliau. Na o protingu, tuo labiau išmintingu, išsivysčiusiu žmogumi valdyti praktiškai neįmanoma. Tai ir yra pagrindine priežastimi, dėl kurios slepiama, naikinama tikra dvasinė informacija.

Kaip žmogui paaiškinti, kas yra Siela paprastais žodžiais? Ir ar aplamai galima tai paaiškinti žodžiais kaip nors?

Tai ir yra problema, jog to paaiškinti žodžiais kaip nors neįmanoma. Sunku paaiškinti negyvam apie gyvą ir dar negyvėliu kalba. Galima tai tik prajausti pačiam. Siela nepriskiriama nei fiziniam kūnui, nei sąmonei, nei energetinei struktūrai, nei fiziniam pasauliui aplamai. Žmogus gali tik prajausti ir kai kuriais gyvenimo momentais tai jaučia. Bet jis dar nesuvokia kas tai. Iš kur atsiranda tokie giluminiai jausmai? Gilios ramybės, meilės, laimės jausmai, kurie nesusiję nei su niekuo, kas yra materialu, kas išorėje. Nei su kokiais nors įvykiais, objektais, nei su žmonėmis. Štai tokie pradžioje trumpalaikiai giluminių jausmų žybsniai, kuriuos žmogus gali prajausti ir yra Sielos pasireiškimas. Mes tai galime tik prajausti ir daugiau nieko. Nei pamatyti, nei nustatyti jos buvimą kokiais nors prietaisais neįmanoma, tik vienas būdas – per nuosavą suvokimą, per nuosavus jausmus.

Bent panašiai kokioje vietoje yra Siela, orientuojantis pagal fizinio kūno organus?

Pagal fizinio kūno organus maždaug krūtinės srityje, saulės rezginio srityje. Ne širdyje, ar dar kur nors, kaip klaidingai teigia įvairūs šiuolaikiniai “guru”, o būtent saulės rezginio srityje. Bet tai nereiškia, jog ten ir yra koks tai fizinis konkretus taškas. Greičiau tai būtų nemateriali sritis, arčiau energetinės, arčiau tokio supratimo. Nes tai iš vis ne materija, o būtent antimaterija, jeigu galima taip išsireikšti.

O jei iš esmės, konkrečiau, kas tai yra ta Siela?

Tam, kad kalbėti apie tai, kas yra Siela, pradžioje reikia suprasti kas yra Dievas, nes Siela Jo neatskiriama dalelė, esanti kiekviename žmoguje.

Na jei jos materialiame pasaulyje nėra, tai kur ji tada yra po galais?

Grįžkime prie žmogaus konstrukcijos. Pradėjome kalbą apie fizinį kūną ir sąmonę. Bet dar yra toks supratimas, kaip žmogaus energetinė sudedamoji, subtilūs kūnai, apvalkalai, pavadinkit tai kaip norit. Ir fizinis kūnas toje sudėtingoje konstrukcijoje vaidina labai menką vaidmenį. Tik kaip vienas iš daugelio Sielos apsauginių apvalkalų. Šioje konstrukcijoje  fizinis kūnas užima tik apie 5 %. Šiandiena fizikai bergždžiai bando išskirti kokią tai antimateriją. Bet kas įvyks iš tikro, jei antimateriją sujungti su materija? Pagal tuos pačius fizikus, įvyktų savotiška anihiliacija, tai yra susinaikinimas. Tam, kad koks nors nematerialus objektas galėtu būti materialiame pasaulyje, jis turi būti  pakankamai apsaugotas. Ir pirmiausiai, turi būti apsaugotas pats materialus pasaulis nuo jo. O mes kalbame apie tai, jog Siela yra viena iš Kūrėjo, Dvasinio pasaulio sudedamųjų dalių. Ir pagal įvairius tikėjimus, tame tarpe ir korane sakoma, “jog jeigu Kūrėjas nors akimirkai parodys save tikrą, tai kalnai išnyks kaip dūmas,” jau nekalbant apie smulkesnius objektus, o tuo labiau gyvius.

 Išeina taip, jog bet kuri Siela turi atominės bombos, ar net didesnę jėgą?

Žmogus savyje nešiojasi didžiulį energijos potencialą. Jeigu kokiu nors būdu jame esanti energija išsilaisvintų, tai Himalajų kalnai taptų dykuma, su smulkiu smėliuku. Ant tiek yra didelė jėga, energija, esanti kiekvienoje žmogiškoje būtybėje.

Ir tokios energijos šaltinis jame yra būtent Siela? Ne kokia nors Ci, nei Reiki energija, nei kitos energijos?

Visa tai, ką dabar paminėjote (Ci, Reiki ir kitos) – šio materialaus pasaulio energijos rūšys. Čia klausimas tame, jog Siela, kaip antimaterija, yra apsaugota įvairiais energetiniais apvalkalais, tame tarpe ir fiziniu žmogaus kūnu. Tam, kad žmogus pažintų šį pasaulį, aplink Sielą išstatoma atitinkama apsauginė energetinė konstrukcija (eterinis, astralinis, mentalinis ir tt.). Kūnas, smegenys ir sąmonė yra šio pasaulio pažinimo mechanizmas, instrumentas. Senovėje egzistavo toks supratimas, jog aplink žmogų yra išsidėsčiusios keturios Būtybės, energetiniai laukai, ar dar kaip tai pavadinsi. Jas įvardijo įvairiai skirtingose tautose, tačiau praktiškai visose galima jas aptikti paminėtas ir apibūdintas.

Pavyzdžiui, pas slavus tai susiję su stichijomis, gamtos skirtingomis būsenomis – žiema, pavasaris, vasara, ruduo. Ir pagal pasaulio puses – rytai, vakarai, šiaurė, pietūs. Arba priekinė, užpakalinė, kairinė ir dešininė, pagal išsidėstymą. Skirtingais laikais informacija apie tai buvo pateikiama skirtingai. Įvairiose tautose skirtingos ir tų konstrukcijų asociacijos, terminai. Tautoms, kurios gyveno miškuose, žinios buvo perteikiamos per jiems artimus įvaizdžius,o tiems, kurie gyveno stepėse – per kitokius įvaizdžius ir tt. Tai yra, žinios buvo perduodamos per įvairias asociacijas ir įvaizdžius. Kas žmogui tiko supratimui labiausiai, tas ir buvo naudojama žinių perteikimui. Tais tolimais laikais žmogaus konstrukcinių pusių pažymėjimui buvo naudojami tokie žodžiai kaip “dvasios”, “būtybės”, “toteminiai žvėrys” ir tt. Tos būtybės – tai energo-informaciniai laukai, esantys nematomoje žmogaus konstrukcijoje, nešantys savyje pažinimo galimybes, informacijos kaupimą, jos perdavimą, analizę ir dar daug ką. Jos pilnai protingos ir kartu su Asmenybe sudaro vieningą žmogaus konstrukciją. Jų negalima nei atplėšti, nei tuo labiau išvaryti, kaip bandoma daryti bažnyčiose.

Na o pati žmogaus energetinė konstrukcija primena nukirstą piramidę. Tarp nukirstos piramidės ir jos atskiros viršūnėlės yra tarpsluoksnis – tai ir yra sąmonės laukas.

O štai toje nupjautoje piramidės viršūnėlėje ir yra pati Asmenybė. Tai dvasinė sudedamoji, tai yra tuo, kuo save žmogus jaučia gyvenime. Asmenybė turi tokį įdomų aspektą. Ji viską analizuoja, daro išvadas ir kaupia jausminės-emocinės patirties bagažą. Ir tik pas Asmenybę yra pasirinkimas.

Sakėte, jog Siela Dievo pasaulio sudedamoji, o ar  Dievas ir Dvasinis pasaulis tai vienas ir tas pats?

Taip. Dievas visur ir viskame, materialus pasaulis sudarytas tuo pagrindu. Šis materialus pasaulis – kaip kokia sustingusi informacinė banga. Todėl mes ją ir pradedame matyti. Štai pavyzdžiui vanduo, turi keletą būsenų. Yra garai, praktiškai nematomi taip? Jei juos sukondensuoti, gausime vandenį, jau matoma, tankesnė būsena. Jei vandenį užšaldyti, gausime kietą, dar tankesnę būseną. Jei grubiai asocijuoti, štai tokia yra ir Kūrėjo valia, viena labai maža jo mintis – Tebūnie Šviesa. Ir atsirado šviesa. Tebūnie kietumas. Ir atsirado kieti daiktai. Tai yra, mažas Jo noras ir šis pasaulis atsirado. Tai kaip tik yra tas didžiulis potencialas, kuris tankėjant, sustingsta ir sudaro mums matomą pasaulį. Ir kas svarbiausia, jog toks potencialas yra pas kiekvieną žmogų, kaip Jo dalį.

Tai yra, jog kiekvienas žmogus savyje nešioja tokią Dievo dalelytę?

Visiškai teisingai, su visu tokiu jos didžiuliu potencialu. Bet kuris materialus objektas pirmiausia sudarytas iš ląstelių, atomų, dalelių ir galų gale, apie ką kalba ne tik senovės žinios, bet ir mokslas, jog materija sudaryta iš informacijos. Jei dar toliau pažvelgti, tai informacija sudaryta iš Kūrėjo energijos (tikros Po dalelės), kuri patalpinta tarp “veidrodžių”. Sąlyginiai kurie pavadinti septonais. Susijungiant kartu tokios dalelės formuoja septoninį lauką. Ir tie laukai gali dar labiau sutankėti, sudarant pačią materiją. Arba likti septoninių laukų kokybėje – nepasireiškiant matomai. Bet tai vis tiek materija, nors ir nematoma, regai ar prietaisams, subtili.

Išsiaiškinom, jog žmogus nešioja savyje Dievo dalelę. Pagrindinė žmogaus sudedamoji – Asmenybė, kuri gali daryti pasirinkimą ir kuri turi valdyti kūną ir sąmonę. Ką būtina atlikti, jog išsilaisvinti jai dvasioje? Ar tai ir yra taip vadinamas nušvitimas, išėjimas į Nirvaną, Rojų?

Taip. Skirtingose religijose apie tai, kaip žmogui atlikti žingsnį į savo evoliucinį vystymasis, buvo pateikiama įvairiai. Tame tarpe ir išėjimu į Nirvaną, susiliejimu su Absoliutu, sufijų praktikos ir tt. Svarbiausia reikėjo suprasti, kaip tai reikia atlikti. Reikalingas pažinimas ir asmeninė patirtis. O pagrindinė žmogaus sudedamoji yra Siela, apie ją viskas sukasi, tai visa ko pagrindas, centras, šerdis.

Tame susiliejime su Siela ir yra tikra žmogaus-asmenybės gyvenimo prasmė?

Gyvenimo prasmė – evoliucionuoti toliau. O taip vadinamas prašviesėjimas –  tik vienas iš žmogaus evoliucionavimo etapų, kad iš kūniškos, gyvūno būsenos pereiti į labiau išsivysčiusią, tobulą dvasinę būseną. Ir skirtumas tarp tokių būsenų labai didelis. Dvasiai, dvasinei būtybei jau nereikia tokio materialaus apvalkalo kaip fizinis kūnas, su visais jo nesibaigiančiai norais ir nereikia jo aptarnauti. Fizinis   žmogaus kūnas pasiima sau daug dėmesio jėgos. Juk jis toli gražu nėra tobulas, tačiau laisvas savo vystymesi. Fizinis kūnas, kaip vienas iš dvasios apvalkalų, gali egzistuoti tik šioje materialioje sferoje. O dvasia jau visiškai laisva būti bet kokioje, kad ir subtiliausioje sferoje, ar dvasiniame pasaulyje. Jos nereikia, nei maitinti, girdyti, rengti, jai nereikia net kvėpuoti.

Kas gi tai yra tas Sielos gelbėjimas? Juk žmonės, einantys į bažnyčias, irgi ryžtingai teigia: “mes gelbstime Sielą maldose” ir supranta visa tai visai kitaip nei čia aiškinama.

Daugelis įvairių religinių konfesijų, tikėjimo tėkmėms priklausančių žmonių ne šiaip sau eina į šventyklas. Tarp jų yra nemažai tokių, kurie iš tikro ieško Esmės. Jie jaučia, jog kažkur tai ten, kažkur tai šalia yra informacija, yra tikros Žinios. Yra kas tai tokio daugiau, nei pasakoma per pamokslus. Todėl žmonės ir eina ieškoti toliau. Kur daugiau eiti? Kur tokiam žmogui eiti, kad rasti tikras žinias? Jis jaučia, kad žinios apie Sielą, apie Dvasinį pasaulį yra, bet kur jas paimti daugiau nežino.

 O ar tarp tų įvairiausių religinių mokymų yra  tikros žinios apie Sielos gelbėjimą?

Jei pasigilinti labiau ir ne tik pagrindiniuose šventuose raštuose, tai yra žinoma...nors ir iškraipytos, bet yra tas esminis grūdelis, kurį suradus ir nuvalius, pakaktų Sielos išlaisvinimui...

 Čia turbūt turite omenyje ir “Širdies maldą” arba “Jėzaus maldą” krikščionybėje?

Taip. Ir aplamai gerai, jog apie Sielos gelbėjimą iš vis dar kalbama stačiatikių ir kitose rytų Europos  krikščioniškose konfesijose, ko seniai jau nebėra vakarų regionuose. Tačiau, jei pakelti gilesnius tų religijų klodus, visa tai žinoma yra.

Žinios apie Sielą, reinkarnaciją ir apie “sidabrinį siūlą”, kuris jungia Asmenybę su Siela, visada buvo ir bus. Jos paprasčiausiai tapo ant tiek pakeistos, iškreiptos iki neatpažinimo, dalis giliai palaidota po laiko sluoksniu, ar įvairių religinių veikėjų nesuvokimu, samprotavimu nuo proto, jog tapo neatpažįstamos.

Kaip ir visada vadovaujantis protu, jeigu žmogus ko tai nesupranta, tokias žinias arba nuslepia, arba sunaikina, arba deformuoja valdžios interesams. O paprasti žmonės visais laikais domėjosi savo dvasine sudedamąja. Į dvasines įstaigas dažniausia eina tam, jog gauti atitinkamą dvasinę informaciją, gauti žinias. Tačiau yra ir tokių lankytojų, kurie ieško kokių tai mokytojų, ieško guru ir guodėjų, kuriems vėliau galima būtų perkelti atsakomybę, jei ką, kurie tarsi atlieka tampančia populiaria prievolę...

Bet juk ten gauna šventraščių, ne kartą perrašytų, koreguotų nuo proto, tik banalias dogmas, šablonus ir kaip sakoma Allat Ra knygoje, tik įvairius “šamanų šokius su bugnais”?

Taip, iš tikro tai, kas liko iš Žinių, paversta į religijas ir mažai ką duoda paprastam žmogui. Ir kad iš tų likusių žinių trupinėlių ką tai surinkti, reikia gilios analizės, pastabumo, kantrybės ir nemažai pastangų. Reikia atsijoti grūdus nuo aibės pelų.

Pirmapradžiai, Žinios visada yra duodamos paprastoje ir žmogui suprantamoje formoje, kad pritaikiusi jas praktiškai, bet kuri Asmenybė turėtų galimybę savo dvasiniam vystymuisi. Pas Dievą visada viskas paprasta ir aišku. Pas Jį nėra jokių paslapčių ar sudėtingumų. Tik žmogaus protas, sąmonė, tas demonas padaro iš paprasto sudėtinga. Jam tiesiog būtinos paslaptys, painumas, rūkas ir migla.kad kvailos žuvys kibtų ant tuščio sistemos kabliuko...

O ar pas mus buvo tie, kurie saugojo tokias Žinias?

Taip, žinoma buvo. Iki krikščionybės tokiu vadino įvairiai: Vaidilos, Žyniais ir tt. Rytuose sufijai, islame – dervišai, budizme – brachmanai ir tt. Tai yra visi tie, kurie privalėjo išsaugoti Žinias švarioje formoje ir jas perduoti sekančioms kartoms. Praktiškai, visose tautose, visose religinėse tėkmėse buvo tokie Žinių saugotojai. Bet vystantis civilizacijai ir materialiam pasaulio supratimui, sparčiai vystantis vartotojiškai visuomenei, tos Žinios prarandamos. Kažkur tai kažkas jas giliai paslėpė, tačiau vėliau užmiršta kur. Kažkas jas iškreipus pradėjo naudoti savo asmeniniams tikslams, dėl valdžios, populiarumo, didybės ir tt. Todėl Žinios apie Sielą, dvasinį vystymosi kelią paprasčiausiai buvo prarastos. Nors laikas nuo laiko, įvairiose tautose tokios Žinios yra atnaujinamos.

Juk tam buvo skirti ne tik kokie tai dvasiniai institutai, bet ir šeimyninės tradicijos puoselėjo tokį Žinių perdavimą? Kodėl išnyko toks Žinių perdavimas šeimoje iš kartos į kartą?

Dėl tokios pat priežasties. Kažkur kažkas kažko nesuprato, ar kokiu tai laiko periodu kažkas įvyko civilizacijoje, gal karai, stichijos, marai, kataklizmai. Ir saugotojai, kurie nešė tokias žinias iš tikro galėjo  patys žūti, arba jiems nebuvo kam perduoti tokių Žinių. O dar kiek įvairiausių epidemijų praūžė žemės paviršiumi, išmirdavo ištisais kontinentais. O kažkur  gal nutrūko žinių perdavimo sekančioms kartoms grandinė. Bet tai nereiškia, jog jos prapuldavo visiškai. Juk tokios Žinios periodiškai atnaujinamos ir pateikiamos žmonėms. Kaip sakoma, “Kas nori, tas visada ras. Kas beldžiasi, tam visada atvers”...

Kaip ir dabar per knygas “Sensėjus iš Šambalos” ir “Allat Ra” tikriausiai?

Taip, duotuoju atveju mums galima sakyti pasisekė, nes gimėme ciklų Sankirtos laikais. Žinios vėl atnaujintos ir pateiktos būtent tokioje formoje, kuri  labiau tinkama mūsų sąlygom, atsižvelgiant į šiuolaikinio žmogaus intelekto lygį. Tuo labiau, jog jos patvirtinamos įvairiais moksliniais tyrimais ir pastebėjimais. O tai didžiulis pliusas tiems, kam vis dar reikia įrodymų sąmonei įtikinti. Jei pažvelgti ankstesnius laikus, tai iš esmės žmonės ėjo dvasiniu keliu daugiau iš tikėjimo, kad ir aklo pradžioje, patvirtinant tai asmenine patirtimi.

Pagal intuiciją kaip sakoma. Ir tai tikriausiai buvo žymiai sudėtingiau, nei dabar?

Taip, tačiau tuo pat metu, toks stiprus tikėjimas, koks buvo anksčiau, duodavo savo pastebimus rezultatus. Jie ėjo pagal jausmus ir tokių subrendusių vaisių dvasiniam pasauliui derlius būdavo net gausesnis nei dabar...

Kaip žmogui šiandiena paaiškinti apie Sielos gelbėjimo būtinybę? Ar yra koks nors ypatingas priėjimas, metodas?

Kiekvienas žmogus žino kas tai yra gyvenimas ir mirtis, bent jau įsivaizduoja, jog žino ir supranta. Jis užsiėmęs kuo tik nori, manant, jog gyvenimas – pastovus rūpestis, judėjimas, skubėjimas ir tt.  Taip yra todėl, kadangi sąmonė laiko save gyva tik judant, judėjime. Tačiau tikras gyvenimas – niekada niekur nedingsta. Tikras gyvenimas stabilus.

O kas vyksta gamtoje? Gyvybė egzistuoja visada, ji tik keičia savo formą. Bet ji yra. Na o kūno, tai yra materialaus apvalkalo mirtingumas visada buvo ir bus. Žmonės pradeda dar labiau visa tai jausti, nes laikas vis greitėja. Todėl ir atsiranda toks sąmonės baimės momentas, o kas įvyks toliau.

Norite pasakyti, jog dvasingumu galima sudominti  ir per baimę?

Na baimė tai nėra koks nors dvasinis kelias aplamai. Čia, šiuo momentu svarbus pas žmogų atsirandantis tyrimo procesas, interesas. Tai tarsi grįžimas vėl į vaikystę.

Biblijoje aprašoma kaip Jėzus sakė mokiniams: “...Būkite kaip vaikai...”. Na o kaip pažįsta pasaulį kūdikis? Jam juk įdomu viskas. Jis nesirūpina tuo, kur ką užsigavo, svarbiausia tikslo pasiekimas, kurį mato prieš save. Didžiulis pažinimo noras. Pastovus tyrinėjimo interesas. Viską pačiupinėti, paliesti, jam svarbus ir pats toks procesas.

Tačiau, priėjus prie žmogaus ir sakyti jam “pradėk save tirti” arba dar geriau, kalbėti apie dvasingumą jam nenorint, tai iškarto sukels pasipriešinimą. Taip jau dirba žmogaus sąmonė, kuri nenori prarasti savo kontrolės Asmenybei. Sąmonė žmoguje visada kovoja ir kovos dėl Asmenybės dėmesio jėgos. Kitaip sakant, vyksta dvasinio ir materialaus prado pastovi kova žmogaus proto lauke. Ne kokių nors kritusių ir angelų kova kurtai danguje, o kova žmogaus viduje, proto lauke. Ir tai, kam galų gale suteikiamas Asmenybės dėmesys, tas vystosi toliau, arba sąmonė-demonas, ar dvasia-asmenybė. Todėl, kai tik žmogus prakalba apie dvasingumą, kiti žmonės, suinteresuoti daugiau materialumu, kuriuose dominuoja sąmonės norai, žinoma visada būkštaus ir bus nepatenkinti, priešinsis, reikalaus įrodymų ir tt.

Tuojau pat užrašo į sektantus, kabina įvairiausias etiketes, kad tik patiems nesinorėtų išsiaiškinti kas vyksta ir toliau išlikti sąmonės iliuzijose, kaip ir buvo?

Taip. Tačiau čia kyla toks klausimas. Kaip gyvena pats tas žmogus, kuris “žino”, kuris bando pateikti tas Žinias? Ar jis pats yra tinkamu pavyzdžiu kitiems? Juk Laimė iš tikro, kaip rodo praktika, nėra  kokia nors materialumo kategorija. Tai vidinė sudedamoji, būsena. Žmogus gali būti laimingas būdamas bet kur ir bet kuo, kad ir negyvenamoje saloje, ar srutų duobėje, nepriklausomai kuo aprangos ir ką materialaus sukaupė.

Kaip suprantu, juk žmogus ir sukurtas tam, kad būtų laimingu. Bet tikrąja Laime yra Dievo pasaulio pažinimas, susijungimas su Siela? Tačiau nežinantis to, ieško  tos laimės išorėje ar ne?

Žinoma, jog tai akivaizdus pakeitimas nuo Gyvuliško proto. Iš tikro, laimingu žmogus gali būti tik tada, kada nesirūpina dėl kūno, negalvoja apie tai, jog jis mirtingas ir tt. Rūpinasi tik tuo, kaip jam išeiti į sekantį evoliucijos lygį, nustojus būti laikinu ir baigtiniu. Ir kokia po galais dar gali būti laimė, jeigu žinai, jog rytoj ar poryt mirsi? Juk kūnas mirtingas ir netikėtai mirtingas, kaip sako Volardas. Kad ir ko nebūtum prikaupęs čia, į kapus to neišsineši – avarija, katastrofa ir – viskas. Viskas baigsis ir kokia gi laimė iš to gali būti? Taip kad laimė prasideda tik tada, kada žmogus pradeda jausti vidiniai. Jausti laimę, meilę, amžinybę. Galų gale būti ryšyje su Kūrėju, per Sielą žinoma.

O tai, kas įvardijama, kaip Sielos gelbėjimas, daugiau yra dėl mūsų supratimo aparato ribotumo ir trūkumo. Kada mes kalbame apie Sielos gelbėjimą, tai pirmiausia turime omenyje ne kiek Sielos, o kiek Asmenybės gelbėjimą.

Iš tikro gaunasi, jog gelbstime ne Sielą, o Asmenybę ar ne?

Taip, nes Siela nemirtinga ir taip.

Ji juk atėjo ir išėjo vėl. Ji, kaip Dievo dalelė, nieko niekam neskolinga?

Taip, iš tikro Siela nemirtinga. Tai Dievo pasaulio tobula dalis, tačiau neturinti individualumo ir pasirinkimo. O štai Asmenybė tai gali. Ji savo dėmesį nukreipia arba į materija ir tampa jos sudedamąja, arba į dvasinę ir pilnai tampa Dvasia, evoliucionuoja kardinaliai. Kitaip sakant, įvyksta tai, kas religijose ir vadinama Sielos gelbėjimas, susiliejant Asmenybei su Siela, išvaduojant Sielą iš reinkarnacijų rato. Ir kol tokio momento neįvyksta, kalbėti apie kokią tai gyvą būtybę net neverta. Tai tik kaip spermatozoidas, turintis potencialą, pasirinkimą ir galintis tapti gyva būtybe. Gyva tik tai, kas amžina ir pastovu, visa kita tik laikinas egzistavimas...

Tame susijungime ir yra žmogaus gyvenimo prasmė?

Taip. Būtent evoliucijoje yra prasmė. Viso esamo egzistavimas – evoliucija. Sekantis evoliucijos žingsnis – žmogaus evoliucija į Dvasinį Pasaulį. Ir tai ne pasakos, ar kokie nors išgalvoti mitai, tai žmogaus gyvenimo tikroji prasmė – toliau judėti evoliucijos keliu. Susiliejimas su Kūrėju ir beribis pažinimas, išsivadavus ir materialumo rėmų. Šiandiena mokslas žengia į priekį ir jau yra pakankamai įrodymų, jog egzistuoja kitos planetos ir kitos civilizacijos tikriausiai ten yra.

Bažnytininkai tvirtina, jog: “melskitės dėl savo Sielos išgelbėjimo”, kam, ką galima taip išgelbėti?

Pirmiausia, Siela nėra tavo, tai Dievo dalelė, greičiau tu bandai prilipti, susilieti su ja. Tu tik vienas iš daugelio asmenybių, bandančių susilieti su ja. Taip pat, čia vėl informacijos nepakankamumas.

Nors iš tikro, kada žmogus nuoširdžiai ir sąžiningai meldžiasi, tai jis įeina į atitinkamą sąmonės būseną. Jo Asmenybės dėmesys tada nukreiptas dvasiniam darbui. Įvairiose religinėse sistemose tokį dvasinį darbą atlieka įvairiai, yra įvairių technikų, dvasinių praktikų. Tačiau svarbiausia jose, jog Asmenybės dėmesys būtų nukreipiamas į dvasinę sudedamąją. Tada žmogus patiria gilius ramybės, meilės, padėkos, vidinės laisvės, susilietimo su Kūrėju jausmus. Tai ir yra vadina palaimos įgijimu, Šventos Dvasios didinimu ir tt.

Siela pirmiausia yra Dievo dalelė. Ir jausmai atsiranda kada žmogus nebegalvoja apie materialumą. Taip ir atsiranda dialogas su pačiu Kūrėju, o Jis bendrauja tik gyva, jausmų kalba čia ir dabar. Tokiu momentu žmogus nebegalvoja apie pyragėlius ar garuojančius barščius ant stalo, arba kas bus rytoj, dėmesys tik čia ir dabar...

Na o kodėl kartais vis tik galvoja, kada meldžiasi?

Tai priklauso nuo maldos ar dvasinės praktikos pasiekto gilumo. Nors malda – kiek sudėtingesnis ir ilgesnis kelias, per žodžius, tačiau per juos vis tiek įeinama į dvasinę praktiką, dvasinę būseną. Kaip sakoma krikščionybėje, atsiranda priartėjimas prie Kūrėjo ir palaimos gavimas. Ta palaima kaip tik ir yra tas nuostabus jausmas, kurį prajaučia besimeldžiantis susilietus su Kūrėju. Didžiulis kiekis laimės, meilės, harmonijos, kurioje žmogus būna pasiekęs gilią maldos būseną. Ir kuo dažniau jis atlieka tokius dvasinius žygdarbius, tuo daugiau jis pažįsta save, kaip dvasinę būtybę. To galima pasiekti žinoma ir kitokiais būdais. Yra juk sufijai, besisukantys dervišai ir tt. Praktiškai, pas juos tai vyksta dinamikoje, judesyje, tačiau tai tokia pat pakitusi sąmonės būsena. Rytuose daugiau taikomos dvasinės praktikos nei maldos, kada dėmesys iš karto eina į jausminį suvokimą. Vienos ir tos pačios būsenos galima pasiekti įvairiais būdais. Tik malda šiuo atveju yra žymiai ilgesnis kelias tam pasiekti.

O kame čia užslėptas pats mechanizmas? Štai yra Siela, yra Asmenybė. O kas yra ta varančia jėga, kuri gali tai sujungti, sulieti į vieną? Ko dėka tai įvyksta?

Dėmesio jėga, meilei Dievui dėka...

Tik dėmesio jėga ir viskas? Pirmoji Dieviška nuoroda  irgi sako apie tai, jog pamilk Dievą savo...

Tada leiskite paklausti, tai kuo daugiau gali atlikti tai? Juk kreipiasi Asmenybė – tai jos kreipimasis į Dievą. Meilės auginimas – tai ir yra tų dvasinių vartų atvėrimas, Dieviškos kūrimo jėgos kaupimas. Ir tas kanalas nuo Sielos, nuo Dievo, tampa vis platesnis, jis stiprėja. Žmogus per jį tada gauna daugiau dėmesio jėgos nuo Kūrėjo. Anksčiau tokia jėga buvo vadinama Allat jėga.

O tai ir yra meilė, palaima?

Mes tai galime priimti kaip meilė, ramybė, begalinė palaima, laimė.

Bet juk ne euforija kokia nors?

Ne, tai ne euforija. Euforija – tai emocija. O emocijos trumpalaikės ir yra tik tikrų jausmų iškreipimas per sąmonę.

Tačiau, daugelis žmonių laimę supranta kaip didžiules emocijas?

Pasiaiškinkime, kas tai yra jausmai ir emocijos? Kada vyksta pastovus kreipimasis dėmesiu į dvasinę pusę, į savo vidų, į Sielą, anksčiau ar vėliau žmogus pradeda gyventi tokiais jausmais vis daugiau ir daugiau. Jis tampa ramus, mokosi stebėti dvasinį gyvenimą.

Ir toks kanalas tik tvirtėja?

Taip, žmogus palaipsniui susivokia, pradeda skirti materialų ir dvasinį pasaulį. Suprasti materialaus pasaulio iliuziškumą ir dvasinio realumą, kas iš jų yra pirminis. Kuris kuria? Materialus pasaulis išauga iš dvasinio, kadangi visko pagrindu yra Kūrėjas. Ir kada žmogus pastoviai gyvena tokiais jausmais, jausmais Dievui – pradeda suprasti, jog jis gana laisvai ir realiai gali atlikti tą žingsnį dvasinio pasaulio link. Atlikti žingsnį į sekantį evoliucijos laiptelį ir kad pažinimas niekada nesibaigia, kaip ir tikras gyvenimas.Tai ir yra susiliejimo su Siela žingsnis, kurį atlieka pats žmogus, pagal savo pasirinkimą.

O ar pakanka tik tvirtai pasakyti “pasirenku”? Ar tai vis tik yra kokio tai ilgo proceso, vidinio darbo rezultatas? Svarbų vaidmenį matyt čia vaidina Allat jėgos sukaupimas?

Egzistuoja keletas dvasinių kelių variantų. Pirmasis, kada žmogus tvirtai sau pasakė “Taip” ir atliko paskutinį, galutinį pasirinkimą. Tokiam jau nereikia jokių įrodymų. Jis atkirto praeitį ir viskas, toliau gyvena tik jausmuose. Pavyzdžiui, kaip meta rūkyti, metė ir viskas. Ir čia tas pats.

Viskas pasaulyje fraktalu ir besąlyginė meilė iš karto veda žmogų prie susiliejimo. Tačiau vėl gi, pradžioje turi būti bent jau tokios Žinios kas yra Siela, Asmenybė, jas siejantis “sidabrinis siūlas” – navigatorius, rodantis kur judėti.

Bet daugumoje, tai juk yra kaip atitinkamų įgūdžių, patirties įgijimas?

Taip, kadangi tikėjimas kaip toks, savyje turi turėti ir  dvasines Žinias. O toks pažinimo procesas gali būti ir pakankamai ilgas. Viskas priklausys nuo pačio žmogaus, nusprendusio eiti dvasiniu keliu.

Na bet Allat Ra knygos dėka žinome ir tai, jog egzistuoja dar kitoks Asmenybės kelias – į subasmenybę. Absoliuti žmonijos dauguma renkasi būtent šį kelią. Ir kodėl vieniems pakanka atlikti tik žingsnį, o kitiems didžią gyvenimo dalį reikia eiti iki dvasingumo?

Viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo ir ant kiek rimtai jis pasiruošia tokiam veiksmui. Jei žmogus nusprendė, suprato, prajautė, jam pakanka atlikti tik realų žingsnį. Kaip jau sakyta, “atsikelti ir eiti”, nesėdėti ir nekalbėti apie ėjimą, o eiti. Tačiau  kažkam pradžioje dar reikia įtikinti sąmonę, kad tai, kas suvokiama – nerealu.

Bet mokslo dėka, pavyzdžiui kvantinės fizikos, juk jau pakankamai aiškiai įrodyta, jog viskas aplink – iliuzija?

Taip, tai kas yra laikina ir gali išnykti, negali būti realiu. Pavyzdžiui paimkime medžio atsiradimą iš sėklos. Kad sėkla išaugtų, turi gauti maistinių medžiagų ir vandens. Ji išbrinksta, įvyksta energetinis postūmis, sėkla skyla ir išlenda daigelis. Tada jis prasimuša per storą žemės sluoksnį į paviršių ir visas maistines medžiagas gauna pats. Iš mažos sėklos išauga didžiulis medis, kadangi joje buvo visa informacija apie būsimą medį, Tai įvyks esant idealioms sąlygoms. Tačiau galima sėkla laistyti po lašelį, tik klausimas, ar tą lašeli ji įsisavins, kol jis neišdžiūsta jos paviršiuje. Taip ir žmogus, siekiantis dvasingumo, gali iš karto pasinerti į giluminius jausmus, o gali ir po lašelį...

Mūsų visas toks patirties, argumentų kaupimas yra tik dėl paskutinio pasirinkimo atlikimo. Mes taip bandome įtikinti sąmonę, jog toks dvasinis kelias yra būtinas. Kaupiame patirtį būnant meditacijose, dvasinėse praktikose, susiliečiant su Kūrėju, kad po to, tame galėtume amžinai gyventi. Ir tai tampa natūralia būsena. Juk pavyzdžiui nebegalvojame kaip kvėpuojame. Suprantame, kad kvėpavimas – natūralus gyvenimo būdas. Dažnai būnantis dvasinėse praktikose žmogus, užsiimantis tuo rimtai, pradeda gyventi jausmais, atsirandančiais kitokioje sąmonės būsenoje. Ir tokie giluminiai jausmai visai nepririšti prie materialių objektų. Tai jau tobula ir besąlyginė meilė.

Vadinasi pirmapradžiai turi būti žinios, pasirinkimo atlikimas?

Jau kalbėjome, jog žmogus ateina į gyvenimą kaip švarus popieriaus lapas. Pradžioje jam reikia išsiaiškintu kur jam judėti, susivokti kur jis yra, įgyti atitinkamų žinių, įjungti vidinį navigatorių. Tai yra –  Žinios, pasirinkimas, dėmesys. Toks turėtų būti nuoseklumas siekiant dvasingumo.

Nors, kaip sako išminčiai, iš tikro yra 4 esminiai dvasingumo banginiai, 4 pagrindai, kuriuose pasireiškia ir penktasis. Pirmasis banginis – pasaulėžiūra, jos formavimas, tai yra supratimas to, kur mes esame, kas mes pagal savo esmę. Toliau seka pačios šios materialios sistemos analizė, kaip šis pasaulis sudarytas ir kaip žmogus sąveikauja su juo?  Tai yra žinios, kaip šis pasaulis veikia žmogų.

O kam reikia išsiaiškinti kaip veikia materiali sistema?

Tam, kad suprasti, jog žmogus yra ne iš čia, kitaip sakant, yra nevietinis. Jis turi čia atlikti tik sekantį evoliucinį žingsnį. Žingsnį Namo, pas Tėvą Dangišką, bet jau kaip visiškai nauja, subrendusi Dvasinė būtybė, sąmoningai pasirinkus.

Grubiai tariant, yra toks kaip kambarys ir jam reikia iš to kambario kažkaip tai išeiti?

Taip. Kaip vaikas panašiai klaidžioja po namo kambarius, kol galų gale supranta, jog ir už šio namo sienų egzistuoja didžiulis ir įdomus pasaulis. Kai jis suranda išėjimo duris – jėgų pas jį jau daugiau, ir bent trumpam išėjęs pamato ištisą pasaulį, su žvaigždėmis, medžiais ir tt. Štai taip ir žmogus, savo dvasiniame vystymesi, turi išeiti už sąmonės materialių sienų ribų, prasimušti iš materialaus kevalo...

Tai ir yra Sielos išgelbėjimas?

Tai ir yra Asmenybės išgelbėjimas – o Siela vėl tampa Dvasinio pasaulio dalimi, bet jau kaip individuali, tai yra, pasireiškia kaip nauja Dvasinė Būtybė, turinti savo charakteristikas, asmeniškas kokybes. Kitaip sakant, tampa Angelu, besąlygiškai tarnaujančiu Jam.

Pas Sielą atsiranda atitinkamos Asmenybės kokybės?

Taip, Asmenybė tampa būsimos Dvasinės Būtybės sąmone. Ji kaupia gyvenimišką patirtį. O susijungusi su Siela, pasinaudoja tuo, realizuoja tinkamai jos turimą potencialą. Tačiau Dvasinė Būtybė lieka individualia, Asmenybės dėka.

Pradėjome apie banginius, tai ir pabaikime, koks trečias?

Trečias – vienis, vienybė. Supratimas, jog Dievas – Vienis daugumoje. Kada žmogus pradeda tai suprasti, pas jį pranyksta bet kokie nesutarimai. Jis supranta, jog kiekviename žmoguje yra tokia pat Dievo dalelė.

Kitaip sakant, visas šis pasaulis – tai ir yra Dievas?

Taip. Nes skiria ir skirsto tik mūsų sąmonė. Ir pagaliau ketvirtoji sudedamoji, tai kaip tik ir yra jausminis suvokimas. Tai, kada žmogus pradeda kontaktuoti su Dvasiniu pasauliu ir tampa jo dalimi.

Kaip tai galima pasiekti?

Dvasinių praktikų, meditacijų metu, kurios yra šito supratimo, suvokimo, patirties įgijimo instrumentu. Ir kada mes pastoviai naudojame tokį instrumentą, jausminę būseną aptinkame kiekvieną minutę, kiekvieną šio egzistavimo sekundę, vis dažniau ir dažniau. Atsiranda supratimas, jog šis pasaulis kaip mokykla, kurioje reikia įgyti žinias ir žengti dar toliau – į dvasinius universitetus, evoliucionuojant. Pati seniausia žinoma dvasinė praktika – “Lotoso žiedas”. Galima teigti, jog tai esminė dvasinė praktika, kurios neįmanoma įsisavinti pilnai, kartais net per gyvenimą – ant tiek ji yra giluminė. Krikščionybėje tai – “Jėzaus malda”. Sufijai turi irgi savo tokias praktikas, vedančias prie tų pačių dvasinių persiformavimų. Įvairiose religinėse sistemose jos skirtingai įvardintos, tačiau jų esmė viena: jausminis pasaulio suvokimas, vedantis prie asmenybės ir Sielos susiliejimo ir naujos Dvasinės Būtybės išėjimo į dvasinį pasaulį.

Skiria mus tik sąmonė. O trečias banginis – vienybė. Ar tai reiškia, kad žmogus pirmapradžiai jau vienis su viskuo, o skiria tik sąmonė? Kas būtent skiria? Ego, kitų vertinimas, teisimas? Ką verta pašalinti, kad prajausti vienybę?

Skiria ir skirsto visada puikybė, šlovės troškimas. Tai žmonijos bėdų pagrindinė šaknis. Pagrindas, iš kurio išsišakoja ištisas medis –  baimės, suvokimo šablonai, kitų vertinimo baimė ir tt.

O jei nuėmus puikybę, šlovės troškimą ir ego, žmogus tampa vieniu su viskuo?

 O daugiau jo niekas praktiškai ir neskiria, neskirsto.

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 967 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/3
Viso komentarų: 181 2 »
1 PlejedieteLina   (07.06.2016 15:08)
Lb lb geras straipsnis! ACIU.

O, kad visi si spraipsni perskaitytu!

2 PlejedieteLina   (07.06.2016 15:52)
Labukas visiems! Taip ilgai as nebuvau su Jumis. Nebenoriu as nieko, nei kazka veikti, nei skaityti. Uzejau, radau si lb gera straipsni, perziurejau. Kai tam bus noras - perskaitysiu. Kodel? Parasysiu, nes noriu paprasyti pas Tave Virgi, ir pas visus cia apsilankanciuosius, gal kas zinosit atsakymus i mane kamuojancius klausimus.
Pries pusantro menesio, mire mano mylima Jorkyte Dzetyte. Silta balandzio menesio sestadienio popiete - ji isejo. Isejo... ir issinese mano Laime! As rekiau, ne tas zodis - saukiau, mire ji - ant mano ranku, po pusantru metu nepagydomos ligos. Mirtis nugalejo! As patyriau soka, man lb lb sunku.

3 PlejedieteLina   (07.06.2016 16:10)
Rasau toliau. Taigi: jauciu, tarsi netekau - savo Sielos daleles. Tarsi ji - tai as, o as - tai ji. As seniai prisimenu visus savo Gyvenimus, bet prisimindavau tik save ir kitus zmones, dabar as prisimenu - regiu, kad 5 - iuose buvusiuose gyvenimuose, sis Gyvunelis visada budavo mano, visada tas pats. Dar idomiau: sapnuoju, jog mano mirus Jorkyte, man mintimis sako: - as grisiu, as tuoj grisiu - Ka visa tai reiskia?

4 PlejedieteLina   (07.06.2016 16:18)
(Atleiskit, kad vis rasau kita komentara, man kazkodel jie issitrina...) Vel rasau toliau: Man i samone, taip pat ateina idomios mintys: kad su siuo savo mirusiu Gyvuneliu, as busiu - amzinai, kad ji visada bus tik mano! Is kur tokios mintys? Juk ir mintys neateina siaip sau! Taigi, Virgi, prasau atsakymu, nes pas Tave yra lb daug ivairiausiu ziniu. Prasau visus, parasykite savo nuomones. LB ACIU. Gal tai mane prikels Gyvenimui, gal suteiks Vilti!

LINKIU VISIEMS MEILES, VIENYBES, LAIMES! Su Meile.

5 spurgelis   (09.06.2016 00:37)
Miela, Lina, nuoširdžiausi palaikymai netekus mylimo augintinio. Galiu palaikyti jus tik paprastu priminimu,kurį jums pats augintinis pasakė"aš tuoj grįšiu". Visada žmonės išgyvena netektis ne artimojo,o savo būtent sielos dalies,kurią "patalpino" kito artimojo širdy tam,kad mūsų dalis amžinai būtų su juo. O kai palieka šį gyvenimą artimasis, plyšta ryšys ne su juo,o su mūsų ta sielos dalimi. Bet ,miela Lina,tai yra tik iliuzija,laikinas atsiskyrimas,kad ir kaip skaudu tai išgyventi. Netektys mus moko pažinti, išjausti ir suvokti,kad siela yra vienis,nedaloma ir trūkti negali,tik laikinai atsiskirti tam,kad pilnai suvoktume vienybės ir pilnumo svarbą. Deja dažnai žmonės nė nesusimąstydami išbarsto save po dalelę tiems,patiki savo dalį tiems,kurie nėra to verti. Bet šis atvejis aišku kitoks,rodantis jums Lina,kad ne augintinis priklauso jums,o jūsų sielos dalis,kuri anksčiau ar vėliau kažkokioje kitoje fizinėje formoje suteiks jums galimybę vėl susijungti su Savimi. Leiskite sau išgyventi gedulą,kad galėtumėt atgimti. Tai vertybė.

6 laume   (09.06.2016 14:52)
Labas visiems, šį kartą rašau aš pati,
     Labai nuoširdus spurgelio komentaras, tikrai,atrodo,paguodžiantis.
Bet...., 2o12 o8 o2-03d. d.mums pavyko perimti Vytauto nuorodas apie vokuose esančias instrukcijas , kuriomis reikia vadovautis, jeigu neįvyks kontaktas su SIRIUS IR KITAIS.
    O Lina ,matyt, pajuto ,kad jos gerbėjai nuo PSI  technologijų gali greitai atsikabinti, todėl suvaidino nelaimingosios vaidmenį.
       O dėl straipsnio, galiu parašyti tiek, kad kritikos jame daugiau negu informacijos. Atiduodu pagarbą Virgiui, matyt, jau save atranda savokų ir žodžių labirinte

7 PlejedieteLina   (09.06.2016 19:07)
ACIU, SPURGELI. Esu jau seniau pastebejusi, kad Tobulejimo kelyje esi lb daug pazengusi. ACIU, KAD ESI. LINKIU TAU - KUO GERIAUSIOS KLOTIES!

0  
8 virgis   (09.06.2016 20:40)
Siela – Dvasinio pasaulio, Dievo dalis, esanti mumyse. Tai šaltinis, iš kurio mes, kaip asmenybės, semiame dėmesio jėgą, kūrybinę jėgą, Allat jėgą, Meilės jėgą. Tai antimaterija, apsauginiuose apvalkaluose (eteriniame, astraliniame, mentaliniame, tame tarpe ir fiziniame kūne) – esanti materijoje. Tai Vienis
daugumoje ir dauguma Vienyje, kuris tobulas, amžinas ir nedalomas ir neišsenkančiu potencialu. Siela niekada neverkia, neskauda, neliūdi, neserga, neskaidoma, nepaliekama ir neišdalinama niekaip. Tai neturinti individualumo ir apimties bei ribų, nesunaikinama dalelė mumyse, kuria mūsų Esybę apdovanojo
Dievas.
Tiesa taip, iš tokio vidinio šaltinio gaunamą dėmesio jėgą, tai yra – Allat jėgą, mes, kaip asmenybės, galime nukreipti, arba kitaip sakant, apdalinti bet ką, pagal laisvą pasirinkimą, kuo mus, kaip asmenybes, taip pat apdovanojo Dievas, nieko už tai nereikalaudamas mainais. Taip mes daliname savo dėmesio jėgą, bet
ne patį jos Šaltinį – Sielą. Gali dalinti pasisemtą vandenį, tačiau ne patį Šaltinį, gali dalinti dėmesio jėgą, tačiau ne  Sielą. O ką apdaliname tuo dėmesiu, ką tuo maitiname, tas ir auga, klesti, toks jau dėsnis, Jo
noras, kurio niekas nepakeis ir neatšauks, nepriklausomai ar tai patinka ar ne, supranta ar ne, žino ar ne... Jei suteikiame dėmesį materialiam, tai ir auginame, tuo pagaliau ir tampame, integruojamės į sąmonę, suvokiame save tik fiziniu kūnu. Kitaip sakant, Allat jėgą iššvaistome laikinam ir jos nebelieka dvasios-asmenybės brendimui. O kas vyksta su augalu, kurio nelaistai, užmiršti? Taip ir čia.
Jei vis tik norime subręsti iki dvasinio pasaulio lygio, susijungti, susilieti su tuo Šviesos šaltiniu, dvasiniu pasauliu, tai būtent tam ir turime skirti savo didžiąją dėmesio dalį. Kitaip sakant, stiprinti ir plėsti, “sidabrinį siūlą”, jungiantį asmenybę su Siela iki tol, kol visa tai susilies į vieną Esybę ir Sielos potencialas įgis asmeniškumą, kas ir taps nauja Dvasine būtybe – Angelu...
Na o kas liečia emocijas (liūdesys, pyktis, neapykanta, kančia ir tt.) – tai tik tikrų giluminių jausmų, einančių iš Sielos, iškreiptas trumpalaikis atspindys per sąmonę. Pakanka dėmesį nukreipti į teigiamo, į vidinio šaltinio pusę ir jos išnyksta kaip trumpalaikis rūkas. Žinoma, tai galima tik tuo atveju, jei žmogus suvokia kas jis, kas yra supanti aplinka ir moka kontroliuoti savo dėmesį, kitaip sakant, žengiantis dvasiniu keliu. Priešingu atveju, suteikiant dėmesį nors trumpam užvaldžiusiai emocijai per sąmonę, jis tik dar labiau ją
sustiprina ir suaktyvina, sukuriant nepertraukiamą  nevilties ratą, tuo pačiu pakimbant ant kabliuko ir pakankamai sėkmingai maitinant sistemą savo dėmesio, Allat jėga.
Jeigu žmogui sunku ištrūkti iš tokio rato, jei jis labiau pergyvena dėl išorės netekties, dėl to, jog nebus kam skirti dalį savo dėmesio, vadinasi jis dar pakankamai dvasiškai silpnas, nesubrendęs, pasiduodantis sąmonės pinklėms, abejojantis ir neatlikęs galutinio pasirinkimo. Nežinantis kam mums yra suteikiama dėmesio jėga ir ko reikia siekti jos dėka. Tačiau tai jis gali atlikti bet kada, nepriklausomai nuo aplinkybių iki pat paskutinio atodūsio momento, kol gyvas. Tam jam absoliučiai niekas nemaišo, apart jo paties svyravimų ir neapsisprendimo. Tikra ramybė, laisvė ir palaima yra tik dvasioje per giluminius jausmus viduje, kai pakankamai gerai suvoki, o tiksliau – prajausti, kas ir kodėl vyksta iš tikro, kam tai buvo duota, kada turi aiškų tikslą.  Bet šito niekada nepasieksi per sąmonę išorėje, apraudant įvairias laikinos priklausomybės netektis, kad ir labai mėgstamas...

9 virku   (10.06.2016 10:49)
Na taip susitaikyti su praradimais yra labai sunku, aš pats visai nesniai išgyvenau skausmingas skyrybas su žmona, ji tiesiog išėjo...ir iki to atrodė, kad viską žinau, galiu save kontroliuoti, suvokiu dėsnius, gyvenimo prasmę ir t.t., bet kai tai įvyksta, tu jau laisvai kontroliuoti šito nebegali, tiesiog užplūsta jausmų, prisiminimų, emocijų banga ir jų neišvengsi, beliaka jas išgyventi ir laukti, kol ta vieta širdyje, kurią išeidamas išplėšė artimas žmogus ir išsinešė su savimi, užgis. Sakoma, kad tokios patirtys mums neišvengiamos šioje dualybėje, juk turime išmokti prarasti, netekti ir visa tai išgyventi, kitaip to nepatyrus, nieko ir nesužinosi, nesvarbu kiek ir kokių knygų būsi perskaitęs. visi mes žmonės esame tyra meilės šviesa, kuri čia žemėje perėjusi per tam tikrą prizmę  suskaidoma į daugybę atspalvių, kurie ir sudaro tą mūsų visumą. Todėl kaip bebūtų skausminga, tai egzistuoja, tai tos pačios šviesos, iš kurios mes visi sudaryti, atspalvis ir būtent tie atspalviai, šį iliuzinį pasaulį padaro tikru gyvenimu.

10 Gėlė   (11.06.2016 19:49)
Juozas Erlickas

Tie lietūs,— jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli —
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.

Jie būna susigūžę, išsigandę,
Kai slepiasi nuo vėjo debesy,
Pavargę būna — beldžiasi į langą —
Tik niekada nebūna jie sausi.

Jie lanko naktimis Mėnulio kiną,
O miega neilgai — visai trumpai,
Nes šokinėt nuo debesų tramplinų
Į ežerus jie mėgsta kaip vaikai,

Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti —
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas —
Klajoja po miškus ir jiems nešalta,

Po visą Lietuvą klajoja lietūs,
Kur laukiami, kur nekviesti svečiai —
O rudenį — lyg paukščiai į pietus jie
Greičiausių vėjų lekia traukiniais.

Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios
Lyg Žmonės Palangoj, bet jų namai
Ne danguje yra, o vandenynuos —
Jie tik atostogauja ten — aukštai…

1-10 11-17
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Birželis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930
Statistika

Tinkle viso: 3
Svečių: 3
Vartotojų: 0