Antradienis, 19.03.2024, 12:58
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Birželis » 15 » Kas yra Sielos gelbėjimas?2
17:32
Kas yra Sielos gelbėjimas?2

Kokius pirmuosius žingsnius dvasingumo link žmogus turi atlikti? Ar tai yra dėmesio nukreipimas į vidų, giluminių jausmų paieška, ar dar kas nors?

Faktiškai nuo to galima sakyti viskas ir prasideda. Kiekvienas, pradedantis judėti dvasingumo link, nuo ko pirmiausia pradeda?  Atsiranda koks tai nesuprantamas vidinis poreikis, postūmis. Štai tą, kažką tai nesugaunamo jam ir norisi pažinti viduje, giliai viduje. Bet pradžioje iki galo negali suvokti kas vyksta. Tada imasi atitinkamos informacijos paieškos.

 O ar galima tai pavadinti laimės, ramybės ir tikrų Namų paieška?

Tai daugiau vidinis poreikis, kaip pas kūdikį, ieškantį savo gimdyvio. Žmoguje yra toks vidinis judėjimas į kažką tai nuostabaus, į kažką tai, ko šiame pasaulyje nėra. Juo labiau, jei jis jau pagyveno, truputi pabandė vieno, kito, trečio, tačiau negali atrasti tos vienybės, palaimos būsenos.

Negali rasti tikros dvasinės Laisvės išorėje?

Taip ir yra. Jis galų gale suvokia, jog tikra laimė ir laisvė tik viduje. Ir nors fizinis kūnas yra kokiose tai nepalankiose išorinėse sąlygose, kreipiantis į vidinį, žmogus supranta, jog tik ten viduje iš tikro jis laisvas ir laimingas, nepriklausomai nuo išorės.

O toks laisvės šauksmas – ar tik ne nuo Sielos ateina?

Taip. Jei asmenybė nors kiek kreipia dėmesį į Šaltinį, pasireiškia Sielos siekis grįžti Namo į Dvasinį pasaulį. Ir tai yra žingsnis dvasingumo link, kitaip sakant, Sielos siunčiama žinutė Asmenybei, jog ji suvokus tokią laisvę atliktų paskutinį ir galutinį pasirinkimą, kur jai yra būtina judėti iš tikro.

Gaunasi, jog svarbiau vis tik yra asmenybės skiriamas dėmesys?

Taip, dėmesys ir Meilė Dievui, kaip gimdyviui. Kokiu tai gyvenimo momentu žmogus gali spontaniškai prajausti tokį vidinį žybsnį, nepriklausomą nuo išorinių aplinkybių. Atsiranda noras atkreipti dėmesį į vidų, tai yra, į vidines kokybes. Toks energetinis žybsnis moksliškai vadinamas – “ezoosmosas”, pasireiškiantis kaip kažkas tai nuostabaus. Žmogus to negali susieti su kuo tai aplinkiniu, išoriniu. Tačiau to dėka, Asmenybė nukreipia savo dėmesį į vidų. Užsiduoda klausimą, kas tai yra ir iš kur atsirado tokie jausmai? Pradedama ieškoti dvasinės informacijos.

O pradėjęs ieškoti, tokią informaciją žmogus būtinai suranda. Tokių Žinių jis gali ieškoti visur, įvairiose religinėse, dvasinėse sistemose, sektose, ar dvasiniuose judėjimuose. Ir anksčiau ar vėliau jis būtinai suras, atkreips dėmesį būtent į tokią informaciją, kurioje bus nurodyta teisinga kryptis, vedanti prie tikrų giluminių jausmų. Be to, tai gali padaryti neišeinant iš savo pasirinktos kokios tai religinės konfesijos rėmų. Paprasčiausiai, tam jam pakanka tik dar labiau įsigilinti į tai, kokiu dvasiniu tikėjimu seka, į ką nuoširdžiai tiki.

O koks turi būti tas dėmesys?

Pirmiausia, tai  nuostabus jausmas, ramybė, vidinė laisvė, vienio su viskuo suvokimas, meilė ir padėka.

Aš turiu omenyje dėmesio ypatumus?

Dėmesys negali būti koks tai prievartinis, sunkus per jėgą, ar kiaurai pramušantis sienas. Jis turi būti pakankamai švelnus, taikus, bet tuo pačiu metu ir tiksliai nukreiptas į atitinkamos vidinės būsenos pasiekimą savyje.

Žmogui turi tapti visiškai aiški kryptis ir daugiau jo jau nedomins, nenuves į šalį įvairūs pašaliniai reiškiniai. Nors dažnai nutinka toks dalykas, jog siekiant dvasingumo žmogus įgyja kokias tai nepaprastas ekstrasensorines savybes, kas sukelia įvairias dominavimo pagundas. Bet kada yra aiškus  dvasingumo siekis, žmogus  tęsia pažinimą toliau, nesustojant ties tuo, sutramdant puikybę ir panaudojant tas savybes kaip papildoma priemonę tikslo pasiekimui...

Juk toks dvasinis vidinis siekis yra pas daugelį?  Tačiau dažnai būna taip, kaip ant kokių tai supynių, vieną diena vienaip, kita diena jau visai kitaip. Ką tokiais atvejais galima patarti? Kaip žmogui išmokti pastoviai išlaikyti dėmesį būtent vidiniame?

Iš tikro toks dėmesio išlaikymo procesas nėra sudėtingas. Jei laikinai žmogus ir iškrenta į savo kokias tai emocijas, vėliau gali vėl atsiminti apie dvasinę sudedamąją ir grįžti atgal į vidinę būseną. Kitaip sakant, išorei skirtą dėmesį vėl nesunkiai perjungia į vidinį. Šiandiena, rytos, poryt – jis pastoviai apie tai atsimena vis dažniau ir dažniau. Ir tokie iškritimo tarpsniai, kada yra ne vidinės laisvės, meilės jausmuose, tik trumpėja ir trumpėja. Žmogus dažniau ir dažniau būna vidiniuose giluminiuose jausmuose, tai yra, būna ryšyje su Kūrėju.

Gal reikia žmogui kaip tai dar papildomai išmokti atsiminti apie tai?

Žmogus tai gali atlikti bet kokiu būdu. Galų gale, visus tokius vidinius poreikius jis gali aptikti, net stebint įvairius materialius objektus, ar kokius tai reiškinius. Pavyzdžiui, pamatė skrendantį paukštį – atsiminė, kad yra skrydis, yra laisvė ir vėl nukreipė savo dėmesį į vidinį. Galima tai atsiminti ir per įvairias asociacijas. Bendrai tai, tokius vidinius jausmus žmogus gali patirti bet kur, kur tik nori, kur jis nebūtų: darbe, bendraujant su kolegomis, arba su giminaičiais, transporte ir tt.

Žinoma taip galima, bet tos nestabilios dėmesio svyruoklės, supynės, tai šen, tai ten, labai trukdo dvasingumo siekiančiam žmogui?

Ar žmogus gali būti laimingas pavyzdžiui valgant, šnekant telefonu ir tt? Gali žinoma. Taigi, nesvarbu kur jis yra ir kuo duotuoju metu užsiima išorėje, jis gali būti laimingas. O įdomiausia, reikšmingiausia Asmenybės patirtis ir įgyjama būtent tada, kada iš tikro yra ryšyje su Kūrėju.

Toks žmogus tampa tarsi dvasinio pasaulio pasiuntinys, per kurį veikia dvasinė jėga – Allat jėga. Yra toks išsireiškimas: “Išimkite save iš to, ką jūs darote dabar ir nemaišykite pačiam Dievui kurti per jus”. Nemaišykite Jam kuri, savo Ego beprasmiu įsikišimu. Ir kada pagaliau tai įvyksta, susijungimo su Juo laimė - niekur neišeina, o lieka su žmogumi amžinai. Išorėje visa tai irgi ženkliai pasireiškia. Toks žmogus ras bendrą kalbą praktiškai su kiekvienu kitu žmogumi, kad ir kas jis nebūtų. Išsitrina visos puikybės suformuotos ribos, skiriančios žmones. Toks elgesys, kada sugebama sustabdyti Ego, rasti sąlyčio taškus su kitais žmonėmis – nurodo į vidinės vienybės, teisingą dvasingumo siekį. Juk žymiai komfortiškiau išorėje gyventi vienybėje, savitarpio supratime, pagalboje vienas kitam ir tt. Daugelis šio pasaulio problemų išsisprendžia pačios, nes tampa ne tokiomis reikšmingomis. Ir tokių vienybės privalumų yra begalės.

O kas vyksta su žmogumi, kuris neišgelbsti Sielos? Juk didžioji dauguma šiandiena yra tokių, kuriuos tenkina vartotojo egzistavimas, egzistuoja pagal pilną sąmonės norų tenkinimo programą.

Na pradžioje pradėkime nuo to, ar tokie žmonės iš tikro gauna tai, ko nori, ieško ir ar jie laimingi? Kodėl jie vis tik ieško vis naujų ir naujų emocijų, naujų nuotykių, naujų pasitenkinimo būdų ir tt? Kodėl tai ką turi jų niekada pilnai nepatenkina? Juk jie visą laiką ieško ko tai naujo. Ar gi ne taip gerbiamieji? Žmogaus netenkina prieš tai buvę susidomėjimai, pasiekimai. Jis vis ieško žymiai ryškesnių įspūdžių. Kaip jūs galvojate, kodėl taip yra, ko jiems trūksta?

Pilnai patenkinti sąmonės ir kūno materialiais siekiais nepavyks niekada. Taip jau veikia materiali sistema, jog kuo daugiau galėtų maitintis nebesivystančių kūdikių-asmenybių dėmesiu.

Taip, žmogus visada ieško ir ieškos tikros laimės būsenos. Bet negalintis to rasti išorėje, pradeda vaikyti iliuzines, šešėlines laikinas laimes, septonų veidrodžių atspindžių, trumpalaikius jų zuikučius. Na o sistemos suformuota vartotojų visuomenė, visada pasiūlys tai propaguojančią reklamą: “Jei turėsi atitinkamą kiekį aksesuarų, tai ir būsi laimingas.” Peršama mintis, jog žmogus galį įgyti laimę tik tada, kada pakankamai įgis ko tai materialaus, ar pasieks karjeros, populiarumo, valdžios struktūros aukštumų ir tt.  Bet pasiekę to, kas pagal juos turėjo apdovanoti laime, su nuostaba aptinka, jog ten tikrai nėra jos ir vėl lieka prie tos pačios suskilusios geldos.

Tai jaučia bet kuris žmogus gyvenantis žemėje. Nuo pasiekimų išorėje yra tik atitinkama trumpalaikė euforijos būsena, emocijos. Bet praeina kažkiek tai laiko ir tas toks padėties naujoviškumas dingsta kaip rūkas, paliekant vėl nepasitenkinimo būseną, neišsipildžiusį norą pasiekti laimę.

Ir jei pasiekęs kažką tai materialaus žmogus sako: “Aš esu be galo laimingas”, tai tik banali beždžionėlės kaukė ir tikro savęs vertinimo baimė, slepiantis už jos.

Taigi, kas įvyksta, kada žmogus nesusijungia su Siela?

Tai labai liūdnas likimas. Taip vadinama jausminė-emocinė dominantė išsisaugo toliau. Ką žmogus prikaupė egzistavimo eigoje: norai, emocijos, baimės, gobšumas, neapykanta, puikybė ir tt. - išlieka. Kaip dalis dvasinio, Asmenybė mirti negali. Tokiu atveju ji susijungia su sąmone ir gaunasi tokia sudedamoji – emocionaliai-jausminė, plius informacinė, kurią galima įvardinti vienu žinomu žodžiu – subasmenybė. Gyvenimo praktiškai nėra, nes gyvenimo programa iš jos išimama.

O ar subasmenybė – mirtinga?

Ji mirtinga tik tokiu atveju, jei įvyksta kokios nors sekančios asmenybės susiliejimas su Siela. Ir tokiai subasmenybės būsenai iš tikro nėra ko pavydėti.   Tokioje būsenoje žmogus, o teisingiau būtų tai, kuo jis tapo po kūno mirties, išsaugo siekius ir norus, visą savo emocinę gamą, tik dar daugelį kartų sustiprintą. Tačiau tokių kamuojančių norų realizacija yra visiškai neįmanoma. Siela kartu su subasmenybe pereina į naują kūną, kuriame pradeda formuotis nauja asmenybė, gaunanti dėmesio jėgą, o tai reiškia ir gyvenimą. Na o subasmenybė, po kūno mirties, gauna visą informaciją apie tai, kokiame pasaulyje ji yra, apie tai, kad žmogus galėjo pasiekti nemirtingumo, jei būtų skyręs savo dėmesį dvasiniam vystymuisi, atlikinėjęs dvasines praktikas, dažniau būtų dialoge su Dievu per giluminius jausmus, maldoje ar meditacijoje. Ir toks suvokimas savęs kaip subasmenybe – tikras buvimas pragare. Be to, jau yra kūno mirties patirtis ir mirties baimės. Išeina taip, jog iš vienos pusės kankinamasi nuo negalėjimo išeiti į Amžinybę, į tikrą laisvę ir laimę, kaip dvasinė sudedamoji, iš kitos pusės, kankinasi dėl negalėjimo įvykdyti savo nepasotinamų norų, kaip sąmonė. Ir dar kas svarbiausia, jog negalima nieko pakeisti ir kaip nors įtakoti į naujame kūne gyvenančią naują asmenybę, tik stebėti ir kankintis. O kada pagaliau nauja asmenybė susilieja su Siela į vieną Dvasinę Būtybę, tokie informaciniai apvalkalai, šviesos filtrai (subasmenynės) – išyra. Tai ir yra anihiliacija –  mirtimi.

Atitinkamai galima teigti, jog jei žmogus, nesirenkantis susiliejimo su Siela tikslo, o materialius siekius, karjerą, valdžią, turtus ir tt., pagal faktą –  rūpinasi savo mirtimi ateityje?

Taip. Bet jis apie tai nežino, kol neįvyksta kūno mirtis, nes pilnai asocijuoja save su sąmone ir kūnu. Sąmonė, kaip materialumo dalis, visada pasistengs pateikti trumpalaikį egzistavimą už tikrą gyvenimą ir  neišvengiamą būtinybę mirti, taip iškeliant tikslą pasinaudoti materialiais malonumais kiek įmanoma daugiau. Kitaip sakant, piešia žmogaus-parazito likimą. Taip ir egzistuoja zombiai, naiviai manantys, jog gyvena pilnaverčiai...

Tačiau, tikras gyvenimas galimas tik susiliejus asmenybei su Siela, o visa kita, sakysime taip, būsimas pasiruošimas mirčiai, arba gyvo lavono egzistavimas. Trumpalaikis egzistavimas, kaip sako Rigdenas “tikro gyvenimo mėginėlis”. Po to seka, ne tai kad kūno mirtis, o žymiai blogiau, kai numirti negali ir gyventi nėra kuo...

Kodėl taip?

Todėl, kad kūno mirtis – tik paprasčiausias mašinos sustojimas. O štai Asmenybė, kuri tapo subasmenybe, pradeda jausti labai stiprų spaudimą iš abiejų pusių, turiu omenyje ir dvasinės ir materialios. Praktiškai, tai ir yra pragaras tikrąja to žodžio prasme.

Ten jau atsiranda supratimas kas yra iš vienos ir iš kitos pusės. Tačiau nėra jokių jėgų ką nors pakeisti. O jėgų nėra, kadangi gyvenimo kaip tokio jau nėra, nebeturima dėmesio jėgos. Gyvenimo programa išimta, kaip iš nemokančio naudotis jėga, kuri jam buvo patikėta.

Žmogus tampa kaip koks tai ribotas kambarinis augalas vazonėlyje?

Žymiai blogiau. Sulyginkim tai su buvimu po “stikliniu gaubtu”, kai viską matai, bet paliesti ar paimti nieko negali, taip ir tūnai alkanas, žiūrėdamas į maistą pro vitrinos stiklą. Išlieka visi norai, visos jausminės-emocinės sudedamosios, bet patenkinti to, kaip sakėme, nebegali. Be to, suprantant tikrą amžiną gyvenimą, kuris štai prieš jį, visai šalia, ranka pasiekiamas, tik rankų jau nėra...

Ir vėl gi, už  tokios “stiklinės vitrinos” yra ir visa tai, ko nori jo materiali sudedamoji, iš kitos pusės, mato amžiną gyvenimą, kurį galėjo pasiekti, bet to nepadarė. Matyti visa tai, ko nepadarei, nepasiekei, per savo kvailumą, naivumą, nenorą atlikti kitokį žingsnį, kitokį pasirinkimą – blogiau nei fizinio kūno mirtis.

Tačiau Sielos, Asmenybės gelbėjimas galimas tik esant gyvam fiziniame kūne. Ir praktiškai tai nėra labai sudėtinga. Žmogui tiek ir tereikia, atlikti teisingą pasirinkimą, tai yra kreiptis į save tikrąjį, per giluminius jausmus. Juk tai nuostabus jausmas, nesulyginamas su niekuo. Maža to, kad taip persiformavus ir pasikeitus išoriškai įgyjama masė draugų, vienminčių – sustiprėja vidinė jausminė sudedamoji ir galimybė žengti žingsnį į Amžinybę, tapti tuo, apie ką žmogus visada svajoja, nepriklausomai nuo įsitikinimų ir nuostatų, tai yra – nemirtingu.

O ar jis tokiu momentu ką nors praranda žemiškame gyvenime, kas daugelį ir atgrąso nuo tokio žingsnio?

Iš esmės, nieko nepraranda. Net jeigu jis praradęs fizinį kūną rūpinasi savo artimaisiais, mylimaisiais, juk neprarandama meilė. Tai Dieviško yra sudedamoji.

O kas tada sukelia pakeitimo jausmus kaip baimę, jog reikia būtinai tapti atsiskyrėliu, išeiti į uolas, ar miškus, ten be perstojo medituoti, melstis? Kažkodėl iš karto susidaro įspūdis, jog reikia viską žemišką mesti ir pamiršti?

Tai dėl nesupratimo ir vėl gi, žinių trūkumo. Eina nuo puikybės, nuo Ego. Kadangi žmogus padeda galvoti, jog jis taip taps geresnis už kitus, jeigu atsiskirs oloje, asketiškai gyvens “savo vystymuisi”. O kas mumyse skirsto, išskiria ir dalina? Išeidamas į uolą juk savęs nepalieka čia? Jis su savimi pasiima visas savo mintis, emocijas ir baimes kartu – ir ką su visu tuo darys ten? Gyvenančiam visuomenėje žmogui, tuo pat metu niekas nemaišo vystyti savo dvasinę sudedamąją, apart jo paties.

Kada yra žinios, atsiranda pasirinkimo galimybė. O kada yra pasirinkimas, atsiranda aiškus siekis įgyvendinti tą pasirinkimą. Pirmapradžiu dvasingumo postūmiu iš tikro yra tikėjimas ir praktinė patirtis. Kada pas žmogų yra tikėjimas ir jis patvirtintas asmenine patirtimi – tai tampa žinojimu, tikru tikėjimu. Yra pasirinkimas ir jo realizacijos jis sieks visada, nepaisant išorės gudrybių ir sistemos spąstų.

O kas vyksta su Siela, susiliejusia Asmenybe po fizinio kūno mirties?

Iš tikro, Asmenybei mirties nėra, miršta tik kūnas ir sąmonė. Pas daugelį yra kūno mirties baimė. Dažnai užduoda sau tokius klausimus: jei apsijungsiu su Siela, mirsiu iš karto, išeisiu iš kūno? Pirmiausia tai visiškai neteisinga. O antra, kada žmogus atlieka dvasinį žygdarbį ir iš tikro tampa amžina būtybe, gali priimti sprendimą ir pasirinkti: likti dar čia, ar išeiti anapus. Juk tokiu atveju dar nesibaigė kūne gyvenimo energija (prana), kuri palaiko kūno gyvybingumą. Žmogus gali priimti sprendimą tarnystei čia, tai yra, likti materialiame pasaulyje subrendusia Dvasine Būtybe, tarnaujant Dvasiniam pasauliui.

Jei staiga pas žmogų prasidės tokia transformacija, jis gali išsigąsti kad mirs kaip kūnas? Ką jam galima patarti tokiu atveju?

Tai tik dar vienas sąmonės keliamas klausimas, bandymas žmogų dar kaip nors pririšti prie materialaus pasaulio, eilinė gaudyklė. Gal ir paskutinė tame kelyje. Bet jeigu žmogus nori ramiai išeiti į aukštesnį lygį, jam reikia nekreipti dėmesio į kokius tai sąmonės šnibždėjimus – paprasčiausiai atlikti žingsnį ir tapti Dvasinio pasaulio dalimi.

O ar keičiasi kaip nors tokio žmogaus žemiškas gyvenimas, jei jis priima sprendimą pasilikti kitų labui čia būdamas Dvasine būtybe?

Pačiame gyvenime niekas nesikeičia – keičiasi tik jo santykis gyvenimui. Žmogus tampa žymiai ramesnis, subalansuotas, stabilus. Jis žino kas įvyks, žino kas vyksta aplamai, mato viską plačiu spektru. Yra pilnos žinios apie tai, kas tai yra Dvasinis pasaulis, kas tai yra materialus pasaulis toliau gyvenant materialiame kūne. Tačiau gyvena jau su visai kitokiais prioritetais.  Pavyzdžiui, kad ir tie, kurie pergyveno klinikinę mirtį, tampa geresni, dėmesingesni žmonėms, pagarbus santykis gyvenimui, viskam. Jie matė, prisilietė prie To. Bet dėl kokios tai priežasties pasiliko čia. Tačiau jau žino, jog kaip tokios mirties nėra, pradingsta jos baimė. Jie jau laukia tokio momento, kada tai įvyks – įvyks šventė gyvenime, kuri pagaliau juos grąžins į pažintą būseną. Štai taip ir tas, kuris užsiima dvasinėmis praktikomis, nustoja bijoti mirties. Ir pas jį yra buvimo Ten, už šio gyvenimo ribos patirtis – jam nėra ko bijoti ir ką prarasti.

Žmogus gavo informacija, priėmė teisingą sprendimą ir savo ketinimo, dėmesio, siekio dėka  augina savyje giluminius jausmus. Tai ir yra prašviesėjimo procesas, arba Sielos gelbėjimas?

Taip, tai ir yra žmogaus evoliucinis procesas.

O kas pirmoje eilėje, svarbiausia tokiame procese?

Svarbu išlaikyti tikrąjį siekį pažinimui, ramybė. Žmogus turi nustoti klausytis sąmonės, suprantant iš kur atkeliauja vienos ar kitos mintys.

O ar verta prisirišti prie kitų žmonių dvasinės patirties, eiti paskui labiau pažengusius?

Yra tokia paplitusi klaidinga nuomonė visose religinėse tėkmėse: mokinys turi pažinti prie mokytojo kojų, vykdant jo nurodymus. Nors daugelis tikrų dzen meistrų atvirkščiai, kvietė ir ragino mokinius eiti savo nuosavu keliu – ir tai yra teisinga.

Nesukurk sau dievaičio, matyt apie tai kalbėjo?

Visiškai teisingai. Prisirišimas prie kieno nors svetimos patirties neduoda asmeninės patirties, kas ir yra svarbiausia dvasiniame kelyje. Reikalinga nuosava patirtis. Kad ir kiek nežiūrėsi į tai, kaip kala vinį kitas, tu to negalėsi atlikti tol, kol pats nepaimsi plaktuko į rankas ir nepabandysi. Juk tai paprasta. Žmogus turi įgyti savo nuosavą patirtį. Taip, žinoma, galima atsiklausti patarimo jau žengiančio. Galima užduoti kokius tai techninius klausimus, pasitikslinti, kad matyti, ką reikia pakoreguoti, bet eiti žmogus turi pats savarankiškai, niekieno nevedamas ir netempiamas už ausų.

O ko reikia siekti, tikriausiai jausmų, o ne kokių tai emocijų ir panašiai?

Kuo skiriasi jausmai nuo emocijų? Jausmas pastovus, stabilus, ramus. Emocija – turi pradinį postūmį, atskaitos tašką. Ji auga, pasiekia savo piką  ir tuojau pat užgesta, kaip kokia banga. Be to, galinti nukristi žymiai giliau to momento, nuo kurio žmogus pradėjo. Ir iš tokios trumpalaikės euforijos tampa kartais gilia depresija. Kol yra postūmis, ant kiek užtenka inercijos, tiek ir tęsiasi emocinė būsena. Emocija visada laikina. Ir paskui save visada neša tuštybę, apgaulę. Žmogus ko tai norėjo, bet to tikro, ką norėjo gauti, negavo. Pavyzdžiui, savigraužos emocija gali privesti žmogų iki gilios depresijos. Bet tęsiasi ji iki tol, kol žmogus tai maitina savo dėmesiu. Pakanka dėmesį perjungti į pozityvą ir depresija dingsta.

O jausmas – tai, ką žmogus gauna susilietus su Dvasiniu pasauliu. Tai stabilu ir nepraeina. Žmogus ant tiek giliai pažįsta savo jausminį suvokimą, kad pats tampa tuo jausmu kurį savyje kultivuoja.

Jis paprasčiausiai gyvena tuo jausmu? Ir tik kokią tai likusią nedidelę savo dėmesio dalį skiria išoriniam pasauliui dėl kūno išgyvenimo?

Visiškai teisingai. Tam, kad pasaulyje ką tai pažinti arba kažkaip sąveikauti, vienaip ar kitaip reikia išskirti dalį dėmesio. Vaizdžiai sakant, kada einame gatve, vis tiek šonine rega ką tai pastebime. Štai taip ir čia: kada žmogus pradeda gyventi dvasiniais jausmais, dvasiniu pasauliu, vis tiek periferijoje atiduoda dalį savo dėmesio išorei, be to neapsieisi. Bet šitų 10 procentų dėmesio pilnai užtenka kūno egzistavimui materialiame pasaulyje, arba kaip dar vadinama trimatėje erdvėje.

Ar teisingas toks tvirtinimas, jog prašviesėjimas – būvimas “čia ir dabar”, ištemptas amžinybėje?

Taip, pilnai. Dvasinis pasaulis stabilus. Jis pastoviai yra taške “čia ir dabar”. Tai materialus pasaulis ir sąmonė visą laiką yra judesyje nuo vakar į rytojų, o štai tas taškelis “dabar” – sąmonei nepastebimas, jis iškart prašokstamas. Jei atidžiau pastebėsime kokios pas mus atsiranda mintys. Tai pamatysime patys, jog jos arba apie praeitį, arba apie ateitį daugiausia.

Bet kada žmogus pradeda gyventi giluminiais jausmais ir užsiima dvasinėmis praktikomis, jam čia ir dabar tampa natūralia būsena. Kadangi čia jis yra laimingas. Dabar – tai laikas, kada jis laimingas. Tai taškas, kuris leidžia žmogui būti stabiliai jausmuose ir įgyti absoliučią laimę. Tai visai nesudėtinga iš tikro. Tik dėmesys duoda galimybę sustoti taške čia ir dabar.

Ir tokiu būdu mes galime prisirinkti mums būtiną kiekį Allat jėgos “perėjimui”?

Visiškai teisingai. Tai kas sekundinis pasirinkimas būti laimingam. Žmogus į šį pasaulį ir ateina tik tam, kad išmokti būti laimingu, nepriklausomai nuo išorės.

Reikia pažinti šį pasaulį kuriame egzistuojame, pažinti dvasinį pasaulį ir atlikti pasirinkimą, pereiti į žymiai aukštesnę evoliucijos spiralės viją. Tai pati natūraliausia žmogaus būsena. Jis juda nuo paprasto prie sudėtingo, arba nuo mirties į gyvenimą. Jo judėjimas turi vykti čia ir dabar ne į mirtį, o į gyvenimą, kadangi mirus kūnui, niekas nesibaigia, tikras gyvenimas tik prasideda. Tame ir yra žmogaus egzistavimo prasmė. Kaip išeiname iš namo, su visomis jo sienomis, taip turime išeiti ir į naują gyvenimą – į amžiną gyvenimą. Čia mes gauname tik mažytę tikro gyvenimo patirtį, kas kūnui ir yra laikinas egzistavimas. O kada žmogus peržengia tą ribą – jis evoliucionuoja. Be to, į amžiną, kur pažinimas niekada nesibaigia. Kad ir į ką neatkreiptų dėmesį Ten, tai atsiveria pilna apimtimi. Ir kas geriau žino kaip viskas sukurta, jei ne pats Kūrėjas? Kada žmogus išeina į dvasinį pasaulį, jis pažįsta viską iš karto, nes informacija akimirksniu sklinda visur. Nebelieka fragmentinio, materialaus ir riboto supratimo. Materialiame pasaulyje žmogus paprastai gauna fragmentinę informaciją, kurią dar reikia patvirtinti kokiais tai loginiais paaiškinimais, arba patirties keliu. O Dvasiniame pasaulyje viskas, į ką atkreipiamas dėmesys, tampa suprantama iš karto.

Tai vadinamos Akašu kronikos?

Taip, informacijos laukas. Viskas fraktalu. Pas žmogų yra savo informacijos laukas, pas planetą savo, Visata savo ir tt. – viskas vystosi fraktaliai. Kada žmogus tampa dvasingu, gauna iš karto visą jį dominančia informaciją.

Ką vadina prašviesėjimu, susiliejimu su Siela – tai 7 išmatavimo pasiekimas, bet juk yra 72 išmatavimai? Vadinasi ta nauja būtybė vystosi po to dar toliau?

Taip, pažinimas nesibaigia niekada.

O jei to neįvyksta, tai jis vėl grįžta į Sansaros ratą, kaip subasmenybė ir jo vystymasis baigiasi?

Vystymasis kaip dvasinio – taip, baigiasi. Kada asmenybė tampa subasmenybe, sąlyginiai sakant – tampa savotišku pietų šaukštu Gyvuliško proto sistemai. Gyvuliško proto, materialaus pasaulio, demono pasaulio, galima pavadinti kaip nori, esmės nekeičia. Subasmenybei tampant savotišku Sielos apvalkalu, Allat jėgos, kuri eina nuo Sielos naujai asmenybei, dalis lieka, užstringa joje. Šio pasaulio sistema taip per ją atima dalį Allat jėgos, skirtos naujai besiformuojančiai Asmenybei. Ir kuo tokių apvalkalų Siela prisirenka daugiau, kuo daugiau kartų reinkarnuoja, tuo kūrimo jėgos, Allat jėgos Asmenybė gauna mažiau, tai yra, gauna mažiau dvasinių jėgų, skirtų transformacijai. Ir tuo yra mažiau šansų sekančiai asmenybei susiliejimui su Siela.

Vadinasi, kuo blogesnės subasmenybės, tuo mažiau šansų sekančiai asmenybei susilieti?

Na šiuo atveju gal svarbiau yra kiekis nei kokybė, kadangi, iš principo, gerų subasmenybių kaip ir nebūna.

Na juk būna žmogui šiek tiek pritrūko, ar nespėjo, nors tam skyrė gan daug dėmesio ir laiko?

Būna žinoma, taip. Tada subasmenybė susiformuoja kiek šviesesnė, skaidresnė, tačiau dalis Allat jėgos vis tiek joje nusėda. Kaip ten nebūtų, bet sistema per ją pasiims dalį Allat. Allat Ra knygoje, subasmenybės įvardintos kaip “šviesos filtrai”, priklausomai nuo švarumo praleidžiantys Šviesą, einančią nuo Sielos - nuo Šaltinio. Kitaip sakant, subasmenybė – septonų lauko dalis, iškreipianti Šviesą.

Ar viskas, kas čia materialiame pasaulyje yra, maitinasi Allat jėga?

Taip, be jos nebūtų nieko, nebūtų šio pasaulio. Ir kada Allat jėgos nebebus, materialiai visatai plečiantis ir tolstant – nebus ir materijos.

Religijose ir mituose egzistuoja toks supratimas kaip Angelas. Tai ir yra mūsų minimas prašviesėjimas?

Taip, tai ir yra Dvasinė Būtybė, galima sakyti mūsų galutinis tikslas, nes čia nieko daugiau negali nuveikti, nei tapti Angelu.

Daugelis, bandančių eiti dvasiniu keliu, rauna su šaknimis savyje įvairius Gyvuliško proto įdiegtus šablonus. O ar gali žmogus apsieiti ir be tokio darbo? Paprasčiausiai atlikti pasirinkimą, siekti vidinio ir visa tai savaime atkris, kaip nereikalinga. Ar vis tik reikia su tokiais šablonais padirbėti, kad juos išrauti?

Štai čia ir yra tai, apie ką kalbėta. Tai du skirtingi, bet vedantys prie to paties dvasinio persiformavimo keliai. Vienas – tiesioginis, iš karto, per tikrą, švarų tikėjimą, be jokių abejonių. Taip, tai pakankamai grubus kelias, bet jis žymiai greitesnis.

Kitas kelias – palaipsnis esmės pažinimas. Čia žinoma svarbiausia išlikti sąžiningu pačiam sau ir nepamesti iš akiračio pagrindinio tikslo. Nes jai pagrindiniu tikslu tampa tik atsikratymas nuo šablonų ir pamirštamas dvasinio persiformavimo tikslas, tai niekur iš tikro žmogus ir nežengia. Reikia matyti galutinį tikslą. Išsivadavimas nuo šablonų nėra tikslas, tai tik atitinkama priemonė galutiniam tikslui pasiekti. Tai kaip priemonė, būdas išmesti kažką tai nereikalinga, kas maišo toliau lengvai judėti dvasiniu keliu.

Bet kada tu ryžtingiau nusitaikęs į vidinį, tai juk gali ir savaime nukristi, ar ne taip?

Visiškai teisinga, o kodėl gi ir ne? Bet nereikia užmiršti to, jog žmogus užauga šio pasaulio sistemos šablonuose, programose ir kaip sakoma,  be darbo, “na chaliavu” – nieko nesigaus. Reikia pastoviai būti budriam, atsekti sistemos pasireiškimus savyje, kreipti dėmesį į Sielą, būti pastoviame dialoge su Kūrėju.

Kada visas materialus pasaulis priimamas kaip kažkas tai grubaus, lipšnaus ir tamsaus, kada prieš tave jau prasišviečia amžinybė, laimė, laisvė šalia, keisti tai į kažką laikiną, į tai, ko tau nereikia, nebelieka prasmės. Lieka tik vienas vienintelis ir aiškus noras –  tikros Dvasinės Laisvės siekis. Taučiai, be dėmesio šiam pasauliui mes negalėtume tarpusavyje kontaktuoti, perduoti patirties, aprūpinti kūną. Todėl sąmone ir kūnu, reikia išmokti naudotis kaip patogiu instrumentu, bet ne daugiau, neasocijuoti savęs tik su tuo.

 Na pabandyk pasakyti tai kokiam nors žmogui gatvėje, susiruošusiam šluoti parduotuves per išeigines, ar po darbo?

Jūs juk nesielgsite taip banaliai, kaip elgiasi sektos nariai? Prieina gatvėje prie nepažįstamo žmogaus ir sako, netgi reikalauja, jog žmogus būtinai užsiimtų dvasiniu vystymusi. Atsiprašau gerbiamieji, tačiau pas kiekvieną žmogų, kas jis nebūtų, yra dar pasirinkimo teisė, duota jam nuo paties Dievo. Ir to pažeisti niekam nevalia, kad ir kokių garbingų tikslų norėtumėte pasiekti.

Na o tam, kad perduoti žinias, pradžioje reikia patiems gyventi taip, jog žmogus užsinorėtų pats prieiti ir paklausti jūsų: kodėl taip gyveni, kodėl toks  esi laimingas ir kaip to galima pasiekti ir man? Tada pas jį bus noras suprasti, kadangi visas dėmesys bus nukreiptas į informacijos gavimą. Na o jeigu jūs kokias nors žinias bandysite įkišti jam per prievartą, žmogus būtinai atmes tai, tik dėl vienos paprastos priežasties: nes įvertins tai kaip prievarta savo asmenybei, kaip pasirinkimo ribojimą ir tt. Viskas žymiai paprasčiau, nei įsivaizduojate – pirmiausia tapkite patys pavyzdžiu kitiems, patys išlipkite iš pelkės, jei norite iš ten traukti kitus.

Ir su žmogumi, kuris tuo pats susidomės, galėsite pasikalbėti apie sąžinę, pagarbą, orumą, meilę ir laimę pakankamai atvirai. O kada palaipsniui pasikeis to žmogaus gyvenimo prioritetai, kada užgims savęs, pasaulio pažinimo interesas – štai tada ir galima dar plačiau pasikalbėti apie dvasinį persiformavimą. Be to, jis tikrai tai išgirs, be didesnių  dėmesio pastangų. Tačiau, taip atsitiks tik tada, kada būsite draugiškuose santykiuose su juo. Supraskite, kitas žmogus vien tik priėjus nepažįstamam įtariai ir baimingai tai priima. O kada pats užsimezga kalbą, surandama kokie tai bendri sąlyčio taškai, interesai, siekiai, tai informaciją priims pakankamai lengvai, be agresijos nuo sąmonės.

Kodėl siekiantis Dievo žmogus turi vystytis intelektualiai, kaip galvojate? Tam, jog turėtų pakankamai įvairių asociacinių pavyzdžių, per kuriuos galima būtų kaip tai bandyti perduoti jausminę savo patirtį. Tai dažniausiai bandoma perduoti per gyvenimiškas asociacijas, per materialius pavyzdžius. Nesvarbu, ar informacija būtų priimama sakmės forma, ar kaip kokie tai moksliniai pasiekimai, eksperimentų analizė, tačiau tai sužadins ir jausminę sudedamąją. Nors ir priims pradžioje tik sąmonės lygyje, bet tuo pat metu, ką tai prajaus viduje. Gali atsirasti nuostabus, nepatirtas anksčiau vidinis jausmas, taps įdomu. Kad pažinti tai daugiau, pradės vystytis ta kryptimi toliau pats.

Vyrauja šiandiena tokia nuomonė, jog tokia jausminė sfera – tik kokios tai žmogiškos silpnybės išraiška ir kad šiuolaikinėje agresyvioje ir įtemptoje materialioje terpėje yra visiškai nepriimtina būsena. Juk tai tikriausiai kliedesys ar ne?

Žinoma. Ir taip gali sakyti tik tie, kurie visiškai neturi dvasinės patirties. Prie esančio laisvės jausme žmogaus, neprisiartins niekas, kad ją pabandyti atimti. Jis kaip nepajudinama uola, savimi pasitikintis ir tvirtai stovintis dvasiniame kelyje. Prieiti prie tokio kitiems ir sukelti kokius tai nepatogumus jam – noro nėra. Pirmiausia, kad kur nors tokį žmogų pastūmėti, nukreipti į šalį, reikia išvesti jį iš saugios pusiausvyros. O pakankamai save pažinęs žmogus, niekada iš jos neišeina. Jis pusiausvyroje visada, nes supranta tikrą trumpalaikio egzistavimo paskirtį ir žino kas yra tikras gyvenimas. Tad pabandykite ką nors padaryti su tokiu neišjudinamu? Tik jums priėjus, jis iš karto supras kokiu tikslu bus atliekama manipuliacija jo atžvilgiu. Įbauginti kaip nors tokio irgi neišeis, kadangi kūno mirtis jam iš vis nėra problema, o atvirkščiai – išsilaisvinimas. Iš esmės, praktiškai nėra jokių realių mechanizmų, kurių pagalba galima būtų jį kaip nors paveikti ar įtakoti. Tai iš tikro laisvas, nepriklausomas nuo sistemos žmogus...

Net jei ir norėtum ką nors atimti iš jo materialaus ir vertingo?

Ką gali atimti materialaus iš tokio, kuris ir pats visa tai mielai kam nors atiduos ar padovanos... sakau tau, nėra jokių mechanizmų. Toks žmogaus stabilumas, ramybė ir pasitikėjimas, sukelia pas kitus “mirtinguosius” savotišką baimę. Toks žmogus nesupranta iš kur tokia neapsakoma ramybė, stabilumas ir kodėl nesilaikoma įsikibus materialaus? Šioje vietoje kyla baimė, manant jog žmogus valdo didele jėga, jei taip nieko nebijo. Ir tai iš tikro yra jėga – Dieviška jėga, kuri veikia per jį, kaip švarų ir skaidrų laidininką.

Ir tai tarsi psichiškai sveikas žmogus, fiziškai niekuo neišsiskiriantis?

Taip, jis visiškai normalus, bet ant tiek stiprus vidiniai dvasia, jog kaip nors įveikti jį neįmanoma. Iš vienos pusės, žmonėms pasidaro savotiškai smalsu, kaip tokiu yra tampama. O iš kitos pusės, sąmonei visai nepatogu, nenaudinga, nes toks stiprus vidiniai žmogus, niekaip neįtelpa į jos piešiamus logikos ir materialios kasdienybės rėmus. Iš čia ir atsiranda toks bijojimas ir nesupratimas iš “mirtingųjų” pusės. Tokie, nenorintys ką nors keisti savyje žmonės, kuriuose dominuoja materija, materijos rėmus neįsipaišančiam žmogui, skuba prilipdyti visokias pašaipias ar žeminančias etiketes. Vadina sektantais, neteisingais, skurdžiais, mėšlu, marazmatikais, psichiniais ligoniais ir tt. Nors iš tikro, greičiausi patys tokiais ir yra linkę tapti, paskendę sąmonės piešiamose iliuzijose.

Tačiau, kada žmogus pagaliau tampa sąžiningas pačiam sau, sakydamas, o kodėl ir man viso to neišsiaiškinti, nepasiekti? Pamato, jog nieko tame baisaus, nesuprantamo ir sudėtingo nėra. Tokia galimybė tapti vidiniai stipriu, visada esančiu pusiausvyroje ir ramiu, yra pas kiekvieną žmogų be išimties, nesvarbu kas jis, kur jis. Ir tai iš tikro pakankamai paprasta. Pakanka atlikti tik pirmą tikrą žingsnį savo paties atžvilgiu ir viskas. Praeiti tą persiformavimo kelią ir daugiau nieko nereikia. Nereikia tik kalbėti sėdint apie tai, o – atsikelti ir eiti to link. Tada visi nesupratimai paprasčiausiai dings, kadangi tik taip įgyjama nuosava dvasinė patirtis, kas ir yra svarbiausia. Ne kokie nors postringavimai apie dvasingumą, ne kokie tai sąmonės įsižeidimai, ar emocijų demonstravimai, nei kokie nors materialūs pasiekimai dėl puikybės, nepakeis tikros dvasinės-jausminės patirties. Ir tai yra akivaizdus faktas.

Dar teigiama, jog tapti subasmenybe yra net gi sunkiau, nei tapti Angelu? Ar tai tiesa?

Tai tiesa. Kaip ir sakoma: Nemaišykite Dievui kurti ir viskas įvyks savaime – automatinis procesas. Analogija su kompiuteriu: pasirenkate kokį tai aplankalą, kad jį atidaryti. Kaip tai veikia? Vienu pelės paspaudimu atveriate ištisą informacijos klodą. Ir nuo to, ką jūs atvėrėte priklauso kokią informaciją gaunate. Jums telieka sekantis žingsnis –  pradėti veikti pagal tą informaciją. Taip ir čia: pasirenkame programą –  pagal tą programą ir veikiame. Kokią programą paleidžiame savyje, tą ir gauname galų gale. Jei demonišką – tai demonu ir tapsi, nepriklausomai nuo išorinės atributikos ir gražbyliavimų, bejausmiais gražiais žodeliais, siekiant kitų dėmesio ir palankumo. Tokios kaukės vis tiek nukrenta anksčiau ar vėliau. Negali tarnauti iš karto dviems šeimininkams. Jei dar traukia į šalį pasididžiavimo ir puikybės hidra – vadinasi taip niekur ir nenuėjai, kaip sėdėjai prie suskilusios geldos, taip ir toliau sėdi, svarstant kaip reikia eiti.

Pradžioje žmogus gauna informaciją, daro pasirinkimą. Po to seka dvasinis darbas, nukreipiant dėmesį į vidų. Na ir svarbiausia ko matyt reikia – Meilė?

Taip. Meilė yra tai, tas jausmas, ką mes taip nuspalviname, įvardijame. Nors tai iš tikro yra didžiulė kūrimo jėga. Savo Meile Kūrėjas kuria šį pasaulį. Tai didžiulė jėga, kuri praktiškai kuria viską aplink. Ir kada ji mūsų norų pagalba persiverčia į anti-meilę, tampa anti-allat, pasireiškia materialūs daiktai, įvykiai, ar reiškiniai. Bet pirmiausia, tai yra mums duota didžiulė Kūrėjo jėga. Ir ji duodama žmogui tik esant  dar gyvam.

Ir žmogus tą jėgą turi nukreipti vėl atgal, į vidų, į Sielą?

Na pagaliau būkime sąžiningi patys sau: kiek mes galime tik gauti ir imti? Juk reikia kažką tai ir duoti Kūrėjui. O ką mes dar galime duoti be to? Ko Jis dar norėtų, juk viskas ir taip Jo?

Taip ir pasakyta šventraštyje: pamilk Dievą savo?

Taip. Meilės ir pagarbos nori kiekvienas. Kiekvienas tėvas nori vaiko meilės ir pagarbos. Tai ir yra tarpusavio santykiai tarp žmonių, meilės, draugystės ir tarpusavio supratimo pagrindu. Lygiai taip pat ir santykiai su Kūrėju. Kada žmogus pradeda kreiptis į Jį iš tikro kaip į gimdyvį: su pagarba, supratimu – galų gale įvykdo tai, dėl ko Jis mus čia ir pasiuntė. Tai yra, tampa subrendusia Dvasine Būtybe – Angelu.

Toks kelias visiškai atviras kiekvienam žmogui, nesvarbu kas jis būtų ir kur būtų, kokio amžiaus, nepriklausomai nuo pareigų, nacionalinės priklausomybės, finansinės padėties ir tt. Dvasiniam pasauliui nesvarbu visa tai, apart jo dvasinio siekio. Dvasiniam pasauliui visiškai tas pats, kaip mes gyvename šį gyvenimą, kuo užsidirbame sau duoną, jei tik tai susiderina su sąžine, kaip vienu iš Dvasinio pasaulio dėsniu. Sąžinė, pagarba, dorovė, meilė. Būtent tokie kriterijai neleidžia pasireikšti pilnai Gyvuliškam pradui žmoguje. Ir kuo daugiau atkreipiame dėmesio į dvasinius jausmus, tuo arčiau esame Namų. Ir tame nėra nieko sudėtingo, neįvykdomo ar neįmanomo.

Paprasčiausiai to reikia tik panorėti?

Taip, paprasčiausiai atlikti paskutinį pasirinkimą. Atsiminti bent jau tai, kaip kūdikis myli tėvus ir viskas...

Iki kitų pokalbių gerbiamieji.

Taikos ir ramybės Dvasiai bet ne sąmonei

Peržiūrų: 3509 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.0/5
Viso komentarų: 191 2 »
0  
1 virku   (17.06.2016 08:20) [medžiaga]
Na su visa pagarba Imamui, bet juk pasakojimas apie "subasmenybes", apie jų "kančias nesusijungus su siela" ir t.t. yra eilinis, nors ir įvilktas į gražų rūbą,  baimės skleidimas...neva žiūrėkite kas jums bus jei jūs nedarysite to ir to arba gyvensite ne taip o taip...negi mes tokie nesąmoningi ir lig šiol dar nesuvokiame, kad viskas kas mums duota šiame pasaulyje ir šiame gyvenime yra mums reikalinga ir yra vienio išraiška, tiek ego, protas, asmenybės ir t.t. visa tai mums būtina ir tarnauja mums tol kol esame fiziniame kūne ir to neliks, kai kūną paliksime. Dėl to susijungimo su siela, kaip mes galime būti nuo jos atskirti jei mes patys esame siela, jei esame viena sąmonė, tik skirtingos būsenos, tam kad save išreikšti....tai ko šie tekstai skiriasi nuo tų įvairių uždarų sektų ar religinių organizacijų, kurie taip pat vietoj to, kad padėtų žmogui susivokti skleidžia melą ir baimes, siekdami tik jiems suvokiamų tikslų. Štai patarimas visiems: džiaukitės gyvenimu, kuo daugiau juokitės iš visko, į nieką nežiūrėkite per daug rimtai, tiksliau į viską žiūrėkite su šypsena, niekuo neribokite savęs, nes viskas ko jums reikia jau esate ir turite, tiesiog pasirinkite tinkamą būseną ir  švęskite gyvenimą smile

0  
2 virgis   (17.06.2016 20:07) [medžiaga]
Kiekvienam savo pasirinkimas, kas renkasi gyvenimą, kas renkasi mirtį. Tai jūsų teisė lig šiol dar nesuvokti, ar suvokti savaip. O šie tekstai skiriasi nuo sektų tuo, jog duoda konkrečius instrumentus tikslui pasiekti, pakanka tik pasinaudoti ir viską patirti pačiam. Tada nebeliks abejonių peršamų sąmonės. Nėra paprasčiau - atsikėlei ir eini, be jokių postringavimų. Bauginimų neįžvelgiu, tik atsakymai į klausimus, beje kurie patvirtinti daugybe artefaktų, sakmių ir legendų, bet kurioje religijoje tai rasite vienokioje ar kitokioje formoje. Nejaugi visi per amžius buvo nesusivokę? Ir aplamai, kam skaityti tai, kas baugina? Tokios būtinybės ar prievartos - nėra. Ir bauginasi tik tas, kuris neatliko galutinio pasirinkimo, neturi aiškaus tikslo, tingi... Ko baugintis, juk kiekvienas gaus tai, ko užsitarnaus? Tai sąžininga ar ne? Ar verta bijoti to, ką pats kuri? O gal vis tik kažkas kitas kuria už tave, gal ne tu šeimininkas, o tik kažkieno tai vergas, atliekantis tai ne savo valia? Juk sau kasti duobę nėra prasmės?
Asmenybė nėra Siela.  Taip, tai dvi dvasinės esybės sudedamosios,  tarpusavyje surištos tik "sidabriniu siūlu", kuris deja dažnai gali visai nutrūkti, jei dominuoja pilvo ir puikybės prioritetai. Praktiškai paaiškinti tai, ką galima tik prajausti, neįmanoma ir įrodinėti nieko nėra prasmės. Kas norės tas pats tai patirs. Tik asmeninė patirtis duoda tikrą dvasingumą, nes pas kiekviena tai skirtingai.
"džiaukitės gyvenimu"- kitaip sakant, "puotaukite, maro metu"? Džiaukitės, jog milijonai miršta iš bado, džiaukitės, jog beglobių vaikų daugėja, ar užmuša dar negimusius motinos įsčiose, džiaukitės karų ir nesantaikos gausa, džiaukitės ir bijokite, kad jūsų neužmuštų tamsiame skersgatvyje. Džiaukitės, kad žmonės virsta bedvasiai robotais, manipuliuojami marionečių, džiaukitės ir šypsokitės niekuo savęs neribodami...švęskite maro metu, o po jūsų nors ir klanas. Drakonas mirė, tegyvuoja naujas Drakonas - dar žiauresnis ir gobšesnis.
"taip pat skleidžia melą ir baimes" Kaip galima įtikinti negyvą, kad yra ir kitoks gyvenimas, Gyvas, jausmuose, jei jis to pats nepatiria? kaip įtikinti vikšrą, kad jis būsimas drugelis ir jam reikia transformuotis? Kol jis pats nesusuks kokono, manydamas jog viską jau turi, tol ir liks tik vikšru. Kaip galima sakyti, jog sriuba neskani, jos net neparagavus ir neturint šaukšto, ar net nežinant, kaip jį reikia laikyti?  Žinoma, kam dar kokio tai darbo su savimi reikia? Kam dar kažkokio susiliejimo siekti, jei patogiau įteigti sau, jog tu ir taip esi Siela ir viskas, tobulas nuo gimimo ir atėjai čia tik malonumams patirti? Juk sąmonei lengviau spjaut į visa tai ir egzistuot kirminu, tik imti ir naudotis, "juk viskas ko jums reikia jau esate", kam tobulėjimas ir evoliucija,  tai tik "sektų" išmislas. Juk svarbiausia lovys pasiekiamas ir ėdalo dar kol kas yra. Taip, iš tikro, beždžionėlei daugiau nieko ir nereikia, pakanka tik banano ir džiaugtis "gyvenimu", kol niekas jo neatėmė.  Tačiau, jei jau esame" viskas ko mums reikia," tai kodėl blogis tik didėja ir auga? Nejaugi  iš tikro to reikia? Ir džiaugtis tuo gali tik demonas - sąmonė, ką deja sėkmingai ji ir daro daugelių žmonių galvose.
"ego, protas ir tt. tarnauja mums". Taip turėtų būtį, tačiau ar taip yra? Juk jei skiri dėmesį ego įgeidžiams, tai tu jam tarnauji, o ne jis tau deja. Geriausias vergas toks, kuris nemato savo grandinių ir bet kokį grandinės pailginimą suvokia kaip laisvę ir demo-kratiją.
Jei bent 12 minučių per dieną kiekvienas žmogus pragyventų dvasioje, pasaulis pasikeistų ir karų neliktų. jei bent dalį Tiesos, išsakytos pranašų, panaudotų žmonės savo gyvenime, tai senai gyventų laimėje ir klestint civilizacijai, o ne skendėtų šiukšlynuose. Tai kuo čia džiaugtis ir priimti su šypsena? Kad sparčiai artėjame prie bedugnės krašto? Kad bitės nebeneša medaus, o tik gelia viena kitai?
Tačiau dar turime laiko pasukti ir į priešingą pusę, pamatyti šviesą tunelio gale, kad ir labai blankią, tačiau  dar matomą ir gelbstinčią. Pajusti tą Namų šilumą, kuri dvelkia iš Sielos, iš tų amžinybės vartų, kuriuos nešiojamės savyje nuo gimimo.  Kas dar gali būti džiaugsmingiau, nei pačiam tapti Šviesos žiedu, nusivalius pelkės purvą. Kas dar gali būti džiaugsmingiau, nei skleisti Jo šviesą ir Meilę viskam? Juk tai ir yra mūsų tikslas, dėl ko mes čia. Neiškeiskit jo į laikiną gardą su loviu, tai nėra tikras kelias, o tik aklavietė, kelias į niekur... Jūsų teisė rinktis ir už jus to niekas niekada neatliks...
Taikos ir ramybės ne sąmonei o Dvasiai.

0  
3 laume   (18.06.2016 15:02) [medžiaga]
Kažkaip norisi atsiliepti į šiuos pasisakymus-kardinaliai priešingus.
 Medžiagos tekste, mano akimis žiūrint, tikrai yra kai kurių neatitikimų, lyginant su ankstesne Virgio pateikta medžiaga.
Aš nesutinku su kai kuriais žodžiais terminais,man akį rėžė ir šiuo metu rėžia žodis Siela. Dvasia istoriniu kalbos atžvilgiu būtų kur kas teisingesnis vertinys. Bet čia tik smulkios detalės.
 Bet švęsti gyvenimo šventę šiuo metu, ir ypač Lietuvoje.... labai neatsakingas pasiūlymas...
  Tai tikrai,, puota maro metu,,.... o maras visada tolygu karui,,, tik priešas yra nežinomas

0  
4 virku   (19.06.2016 14:08) [medžiaga]
Na nenoriu prieštarauti Virgiui, ju aš čia pas jį svečiuose, tiesiog išsakiau, kai kuriuos savo suvokimus ir tiek... laume, o kada švęsti gyvenimą, jei ne dabar, pasakyk nors vieną laikmetį, kada anot tavęs tas tinkamas laikas buvo :), taip teigdama tu tampi panaši į tuos politikus, kurie liepdami tautai nuolat veržtis diržus ir kentėti, patys lėbauja ir grobsto Lietuvos turtą....aš jokiu būdu neteigiu, kad reikia su tuo, kas vyksta negatyvaus Lietuvoje, susitaikyti ir leisti tam klestėti, čia kiekvieno piliečio pareiga pasisakyti tuo klausimu ir griežtai išreikšti savo poziciją per rinkimus..., bet deja to sąmoningumo dar mūsų visuomenei trūksta, tai akivaizdžiai parodė ir prieš porą metų vykęs Tautos referendumas į kurį vos vos atėjo 15 % balsuotojų, puikiai tai žinau, nes pats buvau šio referendumo aktyvistas. Todėl kartoju, kaip gyventi, ką atstovauti ir ką palaikyti yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas ir pasirinkimas, todėl kaip bepasirinksi, taip bus teisinga, todėl nematau priežąsties, kodėl neturėtume švęsti, juk gyvenimas toks trumpas ir toks nuostabus wink

0  
5 laume   (19.06.2016 16:31) [medžiaga]
Labas, matyt, tinkamiausias laikas švęsti,-- kol nėra šešiolikos.
Referendume aš dalyvavau, kaip ir visa mano šeima.Buvęs vyras buvo aktyvus organizatorius.
O Tu niekada nepagalvojai, kodėl toks mažas aktyvumas buvo per referendumą, kodėl mūsų piliečiai nėra sąmoningi?
 Bet aš tikiuosi, jei lankaisi šiame linke, matyt, kažkur Tavyje kvirba  mintis apie gyvenimą po to, kai išeisime iš šio gyvenimo...Tad gyvenimas yra  arba gali būti ilgas, ko ir moko Virgis , pateikdamas  žinias iš įvairių šaltinių ir pridėdamas savo  paaiškinimus ir suvokimus. Matyt, ateis tikras  laikas švęsti...
 Bet jokiu būdu aš neteigiu, kad reikia atsisakyti švenčių ir pramogų, kurios karts nuo karto pradžiugina visus.

+1  
6 virku   (20.06.2016 09:49) [medžiaga]
Yra tik šis laikas, ši akimirka laume ir nėra jokio kito laiko, jei jo lauksi jis niekada ir neateis...o įreferendumą žmonės neatėjo todėl, kad dar didžioji dalis nėra pribrendusi kurti savo gyvenimą savarankiškai ir perleidžia šią funkciją kitiems (politikams, partijoms, sisteminei žiniasklaidai ir pan.), kurie ir minko iš jų tai, kas jiems reikalinga, bet greičiausiai taip ir turi būti juk santykis 20% : 80%, egzistuoja visame kame  ;), o Virgis šaunuolis, jis dalinasi tuo ką suvokia esant kaip svarbų ir reikalingą, visiškai nepataikaudamas skaitytojui ir nesistengdamas populiarumu pritraukti jų kuo daugiau, dėl to aš vis dar čia šiame tinklapyje.

0  
7 subfor   (21.06.2016 18:57) [medžiaga]
virgi, aš pilnai sutinku su 'virku' dėl to, kad pasakojimai apie "subasmenybes" yra visiškas gasdinimas. Juk tau tiesiogiai sako - arba nušvinti, arba eini į pragarą. Ir kaip tu gali tame neįžvelgti gasdinimo? Na, nebent tu absoliučiai tiesiogiai ir pažodžiui tiki tuo. Bet norėčiau paklausti, ar yra dar kitų mokytojų, kurie irgi kalbėtų apie tokias "subasmenybes" ?? Nes bent jau aš, tokių nežinau. O tu?

Na, tu gali tikėti kuo nori, bet bent jau aš manau, kad tu nepatenki į tokias pagarišką ar beviltišką situaciją. Na, jei tavo karma labai sunki tada gali kuriam laikui patekti į pragarišką situaciją, BET ji tikrai nebus tokia beviltiška ir nepakeičiama, kaip tu čia kalbi. Tikiu, kad ir po mirties tu gali atleisti kažkam, priimti savo klaidas ar pan ar aplamai prasivalo dalis karmos, ir tai tave pakankamai išlaisvins, kad jaustumeisi bent jau salyginai neblogai. Aš tikiu, kad galėsieisi praleistų progų, išvaistyto gyvenimo, bet netikiu, kad būsi taip nubaustas.

Aš labiau tikėčiau, kad tokie gasdinimai yra naudojami kaip tas pirminis paskatinimas, kad reikia su savimi dirbti, kad reikia į save ar dievą atsisukti, kad reikia pamedituoti ar pan., nes nors tu ką netikiu, kad tie pasakojimai kažką tiksliai apibūdina.

0  
8 laume   (21.06.2016 19:36) [medžiaga]
Aš ir vėl norėčiau įsikišti
 Tie ,kurie vienokia ar kitokia sąmonės būsena skaitė linko  medžiagą nuo pat saito įkūrimo pradžios, o gal kartais apsimetė tuo, kuo nėra, informacinių srautų suvokime tobulėjo ,skaitydami ir sekdami kitus panašaus pobūdžio internetinius puslapius,ir ne tik puslapius, gali pasakyti
 ------subasmenybės sąvoką suprast [ kaip subfor išdėstė savo komentare ], nėra teisinga. Aš ir vėl įtariu kad tai- vertimo padarinys. Šiaip iš viso kas per sąvoka ,,superasmenybė ''?

0  
9 virgis   (21.06.2016 21:01) [medžiaga]
Kas yra siela?  Siela yra tikra anti materija, dalelytė ne iš čia – iš Dvasinio pasaulio, iš Dievo pasaulio. Siela yra žmogiškos būtybės sudedamoji. Ji yra jo pagrindiniu potencialu, portalu, kiekvieno žmogaus tiesioginiu ryšiu su dvasiniu pasauliu. Jos nėra nei augaluose, nei gyvūnuose, nei kitoje materijoje, tame tarpe ir protingoje. Siela įsidiegia į besiformuojančią žmogišką konstrukciją, aštuntoje dienoje, po fizinio kūno gimimo. Jei orientuotis žmogaus kūne, tai jos išsidėstymo vieta, ties saulės rezginiu, faktiškai žmogaus centre. Bet ji nėra nei saulės rezginiu, nei širdimi, nei bet kokiu kitu fiziniu organu, ar sistema, tame tarpe, nei smegenimis, nei protu, nei sąmone, nei mąstymu, nei protiniais sugebėjimais. Visa tai, kas išvardinta, taip pat nėra jos produktu, nei jos savybėmis, visa tai priskiriama materialiam pasauliui. Chirurginis pašalinimas, persodinimas vienų organų kitiems, kraujo perpylimas, neturi nieko bendro su Siela.
Akcentuoju dėmesį į tai, kad ji yra energetinėje žmogaus konstrukcijoje, o ne fizinėje tos struktūros dalyje. Siela pas žmogų viena. Ji vientisa ir nedaloma. Nėra skirtumo tarp moters ir vyro Sielų, ji neturi lyties. Pagal savo prigimtį visų žmonių sielos vienodos. Ir ta prasme galima pasakyti, kad žmonės, vienas kito atžvilgiu, labai giminingi ir artimi. Siela ne materija, ji nesusinešioja, nesensta ir neserga. Ji materialaus pasaulio atžvilgiu tobula, bet nepakankamai individualiai tobula, Dievo pasaulio atžvilgiu. Daugkartinių reinkarnacijų pasekoje, siela apsisunkinta informaciniais apvalkalais.
Kas yra žmogiška Būtybė?
Gyvenanti žmogiška būtybė yra daugiamatis erdvinis objektas, kuris išstatytas aplink sielą ir turi savo protingą Asmenybę. Akiai matoma įprasta fizinė žmogaus kūno forma, kartu su jos fiziniais-cheminiais procesais ir valdymo sistema (tame tarme ir materialiomis smegenimis) – tai tik dalis bendros žmogaus konstrukcijos, kuri priklauso trimačiam išmatavimui.
Tai yra, žmogus sudarytas iš sielos,  kartu su jos informacijos apvalkalais, Asmenybės ir struktūros, sakysime taip, sudarytos iš įvairių kitų išmatavimų laukų,(tame tarpe ir fizinio kūno, esančio trimačiame išmatavime).
Kas tai yra protinga Asmenybė?
Naujoje konstrukcijoje, naujame gimusiame kūne,  kiekvieną kartą formuojasi ir nauja Asmenybė – tai, kuo save gyvenime jaučia kiekvienas žmogus, tas kuris daro pasirinkimą, tarp Dvasinio ir Gyvuliško prado, analizuoja, daro išvadas, kaupia jausminių-emocinių dominančių bagažą. Jei gyvenimo eigoje žmogus išsivysto ant tiek, kad įvyksta jo Asmenybės susiliejimas su Siela, tai susiformuoja kokybiškai nauja subrendusi Būtybė, besiskirianti nuo žmogiškos, kuri išeina į dvasinį pasaulį. Tai pagal faktą ir yra, kas vadinama "sielos išlaisvinimas, iš materialaus pasaulio nelaisvės”, "išėjimas į Nirvaną”, "šventumo pasiekimas” ir taip toliau. Jeigu tokio susiliejimo per žmogišką gyvenimą neįvyko, tai po fizinio kūno mirties ir energetinės konstrukcijos suirimo, ta Asmenybė išeina kartu su Siela į persikūnijimą (reinkarnaciją) tampant, sąlyginiai, esmės supratimui, pavadinsime tai  - subasmenybe, gali užvardinti tai kaip nori, esmės nekeičia. Kai miršta fizinis kūnas, žmogiška būtybė, ta energetinė-informacinė substancija, tęsia savo egzistavimą.

Perėjimo būsenoje ji turi rutulio formos išvaizdą su spiralinėmis struktūromis. Šiame derinyje ir yra Siela, kartu su savo apvalkalais – subasmenybėmis, iš praeitų gyvenimų, tame tarpe ir Asmenybe, iš paskutinio gyvenimo. Aplink Sielą išsidėstę informaciniai apvalkalai – jausmingai-emocinės sankaupos, tiksliau protinga informacinė struktūra, kurią asociatyviai galima palyginti su rūku. Paprastai sakant, tai buvusios Asmenybės, iš praeitų įsikūnijimų. Tokių subasmenybių aplink Sielą gali būti daug, priklausomai nuo to, kiek pas Sielą buvo reinkarnacijų. Kitaip sakant, tai Asmenybės, iš praeitų gyvenimų, su visu savo jausminių-emocinių dominančių bagažu (teigiamu ar neigiamu), kurį jos per gyvenimą sukaupė savo laiku, tai yra, su visais savo pasirinkimo rezultatais.
Kas tai yra mūsų užvadinta subasmenybė – energetinė-informacinė substancija. O kas tai yra Asmenybė? Tas pats, tik dar ji visada turinti pasirinkimo laisvę, gyvybinę dėmesio jėgą ir gali valdyti fizinį kūną, kitas žmogaus būtybės energetines struktūras. Viso to jau negali daryti  taip vadinama subasmenybė.
Kaip taisyklė, Asmenybė neturi tiesioginio ryšio su subasmenybėmis, todėl žmogus neatsimena praeitus gyvenimus ir atitinkamai, neturi subasmenybių surinktų žinių patirties. Bet retais atvejai, susidarant  atitinkamoms aplinkybėms, galimas miglotas taip vadinamas "de-ževiu” jautimas, arba trumpalaikis subasmenybės aktyvumas. Ypatingai tai būdinga žmogui, ankstyvame vaikystės amžiuje.

0  
10 virgis   (21.06.2016 21:21) [medžiaga]
Taigi, kiekviena subasmenybė išsaugo savo praeitos sąmonės individualumą, norų, ketinimų išraiškoje, kurie dominavo tame gyvenime.  Asmenybė neturi tiesioginio ryšio su subasmenybe, tai yra, žmogus sąmoningai neatsimena apie savo praeitus gyvenimus. Tačiau pasąmoniniame lygyje toks ryšys išlieka. Netiesiogiai, tokios subasmenybės gali "stumti” asmenybę, prie atitinkamų veiksmų, sprendimų.
Tai vyksta nesąmoningame lygyje. Be to, subasmenybė yra, kaip "spalvotas rūkinis šviesos filtras”, dėl kurio apsisunkina ryšys tarp Asmenybės ir Sielos, taip sakant, tarp šviesos šaltinio ir to, kuriam reikia tos šviesos, energijos. (foto, tai atitinka gelsvai rausva spalva) Tik reikia atsiminti, kad visi tie procesai vyksta energijų lygyje ir todėl, kad geriau suprastumėt, aiškinsiu daugiau palyginimais. Taigi, subasmenybės yra šalia Sielos ir jas galima įsivaizduoti kaip "protingus rūkus”. Iš vienos pusės jos išsidėsčiusios labai arti, šalia Sielos, tos antimaterinės struktūros, taip sakant "amžinybės kvėpavimo artumo”, "dalelės, iš Dievo pasaulio”. Iš kitos pusės, subasmenybė jaučia stiprią įtaką ir poveikį iš materialaus pasaulio Gyvuliško prado. Tai yra, subasmenybės yra suspaustoje būsenoje, tarp dviejų galingų materialaus ir dvasinio pasaulio jėgų. Jos pastoviai jaučia tą neįtikėtiną spaudimą iš abiejų pusių. Tai štai, kiekviena subasmenybė tampa savotišku "šviesos filtru”, kelyje tarp dabartinės Asmenybės ir Sielos. Tokio "filtro-subasmenybės” "užtemimo” laipsnis priklauso nuo jos sukauptų, dominuojančių buvusiame gyvenime, gyvenimiškų pasirinkimų, jausminių-emocinių prioritetų.
Pavyzdžiu, jei praeitame gyvenime žmogus buvo geras, daug padarė savo dvasiniam vystymuisi, bet nepakankamai, kad išsivaduoti iš materialaus pasaulio, tai duotoje jo subasmenybėje bus daugiau ramybės, mažiau vibracijų. Vadinasi per tokį "šviesos filtrą” praeis daugiau energijos ir impulsų nuo Sielos, skirtų Asmenybei. O jei savo praeitą gyvenimą žmogus iššvaistė materialių prioritetų tenkinimui, tai toks "šviesos-filtras subasmenybė”, pagal struktūrą, bus žymiai tankesnis, dėl padidėjusios vibracijos, tai yra "šviesos” pralaidumas, nuo Sielos, bus žymiai mažesnis. Tai galite asociatyviai palyginti su stiklu, išteptu suodžiais, per kuriuos iškreipiama ar iš vis nepraleidžiama šviesa. Kitaip sakant, kuo žmogaus gyvenime daugiau dominavo Gyvuliškas pradas, dominavo materialinės vertybės, tuo jam bus sunkiau po to, kadangi jis bus iškraipymų nešėjas. Jeigu tokio tankio subasmenybių-filtrų yra daug, tai ir dabartinei Asmenybei bus sunku kovoti su savo Gyvulišku pradu, labai sunku pasukti iš materialių dominančių kelio, pajausti savo Sielą. subasmenymių patirtis įtakoja mirties baimės atsiradimui, žmogaus pasąmoniniame lygyje. Tai, kaip save jaučia subasmenybės, naujos Asmenybės sudėtyje, kalbant religiniais terminais ir yra tikras "pragaras” joms. Po kūno mirties, Asmenybė, kuri tampa subasmenybe, įgauna savo patirtį ir supratimą, kas iš tikro yra materialus pasaulis, kas yra Siela ir kokia jos svarba žmogiškoje būtybėje. Bet naujo kūno konstrukcijoje, subasmenybė jau yra nusivylimo padėtyje, sukaustytoje protu, kuris viską supranta, jaučia stiprų jausminį-emocinį skausmą, bet nieko padaryti jau negali, tame tarpe ir perduoti savo patirtį naujai Asmenybei. Tai atitinka tam, tarsi tave užrakina kūne, bet tas kūnas nepaklūsta tavo sąmonei, jis nepaklūsta ir nedaro to, ką tu jam įsakai. Tai yra, iš vis tau netarnauja, gyvena savarankiškai. Ir visa tai tu suvoki ir nieko negali padaryti, tik jauti neįtikėtinai siaubingą spaudimą, matai vėl tų pačių klaidų kartojimą, pas naują Asmenybę, suprantant savo bejėgiškumą, norint pakeisti gyvybės energijos vektoriaus kryptį. Iš kur, taip sakant ir kyla baimės, pavyzdžiui tokios, kaip uždaros erdvės bijojimas.To šaknys randasi žmogaus būtybės konstrukcijos sektoriuje, ten, kur yra subasmenybės.

0  
11 virgis   (21.06.2016 21:33) [medžiaga]
Subasmenybė - tai tik informacinė struktūra. Bet kuri materija, viso labo, tik informacinė banga, tame tarpe ir žmogus. Būtent nuo užduotos informacijos priklauso kas prieš tave, pavyzdžiui planeta, ar bakterija, kėdė, ar žmogus. Bet pas žmogų yra Siela, kuri atskiria jį nuo kitos materijos. Siela nepriklauso materialiam pasauliui, ji iš visiškai kitokio – Amžinybės pasaulio... O štai žmogus, savo daugiamatės struktūros plane, yra ir materialiame pasaulyje (tame tarpe ir jo Gyvuliškas pradas), yra tik informacinė banga. Siela – štai kas žmoguje tikra, tai pagrindinė sudedamoji, ties kuria susitelkusi visa likusi struktūra.
Visa kita, tik papildoma informacija vystymuisi, kuri po dvasinės Asmenybės subrendimo, jos susiliejimo su Siela (dvasinio išlaisvinimo) paprasčiausiai dedidefirencijuojasi, tai yra, baigia savo egzistavimą, kaip organizuota struktūra. Paprasčiau sakant, ta informacinė banga sunaikinama, o pagal faktą – pereina į kitą  kokybę (nes informacinės plytelės, iš kurių viskas sudaryta,nesunaikinamos kaip tokios)

1-10 11-17
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Birželis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930
Užrašų arhyvas
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0