Kas yra tikrasis dvasingumas? 1 - 10 Апреля 2016 - Šviesos keliu
Antradienis, 06.12.2016, 23:48
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Balandis » 10 » Kas yra tikrasis dvasingumas? 1
13:03
Kas yra tikrasis dvasingumas? 1

Stebint kai kuriuos paskutinius komentarus, pastebimas neadekvatus dvasinio tobulėjimo suvokimas, vertinimas. Taigi, gal vertėtų plačiau pasiaiškinti, panagrinėti kas vis dėl to yra tas Tikras dvasingumas ir su kuo jis “valgomas”.

Pradėkime nuo to, jog visa tai, kas siūloma dabartinėse religijose, teosofijoje, ezoterikoje, ar paskutiniu metu madingame "New Age" judėjimo įvairiose pakraipose, pradedant visokiais “geraisiais ateiviais ir užbaigiant įvairių Pakylėtųjų Mokytojų pasisakymais, neturi nieko bendro su tikru dvasingumu. Visa tai, kas išvardinta aukščiau, remiasi tik įvairiais suformuotais sąmonės stereotipais, magiškais, religiniais ritualais, apeigomis, šventraščių dogmomis ir tt. Ir iš viso to, kas pridėta nuo proto, mažai kas sugeba įžiūrėti likusius tikros Tiesos grūdelius, o jų pagrindu ir sudėliota tai. Tuo labiau, jog amžių amžiais visuomenėje buvo skiepijamas ir puoselėjamas, sakyčiau taip, pakankamai klaidingas “žmogaus - Dievo” santykis. Akivaizdus bei pakankamai spartus civilizacijos judėjimas prie bedugnės krašto, visuotinai mažėjant dvasingumui, vis daugiau materialėjant žmonėms, puikiai tai patvirtina ir iliustruoja.

Bet ačiu Dievui, jog į pasaulį vėl atneštos Pirmapradės Tikros Žinios, suteikiančios žmogui dar vieną galimybę pačiam išsirinkti kas iš tikro vyksta aplink, tuo pačiu, pasikeisti, transformuotis ir išgelbėti Sielą.

Taigi, kas tai yra tikras dvasingumas? Remiantis iš anksto suformuotais stereotipais ir įvairiomis asmeninėmis nuostatomis, žinoma kiekvienas tai gali suvokti, aiškinti savaip. Tai yra taip, kaip jam, o tiksliau sąmonei patogiau, jei dar nėra jausminės dvasingumo patirties. Turintiems tokią  patirtį ir aiškintis nieko nereikia.

Kaip dvasingumą supranta, sakysime taip, statistiškai tipinis žmogus, besivadovaujantis principu “kaip visi”? Jis tikriausiai sakys: “Aš bent kartą per savaitę būnu bažnyčioje, uždegu žvakutę, pasimeldžiu, persižegnoju kai to reikia, paprašau ko nors sau ar artimiesiems, paaukoju bažnyčiai pinigų, atlieku kokius nors gerus darbus dėl pliuso, vadinasi galiu tikėtis, jog Dievas mane girdi, pastebi ir duos ko noriu. Juk aš vykdau visa tai, ką man liepia Jo “tarnai”. Esu dvasingas kaip dauguma “tikinčių”. Esu nuolankus, paklusnus, nepažeidžianti įstatymų, tradicijų, vadinasi man priklauso Dievo malonė...”

O kas gi priklauso ir kas tai yra malonė? Argi šito išorinio spektaklio reikia mūsų dvasiai-asmenybei, Dvasiniam pasauliui? Ar taip susitvarkote savo vidų, stiprėjat kaip dvasia? Vargu. Ir kam prašyti bažnyčios tarnų pagalbos tame, ko jie patys neturi? Nuo paprastų ateinančių į šventyklas pasauliečių skiriasi tik tuo, jog nešioja ritualinius apdarus, iš šventų raštų moka mintinai keletą maldų, ar keletą citatų daugiau.

“Vaikštau ten tam, kad labiau galėčiau priartėti prie Dievo, būti arčiau Jo, esant Jo namuose.”

O kur yra Dievas? Tik ten, tik šventykloje? Jis visur ir viskame, Vienis daugumoje. Argi ne taip parašyta, kad ir tuose šventraščiuose? O ką dažniausiai sako “šventikai”: “Melskis sūnau mano dar uoliau ir maldoje viską patirsi, sužinosi, pažinsi. Taip atgailaujant visos nuodėmės ir bus atleistos. Daugiau nieko nereikia žinoti tik, pasitikėti Juo per mus. Visa kita eina tik nuo nelabojo.”

O kas tada turi būti toje “stebūklingoje”, visus ir viską gelbstinčioje maldoje? Juk maldos yra labai įvairios, o daugiausia tokios, kuriose prašoma dėl materialių dalykų ir naudos sau.

Sakoma, reikia pajausti Dievo palaimą maldose. Dar priduria: “reikia melstis ne tik žodžiais, bet ir jausmais, širdimi”. Kad jausmais tai taip, giluminiais jausmais, bet ne širdimi, ar dar kokiu nors organu, ne kaip nors fiziškai klūpint ar lankstantis iki žemės ir ne per emocijas.

Daugeliui jau žinomoje “Jėzaus maldoje” yra toks išsireiškimas - “nuleisti protą į širdį”. Jei į tai pažvelgti atidžiau, savo dėmesį iš tikro turime nuleisti  (nukreipti) į Sielą, tai yra į savo dvasinį pagrindą, pradą, esmę. Tačiau, kur yra toji Siela? Ar kas nors  tai aiškina “Dievo namuose”? Ką aplamai žino apie žmogiškos būtybės subtilias struktūras, energetinę konstrukciją ir kas yra žmogaus konstrukcijos pagrindu, bažnyčios tarnai? To seminarijose nemokoma, kaip ir deja daugelio kitų dvasingumo pagrindų.

Yra toks religinis išsireiškimas – “dvasinė širdis”. Paprastai, taip ir sakoma, jog širdis – pats dvasingiausias žmogaus organas. Tačiau, ar tai iš tikro tiesa? Aklai tikintiems gal ir taip, to tikriausiai pakaks, kaip ir kiekvienas kitas ištartas šventiko žodis bus tiesa, be asmeninės patirties aklai patikės. 

Iš principo, širdis – fizinis organas, raumuo, kuris atlieka kraujo pumpavimo funkciją. Tik tiek ir ne daugiau. Na taip, žinoma žmonių nuo proto, gal kiek ir daugiau sudvasintas nei kiti kūno organai, kadangi  yra arčiausiai tos vietos, kur energetinėje žmogaus sudedamojoje, sakysime taip, išsidėsčiusi Siela. Ir iš tikro Siela yra žmogaus energetinės konstrukcijos pačiame centre. O širdis - beveik fizinio kūno centre. Jei paimti žmogaus energetinę konstrukciją ir vaizdumo dėliai sutapatinti su fizinio kūno organų išsidėstymu, tai Siela bus ties taip vadinamu saulės rezginiu, arba – pilvo smegenimis, dėl daugybės nervinių galūnių jame, išsiskleidžiančių į visas puses, kaip saulės spinduliai.

Kaip minėta, maldų yra įvairiausių. Tarp jų ir tokių, kurios gali padėti priartėti prie dvasinės sudedamosios. Viena iš jų yra “Jėzaus malda” arba “Širdies malda”. Tikroji Jėzaus malda labai įdomi. Intensyviai kartojant žodžius, kitaip sakant, kartojant atitinkamą mantrą, pradžioje pasiekiama visiška tyla, tai yra, išnyksta vidinis žmogaus dialogas. Pasiekiamas toks fizinio kūno atpalaidavimo momentas, minčių kontrolė, jog jos nebejaudina, nekamuoja, nemaišo. Po to įvyksta atitinkamas sąmonės išsiplėtimas ir žmogus tarsi išplečia sąmonę toli už fizinio pasaulio ribų. Kitaip sakant, palaipsniui pereina į dvasinę praktiką. Prasideda pilno švarumo, vidinės šviesos ir meilės Dievui būsena. Pasiekia giluminius jausmus. Žmogus dėkoja Dievui už suteiktą jam galimybę dvasiškai persiformuoti, subręsti. Ir pakviečia Jį įeiti, įvykdyti dvasinį tvėrimą. Taip pilnai atsiveria Dievui, atlieka savo galutinį pasirinkimą, atsikratant nuodėmingumo ir tampant Dvasinio pasaulio palydovu žemėje. Materialaus pasaulio suvokimą už realų, Afono šventyklų dvasiniai senbuviai ir vadina pagrindine nuodėme. Pagal juos, tikra Tiesa yra kažkur tai už materialumo ribos, dvasioje.

Tai gana aiškiai ir nedviprasmiškai aprašyta Afono šventyklų šventraščiuose. Deja paprastieji pasauliečiai toliau, nei “Naujas testamentas” neina ir nesigilina. Be to, tą patį neteisingai suvokia, ne viską pastebi, nejaučia kas svarbiausia. Šventikai neteisingai išaiškina, ar pasakoja ne viską. Suprantama kodėl, nes ką jie gali pasakoti? Tik tai, ko pačius mokė ir išmokė, ką patys žino. Nors tikras pažinimas – pastovus, nesibaigiantis procesas, kaip ir tikras gyvenimas.

Niekas nedraudžia ir nemaišo pačiam dvasiškai tobulėti. Seminarijose ar kitose panašių tarnų mokymo įstaigose yra turtingos bibliotekos, kuriose sukaupta nemažai vertingos informacijos, ieškančiam tikro dvasingumo. Tačiau ne kiekvieną norintį įleidžia į jas. Net iš šventikų gali patekti tik patys ištikimiausi sistemos tarnai. Davę įžadus neatskleisti to, kas nebūtina žinoti paprastam pasauliečiui.

Kažkada tai senais laikais, prie šventyklų buvo įrengiamos bažnytinės-mokyklėlės, kuriose nuo vaikystės buvo diegiamos tokios esminės žmogiškumo esmės, kaip: nežudyk, nevok, gerbk artimą, mylėk Dievą, tėvus savo ir tt.  Tokios sekmadieninės mokyklėlės darė nemažą įtaką augančios kartos doroviniame auklėjime... Jose kartu su dorovinėmis, moralės normomis suteikdavo pradinį išsilavinimą, mokė raštingumo.

Pakanka atsiminti senovės Egipto klestėjimo amžius ir Inchotepo laikus, valdant faraonui Džoserui. (Plačiau apie tai straipsnių cilke “Sensėjus iš Šambalos”).

Taigi, ties šventyklomis, vienuolynais daugiausia ir koncentruodavosi žmonių lavinimas, mokslas, menas.  Net mūsų eros viduramžiais visi pagrindiniai moksliniai eksperimentai vykdavo būtent ten. Po taip vadinama, šventyklų globa buvo visas tuometini lavinimas ir mokslas.

Iš vienos pusės, tai gal ir teisinga. Juk šių dienų mokslas be moralės ir dorovės vienareikšmiškai žmoniją veda tik prie neišvengiamos žūties. Atitrūkęs nuo moralės mokslas šiandiena prikūrė aibes ginklų, technologijų, kurios naikina ne tik žmones bet ir visų bendrus namus – gamtą. Tai kuriama be jokios sąžinės, dorovės, net nesusimąstant apie technologijų panaudojimo galimas pasekmes.

Jeigu žmogus būtu pakankamai moralus, dorovingas, paprasčiausiai niekada nedarytų to, suvokiant, prie ko tokie darbai gali atvesti. O tikėjimas, nors ir aklas iš dalies, o tuo labiau tikras, besiremiantis žiniomis, pirmiausia numato būtent Meilę. Tai meilė Dievui, artimam savo, Meilė kitiems žmonėms, gamtai ir tt. Juk ir kitame taip pat yra Jo dalelė – Siela. Meilė visam supančiam pasauliui, kaip Jo kūrinijai. Dievas tai Vienis, esantis daugumoje.

Tačiau, jeigu mokslininkas moralės neturi, sąžinė giliai užrakinta, yra amoralus, pasikliauja siauru ir ribotu protu, sąmone, nejaučia kito. Dominuojant puikybei savo darbais jis gali atvesti prie tokių katakliznų, nuo kurių sudrebės visa žemės planeta. Kas deja jau ne kartą ir buvo pademonstruota tokių veikėjų.

Senovėje, kai dar nebuvo taip išbujojusi sistema, nuo vaikystės buvo skiepijami žmogui moralės ir dorovės principai. O kas norėjo, tas galė gilintis dar toliau. Nors žmonių populiacijos skaičius buvo žymiai mažesnis, tačiau žymiai kokybiškesnis. Dvasinis pasaulis sulaukdavo Angelų  daugiau, nei šiandiena išaugus žmonijai keleriopai.

Vietoje kokybės, skatinama tik banali, pilka kiekybė. Dvasingumo supratimas pakeistas kokiais tai beprasmiais išoriniais ritualais, kūno ar sąmonės tobulinimu. Žmonės užsiiminėja populiarėjančia joga, ci-guniu, tai-czi, visokiausiomis meditacijomis, išplečiančiomis sąmonę, ar susidomi psichodelinėmis praktikomis, paskaitę porą “protingų” knygelių, tipo Kastanedos, ir tt. Daugelis ilgam užsėda ant Vedinių įvairiausio plauko seminarų, klausosi gausybės vietinių psiaudo-gurų audio-lekcijų, kaip optimizuoti savo veiklą, arba kad dievai padėtų klestėti žemiškame gyvenime. Ir kas įdomiausia, tokie žmonės yra įsitikinę tuo, jog taip pat žengia dvasiniu keliu... Pasiruošę net gerklę kitam perkasti,  jei neatitinka jų įsitikinimų.

Tačiau visa tai tik demonstruoja viena, kas iš tikro žmoguje dominuoja. Eilinės sumaniai nupintos sistemos pinklės, į kurias papuola nieko neįtariantys ieškantys dvasinės laisvė “kilbubai”, jei jų jausminė “navigacija” visai neveikia. Daug žmonių šitaip klaidžioja sistemos išdėliotuose labirintuose, vedami  sąmonės, sustiprinta puikybe. Įkyriai nenori pripažinti to, jog kartais žmogui būdinga ir suklysti.

Taigi, praradus Pirmaprades žinias apie Kūrėją, subtilius pasaulius, Visatą, prarastas ir tikras dvasingumo supratimas. Nuo Dvasinio Pasaulio iškelti tikrieji tikslai, kaip kiekvienam individui, taip ir visai civilizacijai aplamai, neatpažįstamai iškreipti saujelės žmonių, trokštančių viešpatavimo. To pasekoje, žmonės, kaip dvasinės būtybės, nebeturi aiškios ir tikslios evoliucinio vystymosi krypties. Ji pasimetė sistemos sutemų labirintuose. Dvasiniam vystymuisi  tokie svarbūs supratimai, kaip pavyzdžiui “sidabrinis siūlas” , duodantys šansą tobulėti, klastingai nuslėpti sistemos. Ant dvasinių žinių likučių ir sukurti įvairiausi teosofiniai mokymai, religinės, maginės, ekstrasensorinės tėkmės, judėjimai, kurie, dėl dvasingumo supratimo trūkumo, save klaidingai vadina dvasiniais judėjimais.

Jei įsigilinti į tokias tėkmes, maginius kultus, judėjimus, reginčiam aišku, jog ten nagrinėjama tik tai, kaip efektyviau įtakoti žmones, darbas su žmogaus energetine sudedamąja subtiliuose energetiniuose lygiuose ir tt. Taigi, neturi nieko bendro su Dvasiniu pasauliu. Dvasinis pasaulis nėra susijęs su materialiu. Siela, kaip ir Dvasia – antimaterija, esanti materialiame kūne. Protu, sąmone Kūrėjo pasaulio pažinti neįmanoma. Kas mirtinga ir ribota neturi galimybės suprasti To, kas begalybė ir amžinybė.

Bet kokio žmogaus vystymosi kelias turi du galus. Vienas iš jų veda į Dvasinį pasaulį, kai asmenybė-dvasia performuoja save į amžiną dvasinę būtybę. O štai judėjimas į priešingą pusę, veda prie sąmonės išplėtimo, su visais iš ten išplaukiančiais Gyvuliško prado norais, valdžios troškimais, puikybės manijos patenkinimu, dominavimu ir tt. Judant šia kryptimi, pažeidžiama ir kitų žmonių pasirinkimo laisvė. Tai demoniška kryptis vedanti į niekur, o tiksliau, į subasmenybės kančias, į pragarą.

Žmogaus kūnas mirtingas, kaip ir visa materija, tačiau jo siekiai, norai, ketinimai suformuoja savotišką, sakysime taip, informacinį antspaudą, energetinę-informacinę substanciją (subasmenybę). Subasmenybė jau nebeturi gyvenimo programos, tačiau ji yra protinga informacinė septoninio lauko sankaupa, kurioje ne tik išsisaugo, bet ir daugelį kartų padidėja visi buvusios asmenybės norai, siekiai, kurie duotojoje padėtyje (subasmenybės), niekaip nebegali realizuotis. Nėra tam instrumentų, nėra fizinio kūno. Nėra kuo gyventi ir mirti neišeina, nes dvasia ne materija. Tik kančios, naujame kūne, bejėgiškai stebint naujos asmenybės daromas klaidas, slegiant iš abiejų pusių ir materijai ir dvasiniam pasauliui.

Tačiau ir vienas ir kitas kelias tik pačios asmenybės pasirinkimas. O kad atsirastų tokio pasirinkimo sąlygos, pirmiausia žmogui reikalingos atitinkamos Žinios. Žinios, leidžiančios atlikti tinkamą pasirinkimą, pateiktos A. Novih knygose (šiame tinklapyje straipsnių ciklu “Kalbos angelo žmogaus apvalkale”, “Sensėjus iš Šambalos”).

Kodėl pirmapradės, svarbiausios žmogaus vystymuisi žinios prapuola laiko labirintuose?

Pirmiausia todėl, jog žmogui tai suteikia tikros laisvės įgijimo šansą – laisvę dvasioje. Tokiu laisvu žmogumi neįmanoma manipuliuoti, ar kaip nors jį pavergti. Valdančioji saujelė (Archontai), specialiai nuslepia tokias žinias, ar pakeičia kokiomis tai bereikšmėmis, beprasmėmis religinėmis apeigomis, ritualais ir tt.

Laikui bėgant, padarę tai, patys užmiršta, išbarsto tas žinias. Daugelis žinių šiandiena sunaikinta, tapo neprieinamos paprastiems pasauliečiams. Tie, kurie saugojo žinių likučius, seniai išėjo anapilin, o naujieji, atėję po jų, dar neprisikasė iki jų. Ant tiek giliai ir kruopščiai buvo viskas paslėpta pirmtakų.

Tada ir prasideda įvairūs pakeitimai, iškraipymai, kablelių  nuo proto dėliojimai ir tt. Kas iš jų liko, apgaubta sudėtingu papildymu nuo proto, suformuojant dogmas, kurios dominuoja pasaulyje, tampa reikšmingu žmonių paklusnumo, nuolankumo įrankiu.

Praktiškai, žmonės, kurie pakviesti nešti dvasingumą, būti einančiais priekyje, patys pametę dvasinių žinių pagrindą, pametę esmę. Paleidę iš rankų tą plonyti “sidabrinį siūlą”, už kurio užsikabinus žmogus gali pats išsikapanoti iš dvokiančios materialumo pelkės į Sielos Šviesą. Tačiau tam jam reikia atiduoti dėmesio jėgą, transformuoti  tą “siūlą” einantį nuo Sielos, į storą ir stiprų dvasingumo lyną.

Deja tokia karti tiesa, jog bet kokia sudėliota nuo proto kvailystė, per amžius sėkmingai praėjusi išbandymus, daugeliui tampa pagrindine gyvenimo prasme, nepajudinama dogma, neperžengiamu sąmonės barjeru. Religija ji ir yra religija.

Štai taip egzistavimo dykumoje prarandama tikra dvasingumo esmė, prarandama tyra ir gaivinanti dvasinė Tiesa. Žinoma, yra ir išimčių, kurie net per religines tradicijas, nupurtant pelus, sėkmingai ėjo dvasiniu keliu, vadovaudamiesi jausmais. Kitaip sakant ir iš srutų duobės, pasinaudojant jausminiais filtrais, galima išgauti ten esamo tyro vandens lašelius, kad numalšinti dvasinį troškulį. Tačiau tokių gyvenimo dykumos kupranugarių, sugebančių pasinaudoti lašais, tėra tik vienetai. O daugelis neiškenčia ir pradeda srėbti nefiltruotas religines išmatas pilnu tempu, vadinat tai tikėjimu, netgi dvasingumu.

Taip, bet kokioje religijoje galima atrasti tikrai šventuosius, atrasti tuos spindinčius deimantus, tarp kietų ir pilkų akmenų krūvos. Dvasinio išsivystymo tokie pasiekia giliai studijuojant pasirinktų religijų tradicijas, kapstantis labai giliai, atsijojant daugiasluoksnius pelus nuo proto. Ir visi tokie nušvitę galų gale pasiekdavo vieno ir to paties galutinio rezultato – giluminius jausmus, susilietimą su Dvasiniu pasauliu. Kitaip sakant, pasiekdavo tai, ką krikščionybėje vadina amžina Dievo palaima.

Apie tokį, vieną ir tą patį dvasinį pagrindą yra kalbama visur, visose religijose, nors gal ir skirtingai, gal skirtingomis kalbomis, tačiau esmė nuo to nesikeičia.  Tai yra, Šventosios Dvasios dėka, giluminiais jausmais susilieti su Dievo pasauliu, su Siela. Tačiau, pastebi tai ieškantis tada, kai sugeba atmesti viską kas nuo proto prilipdyta.

Tai ir yra tikrasis dvasingumas, tikrasis Sielos pažinimas, atsivėrimas per giluminius jausmus.

Kai žmogus supranta, jog jis ne tik kūnas, pakankamai aiškiai išreikšti žodžiais to negali, kadangi žodžiuose visada atsiranda skirtumas, nei jaučiama iš tikro. Perteikti žodžiais Dvasinės patirties, praktiškai neįmanoma, kad ir kaip kas besistengtų padaryti tai. Žinoma, yra neblogų bandymų, netgi labai neblogų. Tačiau vis tiek, tai tik žodžiai, neatspindintys tikros realybės. Tik negyvų kalba dar negyviems.

Žinoma, jog dvasinio kelio pradžia, pasirinkimas, visada prasideda nuo žodžių ir perteiktų žinių per juos. Kitaip sakant, nuo sąmonės darbo. Tai akivaizdi ir nenuginčijama tiesa. Bet tas žinias gautas per sąmonę dar reikia taikyti praktikoje. Tik taip galima atlikti antrą, trečią ir visus kitus žingsnius į dvasingumo aukštumas. Neapsiriboti vien tik sąmonės suvokimu, nesustojant ant pirmo laiptelio. Suprantu, jog daugeliui puikybė šioje vietoje lipa per kraštus, tačiau tą barjerą tiesiog būtina peržengti. Tai ir yra nugalėti savyje patį klastingiausią drakoną.

Pavyzdžiui, kad ir paimkime Allat Ra knygą. Nors ji ne kartą skaityta, tačiau kas kartą skaitant ją atrandi kažką tai naujo, anksčiau nesuprasto, nepastebėto, neakcentuoto ir tt. Tokios knygos yra parašytos taip, jog informacija jose yra pakeliama atitinkamais žinių pląstais (sluoksniais), priklausomai nuo skaitovo sąmonės suvokimo lygio tuo momentu. Taip pat kaip ir nuo skaitovo dvasinės patirties, ant kiek jis atsivėręs jausmais.

Pradžioje žmogus įsisavina atitinkamą tuo metu suvoktą informaciją. Pradeda pats giliai su ja dirbti, pritaikyti praktiškai ir galų gale ateina iki  kokio tai, kad ir menkiausio vidinių jausmų lygio. Vėl padeda skaityti tą pačią informaciją pateiktą knygoje. Bet dabar jau pakelia visai naują informacijos sluoksnį, gilesnį žinių plastą, priklausomai nuo  tuometinės suvokimo būsenos ir tt.

Tokios knygos ir yra tarsi “sidabrinis siūlas”, kuris veda į dvasingumo aukštumas, Sielos laisvę. Taigi, kas tai yra dvasingumas? Tai ryšys. Asmenybės-dvasios ryšys su Dievu, per Sielą. Vidinė transformacija. Tai yra dvasinis ryšys. Susiliejimas su Kūrėju. Ir visai ne materija, neturi nieko bendro su ja. Nei galvą į grindis daužyk, nei rankas bučiuok, nei keliais vaikščiok, nuo to dvasingesniu tikrai netapsi niekaip. Tai tas pats, kaip mojuoti plaktuku tuštumoje, beprasmis oro drebinimas, neturintis nieko bendro su dvasiniu tobulėjimu.

Krikščioniškoji bažnyčia savo lankytojus kviečia plačiai išplitusiai religinei praktikai, tokiai kaip – maldos. O kas tai yra maldos? Prirašyta nemažai storų maldaknygių, kuriose surasite receptų nuo ko tik nori, pradedant nuo mikčiojimo šalinimo, nuo vagių, nelaimių ir užbaigiant maldomis nuo mirties. Egzistuoja maldos sėkmingai prekybai, nėštumui, mokslui, meilei, norų išsipildymui, malda prieš kelionę, net prieš valgymą ir tt. Pilnas savotiškas stebūkladarystės rinkinys. Juk tai kaip tikras magijos praktinis vadovas. Ir visa tai ne tik kad visuotinai palaikoma, sveikintina, bet ir peršama kitiems, kaip būtina išsigelbėjimo priemonė. Moko, kad bet kam, kas yra materialu, reikia prašyti palaimos ir kreiptis viso to pas Dievą. Kaip šiandiena madinga, žmonės netgi prašo nacijos klestėjimo, šalies gerovės ir tt.

Negyvą maišyti su gyvu, materija su antimaterija? Tai tik banalus darbas Sistemoje, dėl sistemos, materijos gausumo prašymas pas materiją (Šėtoną). Kitaip sakant, pagal Allat Ra fiziką, septonų lauko prašymas pas septoninį lauką. Juk tai tik magija, neturinti nieko bendro su dvasingumu, neišeinanti toliau šešto materialaus išmatavimo ribų. Prašo materijos ir gauna jos iš Velnio –  Šio pasaulio kunigaikščio, valdovo. Kitaip sakant, “Dievo namuose” meldžiasi Šėtonui, Sistemai, Gyvuliškam protui, pavadinkit tai kaip norit, bet tikrai ne dėl savo dvasios tobulėjimo ir ne Dievui.

Tai labai veiksmingas ir reikšmingas klystkelis, kuriuo kažkada tai sumaniai buvo nuvesta didžioji dauguma, ieškanti dvasingumo. Na o likusiai daugumai, nereikia net ir to. Jie pilnai pasitenkina gyventi nesigilinant į egzistavimo prasmę. Gavai šiandiena bananą ir džiaukis, kad niekas neatėmė, o kas bus rytoj, nesvarbu, nusispjaut. “Kam dar kažkoks tikras dvasingumas reikalingas, juk jis bananų tai nedalina? Aš ir taip laisvas, noriu bananą suvalgau, noriu užkasu...” Kam kiaulei Dievas, svarbu arčiau lovio būt? Tokiems pilnai tiks ir Darvino teorija, jog jie neseniai nulipo nuo medžio...

Taigi, šiuolaikinės religinės maldos daugiausia nukreiptos į materijos gausinimą.  Žmogaus nemoko to, jog yra ir kitoks pasaulis nei regimas trimatis. Akcentuojama tai, jog pomirtiniame gyvenime kažką tai gal ir gausi, arba ne. Ir kažkur tai ten, neaišku kur, yra dvasinis pasaulis, bet jis kažkur ten toli, už grabo lentos. Ten praeisi teismą, išbandymus ir gausi savo, arba apdovanojimą, arba nuobaudą. O kur gi tai, kas vyksta čia ir dabar, duotuoju momentu? Kur atsakomybė už aktyvuotas dėmesiu mintis, norus ir veiksmus?

Žmogus nesupranta, jog pirmiausią pats neša atsakomybę būtent čia ir dabar. Kaip taisyklė, tą atsakomybę bando perdėti kažkam kitam, kitaip sakant, visada randa “atpirkimo ožį” išorėje, visada ieško kaltų, kad kažkas su juo neteisingai elgiasi, kažko jam neduoda, neteisingai pamokė, nuskriaudė ir tt. O apie tai, kad viskas, ką pats paleido į pasaulį grįžta, ką pasėja, tą ir pjauna – nesupranta. Argi jis nejaučia, kad daro kažką tai ne taip, ne pagal Dievo valią? Žinoma jaučia, nes sąžinė kartais suveikia, nors ir giliai ją užkiša, tačiau vis tiek girdi. Gal diena ji ir tyliai apie tai šnibžda, bet vakare stipriau, o ypač naktį “neduoda ramybės ta nelaboji, kad ją kur...”

Jei žmogus puikuojasi tuo, jog jis yra labiau dvasingas, labiau tikintis, daugiau pažengęs nei kaimynas, kas tada vyksta?  Jis vėl save iškelia iš kitų, išskiria, pastato aukščiau, kitaip sakant, grįžta ten, kur ir buvo, prie materijos dominavimo, o tiksliau ir išėjęs niekur nebuvo, taip ir trypčioja vietoje, manant jog lipa dvasingumo laiptais.

Kaip valdė tokį žmogų demonas, taip ir toliau valdo. Sąmonė diktuoja savo, jog viską daro teisingai: dalina vargšams, vykdo visas apeigas, eina išpažinties, daro kitokius gerus darbelius. Tačiau, ji jam nesufleruoja, jog vėl iškelia save aukščiau kitų, skirsto. O bet koks išsiskyrimas, skaldymas yra naudingas kam?

Sistema visada skirsto ir skaldo žmones. Vadovaujantis nenumaldoma puikybe žmogus išskiria save iš kitų, jog jis geresnis, dvasingesnis, aukščiau esantis. O bet kokius religinius hierarchus, įvairius guru, meistrus ir tt., visada pastato aukščiau savęs. Kaip išmokytas, save suvokia žemiau, tų “dievo tarnų”.

Bet kokiu atveju, vienu ar kitu, vyksta banalus pakeitimas nuo proto. Dvasiniame pasaulyje visi vienodi ir lygūs iš tikro. Nėra kokių nors lygesnių ar aukštesnių, nėra skirstymo ir išskyrimo, skaldymo. Yra tik Meilė ir begalinė, niekada nesibaigianti Laimė.

Toks neteisingas dvasingumo receptas išplitęs religijose. O kodėl? Todėl, kad ko nors ieškoti patiems tingisi, siaubingai tingisi. O visi patogumai tingiai sąmonei, šventikas visa gerkle rėkia: “...dvasingumo gilesni visokie ieškojimai eina tik nuo nelabojo, viskas kas ne pagal bibliją ir ne biblijoje - sekta.”  Žymiai lengviau pasakyti: “tu čia geriau nelysk ir nevaidink protingo – visa tai nuo nelabojo ir viskas.” Bet jeigu noriu įsigilinti nes žinau, jog ir tokiame mokyme, tokioje religijoje kažkada tai egzistavo tie, kurie nuėjo toliau, kodėl ir man ne įsigilinti į tai daugiau? Kodėl nesurasti ten esančios tiesos, kuri apjungia visus ir visa? Argi tai blogai gerbiamieji šventikai? 

Pats žmogus visada turi siekti daugiau pažinti. O kas jam yra sakoma šventyklose – melskis sūnau mano dar daugiau ir nekvaišink galvos nei mums, nei sau daugiau. O jei dar kažko neranda tame, ko tai dar trūksta maldoje? Kodėl žmonės bėgioja iš vienos šventyklos į kitą? Nes jaučia, kad kažko jiems dar trūksta. Ką siūlo mums vietoj dvasingumo?  Vėl tas pačias laikinas iliuzijas, stiprinti jų dominavimą maldomis materialiems dalykams.

Žmonės todėl ir eina į šventyklas, kaip į kokią parduotuvę. Elgiasi kaip paprasti vartotojai, nori imti nieko neduodant. Tačiau už viską tenka susimokėti, tame tarpe ir už vartotojišką požiūrį, tai yra, sistemai susimokama amžinybe. Nesupranta, jog dvasinė dėmesio jėga, kuri duota asmenybės-dvasios transformacijai, yra iššvaisto  visiškai nereikšmingiems niekams, antraeiliams dalykams.Tuo pačiu, dar ir atsakomybę perkelia šventikams. Nedaroma jokia savianalizė ir tai suprantama tikintiems, nes šventikas  vėl kartoja: negalvok, neanalizuok, visa tai, tik nuo nelabojo. Gaunasi tokia dirbtinai suformuota dogma: viskas, kas pasakyta bažnyčioj – tiesa. Analogija mūsų  Daliai Grybauskaitei, kuri, anot jos puikybės (demono) – “niekada neklysta”. O pačiam išanalizuoti visa tai žmogui, ar sunku...? Gal jau laikas išlipti iš to “durnių laivo”  sparčiai plaukiančio į audrą?

Sistema remiasi trimis pagrindiniais dalykais: stebuklas, autoritetas ir paslaptis. Tai ką gi tada turime? O gi valdžios instrumentą religija: Prisikėlimas - stebuklas. Paslaptis – kaip visa tai vyksta. Ir autoritetas – yra tas kažkas, į kurį visi kreipiasi ir viskas...toliau negalima, kelias užsidaro, toliau viskas nuo nelabojo, sekta.  Analogiškai ir politikoje: Stebuklas – “neklystanti valdžia”. Paslaptis – kaip tai pas juos išeina? Ir autoritetas – yra tas kažkas, kas už jūrų marių, kurio reikia būtinai klausytis, viskas, kelias užsidaro, žinoti ir kritikuoti negalima, toliau viskas nuo Rusijos, grėsmė valstybei ir saugumui. Paprasta, banalu, bet patikima bananų respublikoje.

Taigi toliau apie tikrą dvasingumą. Pakanka pasiimti kad ir Naująjį testamentą. Ką sako Jėzus? Nors pačio Jėzaus žodžių iš tikro likę ten mažai. Daugiausia yra aprašoma tai, kur Jis vaikščiojo, ką darė ir tt. O pačių  mokančių žodžių, kuriuos Jis sakė žmonėms, kažkodėl tai mažiausiai. Turbūt suprantama kodėl ir kas tuos šventraščius pastoviai redaguoja.

Viename iš ten esamų posmų aprašoma tai, kaip atėję mokiniai paklausė Jo: “Kaip reikia mums teisingai melstis?” Į ką Jis atsako: “Įeikite į kambarį savo ir ten melskitės taip: Tėve mūsų, kuris danguje...” O toliau skaitome: “Te visada šviečia Tavo vardas, tebūna karalystė Tavo, tebūna valia Tavo...”(Lк. 11:2—4) Kas tai yra, ką reiškia? Alegorine išraiška taip perduotos atitinkamos žinios apie tai, jog savo valios žmogus neturi. Yra tik Kūrėjo valia.

Ką dar sako Jėzus?: “Įeikite į kambarį savo ir ten melskitės...” Kitaip sakant, įeikite į savo vidų, prajauskite giluminius jausmus ir savarankiškai Dangiško Tėvo prašikitę, be tarpininkų. Pabrėžiu, būtent į savo kambarį, o ne į svetimus rūmus, kad ir pavadintus “Dievo namais”. Tu turi savo vidinius Sielos rūmus. Įeik į savo šventyklą, kreipkis į savo Sielą, savarankiškai, tiesiogiai kreipkis. Siela – Dievas kuris arčiausiai žmogui. Kaip sakoma, Jis visada arčiau nei miego arterija.

Kad ir kaip neslėptų, kad ir kaip nenaikintų tikras dvasines žinias, bet jos vis tiek yra, kaip yla visada išlenda iš maišo. Jei įdėmiai analizuoti, suvokti tai, galima savarankiškai bet kam prisikasti iki jų. Žinoma, jog pirmiausiai reikia noro, pasirinkimo ir apsisprendimo, reikia to mažyčio spindulėlio, kuris turi prasimušti nuo Sielos.

Juk mums tai pateikė ne kas nors, o pats visų tikinčių gerbiamas Jėzus ir nuo to taip lengvai nenumos ranka šventyklų tarnai , sakydami, jog tai sekta ir eina nuo nelabojo.

Dioniso Evangelijoje yra užrašyti tokie Jėzaus žodžiai: “Išgriausiu aš bažnyčias, statytas Žynių ir pastatysiu naujas per tris dienas” Kada Jam užduoda klausimą, kaip galima taip greitai pastatyti naujas, Jis atsako: “Ne išorėje, o viduje Tiesa. Šventyklą reikia statyti viduje savo, o ne išorėje.”

Ir jei susimąstyti, iš esmės žmogui nieko daugiau ir nereikia, niekas jam nemaišo. Kodėl per tris dienas? Kada žmogus atlieka paskutinį ir galutinį pasirinkimą – viskas, daugiau jam nieko nereikia. Jis atliko paskutinį pasirinkimą. Tikras pasirinkimas įvyksta tada, kai pas žmogų išnyksta abejonės, nėra ateities, nėra praeities, yra tik švarus veiksmas - dabartis. Jam jau nieko nereikia, nes jis priėmė sprendimą. Jis nebegalvoja kaip ką tai darys ateityje, o atsistoja ir eina, daro. Ir jei žmogus atliko galutinį pasirinkimą, apie tai nepasakoja, nesipuikuoja. Todėl ir per tris dienas. Tai yra trys – Supratimas, pasirinkimas ir veiksmas. Viskas. Daugiau nieko nereikia, šventykla vidinė pastatyta, kurios jau nesugriaus jokios abejonės nuo proto. O visa kita, ką žmonės pasakoja, kad eina kokiu tai dvasiniu keliu, ar jį 10 sekundžių parodė per TV reklamą, kažką tai spalvoto susapnavo, pamatė kokias tai haliucinacijas – tik sąmonės eiliniai spąstai, kuriuose giliai įklimpę miega, manant kad lipa laiptais.

Tereikia priimti paskutinį sprendimą ir uždaryti paskui save šio pasaulio duris. Tačiau tai nereiškia kūno mirties, o tik Gyvuliško prado aktyvi kontrolė, minčių ir emocijų pastovi kontrolė. Peržengei tą slenkstį ir viskas, laisvas. Nebereikia sukti galvos kaip atrodyti ir pasirodyti prieš kitų sąmones, ką jos pagalvos ir tt.

Suprantama, jog šiaip sau nebūna nieko. Viskas dėl ko tai yra duota žmogui ir pirmiausia tam, kad pagaliau atliktume teisingą pasirinkimą. Jei šiame pasaulyje už ko tai dar užsikabina dėmesys, į tą kažką tai prarandame dalį savo energijos, dėmesio jėgos. Kitaip nebūna. Visi žinome, kaip greitai nuteka mūsų dėmesys. Matome ant kiek greitai tai įvyksta.

Matome aplink mirtis, ligas, kančias. Iš kur visa tai atsiranda? Jeigu žmogus sąmonėje, jo dėmesys gali būti pritraukiamas bet kuo išorėje. Vėl taip eikvoja savo jėgas ir pirmiausia dvasines jėgas.

Žmogui duodamas pardžioje tik nedidelis, sakysime taip, gyvenimo mėginukas, pabandymas, bet per jį mes įgaunam galimybę išeiti į tikrą amžiną gyvenimą. Tačiau žmogus tai iššvaisto bet kur, bet kam, išorei, tik ne pagrindiniam tikslui, ko ir siekia sistema.. 

Tiesa negali būti laikiname ir laikina. Kaip ir gyvenimas negali būti baigtiniu, jis negali kada nors užsibaigti. Niekada nebūna taip, kad tikras gyvenimas pasibaigtų. Kas užsibaigia, vadinasi tai – tik egzistavimas, iliuzija, kuri visada laikina ir išsisklaido. Ji dabar yra, bet po kiek laiko išsisklaidys, virs dulkėmis, jos neliks.

Kad ir kuo būtum materialiame pasaulyje, kad ir ko pasiekęs, bet jei nėra tikros besąlyginės Meilės, vadinasi nieko dar ir nepasiekei. Kaip buvai žemės kirminu, taip ir likai, nors ir aukščiau rausiesi, nors ir daugiau mėšlo gauni, bet vis tiek likai toks pat kirminas kaip ir visi. Kad ir ką bedarytum, kad ir kaip besimelstum, kad ir kiek kryželių ant krūtinės nešiotum, jei tavyje nėra vidinės Meilės artimam, tu nieko ir nepasiekei.

Tokia Meilė nepriklauso nuo nieko. “Meilė labai kantri, gailestinga, nepavydi, neišsiaukština, nesigiria, neieško naudos sau, nesusinervina, negalvoja blogai, nesidžiaugia netiesa, o džiaugiasi Tiesa, viską dengia, viskuo tiki ir tikisi, viską ištveria” (евангелие 1 Коринфянам 13:4-7).

Žmonės kartais pasirenka kokį tai konkretų šventąjį ir pastoviai kreipiasi, prašo pagalbos pas jį, kaip angelo sargo. Bet į mūsų pasaulį šventieji niekada neateina, tikinčiųjų prašymu, jie Dievo tarnystėje ir tik su Jo leidimu gali kartais lankyti šį pasaulį.

Tai ko tada prašo tikintieji, jei tikrųjų šventųjų čia nėra? Ar vietoje angelo-sargo subtiliame plane nesukuria sau demoną-gynėją?

Savo sąmone žmogus sukuria atitinkamas minties-formas, apdalintas dėmesio jėga. Jei kas ir padeda tokiu atveju, tai galima sakyti daugiau “placebos efektas”. Jis tiki ir jo sąmonė, dėmesys sukoncentruotas į tai. Taip sukuria sau kokią tai būtybę, minties-formą, dievybę, nesvarbu kaip pavadinti. Ko tos Materijos formos prašo? Prašo daugiau materijos, tai materiją ir gauna. Sistema visada sakys prašom – ji taip sudaryta, tik ji vykdo materialius norus. Bet už tai žmogus kuo užsimoka?  Svarbiausiu – Amžinybe.

Iš vienos pusės, tai aklas tikėjimas, o iš kitos pusės, į ką žmogus kreipiasi? Aišku kad į velnią. Žmonės tarsi kreipiasi į Dvasinį šventąjį, nors iš tikro kreipiasi į materiją. Prašant materialaus kreipiasi pas ką?  Pas tą, kas tai įvykdo.

Dvasiniam pasauliui visiškai tas pats, kas vyksta čia materijoje. Ar pavyzdžiui labai kreipiam dėmesį į kirminus, ką jie ten valgo išvietėje? Kaip jie tarpusavyje santykiauja, dauginasi ir tt? Juk mus visai nejaudina tai. Dvasinis pasaulis nemato žmogaus iki tol, kol jis neatsiveria, kol neįsižiebia kibirkštis per Sielą, kol kirminas nevirsta drugeliu ir nepakyla.

O bet kokio šventojo prašymas protu, eina tik į sistemą. Nesvarbu, jei ir Sielos išlaisvinimo prašote, jei tai darysite protu, prašysite sistemos ir to niekada negausite. Jei prašymas eina per giluminius jausmus, tada Dvasinis pasaulis atsiliepia, tačiau tai nebūna konkretus koks tai šventojo įvaizdis ar kažkas panašaus. Iš tikro Ten nėra nei vaizdinių, nei atvaizdų, nei materijos aplamai. Tik jausmai, tik Meilė.

Kada žmogus ko nors prašo, būdamas gilių jausmų būsenoje, atsiveria vidinė Sielos šiluma, nuoširdumas.

Pavyzdžiui, kiek kartais giliai žmogus įeina į jausmingumą maldoje, jog stovi ir nesupranta, kas dedasi aplinkui, kas vyksta su juo. Sąmonė atsijungia, eina grynai tik jausmai. Bėga ašaros, bet jis to nemato ir nepastebi kas aplink. O vėliau, kai išeina iš tokios būsenos, nieko neatsimena kas su juo buvo. Kažkas aukštesnio tomis sekundėmis, minutėmis jį kažkur tarsi nuneša gilyn.

Nuoširdi malda būna tik tada, kada žmogus užmiršta apie save visiškai. Kai praranda save, kai jis yra giluminiuose jausmuose. Miršta dėl šio pasaulio, o sąmonė atsijungia. Lieka tik švarūs jausmai.

Na o per sąmonę prašant materijos, vienareikšmiškai tai eina tik į septoniką (septoninį lauką, plačiau apie tai Allat Ra fizikoje), kreipimasis į šio pasaulio sistemą –  kreipimasis į Šėtoną. Ir jei iš tikro kalbame apie Dvasinį pasaulį, tai kalbame apie dvasią. O ar dvasiai reikia ko nors materialaus aplamai?

Dvasinio pasaulio galima prašyti tik vieno, Sielos išgelbėjimo. Dvasiai daugiau nieko nereikia, pas ją nėra kūno ir su tuo susijusių problemų. Žmogus gali paprašyti sustiprinimo tam, kad galėtų įvykdyti savo pagrindinį tikslą. Bet šiuo atveju neprašoma atlikti tą darbą už jį patį. Gali paprašyti tik sustiprinti save, kad atsilaikyti sunkioje situacijoje, tačiau dvasinį darbą atlieka visada pats.

Žmogaus asmenybė – Šventos Dvasios dalis. Ir jei žmogus atsiveria, ji tampa didesnė, nesvarbu per ką, per maldą, meditaciją, dvasinę praktiką. Atsivėręs gauną jėgą tam, kad įveikti situaciją, kurioje yra. Neprašo už jį tai padaryti.

O prašymai maldose dėl sveikatos, klestėjimo, problemų išsprendimo, dėl artimųjų ir tt – priskirtina tik prie “demonologijos” kategorijos.

Kai žmogus atsiveria dvasioje, stiprėja dvasia, nieko materialaus nereikia, bet visi materialūs klausimai irgi išsisprendžia savaime. Nustoja kreiptis į sistemą, o sistema ant savo kabliuko laiko tik tol, kol žmogus jai atiduoda dėmesį. Kai tik nukreipė dėmesį į Dvasinį, atsikrato problemų, jos nebejaudina, svarbiausiu tampa patirtas dvasinis jausmas. Žmogus nustoja dėmesiu “maitinti” sistemą, situacijas, kurios jį spaudžia. Situacijos išsisprendžia savaime, nes savo gyvenimo jos neturi, gyvena tik mūsų dėmesio dėka. Žmogus nusigręžia nuo problemų, išeina į dvasinį pasaulį, sustiprina dvasingumą savyje. Tada suteiktos jėgos neišeina į materialią sistemą, į situaciją, kurią jis maitino dėmesiu.

Taigi, kaip taisyklė, kuo mažiau dėmesio ir emocijų suteiki bet kokiai situacijai, problemai, tuo greičiau ji išsisprendžia. Tuo galite įsitikinti nesunkiai patys.

Tačiau žmogus nenori pasinerti į dvasingumą, nes bijo, jog kokia tai iliuzinė problema neišsispręs. Toliau suteikia dėmesį tam, vietoje to, jog tos dėmesio jėgos dėka stiprėtų dvasioje. Mumyse nuo vaikystės įskiepyta frazę “aš negaliu” taria kas? Tas, kas laikinas ir ribotas. Manau tiems, kurie perskaitė tuos taip pavadintus “straipsnelius pradedantiems” viename iš komentarų, pakankamai aišku kas...

Apie meilę artimam, parašyta ir biblijoje, tačiau perskaitę, žmonės iš ten irgi pasiima ne viską, o išsirenka. Iš visų žinių išsirenka tik tai, kas jam, jo sąmonei naudinga. Tai ir yra asmeninis suinteresuotumas, kuris su tikru dvasingumu nesiderina. Žinoma, per sąmonę sistema veikia, kas be ko. O antra, nuo pat vaikystės yra įskiepytos atitinkamos dogmos – “kaip visi”.

Tada pilnai pasitenkina tik kito žmogaus, kuris per sąmonę praleido žinias, suvokimu, perpasakojimu. O kitas dar per kito sąmonės perpasokojimus, kaip tame žaidime – sugadintas telefonas. Iš kartos į kartą perduodama tik tai, ką pats žmogus suprato. O ar jis suprato mokymo esmę, tai dar didelis klausimas. Kodėl Jėzaus, Muchamedo ir kitų pranašų mokymuose atsiranda pakeitimai? Todėl, kad gautas žinias kiekvienas interpretuoja savaip, nuo sąmonės. Ir žmonės, kurie patys nenori išsiaiškinti Tiesą, tenkinasi žinių liekanomis, kurias kažkas suprato savaip, ar pateikė savaip. Be to, dar ir ginčijasi tarpusavyje, kas iš jų suprato svetimus supratimus teisingiau.

Iš tikro, yra tik vienas dvasinis mokymas, bet jis išdalintas į šimtus skirtingų supratimų, interpretacijų. Kiek žemėje sąmonės valdomų žmonių, tiek ir supratimų, tiek ir demonų. Todėl žmonės, kurie patys tingi išsiaiškinti, priima vieną iš daugybės svetimų nuomonių. Po to, susiduria su kitokia nuomone, vyksta arba konfliktas tarp jų, arba pradedama ieškoti dar ko nors naujo, arba aklai tikėti kokia tai viena iš jų.

Tai ir yra aklas tikėjimas, kadangi nėra į ką tvirtai atsiremti, yra tik tikėjimas, nepatvirtintas nuosava patirtimi. Ir žinių jokių dar nėra. Vienas pasakė vieną nuomonę, rytoj kitas pasakė kitą ir tt. O dar įtikinamiau akliems tada, kai pademonstravo kokį nors “stebuklą.”  Tada aklasis ieško kažko tai panašaus, ieškot kad ir subtiliame lygyje, tačiau tik išorinio, ypatingų sugebėjimų ir tt. Tokie mėtymaisi dvasinėje paieškoje, iš krašto į kraštą, tik nuo nežinojimo. Tikėjimas gal ir yra, bet nėra nuosavos dvasingumo patirties, kas yra svarbiausia. Tai ir yra pagrindinė nestabilumo priežastis dvasinėse paieškose.

Sakoma: “tikėjimas gimdo žinias, žinios gimdo veiksmą, veiksmas gimdo patirtį, patirtis stiprina tikėjimą.”  Taip tikėjimas ir tampa Žiniomis, tampa tikru tikėjimu. Kaip atsakydavo Jėzus, kai Jam pareikšdavo: “pamatysiu – patikėsiu”? Jis sakė: “patikėsi – pamatysi”. Tačiau pamatysi pats, kai įgausi nuosavą patirtį, įgausi pagrindą, kurio jau nenugriaus jokie iliuziniai stebuklai, nei abejonės. Sustiprės tikėjimas, taps tikru tikėjimu, paremtu žiniomis, žinojimu, asmenine dvasine patirtimi. Kai yra patirtis, niekas neįtikins jog yra ne taip. Gauni nuosavą patirtį per nuosavus jausmus. Asmenybės patirtis pati vertingiausia.

Žinias mes pradžioje gauname per sąmonę. Skaitome tekstą, priimame kokią tai užrašyta informaciją. Sąmonę išnaudojam tobulėjimui, kaip pažinimo instrumentą. Toliau jaučiama intuiciškai, ar informacijoje yra dalis tiesos, ar ne, įjungiant vidinius jausmus.

Skaitome ir suprantame, kad gal iš tikro kažkas vertingo ten yra. Dar nežinome kas, bet atsiranda jausmas, vidinė nuojauta. Ir jeigu orientuosimės į tą jausmą, jis niekada nenuves klystkeliais, neapgaus. Taip pradedame giliau ieškoti, randate daugiau kokių tai panašių žinių šaltinių ir tt. Žmogus palaipsniui pradeda gyventi vedamas tokių jausmų. Tarsi veda jį  kažkas iš vidaus. Vedamiems giluminiais jausmais dvasingumas auga vis daugiau.

Tampama kieno tai valios palydovu ir tai pradeda veikti pačiame žmoguje, transformuoja jį. Vaizdumui, galima palyginti žmogų su stiklu. Jei prasitrina stiklas, tampa šviesesnis, per jį patenka vis daugiau saulės (Sielos) šviesos. Taip žmogus tampa vis švaresnis ir šviesesnis, išsivalant save nuo kvailų norų ir ketinimų tais saulės spinduliais. Taip stiklas išvalomas iki blizgesio. Atsitinka toks momentas, kai stiklas dingsta, nes būna ant tiek švarus, jog tampa nematomas. Toks švarus, kad dingsta bet koks abejonių šešėlis nuo jo.

O ar galima atsikratyti sąmonės, to demono?

Atsikratyti sąmonės – neįmanoma. Tai šio pasaulio pažinimo instrumentas, be kurio neapsieisi. Tačiau šis pasaulis nėra vienintelis. Trečias išmatavimas tik labai maža dalelytė to, ką sukūrė Kūrėjas. Mes manome, jog Visata tokia didelė, kad nieko didesnio būti negali, net pavadindami tai begalybe. Tačiau iš tikro ji ant tiek trapi, ant tiek maža, palyginus su tuo, kas yra iš tikro, jog net lyginti nėra ką. Ties trimačiu pasauliu niekas neužsibaigia ir kuo žmogus daugiau pasineria į giluminius jausmus, suvokimas tampa vis platesnis, stipresnis. Yra žinios, yra jausmingumas, jis viską priima ne tik siaurame trimačiame sąmonės spektre, o žymiai platesniame jausmų spektre.

Juk sąmonė gali eiti tik per ribotus fizinius jutiminius organus. Vėliau pradedame pažinti viską per jausmus. Yra toks supratimas, kaip intuityvus žinojimas ir tai įvyksta visiškai nepriklausomai nuo loginio mastymo. Paprasčiausiai žinai kaip yra ir viskas, be jokios logikos ar paaiškinimo.

Ar gali egzistuoti sąmonė ir jausmai paraleliai?

Kai sąmonė panaudojama tik kaip instrumentas pažinimui, ji tau tarnauja, ne tu jai. Tai pirma. Gyvuliškas pradas žmoguje yra bendro Gyvuliško proto sistemos dalimi. Gyvuliškas protas per tai naudojasi mūsų gyvybe. Tačiau per sąmonę pažįstame šį pasaulį. Už tai iš mūsų reikalaujama dėmesio – tai yra, tos jėgos, kuri skirta dvasiniam persiformavimui. Mes jį studijuojame, nagrinėjame, įdedame į tai savo dėmesį, todėl ir matome. Kaip tai veikia?

Jei negalvojame apie daiktą, nekreipiame savo dėmesį, tai net nežinome apie jį. Kodėl? Todėl, kad ten nėra mūsų dėmesio. Pasaulis sudėliotas kitaip, nei daugelis manome remiantis protu. Kad daiktas, įvykis, žmogus, ar reiškinys pasireikštų, reikalingas mūsų dėmesys. Mes pagalvojome apie žmogų – jis mums paskambino, atsiminėme kaip jis atrodo. Paprastai atsimename tokį, koks buvo paskutinį kartą kai matėme. Mes atsimename kreipiantis į praeitį. Bet duotuoju momentu jis gali atrodyti visai kitaip. Kreipiamės į tą vaizdinį, kuris įdėtas į mūsų dėmesį. Matome tik tuos daiktus, kurie mūsų dėmesyje. Kur dėmesio nėra – nėra ir septoninio lauko, nėra septonikos. Visas šis pasaulis sudėliotas iš septonikos, kuri formuoja vaizdinius, elementarias daleles, tarpusavio sąveika ir tt. Tai elementari fizika. Kur nėra mūsų dėmesio – ten tuštuma.

Yra pas mus jausmas, intuityvus žinojimas, bet mes tai pervedame į žinomus mums vaizdinius. Kitaip trimačio pasaulio nepažįstame. Tai mums ateina arba žodžiais, mintimis, ar vaizdiniais.Todėl, kai yra jausmai, visa tai tampa tikresniu supratimu, jog yra būtent taip.

Kada žmogus pasineria į dvasingumą, lieka tik jausmai, vaizdinių jokių nėra. Nėra nei jokių plejadiečių, nei barzdotų dėdžių, žaliais rūbais. Kadangi septonikos Dievo pasaulyje nėra, tai iš vis kita nei čia. Nėra materijos – tik antimaterija. Nėra iš ko atsirasti vaizdiniams. Tik jausmai, kas sukuria bangą, banga sudaro septoniką, septonika sudaro elementarias daleles ir tt. Ten vaizdinių jokių negali būti, tik giluminiai jausmai. Kuo giliau eini, tuo daugiau atsiveria. Tokia begalybė, kokios protas negali aprėpti ir patikėti, nes neturi tokios pažinties patirties. Baigtinis protas negali pažinti to, kas begalinis.

Jis paprasčiausiai pakimba, kaip koks kompiuteris, kada atliekame dvasinę praktiką, kai savo patirtimi išeiname į jausmus. Protas pakimba, o išėjus iš praktikos žmogus nesupranta kas su juo buvo, kur buvo. Kodėl? Todėl kad protas neturi tokios pažinimo patirties, negali pažinti to, kas jam visai ne pagal jėgas. Na o jei žmogus mato kokius vaizdus, nesvarbu kokius, manydamas jog tai iš dvasinio pasaulio, vadinasi dar tebėra proto įtakoje, o jis jums nupieš ką tik nori, kad tik užsikabintum ir sustotum, kad tik liktum prie tos pačios sistemos suskilusios geldos.Tad laikas prabusti iš iliuzijų, nesvaigstant puikybėje. Laikas pažaboti savyje demoną, neleidžiantį būti tikru ir Mylinčiu. Laikas nusiimti išsigimėliškas kaukes ir nustoti vaidinti šiame absurdo spektaklyje. Tam dabar pats tinkamiausias laikas ir galimybės. Prasivalykit nors truputėlį stiklą ir pasaulis nušvis visai kitokiomis spalvomis...

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 752 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.8/4
Viso komentarų: 3
1 virku   (10.04.2016 20:49)
Be sugebėjimo aukotis kitų labui, apie dvasingumą nėra ko nei kalbėti...ar mes pamatę gatvėje gulintį benamį ar elgetą, parsivedame juos į savo namus, pavalgydiname, išmaudome, išskalbiame jo rūbus ir t.t., ne, ne, ne, tai apie kokį dvasingumą mes paistome, ar mes suvokiame iš vis ką kalbame, va kur klausimas.

2 tiesos ieskotojas   (13.04.2016 21:13)
tas demonas gudrus ,bet mes aplauzysim pas ji ragus

3 tiesos ieskotojas   (13.04.2016 22:01)
mes tuos benamius galime maudyti ir maudyti ir jie gal but ateis kiekviena diena kad mes juos maudytume gal but ir gerai bet kas toliau

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Balandis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0