Matmens sąvoka

Dievas – tai trijulė pradžia, visų vibracijų, Dvilypumo ir  sąveikų savitarpio sąlygotumo šaltinis. 

Dievo Trilypumas pasireiškia tokių komponentų, kaip Būtis, Nebūtis ir viską apimanti Dievo Sąmonė, suvienijime. Tai reiškia, kad Dievo Sąmonė apima kaip išryškinto Pasaulio (Būties), taip ir neišryškinto Pasaulio (Nebūties) procesus, tai yra visi procesai, vykstantys ir viename, ir kitame Pasaulyje yra kontroliuojami Dievo, Juo valdomi. Šis įprasmintas (etaloninis) Dievo matymas visame Gyvenimo procese yra būtent tas, kas vadinasi objektyvi Būties realybė.    

Tokių prieštaringų pagal savo kilmę komponentų, kaip Būtis ir Nebūtis, buvimas priveda prie Pasaulio komponentų Dvilypumo. Visada yra kažkas su tam tikrais apibūdinimais ir yra kažkas su apibūdinimais priešingais, skirtingais: dalelė – antidalelė, elektronas – protonas, tvarka – chaosas, priežastis – pasekmė, kūrimas – sunaikinimas, judėjimas – ramumas ir t. t.

Jeigu Būtis yra materijos kaip tam tikros statybinės medžiagos pasireiškimas, Nebūtis yra Esamybės nepasireiškimas. Pagrindiniai Būties apibūdinimai yra būtinas dalelių, kūnų ir visos Esamybės materializavimas, o taip pat judėjimas, tvarka, kūrimas, harmonija. Būtis pasireiškia kaip Gyvybė gyva (organinė) ir negyva (neorganinė).

Nebūtis, natūralu, turi prieštaringas pagal savo kilmę savybes. Jeigu Būtis susideda iš dalelių, Nebūtis – iš antidalelių. Jai yra būdingi: chaosas, sunaikinimas, disharmonija ir ramumas (kapų). Būties ir Nebūties sąveika pagimdo Gyvybę. Šio proceso Varomoji Jėga yra viską apimanti Dievo Sąmonė, Jo Mintis, pagimdyta Sąmonės.

Gyvybės Erdvė gali būti tik trimatė. Dievo trijų komponentų sąveika (Būtis, Nebūtis, Sąmonė) apima absoliučiai visus Gamtos procesus! Sąmonės sugebėjimas apimti Būties ir Nebūtis procesus nulemia Sąmonės Lygmenį (diapazoną) ir to pasaulio, kuriame žmogus gyvena ir kaip jį mato, Matmenį.

Sąmonės Lygmuo nulemia žmogaus parodytų gabumų realizavimo galimybę, Gyvenimo procesų valdymo plane. 

Organinės Gyvybės kilimas ir jos egzistavimas galimi tik Matmenyje, kuris yra lygus skaičiui p „+ pi", tai yra trimatėje erdvėje. Tai reiškia, kad erdvė, kuriame materializuojasi Esamybė ir egzistuoja organinė Gyvybė, gali būti tik trimatė. Septynių lygmenų skirtumas apibūdinamas tik Sąmonės diapazonu (Lygmeniu) ir susijusiais su ja žmonių, gyvenančių viename ar kitame Lygmenyje, mąstymo (psichiniais) procesais. Ir kiekviename Sąmonės Lygmenyje) savotiškas tiesos ir teisumo supratimas, kaip objektyvios realybės atspindys, apžvalgos kampo laipsnis. Sąmonės diapazono atskleidimas iki 2 – 5 procentų nėra nenaudingumo arba ribotumo liudijimas, tai mūsų materialiojo pasaulio standartas, mūsų startinis kapitalas!

Evoliucijos prasmė (mūsų Lygmenyje, kaip ir bet kuriame kitame) – žmogaus sugebėjimas išeiti už savo Pasaulio (komfortinės zonos, Matiškumo) standarto ribų. Jis turi susirasti savyje jėgas bei drąsumą, kad išeitų už viešosios nuomonės „įprastinių normų" ribų, už nerašytų įstatymų ribų, kad nepabijoti tapti nepanašiu į aplinkinius žmones arba juokingu, jam beieškant tiesos, kuri atspindi objektyvią realybe. Susirasti jėgas bei drąsumą, kad išsiskirti iš šios aplinkos (nueiti nežinia kur, surasti nežinia ką).

Kadangi Evoliucija yra nenykstamas naujoviškumas, tai išbandymas ne silpnų nervų žmonėms! Ir taip kiekvienoje pakopoje, kiekviename begalinio Kelio Lygmenyje, paskui Dievo etaloną.

Skaičius p „pi" nėra universali konstanta. Jis artimas skaičiui „3", bet nėra lygus trims. Šio artėjimo (nukrypimo, nesutapimo) dėka ir yra kuriami Pasaulio Lygmenys.

Jeigu organinė gyvybė kyla esant p „pi" vertei, kuri apytiksliai lygi 3, Sąmonės atsiradimo Lygmuo nustatomas p „pi" + 0,1 (esant „pi" vertei = 3). Žemės Matmuo 3,00017 ribose pasako apie tai, kad Žmonija iki Sąmonės įsigijimo, švelniai tariant, neatraukia. Reikia atminti, kad Būties pasireiškimas neapsiriboja šiuo diapazonu. Jis yra startinis, išeities taškas Sąmonės išplėtimui, tam, įvairių organinės Gyvybės egzistavimo Visatoje Lygių sukūrimui (kiekvieną Pasaulio Lygį atitinka savo Sąmonės diapazonas ir savo normos – tiesos, kurios turi savyje nesuderinimą, kaip stimulą Sąmonės Evoliucijai). Iš čia keičiasi, auga erdvės Matmuo.

Pavyzdžiui, Dievo Pasaulyje erdvės ir Sąmonės Matmuo sudaro nuo 4 iki 4,5. Paties Dievo Sąmonės Matmuo sudaro apie 5,5 vienetų, ir jis nestovi vietoje, kadangi Evoliucija neleidžia užsisėdėti ir Jam. Auga Jo Lygmuo, auga visos Jo (ir mūsų taip pat) Visatos Matmuo, o tai reiškia, kad ir visi jos gyventojai privalo didinti savo Matmenį, kad žengtų koja į koją su Dievu! Dievo Pasaulyje yra tik viena objektyvi Tiesa, bendrinanti visus – Vienybės Dėsnis. Visa intriga tame, kad Žemėje, kaip Sąmonės ir erdvės Matmens pradiniame taške, šis Dėsnis yra nematomas, Jo neskaito ir negerbia. Pažymai. Aukštesniosios Visatos Dievo Sąmonės Lygmuo viršija 10 vienetų, Kūrėjo – Dievo Tėvo Savaofo, Sąmonės Lygmuo sudaro 100 vienetų. 

Mes taip pat stengiamės neatsilikti. Per dešimt darbo metų mes pakėlėme Sąmonės Lygmenį iki 3,98 vienetų (90%). Einantis iš paskos žmonės mus pasiveja. Kaip matote, viskas mūsų rankose! Kieno nors principingas nesutikimas su Vienybės Dėsniu automatiškai įjungia jame sunaikinimo programas (nepriklausomai nuo to, kokiame Lygmenyje jis randasi!), su perspektyva atsidurti po to Nebūtyje.

Mokslas tvirtina, jog erdvė yra daugiamatė. Iš tikrųjų kiekviename Subtilaus Pasaulio Lygmenyje erdvė yra, kaip ir Žemėje, trimatė: ilgis, plotis, aukštis. Tačiau kiekvieną Lygį atitinka savo diapazonas arba Sąmonės Lygmuo, išsiplečiantis nuo Lygio iki kito Lygio. Distancija, gradacija arba žingsnis tarp Lygių turi vertę 0,2. Jeigu mūsų Lygyje Sąmonės diapazonas sudaro nuo 0,1 iki 0,3 (3,1–3,3), sekantis Lygis turės diapazoną iki 0,5 (visi apskaičiavimai daromi išeinant iš skaičiaus „pi" = 3, kuris yra konstanta). Tuo stabilumas Visatoje išsemtas. Visi kiti Įstatymai ir Procesai yra reliatyvūs ir randasi nenutrūkstame abipusiškame judėjime. Tik tai nėra chaosas, o judėjimas, kontroliuojamas ir valdomas Dievo Sąmone, su programuojamu bei nuspėjamu rezultatu.

Skaičius „pi" parodo erdvės, kuriame mes gyvename, Matmenį, o skaičiai po kablelio nulemia mūsų Sąmonės Lygmenį. Išsivystytos Sąmonės Lygmuo mūsų pasaulyje svyruoja nuo 3,1 iki 3,3. Sekantis protingų būtybių Lygmuo (arba, kaip jį dar vadina, „matmuo") sudarys 3,3 – 3,5.

Viso Visata turi septynis protingų būtybių egzistavimo Lygmenis. Pats aukščiausias organinės gyvybės pasireiškimo Lygmuo (žmonėms, kurie gimė ir gyvena Žemėje) apibūdinamas skaičiaus „pi" verte = 3,9. Tai ketvirtasis Pasaulio Lygmuo, tačiau jokių būdu ne Ketvirtasis Matmuo!

Sekantys trys Lygmenys prasideda arba apibūdinami skaičiaus „pi" verte = 4. Sąmonės Lygmuo juose sudaro 4,0 – 4,5. Tai Tobulųjų Žmonių Pasaulis – Būties, Visatos administracija. Žmonių egzistavimo forma tame Pasaulyje mums yra nematoma – bekūnė, energetinė arba, kaip ją pavadino Ciolkovskis, spindulinė. Bet vienas kitam tai tokie pat žmonės kaip ir mes su jumis, kietuose materialiuose kūnuose, gyvenantys tokioje pat žemėje.

Taip pat šį Pasaulį vadina Dievo Pasauliu, arba Rojumi. Štai tai ir yra taip vadinamas Ketvirtasis Matmuo. Žmonės šiame Lygmenyje atlieka korekcijos darbą, palaikant Būties palaikymą. Ketvirtasis Matmuo nebus duotas kaip kažkoks kvantinis šuolis arba Antrasis Kristaus Atėjimas. Jis visada buvo Žemėje, ir yra apgyventas Dievo Pasaulio bendradarbiais. Kiekvienam iš mūsų yra suteikta galimybė įeiti į Jį, bet ne rikiuotėje ir ne minia, o bendraminčių grupėje savo Evoliucijos pagalba. Tokio požiūrio kietumas nulemtas principingu negalimumu atnešti iš mūsų fizinio pasaulio destruktyvius procesus (mirtį) į šį trokštamą Rojų.

Dalykas tame, kad Būtis Visatoje palaikoma Dievo Sąmone, Jo mąstymo procesais, psichine energija (arba Šventąja Dvasia). Žmonės, gyvenantys pačiame žemiausiame Lygmenyje (visi mes), egzistuoja tiktai šios energijos panaudojimo sąskaita, be talento ir be reikalo išsklaidant ją savo emocijoms, ambicijoms ir „problemoms". 

Kitas reikalas, kai žmogus mokosi ne tik racionaliai naudoti Dievo psichinę energiją, bet ir didina ją, palaikant savo asmeninį egzistavimą. Toks žmogaus sugebėjimas žymiai praplatina jo galimybes. Jis tampa savo likimo, savo Gyvenimo šeimininku. Būtent šiame yra žmogaus Evoliucija mūsų etape – sugebėjimas paversti save, iš puotautojo ir prašeivos, Kūrėju. Būtent tuo ir mokina mūsų Sistema!

Ką reiškia Sąmonės orientacija 2 – 5 procentams?

Paprasto žmogaus Sąmonė orientuota į jo rūpesčius ir problemas: namai, šeima, darbas ir t.t. Į jo Sąmonės diapazoną įeina viskas, apie ką jis galvoja, kas jį jaudina. Viskas, kas yra už šio diapazono ribų, žmogaus nedomina.

Čia reikia pažymėti, kad pas naujagimius Sąmonė yra daugiamatė. Tai švarus popieriaus lapas, kuriame galima įrašyti bet ką! Jai įsisavinant šeimyninio bei visuomeninio auklėjimo dogmas, besikoncentruojant savęs realizavime, savo galimybių panaudojime žmogaus emocionaliame plane, jo pergyvenimuose, Sąmonės diapazonas smarkiai siaurėja. Kartu su juo siaurėja mąstymo procesų efektyvumas.

Ryšium su tuo, kad Sąmonė orientuota į gyvenimą materialiajame (fiziniame) pasaulyje, jo pamatas, statybinė medžiaga yra įsitikinimai, nuostatos, dogmos, kurias žmogus įsisavino nuo jo vystimosi pradžios. Sąmonė sąžiningai saugo šios žmogaus Virtualios Visatos ribas ir visas šias išvardintas „vertybes", nesugebanti padaryti jų bešališką analizę.

Sąmonė formuoja pasaulėžiūrą, vidinę Virtualią Visatą tik savo tiesų, stereotipų, vaizdinių ir nuostatų sąvado bazėje. Žmogus suvokia aplinkinį pasaulį ir žmones tik per savo labai ribotą diapazoną – per individualų ir visiškai nepakartojamą Sąmonės Lygmenį. Iš esmės, Virtuali Visata materialiajame pasaulyje atlieka apsauginio kokono funkciją. Žmogus įvertina visus, žiūrint į jų sąžiningumą spręsti jo problemas. Viską, kas randasi už šio diapazono ribų, Sąmonė nesuvokia! Ji yra sukoncentruota tik  savo problemose bei mintyse. Todėl pagrįstai skaitosi, kad „galvos smegenys – tai organas, kurio pagalba žmogus galvoja, kad jis galvoja". 

Mazgeliai

Kada aš sakau, kad visi mes, sveiki žmonės, gyvename už mūsų proto ribų, aš ne tik užverčiu beprasmiškų paradoksų karolius.

Protas mums tas pats, kaip ego yra nesąmoningajam. Mes gi ir esame mūsų proto nesąmoningasis dalykas.

Tik nuo nuostabios atsitolinimo pozicijos mes suvokiame Gyvybės Šaltinį kaip kažką Kaži Kas.

Protas, kurio mes nesuvokiame, suvokia mus. Štai mes gyvename už mūsų proto ribų.

Mūsų nei kiek nejaudina, kad mes visiškai nežinome savo asmeninio vidinio pasaulio.

Natūralu, kad virtualios Visatos centras yra jos kūrėjas – žmogus. Viskas, kas randasi jos ribose, turi tarnauti žmogui, spręsti jo problemas. Jam, gyvenančiam savo gyvenimu, aplinkinis pasaulis neegzistuoja. Visa Visata, jo didžiausiu įsitikinimu, sukasi aplink jo ir jo problemų, jis nieko kito aplinkui nemato ir nepastebi. Aplinkiniai žmonės, jo įsitikinimu, turi pamaloninti jį, tenkinti tik jo poreikius. Jie neturi savo problemų ir iš principo jų negali būti. Žmogus suvokia tik tuos žmones, kurie įeina į jo Sąmonės diapazoną. Kitų jis „nemato" ir rimtai nesuvokia.

Jeigu žmonės, gyvenantys jo Visatoje, pareiškia, kad jie turi teisę į savo gyvenimą, į savo problemų sprendimą – žmogus yra nustebintas. Jis smarkiai sujaudintas ir pritrenktas. Jam tai stresas, jis bet kokiu būdu stengiasi pakeisti susidariusią situaciją: juk tas, kas nepakluso, turi tarnauti jam, o jis nenori. Kyla vienas kito nesupratimas ir konfliktai, stresas vienam ir kitam. Nes ir „nepaklusnus" mato situaciją lygiai taip pat, tik iš savo pusės!

Kas liečia informaciją, žmogus suvokia tik tą, kuri yra suvokiama jo Sąmonės, atitinkanti jo tiesas. Kitos, priklausančios aukštesniam Matmeniui, jis nemato ir nesuvokia (kategoriškai paneigiant), net daug kartų perskaičius arba susitikus kaktomuša!

Alegorija

Vienąsyk vienas jaunuolis iškeliavo ieškoti Mokytojo. Jam išėjus iš savo kaimo, pamatė senį, kuri ilsėjosi po medžiu.

– Kur tu eini? – jam šūktelėjo senis.

– Aš ieškau mokytojo, – atsakė jaunuolis, – nors dar ir nenusprendžiau, kur man eiti. Tu senas žmogus, daug ką matei – gal, galėsi man padėti?

– Aš tau padėsiu, jeigu tu prašai, – pasakė senis, – jeigu tu vieną kartą pamatysi žmogų, kuris atrodo taip ir taip (ir senis smulkiai apibrėžė veidą ir drabužius), kuris sėdi po medžiu štai tokiu būdu (ir senis parietė kojas po savimi ir parodė, kaip būtent turi sėdėti Mokytojas) – nė vienos minutės neabejok, tai jis ir yra.

Jaunuolis padėkojo senį, leidosi į kelionę. Jis praėjo šalį nuo kalnų iki jūros ir nuo džiunglių iki dykumos, pamatė ir sužinojo daug įdomaus bei naudingo, bet niekur negalėjo susirasti panašaus, kaip apibrėžė senis. Bekeliaujant jis praleido daug metų, ir vieną kartą kelias vėl jį atvedė į kaimą, kur jis gimė ir užaugo. Jis buvo jau nebejaunas žmogus, ir labai nustebo, pamatęs, jog senis, su kuriuo jis kažkada seniai kalbėdavosi, vis dar sėdi po medžiu. Senis buvo dar senesnis, ir dabar atrodė būtent taip, kai pats gi ir apibrėžė prieš daug metų.

– О! – sušuko jau nebe jaunuolis, – Tai tu visada buvai čia. Kodėl tu nepasakei man, kad esi Mokytojas?

– Taip, – nusišypsojo senis, – aš buvau čia jau tada. O tavęs – tavęs tai dar nebuvo.

Nors alegorija skamba optimistiškai (erškėčiuotu keliu – žvaigždžių link), jos prasmė yra gana liūdna. Žmogus, kuris nerado savęs namie, leidžiasi į tolimą kelionę ieškoti to, ko nebuvo praradęs. Štai yra tas, ką mes vadiname „vaikščiojimas didžiuoju ratu" ir „pseudodvasiškumas". Alegorijos liūdesys yra tame, kad daugelis tūkstančių išdrįsta leistis į tokias keliones, o sugrįžta vienetai.

Jeigu Sąmonė nėra orientuota į sveikatą, bet kuri informacija apie sveikatą atsimeta! Jeigu Sąmonė yra orientuota į tai, kad tik gydytojas gali duoti sveikatą, žmogui tampa neįkandama bet kuri informacija apie tai, kad viskas reikiamas gyvybei ir sveikatai randasi jo viduje! Jo Sąmonės Lygmuo ir informacijos Matmuo turi skirtingas vertes, randasi visiškai skirtinguose, paraleliniuose erdvės ir laiko kontinuumuose, todėl nesutampa ir nesusikryžiuoja. Yra tik vienas būdas sujungti juos – pakelti savo Sąmonės Lygmenį! „Jeigu organinė gyvybė kyla esant p „pi" vertei, kuri apytiksliai lygi 3, Sąmonės atsiradimo Lygmuo nustatomas p „pi" + 0,1 (esant „pi" vertei = 3). Žemės Matmuo 3,00017 ribose pasako apie tai, kad Žmonija iki Sąmonės įsigijimo, švelniai tariant, nepatraukia". Kaip jus suprantate, tai objektyvi realybė, kuri nereikalauja įrodymų.

Tas liečia visus Būties aspektus. Jeigu, pavyzdžiui, Sąmonė yra orientuota į tai, kad pinigus galima užsidirbti tik fiziniu, „garbingu" darbu arba prekyba – žmogus nemato kito pelnymo būdo ir su pasipiktinimu atmeta bet kokią informaciją apie tai, kad pinigus galima užsidirbti kažkokiu kitu būdu.

Šiuo atveju yra beprasmiškas dalykas kreiptis į sveiką protą. Šis sveikas protas apsiriboja jo savanoriškai įkalintos Sąmonės 2 – 5 procentais. Būdamas tokioje būsenoje žmogus negali adekvačiai reaguoti į situaciją ir neklystamai išsirinkti – kas jam yra naudinga, o kas ne. Visose savo nelaimėse ir bėdose jis kaltina visą pasaulį. Visi aplinkui blogi, kadangi turi tarnauti jam, daryti „gerą", bet nedaro! Tačiau kaip daryti gėrį, jeigu jis randasi padėtyje, kai bet kokia gėrybė pasiverčia blogiu? Taip tęsis lygiai iki kol žmogus neišsikals iš materialiojo pasaulio kiaušinio arba neišsilaisvins iš savo kokono. Paaiškinti šį dalyką galima įvairiai, bet padaryti galima tik vienu keliu – pasidarius nepriklausoma nuo materialiojo pasaulio Asmenybe. Be realios nepriklausomybės įsisavinimo viskas baigiasi šnekomis, bet kurgi galima eiti, būdamas suvystytas kokone?

Ką reiškia – išplėsti Sąmonę?

Žmogus turi suprasti ir savęs viduje suprasti, kad jam reikia išplėsti savo Sąmonę. Pavyzdžiui, pasirūpinti sveikata. Jeigu gydytojai jam negali padėti – reiškia, jis turi įleisti į savo sąmonės diapazoną (į savo Virtualią Visatą) informaciją apie sveikatą, pradėti studijuoti šį klausimą! Reikia apmąstyti, suprasti, kas jam reikalinga ir kaip pasiekti sveikatą. Tai yra Sąmonės išplėtimas eina per pažinimą, mokymąsi, supratimą ir naujos informacijos panaudojimą praktikoje.

Reikalingi pinigai? Teks pripažinti, jog jūsų nuostatos ir vaizdiniai apie pelnymąsi seniai nuseno, reikia ieškoti naujų šios problemos sprendimo būdų sutinkamai su laiko reikalavimais! Tam reikia išstudijuoti darbo rinkos konjunktūrą, įvertinti savo žinias ir sugebėjimus. Jeigu jie neatitinka laiko dvasios – tai reikia mokytis ir prisitaikyti prie konjunktūros, o nebandyti laužyti arba ignoruoti ją! Juk šiuo atveju labai nelygios svorio kategorijos. Žmogus turi savo pasiruošimu, darbu pakelti savo vertybę ir pasidaryti vertas gerų pinigų! Priešingu atveju jo svajonė taip ir liks „idėja fiks".

Analogiškai, jeigu žmogus nori gyventi, jo Sąmonė turi būti orientuota į gyvenimą. Gyvenimas yra Visatos pasireiškimo ir egzistavimo būdas. Tai procesas, reiškia, ir žmogaus Sąmonė turi būti orientuota į visą procesą ir įtraukti į savo gyvenimo diapazoną visą Visatą. Tik šiuo atveju jis pradeda jaustis Jos dalele, ląstele, pavaldžia vieningam Procesui - Gyvenimui!

Tada ir Visatos bioritmai palaikys gyvybinės veiklos procesus žmoguje be galo ilgai. Štai kur paslėpta fizinio nemirtingumo paslaptis! Paslaptis tame, kad jokios paslapties nėra. Jeigu Sąmonė orientuota į visą Visatą, žmogus suvokia save Jos dalele. Jis žino ir supranta, kad ir kiti žmonės yra tokios pat lygiaverčiuos dalelės, pašauktos tarnauti vieningam Gyvenimo Procesui! Viską, kas yra reikalinga Gyvenimui, jam duoda Visata, todėl nėra būtinumo paveikti į aplinkinius ir pajungti juos savo valiai, savo stereotipams, palaužant aplinkinius.

Įvairiose pasaulio religijose ir žmonių galvose atkakliai cirkuliuoja dogma, kad Dievas kariauja su tamsiomis jėgomis, su Velniu, ir dar nežinia – kas laimės. Nebūtis – tai ir yra Velnias, kartu su jo tamsiomis jėgomis. Dievas duoda Gyvybę visai Esamybei, tame tarpe ir žmogui. Kaip jis pasinaudos šia dovana – tai jo asmeninis reikalas ir pasirinkimo teisė! Žmogaus pasirinkimas, kaip jau buvo anksčiau pasakyta – Įstatymas visam Pasauliui, tame tarpe ir Dievui!  

Nenorėjimas imtis atsakomybės už viską, kas vyksta su juo, su visa Žmonija ir su Žeme, jo kategoriškas nenorėjimas augti, pereiti į kitą evoliucinę klasę – reiškia Pasirinkimą į priešingą Gyvenimui pusę, į Nebūties pusę. Šiuo atveju nei paprieštarauti, nei uždrausti niekas jam negali ir neturi teisės, nes jis yra vienvaldis savo dovanos – Gyvenimo – šeimininkas.         

Gražiai gyventi neuždrausi. Neteisingo Pasirinkimo patvirtinimas yra susinaikinimo mechanizmo pajungimas, Apokalipsė mūsų gyvenime ir mirtis apskritai. Visi šitie nenormalūs procesai ir reiškiniai neturi nieko bendro su Gyvenimu Visatoje ir egzistuoja tik Žemėje!

Gyvenimas vibruoja siaurame diapazone tarp Būties ir Nebūties. Tai nuolatinė sąveika, jų abipusis perėjimas vieno į kitą. Šis savitarpiškas perėjimas ir yra tas, ką žmogus vadina gyvybinėmis vibracijomis, gyvenimo erdve ir Gyvybe apskritai. Šių dviejų, priešingų pagal savo savybes, Pasaulių sąveika realizuojasi įvairių keitimo procesų dėka: antidalelės pereina į daleles (fotono pavyzdys), chaosas pasiverčia tvarka (ir atvirkščiai), veiksmas – atoveikiu ir t. t.

Keitimo procesai yra universalūs. Jie būdingi viskam, tai yra faktiškai - visur esantys. Keitimo procesų universalumas pasireiškia masių bei energijų tvermės Dėsniuose, kurie teigia: „Jeigu kūnas prarado kažką, jis turi įsigyti kažko lygiai tiek, kiek prarado". Gamtoje egzistuoja trys pagrindinai keitimo procesai: medžiagų apykaita, energijų apykaita ir informacijos apykaita (žmogui – minčių apykaita).

Iš šių trijų pagrindinių procesų išplaukia visi kiti Tvermės Dėsniai. Negyvajai materijai tai masių tvermės dėsnis, dinamikos dėsnis (veiksmo jėga lygi atoveikio jėgai), šiluminės apykaitos dėsnis ir t. t.

Keitimo procesų visoje Visatoje varomoji jėga yra Dievo Sąmonė, mąstymo procesas. Daugelį visos Esamybės keitimo procesuose Jis pastatė „automatiškam veikimui" ir tai nereikalauja Jo nuolatinio kišimosi. Šie procesai yra palaikomi Dievo psichinės energijos potencialu, reiškia, viskas, kas vyksta Pasaulyje, yra iš anksto užprogramuota. 

Iš čia išplaukia pagrindinis informacijos tvermės Dėsnis: „Prieš kiekvieną reiškinį pirma būna informacija apie jį". Todėl visa Esamybė, bet kuris Gamtos kūnas yra programinis ir programuojamas produktas. Bet kuris kūnas – yra imtuvas, nuskaitantis iš Visatos Energoinformacinio Lauko informaciją apie savo egzistavimo būdą! Tik toks egzistavimo būdas, kai Laukas valdo viską, turi teisę vadintis procesu. Visi kiti būdai, kai Lauko vaidmuo yra nutylėtas arba visiškai ignoruojamas, kaip įvyko su Žmonija, – tai nesusiję tarpusavyje faktai, kurie nieko ir niekam neįpareigoja.

Kadangi žmogus – nesutvarkytas imtuvas, su atjungtu neokorteksu, jis, švelniai tariant, iki gyvenimo suvokimo būdo proceso lygmenyje nepatraukia. Štai kodėl visa Žmonijos istorija rodosi jam kaip pavieniai, atskiri diskretiniai faktai, kai Asmenybė pakyla iki Dvasios viršūnių arba krenta į dvasinio žemumo sūkurį. Tai ir yra diskretinis mąstymas, kuris nesugeba matyti bendrą paveikslą ir žinoti skatinančius motyvus, stumiančius žmones ir įvykius. 

Ir tai ne eilinis kaltinimas Homo sapiens atžvilgiu, o fakto konstatavimas – kad žmogus, nepajungus savo neokortekso, gali naudotis tik diskretiniais, statiškais Būties elementais bei vaizdiniais, kurie neduoda bendro paveikslo matymo. Paprasčiausiai žinduolio smegenys nemoka naudotis informacija energijų lygmenyje. Jis neturi priėjimo prie Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos. Tai reiškia, kad tokios elementarios neokorteksui sąvokos, kaip psichinė energija (mintis), erdvė, laikas, o taigi – ir Dievas, kurios iš esmės suvokiamos tik jų dinamikoje, energijų lygmenyje, žinduolio smegenims lieka paslėptos, nepasiekiamos ir iškritusios iš realybės.

Nuostabu yra tas, kad žmonės, perskaičius mūsų knygas ir aktyviai užsiiminėjant Sistema, rašo mums: „Savo knygose kai kurie autoriai išsako mintis ir idėjas, analogiškas jūsų, tiktai šiek tiek kitokiu kampu. Bet jų tikslas yra toks pat – Sąmonės ir Evoliucijos išplėtimas. Toks įspūdis, kad informacija eina iš vieno šaltinio. Tiesa, Sąmonės ir Evoliucijos išplėtimo link jie eina per aktyvią meditaciją. Ką jūs galvojate apie tokį kelią?"

O dalykas iš tikrųjų yra „šiek tiek kitokiu kampu". Tiktai po kokiu kampu žmogus su žinduolio smegenimis nežiūrėtų į gyvenimą, būdamas miegančioje Sąmonėje, apžvalgos (realybės supratimo) sektorius lieka nepakeičiamas – tie patys 2 – 5 procentai. Turime omenyje procentus žinių apie pasaulį, įsisavintų ir panaudotų praktikoje, savo labui ir ne nuostolio Evoliucijai. Žinių šaltinis yra vienas – Visatos Energoinformacinis Laukas. Tik žinduolio smegenys iš bet kokių žinių išsitrauks nepadorų daiktą, panašų į lengvąjį kulkosvaidį arba atominę bombą, kurių, turite sutikti, kitaip nepavadinsi, kaip susinaikinimo mechanizmu. Priežastis – prigimtinis žinduolio smegenų agresyvumas, be kurio žmogus su miegančia Sąmone neišgyventų. Prijaukinti, sutramdyti arba išdresiruoti – visiškai neįmanomas sumanymas. Dar neįmanomas yra tokio žmogaus siekimas įgyti Subtilaus Pasaulio ir Dievo meilę bei supratimą!

Kaip galima ateiti prie Sąmonės ir Evoliucijos išplėtimo per aktyvią meditaciją – taip pat didžiulė paslaptis. Juk, jeigu net tokiu būdu pavyks išeiti į alfa lygmenį, be sugebėjimo įtraukti neokorteksą į darbą meditacija pavirsta saldžiu snauduliu.

Žmonių nelaimė yra tame, kad jie visur ieško analogiškos informacijos, atitinkančios Doktriną ir Sistemą, kur nėra būtinumo daryti kažkokius praktinius žingsnius. Aišku, tuo jie atkeičia visas mūsų rekomendacijas, tuo sudarydami programas, įeinančias į konfliktą su Sistemos Egregoru. „Bet kas iš mano mokinių, išmokęs šaudyti iš lanko, nori mane paversti taikiniu" (Saadi, iš knygos „Sėklos"). Po to seka karminis nubaudimas. Žinoma, tokios Pasaulio reakcijos priežastis jiems nesuprantama. Ir jie klausia: „Už ką?" Kad nesunkinti sau gyvenimo, jiems teks pakeisti panašaus „pažinimo" vektorių. Bet kurią informaciją reikės suvokti būtent kaip papildymą, priedą prie Doktrinos ir Sistemos, ir niekaip kitaip!

Mokinystės klausimas yra labai svarbus, nes žmonės, kurie laiko save realizavusiais, stengiasi mokyti kitus, manydami, kad būtent tie turi pasikeisti. Dėl šios priežasties jie stengiasi savo žinias, sumaišius su informacija iš Doktrinos ir Sistemos, diegti žmonėms, turėdami omenyje, kad „įsiūlyta" tokiu būdu informacija padės jiems pasitaisyti. Šiuo atveju jie, kaip „teisėjai", sprendžia už kitą – ką ir kaip jam reik ištaisyti, o tai yra proto absorbavimas, kas niekaip nesusiderina su Pasaulio Dėsniais.

Čia teks nuvilti mūsų gerbiamus mokslininkus, studijuojančius procesus elementarių dalelių lygmenyje. Tokio reiškinio kaip anihiliacija Visatos ribose negali būti net teorijoje. Viskas yra todėl, kad dalelės į antidalelę perėjimo procesas valdomas Dievo Sąmone ir taip pat yra pastatytas „automatiškam veikimui". Pati ši programa paneigia kokio nors antimedžiagos kiekio akumuliavimą materialiojoje Visatoje, kitaip Jai tai būtų autolikvidatorius!

Mokslininkai nustatė, kad ne tik žmogus, bet ir visa Esamybė pasaulyje, Visatoje, yra valdoma Universalaus Lauko. Kaip jūs pastebėsite, mes savo praktikoje (Sistemos septyniuose dalyse) taip pat viska statome pastatytas „automatiškam veikimui".Be šito mums reikėtų užsiiminėti savimi nuo ryto iki pat vakaro. Vieną šį know-how („žinoti kaip") galima pastatyti į vieną eilę su pasauliniais atradimais!

Žmogui kaip ir Dievui, yra suteiktas sugebėjimas savo psichinės energijos pagalba valdyti ne tik savo organizmo procesus, bet ir visos Visatos. Štai kodėl nesuharmonizuotas žmogus yra Pasauliui didžiulis pavojus ir nebus išleistas už Žemės (Saulės sistemos) Noosferos ribų nei „išėjimo į astralą" formoje, nei kosminiuose laivuose, nors kaip labai jam to norėtųsi!

Anksčiau buvo pažymėta, kad „prieš kiekvieną reiškinį pirma būna informacija apie jį". Informacijos nešiotojas yra Laukas. Jį pavadino Morfogeniniu, bet jis ir yra Visatos Energoinformacinis Laukas. Jo šaltinis yra Aukščiausiasis Protas – Dievas. Gyvenimo pasireiškimas, Jo egzistavimas gali būti tik esant pastoviai ir nenutrūkstamai visos Esamybės su Lauku sąveikai. Šiame Lauke randasi visa informacija apie Visatą, Jis yra kontroliuojamas, koreguojamas Dievo Sąmone (Jo Mintimis) ir evoliucionuoja kartu su Juo. 

Morfogeninio Lauko teorijos kūrėjas yra biologas Rupertas Šeldreikas. Jis pavadino Lauką Morfogeniniu, kadangi jis betarpiškai paveikia daiktų struktūrą bei formą. Tai Įvaizdžių Laukas, ko pagrindinė savybė – materializuoti mintį. Yra tam tikras Įvaizdžių laukas, bendras visiems žmonėms. Panašus laukai yra pas gyvūnus, paukščius, vabzdžius, augalus ir net pas metalus bei kristalus. 

Vieno ar kito kristalo sugebėjimas priimti savo, tam tikrą formą (o ne bet kokią!), persiduoda būtent per Morfogeninį Lauką.      

Tai ir yra visuotinis Informacinis Laukas. Visa Esamybė randasi betarpiškame sąryšyje su Juo. Kiekvieną įvaizdį (vienarūšių minčių visumą) atitinka savo Informacinio Lauko ruožas  – egregoras.

Laukas pagal savo struktūra yra nevienarūšis. Jo sluoksniai, atitinkantys subtilius dažnumus, sąveikauja su žmogaus galvos smegenų neokorteksu ir paskatina jį lavinti šeštąjį (psichinį) jausmą. Šiuo atveju Sąmonė suvokia aukščiausių, subtilių Informacinio Lauko sluoksnių informaciją.

Lauko sluoksniai, atitinkantys rupius dažnumus, sąveikauja su žemiausiomis galvos smegenų dalimis ir su įprastais penkiais jutimo organais. Sąmonė nuskaito informaciją nuo šių Informacinio Lauko sluoksnių. Šiuo atveju aukščiausi Lauko sluoksniai jam yra neprieinami. 

Žmogaus Matricos (programinės Esybės) atsiradimas vyksta Dievo Pasaulyje, kur gimsta visa Esamybė. Šioje Matricoje vyksta energoinformaciniai procesai, kurie realizuojasi Dievo psichinės energijos dėka. Štai kodėl pas kiekvieną žmogų yra įdėti įgymiai – kaip milžiniški potencialūs, viską apimantys gabumai.   

Ryšium su tuo, kad organinės Gyvybės kilimas galimas tik trimatėje erdvėje, tai tik joje atsiranda žmogaus jau kaip fizinio objekto Sąmonė. Tai – pats žemiausias Sąmonės lygmuo, pilnutinai orientuotos į trimatę erdvę. Nors žmogus šventai tiki, jog būtent šiame, geriausiame iš Pasaulių, paslėpta Tiesa, ir jis atėjo čia būtent tam, kad ją turėti bei valdyti, – deja, „savimana yra proporcinga nežinojimui", ji yra taisyklinga tiktai šiame Matmenyje.

Kad žmoguje realizuotųsi Dievo duoti įgymiai, jis turi lavinti savo Sąmonę. Tik šiuo atveju jo energetinė Matrica pildosi turinio bei prasmės (Sąmonės), ir jis pradeda sąmoningai valdyti savo vystymosi programas – Evoliuciją. Būtent mokyme ir sugebėjime valdyti save randasi Žmogaus evoliucinio vystymosi užduotis! „Liūtas yra pats stipriausias grobuonis, dramblys gali suvalgyti daugiau už visus kitus, o žmogus atėjo mokytis" (sufizmo posakis).   

Pirmapradžiai žmogus yra pajungtas prie kūrybinių procesų, tačiau savo vystymosi eigoje, orientuojant Sąmonę į griaunamuosius procesus, jis pasijungė prie jų, priklauso nuo jų ir jų valdomas.

Mūsų Sistemoje žmogus Subtilaus Pasaulio pagalba vėl pasijungia prie kūrybinių Gyvenimo procesų. Kad išsilaikytume šioje būklėje, mes turime išdirbti savo tolimesnio Gyvenimo kūrybines programas. Kadangi šis procesas palaikomas tik Sąmone (mąstymo procesais), reiškia, ji turi apimti šį procesą, o mintis – pastoviai palaikyti išsivystymo kūrybinių programų potencialą.

Šias programas Sistemoje pats žmogus užduoda – kaip visam organizmui, visiems jo organams, audiniams, sistemoms, taip ir kiekvienai ląstelei.

Gyvenimas yra judėjimas, kuris pasireiškia ir realizuojasi per įvairius keitimo procesus: medžiagų apykaita, energijų apykaita, informacijos, minčių apykaita. Šie procesai pavaldūs tam tikram dėsningumui ir turi veikti kompleksiškai. Vienas pagrindinių dėsnių yra masių ir energijų tvermės dėsnis. Dalelių pasireiškimui, o taip pat Būties procesų palaikymui materijoje, svarbiausias yra energijų apykaitos procesas.

Viskas Pasaulyje, pradedant nuo elementarių dalelių ir baigiant planetomis bei Galaktikomis (aišku, įskaitant žmogų ir viską gyvą), egzistuoja vien tik energijų apykaitos dėka! Be jos judėjimas ir Evoliucija sustotų momentaliai. Energijų apykaita palaiko judėjimą. Šis procesas turi savo, tam tikrus dėsningumus, kurias žmogus, esant norui, gali pažinti ir išmokti juos valdyti.

Visi materialūs objektai, pradedant nuo elementarių dalelių ir baigiant pakankamai masyviais kūnais (planetomis ir t. t.), randasi tam tikru atstumu vienas nuo kito, egzistuoja erdvėje. Ši erdvė nėra tuščia, Pasaulio materializacija nekenčia tuštumos! Erdvė tarp kūnų (netgi tarp elementarių dalelių) nėra neužimta, ji susidaro iš dar smulkesnių dalelių. Šių smulkesnių dalelių, kurios apsupa materialiuosius kūnus, visuma vadinasi Lauku. Bet kuris judantis objektas sudaro sūkurinius Lauko srautus, priverčiant jo daleles persikelti.    

Reikia pabrėžti, kad šis persikėlimas visada yra sutvarkytas ir kryptingas – neigiamos dalelės judasi pliuso link, teigiamos – minuso link. Taip kyla įvairūs energetiniai srautai.

Jeigu imti domėn, kad kūnų materializavimas prasideda nuo lauko dalelių judėjimo, tada galima suprasti, jog materializavimo laipsnis ir materialaus objekto egzistavimo būdas priklauso būtent nuo lauko dalelių judėjimo ir nuo tam tikros jų susijungimo į Sistemą tvarkos (programos, Dėsnio); nuo bendro potencialo, kuris tuo pačiu susikuria. Materijos egzistavimą užtikrina būtent programiniai bei energetiniai procesai.

Gamtoje egzistuoja dvi rūsys – to, iš ko susideda materija, tai dalelė ir antidalelė. Dalelė yra materializuotas antidalelės pasireiškimas. Iš materialių dalelių susideda visas fizinis pasaulis, kurį studijuoja, žmogaus sukurti įvairūs mokslai.

Antidalelės – tai kito Pasaulio, kuriame nėra Būties, atstovai, Gyvybė – tai visada kažkokia tvarka. Mokslininkai dar neseniai manydavo, kad Antipasaulyje viešpatauja chaosas. Tačiau ir jis yra pavaldus savo dėsningumams, viena kurių yra antidalelės perėjimas į dalelę ir jos egzistavimas, bet materialaus objekto formoje.  Šio proceso dėka egzistuoja atomai – elementarios materialios sistemos, iš kurių susideda bet kuris fizinis objektas. Būtent antidalelių judėjimas užtikrina materialių objektų judėjimą ir yra energetinių procesų atsiradimo priežastis.

Šių Dėsnių žinojimas reikalingas mums tam, kad suprasti, jog Pasaulį valdo energijų apykaita. Būtent ji yra visų kitų išryškintos materijos procesų bei apykaitų šaltinis. Ir žmogus nėra išimtis! Žmogaus kūnas taip pat egzistuoja energijų apykaitos dėka. Ji yra būdinga organizmo ląstelėms taip pat, kaip ir visam organizmui. Mūsų Gyvenimas ir sveikata pilnutinai priklauso nuo energijų apykaitos.

Prieš žmogui ateinant į Žemę atsiranda jo energetinis kūnas, suderintas su tam tikru, individualiu dalelių judėjimo ritmu, su tam tikru energetiniu potencialu ir galimybe. Energetinio kūno atsiradimas vyksta kitame, nepažįstamam mūsų Sąmonei Pasaulyje. Ką tik sukurta energetinė substancija praeina ilgą Evoliucijos kelią, pradedant nuo elementarių dalelių ir baigiant žmogumi. 

Savo Evoliucijos eigoje ši substancija formuoja jau savo energetinį (programinį) kūną, su kuriuo palaiko nuolatinę informacinę apykaitą. Pakeičiant savo evoliucinį egzistavimo būdą (įsikūnijant mineraluose, augaluose, gyvūnuose, žmoguje), ši energetinė substancija, būdama nuolat susijusi su savo programiniu lauku, tęsia jį formuoti bei tobulinti.

Pavyzdžiui, materializuota dalelė egzistavo kaip fotonas. Ji buvo pajungta prie fotono informacinio lauko ir valdoma šio lauko programomis. Bet kurie pakitimai, vykstantys su dalele šiame Evoliucijos etape, tuoj pat buvo fiksuojami jos programiniame lauke. Po to dalelė evoliucionavo ir įėjo į sistemą, susidedančią jau iš dalelių grupės (pavyzdžiui, į atomą).  Dabar ji jau yra pavaldi programoms, užfiksuotoms atomo informaciniame lauke, įrašant jas į savo programinį lauką.

Tolimesnė dalelės Evoliucija privedė prie to, kad ji tapo kristalu ir valdoma jau programomis, būdingomis kristalams, eilinį kartą pakeitus savo informacinį lauką. Ir taip toliau, iki to momento, kai ši substancija išaugs iki žmogaus. Visi jos gyvybinės veiklos procesai bus valdomi savo programomis, būdingomis tik žmogui.

Besimaterializuojant sutinkamai su įgytomis programomis, substancija stato savo fizinį kūną (dažniausiai šią substanciją vadina Siela). Kaip jūs jau supratote iš visko, kas pasakyta anksčiau, Siela – tai ne tik kažkokia energetinė substancija, jinai taip pat yra programinis ir programuojamas produktas, turi savyje ankstesnės Evoliucijos arba savo ankstesnių įsikūnijimų giminines, asmenines programas. 

Sielos naujo įsikūnijimo tikslas – jos Evoliucija, kurios metu pasitobulina tos programos, kuriomis ji yra valdoma! Kaip matote, Siela neturi savo veido, jinai tiktai kažkurių programų, suformuotų jos ankstesnių realizatorių kartomis, realizatorė. Iš čia išplaukia, kad Sielos turėtojas – žmogus – suvokia save kaip asmenybę ir jos savininku iki tol, kol turi Sąmonę!         

Sąmonė yra materialus produktas, susijęs su fiziniu kūnu ir dabartiniu Gyvenimo (Sielos egzistavimo) tarpu. Taigi, praradęs Sąmonę (peržengus mirties slenkstį), žmogus nebesupranta savęs, nebeįsisąmonina, ir jo Siela nieko apie jį nepamena! 

Toliau ši Siela sutinkamai su programomis, kurias ji jau sukaupė, vėl įsikūnija į žmogaus kūną ir gimsta Žemėje. Šis procesas tęsis iki kol energetiniai Sielos resursai neišsisems ir ji nesubyrės į antidaleles, arba iki kol nepereis į naują begalinės Evoliucijos pakopą – į sąmonės procesą.

Tai yra iki kol neįsikūnys į Žmogų, kuris sujungs Sielą su savo Sąmone ir padarys šią vienybę tvirta. Savanoriškai, sąmoningai ir savo rankomis. Nuo šio momento Siela, pagaliau, įsisavina ramybę ir prieglaudą visam savo begaliniam Gyvenimui. O žmogus gauna nemirtingumą fiziniame kūne, begyvendamas Žemėje. Įvyko jo Tikrasis Gimimas, apie kurį mus seniai perspėjo: „Jums reikia atgimti iš aukštybės".

Šį procesą kiekvienas gali įveikti, jis yra visiškai valdomas. Kaip tą padaryti – jūs sužinosite, pasijungę prie mūsų Sistemos.

Jūs jau supratote, kad visą Būtį valdo energoinformaciniai procesai. Jie yra pirminiai. Procesai, vystantys fiziniame kūne – antriniai. Mūsų užduotis – pažinti šiuos procesus ir juos valdyti. Bet kurio materialinio objekto egzistavimas (tame tarpe ir žmogaus fizinio kūno) galimas iki kol jis turi tam tikrą energetinį potencialą.

Energijų apykaitos pasėkoje ir sutinkamai su įdėtomis programomis visi materialūs objektai Žemės materialiajame pasaulyje (tame tarpe ir žmogus) užprogramuoti sunaikinimui! Fizinio gyvenimo procese vyksta nuolatinis energijų išsklaidymas, kuris nualina bendrą objekto energetinį potencialą. Galų gale, visi kūnai materialiajame pasaulyje turi palinkimą sunaikinimui, o atskiros biologinės būtybės miršta: „Niekas nėra amžinas po šia saule".

Kad pakeistumėme šį egzistavimo būdą, reikia išmokti pastoviai palaikyti ir didinti savo energetinį potencialą reikiamam lygyje, pakeičiant savo kūno valdymo programas. Todėl kiekvienas iš mūsų Evoliucijos eigoje turi pakeisti „gyvenamąją vietą", persitvarkęs savo virtualią Visatą, kad pereiti iš Pasekmių pasaulio į Priežasčių pasaulį.

Saviraidos pagrindai

Pasitobulinimo ir Asmenybės Harmonizavimo kelias yra ilgas, visam gyvenimui. Daugelis jo parametrų reikalauja iš keliautojo gero psichologinio ir dvasinio pasiruošimo, žinių. Be žinių neįmanoma padaryti pažangą bet kur, tame tarpe ir savo išsivystyme. Reikia paaiškinti, kad pasaulyje yra daug įvairių pasitobulinimo bei paranormalių gabumų atskleidimo technologijų, kurias gavome kaip palikimą nuo seniausių laikų. Žmonės jomis aktyviai naudojasi. Kažkam šios technologijos padeda, kažkam ne. Šiuolaikiniai žmonės bando spręsti savo problemas, remiantis savo jėgomis ir žiniomis arba „mokytojų", kurie propaguoja kažkokį sanavimo būdą, pagalba.

Reikalas tame, kad tais laikais, kai šios technologijos buvo kuriamos ir tobulinamos, žmonės turėjo glaudesnius kontaktus ir savitarpio supratimą su Subtiliu Pasauliu, su Lauku. Šitie kontaktai ir interesai buvo abiem pusėms naudingi ir abipusiškai sąlygoti. Daugelis dabar net neįsivaizduoja, apie ką eina kalba. Šiuo metu žmonės praktiškai pilnutinai atsijungė nuo Subtilaus Pasaulio, bet savo problemas (tame tarpe ir su sveikata) bando spręsti sakralinių, ezoterinių technologijų pagalba! Tuo momentu negalvodami savavališkai įsiveržia į giliai paslėptą doktriną, dedami viltis tiktai į savo jėgas. Todėl tokio įsiveržimo pasekmės gali būti nenuspėjami. Žmonės su tokiomis manieromis nekelia Subtilaus Pasaulio susidomėjimo ir neranda Jo supratimo.