Kol gyvas dar...
Kol gyvas dar – tai daug gali,
Jei dvasiniu keliu tu eiti ketini.
Nors kojas sunkiai dulkėse gyvenimo velki,
Svarbiausia tau žinot – dėl ko ir kur eini?
Tu kaip lašelis, vandenyno begalinio,
Kaip krislas tu – beribio ledo gabale.
Bet kartais mintį įsileidi demono vidinio,
Jog vienišas esi – šiame gyvenimo teatre.
Palik tu nerimo mintis nors neilgam,
Įveski taiką sau, ramybę,
Nesi tu vienišas kelyje savam,
Tereik atverti tikrą dvasios realybę.
Kas tavyje – Beribio, Amžino dalis
Ir su dvasia ji siekia grįžt į Amžinybę,
Kaip Gyvo Vandenyno neatsiejama grandis.
Tokia yra tikra mūs dvasios realybė.
Jei būt su kauke šiam spektaklį atsibodo,
Tapk tuo, kuris jos nenešioja.
Gyvenk Gyvai, neegzistuok, kaip tau nurodo.
Tapk tuo, kuris savęs šablonais neriboja.
Tapk tuo, kuris gal ir mažiau kalbės,
Bet nuoširdžius žodžius kitų dažniau girdės,
Kuris neteis ką nors, bet be klastos padės,
Vilties į pažadus saldžius daugiau nedės.
Ar gyvas dar esi, ar tu tikrai – Žmogus?
Atvėriau Dvasią savo tik vienu tikslu.
Jei monologas šis, dar žadina jausmus,
Tai deimantus vidaus šlifuokime kartu...
Jei amžinybės ieškai stabilių krantų,
Laivelį popierinį suk ir plaukime kartu.
Tamsoj daugiau reik žiburių,
Būk kelrodžiu kitiems aiškiu.
Stipriau apšvieskim Amžinus krantus,
Lengviau kad plauktų žmonės iš tamsos.
Juk tokio šanso gal daugiau nebus,
Jei ir toliau visi iliuzijoj materijos miegos...
Ar reikalingas bičių spiečius kam,
Kuris tik ėda, kanda, daro daug žalos?
Kuris pamiršo apie gėrį, Meilės medų Jam,
Ar gali būt iš mūs tokių kokios naudos?
Toks klausimas šiandien labai aštrus,
Todėl krantus nušvieskime aiškiau.
Kol gyvas dar – nelauk, pažadink ir draugus,
Šviesos mums reikia kuo daugiau...
Taikos ir ramybės Sielai |