Nuo pat moksleiviško amžiaus kankino nuojauta, kad visos valdiškos,
korporatyvinės ir religinės institucijos, pateikdamos visuotinai
priimtą teoriją apie Žmogų, Pasaulį ir Dievą, sutartinai meluoja. Kai
kada meluoja iš nežinojimo, kai kada iš kvailumo, o dažniausiai -
sąmoningai. Ir pasirodo, kad nuojauta neapgavo. Visos tos institucijos
mums rodo netikrą filmą, kurį mato mūsų akys, girdi ausys, prie kurio
pripratintos smegenys. O realybė yra kitokia. Ji daug platesnė ir
didesnė. Po to perėjau įvairias rytietiškas dvasines mokyklas, išmokau
gydyti mintimis ir rankomis. Bet visiškai nepažinojau kitos, tamsiosios
savo pusės. Ir vieną dieną kažkokie padarai pasirodė visu savo
„gražumu". Tai buvo kažkoks drakono, ir šuns „hibridas". Buvo 2004
metai. Kas tai per paradas, neturėjau jokio žalio supratimo. Tačiau
gąsdinimas buvo konkretus: „būk, žmogau, savo vietoje ir nesikišk į ne
savo reikalus". Kokius reikalus? Mane tai užpykdė ir suintrigavo, juk
aš nieko nebuvau padaręs ypatingo, tik bandžiau padėti žmonėms ir
susivokti. Tuo metų šiam reiškiniui neturėjau jokio loginio paaiškinimo.
Daug metų su tokiu vaizdu atmintyje vaikščiojau, visiškai nesuvokdamas
kas įvyko. Nagrinėjau Bibliją, apokrifus, Enocho knygą, Rytų mistiką,
teosofus. Kadangi vis dėl to laikau save praktikuojančiu, kataliku
(bažnyčios agregoras dar stipriai laiko įsikibęs ir nenori paleisti),
kaip ir dera tokiais atvejais kreipiausi į Dievą ir prašiau paprasto
dalyko: susivokti kas vyksta. Į dvasininkus nesikreipiau sąmoningai,
nes maniau, jog bereikalingi tarpininkai čia viską gali sugadinti.
Meldžiausi maždaug tokiais žodžiais: „Dieve, atmetu visus įsitikinimus
ir „-izmus", esu baltas kaip popieriaus lapas, parodyk man realių mane
ir realią situaciją pasaulyje. Man nusibodo manipuliavimai, melavimai
ir gąsdinimai". Ir Jis man parodė. Parodė tai, nuo ko man lengviau
tikrai nepasidarė. Tačiau viskas tapo daug aiškiau. Vienas dalykas, Jis
man parodė kvantinę teoriją, o kitas dalykas – „pakišo" dar vieną bombą
smegenims – Roberto Antono Wilsono knygas bei lipė gilintis į
vadinamąjį „holografinį" principą. O kai visa tai vargais negalais
suvirškinau, pridėjo dar Deividą Aiką (David Icke) ir dešimtis panašių
į jį veikėjų. Iš jo ir sužinojau apie „reptilijų" teoriją, todėl tapo
aišku su kuo buvau susidūręs 2004 metais. Ir apskritai su D.Aiku mane
sieja labai daug biografinių panašumų. Ko gero tai nėra atsitiktiniai
dalykai.
Aš nesakau, kad Dievas su manimi kalbėjo kaip žmogus su žmogus, aš
nesakau, kad girdėjau Jo balsą ar priėmiau chanelingą. Tiesiog mano
prašymai parodyti realią situaciją (pagal tuometinį mano supratimą),
išsiliejo į keistų įvykių sinchroniškumą. Aš tiesiog visa tai vadinu
norų išsipildymu. Reikia aiškiai žinoti ko nori, o kai žinai, tai ir
gauni. Šita taisyklė veikia bet kur. Dievas ar gamta sukūrė žmogų
tobulą, kuris gali keisti, valdyti, transformuoti tiek vidinį, tiek ir
išorinį pasaulį. Žmogus turi tas galias būti viešpačiu šiame ir
paraleliniuose pasauliuose, tačiau apie jas nieko nežino. Todėl
priverstas būti „didesnių" ir „galingesnių" aplinkybių ir/ar jėgų auka.
O tos jėgos tikrai nėra draugiškos. Kodėl taip yra ir kas atliko šią
siaubingą amneziją? Dabar jau tampa aišku.
Pirmas dalykas, ko labiausiai reikia mūsų visuomenės nariams, tai
analizės, savianalizės, savidisciplinos ir budrumo. O svarbiausia
tikėjimo. Tai pasiekti įmanoma. Reikia tik panorėti. Kai turi tuos
dalykus – gali keliauti tarp išmatavimų ir tampyti tiems drakonams už
uodegų, visiškai nebijant nei jų snukių nei gąsdinimų (šiaip yra įdomus
užsiėmimas tampyti jiems už uodegų). Tuo tarpu dvasingumas čia ne prie
ko. Jei žmogus nesugeba (ar nenori) kontroliuoti savo vidinio ir
išorinio pasaulio, dvasingumas gali netgi pakenkti. Tačiau išmokus
valdyti, nereikia pamiršti, jog Visatoje išlieka šiokia tokia
hierarchija (nepatinka man šis žodis). Ir Kūrėjo valia vis viena yra
pirminė. Man labiau patiktų kalbėti apie bendrą komandą ar partnerystę
su Juo, bet ne apie hierarchiją.
Kelios improvizuotos sentencijos iš Roberto Antono Wilsono knygos „Naujoji inkvizicija":
„Trumpai kalbant, tas, kuris pakankamai ilgai eksperimentuoja kvantinę
mechaniką, mistika, joga bei moka gilintis į save, pradeda suprasti,
jog tikrovė, į kurią esame susikoncentravę, priklauso tik nuo to, kaip
mes pripratinti panaudoti savo smegenis, ir kad gebėdami
perprogramuodami savo smegenis, mes galime perkoncentruoti savo dėmesį
į tai, į ką nesame susikoncentravę dabar".
„Laimingas yra tas žmogus, kuris empiriniame pasaulyje visados lieka
dėmesingas ir gali aiškiai atsakyti į klausimus, kur yra, ką daro ir
kas vyksta aplink jį. Iš pradžių jūs nustebsite, kada, pradėdami
neurologinio savikritiškumo praktiką, pradėsite pastebėti, kaip dažnai
nežinote atsakymų į šiuos klausimus. Tačiau nustebsite dar labiau, kai
pastebėsite, kad gyvenate tarp užhipnotizuotų žmonių, kurie iš viso
nieko nežino, pasakodami patys sau pasakas apie „realų" pasaulį",
„Kai rusų matematikas Glebas Uspenskis mokėsi pas žymųjį mistiką
Georgijų Gurdžijevą, jam iš pradžių buvo sunku suprasti unikalią
žmogaus savybę – užmiršti, kur jis yra, ką daro ir kas aplink jį
vyksta. Jis nesuprato Gurdžijevo posakio prasmės apie užsimiršimą, kaip
hipnozės požymį. Vieną kartą, kai jau buvo prasidėjęs I pasaulinis
karas, Uspenskis pamatė į frontą važiuojantį sunkvežimį, į kurį buvo
sukrauti protezai. Uspenskis suprato, kad tikimybių teorijos pagalba
galima paskaičiuoti ne tik apytikslį skaičių žmonių, kurie kasdien
miršta nuo širdies priepuolių, bet ir skaičių karių, kuriems karo metu
nukertamos kojos. Tokių paskaičiavimų galimybė remiasi istoriniais
faktais, kad dauguma žmonių veikia pagal įpročius. Kaip kartą pasakė
vienas cinikas, žmonės greičiau numirs kančiose, negu pradės galvoti
savarankiškai. Ir tada Uspenskis suprato, kaip paprasti žmonės tampa
nusikaltėliais ir aukomis. Jis suvokė, kad mūsų supratimu „normali"
sąmonės būsena iš tiesų panaši į hipnozę. Žmogus, būdamas hipnotinio
transo būsenoje, daro tai, ką jam įsako, ir netgi tuomet, kai jam
įsakoma nužudyti visiškai jam nepažįstamus žmones".
„Egzistenciniame empiriniame pasaulyje mes visados pasirenkame. Todėl
stengiamės būti dėmesingi ir veikti sąmoningai, kad sprendimai būtų
protingi. Tuomet mes negalime kaltinti „realaus" galingesnio pasaulio
ar aplinkybių vien todėl, kad visa tai – dirbtinis modelis. Jeigu jis
mūsų netenkina, būtina jį peržiūrėti ir pakeisti, bet nebūti jo vergu
ar aplinkybių auka".
„Tradicinė kalba su jos „išoriniais" pasireiškimais ir „vidiniais"
vaizdiniais bei atskirta nuo sąmonė iš viso „neužrašo" mūsų patirties,
todėl mums reikalinga nauja, holistinė arba sinergetinė kalba. Būtinybę
sukurti naują kalbą, arba „naują paradigmą", pripažįsta ne tik
mokslininkai, bet įvairiausių gyvenimo sričių atstovai, nes senieji
modeliai tampa visiškai neefektyvūs. Jie tiesiog beverčiai".
Iš kur gyvulys jaučia, kad jis bus skerdžiamas, kaip susikalba
paukščiai, kodėl motina jaučia vaiko nelaimę, kodėl malda gali
išgelbėti miestą nuo priešų, nusikaltėlių ir epidemijų, kas yra
kolektyvinė ar karminė programa?
Šiuos ir kitus klausimus turėtume adresuoti ne dvasininkams ar
kunigams, bet aukštų energijų pasauliui. Ne tik mistinės pasaulio tautų
tradicijos, bet ir šiuolaikinis mokslas kalba apie du pasaulius:
paslėptą ir atvirą. Atviras pasaulis yra tas, kurį galime išmatuoti ir
įvertinti juslių bei instrumentų pagalba. Paslėptas yra tas, kuris yra
už mūsų įprasto suvokimo robų. Pasak lietuviškų šaknų turinčio Anglijos
fiziko Deivido Bhomo (jo motina buvo Vilniaus krašto žydaitė, o tėvas -
vengras), atvirasis, išreikštasis pasaulis yra pasekmė neišskleistojo -
paslėptojo, t.y. to, kurio nematome. Taigi viskas užsimezga kvantiniame
lygmenyje. Kartais nelabai aišku, kur prasideda vienas pasaulis, o kur
baigiasi kitas. Ribos kiekvienai sąmoningai būtybei yra individualios.
Žmogus susideda iš kaulų, raumenų, odos, ląstelių, ląstelės iš
molekulių, molekulės iš atomų. Iki čia viskas aišku. Iki šitos ribos
pasaulis pavaldus pažįstamiems gamtos dėsniams. Giliau žmogus susideda
iš subatominių dalelių, kurios paklūsta kitokiems dėsniams, kurie
vadinami kvantiniais. Šiame pasaulyje klesti klasikinei logikai
nepasiduodantys dalykai.
Kaip jie veikia mus ?
Anksčiau mokslas nenorėjo net girdėti apie tai, kad kvantinis
pasaulis gali veikti makropasaulį. Dabar mes turime lazerius,
mikroschemas, kurie veikia mūsų kasdieniniame gyvenime. O tai ir yra
kvantinė fizika.
Tačiau kai tik liaudies gydytojas pradeda kalbėti apie tai, jog gydo
rankomis ir dar per atstumą, jis puolamas, nes esą taip negali būti ir
mokslas to neįrodė. Deja, įrodė. Tam prireikė beveik 90 metų, kol buvo
atlikti pirmieji sėkmingi informacinės teleportacijos bandymai.
Paskutinis toks bandymas akimirksniu teleportuoti per didelį atstumą
cezio atomą (jo savybes) buvo atliktas 2005 metais. Apie tai 2006
metais parašė mokslo populiarinimo žurnalas "Nature”, o 2007 m.
pakartotas dešimtyje pasaulio laboratorijų. Bet prieš pradedant kalbėti apie sudėtingas kvantines procedūras reiktų
prisiminti kelis KM paradoksus. Vienas jų buvo nustatytas bandyme su 2
skylutėmis ir 2 ekranais. Minėto eksperimento išvados 20 a. pradžios mokslininkams buvo labiau
nei keistos. Bet koks superpozicijoje esančios sistemos santykis su
aplinka, arba matavimo procesas griauna objekto pirminę būklę.
Dar vienas iš labai svarbių kvantinės fizikos dėsnių – Heizenbergo
neapibrėžtumo principas. Vokiečių fizikas, Nobelio premijos laureatas
Werneris Karlas Heizenbergas suformulavo lygiai prieš 80 metų.
Neapibrėžtumo principo esmė tokia: neįmanoma vienu metu išmatuoti visus
elementariosios dalelės kintamus parametrus. Jei mes nustatysime jos
būvimo vietą, tai mes negalėsime nustatyti jos sukimosi impulso. Jeigu
mes matuojame vieną dydį, mes automatiškai sukeliame dalelės reakciją į
matavimo procesą, keičiame jos būseną. Kitaip sakant matuojama sistema
persitvarko pagal mūsų pageidavimą.
Albertas Einšteinas, nenorėdamas sutikti su šiuo principu sukūrė loginį
eksperimentą, kuriuo ketino "apeiti” Heizenbergo neapibrėžtumo
principą. Šia proga jis pareiškė įžymiąją savo frazę, jog Dievas
nežaidžia kauliukais. Tačiau sukūrė dar didesnį ginčų ir nesutarimų
lauką tarp to meto mokslininkų. Einšteinas net nesuvokė, kad atrado
parapsichologinių fenomenų paaiškinimo būdą, kurį vėliau išvystė šių
dienų mokslininkai.
Tuomet buvo suformuluotas vadinamasis Enšteino Podolskio Rozeno,
aprašytas 1928 metais. Tai buvo atsakas į danų fiziko Nilso Boro
argumentus, esą kvantinių dalelių pasaulis yra tikimybinis ir
nepasiduoda deterministiniams principams. Šio loginio eksperimento
bendraautoriais laikomi Borisas Podolskas ir Nantas Rozenas. Jo esmė
tokia: dvi dalelės A ir B atsirado suskilus dalelei C. Pagal impulso
išlaikymo principą, A ir B dalelių suminis impulsas turėtų būti lygus C
dalelės impulsui.
Kitaip tariant dviejų dalelių impulsai turėtų būti surišti. Tai
leidžia, išmatavus A dalelės impulsą, sužinoti apie B dalelės impulsą,
nepriklausomai nuo to, koks tarp jų atstumas.
Bet jeigu mes išmatuosime B dalelės koordinates, tai žinosime du C
dalelės parametrus iš karto ir tokiu būdu paneigsime Heizenbergo
neapibrėžtumo principą, teigiantį, jog neįmanoma išmatuoti dalelės
impulsą ir koordinates vienu metu. Atlikęs šį loginį eksperimentą
Einšteinas postulavo, kad neapibrėžtumo principas nėra absoliutus
kvantinės mechanikos dėsningumas ir ateities mokslininkai, padirbėję
prie šios temos, kvantinę mechaniką galės pagrįsti tik klasikiniais
dėsniais.
Tačiau vėlesniais dešimtmečiais mokslininkai (tarp tokių buvo Einšteino
mokinys Deividas Bohmas) nieko paguodžiančio Einšteinui pasakyti
negalėjo. Pasirodo, kad toks Einšteino įsitikinimas buvo klaidingas.
Vėliau kiti mokslininkai, tarp jų ir Nilsas Boras papildė eksperimentą
nauju požiūriu, jog egzistuoja tokios sąlygos, kurioms esant kvantinės
mechanikos dėsniai yra absoliutūs, t. y. negalima jiems taikyti
klasikinių dėsnių.
Tam reikia įsivaizduoti kiek kitokį modelį: dvi kažkokiu keistu būdu
sąveikaujančios dalelės tampa surištos tarp savęs. Tokiu
būdu matuojant vieną dalelę A ir, tokiu būdu, pakeitus jos būseną,
automatiškai kinta ir B dalelės būsena. Kitaip tariant B dalelė žino ką
mes darome su A dalele, nepriklausimai nuo atstumo tarp jų.
Elementariosios dalelės būsenos pakeitimas matuojant jos koordinates
vadinamas banginės funkcijos redukcija (Johano fon Neimano principas).
Einšteinui ir jo pasekėjams, be abejo nepatiko ši formuluotė, nes fon
Neimano principas prieštarauja reliatyvumo teorijai, kuri neigia
galimybes sklisti bet kokiam signalui greičiau nei šviesa.
Kai kurie kvantinės mechanikos tyrėjai, tarp jų Deividas Bohmas,
aiškina, kad aukštų energijų lygyje ne tik erdvė bet ir laikas
egzistuoja tik kaip iliuzija. Greičiai bei atstumai gali būti taip pat
iliuziniai dalykai, kuriuos gimdo sąmonė, t.y. stebėtojas. Ir
"objektyvi” tikrovė tiesiogiai priklauso nuo stebėtojo valios.
Pagal Johaną fon Neimaną dalelės reaguoja į jos pamatavimą, t. y.
griūva jų pirminė banginė būsena. Tai mes matome ir iš Šriodingerio
lygties. (Šriodingelio katino). Prieš 80 metų kvantinės fizikos
pradininkai tikėjo, kad tokiu atveju dalelės reakcijos į pamatavimą
perdavimas kitai dalelei nėra informacijos perdavimas pagal mums
įprastą supratimą. Tarp dalelių nėra jokio telefono laido. Tarp jų nėra
jokio elektromagnetizmo. Įsivaizduokime, kad dviejose planetose dvi
monetos iškrenta vienodai – herbu į viršų, vienodu tikslumu, tačiau
pats monetų kritimas –turi būti grynai atsitiktinis ir jų ne kaip
negalima paveikti bet kokiais kitais būdais.
Praėjus 40 metų po to kai Einšteinas polemizavo su Boru dėl esminių
kvantinės mechanikos postulatų, 1965 metais Didžiosios Britanijos
mokslininkas Džonas S. Bellas paskelbė darbą, kuris iki šių dienų yra
vadinamas Bello teorema. Arba Bello nelygybės principu. Galima sakyti,
kad Bello teorema yra revoliucinis atradimas, pagal svarbą
prilygintinas Galilėjaus ir Koperniko darbams.
Bello teorija remiasi tiek ne tik EPR fenomenu, bet dar vienu svarbiu
Boro ir fon Neimano suformuluotu kvantinės mechanikos idėjų rinkiniu,
žinomu mums iš retorinio klausimo: "ar egzistuoja objektyvi tikrovė”? .
Šis Nilso Boro inicijuotas ginčas šiuo klausimu vėliau buvo pavadintas
kvantinės mechanikos Kopenhagos interpretacija. Nors pats Bello
teoremos (nelygybės) pasakojimas užimtų labai daug vietos, JAV
filosofas ir rašytojas Robertas A. Wilsonas Bello teoremą perpasakoja
buitine kalba: jei tam tikri kūnai ar reiškiniai kažkiek panašūs, ar
turėjo kokių nors sąlyčio taškų vienas su kitu, tai tam tikri
nelokaliniai ryšiai tarp šių objektų egzistuoja visą laiką. Iš Bello
nelygybės gimsta vadinamasis rekoherencijos-dekoherencijos
(išsiskyrimo-susijungimo) principas, galintis kiekybiškai įvertinti
paranormalias, keistas būsenas netgi klasikiniams kūnams.
Jei dar labiau buičiai pritaikyti Bello teoremą, ją galima suformuluoti
dar paprasčiau: jei yra daikto kopiją, tai ta kopija turi nelokalų
sąryšį su originalu visą gyvenimą. Žmogus ir jo nuotrauka, ir netgi
mintis apie tą žmogų – visados yra vienas "kūnas”, nesvarbu koks
atstumas tarp jų bebūtų. Jeigu mes pagalvojame apie žmogų, tai aukštųjų
energijų, arba kvantiniame lygmenyje mes su juo realiai sąveikaujame,
nepriklausomai nuo atstumo. Bello teorema nesunkiai įrodoma
matematiškai. Ji buvo ne kartą patikrinta ir eksperimentiškai. Tačiau
iki šiol nenorima sutikti su tokia nuomone. Sakoma, kad nelokalūs
ryšiai yra magija, o ne fizika.
Bello teorema literatūroje pateikiama dar kitaip: jei daiktai bent
kartą vienas su kitu susilietė, jie tęsia sąveiką visą likusį laiką,
jie lieka bendrame "lauke” – visą likusį gyvenimą .
Bello teoriją pirmasis 1982 metais eksperimentiškai patvirtino kitas
britų mokslininkas Alanas Aspectas, vienas iš holografinės visatos
teorijos pradininkų. Šis mokslininkas sakė, kad nelokaliniai reiškiniai
joks ne paradoksas. Paradoksu jie tampa tik tuomet, kai aukštų energijų
pasaulį bandome aprašyti klasikinės mechanikos dėsnių terminais.
Pačiame kvantiniame pasaulyje apskritai žodis "stebuklas” neegzistuoja
jeigu bandysime įsivaizduoti, kad kvantas nėra materialus kūnas.
Kvantinė aplinka, kaip jau minėjome, tai tikimybių superpozicija ar
energijų laukas. Ir tik sąmonė renkasi, kurias iš tikimybių paversti
"objektyviu potyriu”.
Bet objektyvus potyris dar nėra objektyvi tikrovė, teigiama KVANTINĖS
MACHANIKOS KOPENHAGOS INTERPRETACIJOJE. Žemėlapis – dar nėra
teritorija, o meniu restorane – dar ne patiekalas. Žemėlapis tai
informacinė kopija, realios teritorijos maketas. Atitinkamai dirbant su
maketu, galima daryti įtaką ir realiam objektui.
Bello teorema yra ta pati okultinė panašumo arba traukos teorija, kuri
yra minima filme The Seecret. Iš kopijos, kokia ji bebūtų visados
įmanoma nuskaityti informaciją apie originalą. Ir ne tik nuskaityti,
bet ir pakeisti jo pirminę būseną.
Pabaigai duosiu praktinį patarimą moterims, bet tinka ir vyrams. Jeigu
jūsų sutuoktinis ar draugas(ė) vakarais ilgai negrįžta, ir jums kyla
pagrįstų įtarimų, pirmiausia reikia ieškoti priežasčių savyje. Realios
gyvenimiškos aplinkybės visados koreliuoja su problemomis, esančiomis
žmogaus viduje. Kai tai suvoksite ir atleisite, galite atlikti tokį
eksperimentą. Atsipalaiduokite, jumyse turi būti visiškai rami šalto
stebėtojo savijauta, lyg į viską žiūrėtumėte kai į filmą. Pasiimkite
gimtojo miesto žemėlapį, sutuoktinio nuotrauką, taip pat adatą, su
kuria dažniausiai siūnate, būtinai su 20-25 cm siūlu. Žemėlapį
atsiverskite, pasidėkite prieš akis nuotrauką arba prisiminkite
paskutinę akimirką kai jūs matėtės. Nusistatykite tikslą: rasi vietą,
kur yra mylimas žmogus. Laikant už siūlo adata pereikite visus
žemėlapio kvadratus. Jeigu nėra, adata turi suktis į kairę, jei yra
arba buvo – į dešinę Pasižymėkite kvadratus, kurie jums užkliuvo. Tada
tuos įtartinus kvadratus panagrinėkite smulkiau: visas gatves, visu
namus. Tokiu būdu galima susidaryti maršrutą. Patikrinkite kvartalus,
kur yra darbovietė, galimi meilužių adresai, mėgstami alaus barai.
Perspėju – šio eksperimento metu pojūčiai gali atsirasti labai įdomūs
ir netikėti. Veikia ar neveikia. Vieniems gali pavykti iš karto,
kitiems reikės laiko. Svarbiausia – eksperimento metu reikia būti
atviram ir nieko užantyje neturėti.
Ir pabaigai
Gal būt tai nebus „nauja paradigma", bet žmogaus sąmonė grįš į normalią
būseną ir mes viską atsiminsim. Atsiminsim tai kas iš tikrųjų esame,
atsiimsim pavogtą turtą – prisiminimus apie save. Dėl to tikrai teks
pakovoti. Ir tebūnie šis ir kiti mano pasisakymai dar vienas dūris sistemai į
nugarą, kuri niekaip nenori paleisti žmogaus iš savo plėšrių nasrų.
Su meile, Gintaras
Фильм "В Мире Невидимого." (март 2011)
|
