Penktadienis, 15.12.2017, 06:17
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Rugpiutis » 9 » MANO MIRTIS pirma dalis
13:25
MANO MIRTIS pirma dalis
... Aš vėl valandėlę buvau nusnūdusi, tačiau ne per ilgai, nes laikrodis rodė devynias trisdešimt. Atsibudau su keisčiausiu jausmu. Nuojauta kažkaip perspėjo apie gresiantį pavojų. Apžvelgiau visą kambarį. Durys buvo pusiau praviros. Neryški šviesa vis dar švietė virš mažos kriauklės prie durų. Jutau, kad manyje kyla stiprus pavojaus jausmas ir didėja baimė. Pojūčiai sakė man, kad esu viena, ir jutau, kaip mano kūnas vis silpsta ir silpsta.
Norėdama pakviesti gailestingąją seselę, pamėginau pasiekti arti lovos esančią virvutę, bet aš negalėjau pajudėti. Pajutau baisų kritimo jausmą, lyg paskutiniai kraujo lašai butų traukiami iš manęs. Girdėjau švelnų dūzgimo garsą savo galvoje ir vis kritau, kol pajutau, kad mano kūnas pasidarė ramus ir be gyvybės.
Tada pajutau energijos bangą. Tai buvo panašu į šūvio garsą ar išsilaisvinimą mano viduje, ir mano dvasia staiga išėjo per krūtinę, lyg milžiniško magneto patraukta aukštyn. Pirmas įspūdis buvo, kad esu laisva. Nieko nenatūralaus šiame potyryje nebuvo. Aš buvau virš lovos ir kabėjau netoli lubų. Mano laisvės jausmas buvo beribis ir atrodė kažkuo labai pažįstamas. Pasisukau ir pamačiau ant lovos gulintį kūną. Man buvo įdomu, kieno tai buvo, ir aš tuojau pradėjau leistis prie jo. Dirbdama kaip LPN (Licensed Practical Nurse – licenciją turinti, praktikuojanti medicinos sesuo), aš gerai žinojau mirusio kūno bruožus ir, priartėjusi prie veido, iškart suvokiau, kad jis negyvas. Ir tada pažinau, kad tai mano kūnas. Tai buvo mano kūnas lovoje. Aš nebuvau netikėtai užklupta ir nebuvau išsigandusi. Tik jutau jam tam tikrą simpatiją. Jis atrodė jaunesnis ir gražesnis, negu prisiminiau, bet dabar jis buvo miręs. Atrodė, lyg būčiau nusiėmusi padėvėtą rūbą ir padėjusi jį į šalį visam laikui. Buvo liūdna, nes dar buvo geras – dar buvo galima jį panaudoti. Suvokiau, kad anksčiau niekuomet nebuvau savęs mačiusi trijuose matmenyse – save mačiau tik veidrodyje, kurio paviršius yra plokščias. Bet dvasinės akys mato daugiau matavimų, negu mirtingo kūno akys. Mačiau savo kūną iš karto ir iš visų pusių: iš priekio, nugaros ir šonų. Mačiau išraišką savo veido bruožų, kurių anksčiau niekuomet nežinojau, kurie suteikė pilnumą ir užbaigtumą mano išvaizdai. Tai galėjo būti priežastis, kodėl aš iš karto nepažinau savęs.
Mano naujasis kūnas buvo besvoris ir nepaprastai judrus, ir aš buvau sužavėta savo naujuoju būviu. Nors ką tik prieš tai jaučiau operacijos skausmą, dabar visiškai nejutau jokio skausmo ar kitokio nepatogumo. Visais atžvilgiais jaučiausi puikiai. Ir aš galvojau: „Tai ir yra, kas iš tikrųjų aš esu".
Mano dėmesys grįžo atgal prie kūno. Supratau, kad niekas nežino, jog esu mirusi, ir jutau didelį norą kam nors apie tai skubiai pasakyti. Galvojau, kad nieko čia nėra, kas tai žinotų. Bet man dar nepajudėjus, staiga šalia manęs pasirodė trys vyrai, Jie vilkėjo gražiais šviesiai rudais rūbais, ant vieno iš jų nugaros buvo kapišonas. Kiekvienas liemenį buvo apsijuosęs auksu pintu diržu, kurio galai kabojo žemyn. Tam tikras spindėjimas sklido iš jų, bet nelabai plačiai, ir tada supratau, kad švelnus spindėjimas sklido ir iš mano kūno, ir kad mūsų šviesos susijungė į vieną aplink mus. Aš nebijojau. Vyrai atrodė apie septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties metų, bet kažkaip žinojau, kad jų laiko skalė kitokia negu žemės. Man susidarė įspūdis, kad jie daug senesni, negu septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties metų – kad jie – senovės žmonės. Jutau juose didelį dvasingumą, žinojimą ir išmintį. Manau, kad jie pasirodė man tokiais rūbais, kad sukeltų tų dorybių įspūdį. Pradėjau galvoti apie juos, kaip apie vienuolius, – labiausiai dėl jų rūbų, – ir žinojau, kad galiu jais pasitikėti.
Vyrai kreipėsi į mane, sakydami, kad yra buvę su manimi per „amžius". Aš to pilnai nesupratau, man buvo sunku suvokti amžinybės sąvoką, nekalbant jau apie nuo amžių. Amžinybė man visuomet buvo ateityje, bet šios būtybės sakė, kad yra buvusios su manimi „nuo amžių" praeityje. Tai buvo dar sunkiau suprasti. Tada savo atmintyje pradėjau regėti vaizdus iš egzistencijos prieš mano gyvenimą žemėje, apie giminingumą su tais vyrais „prieš". Kai tie vaizdai atgijo manyje, žinojau, kad mes iš tikrųjų buvome pažįstami „nuo amžių". Buvau sujaudinta. Buvęs žemės gyvenimas susikristalizavo mano mintyse, ir supratau, kad mirtis iš tikrųjų buvo „gimimas" į didesnio supratimo ir pažinimo gyvenimą, kuris tęsėsi pirmyn ir atgal per amžius. Ir aš žinojau, kad jie buvo mano artimiausi draugai tame aukštesniame gyvenime, ir kad jie pasirinko būti su manimi. Jie paaiškino, kad jie, drauge su kitais, yra buvę mano angelais sargais mano žemės gyvenime. Bet aš jaučiau, kad šie trys yra ypatingi, kad jie buvo taip pat dar ir man „padedantieji angelai".
Jie pasakė, kad aš miriau per anksti. Jie kažkaip perdavė ramybės jausmą ir liepė man nesijaudinti, sakydami, kad viskas bus gerai. Kai tas jausmas apėmė mane, pajutau gilią meilę ir rūpestį. Tie jausmai ir kitos mintys buvo perduodamos tiesiogiai iš dvasios į dvasią, iš proto į protą. Iš pradžių maniau, kad jie naudojasi burnomis, bet man tik taip pasirodė, nes nežinojau kitokio susikalbėjimo būdo. Jie bendravo daug greičiau ir pilniau, tam tikru būdu jie siuntė vienas kitam „gryną žinojimą". Tinkamiausias žodis anglų kalboje, kuriuo būtų galima tai apibrėžti, yra telepatija, bet net ir jis pilnai neapibūdina jų bendravimo būdo. Aš jaučiau jų jausmus ir ketinimus, Jutau jų meilę ir patyriau jų jausmus. Ir tai pripildė mane džiaugsmu, nes jie taip mane mylėjo. Mano ankstesnė kalba, mano kūno kalba tikrai buvo ribota, ir aš įsitikinau, kad mano buvusi galimybė išreikšti jausmus buvo beveik niekas, palyginus su galimybe reikšti juos šiuo grynai dvasiniu būdu.
Buvo daug dalykų, kuriais jie norėjo pasidalinti su manimi, ir aš norėjau pasidalinti su jais, bet mes visi žinojome, kad svarbiau yra kas vyksta dabar. Aš staiga pagalvojau apie savo vyrą bei vaikus ir susirūpinau, kaip mano mirtis paveiks juos. Kaip mano vyras galės pasirūpinti šešiais vaikais? Kaip vaikai augs be manęs? Kad galėčiau nurimti, man reikėjo juos vėl pamatyti.
Mano vienintelė mintis buvo palikti ligoninę ir nuvykti į savo šeimą. Tiek daug metų troškus šeimos ir dėjus tiek pastangų ją išlaikyti, bijojau, kad dabar juos prarasiu. O gal aš bijojau, kad jie praras mane?
Tuojau pradėjau ieškoti išėjimo ir suradau langą. Greitai išlindau pro jį ir atsiradau lauke. Netrukus supratau, kad man nereikėjo naudotis langu, nes galėjau išeiti iš kambario bet kurioje vietoje. Tačiau mane dar valdė žemiški įpročiai ir todėl galvojau, kad išeiti galima tik pro langą ar duris. Aš tebegalvojau apie save lyg tebeturėčiau savo fizinį kūną, kai tuo tarpu mano dvasinis kūnas galėjo judėti per bet ką, kas fiziniam kūnui yra kieta medžiaga. Langas visą laiką buvo uždarytas.
Pradėjau judėti dideliu greičiu. Kaip patekau į namus, nelabai suvokiau. Dabar galiu pasakyti, kad aš tik stebėjau žemiau manęs neaiškiai praskriejančius medžius. Nieko nesprendžiau, nenumačiau jokios krypties – tik visą laiką galvoje sukosi mintis apie namus, ir aš žinojau, kad keliauju ten. Per akimirksnį atsiradau namuose ir pasijutau žengianti į valgomąjį kambarį.
Mačiau savo vyrą, sėdintį savo mėgstamoje minkštoje kėdėje ir skaitantį laikraštį. Mačiau savo vaikus, bėginėjančius aukštyn ir žemyn, ir žinojau, kad jie ruošėsi miegui. Du iš jų mėtėsi pagalvėmis – tarp kitko, tai normalus mūsų vaikų žaidimas prieš miegą. Neturėjau jokio noro bendrauti su jais, bet buvau susirūpinusi, kaip jie gyvens be manęs. Žiūrėdama į juos atskirai, pamačiau kiekvieno jų asmeninį gyvenimą. Supratau, kad kiekvienas mano vaikas buvo žemėje dėl savo asmeninės patirties ir dėl išbandymų. Galvodama apie juos, kaip apie „mano", aš klydau. Jie buvo individualios dvasios, kaip ir aš, turėjo suvokimą, kuris buvo išvystytas dar prieš jų gyvenimą žemėje. Kiekvienas iš jų turėjo laisvą valią gyventi savo pasirinktą gyvenimą. Aš žinojau, kad ta laisva valia nebus iš jų atimta. Jie buvo tik pavesti mano rūpesčiui. Nors jų dabar nepašaukiau, žinojau, kad mano vaikai turi savo gyvenimo užduočių, ir tada, kai jie bus jas įvykdę, jie taip pat baigs savo gyvenimą žemėje. Mačiau kai kuriuos jų išbandymus ir sunkumus, bet žinojau, kad tai bus reikalinga jų augimui. Dėl to nereikėjo liūdėti ar baimintis. Pagaliau kiekvienam mano vaikui viskas baigsis gerai, ir žinojau, kad po trumpo laiko mes vėl visi būsime kartu. Mane vėl apėmė ramybė. Mano vyras ir mano brangūs vaikai, ta šeima, kurios aš taip ilgai laukiau,– su jais viskas bus gerai. Kai suvokiau, kad jie gali gyventi toliau – tada galėjau ir aš.
Buvau dėkinga už tą supratimą, kurį patyriau savo vaikų atžvilgiu, ir jaučiau, kad tai man buvo duota, kad mano perėjimas per mirtį būtų lengvesnis.
Dabar troškau eiti toliau savo keliu ir patirti visa, kas manęs laukė. Aš buvau sugrąžinta atgal į ligoninę, bet neatsiminiau kelionės; atrodė, kad tai įvyko akimirksniu. Vėl mačiau savo kūną, gulintį lovoje, apie dvi su puse pėdos (75 cm) žemiau, šiek tiek kairiau manęs. Trys mano draugai, laukdami manęs, dar tebebuvo ten. Vėl pajutau jų meilę ir džiaugsmą, kuriuos jie jautė man padėdami.
Buvau pripildyta jų meilės. Kažkaip žinojau, kad man jau laikas judėti toliau. Aš taip pat žinojau, kad mano brangūs draugai, vienuoliai, nekeliaus su manimi.
Išgirdau zvimbesį.


TUNELIS

Kai jus pagauna baisi energija, jūs su ja susipažįstate. Dabar aš ją pajaučiau ir patyriau. Gilus, gaudžiantis, visa pripildantis garsas užliejo kambarį. Visame tame jutau jėgą, nepermaldaujamą judėjimą. Nors garsas ir jėga kėlė baimę, tačiau buvau apimta malonaus pojūčio – beveik hipnotizuojančio. Girdėjau varpų skambesį ar tolimus varpus, skambančius gilumoje – gražus garsas, kurio niekuomet nepamiršiu. Mane pradėjo supti tamsa. Lova, šviesa prie durų, visas kambarys atrodė neaiškūs, ir staiga mane įtraukė aukštyn į didelę, besisukančią, juodą masę.
Jaučiausi, lyg būčiau praryta didžiulio viesulo. Nieko negalėjau matyti, išskyrus tirštą, beveik juntamą tamsą. Ta tamsa buvo daugiau negu šviesos trūkumas; tai buvo tankus juodumas, nepanašus į nieką, ką žinojau anksčiau. Įprastas suvokimas sakė man, kad turėčiau baimintis, kad turėtų sukilti visos mano jaunystės baimės, bet šioje juodoje masėje aš patyriau gilų malonios, geros savijautos ir ramybės jausmą. Jutau, kad judu per ją (juodą masę) pirmyn ir zvimbiantis garsas susilpnėjo. Buvau gulsčioje padėtyje, judėjau kojomis pirmyn, truputį pakelta galva. Greitis tapo toks neįtikėtinas, kad jutau, jog ir šviesos greičio matais nebūtų galima jo išmatuoti. Bet ramybė taip pat didėjo, ir aš jutau, kad šiame nuostabiame būvyje būčiau galėjusi pasilikti visam laikui, ir žinojau, kad jei būčiau norėjusi, būčiau galėjusi.
Jutau kitus žmones, taip pat ir gyvūnus, keliaujančius su manimi, tačiau tam tikrame atstume. Aš negalėjau jų matyti, bet jutau, kad jų patyrimas buvo toks pat, kaip mano. Nejutau jokio asmeninio ryšio su jais ir žinojau, kad jie nekėlė man jokios grėsmės, taip kad greit pamečiau juos iš savo akiračio. Tačiau jutau, kad ten buvo tokių, kurie nejudėjo pirmyn taip, kaip aš, bet lūkuriavo šiame stebuklingame juodume. Arba jie neturėjo noro, arba paprasčiausiai nežinojo, kaip toliau keliauti. Tačiau ten nebuvo baimės.
Jutau, kad prasideda sveikimo procesas. Meilė pripildė šią besisukančią, judančią masę, ir aš skendau dar giliau į jos šilumą ir juodumą, ir džiaugiausi savo saugumu ir ramybe. Aš galvojau: „Tai turėtų būti mirties šešėlių slėnis".
Niekuomet savo gyvenime nebuvau jautusi didesnės ramybės.


APSUPTA ŠVIESOS

Tolumoje pamačiau mažutį šviesos tašką. Juodoji, mane supanti masė vis labiau įgijo tunelio formą, ir jutau, kad keliauju vis didesniu greičiu, skubėdama šviesos link. Buvau instinktyviai traukiama į ją, nors vėl – aš jutau, kad kitaip ir būti negalėjo. Kai ją pasiekiau, pastebėjau joje stovinčią vyro figūrą, visą apšviestą spinduliuojančia šviesa. Priartėjus šviesa tapo briliantinė – tokia, kokios neįmanoma apsakyti. Briliantinė – tai daug ryškiau tviskanti negu saulė, ir žinojau, kad jokios žemiškos akys savo natūraliame stovyje negalėtų žiūrėti į tą šviesą. Tiktai dvasinės akys galėjo tai pakelti ir ją įvertinti. Kai labiau priartėjau, pradėjau stotis.
Mačiau, kad šviesa, kuri tiesiogiai Jį supo, buvo auksinė, lyg aplink visą Jo kūną būtų šviesos vainikas. Galėjau matyti, kad auksinis, Jį juosiantis Šviesos vainikas tryško ir skleidėsi į briliantinį, nuostabų baltumą, kuris plito tolyn. Jutau Jo šviesą, susiliejančią su manąja, – iš tikrųjų aš jutau, kad mano šviesa yra traukiama prie Jo šviesos. Atrodė, tarsi kambaryje būtų dvi lempos, abi šviečiančios ir jų šviesa susilieja kartu. Sunku pasakyti, kur viena šviesa baigiasi ir prasideda kita; jos tiesiog tapo viena šviesa. Nors Jo šviesa buvo daug ryškesnė nei manoji, žinojau, kad mano šviesa taip pat apšvietė mus. Ir kai mūsų šviesos susiliejo, pajutau lyg įžengiau į Jo akiratį, ir patyriau didžiausią meilės antplūdį.
Tai buvo labiausiai neribota meilė, kokią kada nors esu patyrusi. Kai pamačiau Jo išskėstas rankas, priėjau prie Jo, ir Jis mane apkabino. Aš vis kartojau ir kartojau: „Aš esu namuose, aš esu namuose, pagaliau esu namuose". Jutau Jo galingą dvasią ir žinojau, kad visuomet buvau Jo dalelė, ir kad iš tikrųjų niekuomet nebuvau nuo Jo atsiskyrusi. Žinojau, kad buvau verta būti su Juo ir Jį apkabinti. Žinojau, kad Jam yra žinomos visos mano nuodėmės ir trūkumai, bet kad dabar tai nieko nereiškia. Jis dabar tiesiog yra ir dalinasi savo meile su manimi, ir aš norėjau pasidalinti savąja su Juo.
Nebuvo jokios abejonės, kas Jis yra. Žinojau, kad Jis yra mano Išganytojas ir draugas, ir Dievas. Jis yra Jėzus Kristus, kuris mylėjo net tada, kai aš galvojau, kad Jis nekenčia manęs. Jis buvo pats gyvenimas, pati meilė, ir Jo meilė suteikė man visa viršijančią džiaugsmo pilnatvę. Žinojau, kad Jis pažįsta mane nuo pradžios, seniai, dar prieš mano gyvenimą žemėje, nes mano dvasia atsiminė Jį.
Visą savo gyvenimą aš Jo bijojau, dabar pamačiau ir suvokiau, kad Jis buvo ir yra mano geriausias draugas. Jis švelniai praskleidė rankas ir leido man kiek toliau atsitraukti taip, kad galėčiau žvelgti į Jo akis, ir pasakė: „Tavo mirtis buvo per ankstyva, dar neatėjo tavo laikas". Jokie anksčiau kada nors ištarti žodžiai nepervėrė manęs labiau negu šie. Iki tol aš nejutau jokio tikslo gyvenime. Aš paprastai, lengvu žingsniu ėjau pirmyn, siekdama meilės ir gerumo, bet iš tikrųjų niekuomet nežinodama, ar mano veiksmai buvo teisingi. Dabar Jo žodžiuose pajutau kažkokią misiją, tikslą. Aš nežinojau, koks jis buvo, bet žinojau, kad mano gyvenimas žemėje nebuvo bereikšmis. Mano mirties laikas dar nebuvo atėjęs.
Mirties laikas ateis, kai mano pasiuntinybė, mano tikslas, mano prasmė šiame gyvenime bus atlikti. Suvokiau, kad yra priežastis, dėl kurios aš dar turiu gyventi žemėje. Ar tai reiškia, kad turėsiu grįžti atgal? Pasakiau Jam: „Ne, dabar aš jau niekada negalėsiu Tavęs palikti".
Jis suprato mano mintis, ir Jo meilė bei palankumas man niekuomet nesvyravo. Aš galvojau: „Ar tai Jėzus, Dievas, ta Būtybė, kurios visą savo gyvenimą bijojau? Jis visai ne toks, kaip kad aš įsivaizdavau. Jis yra pilnas meilės."
Mano galvoje pradėjo kilti klausimai. Norėjau sužinoti, kodėl miriau per anksti ir kaip mano siela atėjo pas Jį dar prieš kūnų prisikėlimą. Aš vis dar buvau vaikystės mokymų bei tikėjimo įtakoje. Jo šviesa pradėjo lietis į mano protą, ir atsakymus į savo klausimus aš suvokdavau net anksčiau, negu juos pilnai suformuluodavau. Jo šviesa buvo žinojimas. Jis turėjo galios mane visą pripildyti tiesa. Kai įgijau pasitikėjimą ir leidau Šviesai lietis į mane, mano klausimai kildavo greičiau, negu aš galvojau, kad tai įmanoma, ir jie lygiai taip pat greitai buvo atsakomi. Ir atsakymai buvo absoliutūs ir pilni. Savo baimėje aš neteisingai supratau mirtį, tikėdamasi to, ko iš tikrųjų nėra. Kapas niekuomet nebuvo skirtas sielai – tik kūnui. Nejutau jokio savo klaidų pasmerkimo. Buvo tik jausmas, kad elementari, gyva tiesa atitaisė klaidas. Supratau, kad Jis buvo Dievo Sūnus, nors Jis taip pat buvo Dievas, kad prieš pasaulio sukūrimą Jis pasirinko būti mūsų Išganytoju. Supratau arba, tiksliau, atsiminiau Jo, Žemės Kūrėjo vaidmenį. Jo misija buvo ateiti į Žemę ir mokyti žmones mylėti. Tos žinios buvo panašesnės į prisiminus. Tai buvo įvykiai nutikę seniai, dar prieš mano gyvenimą žemėje, žinojimas, kuris man gimstant buvo sąmoningai atskirtas nuo manęs užmiršimo „šydu".
Kai vis daugiau klausimų burbuliavo manyje, pamačiau, kad Jis turi humoro jausmą. Beveik juokdamasis Jis tikino mane taip neskubėti, kad sužinosiu visa, ką tik panorėsiu. Bet aš norėjau žinoti viską nuo pradžios iki galo. Mano smalsumas visuomet buvo kankynė mano tėvams ir vyrui, – o kartais ir man, – bet dabar tai buvo palaima. Buvau giliai sujaudinta mokymosi laisvės. Dabar mane mokė mokytojų Mokytojas. Mano suvokimas buvo toks, kad galėjau suprasti knygas iš karto, akimirksniu. Atrodė, kad galėčiau žiūrėti į knygą ir ją suprasti vienu žvilgsniu, tartum aš nieko neveikčiau, tuo tarpu knyga atsiverdavo man kiekvienoje detalėje, pirmyn ir atgal, iš vidaus ir iš išorės, kiekvienu požiūriu ir galimomis prielaidomis. Viskas vienu akimirksniu. Kai suprasdavau vieną dalyką, dar daugiau klausimų ir atsakymų kildavo manyje, sekdami vienas po kito ir veikdami vienas kitą taip, lyg visa tiesa būtų vidiniai sujungta. Tapau tarsi „visažinė". Žinojimas persunkė mane. Tam tikra prasme, tai tapo mano, ir aš buvau nustebinta savo pajėgumo suprasti visatos paslaptis, vien paprastai mąstydama apie jas.
Norėjau sužinoti, kodėl tiek daug Bažnyčių yra pasaulyje. Kodėl Dievas nedavė mums tik vienos Bažnyčios, vienos, tikros religijos. Atsakymas atėjo kuo suprantamiausias. Man buvo pasakyta, kad kiekvienas mes esame skirtingame dvasios išsivystymo ir supratimo lygyje. Kiekvienas asmuo yra pajėgus pasiekti skirtingą dvasinio žinojimo laipsnį. Visos religijos žemėje yra reikalingos, kadangi yra žmonių, kuriems reikia to, ko jos moko. Žmonės vienoje religijoje gali neturėti pilno Viešpaties Evangelijos supratimo ir niekuomet jo neturės, kol jie bus toje religijoje. Tačiau toji religija yra panaudojama kaip atspirties taškas tolimesniam žinojimui. Kiekviena Bažnyčia patenkina dvasinius poreikius, kurių kitos galbūt negali patenkinti. Nė viena Bažnyčia negali patenkinti visų skirtingo lygio žmonių. Kai būtybė pasiekia aukštesnį Dievo ir amžinybės supratimo laipsnį, jis gali pajusti nepasitenkinimą savo dabartinės Bažnyčios mokymu ir ieškoti kitos filosofijos ar religijos – tai tuštumai užpildyti. Kai tai atsitinka, jis yra pasiekęs naują supratimo lygį ir gali siekti tolimesnės tiesos ir pažinimo bei kitų galimybių augti. Ir kiekviename kelio žingsnyje bus suteiktos naujos progos mokytis.
Įgijusi šį pažinimą supratau, kad neturime teisės kritikuoti jokios Bažnyčios ar religijos. Jos yra brangios ir svarbios kiekviena savo atžvilgiu. Labai ypatingi žmonės, turintieji svarbią misiją, apsigyvena visose šalyse, visose religijose, kiekvienoje gyvenimo padėtyje, kad galėtų pamokyti kitus. Yra Evangelijos pilnybė, bet dauguma žmonių nenori jos siekti. Kad suprastume tą tiesą, mums reikia klausyti Dvasios ir „išeiti" iš savo „aš".
Aš norėjau sužinoti gyvenimo žemėje tikslą. Kodėl mes čia esame? Kaip gali kokia nors siela savo noru palikti šį stebuklingą rojų ir paaukoti tokias nuostabias galimybes? Kodėl nė vienas gyvenančių žemėje nenori čia ateiti? Atsakymas į šiuos klausimus prasidėjo Žemės kūrimo vaizdais. Aš iš tiesų patyriau jį, lyg jis būtų atnaujintas mano akyse. Tai buvo svarbu. Jėzus norėjo man išaiškinti tą žinojimą. Jis norėjo, kad žinočiau, kaip aš jaučiausi, kai vyko kūrimas. Vienintelis kelias tai padaryti buvo vėl parodyti man tą reginį ir sukelti jausmą, kurį tuo metu jaučiau.
Visi žmonės, kaip dvasios, dalyvavo Žemės kūrime. Buvome susijaudinę, dalyvaudami jame. Mes buvome su Dievu, mes žinojome, kad Jis mus sukūrė, kad esame labai artimi Jo vaikai. Jis buvo patenkintas mūsų augimu ir buvo pilnas visiškos meilės kiekvienam iš mūsų. Jėzus Kristus taip pat buvo ten. Savo nuostabai supratau, kad Jėzus Kristus buvo skirtingas Asmuo nuo Dievo, turintis savo dievišką tikslą, ir žinojau, kad Dievas yra bendras mūsų Tėvas. Mano protestantiškas auklėjimas mokė, kad Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus yra viena būtybė. Kai mes visi susirinkome, Tėvas paaiškino, kad trumpas gyvenimas Žemėje padės mūsų dvasiniam augimui. Kiekviena siela, kuri turėjo ateiti į Žemę, dalyvavo planuojant Žemės sąlygas, įskaitant ir mirtingumo įstatymą, kuris mus valdys. Į tai įėjo ir mums žinomi fizikos dėsniai, mūsų kūnų ribotumas bei dvasinės jėgos, kurias pajėgsime įgyti. Mes prisidėjome prie gyvūnų ir augalų evoliucijos, kuri vyksta Žemėje. Kiekvienas dalykas buvo sukurtas iš dvasinės substancijos prieš jį sukuriant fiziškai: planetų sistemos, saulės, mėnuliai, žvaigždės, planetos, kalnai, upės, jūros ir t. t. Aš mačiau tą procesą, ir tada Išganytojas man dar pasakė, kad dvasios kūryba gali būti palyginta su foto nuotrauka: dvasios kūryba yra panaši į aiškų nuotraukos pozityvą, o Žemė gali būti prilyginta jos tamsiam negatyvui. Žemė yra tik dvasinės kūrybos, grožio ir garbės šešėlis, bet ji yra tai, ko mums reikia mūsų dvasiniam augimui. Supratau, kad mes visi dalyvavome kuriant savo gyvenimo Žemėje sąlygas.
Daugeliu atvejų kūrybinės mintys, mums kylančios šiame gyvenime, yra nematomo įkvėpimo pasekmės. Daugelis svarbių išradimų ar net technologinių patobulinimų pirmiausiai buvo sukurti dvasios genijaus. Tada žemės gyventojai priimdavo tuos įkvėpimus, kad čia įgyvendintų tuos išradimus. Aš supratau, kad yra esminė, dvasinė grandis tarp dvasios ir mirtingojo pasaulio ir kad, kita vertus, mums reikalingos dvasios (vadovai, angelai sargai), padedančios mūsų augimui. Taip pat mačiau, kad jos yra labai laimingos, galėdamos mums padėti.
Mačiau, kad nemirtingame pasaulyje mes žinojome ir net išsirinkome gyvenimo žemėje pašaukimą ar misiją. Supratau, kad mūsų gyvenimo visuomeninė padėtis priklauso nuo mūsų misijos tikslo. Dvasiniame pasaulyje mes žinojome, kiek daug bus išbandymų ir sunkumų, ir atitinkamai pasiruošėme. Mes susitarėme su kitais – šeimos nariais ir draugais, – kurie padėjo ir padeda mums įvykdyti mūsų misiją. Mums reikia jų pagalbos. Į Žemę atėjome kaip savanoriai, stipriai trokšdami išmokti ir patirti visa, ką Dievas yra mums sukūręs. Aš žinojau, kad kiekvienas iš mūsų, kuris nusprendė čia ateiti, buvo narsi dvasia. Net mažiausiai išsivystęs Žemėje, buvo narsus ir puikus ten. Mums buvo duotos priemonės veikti Žemėje savo labui. Mūsų veiksmai apsprendžia mūsų gyvenimo eigą, ir mes galime bet kada pakeisti ar nukrypti nuo pasirinktos užduoties. Supratau, kad tai yra lemtinga; Dievas davė pažadą, kad Jis nesikiš į mūsų gyvenimą tol, kol mes Jo neprašysime. Ir tada per savo visaapimantį žinojimą, Jis gali padėti mums pasiekti teisingus mūsų troškimus. Mes buvome dėkingi už tą galimybę išreikšti savo laisvą valią ir panaudoti jos galią. Tai leido kiekvienam iš mūsų siekti didelio džiaugsmo ar pasirinkti tai, kas mums atneš liūdesį. Gyvenimo sąlygas Žemėje lėmė mūsų pačių apsisprendimas.
Būdama ten suvokiau, kad Žemė nėra mūsų gimtieji namai, kad mes ne iš jos kilome. Man buvo gera suvokti, kad Žemė yra tik laikina vieta mūsų mokymuisi ir kad nuodėmė nėra mūsų tikroji prigimtis. Dvasiškai mes esame įvairiuose šviesos – kuri yra žinojimas – lygiuose ir dėl mūsų dieviškos, dvasinės prigimties esame kupini troškimo daryti gera. Tačiau žemiškasis „aš" nuolat priešinasi mūsų dvasiai. Mačiau, koks silpnas yra mūsų kūnas. Bet jis yra užsispyręs. Nors mūsų dvasiniai kūnai yra pilni šviesos, tiesos ir meilės, jie turi nuolat kovoti, kad pergalėtų medžiaginį kūną, ir tai juos stiprina. Tie, kurie yra tikrai išlavinti, ras visišką harmoniją tarp savo kūno ir dvasios, harmoniją, kuri laimins juos taika ir suteiks jiems galimybes padėti kitiems.
Kai išmokstame laikytis šios kūrybos įstatymų, išmokstame ir panaudoti tuos įstatymus mūsų gerovei. Išmokstame gyventi harmonijoje su kūrybinėmis jėgomis, supančiomis mus. Dievas davė mums individualius talentus, kai kuriems daugiau, kai kuriems mažiau, atsižvelgdamas į mūsų poreikius. Kai naudojame tuos talentus, mes išmokstame, kaip su jais darbuotis, ir kiek įmanoma suprantame įstatymus bei nugalime šio gyvenimo ribotumus. Suprasdami tuos įstatymus, galime geriau tarnauti tiems, kurie mus supa. Kuo betaptume čia, mirtingoje žmonijoje, yra nereikšminga, jei tai nedaroma kitų gerovei. Gabumai ir talentai yra duoti tam, kad padėtų mums tarnauti. Tarnaudami kitiems, mes augame dvasiškai. Man buvo parodyta, kad meilė yra visų svarbiausia. Mačiau, kad be meilės mes esame niekas. Esame čia, kad padėtume vienas kitam, rūpintumės vienas kitu, kad suprastume, atleistume ir tarnautume vienas kitam. Esame čia, kad mylėtume kiekvieną asmenį, gimusį žemėje. Jų žemiškoji išvaizda gali būti juoda, geltona, ruda, graži, bjauri, liesa, stora; jie gali būti turtingi, vargšai, inteligentai, bemoksliai, bet negalima teisti pagal jų išvaizdą ar padėtį. Kiekviena dvasia turi sugebėjimą būti pripildyta meile ir amžinąja energija. Pradedant kiekvienas turi tam tikrą lygį šviesos ir tiesos, kurie gali būti tobuliau išvystyti. Mes negalime įvertinti tų dalykų. Tik Dievas žino žmogaus širdį ir tik Dievas gali tobulai teisti. Jis pažįsta mūsų dvasią, o mes matome tik laikinas stiprybes ir silpnybes. Dėl mūsų ribotumo, retai tegalime pažvelgti į žmogaus širdį.
Žinojau, kad vertinga viskas, ką darome parodydami meilę, – šypsena, padrąsinantis žodis, mažas pasiaukojimo aktas. Dėka šių veiksmų mes augame. Ne visi žmonės yra malonūs, bet jeigu sunku ką nors mylėti, dažnai taip yra todėl, kad jie primena mums kažką, ko mes patys savyje nemėgstame. Aš supratau, kad reikia mylėti savo priešus – išsilaisvinti nuo pykčio, neapykantos, pavydo, kartėlio, atsisakymo atleisti. Tie dalykai žlugdo dvasią. Reikės atsiskaityti, kaip elgėmės su kitais.
Sužinoję kūrybos planą, džiaugdamiesi giedojome ir buvome pripildyti Dievo meilės. Mes buvome pripildyti džiaugsmu, matydami tą išsivystymą, kurį gyvendami žemėje pasieksime, ir tuos džiaugsmingus ryšius, kuriuos mes tarpusavyje sukursime. Tada žiūrėjome, kaip buvo kuriama Žemė. Mes stebėjome, kaip mūsų dvasiniai broliai ir seserys įžengia į fizinius kūnus žemėje siekdami pasikeitimų, kiekvienas patirdamas skausmus ir džiaugsmus, kurie padeda jiems augti bei vystytis. Tiksliai atsimenu, kad stebėjau pirmuosius Amerikos naujakurius, kertančius žemyną ir besidžiaugiančius savo atliktomis sunkiomis užduotimis ir savo misijos įvykdymu. Aš žinojau, kad tik tie, kuriems tas patyrimas būtinas, ten pateko. Mačiau angelus, besidžiaugiančius dėl tų, kuriems pasisekė ir kurie iškentė sunkius išbandymus, ir liūdinčius dėl tų, kuriems nepavyko. Mačiau, kad kai kurie patyrė nesėkmę dėl savo asmeninių silpnybių, o kai kurie patyrė nesėkmę dėl kitų (žmonių). Jaučiau, kad daugelis iš mūsų, kurie nebuvome ten, nebūtume įvykdę tų užduočių, kad būtume tapę vargšais pionieriais ir būtume buvę daugelio kitų žmonių kentėjimų priežastimi. Atitinkamai kai kurie anų pionierių ir žmonės iš kitų laikmečių nebūtų galėję iškentėti šių dienų bandymų. Mes esame ten, kur mums reikia būti.
Kai visi tie dalykai mane pasiekė, aš supratau plano tobulumą. Mačiau, kad mes savanoriškai apsisprendėme dėl savo padėties ir vietos pasaulyje ir kad kiekvienas iš mūsų gauna daugiau pagalbos, negu mes žinome. Mačiau besąlyginę Dievo meilę, viršijančią bet kokią žemės meilę, spinduliuojančią iš Jo visiems savo vaikams. Mačiau angelus, stovinčius arti mūsų, laukiančius, kada prireiks mums padėti, besidžiaugiančius mūsų pasisekimais ir džiaugsmais. Bet virš visko mačiau Kristų, Kūrėją ir Žemės Išganytoją, mano bičiulį ir artimiausią draugą, kokį tik kiekvienas iš mūsų galime turėti. Atrodė, aš tirpau iš džiaugsmo Jo apkabinta ir nuraminta – pagaliau namuose.
Atiduočiau viską, kas yra mano galioje, visa, kuo kada nors buvau, kad vėl būčiau pripildyta ta meile Jo amžinoje šviesoje.


ĮSTATYMAI

Aš vis dar buvau Viešpaties akivaizdoje, jausdama Jo šviesos šilumą. Nepastebėjau, ar esame kokioje nors vietoje, erdvėje, ar yra būtybių aplink mus. Jis matė visa, ką aš mačiau, iš tikrųjų Jis man davė visa, ką mačiau ir supratau.
Aš pasilikau Jo šviesoje, o klausimai ir atsakymai tęsėsi. Tuo tarpu dialogas tarp mūsų vis gilėjo ir plėtėsi; pagaliau atrodė, kad kiekvienas egzistencijos aspektas gali būti atidengtas.
Mano mintys grįžo atgal prie tų įstatymų, kurie mus valdo Žemėje, ir Jo žinojimas pradėjo lietis į mane. Aiškiai jutau, kad Jis laimingas ir Jam malonu pasidalinti tuo su manimi.
Suvokiau, kad yra daug įstatymų, kurie mus valdo, – dvasiniai įstatymai, fiziniai įstatymai ir Visatos įstatymai, – apie daugelį kurių mes tik spėliojame. Tie įstatymai buvo sukurti tikslo įvykdymui ir visi papildo vienas kitą. Kai pažinsime tuos įstatymus ir išmoksime panaudoti jų teigiamas ir neigiamas jėgas, prieisime ir prie jėgų, kurios yra virš mūsų supratimo. Sulaužydami bet kurį iš tų įstatymų, veikdami prieš prigimtinę tvarką, mes nusidedame.
Mačiau, kad visi daiktai buvo sukurti dvasine jėga. Kiekvienas elementas, kiekviena kūrybos dalelytė turi savyje suvokimą, kuris yra pripildytas dvasios ir gyvybės, ir tokiu būdu turi galimybę patirti džiaugsmą. Kiekvienas elementas gali nepriklausomai veikti savo būdu, atsakyti į įstatymus ir jį supančias jėgas. Kai Dievas byloja tiems elementams, jie atsako ir džiaugiasi paklusdami Jo žodžiui. Tai liečia gamtos jėgas ir kūrimo įstatymus, kuriais Kristus kūrė žemę.
Supratau, kad gyvendami teisingai pagal įstatymus, kurie mus valdo, būsime toliau laiminami ir įgysime dar didesnį pažinimą. Tačiau taip pat supratau, kad tų įstatymų laužymas, „nusidėjimas" susilpnina ir, galimas dalykas, sunaikins visa, ką tuo metu esame pasiekę. Tai yra nuodėmės priežastis ir pasekmė. Mes patys susikuriame daugelį savo bausmių per veiksmus, kuriuos darome. Pavyzdžiui, jei teršiame aplinką, tai yra „nuodėmė" žemei, ir taip skiname natūralias pasekmes, laužydami gyvenimo įstatymus. Mes galime fiziškai nusilpti ar mirti arba savo veiksmais galime būti kitų fizinio nusilpimo ar mirties priežastimi. Taip pat yra nuodėmės prieš kūną, tokios kaip persivalgymas, badavimas, fizinės treniruotės trūkumas, piktnaudžiavimas vaistais (tai apima bet kokių medžiagų naudojimą, kenksmingą mūsų kūnui) ir kiti mus fiziškai silpninantys veiksmai. Nė viena iš tų kūno „nuodėmių" nėra didesnė už kitą. Mes atsakingi už savo kūnus.
Suvokiau, kad kiekvienai dvasiai kūnas yra duotas kaip nuosavybė. Kol esame mirtingi, mūsų dvasia turi kontroliuoti kūną, nugalėdama jo norus ir aistras. Viskas, kas yra dvasios, pasireiškia kūne, bet pats kūnas ir kūno savybės negali užvaldyti dvasios prieš jos valią – valdo ir pasirenka dvasia. Kad pasiektume mirtingai būtybei įmanomą tobulumą, reikia, kad protas, kūnas ir dvasia būtų visiškoje darnoje. Kad taptume tobuli dvasioje, privalome prie tos harmonijos pridėti meilę ir teisingumą, panašius į Kristaus.
Visa dvasia norėjau šaukti iš džiaugsmo, kai sužinojau tas tiesas. Supratau jas, ir Jėzus žinojo, kad supratau viską, ką Jis man rodė. Mano dvasinės akys vėl buvo atvertos, ir regėjau, kad Dievas sutvėrė daug pasaulių ir juose Jis kontroliuoja elementus. Jis valdo visus dėsnius, energijas ir medžiagą. Mūsų Visatoje yra ir pozityvi (teigiama) ir negatyvi (neigiama) energijos; abi energijos rūšys yra būtinos kūrimui ir augimui. Šios jėgos yra sąmoningos – jos kuria mūsų norus. Jos yra paklusnūs tarnai. Dievas turi absoliučią galią abiejų energijos rūšių atžvilgiu. Pozityvi energija yra iš esmės tai, apie ką mes ir galvojame tuo esant: šviesa, gerumas, švelnumas, meilė, kantrybė, gailestingumas, viltis ir taip toliau. Negatyvi energija yra kaip tik tai, ką ir galvojame tuo esant: tamsa, neapykanta, baimė (didžiausias Šėtono įrankis), šiurkštumas, nepakantumas, savimeilė, nusiminimas, vilties netekimas ir taip toliau.
Pozityvi ir negatyvi energijos (jėgos) veikia priešingai viena kitai. Tačiau kai mes perprantame tas jėgas, jos tampa mūsų tarnais. Teigiama traukia teigiamą, o neigiama traukia neigiamą. Šviesa traukia šviesą, o tamsai patinka tamsa. Jei tampame labai pozityvūs ar labai negatyvūs, mes pradedame jungtis, bendrauti su kitais, panašiais į save. Tačiau pasirenkame mes. Vien tik teigiamai galvodami ir kalbėdami teigiamus žodžius, mes pritraukiame teigiamą energiją. Suvokiau, kad taip ir yra. Regėjau, kad skirtingos energijos supa skirtingus žmones. Mačiau, kaip asmens žodžiai iš tikrųjų veikia aplink jį esančios energijos lauką. Vien patys žodžiai – jų virpėjimas ore – pritraukia vieną ar kitą energijos rūšį. Asmens troškimai pasižymi panašiu efektu. Mūsų mintys turi galią. Mes kuriame savo aplinką mintimis, kurias palaikome savo protuose. Fiziniame pasaulyje tai gali užtrukti tam tikrą laiko tarpą, bet dvasiniame tai įvyksta akimirksniu. Jei mes suprastume savo minčių jėgą, valdytume jas daug atidžiau. Jei suprastume baisią mūsų žodžių galią, geriau pasirinktume tylą, negu tai, kas negatyvu. Savo mintimis ir žodžiais mes kuriame savo silpnybes ir savo stiprumą. Mūsų trūkumai ir mūsų džiaugsmai prasideda mūsų Širdyse. Mes visuomet galime tai, kas negatyvu (neigiama), pakeisti teigiamu (pozityviu).
Kadangi mūsų mintys gali paveikti tą amžinąją energiją, jos yra kūrybos Šaltinis. Visa kūryba prasideda mintyje. Pirma turi būti mintis. Gabūs žmonės, pasinaudodami savo vaizduote, gali sukurti naujų dalykų: ir nuostabių, ir baisių. Kai kurie žmonės ateina į šį pasaulį jau su gerai išvystytomis vaizduotės galiomis, ir aš suvokiau, kad kai kurie iš jų tą galią panaudoja blogam. Kai kurie žmonės naudoja negatyvią energiją, kad sukurtų kenksmingų dalykų, o taip pat žodžius, kurie gali griauti. Kiti naudoja savo vaizduotę aplinkinių gerovei. Tie žmonės iš tikrųjų kuria džiaugsmą ir yra palaiminti. Iš tiesų, proto kūryba yra jėga. Mintys yra veiksmai.
Aš supratau, kad gyvenimas pilniausiai yra išgyvenamas vaizduotėje. Kaip nekeista, vaizduotė yra raktas į tikrovę. Niekuomet tuo nebūčiau patikėjusi. Esame pasiųsti čia, kad gyventume pilną gyvenimą, gyventume jį pertekliuje, rastume džiaugsmo savo kūryboje – ar tai būtų naujos mintys, ar daiktai, ar jausmai, ar išgyvenimai. Esame, kad kurtume savo gyvenimą, panaudotume savo dovanas ir išgyvenimus – nepasisekimus ir pasisekimus. Esame, kad panaudotume savo laisvą valią gyvenimui išskleisti ir didinti.
Visa tai sužinojusi, vėl supratau, kad meilė yra reikalingiausia. Valdyti turi meilė. Meilė visada valdo dvasią, o dvasia turi būti sustiprinta, kad galėtų vadovauti protui ir kūnui. Supratau prigimtą, visuotinę meilės tvarką. Pirmiausia, turime mylėti Kūrėją. Tai yra didžiausia meilė, kurią galime patirti (nors mes galime to nežinoti, kol Jį sutiksime). Tada turime mylėti save. Aš žinojau, kad, nemylint savęs, meilė, kurią mes jaučiame kitiems, yra dirbtina. Jei mes matome Kristaus šviesą savyje, matysime ją taip pat ir kituose ir negalėsime nemylėti Dievo dalelės juose.
Kai buvojau Viešpaties šviesoje, Jo absoliučioje meilėje, supratau, kad tada, kai būdama vaikas Jo bijojau, iš tikrųjų tolinausi nuo Jo. Kuomet galvojau, kad Jis manęs nemyli, aš tolau savo meilėje nuo Jo. Jis niekada netolo. Dabar suvokiau, kad Jis buvo kaip saulė mano galaktikoje. Aš vis judėjau aplink jį, – kartais arčiau, kartais toliau, – tačiau Jo meilė liko ištikima.
Supratau, kokiu būdu kiti mane nutolino nuo Jo, tačiau nepykau ant jų ir jų nesmerkiau. Regėjau, kaip vyrai ir moterys, kuriems aš buvau pavaldi, patys tapo negatyvios energijos aukomis ir mokė tikėti į Dievą per baimę. Jų siekiai buvo teigiami, tačiau jų veiksmai buvo negatyvūs. Kadangi jie patys bijojo, jie naudojo baimę kitiems valdyti. Jie, baugindami sau pavaldžius, vertė tikėti į Dievą: „mylėk Dievą arba eik į pragarą". Tai sutrukdė man tikrai mylėti Dievą. Aš vėl supratau, kad baimė yra priešinga meilei ir yra didžiausias Šėtono įrankis. Kadangi bijojai Dievo, aš negalėjau Jo tikrai mylėti, o Jo nemylėdama negalėjau nei savęs, nei kitų pilnai mylėti. Meilės įstatymas buvo sulaužytas.
Kristus vis geranoriškai šypsojosi. Jam buvo malonu, kad aš džiaugiausi mokydamasi ir buvau sujaudinta šio išgyvenimo.
Dabar žinojau, kad tai iš tikrųjų buvo Dievas. Daugiau jau nebetikėjau į Universalią Jėgą – dabar mačiau Žmogų už šios Jėgos. Regėjau mylinčią Būtį, kuri sukūrė visatą ir patalpino joje visą žinojimą. Aš suvokiau, kad Jis valdo tą žinojimą ir kontroliuoja jo jėgas. Supratau labai aiškiai, kad Dievas nori, jog mes taptume panašūs į Jį, ir kad Jis suteikė mums dieviškas savybes, tokias kaip vaizduotės jėga, sugebėjimas kurti, laisva valia, intelektas ir svarbiausia iš visų – sugebėjimas mylėti. Supratau, kad Jis iš tikrųjų nori suteikti mums dangaus jėgų, ir kad tikėdami mes pajėgūs tai įvykdyti.


LIGA IR MIRTIS

Išganytojo akivaizdoje supratimo srautas liejosi nuo klausimo prie klausimo, kiekvieną tiesos elementą neišvengiamai įjungdamas į kitą. Sužinojusi apie dvi svarbias energijos jėgas visatoje, kurios abi pavaldžios Dievo galiai, suvokiau, kaip tos jėgos gali mus veikti fiziškai. Atsimindama, kad dvasia ir mintis turi didžiulę įtaką kūnui, regėjau, kad iš tikrųjų mes turime galios paveikti mūsų sveikatą. Mačiau, kad kiekvieno iš mūsų dvasia yra galinga, kad ji gali sustiprinti kūną, apsaugoti nuo ligų arba, jeigu kūnas jau serga, jį pagydyti. Dvasia turi galios kontroliuoti mintis, o mintys valdo kūną. Dažnai, susimąstydama apie tą principą, aš prisimindavau žodžius iš Šv. Rašto: Nes kaip (žmogus) galvoja savo širdyje, toks jis yra (Pat 23, 7).
Mūsų mintys turi galią pritraukti mus supančią teigiamą ar neigiamą energiją. Kai jos ilgą laiką linksta į neigiamą, to pasekmė gali būti apsauginių kūno jėgų susilpnėjimas. Tai ypač pasireiškia, jei mūsų neigiamos mintys yra telkiamos į save. Aš supratau, kad labiausiai esame susitelkę savyje, būdami depresijoje. Niekas negali taip labai susilpninti mūsų prigimtų jėgų ir sveikatos, kaip besitęsianti depresija. Bet kai stengiamės išeiti iš savęs ir pradėti domėtis kitų reikalais bei tuo, kaip jiems patarnauti, mes pradedame sveikti. Tarnavimas yra balzamas – ir dvasiai, ir kūnui.
Kiekvienas sveikimas prasideda iš vidaus. Mūsų dvasia gydo kūną. Patikimos gydytojo rankos gali atlikti operaciją, ir medicina gali sukurti idealias sąlygas sveikatai, bet sveikimą vykdo dvasia. Kūnas be dvasios negali būti pagydytas, jis negali ilgai gyventi. Man buvo parodyta, kad mūsų ląstelės yra sukurtos neribotam gyvenimui. Pradžioje jos buvo užprogramuotos regeneruoti save, atsistatyti, kad gyvenimas nesibaigtų. Tačiau kažkas tai pakeitė. Man nebuvo aiškiai parodyta, kaip tai įvyko, bet supratau, kad „mirtis" įsiskverbė į žmonių giminę Rojaus sode. Man buvo parodytas Rojaus Sodas, ir parodyti sprendimai, sąlygoję amžinojo gyvenimo žemėje negalimumą.
Mūsų kūnas privalo mirti, bet mumyse yra galia, panaudojant tikėjimą ir pozityvią energiją, pakeisti savo ląsteles taip, kad mes galėtume pasveikti – jei tai tikslinga. Reikia prisiminti, kad Dievo valia visuomet yra palenkta gydymui.
Man buvo parodyta, kad daugelis ligų mano gyvenime buvo depresijos ar jausmo, kad nesu mylima, pasekmės. Mačiau, kad dažnai pasiduodavau neigiamam „įsikalbinėjimui", pavyzdžiui: „O, mano skausmai ir kančios", „Aš esu nemylima", „Pažvelk į mano kentėjimus", „Aš to negaliu iškęsti" ir daug kitų. Staiga kiekviename tų tvirtinimų pamačiau save, save, save. Pamačiau susitelkimo į save lygį. Ir suvokiau, kad ne tik šaukiausi šių neigiamybių, pavadindama jas savomis, bet atidariau duris ir priėmiau jas kaip savas. Mano kūnas tuomet gyveno taip, tarsi būtų pilnai išsipildę žodžiai: „O, vargas man", kuriuos kūnas supranta: „Aš sergu". Aš niekuomet anksčiau apie tai negalvojau, bet dabar aiškiai pamačiau, kad pati kūriau savo problemas.
Supratau, kad sveikimo procesą pradeda pozityvi (teigiama) savitaiga. Jei mes „užsisakėme" ligą ar problemą mintimis ir žodžiais, tai reikia ir vaistus joms gydyti išreikšti žodžiais. Reikia pašalinti mintis apie ligą iš mūsų galvos ir susitelkti gydymui. Tam reikia kartoti gydančios savitaigos žodžius, sustiprinančius mūsų minčių galią. Tai sukelia atgarsį visose mūsų struktūrose, kurios yra suvokiančios ir sąmoningos. Tada jos pradeda mus gydyti. Aš supratau, kad gydančius žodžius geriausia galima išsakyti maldoje. Jei reikalinga, kad mes pasveiktume, Dievas padės mums išgyti.
Nereikia neigti esamos ligos ar problemos, reikia tik suprasti, kad mūsų galioje yra jas įveikti ar pašalinti. Reikia gyventi tikėjimu, bet ne tuo, kas regima. Regėjimas yra surištas su pažintine, analitine mintimi, kuri racionalizuoja ir sprendžia. Tikėjimą valdo dvasia. Dvasia yra emocionali, imli ir vidiniai analizuojanti. Ir, kaip su kiekviena kita savybe, norint laimėti tikėjimą, reikia jį praktikuoti. Jei išmokstame panaudoti tai, ką mes turime, – gausime daugiau. Toks yra dvasinis įstatymas.
Tikėjimo tobulinimas yra panašus į sėklų sodinimą. Jei kai kurios mūsų sėklos nukrenta į šalikelę, visvien gausime kažkiek derliaus. Bet koks tikėjimo aktas palaimins mus. Ir juo labiau patyrę tapsime (o tokiais tapsime, jei praktikuosime), tuo didesnis bus mūsų tikėjimo derlius. Kiekvienas veikia pagal savo prigimtį. Tai taip pat yra dvasinis įstatymas.
Dabar aš tikrai pradėjau suprasti dvasios galią kūnui ir suvokiau, kad dvasios paskirtis tam tikrame lygyje daugumai nėra žinoma. Iš tikro aš žinojau, kad mano protas kuria mintis ir mano kūnas atlieka veiksmus, bet dvasia man buvo paslaptis. Dabar supratau, kad dvasia yra paslaptis daugumai žmonių. Suvokiau, kad ji dažniausiai veikia net protui nežinant apie tai. Dvasia bendrauja su Dievu – ji yra imlus įrankis, kuris priima žinojimą ir vidinį regėjimą iš Jo. Man buvo svarbu tai suprasti, ir aš įsivaizdavau, kad tai šiek tiek panašu į šviesos kanalą mūsų kūne. Kada šviesa spindi, mūsų vidus yra pripildytas šviesos ir meilės; tai yra ta energija, kuri duoda kūnui gyvenimą ir jėgą. Aš taip pat regėjau, kad šviesą gali sumažinti ir dvasią susilpninti neigiama patirtis: trūkstant meilės, prievartaujant, seksualiai piktnaudžiaujant ar atliekant kitus kenksmingus veiksmus. Silpnindami dvasią, tie veiksmai taip pat silpnina ir kūną. Kūnas nuo to gali ir nesusirgti, bet tampa labiau pažeidžiamas, iki dvasia išsilaisvina nuo kaltės. Savo dvasią galime atstatyti tarnaudami kitiems, tikėdami į Dievą ar paprastai atverdami save pozityviai energijai per teigiamas mintis. Mes valdome tai. Energijos šaltinis yra Dievas ir Jis visuomet yra čia, bet mes turime prisiderinti prie Jo. Mes turime gauti iš Dievo jėgos, jeigu norime džiaugtis jos vaisiais savo gyvenime.
Savo nuostabai suvokiau, kad dauguma iš mūsų buvome išsirinkę ligas, kuriomis sirgsime, o kai kurie ir ligas, kuriomis baigsis mūsų gyvenimas. Kartais pasveikimas užtrunka ilgai arba visai nepasveikstame, nes mums reikia augti. Visos patirtys skirtos mūsų labui, nors kartais, mūsų požiūriu, tai gali būti neigiamas patyrimas, tačiau jis padeda vystytis mūsų sieloms. Mes, kaip dvasios, labai norėjome, net buvome pasiryžusios priimti visus savo kentėjimus – ligas ir nelaimingus atvejus žemėje, – kad galėtume aukščiau pakilti dvasiškai. Aš supratau, kad dvasiniame pasaulyje mūsų Žemės laikas yra nereikšmingas. Kančia, kurią patiriame Žemėje, yra tik akimirksnis, tik sekundinis sąmonės įskilimas dvasiniame pasaulyje, ir mūsų sielos labai nori tai iškentėti. Mūsų mirtis taip pat dažnai yra skirta tam, kad padėtų mums augti. Kai asmuo, pavyzdžiui, miršta nuo vėžio, jo merdėjimas dažnai būna ilgas ir skausmingas, tačiau tokia mirtis gali suteikti palankių progų augti, kurių kitu atveju jis nebūtų gavęs. Aš žinojau, kad mano motina mirė nuo vėžio, ir supratau, kad, artėjant mirčiai, ji pajėgė bendrauti su savo šeimos nariais taip, kaip anksčiau nebendraudavo. Tokiu būdu buvo atstatyti ir pagerinti tarpusavio santykiai. Dėka skausmingos mirties, ji išaugo. Kai kurie žmonės pasirenka mirtį, kad tokiu būdu galėtų padėti kam nors kitam.
Pavyzdžiui, kažkas galėjo pasirinkti mirti gatvėje suvažinėtas girto vairuotojo. Tai mums atrodo baisu, bet visaapimančiame Dievo žinojime jo dvasia žinojo, kad jis tikrai išgelbėjo vairuotoją nuo didesnės bėdos. Savaite vėliau vairuotojas galėjo būti vėl išgėręs ir partrenkti jaunuolių grupę, padarydamas juos neįgalius ir suteikdamas didesnio skausmo bei kentėjimų, negu buvo reikalinga. Bet padaręs avariją, vairuotojas buvo sustabdytas, nes sėdėjo kalėjime už suvažinėjimą to asmens, kuris buvo beveik įvykdęs savo tikslą Žemėje. Amžinybės perspektyvoje buvo išvengta jauniems žmonėms nereikalingo skausmo, o pamokanti patirtis galėjo paveikti ir vairuotoją.
Yra žymiai mažiau atsitiktinumų, negu mes įsivaizduojame, ypač tuose dalykuose, kurie turi įtakos mūsų amžinybei. Dievo ranka ir kelias, kurį mes pasirinkome prieš čia ateidami, vadovauja daugeliui mūsų sprendimų ir net daugeliui, atrodytų, atsitiktinių, mums nutinkančių įvykių. Beprasmiška mėginti juos visus suprasti, bet jie atsitinka ir turi savo tikslą. Net tokios patirtys kaip skyrybos, netikėta bedarbystė, išprievartavimas galų gale gali tapti pamoka ir pasitarnauti mūsų dvasiniam išsivystymui. Nors tos patirtys yra skausmingos, jos gali padėti mums augti. Kaip Jėzus pasakė savo žemiškos tarnystės metu: ...nes reikia, kad papiktinimai ateitų, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimai ateina (Mt 18, 7).
Išganytojui vadovaujant, išmokau, kad man yra svarbu priimti visas gyvenimo patirtis kaip galimai geras. Man reikėjo noriai priimti savo tikslą ir vietą gyvenime. Aš turėjau priimti neigiamus dalykus, kurie man atsitikdavo ir mėginti nugalėti jų padarinius. Aš galėjau atleisti savo priešams, net juos mylėti, ir šitaip panaikinti bet kokią blogą įtaką, kurią jie būtų galėję man turėti. Galėjau ieškoti gerų minčių bei švelnių žodžių ir tuo suteikti gydančio balzamo savo ir kitoms sieloms. Suvokiau, kad galėjau pradėti gydyti save, pirmiausia dvasiniai, tada emociniai, protiniai ir fiziniai. Regėjau, kad galėjau apsaugoti save nuo naikinančių pasekmių. Aš galėjau gyventi tobuliau.
Suvokiau tą blogį, kurį padarome sau, nuolat sukdamiesi kalčių ir baimių rate. Tai vieni iš didžiausių Šėtono įrankių. Supratau, kad praeitį reikia palikti. Jei buvau sulaužiusi įstatymą ar nusidėjusi, reikia pakeisti savo širdį, atleisti sau ir vėl eiti į priekį. Jei buvau ką nors įžeidusi, privalau pradėti juos nuoširdžiai mylėti ir prašyti jų atleidimo. Jei buvau pakenkusi savo dvasiai, privalau artintis prie Dievo ir vėl pajusti Jo meilę, Jo gydančiąją meilę. Atgaila gali būti ir lengva, ir sunki, priklausomai nuo to, kaip mes ją atliekame. Jei nupuolėme, reikia atsikelti, nusikratyti dulkes ir vėl skubėti pirmyn. Jei ir vėl nupuolame, tegu ir milijoną kartų, vis tiek turime keltis ir eiti. Mes augame labiau, negu manome. Dvasiniame pasaulyje taip nesureikšminama nuodėmė, kaip čia, žemėje. Visos patirtys turi teigiamų pusių. Visos patirtys yra pamokančios.
Niekuomet negalima galvoti apie savižudybę. Šiuo veiksmu mes tik prarasime galimybes tolimesniam vystymuisi čia, Žemėje. Ir vėliau, pažvelgę į tas prarastas galimybes, jausime didelį skausmą bei liūdesį. Tačiau svarbu atsiminti, kad Dievas yra kiekvienos sielos teisėjas, ir griežtumas yra kiekvienos sielos išbandymas. Neprarask vilties, ir galiausiai vienas teigiamas veiksmas – ir tu vėl gali pradėti matyti šviesos spindulį, kurio anksčiau netekai ar nepastebėdavai. Neviltis niekuomet nėra pateisinama, nes ji niekuomet nebūna reikalinga. Esame čia, kad mokytumės, tyrinėtume, darytume klaidas. Mums nereikia griežtai save teisti, tik reikia žengti gyvenimo laiptais, nesirūpinant dėl kitų žmonių nuomonės apie mus, ir nematuoti savęs kitų matais. Reikia pamiršti save ir būti dėkingiems už tuos dalykus, kurie mums padeda augti. Vieną dieną pasirodys, kad sunkiausi bandymai buvo geriausi mūsų mokytojai.
Kadangi žinojau, jog visa kūryba prasideda mintyse, taip pat suvokiau, kad ir neigiami dalykai – nuodėmė, kaltė, nusiminimas, ir teigiami – viltis ir meilė, – viskas kyla iš mūsų vidaus. Visas sveikimas eina iš vidaus. Ir visas vargas kyla iš vidaus. Mes galime sukurti savo asmeninę, beviltiškumo spiralę arba galime sukurti laimės ir pasisekimo trampliną. Mūsų mintys turi didžiulę galią.
Esame panašūs į vaikus, šliaužiojančius aplink ir bandančius išmokti panaudoti galias, esančias mumyse. Tai galingos jėgos, kurias valdo įstatymai, apsaugantys mus nuo mūsų pačių. Tačiau augant ir siekiant gėrio visiems, mums atsivers ir įstatymai. Mums bus duota visa, ką esame pasiruošę priimti.


AUDIMO STAKLĖS IR BIBLIOTEKA

Gaudama šias žinias, aš geriau pažinau Išganytoją ir Jo artumą, ką visuomet saugosiu. Jo dėmesys mano jausmams buvo įkvepiantis, Jis niekuomet nenorėjo ką nors daryti ar sakyti, kas galėtų mane įžeisti. Jis žinojo, ką aš pajėgiu suprasti, ir Jis rūpestingai ruošė mane priėmimui viso to žinojimo, kurio troškau. Dvasiniame pasaulyje niekas nėra verčiamas daryti ar priimti dalykus, kuriems jis nėra pasiruošęs. Kantrybė čia yra natūrali savybė.
Niekuomet nepamiršiu Viešpaties humoro jausmo, kuris buvo toks nuostabus ir greitas, kaip joks kitas. Niekas negalėjo viršyti Jo humoro. Jis buvo pilnas tobulos laimės, tobulo geranoriškumo. Švelnumas ir malonė jautėsi Jo artumoje, ir neabejojau, kad Jis yra tobulas žmogus. Aš supratau Jį, Jo dvasią, Jo jausmus, jutau Jo artumą man ir žinojau, kad mes esame šeima. Jutau, kad Jo giminystė su manimi yra dvejopa – ir kaip tėvo, ir kaip vyresniojo brolio. Jis buvo artimas man, bet taip pat buvo ir valdovas. Jis buvo švelnus ir geraširdis, bet ir patikimas. Užtikrintai žinojau, kad Jis niekuomet nepiktnaudžiautų savo valdžia, kad Jis niekuomet net netrokšta taip elgtis.
Vis dar apsuptas šviesos, Jėzus šypsojosi man, ir aš jutau Jo pritarimą. Jis pasisuko į kairę ir pristatė mane dviem moterims, kurios ką tik pasirodė. Trečioji moteris atvyko tuojau po jų, bet ji pasirodė gauti nurodymų ir tik minutėlei stabtelėjo pakalbėti. Jėzus pirmoms dviem moterims nurodė mane palydėti, ir aš jutau jų džiaugsmą būnant su manimi. Kai pažvelgiau į jas, prisiminiau, kad jos yra mano draugės! Mes artimai draugavome prieš man ateinant į žemę, ir jų džiugesys, vėl esant kartu su manimi, buvo toks pat didelis, kaip ir mano. Kai Jėzus ketino palikti mane su jomis, aš vėl pajutau Jo linksmumą ir Jis, atrodė, pašnabždėjo mano dvasiai: „Eik mokytis". Aš supratau, kad laisvai galėjau pamatyti ir patirti visa, ką tik norėjau. Buvau giliai sujaudinta, kad yra dar daug ko išmokti – daug daugiau, nei galėtų atrodyti. Tada Išganytojas paliko mus, o dvi mano draugės apsupo mane. Meilė čia apima visa, – kiekviename ji yra. Kiekvienas yra laimingas. Nors buvo didžiulis skirtumas tarp tų moterų ir Kristaus šviesos bei galios, jų meilė buvo besąlygiška. Jos mylėjo mane visa širdimi.
Atsiminimas apie tą kelionę dalinai buvo iš manęs atimtas. Pamenu, kad patekome į didelį kambarį, kur žmonės dirbo, bet neatsimenu, kaip ten patekau ar kaip tas pastatas atrodė iš išorės. Kambarys buvo gražus. Jo sienos buvo padarytos iš tam tikros rūšies substancijos, galbūt panašios į labai ploną marmurą, per kurią šviesa laisvai patekdavo vidun, o kai kur aš galėjau pro jį žiūrėti į išorę. Efektas buvo labai įdomus ir gražus.
Kai pasiekėme žmones pamačiau, kad jie audžia didelėmis senovinėmis staklėmis. Pirmasis įspūdis buvo – kokia „senovė" turėti rankines audimo stakles dvasiniame pasaulyje. Jie džiaugėsi, matydami mane, ir atsitraukė nuo visų staklių, kad galėčiau geriau apžiūrėti. Jie labai norėjo, kad pamatyčiau jų rankų darbą. Priėjau arčiau ir pakėliau dalį audeklo, kurį jie audė. Jis atrodė panašus į stiklo ir cukraus siūlų audinį. Pajudinus audeklą, jis blykčiojo ir žibėjo beveik taip, lyg būtų gyvas. Medžiaga buvo nepermatoma iš vienos pusės, bet kai ją apverčiau, galėjau per ją matyti. Toks iš vienos pusės permatomas audinys, matyt, turėjo tam tikrą paskirtį, bet man nebuvo pasakyta, kokia ta paskirtis. Dirbantieji paaiškino, kad medžiaga gaminama aprengimui tų, kurie ateina iš žemės į dvasinį pasaulį. Dirbantieji buvo patenkinti savo darbu ir mano dėkingumu už leidimą tai pamatyti.
Mes pasitraukėme nuo staklių, dvi mano palydovės ir aš, ir ėjome per daugybę kitų kambarių, kur mačiau nuostabių dalykų ir puikių žmonių, bet man nebuvo leista prisiminti daugelio detalių. Stebėjausi, kad tiek daug žmonių čia mėgsta dirbti rankų darbą – tie, kurie nori. Jie džiaugiasi, sukurdami priemones, kuriomis galima kitiems padėti – ir čia, ir ten (Žemėje). Mačiau dideles mašinas, panašias į kompiuterius, bet daug labiau patobulintas ir galingesnes. Žmonės, dirbantys jomis, taip pat maloniai parodė man savo darbą. Vėl supratau, kad visi svarbūs dalykai pirmiausiai yra sukuriami dvasiškai, o po to fiziškai. Apie tai anksčiau neturėjau jokio supratimo.
Nuėjome į kitą didelį kambarį, panašų į biblioteką, Pasižvalgius aplink atrodė, kad tai yra žinių saugykla, bet nemačiau jokių knygų. Tada pastebėjau, kad mintys ateina man į galvą, žinojimas pripildo mane apie dalykus, apie kuriuos aš senokai nesu galvojusi, o kai kuriais atvejais išvis negalvojau. Tada supratau, kad tai buvo proto biblioteka. Pagalvojus apie kokią nors temą, kaip jau anksčiau vyko Kristaus akivaizdoje, žinios apie tą dalyką liejosi į mane. Aš galėjau sužinoti apie bet ką iš Žemės istorijos ar dvasinio pasaulio – pilnai, su smulkmenomis.
Man atsivėrė visas žinojimas, buvo tiesiog neįmanoma teisingai nesuprasti kiekvienos minties, kiekvieno tvirtinimo, kiekvienos žinojimo detalės. Čia nebuvo absoliučiai jokio neteisingo supratimo. Istorija buvo aiški. Supratimas buvo pilnas. Supratau ne tik ką žmonės darė, bet ir kodėl jie taip darė ir kaip tai veikė kitų žmonių tikrovės suvokimą. Ir visa tai sudarė įvykio, asmens ar priežasties pilnatvę, kurios neįmanoma suprasti žemėje.
Tačiau tai buvo daugiau, nei mums įprasto proto veikla. Aš galėjau jausti, ką žmonės jautė, atlikdami tuos ar kitus veiksmus. Supratau jų skausmus ir džiaugsmus ar pergyvenimus, nes galėjau juos išgyventi. Kai kas iš to žinojimo buvo atimta iš manęs, bet ne viskas. Aš saugau tą žinojimą, suteiktą man apie tam tikrus mūsų istorijos įvykius ar žmones, kuriuos suprasti man yra svarbu.
Norėjau dar daugiau patirti tame nuostabiame ir neįtikėtiname pasaulyje, o mano palydovės džiaugėsi, padėdamos man. Didžiausias jų džiaugsmas buvo suteikti man džiaugsmo. Kiek pakiliai jos išvedė mane laukan į sodą.
Peržiūrų: 1827 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.1/13
Viso komentarų: 0
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugpiutis 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0