Pirmadienis, 11.12.2017, 09:21
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Rugpiutis » 9 » MANO MIRTIS antra dalis
13:28
MANO MIRTIS antra dalis

SODAS

Išėjus laukan į sodą, aš pamačiau tolumoje kalnus, nuostabius slėnius ir upes. Mano palydovės paliko mane, ir man buvo leista eiti toliau vienai, galbūt tam, kad patirčiau visą sodo grožį, netrikdoma kitų buvimo. Sodas buvo pilnas medžių, gėlių ir augalų, kurie kažkaip darė įspūdį, kad jų aplinka yra neišvengiama, lyg jie būtų sugalvoti tiksliai tokie ir ten, kur jie yra. Kurį laiką vaikščiojau žole. Ji buvo šviežia, vėsi ir žibančiai žalia, jutau ją tarsi gyvą po savo kojomis. Bet labiausiai mane nustebino ir pripildė šventos pagarbos sodo spalvos ir jų ryškumas. Nieko panašaus žemėje nėra.
Kada šviesa apšviečia sodo objektą, ji atsispindi nuo to objekto tam tikra spalva. Galimi tūkstančiai atspalvių. Šviesa dvasiniame pasaulyje ne tik atsispindi, bet ji kyla iš vidaus ir apsireiškia kaip gyva esmė. Galimi milijonai, milijardai spalvų.
Gėlės, pavyzdžiui, yra tokios ryškios ir švytinčios spalvomis, kad jos neatrodo esančios kietos. Kadangi kiekvienas augalas turi stiprią šviesos aurą, sunku nustatyti, kur augalas prasideda ir kur baigiasi. Kiekviena augalo dalis, kiekviena mikroskopinė dalelė yra sukurta jo paties sąmonės (inteligencijos). Tai yra geriausias žodis, kurį randu tam nusakyti. Kiekvieną minutę augalo dalis yra pripildyta savo pačios gyvenimo ir gali būti perkeista kitais elementais, kokios nors naujos formos sukūrimui. Tas pats elementas, kuris dabar yra gėlėje, vėliau gali būti dalis ko nors kito – visai kaip gyvas. Jis neturi dvasios, kaip mes, bet jis turi nuovoką (intelligence) bei sugebėjimą organizuoti ir gali atsakyti į Dievo valią bei kitus visatos dėsnius. Visa tai yra aišku, matant kūrybą čia, o ypač tai akivaizdu gėlėse.
Graži upė tekėjo per sodą netoli manęs ir aš tuojau patraukiau prie jos. Mačiau, kad gryniausio vandens srovė tekėjo per kaskadinį krioklį, o nuo jo į tvenkinį. Vanduo apakino savo tyrumu ir gyvybingumu.
Vanduo taipogi buvo gyvas. Kiekvienas nuo krioklio krentantis lašas turėjo savo nuovoką ir tikslą. Didingo grožio muzika sklido nuo krioklio ir pripildė sodą, susiliedama su kitomis melodijomis, kurias dabar vos teprisimenu. Muzika sklido iš paties vandens, iš jo nuovokos; kiekvienas lašas skleidė savo gaidą ir melodiją, kuri susiliejo su kiekvienu kitu savo aplinkos garsu bei melodija. Vanduo garbino Dievą už savo gyvenimą ir džiaugsmą. Neprilygstamas įspūdis viršijo visas žemiškas simfonijas ar kompozitorius. Palyginimui, mūsų geriausia muzika čia skambėtų, kaip vaiko žaidimas su skardine dėžute. Mes tiesiog neturime sugebėjimo suprasti tenykščios muzikos didingumo ir jėgos, nekalbant jau apie jos kūrimą. Kai priėjau arčiau prie vandens, man kilo mintis, kad tai galėtų būti „gyvasis vanduo", minimas Raštuose, ir aš panorau išsimaudyti jame.
Prisiartinusi prie vandens, netoliese pastebėjau rožę, augančią atokiau nuo kitų gėlių. Sustojau ją patyrinėti. Jos grožis buvo kvapą gniaužiantis. Iš visų čia esančių gėlių nė viena manęs taip nepatraukė, kaip ši. Ji švelniai lingavo pagal tylią muziką ir giedodama garbino Viešpatį savo pačios melodingais garsais. Suvokiau, kad galiu matyti ją augančią. Kai ji augo mano akyse, mano dvasia buvo sujaudinta, ir aš panorau patirti jos gyvenimą, įeiti į ją ir pajusti jos dvasią. Atėjus šiai minčiai, man pasirodė, kad galiu įžvelgti į ją. Mano regėjimas tapo lyg mikroskopinis ir įsiskverbė į giliausias rožės dalis. Bet tai buvo daug daugiau, negu regimas patyrimas. Jutau rožės buvimą aplink save, lyg aš iš tikrųjų būčiau jos viduje ir gėlės dalis. Patyriau ją, tarsi pati būčiau buvusi gėlė. Jutau rožę linguojant pagal visų kitų gėlių muziką, jutau ją, kuriančią savo pačios muziką, melodiją, puikiai besiderinančią su tūkstančiais kitų prisijungiančių rožių. Aš supratau, kad muzika mano gėlėje kilo iš jos atskirų dalių, kad jos lapeliai kūrė savus tonus, ir kad kiekviena nuovoka tame lapelyje prisidėjo prie jos puikių garsų, darniai susiliejančių į nuostabų skambesį, kuris buvo džiaugsmas. Mano džiaugsmas vėl buvo absoliučiai pilnas! Aš jutau Dievą augale, savyje. Jutau mus liečiančią Jo meilę. Mes visi buvome viena!
Niekuomet nepamiršiu rožės, kuria aš buvau. Tas vienas patyrimas, lyg silpna liepsnelė to didžiojo džiaugsmo, kuris yra galimas dvasios pasaulyje, esant vienybėje su kiekvienu kitu, buvo toks didelis, kad visuomet jį branginsiu.


SVEIKINIMO GRUPĖ

Į sodą atėjo grupė dvasinių būtybių. Jos dėvėjo švelniais piešiniais padabintais rūbais, kurie galbūt atspindėjo jų užimamą padėtį ar progą. Būtybės apsupo mane, ir aš jaučiau, kad jos buvo susirinkusios atšvęsti tam tikrą mano pakėlimą į aukštesnį lygį. Aš miriau (žemei) ir buvau pakelta aukščiau, o jos susirinko pasveikinti mane. Jų veidai spindėjo pasitenkinimu, lyg jos žiūrėtų į vaiką, kuris pirmą kartą džiaugiasi kažkuo neįtikėtinai maloniu. Aš prisiminiau, kad jas visas pažinojau prieš savo gyvenimą žemėje, – pribėgau prie jų, apsikabinome ir pasibučiavome. Man patarnaujantieji angelai – mano brangūs vienuoliai – vėl buvo čia ir aš pabučiavau juos.
Jaučiau kiekvieno jų dvasią ir supratau, kad jie yra čia paremti mane. Mano palyda, kurioje visi buvo mano vedliais, dabar pasakė, kad mano mirtis buvo pirmalaikė ir kad tai nebuvo tikra pakėlimo aukštesniu laipsniu šventė, bet tik proga parodyti man, kaip aš būsiu priimta, kai grįšiu tikru laiku. Jos buvo labai laimingos, matydamos mane ir paremdamos mane, bet jos žinojo, kad turiu grįžti atgal. Tada jos man paaiškino apie mirtį.
„Mirdami", – sakė mano vedliai,– mes tik pereiname į kitą būvį. Mūsų dvasia išeina iš kūno ir pereina į dvasinę tikrovę. Jei mirštame dėl kūno sužalojimo, dvasia greitai palieka kūną, kartais net prieš mirtį. Jei žmogus, pavyzdžiui, dega, jo dvasia gali būti paimta iš kūno, prieš prasidedant skausmams. Kūnas dar kurį laiką gali atrodyti gyvas, tačiau dvasia jau yra jį palikusi ir to skausmo nejaučia.
Mirties metu mums leidžiama pasirinkti – pasilikti žemėje, kol mūsų kūnai bus palaidoti, ar judėti pirmyn, kaip padariau aš, į tą lygmenį, iki kurio mūsų dvasia yra priaugusi. Aš supratau, kad yra išsivystymo laipsniai, ir kad mes visuomet nueisime į tą lygį kuriame jausimės patogiausiai.
Dauguma dvasių pasirenka trumpam pasilikti žemėje ir guosti savo mylimuosius. Šeimos nariai patiria daug didesnį liūdesį, negu atsiskyręs (mirusysis). Kartais, jeigu mylimas asmuo yra neviltyje, dvasios nori pasilikti ilgiau. Jos pasilieka padėti mylimojo dvasiai pasveikti.
Man taip pat buvo pasakyta, kad mūsų maldos gali padėti ir dvasinėms būtybėms, ir žemėje gyvenantiems asmenims. Jei yra pagrindo bijoti dėl mirusio asmens dvasios, arba yra priežastis manyti, kad jos perėjimas gali būti sunkus ir nepageidaujamas, mes galime melstis už ją ir suteikti jai dvasinę pagalbą.
Jie man sakė, kad svarbu įsigyti žinojimo apie dvasią, kol dar esame kūne, Juo daugiau įgysime žinojimo, tuo aukščiau kilsime ir greičiau tobulėsime ten. Dėl žinojimo ar tikėjimo stokos kai kurios dvasios yra tikros šios žemės kalinės. Kai kurie, mirę kaip ateistai arba buvę prisirišę prie pasaulio, prie turtų, kūniškų geidulių arba kitų žemiškų dalykų, sunkiai juda pirmyn ir ilgam lieka pririšti prie žemės. Jiems dažnai trūksta tikėjimo ar jėgos siekti toliau, o kai kuriais atvejais pažinti tą energiją ir šviesą, kurios traukia mus prie Dievo. Tos dvasios buvoja žemėje, kol išmoksta suprasti aukštesnę, jas supančią jėgą, ir išsilaisvinti iš žemės traukos. Kai prieš judant šviesos linkui buvau juodoje masėje, jutau tokių delsiančių dvasių buvimą. Tamsos meilėje ir šilumoje, gaudamos jos gydančią įtaką, tos dvasios buvoja ten tiek ilgai, kiek nori. Bet pagaliau jos išmoksta judėti pirmyn, atsiverdamos didesnei Dievo šilumai ir apsaugai.
Tačiau visame žinojime nėra nieko būtinesnio už Jėzaus Kristaus pažinimą. Man buvo pasakyta, kad Jis yra durys, per kurias mes visi grįžtame. Ar mokomės apie Jėzų Kristų čia, ar būdami dvasiomis, – galų gale privalome pripažinti Jį ir atsiduoti Jo meilei.
Mano draugai sode buvo kupini meilės, ir jie suprato, kad aš dar nenoriu grįžti, kad noriu daugiau pamatyti. Norėdami suteikti man malonumo, jie parodė man daug daugiau.


DAUGYBĖ PASAULIŲ

Mano atmintis dar labiau prasiplėtė, siekdama praeitį, ankstesnę už mūsų žemės sukūrimą. Atsiminiau, kad Dievas buvo kūrėjas daugelio pasaulių, galaktikų ir sferų, pranokstančių mūsų supratimą, ir panorau jas pamatyti. Kilus norui, mano mintys suteikė man jėgų, ir aš išskridau iš sodo, lydima tuo metu dviejų skirtingų šviesos būtybių, kurios tapo mano vadovais. Mūsų dvasiniai kūnai nusklendė nuo mano draugų į erdvės juodumą.
Mūsų greitis augo, ir aš jutau skrydžio malonumą. Galėjau daryti ką tik norėjau, nuvykti ten, kur tik geidžiau, judėti greitai – neįtikėtinai greitai – ar pamažu. Aš pamilau tą laisvę. Įžengiau į erdvės begalybę ir supratau, kad tai nėra tuštuma. Ji buvo pilna dvasios ir šviesos. Buvo jaučiamas Dievo Dvasios buvimas. Girdėjau švelnų, malonų garsą, tolimą, bet paguodžiantį garsą, kuris pripildė mane laimės. Tai buvo tonas, panašus į muzikos garsą, bet buvo universalus ir atrodė, kad jis pripildė visą mane supančią erdvę. Jis buvo lydimas kito, skirtingo aukščio tono, ir netrukus pastebėjau kažką panašaus į melodiją – didžiulę, kosminę giesmę, kuri ramino ir guodė mane. Garsai sukeldavo švelnią vibraciją, ir kai jie palietė mane žinojau, kad jie yra gydantys. Žinojau, kad kiekvienas, paliestas tų garsų, pajus sveikimą. Jie buvo panašūs į dvasinį balzamą, meilės išraišką, gydančią sužeistas dvasias. Iš savo palydovų, keliaujančių kartu, sužinojau, kad ne visi muzikos garsai yra gydantys – kai kurie gali sukelti mumyse neigiamą emocinę reakciją. Dabar supratau, kad būnant žemėje, Šėtonas naudodavo tuos negatyvius garsus muzikoje, kuri tikrai sukeldavo negalią mano prote ir kūne.
Kai kurios vėlesnės detalės buvo ištrintos iš mano atminties, bet daug įspūdžių išliko. Man atrodė, kad keliavau savaites, net mėnesius, aplankydama daug Dievo kūrinių. Keliaudama visą laiką jutau guodžiančios Dievo meilės buvimą. Aš jutau, kad sugrįžau į savo gimtą aplinką ir dariau tik tai, kas buvo natūralu. Keliavau į daugelį kitų pasaulių – žemių, panašių į mūsų, tačiau garbingesnių, pilnų mylinčių, išmintingų žmonių. Mes visi esame Dievo vaikai, gyvenantys beribėje erdvėje. Keliavau į toliausius tolius, žinodama, kad žvaigždės, kurias mačiau, nėra matomos iš Žemės, mačiau galaktikas ir keliavau į jas lengvai ir beveik akimirksnio greičiu, aplankydama jų pasaulius, sutikdama Dievo vaikus – mūsų dvasinius brolius ir seseris. Ir visa tai buvo pažadinti prisiminimai. Žinojau, kad esu buvusi tose vietose anksčiau.
Daug vėliau, kai sugrįžau į savo mirtingą kūną, jaučiausi apvilta, negalėdama prisiminti tos patirties detalių, tačiau ilgainiui supratau, kad tos užmaršties reikėjo mano pačios labui. Jei galėčiau prisiminti tuos nuostabius ir tobulus pasaulius, kuriuos mačiau, būčiau nuolat nusivylusi ir neatlikčiau man Dievo duotos užduoties. Mano nuotaika iš nusivylimo pasikeitė į garbinimo ir gilaus dėkingumo už tą patirtį jausmą. Dievas neprivalėjo parodyti man kitų pasaulių, ir Jis neprivalėjo leisti man ką nors apie juos atsiminti. Tačiau savo gailestingume Jis yra man daug davęs. Aš mačiau pasaulius, kurių mūsų galingiausi teleskopai niekada nepajėgs pamatyti, ir pažinau ten esančią meilę.


KŪNO PASIRINKIMAS

Grįžusi į sodą vėl sutikau savo ankstesniuosius palydovus. Tuose pasauliuose, kur pabuvojau, mačiau žmones, darančius pažangą, dirbančius ta linkme, kad taptų kuo panašesni į mūsų Tėvą. Ir aš susirūpinau mūsų išsivystymu žemėje. Kaip mes augame ir tobulėjame? – paklausiau.
Mano palydovai buvo patenkinti mano klausimu, ir jie paėmė mane į tą vietą, kur daug dvasių ruošėsi gyvenimui Žemėje. Tai buvo subrendusios dvasios, visos savo patirties metu, aš nemačiau nė vienos vaikiškos dvasios. Suvokiau, kad tos dvasios troško ateiti į žemę. Jos žiūrėjo į gyvenimą žemėje, kaip į mokyklą, kur galėtų išmokti daug dalykų ir išvystyti savybes, kurių joms trūksta. Man buvo pasakyta, kad mes visi trokštame čionai ateiti, kad iš tikrųjų galėtume augti, esame pasirinkę daugelį savo silpnybių ir sunkių padėčių savo gyvenimuose. Aš taip pat supratau, kad kartais mums būdavo duodamos silpnybės, kurios skirtos mūsų gerui. Taigi Viešpats duoda mums dovanų ir talentų pagal savo valią. Niekuomet nereikia lyginti savo talentų ir silpnybių su kitų (žmonių). Kiekvienas turime tai, ko mums reikia, –esame unikalūs. Dvasinių dovanų ar silpnybių lygiavertiškumas nėra svarbus.
Staiga prieš ir žemiau manęs esanti erdvė susivyniojo tarsi popieriaus lapas, lyg būtų atidarytas langas, ir aš pamačiau žemę. Regėjau abu – ir fizinį, ir dvasinį – pasaulius. Suvokiau, kad dalis teisiųjų dvasių, mūsų Dangaus Tėvo vaikų, nepasirinko galimybės ateiti į žemę. Jos pasirinko būvį su Dievu esančių dvasių, kurios, kaip angelai, sargai saugojo žemėje gyvenančius žmones. Taip pat supratau, kad yra kita angelų rūšis – vadinamieji „karingieji" angelai. Man buvo parodyta, kad jų tikslas yra kovoti už mus prieš Šėtoną ir jo angelus. Nors kiekvienas turime mus saugančius globėjus, dvasias, kurios mums padeda, tačiau būna atvejų, kai mūsų apsaugai reikalingi „karingieji" angelai. Supratau, kad mums padėti jie gali per maldą. Mačiau, kad jie yra labai stiprūs, aukšti vyrai su nuostabiai aplink juos švytinčia aureole. Tai yra didingos dvasios. Vien tik žiūrėdama į jas supratau, kad kovoti prieš jas būtų beprasmiška. Jie buvo apsirengę kaip tikri kariai, su šalmais ir šarvais, ir mačiau, kad jie judėjo daug greičiau už kitus angelus.
Tačiau labiausiai juos iš kitų išskiria galbūt jų pasitikėjimo aura. Jie buvo visiškai užtikrinti savo galia. Joks blogis negalėjo jiems pakenkti, ir jie tai žinojo. Kai jie staiga išskubėjo vykdyti kažkokios užduoties (kuri nebuvo man apreikšta), buvau sujaudinta jų sutelktos išvaizdos, – jie suprato savo misijos svarbą ir žinojo, ir aš žinojau, kad jie negrįš, kol ji nebus įvykdyta.
Šėtonas nori mus užvaldyti, ir kai jis panaudoja savo galią prieš vieną iš mūsų, tam asmeniui reikalinga ypatinga pagalba.
Mes visuomet esame saugomi, pavyzdžiui, tuo, kad Šėtonas negali skaityti mūsų minčių. Tačiau jis gali skaityti mūsų veido išraišką, o tai gali būti beveik tas pat, kas skaityti mintis. Mūsų aura, mūsų veido išraiška parodo mūsų sielos jausmus ir emocijas. Dievas tai mato, angelai tai mato ir Šėtonas tai mato. Net labai jautrūs žmonės čia (Žemėje) gali tai matyti.
Mes galime patys saugoti save, sekdami savo mintis, leisdami Kristaus šviesai įžengti į mūsų gyvenimą. Jei tai darysime, Kristaus šviesa spindės per mus ir tai tikrai atsispindės mūsų veide.
Kai tai supratau, vėl pamačiau dvasias, kurios dar nebuvo gyvenusios žemėje, – mačiau kai kurias iš jų, sklandančias virš mirtingųjų žmonių. Aš mačiau vieną vyro dvasią, mėginančią sujungti mirtingąjį vyrą ir moterį – savo būsimuosius tėvus. Vyras ir moteris, atrodo, norėjo išsiskirti, ir jiems labai sunkiai sekėsi bendrauti tarpusavyje. Ta vyro dvasia jungė juos, kalbėjo jiems, mėgindama įtikinti juos eiti kartu. Kitos dvasios buvo susirūpinusios, matydamos jos sunkumus, ir įsijungė į šį reikalą, – keletas iš jų mėgino „sujungti" tuos du jaunus žmones.
Man buvo pasakyta, kad dvasiniame pasaulyje mes buvome surišti draugystės ryšiais su kai kuriais dvasios broliais ar seserimis – mes juos jaučiame ypač artimai. Mano palydovai paaiškino, kad mes buvome susitarę su tomis dvasiomis ateiti į žemę kaip šeima ar draugai. Tas dvasinis ryšys buvo meilės pasekmė, kurią mes išugdėme vienas kitam, būdami visą amžinybę kartu. Mes taip pat pasirenkame ateiti į Žemę su kai kuriais kitais – dėl užduoties, kurią turime atlikti. Kai kurie iš mūsų norėjo susijungti, kad pakeistų tam tikrus dalykus Žemėje. Geriausiai tai padaryti galėjome per pasirinktus tėvus ar kitus asmenis. Kai kurie iš mūsų, norėjo tik sustiprinti jau pradėtą darbą ir ruošti kelią kitiems, ateisiantiems. Mes supratome tą įtaką, kurią turėsime vienas kitam šiame gyvenime, ir fizines bei būdo savybes, kurias gausime gimdami savo šeimose. Mums buvo žinomas mūsų mirtingų kūnų genetinis kodas ir specifiniai fiziniai bruožai, kuriuos įgysime. Mes norėjome ir mums to reikėjo.
Mes supratome, kad naujų mūsų kūnų ląstelės turės atmintį. Tai buvo man visiškai nauja. Sužinojau, kad visos mintys ir mūsų gyvenimo patyrimai yra įrašomi mūsų pasąmonėje. Jie taip pat yra registruojami mūsų ląstelėse. Kiekvienoje ląstelėje yra įspaustas ne tik genetinis kodas, bet ir kiekviena patirtis, kurią kada nors esame turėję. Toliau supratau, kad tokia atmintis yra perduodama per genetinį kodą ir mūsų vaikams. Ta atmintis šeimose turi įtakos daugeliui paveldimų bruožų, tokių kaip įvairūs polinkiai, baimės, stiprybė ir panašiai. Taip pat sužinojau, kad negyvename pakartoto gyvenimo šioje žemėje (nepersikūnijame), – kai mums atrodo, kad „prisimename" praėjusį gyvenimą, iš tikrųjų, mes atgaiviname prisiminimus, esančius mūsų ląstelėse.
Mačiau, kad mes supratome visus mūsų sudėtingo gyvenimo fiziniame pasaulyje iššūkius, priimdami šias aplinkybes, ir buvome su jomis supažindinti.
Mums taip pat buvo duotos dvasinės savybės, kurių reikės mūsų misijai, – daugelis iš jų specialiai skirtos mūsų poreikiams.
Mūsų tėvai turėjo savąsias dvasines savybes, kai kurios iš jų galėjo būti perduotos mums, ir mes stebėjome, kaip jie naudoja savo gabumus. Bręsdami įgyjame kitų savybių. Įsigiję savąjį dvasinių priemonių rinkinį, mes galime toliau mokytis, kaip panaudoti tuos gabumus, arba galime apsispręsti visai jų nenaudoti. Nežiūrint koks būtų mūsų amžius, mes galime stengtis įsigyti naujų dvasinių savybių, kurios mums padėtų įprastose ar naujose aplinkybėse. Visuomet yra pasirinkimas. Supratau, kad mes visuomet turime teigiamų savybių, tinkamų sau padėti, tačiau galime jų neatpažinti ar neišmokti jomis naudotis. Todėl privalome žvelgti į save. Reikia pasitikėti savo galimybėmis, – teisingos dvasinės priemonės yra visuomet mums paruoštos.
Pažiūrėjus į dvasias, mėginusias sujungti tuos du jaunus žmones, mano dėmesys nukrypo į kitas dvasias, besiruošiančias ateiti į žemę. Viena ypatingai tviskanti ir energinga dvasia buvo kaip tik beįžengianti į savo motinos gimdą, į šį pasaulį ji buvo pasirengusi ateiti su protiniais trūkumais. Ji buvo labai susijaudinusi dėl šios galimybės ir žinojo, kokį išsivystymą (augimą) tuo pasieks ji ir jos tėvai. Jie visi trys jau seniai buvo susiję tarpusavyje, ir iš anksto planavo šį atvejį. Ji pasirinko pradėti savo mirtingą gyvenimą savo kūno prasidėjimo momentu, – regėjau, kaip jos dvasia įėjo į gimdą ir į naujai pradėtą gyvybę. Ji labai norėjo pajusti didelę savo mirtingų tėvų meilę.
Sužinojau, kad dvasios gali pasirinkti įžengti į savo motinos kūną bet kada nėštumo metu. Ten patekusios, jos tuojau pradeda jausti mirtingumą. Man buvo išaiškinta, kad abortas prieštarauja prigimčiai. Dvasia, ateinanti į tą kūną, patiria atstūmimo jausmą ir liūdesį. Ji žino, kad tas kūnas turėjo būti jos, nesvarbu ar jis yra pradėtas nesantuokiniame ryšyje, ar yra pažeistas, ar pajėgus išgyventi vos keletą valandų. Tačiau dvasia gailisi savo motinos, žinodama, kad ji padarė sprendimą, remdamasi turėtu supratimu.
Mačiau daug dvasių, kurios buvo atėjusios į Žemę tik trumpam, gyventi kūne tik keletą valandų ar dienų po gimimo. Jos buvo patenkintos, kaip ir kitos, žinodamos, kad savo tikslą įvykdė. Aš supratau, kad jų mirtis buvo apspręsta prieš jų gimimą, – kaip ir mūsų visų. Toms dvasioms nereikėjo tobulinimosi, kuriam reikia ilgesnio gyvenimo, – jų mirtis paskatino jų tėvų augimą. Liūdesys tokiu atveju yra stiprus, bet trumpas. Po to, kai vėl susijungiame, visi skausmai dingsta, ir jaučiamas tik džiaugsmas dėl mūsų tobulėjimo ir buvimo drauge.
Buvau nustebinta ta daugybe planų ir sprendimų, padarytų kitų labui. Mes visi norėjome pasiaukoti dėl kitų. Viskas yra daroma dvasios augimui – visi patyrimai, visos dovanos ir silpnybės yra skirti mūsų augimui. Medžiaginiai šio pasaulio dalykai nedaug teturi vertės mums ten – beveik visiškai nieko. Į viską reikia žiūrėti dvasios akimis.
Kiekvienam iš mūsų buvo nustatytas laikas pilnai įvykdyti savąjį žemiškąjį pašaukimą. Kai kurios sielos ateina tik tam, kad gimdamos duotų kitiems patyrimo, ir tada greitai išeina iš šio pasaulio. Kai kurios, kad pasiektų savo tikslą, padarytų gera kitiems ar surastų progų tarnauti, gyvena ilgą amžių. Kai kurios ateina, kad būtų vadai, pasekėjai, kariai, turtingi ar vargšai. Jų atėjimo tikslas yra sudaryti aplinkybes ar giminystės ryšius, kurios leistų mums išmokti mylėti. Viskas, kas buvo duota mūsų kelyje, turėjo vesti mus į svarbiausią tikslą. Mes buvome bandomi sudėtingose aplinkybėse, kad paaiškėtų, kaip vykdome svarbiausią įsakymą – mylėti vienas kitą. Gyvendami šioje žemėje, esame tarpusavyje surišti, sujungti vienam aukščiausiam tikslui – išmokti mylėti vienas kitą.
Žiūrėdama šį ankstesnės egzistencijos vaizdą, stebėjausi kiekvienos sielos grožiu ir garbe. Žinojau, kad buvau ten anksčiau, kad kiekvienas iš mūsų buvo, ir kad visi buvome pripildyti šviesa ir grožiu.
Tada man kilo mintis, kurią noriu pasakyti visiems: Jei galėtumėte pamatyti save prieš gimimą, jūs nustebtumėte dėl savo išminties (inteligencijos) ir garbės. Gimimas yra miegas ir užmarštis.


GIRTAS VYRAS

Atėjimas į Žemę daug kuo panašus į universiteto ir studijų kurso pasirinkimą. Visi mes esame skirtinguose dvasinio išsivystymo lygiuose ir ateiname čia į padėtį, geriausiai atitinkančią mūsų dvasinius poreikius. Kai mes teisiame kitus dėl jų kalčių ar trūkumų, rodome panašų trūkumą savyje. Žemėje neturime tokio žinojimo, kad galėtume tiksliai vertinti žmones.
Tarsi iliustruodamas tą principą, dangus susivyniojo, ir aš vėl išvydau žemę. Tuo metu mano regėjimas susitelkė į didelio miesto gatvės kampą. Ten ant šaligatvio, netoli vieno pastato, pamačiau gulintį girtą vyrą. Vienas iš mano palydovų paklausė: „Ką tu matai?"
„Na, girtą apkiautėlį, gulintį savo baloje", – atsakiau nesuprasdama, kodėl aš turiu tai matyti.
Mano vadovai susijaudino. Jie tarė: „Dabar mes tau parodysime, kas jis iš tikrųjų yra". Jo dvasia buvo man atidengta, ir aš pamačiau puikų, pilną šviesos vyrą. Meilė kilo iš jo būtybės, ir aš supratau, kad jis yra didžiai vertinamas danguje. Ši didi būtybė atėjo į žemę kaip mokytojas padėti savo draugui, su kuriuo jis buvo dvasiškai susijęs.
Jo draugas buvo žymus advokatas, kuris turėjo savo kontorą už keleto pastatų nuo to kampo. Nors girtasis dabar visai neprisiminė to susitarimo su savo draugu, jo tikslas buvo priminti jam apie kitų vargus. Supratau, kad advokatas iš prigimties buvo gailestingas, bet girtojo vaizdas paragins jį daugiau padaryti tiems, kuriems reikėjo jo pagalbos. Aš žinojau, kad jie pamatys vienas kitą, ir advokatas pažins girtojo dvasią – dvasinį žmogų šiame vyre – ir bus paragintas padaryti daug gero. Jie niekuomet čia neatsimins savo sutartų vaidmenų, tačiau jų misija bus pilnai įvykdyta. Girtasis pašventė savo laiką žemėje kitų labui. Jo išsivystymas tęsis ir kiti dalykai, kurių gali prireikti jo pažangai, bus jam suteikti vėliau.
Prisiminiau, kad aš taip pat esu sutikusi žmonių, kurie atrodė man artimi. Pirmą kartą juos sutikusi, tuojau pajutau artumą, lyg būčiau juos pažinojusi, bet nesupratau kodėl. Dabar žinojau, kad jie ne be priežasties buvo pasiųsti į mano gyvenimo kelią. Jie visuomet buvo skirti specialiai man.
Palydovai, nutraukdami mano mintis, vėl prabilo ir pasakė: kadangi man trūksta aiškaus žinojimo, aš niekuomet neturėčiau teisti kitų. Tie, kurie praėjo pro girtąjį ant kampo, negalėjo pastebėti kilnios dvasios jame ir teisė jį pagal išorinę išvaizdą. Aš buvau kalta dėl tokio pobūdžio smerkimo: tyliai teisiau kitus pagal jų turtą ar išorinius gabumus. Dabar mačiau, kad buvau neteisi, kad neturėjau supratimo, koks iš tikrųjų buvo jų gyvenimas, ar, kas dar svarbiau, kokia iš tikrųjų buvo jų dvasia.
Man taip pat atėjo mintis iš Šv. Rašto: Nes jūs visuomet turite vargšų ir, kada tik panorėję, galite jiems daryti gera. Bet mane vis tiek jaudino mintis: „Kodėl pas mus yra vargšų? Kodėl Viešpats negali aprūpinti kiekvieną? Kodėl Jis negali tiesiogiai paraginti advokatą pasidalinti savo pinigais su kitais?" Vadovai vėl įsiterpė į mano mintis ir tarė: „Tai yra tarp jūsų vaikštantys angelai, kurių jūs neatpažįstate". Aš nustebau. Tada vadovai padėjo man suprasti. Mes visi turime vargų, ne tik vargšai. Mes visi dvasios pasaulyje pasižadėjome padėti vienas kitam, bet vangiai tesime susitarimus, padarytus taip seniai. Todėl Viešpats siunčia angelus, kad mus paragintų, kad padėtų likti ištikimiems savo įsipareigojimams. Jis nenori mūsų versti, bet Jis gali mus paraginti. Mes nežinome, kas tos būtybės yra – jos atrodo, kaip ir visos kitos – bet būna yra su mumis dažniau, negu mes manome.
Nesijaučiau išpeikta, bet žinojau, kad visiškai nesupratau ir neįvertinau Viešpaties pagalbos mums čia. Jis nori suteikti mums visokeriopą pagalbą, kokią tik gali, neįsikišdamas į mūsų asmeninę veiklą ir laisvą valią. Mes privalome noriai padėti vienas kitam. Privalome noriai suprasti, kad vargšas yra tiek pat vertas mūsų pagarbos, kaip ir turtingas. Mes privalome noriai priimti visus kitus, net tuos, kurie nuo mūsų skiriasi. Visi yra verti mūsų meilės ir gerumo. Neturime teisės būti nepakantūs ar pikti, ar sakyti „nusibodo". Mes neturime teisės žiūrėti iš aukšto į kitus ar teisti juos savo širdyse. Vienintelis dalykas, kurį mes galime pasiimti su savimi iš šio gyvenimo, yra gėris, padarytas kitiems. Regėjau, kad visi geri mūsų darbai ir nuoširdūs žodžiai grįš atgal, kad palaimintų mus šimteriopai, pasibaigus šiam gyvenimui. Mūsų jėga yra mūsų gailestingume.
Mano palydovai ir aš minutę tylėjome. Girtas vyras buvo dingęs iš mūsų akiračio. Mano siela buvo pripildyta supratimo ir meilės. O, kad aš galėčiau padėti kitiems, kaip tas girtasis nori padėti savo draugui. O, kad galėčiau būti palaima kitiems šioje žemėje. Mano siela atspindėjo galutinę išvadą: mūsų jėga yra mūsų gailestingume.


MALDA

Tapau nuolanki, sužinojusi apie žmoniją, apie kiekvienos sielos dangišką vertę. Troškau daugiau šviesos ir žinojimo. Dangus vėl susivyniojo, kaip popieriaus lapas, ir aš išvydau žemės rutulį, besisukantį erdvėje. Mačiau daug šviesų, šaunančių nuo žemės aukštyn lyg švyturiai. Kai kurie buvo labai platūs ir kilo į dangų kaip šviesūs lazerio spinduliai. Kiti panešėjo į smulkias, nedideles švieseles, o kai kurie vos vos žėrėjo. Nustebau, kai man pasakė, kad tie šviesos spinduliai yra žmonių maldos žemėje.
Mačiau angelus, skubančius atsiliepti į maldas. Jie buvo pasiruošę suteikti mums kiek įmanoma daugiau pagalbos. Taip darbuodamiesi, jie skriejo tiksliai nuo vieno asmens prie kito, nuo prašytojo prie prašytojo, ir jų darbas pripildė juos meile ir džiaugsmu, Jiems buvo gera mums padėti, o ypač jie džiaugėsi, kai kas nors meldėsi pakankamai nuoširdžiai ir su tikėjimu, tuo suteikdami galimybę atsakyti tuojau pat. Jie visada pirmiausia atsakydavo į ryškesnes, šviesesnes maldas, o tada kiekvienam prašytojui iš eilės, kol atsiliepdavo visiems. Tačiau pastebėjau, kad nenuoširdžiose, besikartojančiose maldose yra mažai arba visai nėra šviesos, ir, neturėdamos jokios jėgos, daugelis iš jų nebūna išklausomos.
Man buvo aiškiai pasakyta, kad visos prašymo maldos būna išklausomos ir į jas atsakoma. Jei turime svarbų reikalą ar kai meldžiamės už kitus žmones, spinduliai kyla tiesiai nuo mūsų ir yra tuojau pat matomi. Man taip pat buvo pasakyta, kad nėra galingesnės maldos, kaip motinos malda už savo vaikus. Tai yra gryniausios maldos dėl jų stipraus troškimo arba kartais dėl nevilties jausmo. Motina turi galimybes atiduoti savo širdį savo vaikams ir galingai už juos maldauti Dievą. Tačiau ir mes visi galime savo maldomis pasiekti Dievą.
Supratau, kad jei kartą mūsų troškimų maldos yra išsakytos, privalome leisti joms kilti ir tikėti Dievo galia atsakyti į jas. Jis visada žino mūsų reikalus ir tik laukia pakvietimo mums padėti. Jis turi visą galią mums padėti, bet Jį suriša Jo paties įstatymai ir mūsų valia. Mes turime prašyti, kad Jo valia taptų mūsų valia. Turime Juo pasitikėti. Jei prašėme su nuoširdžiu troškimu, niekuo neabejokime, – gausime.
Mūsų maldos už kitus turi didelę jėgą, bet gali būti išklausytos tik tiek, kiek jos nepažeidžia kito žmogaus laisvos valios ar nekenkia kitų reikalams. Dievas riboja save, kad leistų mums patiems veikti, bet Jis taip pat noriai padeda bet kokiu įmanomu būdu. Jei mūsų draugų tikėjimas yra silpnas, mūsų dvasios jėga gali juos pakelti, jei jie serga, mūsų tikėjimo maldos neretai gali suteikti jiems stiprybės išgyti, išskyrus, jei jų liga yra paskirta kaip augimo priemonė. Jei atrodo, kad mirtis artinasi, mes visuomet privalome atsiminti ir prašyti, kad įvyktų Dievo valia. Prašydami, kad būtinai pasveiktų, galime pakenkti asmenims, kuriems atėjo laikas išeiti, nes sukursime juose paskirties konfliktą. Mūsų pagalbos kitiems galimybės yra didžiulės. Galime padaryti daug daugiau gero savo šeimoms, draugams ar kitiems, nei kada nors esame įsivaizdavę.
Gyvenant Žemėje, malda man atrodė tokia paprasta – per daug paprasta. Visuomet galvojau, kad malda yra valandų pratybos. Galvojau, kad mes turime „klibinti" Viešpatį ir tęsti Jo „klibinimą", kol kas nors neatsitiks. Aš turėjau savo sistemą. Pradėdavau prašydama ko nors, ko mano nuomone man reikėjo. Jei negaudavau, panaudodavau papirkinėjimą, darydama užuominas, kad Jo pareiga man padėti. Jei ir tai negelbėdavo, pradėdavau su Juo derėtis, aukodama kai kuriuos klusnumo ar pasiaukojimo aktus, turėsiančius sužadinti Jo palankumą. Jei visa tai vis dar nepadėdavo, aš išreikšdavau savo pyktį. Nepaisant šios sistemos, mano maldos būdavo išklausomos daug rečiau, nei aš tikėjausi. Dabar supratau, kad mano maldos rodė mano abejojimą. Tie veiksmai buvo mano tikėjimo trūkumo išdava ir rėmėsi tik mano poreikių vertingumu. Aš abejojau, ar Jis buvo geras ar net pajėgus, ir net nebuvau tikra, ar Jis manęs klausosi. Visos šios abejonės sukūrė užtvarą tarp manęs ir Dievo.
Dabar supratau, kad Dievas ne tik girdi mūsų maldas, bet Jis gerai žino mūsų poreikius dar prieš tai, kai mes prašome. Regėjau, kad Jis ir Jo angelai noriai atsako į mūsų maldas. Suvokiau, kad jie laimingi tai darydami. Tačiau taip pat supratau, kad Dievo regėjimo horizontas toks, kurio mes niekuomet negalėsime įžvelgti. Jis regi mūsų amžiną praeitį ir ateitį, ir žino mūsų amžinus reikalus. Savo didžiulėje meilėje Jis atsako prašantiems pagal tą amžiną ir visažinančią perspektyvą. Jis tobulai atsako visiems prašantiems. Mačiau, kad man niekuomet nereikėjo kartoti savo prašymų, tarsi Jis negalėtų suprasti. Reikia tikėjimo ir kantrybės. Jis davė mums laisvą valią, ir kai Jį pakviečiame, mes leidžiame Jo valiai veikti mūsų gyvenime,
Aš taip pat supratau, kaip svarbu yra dėkoti Dievui už visa, ką gauname. Dėkingumas yra amžinoji dorybė. Juo daugiau dėkojame Dievui už palaimą, kurią gauname, tuo labiau atveriame kelią sekančioms palaimoms. Jo noras laiminti mus yra visa viršijantis. Jei atversime savo širdis ir protus Jo palaimai, – būsime perpildyti. Mes jausime Jo buvimą. Padėdami stokojantiems mes galime tapti panašūs į angelus. Maldoje ir tarnavime mūsų šviesa visuomet švies. Tarnavimas yra mūsų lempų aliejus, susidedantis iš užuojautos ir meilės.


VYRŲ PASITARIMAS

Mano palydovai ir aš dar buvome sode ir, kai vėl pamačiau savo aplinką, žemės regėjimas baigėsi. Jie vedė mane iš sodo į didelį pastatą. Kai įžengėme į jį, buvau nustebinta jo sandara ir nepaprastu grožiu. Pastatai ten yra tobuli – kiekviena linija ir kampas ar detalė yra sukurti tobulam visos statybos papildymui, sukeldami vientisumo ir išbaigtumo jausmą. Kiekvienas statinys, bet kuri kūryba yra meno kūrinys.
Buvau įvesta į kambarį, kuris buvo puikiai pastatytas ir įrengtas. Įėjusi pamačiau grupę vyrų, sėdinčių prie ilgosios inksto formos stalo pusės. Mane pastatė prieš juos įgaubtoje stalo dalyje. Vienas dalykas beveik iškart mane nustebino: čia buvo dvylika vyrų, bet nė vienos moters.
Kaip savarankiška mąstytoja Žemėje, aš buvau jautri moterų vaidmeniui pasaulyje. Rūpinausi jų lygybe bei pagarbiu elgesiu su jomis ir turėjau labai griežtą nuomonę apie jų sugebėjimą lenktyniauti su vyrais lygiomis sąlygomis daugelyje sričių. Būčiau galėjusi nepalankiai sureaguoti į tą vyrų pasitarimą, kuriame nebuvo moterų, bet buvau išmokyta naujo požiūrio į skirtingą vyro ir moters paskirtį. Tas supratimas atėjo jau anksčiau, stebint žemės kūrimą. Tada aš suvokiau skirtumą tarp Adomo ir Ievos. Man buvo parodyta, kad Adomas buvo labiau patenkintas savo padėtimi Sode, ir kad Ieva buvo neramesnė. Man buvo parodyta, kad ji taip atkakliai troško tapti motina, jog net buvo pasiruošusi rizikuoti mirtimi, kad tai įvyktų. Ieva ne visai pasidavė „gundymui", nes ji sąmoningai apsisprendė įvykdyti sąlygas, reikalingas jos žengimui pirmyn, ir jos iniciatyva Adomas pagaliau dalyvavo „vaisiuje". Suvalgydami „vaisių", jie „nuleido" žmoniją į tokį medžiagiškumo lygį, kuris sudarė mums sąlygas turėti vaikų, bet taip pat ir mirti.
Mačiau Dievo Dvasią, plazdenančią virš Ievos, ir supratau, kad moterų vaidmuo pasaulyje visuomet bus neprilygstamas. Regėjau, kad jausmiška moterų prigimtis leido joms labiau atsiliepti į meilę ir leido Dievo Dvasiai ilsėtis virš jų. Aš supratau, kad jų, kaip motinų, pašaukimas iš tikrųjų suteikė joms ypatingą giminystę su Dievu kaip Kūrėju.
Taipogi supratau ir pavojų, kylantį moterims iš Šėtono. Suvokiau, kad jis naudos tą patį gundymo būdą pasaulyje, kurį jau buvo panaudojęs Sode. Jis, gundydamas moteris, mėgins sunaikinti šeimas ir per tai žmoniją. Tai mane nuliūdino, bet aš žinojau, kad tai tiesa. Jo planas atrodė aiškus: jis atakuos moteris per jų nekantrumą, panaudodamas jų jausmų stiprumą – tą patį jausmingumą, kuris davė Ievai jėgos veikti, kai Adomas buvo per daug patenkintas savo padėtimi. Supratau, kad jis puls santykius tarp vyro ir žmonos, atitolindamas juos vieną nuo kito, panaudodamas sekso viliones ir godumą, kad sunaikintų jų namus. Regėjau, kad vaikai bus pažeisti iširusiuose namuose ir kad moterys bus prislėgtos baimės ir galbūt kaltės – kaltės, matant iširusias savo šeimas ir baimę dėl ateities. Šėtonas tada gali panaudoti baimę ir kaltę, kad sunaikintų moteris ir joms Dievo paskirtą tikslą žemėje. Man buvo pasakyta, kad jeigu Šėtonas įveiks moteris, vyrai lengvai seks paskui jas. Taip aš pradėjau suvokti vyrų ir moterų vaidmenų skirtumus, supratau tų vaidmenų būtinumą ir grožį.
Dėka šio naujo požiūrio, aš nepasipiktinau, kad tarybą sudarė vieni vyrai. Priėmiau tą tiesą, kad jie turi savo vaidmenį, o aš savo. Vyrai spinduliavo meile man, ir aš iškart pasijutau taikoje su jais. Jie buvo kartu palinkę, kad pasitartų tarpusavyje. Tada vienas iš jų prabilo į mane. Jis pasakė, kad miriau per anksti ir turiu grįžti į Žemę. Jutau juos sakant, kad man svarbu grįžti į Žemę, kad aš turiu įvykdyti misiją, tačiau aš priešinausi savo širdyje. Čia buvo mano namai, ir jutau, kad niekas, ką jie besakytų, negalės manęs įtikinti palikti juos. Tie vyrai vėl pasitarė ir paklausė manęs, ar aš nenorėčiau peržvelgti savo gyvenimą. Prašymas skambėjo beveik kaip įsakymas. Aš svyravau; nė vienas nenori, kad jo mirtinga praeitis būtų peržvelgta šioje tyrumo ir meilės vietoje. Jie pasakė man, kad tai pamatyti man svarbu, – ir aš sutikau. Vienoje pusėje pasirodė šviesa, ir aš pajutau Išganytojo meilę šalia savęs.
Žengiau į kairę žiūrėti apžvalgos. Ji vyko toje vietoje, kur aš stovėjau. Mano gyvenimas pasirodė prieš mane tokiame pavidale, kurį galėtume pavadinti nepaprastai aiškia holograma, tik viskas vyko labai dideliu greičiu. Nustebau, kad galiu priimti tiek daug informacijos tokiu dideliu greičiu. Mano supratimas apėmė daug daugiau, negu aš atsiminiau apie kiekvieną įvykį savo gyvenime. Aš ne tik atgaminau kiekvieno momento savo jausmus, bet taip pat ir tai, ką kiti, greta esantieji, jautė. Patyriau jų jausmus ir mintis apie mane. Buvo momentų, kada dalykai man paaiškėjo nauju požiūriu.
„Taip, – sakiau sau, – O, taip! Dabar aš matau. Gerai, bet kas galėjo numatyti? Iš tikrųjų, tai reikšminga". Tada aš išvydau nusivylimus, kuriuos kitiems sukėliau, ir susigūžiau, kai jų nusivylimo jausmas pripildė mane, dar pridedant ir savo pačios kaltę. Aš supratau visus kentėjimus, kuriuos sukėliau, ir jaučiau juos. Pradėjau drebėti. Mačiau, kiek daug liūdesio yra sukėlęs mano blogas charakteris, ir aš kentėjau tą liūdesį. Mačiau savo savimeilę, ir mano širdis šaukėsi paguodos. Kaip galėjau būti tokia nerūpestinga?
Tada, savo skausmo gelmėje, aš pajutau tų vyrų meilę, kuri mane užliejo. Jie žvelgė į mano gyvenimą su supratimu ir gailesčiu. Viskas, kas lietė mane, buvo priimta domėn – kaip aš buvau auklėjama, kokių dalykų buvau mokoma, skausmas, kurį man sukėlė kiti, galimybės, kurias turėjau ar neturėjau. Ir aš įsitikinau, kad taryba manęs neteisė. Aš pati save teisiau. Jų meilė ir gailestis buvo absoliutūs. Jų pagarba man niekuomet negalėjo sumažėti. Buvau ypatingai dėkinga už jų meilę, kai sekantis mano apžvalgos tarpsnis praslinko prieš mane.
Man buvo parodytas „bangavimo efektas", kaip jie tai pavadino. Mačiau, kaip dažnai buvau neteisinga kitiems ir kaip dažnai jie, bendraudami su kitais, padarydavo panašią skriaudą. Ši grandinė tęsėsi nuo aukos prie aukos, panašiai kaip domino ratas, iki grįždavo į pradžią - į mane, įžeidėją. Bangos sklido ir grįždavo atgal. Aš buvau įžeidusi daug daugiau žmonių, negu žinojau; mano skausmas didėjo ir tapo nepakeliamas.
Išganytojas žengė į mane, kupinas dėmesio ir meilės. Jo dvasia suteikė man stiprybės, ir Jis pasakė, kad aš per daug kritiškai save teisiu. „Esi per daug griežta sau", – sakė Jis, Tada Jis parodė man „bangavimo efekto" atvirkščią pusę. Dabar mačiau save, atliekančią gerumo veiksmą, – paprastą nesavanaudiškumo aktą, ir regėjau, kad bangos vėl sklido. Draugė, kuriai aš buvau gera, taip pat buvo gera vienam savo draugui, – ir grandinė vėl pasikartojo. Aš mačiau, kaip meilė ir laimė augo kitų gyvenime dėka to paprasto gerumo veiksmo iš mano pusės. Mačiau didėjančią jų laimę, kuri veikė jų gyvenimą teigiamai, o kai kurių net reikšmingai. Aš jutau meilę, kurią jie jautė, jutau jų džiaugsmą. Ir tai priklausė nuo vieno paprasto gerumo veiksmo. Galinga mintis perskrodė mane ir aš ją vis kartojau ir kartojau mintyse: „Meilė iš tikrųjų yra vienintelis reikšmingas dalykas. Meilė iš tikrųjų yra vienintelis reikšmingas dalykas ir meilė yra džiaugsmas". Aš prisiminiau Šv. Raštą, kur sakoma: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų" (Jn 10, 10), ir mano siela apsčiai prisipildė tuo džiaugsmu.
Viskas atrodė taip paprasta. Jei mes esame geri, – turėsime džiaugsmo. Ir manyje staiga kilo klausimas: „Kodėl aš anksčiau to nežinojau?" Jėzus ar vienas iš vyrų man atsakė, ir tas atsakymas įstrigo manyje. Jis įėjo į giliausią mano sielos dalį, keisdamas visam laikui mano požiūrį į bandymus ir priešingumus: „Jums reikalingi ir neigiami, ir teigiami išgyvenimai žemėje. Prieš galėdami džiaugtis, jūs turite pažinti liūdesį".
Visi mano išgyvenimai dabar įgavo naują prasmę. Aš supratau, kad jokios tikros klaidos savo gyvenime nepadariau. Kiekvienas pergyvenimas buvo man augimo priemonė. Kiekviena nelaiminga patirtis leisdavo man geriau pažinti save pačią, iki aš išmokau vengti tokių patyrimų. Taip pat suvokiau, kaip vis labiau sugebėjau padėti kitiems. Net regėjau, kad daugelį mano išgyvenimų organizavo angelai sargai. Kai kurie išgyvenimai buvo liūdni, kai kurie džiaugsmingi, bet visų jų tikslas buvo pakelti mane į aukštesnį žinojimo lygį. Mačiau, kad angelai sargai būdavo su manimi mano bandymuose, padėdami man visais galimais būdais. Kartais turėdavau daug angelų sargų, kartais mažai, priklausomai nuo mano poreikių. Savo gyvenimo peržiūroje mačiau, kad dažnai kartodavau tas pačias klaidas, vėl ir vėl atlikdama tuos pačius žalingus veiksmus, kol pagaliau išmokdavau pamoką. Bet taip pat mačiau, kad juo daugiau išmokdavau, tuo daugiau palankių galimybių man atsiverdavo. Ir jos iš tikrųjų buvo man atvertos. Man buvo parodyta, kad daugelis dalykų, kuriuos maniau padariusi pati, buvo įmanomi tik dėka dieviškos pagalbos.
Neigiama patirtis, kurią sukėlė apžvalga, netrukus pasikeitė į labai teigiamą. Mano požiūris į save buvo pakeistas, ir aš pamačiau savo nuodėmes bei trūkumus daugelio išmatavimų šviesoje. Taip, jos buvo sunkios man ir kitiems, bet jos buvo priemonės mokytis, pakeisti savo mąstymą ir elgesį. Supratau, kad atleistos nuodėmės yra išbraukiamos. Tai yra, jos būna tarsi uždengiamos nauju supratimu, nauja gyvenimo kryptimi. Tas naujas supratimas veda mane prie natūralaus nuodėmės atsisakymo. Nors nuodėmė yra išbraukiama, tačiau pamokomoji to patyrimo pusė išlieka. Tokiu būdu, atleistos nuodėmės padeda man augti ir didina mano sugebėjimą padėti kitiems.
Tas padidėjęs žinojimas suteikė man galimybes – man reikėjo nuoširdžiai atleisti sau. Ir aš supratau, kad atleidimas sau yra visų atleidimų pradžia. Jei aš nepajėgi atleisti sau, tada nepajėgsiu tikrai atleisti ir kitiems. O aš privalau kitiems atleisti. Ką atiduodu, yra tai, ką aš gaunu. Jei noriu, kad man būtų atleista, aš pati turiu atleisti. Aš taip pat mačiau, kad kitų elgesys, kurį labiausiai kritikuodavau ir mažiausiai atleisdavau, beveik visuomet buvo elgesio bruožas, kurį aš pati turėjau, ar bijojau turinti. Mane gąsdino kitų pavyzdžiai, atspindintys mano silpnybes.
Aš mačiau koks kenksmingas gali būti šio pasaulio daiktų geidimas. Visas tikras augimas vyksta dvasiškai, o pasaulio dalykai, tokie kaip turtas ir nesuvaldomi norai, slopina dvasią. Jie tampa mūsų dievais, pririšdami mus prie kūno, ir mes negalime patirti to augimo ir to džiaugsmo, kurių Dievas mums trokšta.
Tuo metu man vėl buvo pasakyta ne žodžiais, bet per supratimą, kad svarbiausias dalykas, kurį aš galiu atlikti gyvenime, tai mylėti kitus kaip save. Bet, kad galėčiau mylėti kitus kaip save, pirmiausia turėjau tikrai mylėti save, – mylėti Kristaus grožį ir šviesą, esančius manyje. Jis tai matė, o dabar aš turėjau ieškoti savyje, kad taip pat juos rasčiau. Tai buvo lyg įsakymas. Aš tuojau tai padariau ir išvydau, kad buvau nuslopinusi tikrąjį savo sielos grožį. Turėjau leisti vėl jam šviesti, kaip švietė kadaise.
Mano apžvalga baigėsi, ir vyrai sėdėjo tyloje, spinduliuodami visišką meilę man. Išganytojas buvo čia, savo šviesoje, šypsodamasis, patenkintas mano pažanga. Tada vyrai vėl pasitarė ir atsisuko į mane: „Tu nebaigei savo misijos Žemėje, – sakė jie, – Tu privalai grįžti atgal. Bet mes nenorime tavęs priversti; pasirinkimas yra tavo".
Be svyravimų aš atsakiau: „Ne, ne, aš negaliu grįžti. Aš priklausau čia. Mano namai yra šie". Aš buvau tvirta, žinodama, kad niekas niekada negali manęs priversti grįžti.
Vienas iš vyrų tarė taip pat tvirtai: „Tavo darbas yra nepabaigtas. Tau geriausia grįžti".
Aš nenusileidau. Dar vaikas būdama, aš išmokau, kaip laimėti mūšį, ir dabar panaudojau visus tuos būdus. Kritau žemėn ir pradėjau verkti: „Aš nenoriu grįžti atgal, – dejavau, – ir niekas manęs neprivers! Aš esu čia, kur priklausau. Aš jau baigiau su Žeme!"
Jėzus stovėjo netoli manęs, iš dešinės pusės, visas spindėdamas savo brilijantine šviesa. Dabar Jis žengė į priekį, ir aš pajutau Jo dėmesį. Tačiau Jo dėmesyje buvo ir linksmumo. Jis vis tiek buvo patenkintas manimi, suprasdamas mano dvasios stovį, ir aš jutau Jo įsijautimą į mano norą pasilikti. Aš atsistojau, o Jis pasakė tarybai: „Parodykime jai jos užduotį". Tada, atsigręždamas į mane, Jis tarė: „Tavo misija bus tau atskleista, kad galėtum priimti aiškesnį sprendimą. Bet po to tu turėsi apsispręsti. Jeigu tu grįši gyvenimui Žemėje, tavo misija ir daug kas, kas tau buvo parodyta, bus ištrinta iš tavo atminties".
Aš nenoriai sutikau, ir mano misija buvo parodyta.
Po to aš žinojau, kad privalau grįžti. Nors labai nenorėjau palikti tą garbingą šviesos ir meilės pasaulį dėl šio vargano ir nepastovaus, bet mano pasiuntinybės svarbumas privertė mane grįžti. Tačiau pirmiausia aš išgavau pažadą iš visų dalyvaujančių asmenų, įskaitant ir Jėzų. Jie pažadėjo, kad tą pat akimirką, kai misija bus baigta, jie paims mane atgal į namus. Aš nenorėjau praleisti Žemėje nė minutės ilgiau, negu buvo reikalinga. Jie sutiko su mano sąlygomis ir ėmė ruoštis mano grįžimui.
Tada Išganytojas priėjo prie manęs ir pasidžiaugė mano sprendimu. Jis priminė man, kad grįžusi į Žemę aš neprisiminsiu to, kas susiję su mano užduotimi. „Kai tu būsi Žemėje, tu negalvosi, kokia yra tavo misija, – sakė Jis, – tai bus duota savo laiku".
„O, kaip gerai Jis mane pažįsta!" – pagalvojau. Aš žinojau, kad jei atsiminčiau savo misiją žemėje, ją įvykdyčiau taip greitai ir, tikriausiai, taip prastai, kaip tik galima.
Viskas įvyko pagal Išganytojo žodžius. Mano misijos detalės išsibraukė iš atminties. Net netiesioginio nurodymo neliko ir, keista, neturėjau jokio noro apie tai galvoti.
Žadėdamas paimti mane tą akimirką, kai mano misija bus įvykdyta, Viešpats ištarė žodžius, kurie tebeskamba mano ausyse: „Žemės dienos yra trumpos. Ten ilgai nebūsi, ir sugrįši čionai".


LAIMINGO KELIO

Staiga tūkstančiai angelų apsupo mane. Jie buvo laimingi, kad aš apsisprendžiau grįžti. Girdėjau jų džiūgavimą, paramą ir meilę su padrąsinimu.
Apsižvalgius aplink, mano širdis tirpo nuo jų meilės man, o jie pradėjo giedoti. Tokios muzikos nesu girdėjusi savo gyvenime, neišskiriant net muzikos sode. Ji buvo didinga, puiki, garbinanti ir skirta specialiai man. Tai buvo nuostabu. Jie giedojo spontaniškai. Jų balsai buvo tyri, o kiekviena gaida aiški ir maloni. Neatsimenu, kokią giesmę jie giedojo, bet man buvo pasakyta, kad vėl girdėsiu juos giedant. Aš atvirai verkiau, gerdama jų meilę ir dangišką muziką – sunkiai patikėdama, kad tokia nereikšminga siela kaip manoji gali būti tokio didelio garbinimo centru. Ir aš žinojau, kad amžinybėje nė vienas nėra nereikšmingas. Kiekviena siela yra begaliniai vertinga. Kai mano dvasia prisipildė nusižeminimo ir dėkingumo, mačiau paskutinį regėjimą Žemėje.
Kai dangus susivyniojo kaip popieriaus lapas, aš išvydau Žemę ir daugybę žmonių. Mačiau juos, kovojančius dėl būvio, klystančius, patiriančius gerumą, mylinčius, liūdinčius dėl mirties, ir mačiau angelus, sklandančius virš jų. Angelai pažinojo žmones vardais ir atidžiai juos saugojo. Jie džiūgaudavo, kai buvo daroma gera, ir liūdėdavo dėl klaidų. Jie sklandė, norėdami padėti, suteikti nurodymus bei apsaugą. Suvokiau, kad mes iš tikrųjų galėtume pasikviesti tūkstančius angelų mums padėti, jei prašytume tikėdami. Aš regėjau, kad mes visi jų akyse esame lygūs: didūs ar menki, talentingi ar paliegę, vadai ar pasekėjai, šventi ar nusidėjėliai. Visi esame brangūs ir rūpestingai saugomi iš viršaus. Jų meilės mums niekuomet nestinga.
Regėjimas baigėsi, ir aš paskutinį kartą atidžiai apžvelgiau savo amžinuosius draugus, – dvi moteris, kurios man vadovavo, tris savo ištikimus angelus sargus ir daug kitų, kuriuos pažinau ir pamilau. Jie buvo puikūs, kilnūs, garbingi, ir aš žinojau, kad pamačiau tik jų sielų blykstelėjimą. Man buvo suteikta malonė pažvelgti tik į mažytį dangaus prieangį, tik į dalelę šios rojaus buveinės. Žinojimas, viršijantis mano giliausias svajones, buvojo ten ir širdyse tų, kurie ten gyveno. Planai, keliai ir tiesos laukia mūsų ten, – kai kas iš jų yra sena kaip amžinybė, o kai ką mes dar turime sukurti. Man buvo parodytas dangaus dalykų blykstelėjimas, ir aš visuomet branginsiu šią liepsnelę. Žinojau, kad dabar giedantys angelai, pripildantys mano širdį meile, bus paskutinis garbingas patyrimas tame pasaulyje. Jiems tęsiant savo meilės ir paramos išreiškimą man, pradėjau verkti. Aš leidausi namo.


MANO SUGRĮŽIMAS

Jokio „sudiev" nebuvo ištarta. Aš tiesiog vėl atsiradau ligoninės palatoje. Durys buvo praviros, šviesa degė virš kriauklės, o lovoje po apklotu gulėjo mano kūnas. Kabojau ore, žiūrėjau žemyn į jį, ir manyje sukilo atstumiantis jausmas. Kūnas atrodė šaltas ir sunkus, priminė seną kombinezoną, vilktą per purvą ir suodžius. Palyginimui, aš jaučiausi taip, lyg ką tik buvus apsirengus ilgu, lengvu rūbu, dabar turėčiau apsivilkti tą sunkų, šaltą, nešvarų drabužį. Bet aš žinojau, kad turiu tai atlikti – esu pažadėjusi, – bet reikėjo paskubėti. Jei galvosiu apie tai nors sekundę ilgiau, aš neteksiu drąsos. Greitai mano dvasia įslydo atgal į kūną.
Mane varžąs kūno svoris ir šaltumas buvo pasibaisėtini. Aš pradėjau šokinėti jame, tartum stipri elektros srovė pulsuotų per mane. Vėl pajutau skausmą ir savo kūno ligą, ir tapau nepaguodžiamai prislėgta. Po dvasinės laisvės džiaugsmo vėl tapau kūno kaline.
Kai gulėjau kūne lyg sugauta, prie mano lovos vėl pasirodė trys mano seni draugai. Mano brangūs vienuoliai, man padedančios dvasios atėjo mane paguosti. Aš buvau tokia silpna, kad negalėjau pasveikinti jų taip, kaip norėjau. Jie buvo paskutinė atrama to grožio ir nekaltumo, kur esu buvusi, ir aš norėjau visa savo širdimi pasiekti juos ir padėkoti už jų meilę bei amžiną draugiškumą. Norėjau daug kartų pasakyti: „Aš myliu jus". Bet galėjau tik žiūrėti ašarų pilnomis akimis ir tikėti, kad jie supranta.
Nebuvo reikalo kalbėti: jie viską suprato ir tylėdami stovėjo greta manęs, žiūrėdami man į akis, spinduliuodami savo meile, pripildydami mane dvasios, nugalinčios visą skausmą. Keletą brangių sekundžių mes žiūrėjome vieni kitiems į akis ir bendravome širdimis. Tuo metu jie pasakė man žinią, kurią aš visuomet branginsiu kaip šventą amžinos mūsų draugystės ženklą. Jų žodžiai ir jų buvimas suteikė man daug paguodos. Aš žinojau, kad jie žinojo ne tik mano jausmus, bet ir naujo mano gyvenimo kelią ir skausmą, kurį iškentėsiu dėl jų meilės netekimo, žinojo žemės gyvenimo nusivylimus bei ateities kelionės sunkumus. Jie buvo patenkinti mano apsisprendimu grįžti atgal į Žemę. Aš padariau teisingą pasirinkimą. „Bet dabar, – sakė jie, – pailsėk valandėlę". Ir jie pasiuntė man taikų ir raminantį jausmą. Aš jutau, kaip jis užliejo mane, ir tuojau mane apėmė gilus ir gydantis miegas. Kai migau, grožis ir meilė apsupo mane.
Nežinau, kaip ilgai miegojau. Kai vėl atmerkiau akis, buvo antra valanda. Buvo jau daugiau nei keturios valandos po mano mirties. Kiek laiko praleidau dvasios pasaulyje, aš nežinojau, bet keturios valandos neatrodė pakankamai ilgas laikas visam tam, kas atsitiko su manimi. Nežinojau, ar buvo imtasi kokių nors medicinos priemonių mane atgaivinti, ar buvo kas nors įėjęs manęs pažiūrėti. Dabar jaučiausi pailsėjusi, bet dar negalėjau išsivaduoti iš savo gilios depresijos. Tada pradėjau atgaivinti savo patirtį, viską apmąstydama, ir buvau pripildyta nuostabos, kad aš tikrai susitikau su pasaulio Išganytoju ir buvau Jo rankose. Aš pasijutau stipresnė, kai apmąsčiau žinias, gautas Jo akivaizdoje, ir žinojau, kad Jo šviesa visuomet suteiks man jėgų ir nusiraminimo sunkiose valandose.
Buvau jau beveik užmerkusi akis ir pasiruošusi užmigti, kai išgirdau judėjimą prie durų. Pamėginau pasikelti ant alkūnių, kad geriau įsižiūrėčiau, ir pamačiau sutvėrimą, įkišantį galvą. Aš išsigandau. Tada pasirodė kitas. Jie buvo labai baisios ir keistos išvaizdos, kokią tik įmanoma įsivaizduoti. Penketas jų žengė pro duris, – aš sustingau iš baimės. Jie pasirodė esantys pusiau žmonės, pusiau gyvuliai – žemos, raumeningos būtybės su ilgais nagais ir laukiniais, nors žmogiškais, veidais. Jie artėjo prie manęs urgzdami, burbėdami ir šnypšdami. Jie buvo pilni neapykantos, ir aš žinojau, kad jie nori mane nužudyti. Mėginau šaukti, bet buvau per silpna ir visai sustingusi iš baimės. Buvau bejėgė, kai jie įėjo vidun ir sustojo už penkių ar šešių pėdų (maždaug 1,5 metro) nuo lovos.
Staiga didžiulis šviesos bokštas, panašus į stiklinį, nusileido virš manęs, ir sutvėrimai puolė priekin, matyt norėdami išsiaiškinti jo grėsmę jiems. Bokštas apsaugojo mane, jie puolė jį, mėgino ant jo užlipti ir geriau įsitaisyti. Bet bokštas buvo per aukštas užlipti, ir jie labai nusivylė. Jie rėkė ir keikėsi, šnypštė ir pradėjo spjaudytis. Buvau persigandusi, jausdama mindžiojant mano lovą. Sutvėrimai buvo užsispyrę, ir aš nežinojau, ar bokštas pajėgs atlaikyti. Aš net nežinojau, kas čia vyksta.
Kai galvojau, kad daugiau neištversiu, ir mano baimė, atrodė, visai nugali mane, trys karštai mylimi mano angelai, vienuoliai vėl įžengė į kambarį, ir sutvėrimai spruko. Angelai patarė nebijoti, nes esu apsaugota. Jie pasakė, kad velnias buvo labai įpykęs dėl mano apsisprendimo grįžti į žemę, ir kad jis pasiuntė tuos galingus demonus mane sunaikinti. Jie paaiškino, kad bokštas saugos mane.


Trumpai apie Betės misiją

Dar tebegyvendama ką tik patirtais įspūdžiais, Betė savo palatoje išvydo regėjimą. Palatoje atsirado maža, maždaug trejų metukų mergytė ir jos vyras Džou. Mergytė buvo linksma, žaidė, sukiojosi, šoko, o Džou sėdėjo ant kėdės, užkėlęs koją ant kojos. Mergytė priėjo prie Džou, padavė jam savo rankeles, viena koja atsistojo ant atkištos Džou pėdos, o kitą koją kaip balerina ištiesė atgal. Netrukus regėjimas išnyko. Tik gerokai vėliau Betė suprato, kad tai buvo ženklas apie jos misiją, dėl kurios ji ir sugrįžo.
Pasveikusi Betė sugrįžo namo. Gyvenimas tekėjo sava vaga, bet susilaukti norimo vaikučio jie jau nebegalėjo. Praėjo nemažai laiko, ir netikėtai socialinė tarnyba paprašė jos laikinai, kol bus surasti galintys įvaikinti giminaičiai, prižiūrėti indėnų kilmės tėvų netekusį kūdikį – mergytę. Betė sutiko. Mergaitę jie augino ilgokai, maždaug metus. Betė ir jos šeima mergaitę pamilo ir prie jos prisirišo. Tačiau vieną gražią dieną socialinė tarnybą mergaitę paėmė ir atidavė surastiems giminaičiams. Su mergaite Betė skyrėsi labai skaudama širdimi.
Praėjo dar metai ar daugiau. Nors mergaitė buvo išvežta toli, bet pasiekė gandai, kad su ja elgiamasi labai blogai. Kai Betė su socialiniais darbuotojais nuvyko ieškoti mergaitės, rado ją ligoninėje. Ji buvo nupešiotais plaukučiais ir taip sumušta, kad buvo leisgyvė. Socialinė tarnyba vaiką iš netinkamų globėjų atėmė ir sugrąžino buvusiajai. Kai Betė paėmė mergytę ant rankų, ji taip stipriai ją apsikabino, kad neįmanoma buvo atplėšti. Apie tris mėnesius vaikas išbuvo ant jos rankų, kol atsigavo, nors iš pradžių atrodė – vargu ar atsigaus.
Mergaitė tapo vėl linksma ir visų mylima. Ir netikėtai, vieną vakarą Betė pamatė po klinikinės mirties regėjime matytą vaizdą: jos vyras Džou vėl sėdėjo užkėlęs koją ant kojos, o mergaitė pribėgo prie jo ir, padavusi jam savo rankeles, viena koja atsistojo ant jo atkištos pėdos, o kitą kaip balerina ištiesė atgal. Vaizdas buvo lygiai toks pat, kaip ir kadaise regėtas ligoninės palatoje. Betė suprato, kad ji sugrįžo į žemę užauginti šitą mergytę, kurios pati jau nebegalėjo pagimdyti.
Peržiūrų: 1667 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 4.2/6
Viso komentarų: 2
+1   Спам
1 giedre3325   (11.08.2011 01:25)
seniai jau taip neverkiau smile gera buvo viska skaityti.. aciu, kad idejot smile

2 Žemaitis   (10.03.2012 17:58)
Ta knyga buvo spausdinta žurnale "Žmogus" 1995-96 metais,jei gerai atsimenu,gal pas juos yra užsilikusi šios knygos visa kopija. Gera knyga

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Rugpiutis 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0