Christan Hummel

Šiandieniniai fizikai irgi pritaria šiai filosofijai. Kvantinė fizika teigia, kad visi dalykai, kurie tik gali egzistuoti, tikrai kur nors egzistuoja, ir tai vyksta vienu metu. Ši mintis sukrės ne vieną, bet įprastinėje realybėje mus įkalina linijinis mąstymas ir jo akivaizdūs apribojimai. Kai pradedame žvelgti anapus tų ribų, pasaulis tikrai atrodo kitoks.

Šamanui arba gydūnui realybė yra ne objektyvi. Ją formuoja mūsų įsitikinimai. Psichologai žino, kad įsitikinimai kartais netgi verčia mus nepaisyti tų signalų, kuriuos siunčia aplinka. Tą reiškinį patvirtina Naujojo pasaulio užkariavimo istorija. Buvo keista, kad atvykėliai ispanai taip lengvai susidorojo su daug didesniu skaičiumi vietinių indėnų. Juolab kad pastarieji turėjo matyti atplaukiančius laivus, tad galėjo pasiruošti gynybai. O vis dėlto indėnai laivų nepamatė! Kodėl? Laivai nebuvo indėnų realybės dalis, jų protas neturėjo tokios sąvokos ir fizinį vaizdą užblokavo. Vieninteliai, kurie galėjo matyti laivus, buvo magai, mokantys žvelgti anapus fizinės realybės ribų.

Realybės filtravimo sistema

Tam tikra mūsų smegenų dalis gaunamą sensorinę informaciją filtruoja. Jeigu gautume visą sensorinę informaciją, ko gera, išprotėtume. Filtravimo funkcija veikia kaip sekretorė, kuri į vadovo kabinetą interesantus įleidžia tik pirmiau juos surūšiavusi ir atmetusi nereikalingus.

Arba štai stovi pakelėje pastatas. Jūs kasdien pravažiuojate pro jį bent po keletą kartų, tačiau jo net nematote. Pamatote tik tada, kai jo jums prireikia. Taip atsitinka todėl, kad smegenys informaciją apie pastatą įsileidžia tik tuo atveju, kai ji jums yra reikalinga.

Be smegenų filtravimo sistemos, yra ir kita sistema, reguliuojanti informacijos įtekėjimą į smegenis. Tai įsitikinimų sistema. Mums bus įmanomi tie dalykai, kuriuos laikysime įmanomais. Pavyzdžiui, daugiau kaip šimtą metų sportininkai tvirtai tikėjo, kad mylios nubėgti greičiau nei per keturias minutes neįmanoma. Bet kai vienas atletas tą ribą įveikė, griuvo ir mentalinis barjeras. Pirmiau buvo neįmanoma, dabar – savaime suprantama. Dabar tas rezultatas pasiekiamas taip dažnai, kad niekas į jį net nekreipia dėmesio.

Panašiai į tokius barjerus reaguoja ir gyvūnai. Pavyzdžiui, San Diego zoologijos sodo tvarkytojai aptvėrė gazeles tvora, kurią jos galėjo kuo lengviausiai peršokti, bet nesiryžo to daryti tol, kol kartą viena išgąsdinta gazelė tvoros neperšoko. Tvora tapo niekam tinkama, nes gazelės sužinojo, kas yra įmanoma.

Kiek mūsų kaip tos gazelės esame suvaržyti ribų, kurių nesame bandę įveikti? Kaip sako šamanai, mūsų galimybes apibrėžia įsitikinimai, o ne realybė.

<…> Sakoma, kad nebūtina kariauti su tamsa. Įžiebus šviesą, tamsa tuoj pat išnyksta. Nors egzistuoja daugybė realybių, dvi skirtingos realybės vienu metu egzistuoti negali. Mes turime rinktis, kurioje realybėje norime gyventi, ir į ją pasinerti. Tą, beje, nuolatos ir darome. Mes renkamės kiekvieną akimirką, o to pasirinkimo instrumentas yra mūsų mintys.

Saltono (druskingoji) jūra: įsitikinimų sistemos pokyčiai

1998 metų vasarį pirmą kartą patyriau, kad fizinė realybė yra mūsų minčių ir įsitikinimų ats­pindys. Iki tol tai buvo tik sąvoka, teorija, apie kurią skaičiau knygose ir net tikėjau esant tiesa, bet kurios niekada nebuvau patyrusi pati. Aš ir mama dirbome su energijomis Kalifornijos dykumoje ir nusprendėme apžiūrėti teritoriją, nes žinojome, kad prie Saltono (druskingosios) jūros yra jėgos vieta. Nė viena iš mūsų nebuvo pasiruošusi išvysti tai, ką pamatėme. Padvėsusių žuvų dvokas buvo toks bjaurus, kad vos galėjau kvėpuoti. Taip, ant kranto kiek akys užmatė gulėjo tūkstančiai negyvų žuvų.

Nors žinojau, kad čia vanduo, atrodė, kad žiūriu į gryną naftą. Jokių vandens požymių – nei spalvos, nei kvapo… Nemoku apsakyti siaubo, kurį patyriau žiūrėdama į vietovę vos už dviejų valandų kelio nuo savo namų.

Nežinojome, ką daryti, bet mūsų širdys plyšo iš skausmo ir nesuvaldomo noro veikti, todėl viduje paklausėme: „Brangusis Dieve, kaip galime padėti?" Paskui vedamos intuicijos mes atlikome labai paprastą procesą, ne ką sudėtingesnį už tai, kas aprašyta šioje knygoje. Mes pasimeldėme įvairių šventų pasaulio vietų vandenims ir atlikome garso dažnių valymo procedūrą – tą buvome dariusios įvairiuose miestuose, kai vykdėme užterštumo mažinimo programą. Taip pat mintimis sukūrėme Budos virsmo koloną ir sujungėme ją su keliais galingais deviškosios energijos taškais, esančiais aplink tą vietą. Viskas užtruko mažiau nei valandą. Nežinojau, ar mūsų mažutė ceremonija ką nors reiškė, bet pasijaučiau geriau. Viduje girdėjau Gamtos balsą: „Nesijaudink. Grįžk po poros savaičių." Atvirai pasakius, netikėjau, kad per dvi savaites kas nors galėtų pasikeisti. Taip aš tuomet maniau. Tačiau kai grįžau (tai įvyko po trijų mėnesių, 1998-ųjų kovą), mano didžiuliam nustebimui, pamačiau visiškai kitokį vaizdą.

Kadangi su savimi turėjau fotoaparatą, nufotografavau vandenį, kuris jau buvo visiškai pasikeitęs. Jis tapo skaidrus, jame plaukiojo vandens paukščiai. (Suprantama, aną kartą jų čia būti negalėjo.) Oras visiškai nebedvokė. Ir skraidė drugeliai! Jaučiausi lyg stebuklų karalystėje, niekaip negalėjau patikėti, kad čia tas pats ežeras. Nors labai džiaugiausi tokiomis permai­nomis, tikrai nemaniau, kad tai kaip nors susiję su mūsų paprasta ceremonija. Pamaniau, kad ežerą išvalė vyriausybinės organizacijos ar koks nors aplinkosaugos entuziastų klubas. Galų gale kaip jie galėjo NIEKO nedaryti – juk ežero būklė buvo tokia pasibaisėtina? Tačiau kai ėmiau domėtis, kas atliko šį kilnų darbą, atsakymo negavau -niekas nieko nežinojo.

Nors tuo metu Saltono jūra buvo tarp nešvariausių Šiaurės Amerikos vidaus vandens telkinių, niekas neparodė iniciatyvos kaip nors jį išvalyti. Akivaizdu, kad situacija atsi­dūrė aklavietėje – buvo sprendžiama, kokių veiksmų imtis, galiausiai vietos valdžia nutarė skirti pinigų šiai problemai ištirti. Beveik po pusantrų metų nuo to laiko, kai mes ten lankėmės su mama pirmą kartą, laikraščiai išspausdino kelis straipsnius apie Saltono jūros būklę. Aišku, kad rezultatai mokslininkus sutrikdė. Vieno iš tokių straipsnių pavadinimas skelbė: „Saltono jūros vandens tyrimų rezultatai patenkinami: priešingai, nei tikėtasi, pesticidų neaptikta." Ypač įdomus tas faktas, kad Saltono jūra yra visiškai uždara: į ją niekas neįteka ir niekas iš jos neišteka (tai matome žemėlapyje). O į rytus nuo jos yra vienas didžiausių Kalifornijos žemės ūkio rajonų. Visos atliekos ir pesticidai patenka į Saltono jūrą ir niekur neišteka. Tai kurgi tie teršalai dingo? Pasak Mašelės Smol Rait, kuri yra dirbusi savo soduose Virdžinijoje su devomis, malda gali transformuoti fizinius elementus! Ji nusiuntė į laboratoriją savo sodo dirvos mėginius, paimtus prieš maldos sesiją ir po jos. Rezultatai rodo, kad fizinė dirvos sudėtis pasikeitė paprasčiausiai bendradarbiaujant su deviškuoju dirvos sąmoningumu.

Pasirodžius minėtiems straipsniams, panorau dar kartą ten grįžti ir pati pamatyti, kaip dabar atrodo Saltono jūra. Kaip matote nuotraukose, negyvų žuvų neliko nė ženklo, vanduo buvo skaisčiai mėlynas, visa gamta pasikeitusi! Tuo metu pradė­jau vesti seminarus visame pasaulyje, mokiau, kaip valyti aplinką. Paskui ėmė plūsti laiškai – žmonės rašė, kad, išbandę mano metodus, gavo puikius rezultatus: užteršti vandenys tapdavo švarūs, atgaudavo normalią spalvą, grįždavo į savo vietas vandens gyvūnai, tarp jų – ir delfinai, itin mėgstantys švarius vandenis.

Tai buvo mano didysis pasiekimas! Visos ribos, kurias anksčiau laikiau tikromis, staiga sugriuvo. Nebegalėjau žiūrėti į pasaulį tokiomis pačiomis akimis. Ir po daugiau kaip šešerių metų darbo žinau, tiesiog tikiu, kad šį pasaulį galima pakeisti, padaryti geresnį.

Nors buvau mačiusi, kaip mano mokytojas Šri Satja Sai Baba Indijoje darydavo stebuklus, netikėjau, kad ir aš tai sugebėsiu. Laikiau jį Šventuoju, kuriam lemta daryti antgamtinius dalykus. „Tai tiesiog mano prigimtis", – taip sakydavo jis. Nesupratau, kad tokius stebuklus gali daryti kiekvienas eilinis žmogus, toks kaip aš. Juk Biblijoje parašyta: „Šiuos dalykus ir daugybę kitų jūs darysite…"

Kai kuriems tai gali atrodyti neįtikėtina, jie kaip tos gazelės bijos iliuzinių kliūčių, tačiau vieną dieną tikiuosi, jie suvoks, kad visos kliūtys yra jų proto kūriniai.

Kitiems šie dalykai yra visiškai natūralūs, galų gale visi esame išgyvenę įvykių, kurie tuo metu atrodė nepaprasti. Todėl manyčiau, kad labai svarbu tai pajusti patiems. Tokią galimybę jums ir suteikia ši knyga – patirti viską asmeniškai, pamatyti savo akimis, kaip lengvai ir greitai ši fizinė realybė reaguoja į meilę, ketinimą ir maldą.

Šaltinis: Christan Hummel „Erdvės valymas"