“…Migdantis, seilėtas, niekur nevedantis dvasinis tekstukas…” 1 - 29 Ноября 2014 - Šviesos keliu
Sekmadienis, 04.12.2016, 14:11
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2014 » Lapkritis » 29 » “…Migdantis, seilėtas, niekur nevedantis dvasinis tekstukas…” 1
16:35
“…Migdantis, seilėtas, niekur nevedantis dvasinis tekstukas…” 1

Pabandykime pasiaiškinti šiandiena tampančius vis aktualesniais  kai kuriuos klausimus. Vieno straipsnio rėmuose tai netilps, pabandysim per tris sutalpinti.

Kas tai yra dvasinis išsilaisvinimas? Kam jis mums reikalingas? Kame gi iš tikro viso to prasmė? Kas tai yra tikras pasninkavimas ir aukojimas Dievui? Ar gali kas nors atleisti nuodėmes? Kas tai yra Geliarai ir kuo jie skiriasi nuo šventųjų? Ir dar daug kitų panašių klausimų, ieškantiems dvasingumo. Tai gal padės nors truputi daugiau suprasti tik pradedantiems ieškoti, domėtis tuo. Na ir “patyrusiems” ieškotojams gal nepamaišys.

Šiandiena pasaulyje atsiranda vis daugiau žmonių, esančių pačio savęs paieškoje, tačiau kartais patys nesupranta ko jie iš tikro ieško.Jie žinoma jaučia, kad mes gyvename Žemėje ne dėl to, kad tik banaliai daugintis kaip rūšiai, pasistatyti savo būstą ir dar stengtis pasivogti pinigų iš valstybės, ar ką nors apmauti, bet dėl kažko tai žymiai daugiau. Dėl ko iš tikro žmogus yra šiame materialiame pasaulyje? Kas duoda viso šito supratimą?

Anksčiau ar vėliau tai mums duoda atėjusi gyvenimo svarbos supratimo patirtis, atėjęs supratimas to, kad yra materialus pasaulis ir yra visiškai kitoks - dvasinis pasaulis.

Materialus pasaulis, su visomis jo matomomis ir nematomomis egzistavimo formomis, taip pat, kaip ir viskas kas jame - yra baigtinis, turi pradžią ir turi pabaigą. Viskas jame susiveda tik į vieną. Viskas yra tuščia, viskas - iliuzija, kadangi viskas - tik laikina. Na o dvasinis pasaulis - jis amžinas ir viskas, kas yra jame, negali niekada numirti, ar išnykti.

Materialus pasaulis visada bando dominuoti žmoguje. Taip gimsta jo įvairūs šablonai žmonėms, pagal kuriuos žmonės ir gyvena. Bet savo gyvenime, praktiškai kiekvienas žmogus nors kartą susiduria su tuo, jog pajaučia šio matomo pasaulio iliuziškumą, jei taip galima pasakyti. Susiduria su tuo, kas yra žymiai daugiau, kas yra už šio materialaus pasaulio, susiduria su tuo, kas neturi ribų, su tuo, kas pas mus ir vadinama Dievo pasauliu. Bet ne kiekvienas tai gali priimti, kadangi daugeliui žmonių materialaus pasaulio viršenybė yra pakankamai stipri ir ji dominuoja jame.

Tada, atėjusias tokias mintis, žmogus išvaro iš savęs ir toliau  gyvena tik primestais materialumo šablonais, tai yra, gyvena “kaip visi”. O tai ir yra didžiausia, bei liūdniausia žmonijos problema, nes tai tik išorinis teatras – o ne tikras gyvenimas.

Šiandiena daugelis žmonių klaidingai mano, jog dvasingumas tai  tėra tik ėjimas į bažnyčią ir meldimasis kam nors, ar maldų skaitymas, pamokslų klausymas. Tačiau, tai visiškai nėra dvasingumas.

Maldos, kaip ir meditacija, ar kokios nors mantros, ar dar kas nors panašaus - tik įrankiai, kurių pagalba žmogus žengia dvasingumo link, kurių pagalba galima pasiekti dvasinės laisvės. O pats dvasingumas, kaip toks, neturi kokių tai rėmų, tai neišsenkantis šulinys, tai šunys be dugno.

Paimkime, kad ir dabartinį religinį, taip vadinamą ritualą -  “pasninkavimą”. Iš tikro, tai neturi būti vien tik materialus, ritualinis veiksmas ir anksčiau niekada toks nebuvo. Tik dabar, iš tos, kažkada tai buvusios dvasinės praktikos, liko išorinis ritualas, ribojantis kokių tai maisto produktų vartojimą. Pirmiausia, vis dėl to, tai turi būti dvasinis veiksmas, atsiribojant nuo materialaus pasaulio. Tai žmogaus kasdienė kova, su savo Gyvulišku pradu (materialiu protu, ego, ar dar kaip pavadinkit, neturi reikšmės). Žmogus pasninkauja, galima sakyti, savo dvasioje, pasninkauja nuo materialaus pasaulio. Štai ką reiškia tikras pasninkavimas.

Tas pats ir su aukojimo supratimu, apie tai mums ir nori perduoti protėviai, palikdami savo piešinius ant uolų. Kokias aukas duodavo žmogus Dievui? Savo Gyvuliško prado auką. Ir Jam tikrai nėra didesnės ir kitos priimtinesnės aukos, nei nuosavo Gyvuliško prado auka. Tokiu būdu, žmogus išsilaisvindavo, o jo dvasia, dvasinis pradas įgydavo jėgą, taip jis įgydavo pažinimą. O kas vyksta dabar? Kas liko iš to? Atsisakoma tik nuo atskiro maisto ir tai tik laikinai, aukoja pinigus, nuperka žvakių. Kam tu tai aukoji ir dėl ko, žmogau? Kam Dievui reikia to – kas ir taip Jo. Kaip tu tai gali paaukoti? Niekaip. Tai tik eilinė materialaus proto gaudyklė ir nieko daugiau.

Juk iš tikro, mes nieko daugiau negalime paaukoti ir duoti Dievui, apart savo Meilės ir pagarbos Jam. Vienintelis vertingas dalykas, ką žmogus gali duoti Dievui  – Naują Angelą. Štai ką jis privalo duoti ir tai yra priimtina, tai tikrai yra džiaugsmas, palaima dvasiniam pasauliui. Visas kitas aukojimas - kvaila ir juokinga, žemiškame supratime. Tai nėra priimama. Kartais, kada žmogus net paskutinį duonos kąsnį atiduoda, aukoja, o kokia prasmė iš tokios paaukotos duonos, jei vis tiek vėliau gailėsis to, jei materija jame vis tiek turės viršenybę.

Kokia tokio aukojimo prasmė, jei žmogus atsisako kokių nors produktų vartojimo, ar dar ko nors panašaus? Pirmiausia užsiduokite sau klausimą, kas tuos produktus vis tik vartoja? Argi juos vartoja jūsų Esybė? Nors ir sunkaus, riebaus maisto atsisakymas pravers, bet tik kaip jūsų tos biomašinos profilaktika, kad ji dariedėtų iki finišo...

Ir visai kitas reikalas, kai žmogus nenaudoja atitinkamas mintis, primestas jam materialaus pasaulio, štai kame slypi tikro pasninkavimo paslaptis.

O pačios maldos, kad ir skirtos Jėzui Kristui, iš tikro turėtų būti sakomos ne tam, kad Jis tavęs pasigailėtų, ar ko nors gauti iš jo, o tik tam, kad jomis užsidengti, užsikimšti, atsiriboti, nuo Gyvuliško prado skleidžiamų minčių, tuo pačių ir ribojant jo poveikį jums, kaip Asmenybei. Kada žmogus pastoviai kartoja Dievo vardą, kreipiantis į Jį, tuo momentu jis užblokuoja visas kitas mintis ir giliau pasineria į savo sąmonę, susikoncentravus tik į tą Dievo vardą. O galutiniame rezultate, pasiekia ir savo giluminių jausmų pasireiškimo. Malda tėra tik įrankis, kaip ir meditacija, bet įrankis šis skirtas visiškai ne tam, kad ką nors gauti materialaus iš ko nors, o tam, kad pačiam save tobulinti, dirbti su savimi, tik tam.

Na kad ir paimkime dvasinę praktiką Lotoso Žiedas. Juk ten mes taip pat specialiai, priverstinai atsisakome kitų materialių minčių, įvedame save į tam tikrą būseną ir vėl, kaip ir toje maldoje, bandome pasiekti tuos giluminius savo jausmus, einančius iš vidaus. Žinoma, galima tai atlikti ir kitų meditacinių praktikų, arba sakysime mantrų dėka, kurios palaipsniui atveda vėl prie tos pačios mūsų siekiamos būsenos, tik aplinkiniu keliu. Rezultatai turi būti vieni ir tie patys, kokį iš tų įrankių benaudotum.

Tai yra, tuo norima pasiekti giluminio savo pasaulio, kuris yra kiekviename žmoguje, kadangi kiekviename žmoguje yra ir Dievo pasaulio dalelytė. Ir kada žmogus pradeda tai jausti, priimti, tai yra, ne tik teoriškai žinoti, bet ir kartais jausti kažką tai gero, einančio iš vidaus, pasiekiant tą pasaulį.

Ir jei iš tikro žmogus teisingai pasninkaujama, kada atsisakoma nuo visų gyvuliško prado pagundų -"produktų", žmogus ir gali pasiekti tas Tiesas. Tokiu būdu jis, kaip asmenybė ir išsigelbsti, tai yra, jis nustoja būti mirtingu.

Savo laikiname egzistavime šiame pasaulyje, jis galima sakyti, kuria sau amžinybę, tai ir yra tikras dvasingumas. Kol žmogus yra savo fiziniame kūne, jis gali viską: tapti nemirtingu, arba taip ir likti tik mirtingu. Pasirinkimas visada lieka tik jam. Ir pagal mane, tai daugiau nei teisinga šiame pasaulyje.

Nepriklausomai nuo to, ar tai būtų vakarų ar Rytų religinės  šventyklos, daugelis žmonių šiandiena ateina į jas ne dėl to, kad  rasti ten savo dvasinę laisvę, arba bent jau kelią jos link, nors tam juos ir stumia jų vidinis jausmas. Dažniausiai jie ten ateina jau su turimu pakeitimu, nuo materialaus proto. Kadangi ten nuėję, jie svajoja ir prašo ne ko nors kito, ne savo sielos išgelbėjimo, o būtent ko nors materialaus, kas jiems būtų vertinga dabar, šiame materialiame pasaulyje. Pavyzdžiui, prašo dėl artimųjų, ar dėl sveikatos, dėl duonos kasdieninės kąsnio, dėl visko, apart Asmenybės laisvės. Tai yra, apart Sielos išgelbėjimo. Tame ir slypi daugelio religinių “tikinčiųjų” didžiausia problema.

Žmonės visiškai užmiršo kas jiems yra svarbiausia gyvenime. Jie nebejaučia tikro poreikio, nejaučia to, kas jie yra iš tikro. Žmonės ateina į šventyklas, ateina pas Dievą, kaip į kokią tai eilinę universalinę parduotuvę, nes ateina prašyti tik ko nors materialaus. Jie neateina tam, kad surasti savo asmenybės dvasinio kelio, štai kas labiausiai apmaudu tokiuose tikėjimuose. Jie daugiau ateina atlikti kažkokių tai religinių apeigų, ritualų ir tokiu būdu sudaryti sandėrį su Dievu. Pavyzdžiui, aš atėjau į šventyklą, uždegiau žvakutę, arba atlikau meditaciją, perskaičiau maldą, tai yra, atlikau tai, kas man ir buvo pasakyta kunigo, ar dar ko nors. Vadinasi už tai man priklauso, kad būtų atleistos visos nuodėmės, vadinasi viskas už tai pas mane jau bus gerai. Bet kodėl patys žmonės neatlieka tam jokių pastangų? Kodėl patys nedirba su savimi, netobulina savęs?

Tikrame tikėjime, tokio supratimo, jog kas nors, už ką nors praeitų jo kelią, atleistų kieno nors nuodėmes ir panašiai, neturi būti iš vis. Paprasčiausiai, žmonės taip bando tik perkelti atsakomybę už savo elgesį kam nors kitam, kitaip sakant, surasti išorinį atpirkimo ožį, kaip visada.

Štai čia jau ir yra ta esminė vieta, kai žmogus savo tikėjime nueina į šalį nuo savo dvasinio prado, nuo esmės. Juk dvasingumas - tai pirmiausia atsakomybės prisiėmimas būtent sau, už tai ką tu darai ir kam tai darai, suprantant koks tavo veiksmų galutinis tikslas. Todėl, tam ir yra sakoma, jog  kasdien, kiekvieną savo gyvenimo minutę, mes pastoviai turime dirbti su savimi. Ką reiškia toks darbas?

Tai reiškia, kad mes pastoviai turime dvasiškai vystytis, tai turi tapti gyvenimo būdu, o ne tik laikina atrakcija laisvalaikiui. Deja, žmonės daugiausia orientuojasi tik į materiją ir kartais, net visiškai nejaučiantys savyje vidinio dvasinio potencialo. Bet už tai, jie pilnai jaučia materijos vartotojo potencialą. Šiandienai žmonės prarado ir nenumaldomai greitai bėgančio laiko supratimą, o tuo pačiu, savo materialaus kūno neišvengiamo galutinio taško artėjimą. Negalvoja, arba stengiasi negalvoti, kad anksčiau ar vėliau ateis toks laikas, kai į tavo mirusio kūno grabo dangtį įkals paskutinį vinį. O kas toliau?

Štai apie tai, kas toliau, žmogus dažniausia ir negalvoja. Bet problema čia slypi žymiai giliau. Suprantama, jog materialus protas stiprus ir jis pastoviai siekia tik pavergti. Tai visos materijos dėsnis ir tokius dėsnius žino visi. Žmonės daugumoje taip ir gyvena pagal tokius dėsnius: stiprus bando prislėgti, pavergti silpnesnį, silpnesnis bandys apgauti stipresnį ir taip pat jį pavergti, arba kitą už save silpnesnį. Štai taip ir praeina daugelio žmonių visas gyvenimas, tokioje kovoje dėl dominavimo, kovoje už būtį. Bet juk kiekviename žmoguje dar yra ir pirmapradis poreikis dvasingumui, svarbiausiam. Yra toks vidinis instinktas.

Koks žmogus bebūtų, ar tai būtų ateistas, ar tikintis religijomis, plejadiečiais, absoliutu, kuris jam diktuoja tekstus, ar dar kuo nors, visada jaučia, kad jis yra ne šiaip sau gyva materiali būtybė. Jis jaučia, kad gali dar daug, jaučia, kad gali tapti ir kitokio pasaulio dalimi, to kito beribio pasaulio dalimi. Bet šiandiena visa bėda yra tame, jog visa tai, pas daugelį žmonių, nuėjo tik į banalius materialius ritualus ir pamėgdžiojimus, nesuprantant viso šito esmės ir svarbiausia – nebežinant tikslo.

Anksčiau, daugelis eidavo į vienuolius būtent todėl, jog norėjo, siekė susiliesti su Dievo pasauliu, kad tas ryšys nenutrūktų, kad jis išliktų kiek galima ilgiau, bandant apriboti savo gyvuliško prado poreikius, ignoruojant juos. Na o šiandiena, iš visame pasaulyje esančių vienuolių, beliko tik vienetai tikrų dvasingų, su kurias gali pabendrauti apie tikrą dvasingumą, o girdinčių Tiesą, iš vis gal tik keletas dešimčių, tai yra tų, kas iš tikro tarnauja Jam. Visa kita šiuolaikinės dvasininkijos milijoninė armija – tik eiliniai vartotojai, bandantys atsikąsti kuo didesnį kąsnelį ir tuo pamaloninti savo didenybę išdidumą.

 Galima sakyti, jog žmogaus Siela kūne –  Asmenybei suteiktas šansas įgyti dvasinę laisvę.

Pirmapradžiai, apie taip vadinamą armakedoną, kas dabar populiaru, žmonės kalbėdavo visiškai kitaip. Sakydavo, jog ateis kada nors tokie laikai, kai žmonės visiškai užmirš tai, kas jie yra iš tikro ir jeigu tokiame pasaulyje nebeliks tokių, kas taip sakant, “pastovėtų” už dvasinį pasaulį, tai toks, visiškai be dvasingumo pasaulis, nustos egzistavęs. Tai ir yra, visos žmonijos civilizacijos egzistavimo pabaiga. Ir pirmapradžiai, nė viename mokyme nebuvo kalbama, kad visi prisikels iš mirusiųjų, visiems bus atleista ir tada bus gerai, neįdedant jokių asmeninių pastangų. Visada buvo kalbama apie tai, kur po fizinio kūno mirties eina žmogus, kaip Asmenybė.

Juk pas žmogų praktiškai tik du keliai, arba jo kelias į mirtį, kartu su materija, per ilgalaikį būvimą subasmenybe, arba kelias į amžiną dvasinį pasaulį, į Dievo pasaulį. Deja, žmonės visa tai gerokai primiršo.

Šiandiena religijose viskas jau pakeista. Tikros žinios pakeista tik viltimi, kad viską galima gauti po to, kada nors ten, kažkur ir žinoma, tik tada, jei visą savo gyvenimą būsi nuolankus ir paklusnus tarnas kai kam.

O kas visa tai pakeičia? Kieno ausys kyšo, už tokių pakeitimų? Vėl gi, kyšo tos pačios materialaus proto sistemos ausys. Ji protinga, ji stipri ir tai yra kiekvieno žmogaus, gyvenančio žemėje, neatskiriama dalimi.

Smegenys, su visu jų sudėtingumu, tai vis tiek tik materialaus pasaulio dalis, žmogaus sąmonė taip pat yra materialaus pasaulio dalimi. O štai Asmenybė jau turi teisę rinktis tarp dviejų pasaulių kam priklausyti. Ir ką ji pasirinks, tai jau tik kiekvienos Asmenybės reikalas. Jei materialų pasaulį, tai reiškia neišvengiamą ilgą būvimą subasmenybės kokybėje, reiškia neišvengiamą savo mirtį. Bet jei pasirenka sau dvasinį, kitokį kelią – dvasinio savęs vystymo, turi galimybę susilieti su Siela ir tada išeiti į amžiną dvasinį pasaulį. Bet, kažkodėl tai, šiai dienai, visa tai daugelio žmonių yra absoliučiai pamiršta.

Mes dažnai savo gyvenime skubame gelbėti kitų sielų.  Bet, dažniausia tai darome, remiantis tik savo asmeniniu išdidumu, kuris kaip tik ir primetamas materialaus pasaulio. Ir tokiu savo veiksmu, kitam žmogui sukeliant tik savo asmens viršenybės jausmą virš jo, o tokiu atveju visos tos mūsų pastangos, išgelbėti ką nors, pačiam skęstant, nueina niekais, jos paprasčiausiai atstumiamos.

Kada toks “geradaris” žmogus pradeda melstis visų labui, bando gelbėti visą pasaulį, bet per prieš tai buvusį laiką, net nepažino pats savęs, apie kokį kitų išgelbėjimą tada svaigstama, jei pats sėdi toje pačioje bačkoje kartu su visais? Tai irgi yra savotiška užmarštis, šiuolaikinių žmonių nesupratimas, kas tai vis tik yra ta Siela. Tokie žmonės nesupranta, jog jie tėra tik Asmenybės, praktiškai ir neturinčios jokios savo valios.

Nes, pati sau, valia kaip tokia, yra tai – kas kuria. Žmogus gali tik rinktis, bet kurti jis kol kas negali ir tai yra tiesa. Tačiau ji žinoma užgauna žmogaus išsibujojusį išdidumą, tiesiog dirgina puikybę. O iš kur tas išdidumas dygsta, nuo ko gi jis aplamai? Nuo esančio jame materialaus proto, nes visoje materijoje veikia dominavimo virš kitos materijos dėsnis. Štai gal būt kur yra pati didžiausia žmonių problema. Apie kitą žmogų daugelis gali galvoti ir kalbėti kiek tik nori, pamatyti “visus” jo trūkumus, neteisingus kelius, ar privalumus, bet apie patį save, tai jau ne. Tai tik parodo, jog tokiam žmogui dar pakankamai daug reikia dirbti, kad bent šiek tiek priartėti prie tikro dvasingumo. Ir tai kartais pastebima net iš  tokių žmonių kalbos, tiesiog jauti, pastebi, kad už visų tų pompastiškų žodžių, už tų emocingų gestų, kuriuos demonstruoja asmenybė, nėra nieko, tik tuštuma, nesvarbu, kad jis kalba ir apie dvasinius dalykus, matosi tik kaukė ir to nepaslėpsi jokiais žodžiais...

Materialiame pasaulyje daugelis žmonių bando, taip sakant, atsipirkti prieš Dievą, kaip jie galvoja. Stato dideles šventyklas, aukoja religijoms, manydami, jog taip jie daro kokią tai malonę Jam. 

Kad ir kokias dideles šventyklas statytų žmonės, kad ir kokios minios tikinčiųjų ten nesirinktų, bet Dievo pasaulyje visos tos materialios šventyklos deja, visiškai nėra matomos. Anapusiniame Dievo pasaulyje matosi tik tai, kas nors kiek, nors truputį turi sąlytį su Siela, su ta dalelyte iš To pasaulio ir apie tai vertėtu pagalvoti kiekvienam žmogui, kas siekia ir ieško tikro dvasingumo.

Esmė slypi tame, jog žmonėms vertėtų vis tik dažniau statyti šventyklą Sielai savyje, nei lipdyti bokštus išorėje, būtent statyti vidiniame – Magdalą savo.

Šiame materialiame pasaulyje mūsų sielos nėra matomos. Jos ir negali būti matomos, nes Tai – nepriklauso šiam pasauliui. O štai dvasiniame pasaulyje, žinoma kad kiekviena Siela yra puikiai matoma, bet už tai, ten visiškai nesimato Asmenybės. Tačiau jos Dievo pasaulyje tampa matomos tik tada, kada susiliečia, susilieja su Siela ir tampa vienu, tai yra, nauja Dvasine Būtybe – Angelu.

Žmogus nėra Siela ir ji nepriklauso žmogui – tai vis tik yra dvasinio pasaulio dalis, bet ji laikinai yra žmogaus kūne, kaip kokiame inde, kokone ir tai yra Asmenybės galimybė išsigelbėti, susijungiant su ta anapusinio pasaulio dalimi.

Kam panaudoti savo gyvenimą, pasirinkimas visada lieka tik pačiai asmenybei – ar tuščiam, mirtingam egzistavimui, ar siekti amžinybės.

Viskas priklauso nuo to, ant kiek dabartiniame gyvenime žmogus yra gyvuliško prado vergijoje. Jei žmogus iš tikro dar jaučia poreikį dvasinėms žinioms, jis jas būtinai ras ir gaus, bet ne visada gali jas priimti. Kadangi Tikros žinios priverčia žmogų dirbti, verčia jį plušėti su savimi. Tikras dvasinis kelias priverčia žmogų suprasti materialaus kelio iliuziškumą. Ir tada tos vertybė, su kuriomis žmogus gyveno iki tol, tampa jam absoliučiai tuščiomis, laikinomis. Juk niekas negali būti mums vertinga, jei tai yra tik laikina.

Tokios žinios, jos žinoma visada buvo ir laikas nuo laiko  atnaujinamos, kaip ir A. Novich knygose. Jos leidžia ne tik pajausti žmogui teisingą kryptį gyvenime, bet ir išsilaisvinti iš vergijos, tapti laisva Būtybe. Tapti lygiu tarp lygių, bet kuriuo momentu, kada žmogus tik panorės, leidžia išeiti iš šio materialaus pasaulio.

Jei žmogui atrodo, kad jam žymiai geriau bus materialiame pasaulyje, tai reiškia, kad jį dar pilnai valdo materialus protas. Nes, iš esmės, tas mintis, kurios eina iš priešiško jam materialaus pasaulio, žmogus dažniausia priima kaip savo, nesusimastant iš kur jos atsiranda.

Nuo gyvuliško proto primetamos mintys, jog tau ir taip viskas gerai šiame materialiame pasaulyje: “nėra čia ko įsileisti tau tų žinių, kurios priverčia dirbti” ir duoda galimybę išsilaisvinti, išsivaduoti nuo materialaus proto valdžios. Žinoma, jei žmogus yra absoliučiu to materialaus proto vergu, jis šito tikrai niekada nepriims, kadangi kas tada tokiame žmoguje priima viską ir kas jį valdo?

Bet jei žmogus, nors truputėli yra vis dar jaučiantis dvasinį potencialą ir ieškantis, visada ras, anksčiau ar vėliau ateis prie ištakų. Kito kelio paprasčiausiai nėra.

Panagrinėkim pavyzdžiui, kaip gyvuliškas protas elgiasi žmonių kolektyve? Jeigu sakysime jame yra tik du žmonės, tai tarp jų visada bus nesutarimai, vienas visada stengsis dominuoti ties kitu, o kitas bandys jį apgauti, išsisukti nuo to, pats stengsis dominuoti. Bet kaip tik kolektyve susidaro grupė iš trijų žmonių, tie du visada pradeda eiti prieš tą vieną, jei bus penki, tai kaip taisyklė, trys prieš du, arba keturi prieš vieną, kitaip sakant, bet kuriame kolektyve visada susidaro pasiskirstymas, pasidalinimas. Kodėl? Todėl, kad tam ir yra sudaryta materialaus proto sistemos gynyba, jog žmonės niekada tarpusavyje neapsijungtų. Tokios gynybos prasmė ir užduotis – visada skaidyti, skaldyti ir valdyti.

O štai žmonių minioje jau atvirkščiai, ten žmogus visada praranda savo individualumą. Pavyzdžiui, tarp skruzdėlių, kai jos yra atskirai – tampa niekas, tai yra, tampa neprotingomis, tik minioje įgyja kolektyvinį protą, tai pas žmones minioje vyksta visiškai atvirkščias procesas. Kiekvienas atskirai paimtas žmogaus individas yra tarsi ir protingas, mastantis, bet kai tik atsiduria minioje jis virsta niekuo, susilieja su minia, paklūsta jai, jos nuomonei. Visa tai mes žinoma taikome tik tokiems žmonėms, pas kuriuos dominuoja gyvuliškas pradas, tai yra materialaus proto “vietininkas” žmoguje.

Svarstant ta linkme toliau, pastebėkime, kaip paskutiniu metu didėja žmonijos prieaugis. Kuo daugiau prarandamas dvasingumas, tai tiesiog proporcingai didėja ir žmonių kiekis planetoje. Ir atvirkščiai, kuo daugiau žmonių planetoje, tuo mažiau dvasingumo tarp jų. Veikia tas pats minios principas, tik globaliu mastu.

Kas vyksta dabar? Stipriai vystosi techninis lygis, didėja komfortas, tačiau tuo pat metu, labai stipriai mažėja dvasingumas. Gyvuliškas pradas visada bando ir bandys supriešinti visus žmones ir nebūtinai tik agresyvioje aplinkoje, kaip mano kai kurie, gal sakyčiau daugiau netgi emocinėje.

O emocijos pas žmones gali būti skirtingos. Sakysime kad ir atrodančios “pozityvios” emocijos, pavyzdžiui, tose pačiose, šiandieną daugelio mėgstamose, sportinėse varžybose, arba eurovizijos konkurse. Svarbiausia čia yra išprovokuojamas žmonių emocinis blyksnis, tai yra, žmonių dėmesio akcentavimas, jo įdėjimas, nukreipimas į kažką tai, kas yra tuščią, nereikšmingo, kokią tai eilinę materialią iliuziją. Ir tokiu būdu, žmogus tuščiai išmeta į išorę savo emocijas, energiją.  Čia nereiktų painioti, išmeta ne savo giluminius jausmus, liečiančius ir priklausančius tik dvasiniam pasauliui, o būtent subtilias savo energijas - emocijas. Tokiu momentu, iš žmonių išeina savotiškos emocinės iškrovos, kuriose žinoma yra įdėta ta jėga, arba jos dalis, kuri turėjo būti nukreipta į savo dvasinį vystymąsi, į savęs tobulinimą. Štai tau ir linksmybės, kaip sakoma, pro ašaras...

Materialaus proto sistema, viską visada sustato taip, kad žmonės, kaip galima dažniau būtų išskaidyti, pasidalintų, išsiskirstytų nesvarbu kaip ir kame: į sportinius sirgalius, religinius tikinčiuosius, politines partijas, muzikinius gerbėjus, tautas, šalis, rases ir tt. Ji visada siūlo ir siūlys pasirinkti: keletą sportinių komandų, keletą religijų, ar sektų, keletą politikų, keletą partijų, kad žmogus galėtų balsuoti, ar už kairinį sparną, ar už dešininį, nesvarbu, bet dažniausia visada ne už tai, ką jis nori, kadangi to greičiausiai iš vis nebus pasiūlyta pasirinkime. Žmogui suteikiama savotiška viltis į geresnį karalių, bet  juk tokio karaliaus iš principo negali būti. Sistema tarsi duoda teisę į laisvę rinktis, tačiau, arba vieną, arba kitą išnaudotoją.

Bet juk tai jau ir yra skirstymas. Tai visuomenės suskaidymas į “savus” ir “svetimus”, į “paprastus” ir nepaprastus”, “teisingus” ir “neteisingus”, “krikščionis” ir musulmonus” ir tt. Toks dalinimas ir skaidymas vyksta visur šiame materialiame pasaulyje, net iki pat šeimos lygio. Ir net šeimoje eina skaidymas, skirstymas. Bet kai tik šeimos reikalas liečia santykius su kaimynais, šeima prieš juos nusistato jau vieningai, tas materialaus proto skirstymo šablonas veikia ir yra visur, supranta tai žmonės ar ne.

Kas liečia taip vadinamus stebuklus ir dvasingumą.  Šiandiena, kol mokslas nesugeba atverti visų pasaulio paslapčių, atsiranda vietos ir mistikai. Na o mistika žmogų užburia tuo, jog jis jos pagalba, kaip galvoja, gali įgyti kokių tai antgamtinių sugebėjimų tam, kad galėtų slapčia pavergti kitą.

Tačiau tai tik tėra eilinė gyvuliško proto apgaulė. Kokie gali būti suteikti žmogui antgamtiniai sugebėjimai iš išorės, kai viskas jame jau ir taip buvo nuo pat gimimo ir slypi ne kur kitus o jo vidiniame pasaulyje, tik sugebėk išsiimti.

Tikros dvasinės žinios žmonijoje, visada buvo, nuo pat jos egzistavimo pradžios. Kas tai yra Allat  Ra? Daugeliui nežinomas ir tuo pačiu, bauginantis ženklas bei garsas. Na o baimę, kaip žinome, dažniausiai sukelia nežinojimas ir pastovus gyvuliško prado noras toliau išlaikyti žmogų tokioje nežinomybėje, panaudojant patikimą savo ginklą – žmogaus išdidumą.

Allat Ra – tai Dievo jėga. Ženklas simbolizuoja tos jėgos nusileidimą į šį pasaulį. Apie jį žinojo prieš daugelį tūkstančių metų. Bet kažkodėl tai, prieš porą tūkstantmečių, visa tai pradėjo sparčiai naikinti ir tai vyko visur.

O šiandiena? Praktiškai pasikalbėjus su bet kuriuo tikinčiuoju žmogumi, jis jums visada sakys, jog jis viską ir taip žino, supranta, kas liečia dvasingumą. Sakys, kad jis yra labai dvasingas ir geras žmonėms, net išvardins mums, kokius gerus darbus atlieka dėl kitų ir be klastos.

Bet, juk tikras dvasinis darbas, tai yra žymiai daugiau. Tai dar ir kasdienis, nuoseklus darbas su pačiu savimi, kova su savo nuosavu Gyvulišku pradu. Ir tai, ką po savo gyvenimo užbaigimo gaus asmenybė, tikrai dvasingas žmogus, turi būti tik kaip nuopelnas už jo darbą viso gyvenimo eigoje, tarnaujant dvasiniam pasauliui, o ne dėl materijos pasaulio.

Kartais žmonėms pasiseka, kai jie akis į akį susiduria su mirtimi ir lieka gyvais. Po to, daugelio gyvenimas visiškai pasikeičia, jie tampa, na sakysime taip, nors truputį dvasingesnis, pradeda sparčiau to ieškoti, siekti. Kodėl taip vyksta? Tuo momentu, kai mirtis beldžiasi į duris, Gyvuliškas pradas, galima sakyti  atleidžia savo vadeles, dėl nuosavos žūties baimės ir pas asmenybę atsiranda truputi didesnis laisvės laipsnis, nors trumpalaikiai, kas ir suteikia postūmį dvasingumui, jo paieškai.

Bet daugelis žmonių tai patiria tik senatvėje, tik prieš pačią mirtį, kai pakeisti jau nieko nebeįmanoma. Ir štai su tokių skausmu, bei spaudimu, už beprasmiai pragyventą gyvenimą, buvusi asmenybė po mirties toliau egzistuoja kitos naujos asmenybės, energetinėje struktūroje, kaip “subasmenybė”, na čia galit ir kitokį pavadinimą sukurt, esmės tai nekeičia.

Daugelis žmonių dažnai sako: “Dieve, jei tu esi, padaryk man tai ir tai, arba padėk tame ir tame... Jei Tu tai padarysi, tai aš patikėsiu į Tave, jog tu Esi” Ir iš tikro, kas įdomiausia, žmonėms kartais duodama pagal jų norus to, ko prašė, kažko materialaus. Tik duodama ne nuo Dievo, o būtent materialios sistemos. Štai kur esmė. Kada žmogus, su tikėjimu sukoncentruoja visą dėmesį į savo norą, siekia to, jis iš tikro gali įgyti materialių vertybių. Juk materialaus proto sistemai atlikti tai, vieni niekai, kad ir sakysime pervesti tą žmogų į tokius materialius srautus, kur jam taps komfortiškiau gyventi. Taip žmogus ir toliau savo dėmesį nukreips tik materialumui, jam bus ant tiek komfortiška, kad jis net nesusimąstys apie dvasinį pasaulį. Materialaus proto sistema tai lengvai gali jums suteikti.

O štai dvasinis pasaulis net neišgirs tokio prašymo, niekaip. Todėl, melstis Dievui tik dėl to, kad jis tau duotų sveikatos, arba daugiau pinigų, tai paprasčiausiai juokinga. Arba kaip rašoma knygoje “Sankirta”, tai tas pats, kas kreiptis į Velnią ir melstis jam, manant, jog tai duoda Dievas. Taigi, žmonės, kurie "Dievo namuose" meldžiasi ir prašo ko nors materialaus - meldžiasi materialiam protui, Arimanui, Abraksui, Šėtonui, tai turi daug vardų.

Žmonės pastoviai kažko tai nori materialaus. Sistema ant tiek užkemša žmogaus sąmonę norais, kad jis pastoviai ko nors nori, jam pastoviai kažko tai vis trūksta. Jis visada siekia valdyti daugiau nei turi, bet pasiekęs savo svajonės, greitai ja nusivilia ir stato sau naują tikslą, naują svajonę. Kodėl?

Todėl, kad taip sudaryta pati sistema, kad dar daugiau pavergti žmogų. Ir kokią valdžią žmogus neįgytų materialiame pasaulyje, kad ir kokios jo svajonės nesirealizuotų, visa tai bus tuščia ir laikina. Žmogus kartais supranta jog tai tik iliuzija, bet niekaip negali iš to išlipti. Vidumi supranta, kad panorėjus kažko ir tai gavus, su laiku, tai tampa niekuo, tai tik materija, iliuzija. Tai ir yra tų siekių ir norų pakeitimas, kurie iš tikro, galėtų formuotų jį kaip Asmenybę, kaip tikrą Žmogų.

Bet žmogus dažniausiai nenori pridėti savo pastangų pažinimui. Tačiau tikras dvasinis kelias, tai kasdienis nelengvas darbas ir apdovanojimas už tokį darbą bus žmogui tai, ką mes vadiname išsigelbėjimu. Bet tam reikia pridėti savo nuosavų pastangų. Nors pats tas supratimas gana paprastas. Ant tiek paprastas, kaip kažkas išsireiškė, jog reikia pridėti nemažai asmeninių pastangų, jog suprasti tą paprastumą.

Kodėl kokio nors materialaus noro laukimas yra žymei saldžiau, nei pačio to materialaus daikto įsigijimas? Kadangi visa tai tik laikina iliuzija. O iliuzija ir yra nuostabi tik tuo savo laukimu. Kada tas noras realizuojasi, tai pasirodo tuščia ir neduoda tau tos laisvės, kurios tu iš to tikėjaisi, laukei, nes tai vis tik, kaip ir viskas, kas materialu – iliuziška ir tuščia. Tai mirtinga, o kas mirtinga negali nieko duoti Asmenybės laisvei.

Dvasinis pasaulis neturi nei pradžios, nei pabaigos ir Jis žymiai realesnis nei visas materialus pasaulis. Juk bet kokia materija, kokia ji bebūtų, tik laikina, o jei laikina, vadinasi ir iliuziška.

Tikra laimė nebūna laikina. Ir visa tai, apie ką materialaus svajoja žmogus, nesvarbu apie ką, nei akimirkai neprailgins jo egzistavimo. Nauji daiktai tik tuo ir vilioja daugelį žmonių, jog jais galima pasigirti, pasipuikuoti prieš kitą, į save panašų, kitaip sakant turėti viršenybę prieš jį. O pasigyrimas prieš kitą, iššaukia pas žmones emocijas ir pirmiausia – neapykantą, tai yra, pavydo emociją. Jei žmogus pavydi, vadinasi jis tavęs ir nekenčia. Tai irgi atima energiją iš to, kuris tavęs nekenčia. O sistemai tai ir yra būtent tas, ko jai ir reikia. Čia ji jau vėl mus visus skiria ir skirsto tam, kad lengvai valdyti. Ir tas pasigyrimas, provokuoja kitus žmones taip daryti, dėl sudirginto jau jų išdidumo jausmo.

Bet išdidumas, tai tuščia vieta, tačiau priverčianti žmogų visą gyvenimą dirbti tik tam, tik dėl to – ką pasakys kiti, kaip aš atrodysiu prieš kitus ir tt.  Šiandiena iš tikro tokių, kurie įgyja bent patį mažiausią laisvės laipsnį, nuo materialumo, yra tik vienetai, o dauguma žmonių, kaip tik ir gyvena priklausomybėje. Tokiam, kuris yra vergijoje, kuris yra priklausomybėje nuo materialaus proto, labai sunku paaiškinti kas tai yra tikra laisvė, paaiškinti, jog jis gali pasiekti išsigelbėjimo. Jis net nesupras kokio išsigelbėjimo ir nuo ko?

Pas visus yra savo nuostatos ir šablonai. Žmogus sako, kad jei aš gyvensiu “teisingai”, atitinkamai savo norų ir pagal žmonių sugalvotus kokius tai kanonus, kurie parašyti vėl gi, tos pačios materialios sistemos sudarymui, tai būsiu laimingas.

Ir čia jau priartėjame prie taip vadinamų “nuodėmių” atpirkimo klausimo. Juk bet kuri religinė sistema yra pastatyta pagal tą patį principą, kaip ir pavyzdžiui skruzdėlynas, arba pagal bet kurį kitą materialų šabloną, kokį be paimsi.  Visa tai tik tam, kad žmogus galėtų tarnauti materialiam pasauliui, eilinė sistemos gaudyklė. Bet visa tai būtinai yra pridengta, pridengtas dvasinio pasaulio supratimas. Ir jei šito pridengimo jose nebūtų, tai ir pačių religijų nebūtų, kaip tokių. Būtų tik švarios Žinios. O Žinios – tai jau ne religija.

Net jei žmogus pasiekia taip vadinamą “išsigelbėjimo” būseną, net jei jis yra pirmo lygio Geliaras, nekalbant apie paprastus kunigus, popiežius ir tt., sėdinčius toje pačioje bačkoje, kaip ir visi – niekas negali atleisti kito žmogaus “nuodėmės”. Tai paprasčiausiai yra nerealu.

Nors ir visi pasaulio žmonės, kartu susijungę, bandytų atpirkti pačią paprasčiausią, vieno žmogaus nuodėmę, melsdamiesi už jį, jie jos niekada neatpirks.

Nes vidinis pasikeitimas žmoguje, tai yra tik jo paties tarnystės pasirinkimo klausimas. Kam jis tarnauja? O visiškai ne patarnaujančių iš išorės, ar kitų žmonių reikalas, kad ir kaip jie norėtų, ar stengtus tai padaryti. Štai tame ir yra išsilaisvinimas nuo materialios sistemos, kuri dominuoja ir valdo šiuolaikinę visuomenę, tame tarpe, praktiškai ir kiekvieną žmogų atskirai. Jei eiti prie nuodėmės supratimo, tai nuodėmė, sakysime taip – kam tu tarnauji, po kieno tu vėliava? Jei tu, sakysime, po šėtono vėliava, vadinasi tu jau nuodėmingas. Jeigu tau materialus pasaulis tampa realiu, vieninteliu, vadinasi ir rezultatas tavo bus vienareikšmis. Tu niekada nepamatysi Dievo pasaulio, kad ir kas tau ką nepasakotų apie jį. Kad ir perskaitei maldą, atlikai pasninkavimo apeigą, uždegei žvakutę, įvykdei visus ritualus ir atgailausi per šventes. Dvasiškai laisvu nuo to, žmogus niekada netaps.

Tikros dvasinės laisvės pasiekiama – dirbant su savimi, kasdieniu, pastoviu darbu. Nebūtinai pastoviai atlikinėti dvasines praktikas, skaityti maldas, ar dar kas nors panašaus, tai, galima sakyti, daugiau kaip savotiška pastovi kovos būsena žmoguje. Tai pastovi kova su savo vidiniu, natūraliu Gyvulišku pradu, kuris yra kiekviename žmoguje, kol jis yra fiziniame kūne. Ir štai tada, kada žmogus, tarp krūvos pagundų, vis tik išsirenka dvasinį pasaulį, tai ir yra jo tiktas “nuodėmių” atleidimas, išsigelbėjimo momentas.

Būna žinoma ir išimtys, kada sakysime taip, Būtybė ne iš šio pasaulio, bet esantis šiame pasaulyje, gali pasiimti Asmenybę, kartu su jos Siela į kitą pasaulį, už nuopelnus, už didelį nuopelną (na kaip, pavyzdžiui Jėzus, Ozyris, Agapidas, Buda ir kiti). Arba bent jau, jo būsimai subasmenybei gali būti dovanota ramybės būseną. Tai yra, ta subasmenybė, tarsi užmiega ir nejaučia kančios, po fizinio kūno mirties. Bet visa tai tik už ypatingus nuopelnus dvasiniam pasauliui.

O viso to pagrinde, guli pačio žmogaus pasirinkimas. Negali niekas, jokia organizacija, nei viena Asmenybė, esanti kaip žmogus kūne, atleisti kam nors “nuodėmes” ir padaryti už tą žmogų pasirinkimą. Nes tai yra ne kas kita, kaip – pačios Asmenybės pasirinkimas ir tarnystė.

Prisidengę vardais tų, kurie atnešė mokymus į Žemę, žmonės dažnai “atleidžia” nuodėmes kitiems žmonėms. Tai daro ir prisidengiant svetimu Jėzaus Kristaus vardu, bet tai yra – neįmanoma. Kad ir kieno vardu nepridengtų savo asmeninius interesus, nuodėmės negali atleisti niekam, tame tarpe net sau. Atleidimą reikia tik užsitarnauti pačiam, savo darbu ir tarnyste. Bet vėlgi, ką reiškia atleidimą? Ar čia reikalingas tas žodis?

Gal geriau ne atleidimą, o tarnystės pasirinkimą, štai kame to prasmė. Žmogus pasirenka kam tarnauti. Jei jis tarnauja materialiam pasauliui, tai kaip jis tai gali atleisti kitam žmogui? Niekaip. Juk jis, tas kitas žmogus, patenkintas tokiame pasaulyje, vadinasi tai jam patinka.

Tačiau, jei jis net nežino apie tai, bet vis tik jaučia, jaučia šio pasaulio iliuziją. Kodėl žmogus vis tik nepasirenka tarnystės Dievo pasauliui, jei jaučia šito pasaulio baigtumą? Tai toks jo noras. Nors materialus pasaulis ir prieraišus, visur save pakišantis, kad ir pastoviai kuriantis naujas iliuzijas žmogui, bet asmenybė yra visada sugebanti atskirti grūdus nuo pelų. Tačiau susigundžius iliuzija, ji priima ją kaip tiesą tik todėl, kad tai jai yra patogu tuo momentu. Ir tokiu būdu, yra pridengiama tik nuosava nauda, savanaudiškumas, kad ir laikinas.

Žmogus visada lieka žmogumi, trapus, drovus, kol savo tarnyste ir pasirinkimu jis neišeina iš šio pasaulio, tol visada lieka pavaldus pagundoms. O tokį silpną žmogų apdalinti dvasine jėga, tai tas pats, kas apdalinti jėga žmonijos priešą. Štai kur esmė, dėl ko dvasinę jėgą žmogus įgyja, tik performavęs save. O visai ne šventikų aiškinime, jog jiems Dievas davė teisę ir jėgą atleisti nuodėmes. Nei teisės ir tuo labiau, kokios nors jėgos, jiems niekas, niekada ir neduos.

Todėl žmonėms valdžios niekas ir neduoda. O valdžia tai pirmiausia jėga – Galaktikos lygio jėga. Tai kurianti jėga, bet blogio rankose ir plaktukas pavirsta griaunančiu, vietoj statančio.

Kas dar yra labai svarbu. Svarbu tai, kad dvasinis pasaulis pasireiškia per Allat jėgas, paprasčiau sakant, per moterišką kūrybinį pradą šiame pasaulyje ir ne tik šiame pasaulyje, bet ir aplamai, visuose pasauliuose.

O gyvuliško prado sistema viską perverčia į vyrišką pradą, į griaunančią, slegiančią, kovojančią struktūrą. Ir jei panagrinėti įvairias religijas, mes visur pamatysime vyriško prado dominavimą, tai yra, pamatysime, kaip Allat jėga virsta į anti Allat jėgą, vietoje kairinės teisingos svastikos, dešininę, neteisingą. Tokią šiandiena yra matoma savotišką transformacija, metamorfozė, kurios tikslas - nuvesti žmones kuo toliau nuo Tiesos, nuvesti nuo dvasinio kelio. Nors ten ir yra pasakojama apie dvasinį kelią ir apie visą kitą, bet apie melagingą kelią. Iš tikro, toks kelias niekur neatveda. Taip jau yra, kad ir kaip užsirūstins “ne profanai” religijoje. Bet iš kitos pusės, kas juose užsirūstins? Argi Siela?

Jei mes įsigilinsim į žinias, pabandysime atsekti, ant kokio pagrindo bazuojasi visos religijos, tai visur visada pirmoje vietoje stovėjo būtent moteriškas pradas, kaip kūrybinė Dievo jėga, kaip Meilė.

Žmogus daugumoje, pavaldus Gyvuliško pasaulio pagundoms, kuris gali dominuoti jo sąmonėje. Todėl, jis dažniausiai ir linkęs klaidingiems pasirinkimams. Ir jei tokiam žmogui suteikti tikrą valdžią, tą jėgą, kuri priklauso dvasiniam kūrybiniam pasauliui, tai ją jis gali panaudoti tik savo siauriems interesams, todėl žmonėms tokios jėgos ir neduodama.

Tokią jėgą gali valdyti Geliarai, bet Geliarai – tai jau ne žmonės. Jie tik laikinai yra žmogaus kūne iki kūno pabaigos, bet tai jau – Angelai kūne. Tame ir yra skirtumas tarp Geliaro ir paprasto žmogaus.

Žmonės mato tik trimatį banalų žmogų jame, o kiti, kas neprisirišęs prie materialaus, mato Būtybę, kuri tapo Angelu, verta ir lygi kitiems Dievo pasaulyje.

Žinios – tai nėra religija. Kuo vadovaujasi bet kuri religija? Tikėjimu. O kas tai yra tikėjimas? Tikėjimas – tai viltis, viltis į kažką tai, kas gali būti, o gali ir nebūti. O kada žmogus valdo žiniomis, tai jis jau netiki. Jei manęs paklausite, ar aš tikiu, kad egzistuoja Dievas? Tai atsakysiu sąžiningai – ne, netikiu. Aš netikiu, kad Dievas egzistuoja. Kodėl? Todėl, kad aš žinau, jog Jis yra. Tikėjimas ir žinios, tai visai skirtingi dalykai.

Tikintis - tai abejojantis žmogus. Šiandiena jis tiki vienu, rytoj gal tikės kitu. Jis tik yra paieškoje. Tai yra, jis sistemos kontrolėje ir ji juo sėkmingai valdo. Šiandiena jį pasiunčia į vieną religiją, atsieit dvasingumo paieškai, rytoj į kitą. Vėliau, gal pakiša jam kokias nors dvasinio vystymosi abejotinas sistemas, ar dar ką nors prigalvos, bet tai niekada neduos jam tikros laisvės. Galima sudaryti jam iliuziją, neaišku kur vedančią iliuziją ir susipainiojęs tokioje paieškoje, žmogus gyvenimo pabaigoje taip ir lieka, kaip toje pasakoje, prie suskilusios geldos. Juk taip ir yra, ar ne?

O ką duoda žinios? Žinios, kaip tik ir duoda - žinojimą. Žinios – tai pirmiausia mokslas, neturintis jokio santykio, nei su viena iš pasaulio religijų. Bet ar gali žinios padėti tikinčiam, arba tos religijos tarnams? Gali. Pasakysime paprasčiau, žinios religijos tarnystę gali paversti į Dievo tarnystę, kaip ir turi būti iš tikro.

Ar gali aklas, be žinių religijos tarnas kur nors nuvesti tokius pat aklus kitus žmones? Gali, prie bedugnės krašto ir niekur daugiau, jei neturi žinių.

Tik žinios suteikia pilną, tikrą dvasinę laisvę ir tuo pačiu, išsigelbėjimą. Ir tai yra Tiesa. Bet tai prieštarauja religinėms organizacijoms, bei dogmoms. Kodėl? Todėl, kad tokios žinios, sakysime taip, griauna tas religijas iš vidaus. Neįmanoma sukurti religinę organizaciją, pastatyta tik ant žinių. Kodėl? Todėl, kad žinios, sakysime taip, nuima asmeninį suinteresuotumą. Jos duoda žmogui tokį supratimo ir laisvės laipsnį, ko tikrai jau negalima pakeisti kažkuo tai vėl materialiu. Todėl, bet kuri religinė organizacija ir pakeičia tikras žinias, paliekant ten tik mažus jų grūdelius, kad sugebėtu tuo pritraukti būsimus parapijiečius. Ir visa tai apsuka, įvynioja į įvairius iliuzijų miražus, iš žinių padarant tik kažkokius ritualus, paverčiant žinias į teatrą, į iliuziją. Pirmaprades žinias pakeičia tik materialiu žaidimu į realybę...

Peržiūrų: 2069 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/4
Viso komentarų: 361 2 3 4 »
1 virku   (30.11.2014 15:19)
Ačiū už pasidalijimą savo suvokimais, buvo įdomu skaityti, tik nenorėčiau sutikti, kad žmogus nėra kūrėjas, o gli tik rinktis. Bet darydamas pasirinkimus jis tuo pačiu ir kuria juk kiekviena mintis, žodis, veiksmas materializuojasi, kuria. Taip mes materialiame pasaulyje, bet tai juk irgi Dievo pasaulis ir materija niekur nedingsta, ji tik pereina į kitas formas, ji taip pat amžina, juk ne veltui sakoma, kad Visatoje neatsirastų laisvos vietos net adatos smaigaliui, reiškia viskas amžina ir neturi nei pradžios nei pabaigos ir viskas tarnauja kūrimui, vystymuisi....

0  
2 virgis   (30.11.2014 18:37)
Pasiduoti mastymo stereotipų valdžiai? Sunku laužyti įpročius, ir taip patogu Būti šiuolaikiniais vergais...
Mūsų tikėjimai, viltys, poreikiai, baimės, norai, prisirišimai, simpatijos, antipatijos, emocijos yra kaip tos spalvotos linzės – filtrai, kurie per mūsų protą praleidžia tik tuos įvykius, kurie tuos filtrus “atitinka”. Mes matome tai, ko bijome. Mes matome tai, ko laukiame. Mes matome tai, kuo tikime – nesvarbu, kaip yra iš tikrųjų...
Ir dar.. nedarykime skubotų išvadų, neribokime savo mąstymo, nesprauskime minčių į rėmus ir šablonus. Supraskime, kad visą savo gyvenimą mes vystomės, augame dvasiškai, kad nuolat keičiasi pasaulio ir žmogaus pasaulyje suvokimas. Visada turėkime erdvę augimui – tegul vienos žinios tampa laipteliais kitoms žinioms, ir taip be galo.
Išsiaiškinę ir pamatę tuos filtrus, mes galime pradėti išsivadavimo nuo jų procesą. Tik pašalinę juos visus, mes galime aiškiai suvokti ir atspindėti Gyvenimo Tiesą – tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.

0  
3 virgis   (30.11.2014 19:55)
Žmogus pastoviai pasirenka tarp dvasinio pasaulio, su jo jėga, einančia nuo Sielos ir materialaus pasaulio, su jo iliuziniais žaidimais, nuo Gyvuliško proto (materialaus proto, Šėtono, ar dar kaip be pavadinsi) kuris žmogaus gyvybinę energiją taip pat bando nukreipti savo reikmėms. Tai ir yra dvi pagrindinės jėgos, kurios materialiame pasaulyje ir kuria, tokioje savotiškoje priešpriešoje viena kitai, o žmogus, kaip Stebėtojas, pastatytas ant tos pasirinkimo ribos, tarp jų. Tik tiek... Kai Asmenybė įsileidžia į save atitinkamą informacijos srautą, kuris sąmonėje pasireiškia įvairiais vaizdiniai, emocijomis, norais, mintimis ir pradeda gyventi jame, kaip protingoje būtybėje. Tai pastumia žmogų atitinkamiems veiksmams, programos iš išorės Valios rėmuose. Sąmoningai žmogus nesuvokia to, kad savo dėmesio į pasirinktą programą, tai yra, jėgos pridėjimu, keičia likimo įvykius būtent jis. Bet jis, kaip Asmenybė, atlikusi pasirinkimą duotuoju momentu, šitos Valios iš išorė įvykdymui, išnaudoja savo gyvybinę energiją, dirbdamas pagal tą programą. Tai, ką mes skaitome nuosava valia – tik mūsų individualaus proto, iš trečio išmatavimo pozicijos, suvokimo iliuzija.
Žmogus, savo pasirinkimu, tik aktyvuoja įeinančius į jį informacinius srautus ir išnaudoja savo gyvybinę jėgą tiktais tos Valios įgyvendinimui. Valia,ar tai būtų einanti nuo Dvasinio prado (Dievo pasaulio), ar tai nuo Gyvuliško prado (Gyvuliško proto) – tai jėga iš išorės, tiksliau sakant, tai informacinė programa, įdiegta į atitinkamą struktūrą, kuri ją ir vykdo. Pakeitimas nuo Gyvuliško proto čia gludi tame, kad žmogaus Asmenybė, tų dviejų globalių jėgų pasireiškimo formą per ją, priima kaip savo valią, kurios pagal faktą, ji ir neturi.
Tai viso labo tik jėga, įėjusi iš išorės, informacijos, kurią pasirinko asmenybė, pagalba. Ji jame aktyvuoja jausmus, emocijas, mintis kurios stumia jį vieniems ar kitiems veiksmams, tos Valios programos rėmuose, kas susiję su gyvybinės energijos išnaudojimu. Užduotys, kūrybinio plano pasireiškimui, pas žmogų atsiranda tik tada, kai jis dvasiškai subręsta, išeina iš Gyvuliško prado valdymo, tai yra iš šešto išmatavimo patenka į septintą. Ir tai, nebus "valios”, kaip tokios, dabartiniame žmogiškame supratime, pasireiškimas, o paprasčiausiai nauja kokybė ir Dieviškos jėgos Palydovo galimybių išplėtimas. Žinoma, žmonės daugumoje dar yra poveikyje išdidumo ir puikybės, nuo Gyvuliško prado  ir mėgsta save prilyginti Aukščiausioms jėgoms, apdalintomis nuosava Valia, galinčiomis kurti. Kada Asmenybė dirba su savimi ir to rezultate susiliečia nors trumpam su dvasiniu pasauliu,  tai jai ateina pilnas supratimas, kad būtent dvasinis pasaulis yra tikra kūrybinė jėga, o visa kita, žmogaus gyvenime – Gyvuliško proto žaidimai, iliuzijų vaikymasis.

4 amigo   (30.11.2014 20:50)
Kiek suprantu -svarbiausia išmokti generuoti švarias harmoningas Mintis nuo Sielos ir pririšti Žvėrį ant grandinės.
Bet...teoriškai paprasta,o praktiškai sunkiai įgyvendinama.Fonas Žemėje nekoks,bet stengtis verta.

5 q   (30.11.2014 22:15)
Virku, pilnai su tavimi sutinku. Žmogus negali nieko naujo sukurti, jis tik renkasi iš to, kas jau yra. Bandymas kažką naujo sukurti tėra iliuzija, bandymas išvengti tam tikrų dalykų, ego-centrizmo savyje kūrimas/palaikymas. Iš tikrųjų, tai tau reikia rinktis iš to kas jau yra sukurta. Žinoma, žmogus labai daug nežino, nes jis nusisuka, nebando/bijo ieškoti tiesos/tikrovės, o pasitenkina savo priimtomis ar sugalvotomis idėjomis. Jei žmogus iš tikrųjų trokšta tiesos, jis nebandys keisti/kurti savo realybės(na tai ir nėra įmanoma, nes tai iliuzija), o nusižeminęs(humility) ieškos atsakymų savyje ar Dieve.

6 q   (30.11.2014 22:39)
nevisai, supratau Virku komentarą. Aš tik iš dalies su juo sutinku, taip rinkdamasis, tu tarsi ir sukuri savo realybę, bet kalbant tiksliai, tai žodis "kūrimas" yra netinkamas. Tu nieko nesukuri(bandyti kurti yra klaida, nes bandydamas tai daryti, tu jau esi susigalvojęs galutinį rezultatą savo galvoje, taigi apie kokį "spirituality" mes čia galim kalbėti). Tu tik gali nukreipti savo dėmesį/mintis į atitinkamą sritį ar norą(pvz, noriu jaustis laisvai, kai bendrauju su žmonėmis, arba noriu mylėti žmones, noriu sužinoti ar Dievas yra ir t.t.), bet tu NETURĖTUM turėti jokių nusistatymų apie atsakymą. Kokį atsakymą gauni, tokį ir reikia priimti, net jei pajunti, kad jis su savimi atneša ir skausmo, bet jį priėmus ir gerai suvokus atsakymą, tau labai palengvės. Todėl ir manau, kad sukurti tu nieko negali, o tik išsiaiškinti/sužinoti tiesą.

7 virku   (01.12.2014 16:07)
Na ir sutinku ir nesutinku su jūsų mintimis, kad nieko negaliu sukurti, žiūrint iš Visatos pozicijos, tai lyg ir viskas jau sukurta tik bereikia iš vienos ar kitos lentynos ar vieno ar kito failo pasiimti vieną ar kitą variantą ir jį panaudoti. Čia tai tiesa. Bet renkant patirtį, keliaujant išjaučiant situacijas čia jau viskas individualu ir reakcija bei emocijos skirtingos ir būdingos tik tai akimirkai, tai šiuo atžvilgiu aš kuriu, o per mane save kuria ir pažįsta pats Dievas, juk aš jo dalis po šimts pypkių...o besigrumiančius tarpusavyje vilkus tai mes savo viduje be abejo turime du, gerąjį ir blogajį ir laimi tas kurį geriau maitiname smile

0  
8 virgis   (01.12.2014 18:00)
Tame ir esmė, kad tu, kaip ši asmenybė nesi Jo dalis, o tik tas, kas daro pasirinkimą, ar tapti ta dalimi apsijungus su Siela, arba ne. Jo dalis - yra tik Siela, tik per ją Jis pažįsta save ir tuo pačiu ji yra ir tavo potencialas. Tu tampi Jo dalimi tik tada, kada susilieti, susijungus su ja ir tuo pačiu praturtini ją savo subrendusia sąmone ir patirtimi. O kol kas tu Dievo pasauliui esi visiškai nematomas, nematomas tol, kol neatliks teisingo pasirinkimo ir kol nesusiliesi su Siela, tuo pačius subrandindamas ją,  tapdamas nauja Būtybe- Angelu. Žinoma, gali atlikti ir kitokį pasirinkimą, bet tada tu, kaip asmenybė, tai yra tas kuris dabar daro pasirinkimą ir priima sprendimus, tapsi tik eiliniu tos Dievo dalelės energetiniu-informaciniu rūku,  gaubiančiu ją, tolimesniame brendime. Tapsi tik nebyliu jos filtru ir tai laikinai, kol kita asmenybė pramuš jį ir išlaisvins Sielą, paverčiant tave į nieką. Dingsi taip pat, kaip ir ta skylė, kai suvalgo riestainį.
Kaip ir lotoso daigas, esantis pelkės dugne, tu nesi pastebimas vandens paviršiuje tol, kol neprasimuši per tuos drumzlinus vandenis ir nesužydėsi vandens paviršiuje, kaip balto, idealiai švaraus lotoso žiedas. O tai įmanoma tik vieninteliu būdu, pasiekiant tokios sąmonės švaros, kad tampi tokiu pat švariu ir baltu, kaip ir dieviško pasaulio dalis, esanti tavyje - Siela. Ir tada susilieję su ta paviršiaus dalimi, tu gali iškilti. Štai tada tai jau tikrai būsi Jo pilnaverte dalimi ir nuo tavo baltos švaros sklis tokia šviesa, kuri pažadins daugelį kitų, dar tebesnaudžiančių dumble daigų augimą. Viskas paprasta...
Žinoma yra galimas ir kitas pasirinkimas, tu laisvas ir toliau murdytis tame drumzliname vandenyje, leidžiant tik tuščius iliuzijų burbulus į vandens paviršių, manant kad tu jau ir taip Jo dalis, Bet tai, taip ir liks tik tuščiais oro burbulais, sprogstančiais, susilietus su vandens paviršiumi, o pačiam taip ir liekant tuo nepastebimu daigeliu dumblyne, kuris juos leidžia, tenkindamas tik savo bereikšmę puikybę. Ir čia jau nepadės nei šimtas nei tūkstantis pypkių, kad pačiam pakilti į paviršių, nes tam yra tik vienas šansas - čia ir dabar. Nes jai tuo nepasinaudosi, tai taip ir liksi tik dar vienas dumblo sluoksnis, ant naujai sudygusios Asmenybės sėklos, po laikino sėklos egzistavimo pabaigos.
Na o visi tie išdidumo ir puikybės pamaloninimai, vadinami dvasiniu keliu, kur teigiama, kad jūs ir taip visi jau angelai sparnuoti, visi Jo sūnūs ir dukros, kuriems priklauso... ir tam, kad iškilti jau kaip ir nieko nereikia veikti, tik laukti - pakylėjimo, kuris kada nors ateis, o jei neateis, tai ne problema, datas gali perkelti, ar dar ką pridėt žavaus, pamalonint savimeilei. Juk laukti žymiai maloniau nei dirbti? Visa tai tik eilinė gaudyklė toms vis dar miegančioms šiltai dumble asmenybės sėkloms, kurios bando surasti tikrus saulės spindulius, sklindančius iš vandens paviršiau. Drumzlinas pelkės vanduo dažniausiai juos iškreipia taip, kad asmenybės sėklos niekada nesurastų tyro šaltinio, kad niekada neištrūktų iš jo vergijos, kad taip ir sunyktų dumble, taip tik padidinant jo kiekį, o tuo pačiu ir pelkę...
Taip kad maitinti reikia ne vilką o Meilę....Tik taip ir niekaip kitaip nusities kelias į Amžinybę, kelias namo... Ir to neatliks niekas ir niekada, kad ir kaip tuo tikite, to nebus ir po to, ir rytoj, ar kitame gyvenime, visa tai yra tik eilinis pelkės jaukas ir daugiau nieko, bet ar užkibt, ar ne - tai jau kiekvienos asmenybės daigo pasirinkimas. Jei jis dar vis egzistuoja tik tam, kad ką nors suryt, ar praryt, tai tada taip, būsimam dumblui - vieta tik dumble, nes tyrą saulės šviesą pasiekia tik išsivalę nuo sunkaus dumblo ir daugiau neteršiant savęs ir nedrabstant juo kitų sėklų
Iš tikro, pats žmogus save surakina, šio trimačio pasaulio grandinėmis, kadangi jam lengviau būti vergu toje materialių vertybių sistemoje, nei savo tikru dvasiniu darbu siekti tikros Laisvės, kaip asmeninio leidimo į Amžinybę. Žmogaus gyvenimas jo pačio rankose, jo pasirinkimo teisėje, jo nore tobulėti ir darbo pačiam su savimi.

0  
9 virgis   (01.12.2014 20:55)
Šiandiena, daugelis pasirenka Gyvuliško proto valdžią, kuri suvilioja juos materialiais norais. Jie tada nesąmoningai provokuoja jo Valią, savo klaidingais pasirinkimais, to laikino ir beprasmio...Ar verta dėl tokios iliuzijos, nulemti tuo sau ilgą pomirtinę agoniją, tik dar labiau apsunkinti savo Sielą, kankintis per amžius, kaip negatyvių emocijų sankaupai, kurią pats sau suformavai, vaikydamasis Gyvuliško prado iliuzijų?

10 virku   (01.12.2014 21:36)
Daug ir gražiai pasakyta Virgi, ačiū, manau, kad mes čia esantys visi teisingame kelyje, vieni skleidžiame šviesą, kaip lotoso žiedas, kiti, kaip tos šiukšliadėžės surenkame visas šiukšles, visą negatyvą, tuo apvalydami aplinką ir vieni ir kiti vienokia ar kitokia forma aukojamės, pasitarnaujame vieni kitiems ir darome tai meilės vedini, juk tikrasis dvasingumas tai sugebėjimas aukotis. Nesu materialaus pasaulio vergas, stengiuosi gyventi kukliai ir tvarkingai, bet nesmerkiu tų kurie nori gyventi prabangiai, svarbiausia, kad ta prabanga nebūtų sukurta kitų sąskaita, išnaudojant kitus, o savo išmone ir gebėjimais. Gero vakaro.

1-10 11-20 21-30 31-36
Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Lapkritis 2014  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0